Piliečiams

2022-04-17 klaipėdiečiai Atgimimo aikštėje

Kiekvieną mėnesį klaipėdiečiai ateina į aikštę, nes   juos, Lietuvos gyventojus, kurie gynė teisėjos Neringos Venckienės siekį atskleisti Lietuvoje veikiantį pedofilų klaną, valdžia  paskelbė  nusikaltėliais.  Nuo jų paslėpė pedofilijos liudininkę Deimantę. Valdžia negali  pasakyti Lietuvos piliečiams, ar gyva Deimantė, atvirkščiai, sudarė visas sąlygas patekti į valdžią Garliavos įvykių aktyviam veikėjui Sauliui Skverneliui.  Deimantė, laimėjus Skvernelio partijai,  dar ilgiems metams liks valstybės paslaptimi.

Šiandien – Šventų Velykų dieną, Prisikėlimo dieną -  Jėzus paaukojo savo gyvybę, kad Tiesa, Viltis, Tikėjimas ir Meilė nenumirtų, kad prisikeltų, kad apgintų žmones nuo gausybės blogio sėklų.

Valdžia,  tapusi blogio gynėja, slėpdama tikruosius nusikaltėlius,  privažiuos stotelę, kuri vadinasi Tiesa apie Garliavos įvykius, ir tada piliečiai sužinos, ar gyva Deimantė, ar paversta į daržovę, ar jau jos nėra gyvųjų tarpe.

 Jau 9 metus ir 11 mėnesių ateiname,  aikštėje tyliai pastovime. Gegužės 17 d. bus lygiai dešimt metų, kai S. Skvernelio  vadovaujami beširdžiai  išnešė Deimantę, manome, į mirtį.

Ateisime ir gegužės mėn. 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę, kuri  randasi Klaipėdos mieste, paklausti „Ar dar gyva Deimantė?“

2022-04-17 aikštėje klaipėdiečius kalbina miestiečiai

Mums, Lietuvos gyventojams,  teigiama,  jog penktoje kolonoje yra tie, kurie  mus, lietuvius, vadina fašistais.  Taip elgiasi   paleckiukai, lekstučiai ir jų Co.

Deja, mums, Lietuvos gyventojams,  atrodo, kad penktoje kolonoje yra ne tik paleckiukai, bet ir valdžioje esantys, kurie aiškina, jog neigiame Holokaustą, neprisiimame asmeninės moralinės atsakomybės už žydų žudymus Lietuvoje.

Visi puikiai matome ir  žinome, kad Rusija  daug metų kariauja   hibridinį, informacinį karą.  Rusų informacinė kariauna   ukrainiečius vadino banderavcais, fašistais.

Kremlius siekia imperialistinių tikslų –  praplėsti Rusijos valstybės sienas.  Jų planuose buvo postsovietinių  respublikų sugrąžinimas į  Rusiją. Atkūrus Nepriklausomybę privalėjome laikytis to istorijos varianto, kurį suformavo 1940 m. okupantai, t.y.  neigiamo Lietuvos įvaizdžio. Atseit, Lietuva yra žydšaudžių tauta. Nuo tokio visaapimančio melagingo kaltinimo neįmanoma buvo apsiginti. Informacinio karo iniciatoriui Kremliui   į pagalbą atskubėdavo būrys mūsų tautiečių. Kai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, Lietuvos visuomenė pasakė,  jog tai  Rusijos informacinio karo produktas.  Andrius Tapinas,  pristatydamas knygų mugėje R. Vanagaitės knygą  Mūsiškiai“, sutiko būti informacinio karo dalyviu, pristatyti Kremliaus  pateiktą  istorijos variantą.  Ir  Nina Puteikienė  nesigėdija  mus kaltinti skleidžiant absurdišką teiginį, jog patys žydai kalti dėl genocido.   Šiame Kremliaus paskelbtame informaciniame kare dalyvauja žiniasklaida,  Izraelio, JAV  ambasadoriai ir būtinai Faina Kukliansky  bei  Seimo narys  Emanuelis Zingeris.    Atrodo, kad Lietuvoje gyvenantys ir padedantys  FSB  vadovui  Naryškinui   sprogdinti   informacinio karo „bombą“ yra įsikišę ausų kištukus.  Pastoviai   aiškiname, kad sovietai yra melagiai, istorinių faktų  klastotojai. Prisiminkime, kiek ilgai  Kremlius  neigė, jog  pasirašė  Ribentropo – Molotovo paktą ir   su naciais pasidalino Europą. Sovietai  kaltino  nacius įvykdžius Rainių egzekuciją, Panevėžio gydytojų  nužudymą, Katynėje lenkų kariškių, civilių sunaikinimą.   Melagiai NKVD tardytojai:  Boleslovas  Baranauskas,  Eusiejus Rozauskas   parašė  sovietinės dezinformacijos sklidiną Holokausto istoriją, kurios tikslas  pateikti šališkus argumentus. Kremliaus informacinio karo dalyviai,  išsiimkite ausų kamštukus  ir išgirskite, kad Lietuvoje nebuvo daugiau žydų šaudžiusių žmonių  negu kitose valstybėse. Visos tautos turi sadistų, jų turėjo ir Lietuva.

Vidmantas Valiušaitis, kuriam pasisekė prieiti prie NKVD bylų,   pastebėjo, kad bylose  esančių dokumentų numeriai nubraukti,  užrašyti kiti ir vėl nubraukti ir numeracijos skaičiai įrašyti dar kiti. Šis faktas rodo, kad garsūs istorikai,  NKVD tardytojai su dokumentais elgėsi taip kaip liepė Komunistų partija, t.y.  nereikalingus dokumentus sunaikindavo, pakeisdavo, o tada  darė pasaulio visuomenei žalingas, klaidinančias  istorijos interpretacijas.

Manau, informacinio karo schema buvo  ir tebėra labai primityvi.  FSB, Naryškino kontora,  pateikdavo nurodymus ne tik tiesiogiai, t.y. Lietuvos naudingiems idiotams bei bendradarbiams, bet ir Izraelio ir JAV atitinkamoms struktūroms, kurios sureaguodavo ir užsiundydavo savo ambasadorius. Šie darydavo spaudimą, o  Lietuvos valdžia paklusniai vykdydavo, kad atėjus X valandai, kai  Rusija pradės karą, ji galės informuoti pasaulio visuomenę, jog negailėkite lietuvių žydšaudžių tautos, kad  jiems tai karma už padarytus nusikaltimus per II pasaulinį karą.

Naryškino kontoros įdirbiui  iškilo grėsmė, nes  valdžioje esant Valstiečiams  2020 m. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi  tapo  totorius Adas Jakubauskas.  2021 m. stebint Lietuvos visuomenei, įsijungus Izraelio, JAV ambasadoriams, pritarus liberalams ir konservatoriams A. Jakubauskas buvo pašalintas iš Genocido centro direktoriaus posto. Tokia pat  schema naudojama ir reikalaujant nukelti paminklą didvyriui Juozui Krikštaponiui.  Šiuo atveju  Naryškino kontoros naudingu  idiotu tapo Gabrielius Landsbergis.  Ačiū Ukmergės merui Rolandui Janickui, kuris nepakluso  G. Landsbergio nurodymui ir neskuba versti paminklo.

Šiandien,  kada Ukrainoje vyksta  tikras karas, o Lietuvoje hibridinis, informacinis, tai mūsų, piliečių, pareiga yra  ne tik  padėti  ukrainiečiams, bet ir   neutralizuoti  hibridinio karo   naudojamus „šovinius“, -  neleisti  juodinti    Lietuvos valstybės ir piliečių reputacijos.

Kita Rusijos informacinio karo užduotis yra okupantus, rusų kariuomenę,  sutikti su gėlėmis. Rusijos  slaptoji tarnyba Ukrainoje panaudojo milijardus dolerių, pirko  opozicijos  palaikymą, kad rusų kariuomenė būtų apmėtyta gėlėmis.  Milijardai išleisti  papirkinėjimui, tačiau  rusai liko ištikimi  Ukrainai ir į rusus okupantus mėtė granatas, molotovo kokteilius. Ukrainos piliečiai išliko vieningi,  nes jie nebuvo  supjudyti.

Deja, Lietuvoje  Rusijos spec. tarnyba, t.y.  Naryškino kontora šią užduotį sėkmingai įgyvendina.  Dalyvauja tie patys veikėjai: A. Tapinas, liberalai ir  konservatoriai .  Šios partijos ir nurodyti veikėjai  sėkmingai kiršina  žmones, atseit, jie  neišmoko kalbėti lietuviškai, reikalauja  demontuoti sovietinių laikų paminklus, skirtus II pasaulinio karo aukoms.

Lietuvos gyventojų kiršinimui  pasipriešino „Atviros Klaipėdos“ žurnalistas Denis Kišinevskij. Jo straipsnis vadinasi „Audra stiklinėje arba nenuvertinkime Lietuvos rusų. Atsakymas Ninai Puteikienei“. Manau, kad šis straipsnis nepatiko Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojams, nes žlugdo piliečių kiršinimo planą.   Kremliaus ideologams, imperinio mąstymo veikėjams rusų tauta tėra įrankis siekti savo tikslų. Jei jie, rusai, tam trukdo, tai Rusijoje sodina į kalėjimą, o Lietuvoje atiduoda liberalų ir konservatorių patyčioms, susidorojimui.

Savo nuomonę išsakė ir Vasilijus Safronovas; istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.  Specialisto nuomonė  nepatiko Dainiui Urbanavičiui, kuris savo pastabas surašė ir pateikė straipsnyje  „ Nesutinku sutikti“. Jo teiginys: „daktaras Vasilijus argumentuoja, kad nėra paminklo sovietinei armijai, o minia socialiniuose tinkluose sako, kad yra.“ Nuostabą kelia liberalų ir konservatorių susidorojimo argumentas – „minia socialiniuose tinkluose sako“.   Minia gali sakyti ką nori, bet  visi matome, jog  Klaipėdoje paminklo, skirto II- am  pasauliniui karui,  pagrindinis akcentas  – Lietuvoje archeologinių kasinėjimų metu atrasta  XV a.  kardo išdidinta kopija.  Kaip galima lietuvišką kardą sutapatinti su sovietine armija?  Patarlių apie kardą yra nemažai.  „Kas kardą pakelia, nuo kardo ir žūsta“,  „Kas su kardu kovoja, tas nuo kardo ir žlunga“,  „Su kuo kovosi, nuo to ir žūsi“.  Šis XV a. lietuviškas kardas turi gilią prasmę.  Nuleistas kardas – taikos  simbolis, kuris perspėja karą nešančius, kad  jūs žūsite,  pavirsite į šaltus, juodus  plieno gabalus. Mes juos, būtent iš tamsaus metalo,   ir matome  paminklų amsamblyje, kuris skirtas  prisiminti karą ir milijonus nužudytų žmonių.

Ponai,  Naryškino kontoros bendradarbiai,  mus, kaip ir Ukrainos   piliečius,  nepasiseks sukiršinti. Didelis ačiū, II pasaulinio karo aukų ansamblio kūrėjams, kurie galimai numatė  ir  taip sudėliojo  karo ir taikos akcentus,  kad  Klaipėdoje šis paminklinis ansamblis   tautas  vienytų, o ne skaldytų.

Manau, kad A. Tapinas, N. Puteikienė, liberalai ir konservatoriai  tapo  5 kolona,  nes elgiasi kaip  paleckininkai, savo  pasisakymais  kenkia Lietuvai. Jie sudėlioja taškus ant istorinių įvykių pasekmių taip, kaip naudinga informacinio karo iniciatoriui  Kremliui.   Tiek paleckiukai, tiek Tapino ir Co  reikalauja pusinės tiesos apie Holokaustą, palaiko  Lietuvos didvyrių reputacijos juodinimą,  vykdo sąmoningą piliečių kiršinimą.

D.  Kišinevskij, V. Sofronovas išlaikę padorumo egzaminą,  atsisakė  palaikyti kiršinimo politiką, o tiksliau, tautinės įtampos didinimo politiką.  Klaipėdos Mere, o Jūs, ar išlaikysite padorumo egzaminą?

Laikas  mums žiaurus, nes nuo 2012 m. iš valdžios reikalaujame, kad pasakytų, ar Deimantė dar gyva?  Atsakymo negauname, nors Seimo dauguma keitėsi 2016 m.. ir 2020 m. Valdžia nusikaltimą padarė beveik  prieš  10 metų.  Nusikalstama valdžia giliai įsitikinusi, jog ji laimės rinkimus į Seimą  ir 2024 metais. Visi puikiai suprantame, kad  jiems valdžia yra reikalinga,  kad  galėtų toliau slėpti nusikaltimą.

Mūsų visuomenė, kuri  save laiko  demokratiška, iš tikro, nieko nesiskiria nuo Putino sukurtos Rusijos visuomenės. Putino valdžia pasakė, kad  nėra karo, kad tai karinė operacija, kurios tikslas demilitarizuoti  fašistinę Ukrainą.  Didžioji Rusijos  tautos dalis didžiuojasi, kad jos šalis atlieka tokią pasauliui reikalingą misiją. Tai melas,  kuris tapo putiniška tiesa.

 Labai skaudu, tačiau Lietuvos valdžia  naudoja   putinišką tiesą, t.y. pasinaudojant  teisėtvarką  melą paverčia valdžios tiesa.   Lietuvos  valdžia  apkaltino Garliavos įvykių dalyvius  melagingais, išgalvotais nusikaltimais. Svarbiausia liudininkę išvežė ir slepia jau beveik 10 metų.

Visi puikiai suprantame, kad  valdžios nusikaltėliai netekę valdžios, neteks galių slėpti nusikaltimą. Štai kas vienija ir gyvatės pyne sujungė konservatorius, liberalus, socialdemokratus  ir  šiais metais pagimdytą  Skvernelio partiją.

 Deimantė tapo tiesos ir gėrio simboliu. Mes, kurie ateiname kiekvieno mėnesio 17 dieną,  žinome, kad vieną dieną tą politinė nuodingų gyvačių  raizgalynė  padvės ir tiesa bus išlaisvinta.

Todėl į Atgimimo aikštę ateisime  ir balandžio  mėnesio 17 dieną

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnį  seniūnaičiai   privalo seniūnaitijos gyventojams  pateikti praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą.   Kokia forma – įstatymas nenurodo.  Todėl kiekvienas seniūnaitis  pats pasirenka, kokia jam labiausiai priimtina.

Man, Universiteto seniūnaitijos seniūnaitei , atrodo  geriausiai veiklos ataskaitą pateikti per internetinį laikraštį „Atvira Klaipėda“ .

Šiais metais Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija  inicijavo reformą, kurios esmė – sumažinti  ligoninėje lovų  skaičių.  Didžioji dalis gyventojų  mano seniūnaitijoje yra vyresnio amžiaus, todėl lovų skaičiaus mažinimas yra absurdas.   „Atviroje Klaipėdoje“  pasisakiau neigiamai apie  tokią sveikatos reformą  ir nurodžiau savo visuomenines pareigas Klaipėdos miesto savivaldybėje.  Vienas komentatorius   mane išvadino apsišaukėle.  Pagal jį nėra jokios Universiteto seniūnaitijos ir jokios seniūnaitės.

Tas pats LR Vietos savivald0s įstatymas deklaruoja ir mūsų, seniūnaičių, teises.   Viena, galimai  pagrindinė teisė yra „tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant savivaldybės institucijų sprendimų projektus , kai sprendžiami klausimai yra susiję su jo atstovaujamos gyvenamosios vietovės bendruomenės viešaisiais reikalais;“ Jei ši teisė būtų įgyvendinta, tai į didžiulę dalį  prašymų, kuriuos gauname  iš gyventojų,   būtų  operatyviai atsakyta.

Gyventojai daugiausia seniūnaičių  klausia apie  infrastruktūrą, kiemų apšvietimą, mašinų aikštelių  įrengimą. Iš visų prašymų, tai  sudaro apie 70 procentų.  Dar 2019 m. siunčiau  el. paštu  į savivaldybę prašymą, kad  sutvarkytų kiemą,  o tiksliau mašinų stovėjimo  aikštelę , prie  Kretingos  g. 17 namo. Kokia eiga mano prašymo -  nežinau, nes jau ir namą renovavo, tačiau kiemas tebėra viena didžiulė bala. Gyventojams, kurie gyvena Kretingos g. 11, 15 namuose, buvo pažadėję sutvarkyti kiemus, kai tik bus renovuoti namai. Keturi metai, kaip namai renovuoti, tačiau kiemai tebėra nesutvarkyti.  Niekas netvarko ir Kretingos g. 3 namo kiemo, nors namas jau  2 metai, kaip renovuotas. Kaip seniūnaitei,  dažnai tenka girdėti klausimą, kada pradės tvarkyti kiemus.  Atsakymas – nežinau.

2022 m. vasario mėn. 17d. Klaipėdos miesto taryba patvirtino  sprendimą, kuris skamba taip  „Dėl finansavimo lėšų, skirtų  Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės reikšmės keliams ir gatvėms, dviračių ir pėsčiųjų takams,  daugiabučių namų kiemų vidaus keliams ( gatvėms) ir jų automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, tiesti, rekonstruoti, taisyti , naudojimo ir skirstymo , objektų eiliškumo nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“.   Šis sprendimas, jei skaitėte anksčiau surašytus teiginius,  taptų kiekvieno seniūnaičio  atsakymu į gyventojo klausimą, kada bus sutvarkytas jo kiemas.  Pagal LR Vietos savivaldos įstatymą turėjome dalyvauti  šio sprendimo ruošime. Nepakvietė. Matyt todėl, kad Klaipėdos miesto  savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja  Irena Šakalienė  yra svarbesnis asmuo už įstatymą.  Štai kokia I. Šakalienės nuomonė apie seniūnaičius:  „Kiekvienas seniūnaitis rūpinasi tik savo teritorija ir bando atstovauti tik savo kiemui.“.  Apie savanaudžius seniūnaičius  vedėja  kalbėjo Miesto ūkio ir aplinkosaugos komitete, kai buvo svarstomas objektų eiliškumo nustatymo tvarkos aprašas. Ką daryti, kai ignoruojamas įstatymas ir tarnautojo  nuomonė yra visagalė?

Vietos savivaldos įstatymas mums yra numatęs pareigą, kad turime aprašyti savo veiklą.  Tenka rašyti, kad mūsų veikla yra išklausyti įžeidinėjimus. Juos komitete, kaip Neptūnas žaibus, svaidė ne tik I. Šakalienė, bet ir Tarybos narys Arūnas Andziulis. Pagal A. Andziulį seniūnaičiai renkasi  į savo sueigą pyktis.

Mano pasiūlymas, kurį būčiau išsakiusi  Seniūnaičių sueigoje, tai  skaidrus objektų eiliškumo sudarymas. Kaip pasiekti  skaidrumą? Aišku, kad  per  viešumą.  Kuo daugiau viešumo, tuo mažiau korupcijos. Savivaldybės elektroniniame puslapyje yra  įkeliamos  visos 55  seniūnaitijos ir nurodomi konkrečiai kiekvienos seniūnaitijos  privažiavimo kelių, mašinų stovėjimo aikštelių ir t.t.    remonto terminai.  Kodėl tokia tvarka  naudinga man, kaip seniūnaitei ir gyventojui? Man, kad nebereikės rašyti ir  prašyti kelis kartus to paties. Įeisiu į savivaldybės puslapį ir labai operatyviai gyventoją informuosiu  kada bus sutvarkytas jo kiemas.  Antra, tvarkos skyrius, kartu su seniūnaičiu ir  gyventojais apžiūri vietoje ir surašo apžiūros aktą, įvertina realią būklę, nenurodydami sutvarkymo datų. Šį dokumentą taip pat patalpina seniūnaitijų kiemų sutvarkymo puslapyje.  Prieš gerą dešimtmetį buvo paruošti kiemų sutvarkymo projektai.  Jie  jau paseno, juos būtina peržiūrėti.

Įstatyme parašyta, kad  turiu  skatinti gyventojus  prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją.  Tikros patyčios, negi  prašysi, kad  balas sausintų?  Todėl pirmiausia turi būti sutvarkyta gyvenamoji vieta, kad galėčiau skatinti gyventojus ją prižiūrėti.

Gyventojų kiemai, aplinka yra ne tik mašinų stovėjimo aikštelės, privažiavimo keliai, bet ir žaliosios vejos. Universiteto seniūnaitijoje    visos institucijos, kurioms  yra priskirtos teritorijos,  prižiūri savo plotus, išskyrus,  Klaipėdos miesto savivaldybę. Ji, tiesa,  seniūnaitijoje yra pasiskyrusi  nedidelį žemės sklypą.  2021 m. vasarą daugiabučio namo savininkų bendrija „NEMUNAS“  pjovė žolę  daugiau negu tris kartus.  Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazija visą vasarą ir rudenį  tinkamai prižiūrėjo jai skirtus plotus. Negalima blogu žodžiu paminėti ir UAB „Paslaugos būstui“, nes jie taip pat puikiai prižiūrėjo jiems skirtą teritoriją.  Klaipėdos savivaldybė į  daugkartinius raštiškus prašymus nereagavo,  atsirašinėjo,  nors siųsdavau ir  fotografijas, kuriose aiškiai matėsi jų neprižiūrimi žalieji plotai. Tik nuvykus į savivaldybę ir pabendravusi su atsakingu darbuotoju,  vasaros pabaigoje  pirmą kartą ir 2021 m. vienintelį  kartą buvo nupjauta  žolė Klaipėdos savivaldybei priklausančioje  vejoje.

2021-07-30, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pakvietė seniūnaičius  į nuotolinį  susitikimą  su mokslų daktaru, profesoriumi  S. Čaplinsku  vakcinacijos tema.   Ji labai aktuali, nes  ne visi gali skiepytis ir ne visi tiki mokslu,  bet  tai Lietuvos žmonės, mūsų piliečiai, kas juos apgins? Kaip seniūnaitė,  parašiau prašymą merui, nes Profesorius susitikimo metu aiškino, kad  dėl skiepijimosi ir testavimo turi būti naudojamas įtikinėjimo metodas, tačiau realiai gyvenime naudojamas visai kitas metodas – grasinimas atleisti iš darbo.

Paprašiau, kad  Klaipėdos miesto meras tarpininkautų, jog nebūtų  naudojama  prievarta  ir  miesto gyventojai, kurie yra mokesčių mokėtojai, nebūtų gąsdinami, jog bus atleisti iš darbo, jei nesiskiepija  arba nesitestuoja.

Turiu papildomas pareigas seniūnaičių sueigoje, esu sekretorė, protokoluoju. Darbo įrankį – diktofoną savivaldybė neskyrė.  Pagrindines, kaip man atrodo,  mintis, pasiūlymus rašau senoviškai – tušinuku.

Įstatymas prašo, kad seniūnaitis  numatytų  veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams.

Klaipėdos muzikinis teatras skiria  labdaringų bilietų įvairioms organizacijoms. Būtų malonu, kad kažkiek bilietų gautų ir seniūnaitijos.

Š. m. vasario mėn. 23 d. atėjome  su plakatais  prie Rusijos konsulato pasakyti, kad Rusijos prezidentas  V. Putinas  savo veiksmais  primena vieną žiauriausių XX a. Europos diktatorių  -  Staliną. Putino agresyvi politika  - Krymo okupacija, separatistinių valstybių pripažinimas, susišaukia su  stalinistiniais nusikaltimais.

Atėjome pakviesti aktyvaus piliečio,  kolegos Virginijaus Partauko. Jis negalėjo abejingai stebėti įvykius Ukrainoje ir jau vakar pasirašė keletą plakatų ta tema. Šiandien papildė pagal bendražygių pasisakymus. Vieni tekstai tiesmukiški, kiti verčiantys pamąstyti, ieškoti atsakymų. Kadangi šiandien pavakariais nusprendėme atvykti prie Rusijos konsulato Klaipėdoje, tai turėjome plakatinių klausimų ir konsului.

Niekas iš pastato neišėjo, bet tikimės, kad stebėjimo kameros viską gerai fiksuoja, o darbuotojai išvers rusiškai. Viena iš bendražygių pavėlavo pasiūlyti savo tekstą, o ir pati negalėjo dalyvauti. Jos laikomas plakatas būtų buvęs kitoks: „NEERZINKIME IR NEKĄSKIME Į KULNĄ STIPRIAUSIAM EUROPOS PLATUMŲ PLĖŠRŪNUI-RUSŲ LOKIUI!“. Kadangi sakome gyveną demokratinėje Lietuvoje, ir nuomonės gali skirtis, todėl pikete galima pamatyti įvairių tekstinių pasisakymų. Diskutuojame tarpusavyje, bet nepuolame viens kito keikti ar smurtauti, kaip daro kai kurie buldozeriniai urą patriotai, pvz. A. Marčauskas ir Co. Šiek tiek mus nuvylė policininkai. Mergina ir vaikinas rūsčiais veidais pareikalavo, kad visi piketo dalyviai pateiktume asmens dokumentus. Piketo organizatorius Virginijus nustebo, kodėl nepakanka vieno atsakingo asmens duomenų, kuo įtariami ar nusikalto eiliniai piketo dalyviai. Pareigūnas atsakė, kad esame piketuotojai, todėl su mumis taip ir elgiasi. Ar ne keista, kad aktyvus, konstitucine teise besinaudojantis pilietis laikomas potencialiu pažeidėju ar net nusikaltėliu? Tiesa, pareigūnai įsiklausė į patyrusio piketų meistro argumentus ir pretenzijų nebereiškė. Bet kaip jaustųsi pirmą kartą piketuojantys klaipėdiečiai, ar jie benorėtų rizikuoti vėl užsitraukti nemalonę, įtarinėjimus iš savų policininkų? Mūsų nuomone, kai kurių pareigūnų perdėtas uolumas, psichologinės įtampos kėlimas, ar net provokavimas yra netoleruotinas, nesiderina su žmogaus teisėmis. Į tokį policininkų autoriteto žeminimą turėtų reaguoti ir jų vadovai.

Policininkams pasitraukus prie juos atvežusios mašinos, toliau dalinomės mintimis, prisiminėme Stalino politiką, kuri turi pavadinimą „pats muša ir pats rėkia“.   Mes,  lietuviai, tas deklaruojamas „vertybes“ matėme 1940 m. birželio 15 d.. Tada rytų diktatorius, pateikęs absurdiškus kaltinimus,  įžengė  į Lietuvos teritoriją.

Daug šimtmečių Lietuvą ir Ukrainą jungia panašus likimas, – ilgaamžė  Rusijos  okupacija ir reikalavimas klastoti   istoriją.

Apie 1978 metus  vasarojau pas Zigmą Pocių, kuris dirbo  Lietuviškos tarybinės enciklopedijos  mokslinėje redakcijoje,  meno skyriaus vedėju. Kartą jis  grįžo susinervinęs iš darbo, nes Maskvos tikrintojai grąžino jo parašytą tekstą apie teatrą. Dalį teksto išbraukė, atseit,  Lietuvoje teatro atsiradimo data negali būti  XVI  a. ir reikalavo nurodyti  vėlesnį amžių, t.y. apie XVII a., kai netoli Maskvos  ėmė veikti  pirmasis Rusijoje rūmų teatras. Čia tik teatro istorija, bet  net ją  reikėjo  klastoti, kadangi  mes, okupuotos šalys,  atseit, esame atsilikusios.

Panašiai nutiko ir ukrainiečiams. Suklastojo, o tiksliau, Rusija pasisavino   Ukrainos valstybės įkūrimą. Surašė kaip vienos valstybės istoriją, nors tai  dvi skirtingos valstybės, kurios turėjo skirtingus valstybių įsikūrimo laikotarpius. Ukrainos, kaip valstybės atsiradimas siejamas su Riuriku, o tai IX a., o Rusijos valstybės istorija prasideda nuo  Maskvos kunigaikštystės įsigalėjimo XIIIa. Ir siejama su  kunigaikščiu Danilu.

Didysis žydas propagandistas Vladimiras Solovjovas savo vedamose laidose  neužmiršta tyčiotis iš ukrainiečių ir per TV Planeta RTR pasakoti, jog  ukrainiečiai neturi savo istorijos, jog ją pavogė iš Rusijos, nors  labiau tikėtina, kad rusai pavogė istoriją iš ukrainiečių.

Beveik visose laidose  daug  kartų kartoja, jog ukrainiečiai yra fašistai-banderavcai. Gėda klausytis žydo, kuris negerbia  savo nekaltai nužudytų tautiečių atminimo ir  neįvardija  žydų mirčių  antrojo kaltininko.   Jei 1939 m. sovietai nebūtų sudarę draugystės sutartį su nacistine Vokietija, nebūtų   nacizmą išėję į „laisvę“, tai  galimai nebūtų kilęs net II pasaulinis karas ir nebūtų nužudyta milijonai nekaltų žydų, vokiečių,  rusų, čigonų ir kitų tautybių žmonių.

Mes, kurie atėjome prie konsulato, manome, kad valstybė nugalėtoja,  privertusi   surašyti istoriją  tokią, kokia yra jai  reikalinga, elgiasi negarbingai.  Kitas negarbingas  Rusijos elgesys tyčiotis iš valstybių,  ypač iš tų, kurios buvo  okupuotos dar carinės Rusijos laikais. Jos privalo paklusti, atiduoti  teritorijas, kurios yra svarbios dar didesnei galiai įgyti. Jei Rusijai reikalingų žemių neatiduosi, tai  ginklu ims grasinti, kaltinti visus, o save taikos paukščiu vadinti.

Atėjome prie Rusijos konsulato, nes skaudi Ukrainos ir Lietuvos, praeitis mus  sujungė, o žiauri rytdiena, kurią  buvęs okupantas  numatė Ukrainai,  reikalauja pasakyti – šalin rankas nuo Ukrainos!

Klaipėdiečiai kviečiami į piketą, kuris vyks prie merijos ( Danės g. 17) vasario mėn. 17 d. 8.30 val. Piketo tema: Klaipėdos deputatai, nedalyvaukite Prokrusto plėšikų, Sveikatos apsaugos ministerijos  „pokyčių po pokyčių“ programoje!

 Grupė tarybos narių nori, kad 2022 m. vasario mėn. 17 d. Klaipėdos miesto taryba spręstų  skubos tvarka užregistruotus sprendimų projektus:

                             1.  Klaipėdos miesto savivaldybės- Viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės dalininkės – turtinių ir neturtinių teisių perdavimo valstybės nuosavybėn.

                             2. Dėl sutikimo reorganizuoti viešąją įstaigą Vaikų ligoninę.

                             Šių metų vasario 17 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba savo sprendimu  perduos arba neperduos  valstybei  didelės vertės turtą.

                             Šių metų vasario mėn. 10d. Sveikatos ir socialinių reikalų  komiteto išplėstiniame  posėdyje politikai, sveikatos sistemos bendruomenė ir miestiečiai  išgirdo apie galimą naudą,  perdavus valstybei savivaldybės turtą.  Reformos gaires pristatė  Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Strateginio planavimo ir valdymo skyriaus vedėja Raimonda Janonienė.  Jos pranešimo esmė, kad  tarptautinių organizacijų ataskaitose Lietuvos rodikliai yra prasti, todėl  reikalingi  pokyčiai sveikatos sistemoje.  Poniai nepatinka Klaipėdos ligoninių rodikliai, t.y. per daug ir per ilgai klaipėdiečiai guli ligoninėse  ir ji teigia, jog reikia  vengti per didelės hospitalizacijos. Ji siūlė daugiau teikti dienos paslaugų.   Taip pat nurodo esminius pertvarkos principus – kurti kokybiškas paslaugas.

                             Biurokratės  iš Vilniaus teiginiai  apie pokyčius  sveikatos sistemoje  sako tik vieną, jog Lietuvą aplankė „pokyčių po pokyčių“ cunamis.

                             Tai biurokrato kalba, popieriniai lozungai,  bet,   deja, mes, klaipėdiečiai,  susiduriame su tikrove.  Vienai poniai prieš keletą metų Klaipėdos miesto ligoninėje buvo padaryta akies operacija, po paros praleistos ligoninėje, ji buvo išleista į namus. Šiais metais tas pats gydytojas padarė kitos akies operaciją. Ponia tą pačią dieną buvo išleista į namus. Klaipėdietė mano, jog  todėl, kad  ligoninėje negavo  pooperacinės priežiūros,  prasidėjo akies komplikacijos, ko nebuvo po pirmos akies  operacijos.

                             Ar R. Janonienei  tarptautinių organizacijų   statistika yra „šventa karvė“?   Pokyčių vyriausybė turi  pripažinti, kad Europos sąjungoje turime  ne tik panašumų, bet ir skirtumų,  todėl, iš tikro, sausa statistika ligonius  guldo ant priekalo ir talžo kūju.

                             Ar šiame vyriausybės pateiktame pokyčių cunamyje  dalyvauja  paslaugų gavėjas – Klaipėdos rajono, Vakarų Lietuvos gyventojas? Ne.  Jam ant lėkštutės pateiks reformą.  Gyventojai besąlygiškai turi sutikti ir neabejoti, jog hospitalizacija  yra blogis.

                             Labai keistai atrodo tokia reforma, kai atima iš Savivaldybės jai priklausantį turtą ir teigia, kad prioritetinė veikla yra bazinių paslaugų užtikrinimas savivaldybėse ir ši veikla bus gausiai finansuojama, kad kurs pertvarką drauge su savivaldybe, ministerija, universitetu ir įstaigų vadovais.

                             Jei kviečiate prie reformos prisidėti savivaldybę,  įstaigų darbuotojus, tai būkite ne gobšūs, bet geranoriški ir ligonines,  t.y. turtą, kuris priklauso valstybei, o Klaipėdoje, tai Respublikinė ligoninė ir Jūrininkus,  perduokite savivaldybei.  Jūsų siūloma reforma nenukentės, atvirkščiai,  visa Lietuva galės stebėti, kokie trečio lygio centrai  dirba geriau.  Ar tie, kurie yra valstybės pavaldume, ar tie, kurie savivaldybės?   Investicijos tikrai gali startuoti nuo 2023 metų,   tai nestabdo reformos,  atvirkščiai, jei turtas savivaldybės,  ją daro patrauklesnę.

                             Sekantis svarbus klausimas, kurį norėjo išgirsti iš Vilniaus biurokratų Klaipėdos politikai, tai lėšų skyrimas.  Neišgirdo.

                             Sveikatos  apsaugos ministerijos viceministrė  Danguolė  Jankauskienė   priekaištavo, kad Klaipėda piktnaudžiauja, t.y. ligoniai ligoninėje guli  per ilgai. Pasirodo, kad  tos reformos esmė, jog  biurokratas  nurodo kiek turi sergantis gulėti ligoninėje, bet ne gydantis gydytojas. Jie, Klaipėdos miesto gydytojai, yra sukčiai, nes galvoja kaip padidinti stacionarinių lovadienių skaičių, o Vilniaus biurokratai yra geriečiai, nes įves tvarką, sumažins stacionarinių lovų skaičių, klaipėdiečiams teiks  ambulatorines paslaugas, kurios duos gerus rezultatus.

                             Prasidėjus Klaipėdos politikų klausimams išgirdome,  kad  ministerija dar nepasirinko būdą, ar sujungs, ar prijungs, nes reforma dar tik kuriama. Dabar vyksta geriausio būdo paieškos. Tikrasis būdas bus nurodytas vyriausybės nutarime.

                             Klaikus vaizdas, kai stebi ką kalba Vilniaus biurokratai.  Pagal juos reformos esmė, kad dar daug ko nežinome, bet žinome, kad bus geriau.  Sugriausime esamą sistemą, kuri turėjo finansavimo tvarką, tačiau pradėdami pokyčius nežinome , t.y. „iš anksto negalime numatyti lėšų“-   pasakė viceministrė D. Jankauskienė.

                             Po Vyriausybės  klerkų  kalbų teko klaipėdiečiams pasiklausyti ir Seimo narių. Pasirodo Seimo nariui Antanui  Matului teko įtikinėti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorių Rimantą Benetį  ir Vilniaus universiteto  atstovus  nesipriešinti,  nes pastarieji nenorėjo konkurento, nenorėjo dalintis lėšomis su Klaipėdos centru. Ką tai reiškia?  Kas gali paneigti, kad vilniečiai ir kauniečiai lauks tik tinkamo momento ir sunaikins   būsimą  centrą Klaipėdoje.  Matyt todėl Seimo nariui Audriui Petrošiui yra baisu, kad Seimo narė Ligita Girskienė  kartu su kolegomis Seime pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Jie klausia, ar gali ligoninių steigėjas būti universitetas, kuris ruošia slauges, o ne gydytojus? Gal A. Petrošiui tiktu būti drąsiam ir  sulaukti Konstitucinio teismo sprendimo. Tik tada spręsti ligoninių sujungimo ar prijungimo klausimus.

                             Kai klausaisi, kaip vyksta reformos kūrimas, tai  supranti, jog  klaipėdiečių sveikata visiškai nerūpi.  Ar  tokia pertvarka nėra patyčios iš klaipėdiečių?

                             Kodėl  Vilniuje  ir Kaune negali  būti vienas turtinis statusas, -  valstybinis ir universitetinis turtas, o Klaipėdoje, jei Konstitucinis teismas pasisakys teigiamai,   – savivaldybės ir universitetinis turtas?

                             Kiek gali reformos vykti  plėšiko  Prokrusto  metodu?  Milžinas plėšikas, pasinaudojęs  jėgą,   guldydavo  į lovą. Jei būdavo trupesnis negu lova, tai temdavo, o jei ilgesnis, tai trumpindavo kojas. Šiam mitui  apie 3 tūkstančiai metų, tačiau  valdžios, kurios vengia įvairovės, kurioms žmogus nerūpi, veikia panašiai,  laikosi   dirbtinio, vienodo  mato.

                             Pokyčių vyriausybė užsiima gąsdinimu, kad  Europines lėšas gaus tik Vilnius ir Kaunas, o Klaipėda, jei  atsisakys perduoti turtą,  bus izoliuota, negaus jokių pinigų. Tai pokyčių vyriausybės šantažas!

                             Pasirodo, kad  tereikia pašalinti Klaipėdos universitetinės ligoninės vyr. gydytoją  V. Janušonį ir bus įveikta stagnacija, korupcija.  Įdomu, kiek Klaipėdoje tokių lengvatikių?  Labai geras posakis, kad bėgsi nuo vilko – užšoksi ant meškos.

                             Klaipėdos miesto deputatams turėtų rūpėti klaipėdiečių sveikata, o ne pokyčių vyriausybės neaiškūs pokyčiai.

1. Prašome Klaipėdos miesto tarybos nepritarti  pokyčių cunamiui. Lietuva jau pakankamai  nukentėjo nuo neapgalvotų pokyčių.  Ar reikia dar vieno neišdiskutuoto, nepasverto sprendimo?

2. Prašome Jūsų,  miesto deputatai,  pareikalauti sveikos konkurencijos,  kreiptis į LR Seimą, kad savivaldybė turėtų tokias pat turtines teises, nes ji nėra privatus uabas.

3. Prašome  nespręsti turtinių ir neturtinių teisių perdavimo valstybės nuosavybėn klausimo, kol nėra Konstitucinio teismo išaiškinimo.

Klaipėdos miesto  savivaldybės  Universiteto seniūnaitijos seniūnaitė Virginija Jurgilevičienė

Perskaičiusi Palmiros Martinkienės publikaciją „Ligoninių reforma: klausimas užstrigo jau pirmame komitete“, po to  išklausiusi  skandalingą  Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto posėdį,  vykusį  vasario mėn. 7d., kuriame konservatorius Andrius Petraitis buldozeriu stūmė ligoninių reorganizacijos klausimą ir taip pat aršiai pasisakė buvęs valstiečių frakcijos narys Vidmantas Dambrauskas,   nutariau išsakyti savo pamąstymus.

Vyksta įnirtingas mūšis dėl Klaipėdos miesto turto. Konservatoriai teigia, kad  Sveikatos apsaugos ministerijos planuojama reforma yra gėris. Atseit,   kai bus įvykdyta reorganizacija, būsime  geriau gydomi.  Manau, kad tai nėra tiesa. Kas gali paneigti, kad šiandien reikalingus 12 milijonų matysime, kaip savo ausis?  Kokie yra tikrieji konservatorių tikslai?

Negi konservatoriai ir jų rėmėjai ims ir papasakos klaipėdiečiams tikruosius savo ketinimus?

Lieka tik patiems, kaip sakoma,  sudėlioti taškus.

Ligoninių pertvarkoje aktyvus dalyvis yra Klaipėdos universitetas. Universiteto atstovas Algimantas Kirkutis  facebooke rašo, „Pats protingiausias sprendimas būtų KRL perduoti miestui, o sujungus KUL ir KJL suorganizuoti Klaipėdos universiteto klinikas (ligoninę).“

Taip, jei turtas lieka Klaipėdos miestui, netgi KRL,  tai nėra svarbu, kas yra jo steigėjas ir valdytojas: Klaipėdos miesto savivaldybė ar Klaipėdos universitetas. Deja, konservatoriai tokio sprendimo teigti balsavimui Klaipėdos miesto tarybai  nenori.   Jie siūlo turto dalybas tarp  Sveikatos apsaugos ministerijos ir Klaipėdos universiteto.

Ką reiškia toks  turto perdalijimas?  Nepasitikėjimą, nes   miestas  ištiesęs  ranką iš vyriausybės turės prašyti  pinigų. Centrinė valdžia norės duos, nenorės neduos.   Pažadai, kad Klaipėdos universitetas taps steigėju, gali  ir likti tik pažadais. Kas gali paneigti, kad  jau  po kelerių  metų  vyriausybė nepriims sprendimą uždaryti universitetą, o tada visas turtas atitenka Sveikatos ministerijai arba Konstitucinis teismas pasisakys, kad turto perdavimas Klaipėdos universitetui buvo neteisėtas, nes specializuojasi tik slaugoje. Kol nėra atsakymų, tai galime teigti, kad  Klaipėdos turtas yra perimamas  principu step by step. Ši politinė taisyklė yra naudojama, kai reikalingi laikini sąjungininkai. Kaip suprantame,  šioje organizuojamoje skubos tvarka galimoje aferoje,  jais taps Klaipėdos universitetas.

Klaipėdos miesto turto perėmimas  greičiau primena vagystę, nes pradžioje turėjo būti politinis sprendimas, o tik po to turto dalijimas.   Nepatikimi  ir šios galimos aferos organizatoriai,  bent jau matomi ir žinomi veidai.

Vienas garsus ir žinomas veidas, kuris  aktyviai dalyvauja turto perėmime yra Saulius Skvernelis.  Ką jis pažadėjo, kaip jam pasisekė parvilioti  į savo naujai steigiamą partiją Klaipėdos  miesto taryboje  frakciją  „Už ateities Klaipėdą“ : Artūrą  Razbadauską,  Vytį Radvilą ir Elidą Mantulovą? Visi jie  dirba  Klaipėdos  universitete.  2022 m. sausio mėn. 20 d. ši trijulė paskelbė, kad  Klaipėdoje yra įkurta S. Skvernelio steigiamos partijos Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“  nauja frakcija „ Vardan Klaipėdos“.

Konservatorius Kęstutis Masiulis viešina, kaip neskaidriai vyko  2019 m. premjero S. Skvernelio kabineto baldų užpirkimas.  Klausimas.  Kam? Ar tam, kad piliečiai neįtartų, jog šiandien   konservatoriai ir skvernelininkai  dirba drauge?   Akivaizdus bendras darbas  vyksta   Klaipėdoje.  S. Skvernelio partijos nariai   dalinasi Klaipėdos miesto turtu su konservatorių partija.

Kitas stambus ir brangus turtas, kurį vyriausybė  nori  perimti yra Palangoje.

Į šį galimai neskaidrų, kaip kažkada  Skvernelio kabineto baldų užpirkimą , yra  įsivėlę ne tik  Konservatoriai. Neaiškios sąsajos   S. Skvernelio    su  vakarykščiais  Klaipėdos mieste dirbusiais Valstiečių frakcijos nariais, ypač V. Dambrausku, nepriklausančiu Klaipėdos universitetinei bendruomenei. Kodėl jis nutarė  aktyviai tarpininkauti dalijant  turtą, kuris yra susijęs su klaipėdiečių sveikata?

Dėliojant įvykius ir bandant atspėti kokie yra tikrieji reorganizacijos tikslai, manau svarbiausia,  kuris suvienijo  Konservatorius ir S. Skvernelį ,  yra  ištaškyti valstybinį turtą.

Manau, tiek Klaipėdos, tiek Palangos miestų tarybos siekis yra išsaugoti sveikatos sistemai priklausantį turtą savo savivaldybėse. Nuo seno yra žinoma, kai turi turtą, kai esi šeimininkas, tai  nereikia ubagauti, prašyti vyriausybės paramos. Turtingos  savivaldybės yra  kiekvieno miestiečio svajonė.

Kas per reforma, kuri teigia, kad Klaipėdos miesto valdžiai gyventojų sveikata neturi rūpėti? Ją rūpinsis  ministerija.  Tai atimkite iš miesto ir kitas teises ir įveskite  valdymą  iš Vilniaus.

Manau, kad  miesto gyventojų  sveikata turi rūpintis savivaldybė, kuri yra arčiausiai  žmogaus ir iš kurios neatima turtą, bet vyriausybė jį pagausina, perduoda Respublikinę ligoninę.  Povandeninėms  srovėms, kurios  siekia savivaldybės gyventojams pakenkti,  reikia neleisti to daryti, stabdyti konservatorių pseudoreformą.  Reikalaukime  dešimt kartų matuoti ir tik vienuoliktą kirpti.

                             2022 m. sausio 28 dieną  mes,  klaipėdiečiai, susirinkome į knygos albumo „Donelaitis. Klaipėda. sausio –1 oji“ pateikimą. Jis vyko  Ievos Simonaitytės bibliotekoje.

                             Knyga  apie Donelaičio gimtadienio minėjimą  gimė per labai trumpą laiką. Apie tokios knygos idėją su leidėju Antanu Stanevičiumi  pasidalinta buvo  2021 m.  rugpjūčio  mėnesį. Mintis apie gyvos istorijos įamžinimą  „Eglės“ leidyklos savininkui A. Stanevičiui patiko.  Pinigai  knygos leidybai buvo gauti spalio mėn.  ir gruodžio mėnesį jau buvo  paruoštas signalinis  variantas.   Nuotraukos iš įvairių renginių, susijusios su K. Donelaičio vardu, klaipėdiečių prisiminimai gulėjo nejudinami trisdešimt metų.  Juos tik reikėjo prikelti ir tai  labai talentingai padarė A. Stanevičius.  Petras Šmitas apie knygą pasakė, kad yra gerai parinkti tekstai ir nuotraukos. Malonu ją vartyti ir  skaityti.

                             Klaipėdiečiai susirinko  pasidžiaugti dovana, kuri skirta kantriems ir ištikimiems  Donelaičio gimtadienio  svečiams, besirenkantiems kiekvienais metais   sausio 1 dieną   į skverą, pavadintą  jo vardu.

                             Atėjo klaipėdiečiai, kurie buvo A. Stanevičiui  įdavę   savo prisiminimus ar  pamąstymus apie Donelaitį ir jo gimtadienį.  „Dangės“  bendruomenės asociacijos pirmininkė Liudvika Kuzminčiūtė, menotyrininkas Petras Šmitas, žurnalistas Gediminas Pilaitis, rašytoja Nijolė Kliukaitė –Kepenienė, rašytoja Jūratė Sučylaitė ir daugelis kitų kalbėjusių minėjo  ryšį tarp  Lietuvos  dainiaus ir šiandienos.  Jie dalinosi savo šiltais prisiminimais, kuriuose  minėjo ir K. Donelaičio skvero 1973 metų projekto autorių  Petrą Šadauską.

                             Neprisiminti, nepaminėti architekto, vyriausiojo Klaipėdos miesto dailininko Petro Šadausko   buvo neįmanoma, nes į knygos albumo pristatymą atvyko tie, kurie jį pažinojo daug metų.

                             Džiaugsmą ir euforiją, kad išėjo  leidinys,   skirtas šių dienų aktualijoms,  pakeitė   rūpestis dėl  gresiančio Donelaičio skvero  sunaikinimo.

                             Muzikologė, Mažosios Lietuvos muzikinės kultūros tyrinėtoja  Daiva Kšanienė  pasakojo, kad su Petru Šadausku buvo kaimynai, gyveno name, kuriame apgyvendino Muzikos fakulteto dėstytojus. Jų namas buvo priešais  Donelaičio skverą. Ji kasdieną matė, kaip 1973 m. buvo tvarkomas skveras ir statomas paminklas K. Donelaičiui.   P. Šadauskas pasidalindavo su ja savo projekto vizija,  jam buvo svarbu išlaikyti senąją skvero kompoziciją.

                             Ką  išgirdome  iš architekto  Algirdo Žebrausko, kai jis pristatė savo projektą  Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos klubo nariams?  Martynas Vainorius  str. „Pirminei aikštės idėjai – kritika“ parašė, kad A. Žebrauskas   pasakė, jog  „1973 m. aikštės struktūra ir kompozicija buvo iš esmės deformuota.“ Iš D. Kšanienės girdime, kad architekto  P. Šadausko sumanymas buvo nieko nekeisti parke, kad  skveras išliktu autentiškas .   Kas meluoja, ar muzikologė D. Kšanienė, ar architektas A. Žebrauskas?  Nereikia būti specialistu, reikia tik pasižiūrėti  į  2020 metų nuotrauką, kuri daryta yra iš viršaus. Per visą skverą matosi tvarkingomis eilėmis susodinti medžiai, kurie  tikrai nebuvo  sodinami  ar kertami  architekto P. Šadausko iniciatyva. Medžių išdėstymo struktūra, kompozicija yra suprojektuota XIX a.,  tiksli data yra nežinoma, tačiau kai žiūri į vieną  K. Demerecko pateiktą nuotrauką, kurioje klaipėdiečiai apžiūri 1944 m. sovietinės bombos išraustą duobę Donelaičio skvere, tai aiškiai matosi, jog  nuotrauka Donelaičio parkui nepriklauso.  K. Demereckas  po nuotrauka parašė, kad „Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m. spalio mėnesio rusų aviacijos antskrydžio metu viena bomba nukrito į Liepų aikštę. Fotonuotraukoje matyti, kad aikštės teritorija buvo apsodinta jaunais medžiais.“ https://www.atviraklaipeda.lt/wp-content/uploads/KDemereckas_Donelaicio-Aikste.pdf  Medžių linijos, kai žiūri į K. Demerecko pateiktą nuotrauką  neturi ilgos,    simetriškos  eigos, kokias matome, kai žiūrime į Donelaičio skvero  2020 metų nuotrauką.

                             Tikslios datos, kada buvo nuspręsta apsodinti medžiais visą skvero teritoriją nežinome, bet  šis skveras yra XIX a. kūrinys. Gal  vėliau  ir buvo kokie pakeitimai, bet   skveras  nebuvo deformuotas.

                             Knygos pristatyme  kalbėjo ne tik architekto P. Šadausko kaimynė  D.  Kšanienė, bet ir architektas Adomas Skiezgelas, kuris perėmė pareigas iš P. Šadausko. Jis  13 metų dirbo vyriausiuoju  miesto dailininku.

                             Jam skaudžiausia, kad  bus sunaikintas autorinis  P. Šadausko   darbas, paminklo papėdė, kurią projektavo iš lietuviško granito. Liks tik  Petro Deltuvos skulptūra.

                             Architekto P. Šadausko idėja yra tvirtas, stiprios dvasios, kaip ir poetas,  postamentas, kurį pagamino iš lietuviško akmens. Paminklas ir postamentas -  visuma, kuri   atspindi  ilgaamžiškumo koncepciją.  Deja, paminklo pamatus  numatyta nuimti, nes  kitam architektui toks požiūris ir vertybės, kurias deklaravo P. Šadauskas   yra nepriimtinos. A. Žebrauskui svarbiausia idėja yra paminklo matomumas.

                             Knygos sumanytojai, finansuotojai ir  „Eglės“ leidyklos savininkas A. Stanevičius buvo apdovanoti gėlėmis. Jas įteikė garbinga klaipėdietė Irena Šmaižienė, kuri  pažadėjo aktyviai dalyvauti darbuose, ginant  talentingo architekto  P. Šadausko palikimą.

                             Jau viską surašiau ką norėjau, bet vidinis cenzorius neleidžia  jį paviešinti,  atiduoti  klaipėdiečiams skaityti. Reikalauja papildyti parašytą tekstą.  Kodėl? Negaliu pamiršti savo bendražygio Virginijaus Partauko prašymo,  nekaltinti  architekto A. Žebrausko. Jei jam buvo išduotos tokios projektavimo  sąlygos, jei jam buvo suteikta klaidinanti  istorinė medžiaga, tai kas yra tikrasis kaltininkas visokioms  melagienoms atsirasti? Todėl tęsiu  savo pastebėjimus.

                             Galimai  didžiausia kaltininkė  dėl ilgalaikio  Donelaičio parke  vykstančio renovacijos karo   yra nuotrauka, kurią matome 2013 m, Kultūros paveldo eksperto Kęstučio Demerecko leidinyje „ Liepų aikštė ( K. Donelaičio) istoriniai-urbanistininiai ir ikonografiniai tyrimai“ . Šį leidinį paviešino „Atvira Klaipėda“ . Tą nuotrauką aprašiau anksčiau, manydama, kad ji nėra susijusi su  skveru. Ji yra klaidinanti, pirmiausia,  dėl parko gimimo  datos, atseit  1944 m. Donelaičio parką sudarė jauni medžiai, antra, kad  skveras per karą patyrė dideles netektis, buvo  išraustas  bombų. Kodėl K. Demereckas karo laikų nuotrauką, kurioje nėra aiškiai matomų pastatų, kuriame lyg tai yra kalnas priskyrė  Donelaičio skverui?   Tikrai nežinau.  Tai gal K. Demereckas pateikęs nuotrauką, kurioje yra didžiulės apimties duobė, tariamame Donelaičio skvere , paaiškins, kas ją galėjo užpilti?  Klaipėdiečiai 1944 m. spalio, lapkričio mėn., ar vėliau  tarybiniai kariai, palaidoję  savo  karo draugus,  atsodinę  medžius  tvarkingai eilėmis,  nes negalėjo savo  bendražygių palaidoti šalia  gilios duobės,  o gal P. Šadauskas, kuris   gyveno šalia, pasikvietęs kaimynus  sodino medžius?

                             Nežinau, kaip kitiems klaipėdiečiams, bet suvokus, kad viena melagiena gimdo kitą  ir ilgus beprasmiškus karus, labai skaudu.

                             Tiesa yra tokia, kad per II pasaulinį karą Donelaičio skveras nenukentėjo.  Liekame ištikimi architektui P. Šadauskui ir  vykdome jo paliktą mums testamentą – išsaugoti parko autentiškumą.

                             Knygos  „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“  sudarytojas  A. Stanevičius  nuotraukų pagalba  subtiliai, jautriai pateikė Donelaičio skvero didybę.    Skaitome  garbingų klaipėdiečių prisiminimus   ir mėgaujamės  žmogaus rankomis sukurtu gamtos  grožiu.

Sausio mėn. 21 d.   K. Donelaičio skvere rinkosi Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisija ( toliau – komisija) Išvažiuojamojo komisijos posėdžio  metu  susitiko su klaipėdiečiais ir išklausė jų pastabas dėl  Donelaičio skvero sutvarkymo.

Tarp  klaipėdiečių, kurie atvyko išsakyti savo pageidavimus dėl skvero sutvarkymo, buvau ir aš.  Miestiečiai, kurie atvyko į Donelaičio skverą prašė  protokoluoti jų pasisakymus.   Susirinkusius nuramino, kad daromas įrašas.

Mano pasisakymas buvo tuoj po aktyvaus klaipėdiečio Virginijaus Partauko.  Parodžiau   nuotrauką, kurioje skveras  nufotografuotas  žiemos metu. Joje medžiai be lapų ir aiškiai matyti, kad liepos susodintos tvarkingai, eilėmis.  Šiai  liepų kompozicijai  yra  apie 200 metų.  Laikas, karai, neatsakingi miesto vadovai Klaipėdoje sunaikino daug ką, tačiau šį  parką išsaugojo. Mūsų pareiga jį palikti kuo mažiau pakeistą. Medžiai, kuriems jau ne vienas šimtas metų tvirtai įsikabinę šaknimis į žemę, nes nuo stiprių pajūrio audrų  jie tik palinko.   Liepos  pasvirusios  tokia trajektorija,   nuo vakarų į rytus, atrodo lyg stovėtume šalia jūros.   Visi skvero medžiai turi būti išsaugoti. Šalia manęs stovėjo Dalia Kiseliūnaitė.  Ji kalbėjo Lietuvininkų bendrijos  „Mažoji Lietuva“ vardu.

Tiesa, kitų klaipėdiečių pasisakymų nesiklausiau, tačiau  tikiuosi, jog  protokole mūsų reikalavimai bus užfiksuoti.  Balsavimo teisės neturime, ją turi tik komisijos nariai, o pasisakyti galima buvo  tik vieną kartą, todėl nelaukiau  susitikimo  pabaigos, palikau skverą.

Vėliau susitikau su tais klaipėdiečiais, kurie buvo iki susitikimo pabaigos.  Jie pasakojo apie architekto   Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algirdo Žebrausko projektą, kurį jis pats ir pristatinėjo.  Architektui atrodo, kad turi matytis  K. Donelaičio paminklas, todėl skvere  bus nukirsta kelioliką  geros būklės medžių, išryškinti erdvę

Gerbiamas architekte A Žebrauskai, sovietiniai okupantai nekirto medžių, žalią rūbą paliko tokį kokį  rado, tik skvere  palaidojo žuvusius. Vėliau buvo nuspręsta karo aukas perlaidoti prie sukurto memorialo Skulptūrų parko pakraštyje, o skverą sutvarkyti.  Žymus klaipėdietis vyriausiasis miesto dailininkas Petras  Šadauskas pasiūlė  pastatyti paminklą K. Donelaičiui. Miesto dailininkas turėjo architektūrinį išsilavinimą, paminklo papėdę  papuošė lietuvišku granitu, kuri šlifavo rankiniu būdu.  Ponas architekte A. Žebrauskai, Jūs  nesiskaitote su kūrybiniu Klaipėdos miesto vyriausiojo dailininko P. Šadausko palikimu, jo intelektualiu grožio suvokimu, jo autorinėmis teisėmis.

Išsaugoti, nenaikinti  pakenčiamos ir geros  būklės medžius yra ne tik klaipėdiečių reikalavimas, bet ir pagarba protėviams. Mes, visuomeninkai, tikime, kad  Klaipėdos miesto garbės piliečiui Valentinui Greičiūnui, kuris   buvo vienas iš miesto vadovų,  rūpi   dvasinės vertybės, kuriomis vadovavosi  to meto  architektai, dailininkai  ir laukiame jo  aktyvaus dalyvavimo išsaugant  P. Šadausko  kūrybinį unikalumą ir  liepas, kurioms ne vienas šimtas metų.

Valdžia, kuri rūpinosi ikikarine  Klaipėda prižiūrėjo šį  skverą, nekirto medžių nors buvo pastatę paminklą  Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I.  Šiame skvere  pokarinė Klaipėdos valdžia taip pat nenaudojo  kirvio politikos. XXI amžiuje viena iš svarbiausių problemų –  klimato atšilimas, tačiau miesto valdžia  išduoda sąlygas, leidžiančias  kirsti  medžius su plačia laja.   Klaipėdos miesto valdžios veiksmus  negalima pavadinti kitaip,  kaip  seno pasaulio griovimas ir naujo statymas.  Klaipėdoje siaučia XXI  amžiaus revoliucionieriai. Tokiais raudonaisiais juos ir prisimins  ateinančios kartos.

Apie 2017 m. Donelaičio skvere medžius jau norėjo iškirsti, tačiau atsisakė tokių ketinimų.  Todėl miestui  dovanotas projektas penkis metus ramiai miegojo. Miestiečiai manė, kad pseudoprojektas atgulė mirtinu miegu. Deja,  jį prisiminė Rimantas  Taraškevičius 2022 m. sausio 1 d. minint K. Donelaičio  308 metų gimimo datą. Valdžios atstovai  atėjo ne nusilenkti būrų dainiui, bet piktintis, kad nesutvarkytas skveras.  To pakako, kad  sugrąžintų numarintą projektą ir kirvio politiką.

Ką daryti, kai klaipėdiečiai, matydami 200 metų senumo medžius,  teigia, kad tai gražu?  Prašo nekirsti, palikti tą grožį ir dvasią ateinančioms kartoms.  Miesto valdžia sako – negražu. Jiems reikia saulės, jiems reikia, kad nuo gatvės matytųsi  Donelaičio skulptūra, matyt todėl,  jog tingi išlipti iš mašinos ir prieiti prie paminklo.

Tokie valdžios reikalavimai, tai  tyčiojimasis iš miesto istorijos,  nes reikalauja naikinti  žiauriausią karą ištvėrusiame mieste, likusį paveldą, taip pat pritaria garbingiausio  poeto iš Mažosios Lietuvos niekinimui. Jei K. Donelaičiui būtų rūpėję tapti  matomu, tai būtų rašęs vokiečių kalba, nes  būtų turėjęs milijonus skaitytojų.  K. Donelaičio kuklumas, meilė žmogui ir gamtai, tai jo gyvenimo būdas.  Apie tai ir byloja šiandieninis skveras pavadintas poeto vardu.

2022 m. sausio 21 d. skvere  atvykusiam architektui klaipėdiečiai išsakė sąlygas, kuriomis turėtų jis vadovautis projektuojant  skvero  sutvarkymą.  Kokia gėda! Jis pasiklausė,  o  tada su komisijos nariais ir keliais klaipėdiečiais, kuriems jau neleido kalbėti, apėjo šimtametes liepas, įtikinėdamas komisiją,  kokius medžius reikia kirsti. Ačiū komisijos nariui  Egidijui Bacevičiui, kuris nuo atėjūno iš Telšių drąsiai gynė medžius,  tarytum būtų  medžių  advokatas.

Miegojo gėdos lovyje  ši absurdiška, nemalonų godumo jausmą skleidžianti dovana,  tegu verčiasi labdaringi projekto  pinigai ant kito šono ir toliau miega. Kol nėra sutarimo tarp miestiečių ir valdžios šiam gamtos grožiui reikia kito projekto. Šiuo metu pakaktų  paruošti  parko paprastąjį projektą,  pakeičiant  dangą,  sutvarkant apšvietimą, suremontuojant  suoliukus, atliekant kitą būtiną remontą,  nukertant blogos būklės medžius ir  gydant liepas, kurios gali stovėti dar šimtą metų. Nukirstus  medžius  atsodinti, kad išliktų senojo skvero kompozicija.

Išsaugokime liepas, vyriausiojo miesto dailininko  P. Šadausko  autorines teises ir  pagarbą K. Donelaičio kuklumui.

Komunalinių mokesčių skola

Šį  ketvirtadienį, t.y. sausio  mėn. 20 d. vyks Klaipėdos miesto tarybos posėdis ir dešimtu  klausimu bus svarstomas  Materialinės paramos įstatyme nenumatytais atvejais teikimo tvarkos aprašo pakeitimas.  Šis aprašas buvo  patvirtintas  Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2 279. Šioje jau  patvirtintoje tvarkoje  keis tik  117 punktą, kuris  yra  išdėstytas  taip:

„117. Komisijos nuostatus, reglamentuojančius Komisijos darbo organizavimą, veiklą, Komisijos narių teises ir pareigas įsakymu tvirtina Savivaldybės administracijos direktorius.“

Kaip čia  nutiko, kad  prieš du mėnesius patvirtintame  apraše  reikia daryti pakeitimą?  Iš tikro, kai perskaičiau Klaipėdos miesto tarybos sprendimo  projektą, tai supratau, jog  pakeitimas tik dėl to, kad neįrašė žodį „įsakymas.“

Manau, kad  aprašo skyrių, kuriame kalbama apie komisijos sudarymo tvarką,   Klaipėdos miesto taryba  turėtų   keisti kardinaliai, kadangi asmeniškai teko  patirti nemažų išgyvenimų  dėl šio aprašo.  Susipažinusi su  Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašu, kurį Klaipėdos miesto taryba buvo patvirtinusi  2018 m. rugsėjo 13 d. Nr. T2-1913 ir perskaičiusi, jog  trečiame  punkte pavadintame „Materialinės paramos rūšys“ yra įrašyta, kad skiriama pašalpa  komunalinių paslaugų skolai  padengti,  pasakiau klaipėdietėms iš H. Manto g., jog  gali gauti paramą skoloms už komunalines paslaugas apmokėti.  Klaipėdiečių  įsiskolinimas atsirado  dėl jų gyvenamajame  name atliktų stambių namo remonto darbų.  Jų skola buvo įrašyta į komunalinių paslaugų  priskaitymą.

 Moterys   kreipėsi į Klaipėdos miesto socialinės paramos skyrių, tačiau paramos negavo.  Susitikusi su šio skyriaus vedėja  Audrone Liesyte sužinojau, kad  ji  supranta susidariusią situaciją, tačiau padėti negali,nes  įstatymas neleidžia skirti  pašalpą.

Kreipiamės į Seimą, nes jis priiminėja įstatymus. Atsakymą gavome iš Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto, jog „Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme  yra įtvirtintas pagrindas savivaldybėms  skirti Jūsų prašomos paskirties paramą“.

Sekantis žingsnis, tai skundas  Vyriausybės atstovų įstaigos  atstovei Klaipėdos ir Tauragės apskrityse, kad Klaipėdos miesto socialinės paramos skyrius nesivadovauja priimtais įstatymais. Atsakymas buvo, kad savivaldybės taryba nepatvirtinusi  jums reikalingos paramos rūšies nepažeidė  įstatymo, nes  nuostata imperatyviai nenurodo, jog savivaldybė privalo,  ji turi teisę, bet ne pareigą.

Moterys laukė, kad savivaldybė suteiks paramą ir skola už būstą bus padengta. Jau ėmė gauti laiškus iš skolų išieškojimo įmonės. Man ir tarybos narei Ninai Puteikienei  pasipylė skambučiai iš skolininkių,   kad greitai skola taps tokia, jog bus išvarytos iš savo namų.

Moterims visiškai neįdomu, kad rašau įvairioms institucijoms, kad jų vardu kreipiausi į administracinį teismą, kad  N. Puteikienė taip pat kreipėsi į administracinį teismą.  Jos prašo rezultato, o ne  eigos.

Tada pasiūliau ateiti pačioms į Klaipėdos miesto tarybos posėdį ir pasižiūrėti, kaip miesto taryba tyčiojasi iš socialiai remtinų žmonių. Tarybos posėdyje negalėjau dalyvauti ir paprašiau Tarybos narės Ninos Puteikienės, kad jas pasitiktų ir palydėtų į posėdžių salę.

Tarybos narė posėdžio metu kreipėsi į kolegas, kad  yra nejautrūs,  jog jiems nerūpi skurdžiausiai gyvenantys  klaipėdiečiai, kad nesprendžiamos jų problemos.   Tarybos narys Vidmantas Dambrauskas posėdžio metu pareiškė, kad  Kalėdų proga nori skirta  piniginę dovaną, t.y. padengti moterų įsiskolinimą.

Šią dosnią dovaną V. Dambrauskas  įteikė 2019 m. gruodžio mėn. Tarybos nario poelgį iki šios dienos atsimenu  su didžiausia pagarba, nes man nukrito nuo pečių moterų skausmas, pergyvenimai, jų bemiegės naktys, jog bus išvarytos iš savo namų.

Valdžia sėdi aukštai ir nemato, kokius košmarus, kokius pergyvenimus tenka išgyventi  žmonėms dėl to, kad savivaldybė turi teisę skirti paramą, bet tai nėra jos pareiga. Savivaldybė meluoja.  Pareiga yra, nes ji milijonus sutaupo, neatiduoda  kaip paramą   socialiai remtiniems, atseit, sutaupyti pinigai gelbsti kitas socialines sritis.

Neatsitiktinai šiandien labai populiarus yra  klaipėdietis Michail Andrijanov.  Jis tapo  pagalbininkas tiems , kuriems  socialinės paramos skyrius  atsisako padėti. Savivaldybė pareiškusi, jog turi teisę  gelbėti skurstančius, bet tai nėra pareiga, išaugino   armiją vargšų.  M. Andrijanov,   suteikdamas pagalbą,   iš dalies kompensuoja klaipėdiečiams savivaldybės daromą žalą.

Kaip sustabdyti negailestingą miesto valdžios nuleistą tikslą – sutaupyti pinigus, kurie yra skirti socialinei paramai?  Miesto taryba turi dalyvauti  formuojant ir tvirtinant  Komisijos nuostatus, kurie reglamentuoja Komisijos darbo organizavimą, veiklą, Komisijos narių teises ir pareigas, o ne  Savivaldybės administracijos direktorius. Ypatingai svarbų  miestui  socialinės politikos barą  negalimą  perduoti valdyti administracijai.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje  parašyta, jog  kviečia visuomenę ir išvardina įvairias organizacijas, kurias reikia  pasitelkti  svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarkos bei jų teises ir pareigas.  Deja, į akis krenta neproporcingumas,  iš 10 komisijos narių net 6  Administracijos atstovai, 2- Tarybos nariai ir 2 – visuomenės atstovai. Tokioje komisijoje visuomenės atstovo pateiktas sprendimas, jei ir pasitelktų Tarybos narius,  liktu balsas tyruose. Būtina keisti komisijos sudėtį, kur visuomenės atstovų skaičius turėtų atitikti administracijos darbuotojų skaičių.  Tokioje komisijoje  būtinai turėtų dalyvauti   M. Andrijanov bei  kiti aktyvūs miestiečiai.

Mielieji tarybos nariai, jei atiduosite  galias administracijai, tai teks atverti  savo pinigines arba kreiptis pagalbos į M. Andrijanov.

Prašome, kad  117 punktas būtų išdėstytas taip:   “Komisijos nuostatus, reglamentuojančius Komisijos darbo organizavimą, veiklą, Komisijos narių teises ir pareigas   tvirtina Klaipėdos miesto taryba  savo sprendimu.“

Prašome, apsvarstyti ir komisijos narių sudėtį, negali komisijoje dominuoti atstovai iš administracijos.

Tvarkos apraše šie  pakeitimas reikalingi, tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nėra įrašyta, jog   direktorius   turi kažkokių sprendimo galių.   Yra  parašyta atvirkščiai,  kad tai -  Tarybos  kompetencija.

Kiekvienas  klaipėdietis, jei turi  teisę  į  pašalpą, tai   jam turi būti  skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa.