Piliečiams

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius   teikė projektą konkursui, skirtam Lietuvos susivienijimui, 1923 metų sukilimo  100-čio paminėjimui.  Paraiška  iš dalies  buvo finansuojama     Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis.  Teikto projekto pavadinimas –     “Mažosios Lietuvos kultūros politikų ir visuomenės veikėjų Erdmono Simonaičio ir Jokūbo Stiklioriaus atminimo įamžinimas paminklinėmis lentomis “Didvyriai gyvi”.  E.  Simonaičio paminklinė atminimo lenta bus pakabinta ant pastato Žvejų g. 2  ir Jokūbo Stiklioriaus atminimo lenta –  pritvirtinta ant pastato Turgaus g. 3.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisiją nepritarė atminimo lentų pritvirtinimui  ant  pastato adresu Šaulių g. 31, kuriame gyveno su šeima vienu metu J. Stikliorius, o kitu –  E. Simonaitis.  Jie nurode buvusį direktorijos pastatą Žvejų g. 2, nes šiame pastate  1926 m.  E. Simonaitis  direktoriavo bei pastatą Turgaus g. 3, kuriame buvo viešbutis ir  apie 1921-1930 m. gyveno Jokūbas Stiklorius  bendrovės “Rytas„ direktorius, lietuviškų laikraščių leidėjas.

Lapkričio 15 d.  apie  15 val.numatomi darbai prie pastatų Žvejų g. 2  ir Turgaus g.3,   kurie gali  užsitęsti nuo  15 val. iki 18 val.

Prašome atleisti dėl galimų nepatogumų.

Apie oficialų atminimo lentų pristatymą Klaipėdos visuomenei pranešime atskirai.

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas  Valdas Tutkus lapkričio mėn. 9 d. atvyko į Klaipėdą  susitikti su piliečiais  norinčiais būti jo komandos nariais ir   galinčiais padėti surinkti 20  tūkstančių parašų, kurių reikia norint  tapti pretendentu į prezidentus.

V. Tutkus  susirinkusiems  išdėstė  savo pasaulėžiūrą. Kiekviena  pažiūrų koncepcija turi pamatus. Generolo – Rusija turi teisę į saugumą kaip ir kiekviena valstybė.  1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pareiškė Suomijos vyriausybei teritorines pretenzijas dėl jai  atsiradusio nesaugumo.  Suomijos vyriausybė nesutiko.  Dėl to  kilo 1939 m lapkričio  30 d. Žiemos karas.

Aš nepritariau  jo teiginiams ir pasakiau,  kad karas Ukrainoje tapo Rusijos valstybės griuvimo  pradžia. Manau, kad  koncepcija,  jog Rusijos saugumui  reikia grobti  kitų valstybių teritorijas yra   nepriimtina, netoleruojama bei nepasiteisins, nes dabar ne XXa, bet XXIa.

Iš V. Tutkaus išgirdau, kad negerbiu jo pažiūrų.

Vadovaujantis Rusijos sukurta saugumo koncepcija,   Švedija, Suomija neturėjo teisės  stoti į NATO, o Ukrainos prezidentas turėjo būti tik prorusiškų pažiūrų. Todėl Rusijos reikalavimas prorusiško prezidento, kuris atsisako stoti į Europos sąjungą ir NATO,   atseit, yra  teisėtas.

Generolas logiškai sudėliojo santykius su Rusija, bet mano nuomonę tai  priemonės,  priverčiančios jai tarnauti.  Pirmoji – rusiškos kultūros puoselėjimas.   Antroji – nekabinti Ukrainos vėliavas.  Trečioji –  atnaujinti prekybinius ryšius su Rusija, Baltarusija, Kinija.

Trumpai apie pirmąją  priemonė, kurios tikslas ugdyti paklusnumo geną okupantui.  Rusijos carai, Stalinas, generaliniai sekretoriai,  prezidentas Putinas  poetams, rašytojams, mokslininkams suteikė ideologinę misiją – jie yra unikalūs ir, atseit,  be jų  kultūros ir  mokslo pasaulis   būtų skurdus.

1940 m. Stalino  Rusijai okupavus Lietuvą, jos gyventojai patyrė savo pasiekimų sumenkinimą ir okupanto kultūros, meno, mokslo ir kitų sričių išaukštinimą.   Pavyzdžiui,   moksliniai išradimai , jei buvo atlikti Lietuvoje,  kaip Kazimiero  Semenavičiaus raketų  pradininko, neviešinami, nutylimi. Nesinori kartotis, nes jau rašiau apie Lietuvos pasiekimų klastojimus  Lietuviškoje  tarybinėje enciklopedijoje.  Generolas turėtų suvokti, kad tiek rusų literatūros, tiek mokslo  paskirtis demonstruoti okupanto galią.

Antroji priemonė – piktintis Ukrainos vėliavų gausumu.  Vėliavos erzina, atseit, Ukraina  yra patekusi  į Rusijos įtakos zona ir su ta realybe reikia susitaikyti.   Rusijos tikslai esantys  teisėti, todėl Lietuva negalinti  rodyti, jog solidarizuojasi su Ukraina. Lietuva neturi pykinti savo galingos kaimynės Rusijos.  Ji turi nuimti Ukrainos vėliavas.

Trečioji priemonė yra atkurti  prekybinius ryšius.  Rusija, Baltarusija  esantęios Lietuvos ekonominio klestėjimo  garantais.

Aš manau, kad išvardintos priemonės stumia Lietuvą arčiau Rusijos. Tai nėra kelias į  tautos ir valstybės saugumą, tai slenkanti okupacija.

Kitas V. Tutkaus  teiginys, kad  Lietuva lietuviams –  keistokas. Jis nesiderina, nes Lietuva lietuviams įmanoma tik tada, jei remsime Ukrainą, kelsime šios valstybės vėliavas, nes ji kariauja  už savo ir mūsų laisvę bei gina  nuo  Vladimiro  Putino svajonių  susigrąžinti žemes, kurios priklausė Tarybų sąjungai.

Mano kolega Virginijus Partaukas teigia, kad faktas, jog  Rusija galinga ir dėl  savo saugumo užgrobusi Ukrainos teritorijas, jas negrąžins.  Vien  dėl to, kad tai neišvengiamas, tačiau neteisingas Rusijos veikimo planas,  jis kas mėnesį Jono Ohmano įkurtam  “Blue-yellow” fondui  perveda iki šimto eurų. Kelis kartus perdavė pinigų, kad nusiųsčiau ir  Sakalui Gorodeckiui, kurio fondas siunčia paramą Ukrainai.

Nesutinku su generolu V. Tutkumi, manau, kad jis tyčiojasi iš Lietuvos, nes suplakė patriotizmą, kad Lietuva lietuviams,  su  prorusiška ideologija, kaip ir su V. Partauku, kuris susitaikė  su  realybe, su okupanto galiomis ir nemato galimybės artimiausiu laiku Ukrainai susigrąžinti  prarastas  žemes.

Nemanau, kad esu fantazuotoja, jei  teigiu, jog Rusija  turės   nutraukti  karo veiksmus  ir  pasiduoti  Ukrainos malonei. Rusija privalės  grąžinti visas žemes, kurias neteisėtai yra atėmusi iš Ukrainos.

Šlovė Ukrainai ir jos garbingai tautai.

Generolo V. Tutkaus paprašiau, kad nekeltų savo kandidatūros į prezidentus, o geriau paremtų kitą.  Generolas paklausė: vardan ko atsistatydinti?  Atsakiau: vardan Lietuvos.  Mane, papildydamas kolega V. Partaukas,  paminėjo, kad šitaip  pasielgė praeituose rinkimuose Naglis Puteikis.  Jei kandidatams Lietuva  tikrai rūpi – sutarsite ir  protesto balsų elektoratui  per rinkimus  pateiksite vieną kandidatą į prezidentus.

Karas Ukrainoje sukrėtė pasaulį. Įvykiai  reikalauja  pateikti tikrąsias, o ne išgalvotas   karų ir žudynių priežastis. Europoje tikroji XXI a. karo priežastis yra Rusija, kuri tapo nacistinė valstybė. Rusija nori bet kokią kainą laimėti karą, ji  toleruoja savo šalyje organizuojamus žydų pagromus.  Seimo narys Remigijus Žemaitaitis yra išgalvotas pavojus, nes jis jokiais ryšiais nėra susijęs su karu ir pasekme – Holokaustu.

Karas Ukrainoje turi daug panašumų su II pasauliniu karu. Putino Rusija tapo diktatūrinė valstybė, kaip ir  nacistinė Vokietija bei  Sovietų sąjunga, kurios pasirašė  Ribentropo Molotovo paktą ir tapo  II pasaulinio karo iniciatorėmis.

Pasibaigus II pasauliniam karui, karo organizatorė, kuri tiesiogiai prisidėjo prie apie 50 000 000 žmonių žūties, tapo nugalėtoja ir kaltę perkėlė ant savo  buvusios sąjungininkės ir   nukariautų  tautų.  Sovietų sąjungos pagrindinis leitmotyvas,  kad  dėl Holokausto yra kalti kolaborantai.  Šiai melagingai  žiniai esame verčiami   paklusti nuo 1944 m. vasaros, nuo antrosios sovietų okupacijos,   iki šios dienos. Melaginga koncepcija  buvo ir yra dėstoma mokyklose, rašomi moksliniai darbai, viešinama per žiniasklaidą. Okupanto melas tapo  beveik visų partijų vyraujančia programų dalimi, jog Lietuvoje dėl Holokausto yra kalti lietuvių tautos atstovai, t.y. lietuviški naciai ir žydšaudžiai.   Todėl įvairioms politinėms jėgoms, mokslo istaigoms, žydų bendrijos pirmininkei Fainai Kukliansky, Lietuvos valstybinės televizijos darbuotojoms, kaip  Ritai Miliūtei, Indrei Makaraitytei, tenka dirbti nuo  1990 metų  “sunkų ideologinį darbą”, apsaugant Lietuvą nuo  nacizmo  ir Holokausto pasikartojimo.

Deja, Lietuvoje, atgimę “naciukai”,  toliau aršiai garbino ir garbina tariamų  žydšaudžių paminklus, jiems  tvirtina prie sienų paminklines lentas, jų vardais pavadina gatves. Todėl  I. Makaraitytė juos  pavadino „naciukų Lietuva“.  Paskutinis “naciukų Lietuvos“ akibrokštas yra R. Žemaitaičio kaltinimas, jog  žydų tautybės žmonės nusikalto  žmogiškumui, Lietuvos gyventojams. Pasirodo, kad “naciukų Lietuvos” atstovas Seimo narys  kursto tarp tautų nesantaiką, menkina Holokausto tragediją,  Pagal politologą Saulių Spurgą “progresyvioji” Lietuva pritaria R. Žemaitaičio apkaltai, o  kiti lietuviai, kurių “žema kultūra”,  pritaria    Seimo nario antisemitiniams  pasisakymams.

Spalio 7 dienos  įvykiai Izraelyje aiškiai parodė, kad  “progresyvieji”,  kurie kaltina mus atgimusiu nacizmu ir  didžiuojasi kovojantys, jog niekada nepasikartotų Holokaustas, yra karo kurstytojai. Jie savo veikla netiesiogiai  prisideda, jog  vėl būtų žudomo  žydai. Tai ir nutiko   spalio mėn. 7 d. Izraelyje.

Jei esi ne apsimestinis  kovotojas, jei sieki, kad Holokaustas  nepasikartotų, tai turi kaltinti diktatūras, o ne lietuvius, ukrainiečius ar  kitas tautas ir   nežiūrėti į jas lyg per padidinamą stiklą, kad nepasigautų nacistinio viruso.  Jei nori, kad nepasikartotų Holokaustas, tai turi  neleisti atsirasti tokiai valdžios valdymo formai kaip diktatūra. Rusijoje ji  neatsirado per vieną dieną.  Tai ilgas procesas  prie kurio prisidėjo ir „progresyvioji“ Lietuva,  kaltindama dėl Holokausto mus, lietuvius, o ne Sovietų sąjungą.

Dėl karo Ukrainoje ir žydų mirčių Izraelyje netiesiogiai kalti yra tie Lietuvos  istorikai, politologai, politikai  kurie,  kai atgavome Nepriklausomybę,  nepasmerkė sovietinės istorijos, o sutiko toliau tęsti okupanto paliktą naratyvą, kad dėl Holokausto  kalta tauta, o ne okupantai: sovietai ir naciai.

V. Putinas, kaip tinka diktatoriui, nusprendė, jei  per II pasaulinį karą pasisekė išvengti bausmės,  apkaltinus tautas, tai,   ir įvedus kariuomenę į Ukrainą,  diktatūra ir jos vadovas liks nekalti.   V. Putinas  viešai pareiškė, kad  atlieka   “šventą misiją”, t.y. baudžia ukrainiečius, kurie tapo neonaciais.

Valdantieji, ne apkaltą organizuokite R. Žemaitaičiui, bet kaip ir Lenkijoje  priimkite įstatymą, pagal kurio nuostatas kaltinimai Lenkijai jos dalyvavimu Holokauste Antrojo pasaulinio karo metais laikytini nusikalstamais. Šiuo teisės aktu numatomas laisvės atėmimas iki trejų metų bet kam, kas „viešai, iškreipdamas tiesą, Lenkijos tautai ar Lenkijos valstybei priskirs atsakomybę arba dalinę atsakomybę už nacių įvykdytus nusikaltimus”.

Kai mes, lietuviai, kurie politologo esame išvadinti „žema kultūra“, reikalavome, kad nustotų tyčiotis iš mūsų istorijos, baigtų ieškoti nesamų žydšaudžių ir paliktų ramybėje paminklą Lietuvos didvyriui Juozui Krikštaponiui, tai išgirsdavome, jog bijome tiesai pažiūrėti į akis.

Iš tikrųjų,   F. Kukliansky,  G. Landsbergis, JAV ambasadorius ir kiti, kurie reikalavo nukelti paminklinį akmenį J. Krikštaponiui, bijo tiesai pažiūrėti į akis. Jie nedrįsta ar bijo paskelbti, kad  Sovietų sąjungos istorijos perėmėja  Rusija padarė nusikaltimą, tapusi viena iš Ribentropo Molotovo pakto dalyvių, jog ji  kaip ir naciai yra  pagrindinė Holokausto kaltininkė.

Rusija, kad  Ukrainai liktų   mažiau dėmesio bei  ginklų,  organizuoja kitose pasaulio vietose  karo židinius.  Izraelio – Palestinos karas yra Rusijos slaptųjų tarnybų darbas, nors ji neigia. Todėl JAV prezidentas Baidenas pasakė, jog padės Ukrainai  kare su Rusija,  o Izraeliui kare su Hamas.  Jei  spalio mėn.  7 d.  žydų žudymas būtų ne Rusijos darbas, tai ji  teroristinės organizacijos Hamas nebūtų  pasikvietusi į Kremlių.

Karas Ukrainoje reikalauja  peržiūrėti Sovietų sąjungos surašytą istoriją.  Deja, valdančiosios partijos Lietuvai nurodinėja gyventi pagal istorinį naratyvą, kurį paliko okupantai.  Seimo nariui R. Žemaitaičiui paruošė apkaltą dėl to,  kad  jis apkeitė vietomis tautas. Kaltinimus, kuriuos daug metų  Sovietų sąjunga, o vėliau to naratyvo perėmėjai, skelbė lietuvių tautos žmonėms, jis pritaikė  žydų tautos atstovams.  Tai Seimo nario politinis chuliganizmas, bet jis būtinas, kad Lietuvos ir pasaulio visuomenė išgirstų  absurdą dėl kaltinimų  Holokaustu, kurį  organizavo diktatūros,  o ne lietuvių tautos žmonės.

Ne  “antisemitinius” R. Žemaitaičio pasisakymus nagrinėkite, nes ne jie yra  Holokausto priežastis, bet diktatūrinių  valstybių sutartis, įsakymus, nurodymus. To  reikalauja  spalio  7d. įvykiai.

Lietuvą, dėl melagingos okupanto paliktos pasaulėžiūros,  gali ištikti Ukrainos likimas. Okupantui  leidžiame   turėti pretekstą  sugrįžti į Lietuvą, t.y nubausti mus, nacių ir žydšaudžių gerbėjus.  Šiandien kada kariaujama Europoje, kada  daug kalbama apie slėptuves, tačiau nutylima apie sovietinių ideologų paliktą tiksiančią bombą, atvirus vartus Lietuvos okupacijai.

Pagal sovietinį naratyvą yra tauta, kuri turi teisę prižiūrėti kitas tautas, o tai žydai. Jie  drauge su valdančiaisiais  turi teisę mus,  „žemos kultūros“ lietuvius,  kaltinti Holokausto neigimu, antisemitizmu, neapykantos demonstravimu.  Vieną tokį,   “žemos kultūros“ pilietį, Seimo narį, tampo ir  reikalauja ateiti į apkaltos komisiją.

Nesityčiokite iš lietuvių tautos, nutraukite  apkaltos spektaklį ir rūpinkitės, kad  sovietinė istorija kuo greičiau  būtų  pakeista į bendražmogišką, saugančią  Lietuvą ir pasaulį  ne dirbtinai, bet realiai   nuo III pasaulinio karo.

Remigijus Žemaitaitis ir Faina Kuklainsky  vadovaujasi nacių ir sovietų sukurta pasaulėžiūra, kad diktatūrinės valdžios,  duodamos įsakymus žudyti,  yra ne prie ko. Dėl mirčių  kaltos yra tik pačios  tautos. F. Kukliansky ir jos bendraminčiams niekas nepateikia jokių kaltinimų, o R. Žemaitaičiui surašė apkaltos  tekstą, kuriame yra jo pasisakymai “… Mes Lietuvių tauta niekada neturime pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo  prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO…”

Pagal sovietinę pasaulėžiūrą  dėl Lietuvoje nužudytų žydų per II pasaulinį karą yra kalti lietuviai. Pritaikant tą pačią pasaulėžiūrą galima apkaltinti ir žydus dėl lietuvių  trėmimų ir žudymų.  Kodėl R. Žemaitaičiui yra neleidžiama apkaltinti žydų tautą, nes buvo žydų   dirbusių represinėse struktūrose  diktatūrinėje  sovietų santvarkoje?  Kodėl F. Kukliansky yra leidžiama kaltinti  lietuvių tautą už lietuvius dirbusius sukarintuose junginiuose, okupavus  naciams Lietuvą?

Pagal sovietinę pasaulėžiūrą,  yra mažiau arba daugiau kaltos  tautos. Holokauste   žydų tautos  kaltės nėra, nors getus saugojo žydų policija, kalta tik lietuvių tauta, nes ji mažiau nukentėjo nuo okupantų.  Lietuviams nebuvo iškasamos duobės, suverčiami  jų kūnai, nebuvo jie suvaromi į  getus.

Ar todėl, kad žydų tauta  nukentėjo labiau negu lietuvių, tai  Kukliansky ir jos CO  turi teisę vadovautis pasaulėžiūra, jog kaltos tautos? Tai  dvigubų standarų taikymas Tie teiginiai yra pavojingi, nes suteikė teisę  Rusijai tęsti žmonių žudynes, valyti Ukrainą nuo tariamų nacių. Pagal juos kalta ukrainiečių tauta, nes nepasiduoda.

Valstybės, įsivedusios  sovietine ir nacistine diktatūras,   siekia nukariauti  kitas tautas. Jos  suformulavo idėjų, įsitikinimų sistemą, jog okupantas – geras, o kaltos nukariautos tautos arba pačios aukos, nes tokia pasaulėžiūra leidžia ne tik greičiau okupuoti tautą, bet vėliau ją lengviau yra valdyti.

Ar Lietūkio garažo žydų skerdynės  buvo spontaniškos?  O gal  buvo suplanuotos Berlyne dar iki 1941-06-22?

Lietūkio garaže darytose nuotraukose  matosi  apie 25 metų  pozuojantis blondinas vyras,  laužtuvu užmušęs savo auką. Spėliojama, kas tasai vyras galėjo būti.  Arvydas Anušauskas teigia, kad juo galėjo būti Juozas Surmas, kuris vėliau kalbėjo, jog žudynes suorganizavo su Lietuvos vokiečiu Richard Schweizer. J.Surmas ir R. Schweizer  abu buvo kilę iš Kybartų. J. Surmas buvo suorganizavęs grupę kalinių, išlaisvintų iš Kauno kalėjimo.

Lietuvos laikinoji vyriausybė tą pačią dieną nagrinėjo žudynių klausimą. Komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis posėdyje pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus „Lietūkio“ garaže. Nutarta: „Nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams, vengti viešų žydų egzekucijų.“

Dėl Lietuvos laikonosios vyriausybės priimtų sprendimų, dėl visuomenės reakcijos parodomoji, mokomoji žydų žydymo akcija Lietūkio garaže  neįgavo masinio tęstinumo.   Apie tai byloja  SS A operatyvinės grupės vado Franz Walter Stahlecker ataskaitos savo vadovybei Berlyne. Apie nužudytus žydus rašydamas  viename savo raportų jis minėjo, kad didelių antisemitinių nuotaikų, kaip buvo tikėtasi, lietuvių tarpe sukurstyti nepavyko.

Kodėl mes, lietuviai, negalime apsiginti kaip lenkai ir turime prisiimti  nusikaltimus, kuriuos įvykdė nacistinė Vokietija su Sovietų sąjunga?

Autoritarinė, o to labiau  demokratinė  valdžia,  neduoda įsakymo žudyti, deportuoti žmones.   Tokius įsakymus  nurodo  diktatūrinės santvarkos.

Ar R.  Žemaitaičio išsakytuose teiginiuose yra  nusikalstamos veikos požymių? Jei vertinsime jo teiginius, pasitelkę sovietinę pasaulėžiūrą, tai jis rašo tiesą, kad žydų tautybės žmonės esą kalti dėl neteisėtų veiksmų, t.y trėmimų, areštų, kankinimų  ir represijų, kuriuos taikė lietuviams. Nusikaltimų dydis, mastai, dalyvaujančių kiekis neturi reikšmės, nes esmė yra neteisėtų,  antihumaniškų įsakymų, sprendimų vykdymas.

Jau daugiau kaip trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau sovietinis mentalitetas, pasaulėžiūra vertinat istorinius įvykius, liko. Leisdami vadovautis F. Kukliansky ir jos CO sovietine pasaulėžiūra, turime leisti tai daryti ir R.  Žemaitaičiui.  Todėl R.  Žemaitaitis yra ne  antisemitas, bet sovietinio naratyvo puoselėtojas kaip Kukliansky ir jos CO.

Kiekvienoje tautoje yra išdavikų, nemąstančių, kitų įtakai pasiduodančių, godžių ir šiaip kankinimus mėgstančių žmonių, kurie bet kokiu atveju, jei tik įsigali diktatūra,   dirbs represinėse struktūrose  ir bus nusikalstamų įsakymų   vykdytojai,

Todėl, jei norime būti saugūs, jei norime, kad nebūtume sodinami į gyvulinius vagonus ir išvežami, o žydai –  sušaudomi, tai turime pasakyti, kad dėl visų nusikaltimų yra kalti užsakovai –  diktatūros, įvykdžiusios okupacijas.

Rusija tapo XXI a. diktatūrine valstybe. Todėl  turime skirti visakeriopą pagalbą Ukrainai, nes Rusija tapo grėsmė Europos saugumui kaip 1939 m. naciai ir sovietai.

Būtina paklausti eksperto istoriko Alfonso  Eidinto, kodėl  F. Kukliansky yra leidžiama vadovautis sovietine ideologija, kurios tikslas  kurstyti  tautinę nesantaiką, o R. Žemaitaičiui  negalima taip elgtis? Tai akivaizdūs dvigubi standartai.

Peržiūrėdama albumą, atradau Palangos ekskursijų biuro darbuotojų nuotrauką darytą apie 1987 m., užplūdo prisiminimai.

Palangos ekskursijų biure pradėjau dirbti 1982 m.  Ekskursijose, kad jos būtų patrauklesnės, buvo leidžiama naudoti papildomą medžiagą. Šaltiniai – įvairios knygos, laikraščiai, tačiau prisiminimus, kurie nebuvo užrašyti, ekskursijos metu naudoti buvo nerekomenduojama.

TSRS  Generaliniu sekretoriumi, tapus Michailui Gorbačiovui, laikraščiuose, žurnaluose, knygose buvo rašoma apie Sovietų sąjungos istoriją, kurios anksčiau negalima buvo viešinti. Mane tokios permainos stebino. Tarybinėje visuomenėje KGB ugdė savecenzūrą ir baimę.  Negi tikrai glastnost ir  galima laisvai pasakoti tai, ką daug metų žinojome?

Maniau, jog  tokia laisvė galima, jei tai leidžia slaptoji Sovietų sąjungos tarnyba, t.y. KGB. Norėdama patikrinti savo padarytas išvadas,  ekskursijose  į Klaipėdą, Tilžę (Sovietską) ėmiau pasakoti ištraukas iš Zigrido Lenco romano “Kraštotyros muziejus” apie Klaipėdos krašto civilių žmonių evakuaciją, priartėjus Sovietų kariuomenei prie Mažosios Lietuvos sienos. Romane yra aprašyta savižudybė, įvykusi prie šeimos narių išblaškytų karo metu  paieškos tarnybos kontoros. Vyras, kuris grįžo iš rytų fronto, ieškojo Klaipėdos krašte paliktus dar prieš karą žmoną ir vaikus. Jis iš tarnybos darbuotojos sužinojo, kad jo šeimos nariai išplaukė su laivu, kuriame buvo apie du tūkstančiai pabėgėlių. Laivas  prie Helos pusiasalio buvo torpeduotas, išsigelbėjo apie 180 žmonių. Tarp gyvųjų jo šeimos narių nėra. Vyras, tai išgirdęs, išsitraukė medžioklinį peilį ir smeigė tiesiai sau į širdį, mirė vietoje. II pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūra tapo daugelio Klaipėdos krašto ir miesto karo pabėgėlių amžinojo poilsio vieta. Klaipėdos krašto išvadavimą nuo nacių   1944m. -1945 m. vykdė Sovietų sąjungos armija.

Tarybiniams žmonėms, kuriems keturiasdešimt metų buvo aiškinama, jog sovietų kariai yra  patys humaniškiausi, mano pasakojimas sukeldavo šoką, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, nes sovietų kariai civilių nežudė. Tą pačią istoriją apie Klaipėdos kraštą ir civilių gyventojų  naikinimą pasakojau Sovietų sąjungos saugumiečiams, kurie poilsiavo Palangoje sanatorijoje.  Iš Lietuvos saugumiečių reakcijos supratau, kad Tarybų sąjungos  vadovu tapus M. Gorbačiovui,  permainas, istorinę tiesą  skelbė tik Maskvos ir Leningrado ( Peterburgas) inteligentai galimai nuolaidžiaujant tik tų miestų slaptosioms tarnyboms.

Deja, Lietuvoje apie 1986-1987 metus  klestėjo sovietinis muštras. Todėl labai greitai sulaukiau atsako  į mano pateiktą papildomą medžiagą. Buvau pakviesta pas Palangos  ekskursijų biuro metodinio skyriaus vedėją. Tuo metu tas pareigas ėjo  Kazimieras Razmus. Jis paprašė, kad parašyčiau paaiškinimą. Taisykles žinojau, kad galiu viešai  atspausdintą informaciją naudoti kaip papildomą medžiagą. Savo paaiškinime nurodžiau šaltinį, Z. Lenco knygą.

Istorinės sekcijos vadovas Liudas Judeikis, kuris dalyvaudavo  Palangos ekskursijų biuro  vadovų susirinkimuose, paaiškino, jog  metodinio skyriaus vedėjui  tekdavo atlaikyti spaudimą dėl mūsų, ekskursijų vadovų, netinkamo elgesio.

Viena, tiesa, ne etatinė ekskursijų vadovė tiek prilipo klausinėdama ar nesame įkūrę su K. Razmu antivalstybinę grupę, o tiksliau kas mane sieja su  skyriaus vedėju. Prisimenu, kad su ta pačia moterimi kelis kartus buvome pasiųstos į Liepoją ir ji dešimt kartų klausė, o aš jai dešimt kartų atsakiau, kad niekas nesieja.

Palangos ekskursijų biuro metodinis skyrius  buvo paruošęs, vykstant iš Palangos į Klaipėdą,  kelias temas: istorine, gamtosaugine, teatrine. Mane paskyrė pravesti kolegoms į Klaipėdą mokamąją ekskursiją  apie Klaipėdos krašto istoriją. Vėliau,  dėl absurdiškų motyvų, kad netinkamai paruošta mokomoji ekskursija, neleido jos vesti.  Po kiek laiko  man buvo paaiškinta, jog vis tik privalau pravesti mokomąją.  Tada buvo pasiūlyta  gamtosaugine tema. Puikiai supratau, kad ši mokomoji ekskursija pagal vietinių saugumiečių nurodymą turėjo būti mano prasto darbo įrodymas. istorine tema, atseit sužlugdžiau.  Todėl ruošiausi, rinkau papildomus objektus, tekstą sudėliojau pagal metodinius reikalavimus. Pirmiausia trumpai, t.y. iki objekto rodymo ir išsamiau pasakoju jau po pristatymo. Toliau vėl loginis perėjimas prie kito objekto ir jo rodymas. Tais metais buvo platinamas kelias Palanga -Klaipėda ir sustumtas juodžemis gulėjo kaip kalnai pakelėje. Tuos juodžemio kalnus taip pat panaudojau ekskursijos metu.

Kai baigiau ekskursiją, tai pirmiausia išgirdau ekskursijos vadovės Irenos Embrektienės susižavėjimo šūksnį ir aplodismentus. Su tokiu malonumu stebėjau keletos kolegų piktus žvilgsnius, nes jiems  nebeišėjo prastai įvertinti mano mokomąją ekskursiją.

Iš darbo nebuvau atleista, apkalbos baigėsi . Ne visi sulaukdavo laimingos pabaigos. Žaliųjų sąjungos pirmininkė Zita Daugintytė už savo veiklą buvo įvertinta, nepriimama į darbą. Šiuo metu ji neturi stažo ir gyvena iš socialinės pašalpos, o tai šiek tiek daugiau negu šimto eurų išmokos.

Ką išmokau iš šio savo gyvenimo epizodo?

Lietuviui tu esi   svarbus, brangus ir jis  išties pagalbos ranką. KGB -stai tokių dalykų nesupranta. Nebijokime BŪTI lietuviais.

KGB dirbo profesionaliai ir šiandien Lietuvoje  turime tos santvarkos gerbėjų. Sovietinė valdžia atleisdavo iš darbo ne todėl, kad  būdavai antisovietinių pažiūrų, bet dėl to, jog blogai dirbdavai,  nesugebėdavai net mokomąją priemonę  savo kolegoms pravesti. Tarybinė visuomenė nepastebėdavo susidorojimo elementų, ji matydavo tik rezultatą, kad  pats esi kaltas, nesusitvarkai su tau pavestu  darbu. Malonu konstatuoti, –  KGB suformuota  manipuliavimo sistemą  likdavo neįgali  dėl lietuviško solidarumo.

Šiandien lietuvišką solidarumą vadina  atgyvenusiu nacionalizmu,  neapykantą skleidžiančią  ideologija

2022 m. gruodžio mėn.13 d.  Seimas priėmė  įstatymą, kuris draudžia propaguoti totalitarinius, autoritarinius  režimus ir jų ideologijas.  Iš tikrųjų šis įstatymas yra pirmasis žingsnis link autoritarinio valdymo.

Vadovaujantis šiuo įstatymu reikalaujama nukelti paminklinį akmenį  Lietuvos didvyriui Juozui Krikštaponiui iš Ukmergės.

Klaipėdoje bus pervadintos Salomėjos Nėries  ir Liudo Giros vardais pavadintos gatvės  bei nukabinta  atminimo lenta  Antanui Venclovai, nes jie esant  totalitariniam režimui aktyviai dalyvavo priimant sprendimus.  Panaikinti gatvių pavadinimus bei nukelti atminimo lentą  nusprendė Klaipėdos savivaldybėje dirbusi „ Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo“  komisija.

Mūsų liberalai su konservatoriais nutarė nukopijuoti   iš JAV atėjusią madą, nukelti paminklus, nukabinti atminimo lentas. Tiesa, kad ten, už vandenyno, įrengia lenteles su užrašu,  kas čia stovėjo ir kodėl jau nebestovi. Nebestovi, nes neatitinka tos konkrečios bendruomenės išpažįstamų vertybių: valstybės vienybės, demokratijos, visų žmonių prigimtinės lygybės ir pan.

Kiekviena valstybė turi savo individualią istoriją, kurios  bijoti ir ją,  tą istoriją,  laikyti totalitarinės ar autoritarinės sistemos propagavimu, daugiau negu juokinga.

JAV vyko pilietinis karas, o Lietuvoje tokio karo nebuvo. Lietuva turi   agresyvią  ir saldžialiežuvę kaimynę Rusiją, o JAV tokios neturi.  Lietuva XX a išgyveno  dvi okupacijas, o JAV – nė vienos.

Kievienas okupantas per įvairias žiniasklaidos priemones ruošė  palankią „dirvą“ savo atėjimui ir viešpatavimui. Naciai ir sovietai buvo gerai įvaldę kiršinimo meną.  JAV gyventojams neteko išgyventi tai, kas nutiko mums, europiečiams.

1939 01 30 A. Hitleris Reichstage pareiškė, kad kilus karui Europos žydija bus sunaikinta. Stalinas puikiai žinojo nacių ketinimus – sunaikinti Europoje gyvenusius žydus, tačiau pasirašė  sutartį,  kuri ir tapo pagrindine žydų ir kitų tautybių  žmonių mirties priežastimi. Ribentropo – Molotovo pakto dalyvė  Sovietų sąjunga nusimetė kaltę, apsiskelbė gelbėtojais nuo nacizmo, o blogiečiais įvardino mus, okupuotas tautas. Šiandien  putinistai, vadovaudamiesi melaginga istorija, paskelbė,  jog įžengė į Ukrainą sunaikinti nacistus. Ukrainiečiai savo krauju tą sovietinę melo istoriją  perrašo.

Lietuvos valdžia, kuri priklauso konservatoriams ir liberalams,  įsitikinusi, jog nemokame atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos, totalitarinio ir autoritarinio  režimo nuo demokratijos. Seime prabalsavo, jog reikia uždrausti totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimą viešuose objektuose.

Ar vyksta  autoritarinio režimo propagavimas,  kai pasakojame apie Liudą Girą, kuris politinę veiklą pradėjo kaip kontržvalgybininkas,  prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo, jam pasisekė sužlugdyti lenkų rengiamą sąmokslą Lietuvoje, buvo gana žinomas literatas, tačiau kažkuriuo momentu jis palūžo ir tapo valstybės, kurią kūrė, duobkasiu.

Istorikas Mindaugas Tamošaitis  „Istorijos detektyvuose“ pasakoja, kad  atleistas iš kontržvalgybos turėjo ieškoti kito darbo, nes iš kūrybos neišgyveno. L. Gira  tapo Valstybės teatro direktoriumi.

„Ten visi iš jo juokdavosi: buvo menininkas, nelabai orientavosi realiame gyvenime. Kai ateidavo dailininkai, aktoriai aplink matydavo vien popieryną. Kartą pavaišino sumuštiniu, kuris buvo įvyniotas į oficialų orderį“ … „Netvarka, nesugebėjimas tvarkytis teatrui lėmė didelį nuostolį. Netgi kvietė savo jaunystės draugą V. Mickevičių-Krėvę tarpininkauti, kad jo nesodintų į kalėjimą. Apie 1927 m. buvo tokia prasta padėtis, kad jis netgi norėjo nusižudyti. Iš posto buvo pašalintas ir nustatytas terminas atlyginti nuostolius. Iš kalėjimo išsisuko, bet kaip administratorius, valstybės tarnautojas buvo silpnas ir negalėjo toliau dirbti.“ – teigė M. Tamošaitis.

„Istorijos detektyvuose“ rašoma, kad  „viskas šiame gyvenime turi savo kainą, nerūpestingumas taip pat. Tikriausiai nepasitenkinimas esama padėtimi, didelės ambicijos vertė jį ieškoti naujų kelių, tiksliau, surasti tuos, kuriems jis galėtų tarnauti ir už tai gauti gerą atlyginimą.“ „L. Gira pasikeičia – iš tautininko jis virsta kraštutiniu kairiuoju, pradeda garbinti SSRS.“

 „…Ypač 1935–1937 m. SSRS pasiuntinybė rodo dėmesį inteligentams, stengiasi juos pritraukti, turėti iš to naudą. Gira buvo tas žmogus, kuris matė, kur pučia vėjai, galima ir pinigų užsidirbti. Nuo 1937 m. jis tampa žmogumi, į kurį sovietai pradeda žiūrėti labai rimtai“, – sako M. Tamošaitis.

L. Gira už pinigus pardavė Tėvynę. Ar toks jo elgesys  propaguoja totalitarinį režimą, ar tokiu režimu galima didžiuotis?  Iš tikrųjų, sovietinė santvarka,  viliojusi  pinigais  prasiskolinusį intelegentą,  parodė, jog totalitarinis režimas yra degradavęs režimas. Visi puikiai suprantame, jog  sovietai,  pirkdami žinomus, garsius žmones, demonstravo amoralų sistemos elgesį.

Šiandien Lietuvoje taip pat turime  žinomų žmonių, kurie neatsakingai elgiasi su pinigais.  „ Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus…“ – naujienų portale „Delfi“ paskelbtame komentare teigė Ignas Vėgėlė. Pavardės neįrašė, tačiau Andrius Tapinas nusprendė, kad čia apie jį  pasisakė žinomas advokatas ir padavė jį į teismą.

Ar šiandien nemedžioja putinistai žinomų, garsių žmonių? Tai yra tikras ir realus pavojus Lietuvos demokratijai, o ne paminklas prezidentui A. Smetonai, Kazio Škirpos, Salomėjos Neries, Liudo Giros gatvių pavadinimai, paminklinis akmuo Juozui Krikštaponiui.

Konservatoriai ir liberalai, kurie paruošė nacistinio, sovietinio ir smetoninio režimo draudimo įstatymą, puikiai žino, kad ne paminklai, atminimo lentos, gatvių pavadinimai šlovina  netinkamas santvarkas, bet  informaciniai ir hibridiniai karai. Šis įstatymas priešui  hibridiniame kare teiks reikalingos  medžiagos. Konservatorių ir liberalų rinkėjus mobilizuos ir juos pasiųs kovoti su tais lietuviais, kurie norės Vilniuje  matyti  paminklą Antanui Smetonai taip pat ir su tais patriotais, kurie  reikalaus grąžinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, bei su ta žmonių bendruomene, kuri reikalauja patraukti savo „švarias rankas ir moralią sąžinę“ nuo S. Neries, L. Giros gatvių pervadinimo.

  Konservatoriai su liberalais, paskelbę karą savo tautai, sieks pergalės, o ji įmanoma suvaržius demokratiją, įvedus autoritarinį  valdymą. Pirmieji tokio valdymo požymiai:  tauta  nežino, kad  Vilniuje paminklas A. Smetonai, alėja pavadinta K. Škirpos vardu propaguoja totalitarinį ir autoritarinį režimus. Neišmanančią, neprotingą tautą reikia patraukti į šoną   ir viską perduoti svarstyti  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, savivaldybių institucijoms,  devynių žmonių komisijai.

Konservatoriai ir liberalai nusprendė, kad  lietuvių  tautai reikalingas apynasris – įstatymas, draudžiantis propaguoti totalitarinius, autoritarinius  režimus ir jų ideologijas. Tai  jau tikru tikriausias kelias link   autoritarinio  valdymo.

Šiandien ura patriotams sakome, kad Lietuvos tauta ir po šimto metų gerbs Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Neries  talentą,  didžiuosis  jais,  o ne piktinsis jų kolaboravimu su okupantais.

Kiekviena save gerbianti tauta deklaruoja kas svarbiausia jos išlikimui.  Tai žinojimas,  kad okupacija yra priežastis,  o kolaboravimas tėra to pasekmė.

Ura patriotai turi suprasti, kad nesant okupantų, kurie suinteresuoti tautos naikinimu, niekada nebūtų ir kolaborantų, kuriuos šiandien reikėtų dergti.

XX a. Europai teko   išgyventi dviejų okupantų: sovietų ir nacių, kurie verti vienas kito, siautėjimą. Kiekvienas iš jų ruošė Lietuvos žmones okupacinės valdžios tarnystei. Sovietai per žiniasklaidą didžiausią dėmesį skyrė  socialinės neteisybės paieškoms bei  žydų tautybės žmonių neapykantos lietuviams ugdymui. Sovietai, formuodami okupacinės valdžios  represinius  organus, dažniausiai į juos kvietė žydų tautybės atstovus. Sovietinės veiklos pasekmes  jaučiame  iki šios dienos. Žydų bendrijos pirmininkė Faina Kukliansky viename iš intervių teigė, kad žydai labiau nekenčia lietuvių.  Savo pasisakymu ji  prisipažino, jog dalyvauja  dar sovietų laikais organizuotame  tautų kiršinime. Jei F. Kukliansky dirbtų ne Kremliui, tiesa, šiandien  dar vadinamiems  vatnikams, tai viešai aiškintų,  jog žydų tauta nekenčia sovietų, o  ne lietuvių. Žydų ir lietuvių vieninteliai  priešai yra užkariautojai: sovietai  ir naciai, kurie 1939 m. susitarė pasidalinti Europa.  Europos žydams mirtį  atnešė Ribentropo Molotovo paktas, o ne Lietuvos kolaborantai. Europos žydai Molotovo parašu buvo pasmerkti sunaikinimui.

Sovietinis okupantas liko  nenubaustas, jis toliau  siautėja, tiesa, jau  Putino asmenyje, žudo ukrainiečius.  Manau, kad Rusijos prezidento dėka,   artimiausias jo  draugas Viačeslav Kantor daug metų  vadovavo  tarptautinei Europos žydų organizacijai, kurios tikslas buvo tyčiotis iš lietuvių, ukrainiečių tautų. Putino užduotis neigti, kad II pasaulinio karo  žudynių  organizatorė – Sovietų sąjunga.

Mes, lietuviai, pirmiausia pažinome sovietinį marą. Ikikarinėje Lietuvoje Kremlius per žurnalą „  Naujoji Romuva“ bei kitą spaudą „čiulbėjo“, kad taps gelbėtojais nuo visų lietuvius ištikusių bėdų. Sovietiniais pažadais patikėjo dalis Lietuvos intelegentų, darbininkų.   Deja, okupavę Lietuvą, perėmę valdžią  ėmė taikyti tokias priemones kaip trėmimus, atleidimus iš darbo , kurios turėjo pakeisti  tautos moralines  vertybes.

Lietuvos žmones mano, kad sovietams nepasisekė palaužti tautos moralę, nors okupantas per savo  represines skundikų institucijas  sekė 24 val. ir taip   prižiūrėjo  pavergtą tautą. Sovietiniais metais plačiai buvo paplitusi   ezopo kalba –  perkeltinių prasmių kalba ir taip  apeinama cenzūra.

Puikiai suprantame,  kad okupantai nesugebėjo pakeisti  tautos moralines vertybes, nes Justino Marcinkevičiaus  ezopo kalba suteikė Lietuvos žmonėms dvasinę stiprybę ir tikėjimą laisvos  Lietuvos ateitimi.

Puikiai suprantame, kad šiandien tie, kurie sovietmečiu buvo bejėgiai susidoroti su tautinėmis vertybėmis, atgimė ir kaip purviną skudurą kaišioja Lietuvos žmonėms teiginius, kad J. Marcinkevičius kolaboravo, o F. Kukliansky aiškina , kad Lietuvos didvyris Juozas Krikštaponis – žydšaudys.

Konstatuokime faktą, kad sovietai atgimė konservatoriuose,  liberaluose  ir jų ideologijos gynėjuose bei  elgiasi kaip neookupantai.

Klaipėdiečiai, rugpjūčio 13 d. 15 val.  renkamės prie žuvusių, palaidotų prancūzų, lenkų karių paminklo, kuris randasi  už Tarybinių karių kapų.    Šalia gatvės, kuri turi   Lietuvos lakštingalos Salomėjos  Neries pavadinimą.  S. Neries  negalime pamiršti ir neturime leisti neookupantams iš jos tyčiotis.

Kviečiame  Lietuvos gyventojus pasirinkti  aikštę, skverą, pasikviesti pažįstamus, kaimynus  ir   skaityti Justino Marcinkevičiaus eiles

Laikas ir kova yra amžini. Jie neturi pradžios ir pabaigos. Mūsų nebus, tačiau ir po šimto metų  tęsis kova dėl valdžios ir galių.

Šiandien tenka stebėti pačią banaliausią kovą, kuri vadinasi  2024 m.   Europarlamento, Prezidento ir Seimo rinkimai.

Politinė liberalų ir konservatorių kariuomenė jau daug metų ruošia ideologinius  karius, t.y.  rinkėjų armiją, kuri yra prieš komformizmą,  už  kategorišką desovietizaciją, už naują Lietuvos pilietį.

Manome, kad  konservatoriams ir liberalams  Justino  Marcinkevičiaus asmenybė labai tinka mobilizuoti savo rinkėją. Nei iš šio nei iš to užpulti Poetą negalima. Todėl  atsirado pretekstas – paminklas J. Marcinkevičiui.

Skaudi ir jautri tema Lietuvai yra okupacija ir kolaboravimas. XX a. lietuvių tautai teko  patirti  dvi okupacijas: sovietinę ir nacistinę. Okupuota tauta priversta kolaboruoti. Vieni, tapę Komunistų partijos, komjaunuolių organizacijos vadovais, buvo šimtaprocentiniai kolaborantai, o eiliniai ir kiti, kurie dirbo mokytojais, dėstytojais  arba sporto komentatoriais, kalbėdami viešai savo auditorijai,  turėjo šlovinti sovietų valdžios pasiekimus, –  kolaboravo penkiasdešimt procentų, o  darbininkai, kaimiečiai, kinkavę  galvas, kad yra patenkinti esama valdžia,-  kolaboravo   apie dvidešimt procentų. Tik mirę nebekolaboravo su okupantais.

Lietuvos piliečius įskaudino, kad mažiau kolaboravę viešai paskelbė, jog turi teisę smerkti daugiau kolaboravusius. Dar nemaloniau, kai  tie, kurie augo jau laisvoje Lietuvoje,  ima  mokyti tuos, kuriems teko gyventi sovietinės okupacijos laikmetyje.

Ši rinkiminė politinė kova  aiškiai rodo, kad  visuomenėje nusistovėjusios  taisyklės, jog nesvarbu ar buvai komunistu, ar juo nebuvai, svarbu, kad buvai ŽMOGUMI, yra naikinamos ir bus nustatomos naujos. Jei esi liberalų ir konservatorių gretose, tai tau yra atleidžiama už kolaboravimą, o jei priešingoje politinėje stovykloje – pasmerkiamas, kaip neišlaikęs pilietiškumo egzamino.

Rinkimai yra privalomi ir politikų dalyvavimas yra būtinas. Laikas keičia politikų reklamuojamas vertybes, jos  kinta.  Šiandien  konservatoriai su liberalais ir jų ideologijai pritariantys teigia, kad  Justinas Marcinkevičius  yra kolaborantas, kuriam nereikia statyti paminklo,  o rytoj, t.y. praėjus  dešimt ar dvidešimt metų jau kalbės kitaip, kad  paminklo jis yra vertas.

Rinkiminis spektaklis tęsiasi. Liberalai su konservatoriais, valdančios partijos, pasikvietė valstybinę televiziją,  kad paaiškintų Lietuvos gyventojams,   kokie jie yra moralūs, atsisakę paminklo Vilniuje, o kiti politikai, kokie yra šaunūs, pasiūlę  J. Marcinkevičiaus paminklą Širvintuose, Druskininkuose ar Kaune.

Todėl moralinės normos, visuomeninės nusistovėjusios taisyklės yra   tautos prerogatyva , o ne politikų.

Renkamės ir  kviečiame bendraminčius  skaityti  Justino Marcinkevičiaus eiles.  Tai būtų  padėka jam.

Klaipėdiečiai skaitys Atgimimo aikštėje rugpjūčio mėn 6 d.  (sekmadienį) 15 val. Justino Marcinkevičiaus kūrybą.

1990 m. kovo mėn Lietuva tik dalinai  atgavo  Nepriklausomybę, nes  sovietai, išsikraustydami iš okupuotos valstybės,  išsivedė  kariuomenę, bet paliko sovietinę istoriją, tapusią galingu ginklu  informaciniame kare, kuris  vyksta nuo 1918 metų, nuo  Nepriklausomos Lietuvos Respublikos   įkūrimo,  iki  šių dienų.

Sovietine ideologija vadovaujasi tiek tautiečiai, kurie save laiko patriotais, tiek Kukliansky ir jos  kompanija.  Okupanto, kuris įsivedė diktatūrinę santvarką,   viešinamos pasaulėžiūros esmė, – jie  nekalti dėl žmonių aukų, kaltos užkariautos  tautos.

Didžiulė gėda, kai oficiali Lietuvos valdžia  toleruoja  ir reikalauja paliktą 0kupantų istoriją pripažinti kaip teisinga. Visi bandymai perrašyti istoriją, t,y, galutinai  išsivaduoti iš  sovietų diktatūrinės santvarkos okupacijos  baigiasi  žinia, kad jų  istorija turi likti, nes to  reikalauja strateginis partneris iš JAV.

Nuo 1944 m. vasaros iki  1990 m. kovo mėn. 11d, mums, lietuviams, rašė istoriją, vadovaudamiesi   tarybine pasaulėžiūra.  Joje  teigiama, kad sovietiniai okupantai yra gėris,  nes jie gelbėjo žydus,  o nacistinės okupacijos laikotarpyje   lietuvių tautos didvyriai  –  blogis ir juos reikia niekinti už nužudytus žydų tautybės žmones.  Aišku, didžioji lietuvių tautos dalis , kurios sąmonę nebuvo apnuodijusi tarybinė propaganda,  nesutiko su  sovietinės  istorijos variantu ir jį vadino melagingu.

Europoje prasidėjus karui, Putinui pasiuntus savo kariuomenę denacifikuoti ukrainiečius,  labiau pradėta  domėtis II pasaulinio karo istorija. Gaila,  tačiau  Lietuvos didvyriai Jonas Noreika-Vėtra, Kazys Škirpa, Juozas Krikštaponis  tebėra   kaltinami už kolaboravimą su naciais, už dalyvavimą Holokauste. Dalis tautiečių mano, kad atėjo laikas  pareikalauti nubausti  ne tik kolaboravusius su nacistais, bet ir  sovietinės okupacijos talkininkus. Ar  tarnavo sovietiniams okupantams, ar nacistiniams, vis tiek išlieka kolaborantais.    Suaktyvėjo  reikalavimai žydų tautybės atstovus, kurie kolaboravo su  okupacine sovietų valdžia, bausti ir pareikalauti, kad Izraelio valdžia už juos  atsiprašytų.

Jei kalbėti sportiniais  terminais, tai sužaista lygiosiomis 1:1, vadovaujantis  sovietinių ideologų  įvestomis  taisyklėmis, kad kaltos okupuotos tautos, o ne okupantas.

Tarybinės  ideologijos teiginiu,  kad egzistuoja pasaulinis gėris, kurį gali atnešti sovietai,  patikėjo ne tik žydų tautybės žmonės, bet ir lietuviai. Ryškiausios asmenybės: Venclova, Neris, Cvirka, o  atsivertę  Tarybų Lietuvos enciklopediją, surasime visą plejadą lietuvių, kurie sėdėjo Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje, kalėjimuose „už saulės nešimą iš rytų“.

Tarybiniai įtakos agentai iki  pirmosios okupacijos  ypač daug dirbo su Lietuvoje gyvenančiais žydų tautybės žmonėmis. Štai ką apie tai rašo facebooke Vilmantas Krikštaponis:  „Sovietinė antilietuviška propaganda be atvangos buvo skiepijama netgi vaikams, besimokantiems žydų mokyklose. Tai patvirtina Irena Veisaitė, kuri savo atsiminimuose rašė: „… Aš mokiausi kairuoliškoje mokykloje, ir mus mokė žavėtis Sovietų Sąjunga…“ Galime numanyti, kad   sovietiniai įtakos agentai žydų tautybės žmonėms aiškindavo, jog lietuviai  yra  kietakakčiai, neišsisilavinę kaimiečiai, kurie nesupranta koks gėris yra Sovietų sąjunga. Atseit,  veikia kaip kenkėjai ir kurių nereikia gailėtis.  Sovietai tokią ir panašią propagandą vykdė todėl, kad ne užkariautojas būtų  kaltas, bet okupantui talkinantys žmonės.

 Remigijus  Žemaitaitis pateikė sąrašą, kuriame išvardinti  žydų tautybės Lietuvos gyventojai, bendradarbiavę su sovietinias okupantais.  Jis reikalauja, kad būtų įvertinti   žydų tautybės koloborantų nusikaltimai  ir Izraelis atsiprašytų už  žydus dėl kurių kaltės  lietuviams teko  prarasti gyvybes, patirti badą bei deportaciją į Sibirą.   Kaip ir tinka sovietiniam propagandistui R. Žemaitaitis  kaltina tautą, o ne okupantą. Manau, kad  laikas  Seimo nariui pasiūlyti čemodaną ir  kulniuoti į stotį bei  važiuoti pas savus,  nes labai   įgrįso  tarybinės klišės ir manipuliavimas.

Atrodo, kad visiems yra aišku, jog jei neateis su ginklu okupantas, jei neįves savo kariuomenės, tai jokių kolaborantų nebus.  Jei norime nubausti kolaborantą, ypač rytų Europoje, kai gyventojams teko išgyventi sovietų ir nacių valdžias, kai  vietiniams gyventojams  “plovė” smegenis šimtai tūkstančių šnipų iš Tarybų sąjungos ir nacistinės Vokietijos, tai pirmiausia nustatykime kokia kaltė priklauso pačiam okupantui, o ne vykdytojui.

Okupanto kaltės dydį galima bus įverinti,  kai II pasaulinio karo  sovietinę istoriją keisime  į lietuvišką. Neperrašius istorijos, nepateikus teisingo istorijos naratyvo,  turėsime tenkintis sovietine tautų kiršinimo metodologija ir pastoviai skaityti žiniasklaidoje R. Žemaitaičio, F. Kukliansky, JAV ambasadoriaus, G. Landsbergio, D. Žalimo ir kitų  sovietinio naratyvo propaguotojų pasisakymus ir reikalavimus.

Nesustabdžius tautų kiršinimo, kurį skatina ir palaiko buvusių okupantų istorijos perėmėjos  Rusijos  įtakos agentai ir į jų propagandą  įtikėję tautiečiai, sulauksime karo ir Lietuvoje.

Viešas kreipimasis į JAV ambasadorių  Robert S. Gilchrist

Gerb. Ambasadoriau, manome,  kad siekis   išsaugoti sovietinį istorijos naratyvą  turi tikslą  padėti okupantei  Rusijai  susigrąžinti  nepriklausomybę atgavusiąs valstybes. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirūpino, jog jo geras draugas, surusėjęs žydas Viačeslav Kantor,  taptų prestižinių, įtaką darančių žydų organizacijų  vadovu. Manome, kad Rusijos prezidentas naudojasi  įtakingiausiais pasaulio  žmonėmis, jog  išliktų  nepakeistas sovietinis  naratyvas.

Lietuva  neturi įtakingų žmonių, kurie pasaulyje viešintų teisingą Holokausto istorijos aprašymą. Manome, kad  rabinas  Baronas iš JAV  pateikė lietuvišką, teisingą istorijos naratyvą . Jis  2022 m. gruodžio mėn.  7 d. prisijungė prie Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto posėdžio, kuriame buvo   svarstomas  37 milijonų eurų  perdavimas  Geros valios fondui. Rabinas iš JAV padėkojo  Lietuvai dėl jo tėvams suteiktos  geranoriškos  pagalbos  bei už išgelbėtą jų gyvybę, atbėgus iš Baltarusijos.  Šiandien jų giminė  turi  apie 100  palikuonių.

Teisuolio vardą reiketų suteikti Lietuvai,  nes ji gelbėjo žydų tautybes žmonės nuo Europoje  įsismarkavusio Holokausto. Tarpukario  Lietuvos politikai ir pareigūnai stengėsi, kad pabėgėlių dokumentai būtų deramai sutvarkyti išvykimui į Ameriką.  Kaip tik apie tai Seime liudijo  rabinas iš JAV.

Iki šios dienos nežinome tikslaus skaičiaus žydų bei  karo pabėgelių žydų, kurie sėkmingai išvyko iš Lietuvos, nes tokius  duomenis rinkti  sovietų okupacijos laikotarpiu buvo draudžiama. Šiandien apie tai irgi nenorima  kalbėti.  Ar ne  prezidento  Putino propagandistai duoda tokį  politinį užsakymą?

Prašome Jūsų, ponas Ambasadoriau,   nepalaikyti  vienos iš II pasaulinio karo iniciatorės Sovietų sąjungos surašytos istorijos,  kuri dėl Holokausto  kaltina  užkariautas tautas, o ne okupantą.

Prašome Jūsų netrukdyti, bet padėti  Holokausto sovietinę angažuotą istoriją pakeisti į objektyvią.  Kremlliaus  Holokausto surašytos istorijos  tikslas yra X valandą užpulti  Lietuvą kaip ir    Ukrainą vadovaujantis išgalvotu pretekstu, kad Lietuvoje atgimsta nacizmas ir todėl šalį  reikia denacifikuoti.

 Virginija Jurgilevičienė

Vyksta aršus informacinis karas ir   kiekvienas  pasirenkame, kurioje  fronto pusėje  kariauti.   Informacinio karo ypatybė  yra  rodyti vienas į kitą pirštais ir teigti, jog anie tarnauja priešų fronte, nemyli Lietuvos ir  apsimeta patriotais.

Aš manau, kad priešų fronte, t.y. sovietiniame – putinistiniame,  yra  Lietuvos žydų bendrijos pirmininkė  Faina Kukliansky,  JAV, Vokietijos ir Izraelio ambasadoriai, Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis,  LRT žurnalistė Indrė  Makaraitytė, teisininkas Dainius Žalimas. Juos  ir kitus vienija tai, kad  laikosi Sovietų sąjungos parašytos Holokausto istorijos. Šitos ideologijos nešėjai  teigia,  kad dėl II pasaulinio karo aukų kalta nacistinė Vokietija ir kolaborantai, kurie talkino žudynėms.

Kitos ideologojos kariai, t.y, lietuviškos,   mano,  kad dėl II pasaulinio karo aukų kalta nacistinė Vokietija ir Sovietų sąjunga. Šią koncepciją draudžiama viešinti, o ją besilaikantys  yra  išvadinami antisemitais, kurie  bijo tiesos ir nori  atgaivinti nacizmą.

Putinistai  yra galingi, nes  jie pašalino iš  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus posto   totorių Adą Jakubauską ir paskyrė Arūną  Bubnį. Jie  privertė atsistatydinti  iš  Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos  pirmininko posto konservatorių, istoriką Valdą  Rakutį dėl jo išreikštos nuomonės, kad okupantai visada suras kolaborantų, kurie pasiruošę nužudyti artimą.  Manau, kad absurdiškesnį kaltinimą V. Rakučiui neįmanoma buvo pateikti.  Teiginys,  kad  kolaborantais tapo  ir žydai, Vilniaus geto policininkai ,  tariamai, sukėlė įtampą tiek šalies viduje, tiek užsienyje su mums svarbiais strateginiais partneriais.

Informaciniame   fronte netikėtai  aktyviai ėmė reikštis  Seimo narys teisininkas Remigijus Žemaitaitis.  Gaila, kad  R.  Žemaitaitis  pasirinko ne lietuvišką naratyvą, bet sovietinį-putinistinį.  Jis vadovaujasi sovietinės pasaulėžiūros  koncepcija, kad kolaborantai –  kalti dėl II pasaulinio karo aukų.  Didelio proto nereikia vietoj lietuvių  kolaborantų įrašyti žydus kolaborantus, t.y. okupantams  naudingą teiginį, kad kaltos okupuotos tautos, o ne valstybė, kuri ginklo pagalba  įjungė  užgrobtų  tautų  žemes.

Okupuotos  šalies gyventojams pavergti   buvo naudojamos įvairios priemones:  deportacija.  kiršinimas. Tarpusavio  pjūdymui  Kremlius pasirinko žydus. Apie tai   teigė  ambasadorius Vytautas A. Dambrava, kuris  30 metu dirbo  JAV ir 12 metų Lietuvos diplomatineje tarnyboje. Jis susipažino su  JAV valstybes departamento dokumentu  datuotu 1941 m kovo  mėnesį, kuriame  pateikė diplomatiniais kanalais surinktą informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Pažymoje  teigiama, kad sovietai į administracijos aparatą , ypač REPRESINIŲ ORGANŲ, skirdavo žydų tautybės asmenis.

Dėl visko,  kas blogo ištiko lietuviams, atseit,  kalti žydai, o ne sovietai, okupavę Lietuvą.

R. Žemaitaitis nėra  didvyris, kai viešina Kremliaus vykdytą tautų kiršinimo politiką. Jo reikalavimas, kad  Izraelis atsiprašytų  už Sovietų padarytus nusikaltimus  priklauso  sovietinio-putinistinio naratyvui.   Gėda, tačiau mes, lietuviai, nesugebėjome apsiginti nuo sovietinio-putinistinio  ideologijos teiginio, kad kalta tauta dėl  per karą nužudytų žydų.   Liūdna, tačiau   vadovaudamasis Kremliaus naratyvu Algirdas Brazauskas atsiprašė  žydų tautos. Nors ir verčiami lenkai atsisakė prisiimti kolektyvinę atsakomybę dėl Holokausto.

 Sovietinis-putinistinis naratyvas yra labai artimas  nacistinės Vokietijos  pasaulėžiūrai, nes abi šios koncepcijos nenori pripažinti, jog okupantas, organizavęs įvairias provokacijas,  ir yra kaltas. Jos kaltina tautas, o ne save, diktatūrinę sistemą.

Alfredas Rukšėnas rašo,  kad 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, Vokietijos kariuomenės daliniai 06 25 įžygiavo į Kauną. Šią dieną Kaune baigėsi Birželio sukilimas, buvo suformuota vokiečių okupacinė administracija, naciai pradėjo inicijuoti žydų pogromus. Pirmosios žydų žudynės įvyko Lietūkio garaže.

Fotografo Wilhelmo Gunsiliuso ir pulkininko L. Von Bischoffshausen liudijimais, daugybę žydų su laužtuvu išžudė maždaug 25-erių metų blondinas vyras. Dviejose nuotraukose jis pozuoja, pergalingas, laužtuvu užmušęs savo auką.  Spėliojama, kas tasai vyras galėjo būti. Vieni tvirtina, kad jisai SS karininkas Joachim Hamann. Kiti mano, kad jisai gestapininkas Algirdas Antanas Pavalkis. Arvydas Anušauskas teigia, kad juo galėjo būti Juozas Surmas, kuris vėliau kalbėjo, jog žudynes suorganizavo su Lietuvos vokiečiu Richard Schweizer.  J. Surmas, sulietuvėjęs vokietis,  ir R. Schweizeris abu buvo kilę iš Kybartų. J. Surmas buvo suorganizavęs grupę kalinių, išlaisvintų iš Kauno kalėjimo.

Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija  yra II pasaulinio karo  aukų vieninteliai kaltininkai. Jos   1939 m. pasirašė Ribentropo Molotovo paktą ir beveik  du metus mokė vienas kitą , ką ir kaip reikia daryti, kad okupantai būtų  nekalti, o  kaltos okupuotos tautos.

Viena iš karo organizatorių ir 70  milijonų  žmonių žudikė –  Sovietų sąjunga   1944 m., t.y.  po antrosios Lietuvos  okupacijos parašė   II pasaulinio karo ir Holokausto istoriją, kurioje kaltina nacistine Vokietiją ir okupuotas tautas, bet nei vienu žodžiu neužsimena, kad  Sovietų sąjunga yra karo organizatorė ir karo aukų kaltininkė.  Melagingos istorijos rezultatas  – šiandieninis karas  Ukrainoje.

Rusai paskelbdami karą, nurodė melagingą priežastį-denacifikuoti Ukrainą.  Nors ir pavėluotai  Lietuvos žurnalistai,  konservatoriai, liberalai, užsienio ambasadoriai turėtų atsisakyti   sovietio -putinistio naratyvo  ir  perimti lietuviškąjį.

Deja,   Lietuvoje  sovietų istorija apie Holokaustą tebėra  ginama ir  puoselėjama.

Putinistų informacinio fronto kariai  į Lietuvos politinę  areną, galimai,  išleido R. Žemaitaitį,   jog  už  II pasaulinio karo aukas  nenuteista karo iniciatorė – Sovietų sąjunga liktų nenubausta.    Priešų informacinio karo užsakovai reikalauja toliau kaltinti  tautas  ir jas  pjūdyti   tarpusavyje.