Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo atsirado politinės jėgos, kurios buvo suinteresuotos teigti negatyvią informaciją apie sukilėlius, galimai, ir kiršinimo tikslais. Dėl to 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariatas surašė pranešimą apie sukilėlių iškeldintą iš buto žydą Javšvicą. Klaipėdiečiai iš dokumento rinkinio „ 1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” sudarytojo Vasilijaus Sofronovo neišgirdo paaiškinimo, kodėl į rinkinį pateko feikinis pranešimas be analizės? Kodėl mūsų sukilėliai liko apšmeižti?
Žydų ir lietuvių santykiai visada susilaukia didesnio dėmesio. Tai jautrus klausimas ir jeigu istorikai juos pateikia neatsakingai, tai didžiulė nepagarba istorinei atminčiai.
2023 m. tas pats istorikas Vasilijus Sofronovas atrinko dokumentus , transliteravo ir komentavo bei parašė kritinę dalį knygai “Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė”.
Ar tikrai buvo atlikta Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio -Polovinsko atsiminimų kritinė analizė? Jei buvo, tai kaip galėjo internetiniame laikraštyje “Atvira Klaipėda” atsirasti straipsnis pavadinimu, kad „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“. Tokį pavadinimą straipsniui davė žurnalistas Martynas Vainorius, nes J. Budrys-Polovinskas taip įrašė savo dienoraštyje. Kiek tokiame pasakyme istorinės tiesos?
Iš J. Budrio -Polovinsko dienoraščio sužinome, kad Tilžės akto signataras, diplomatas, teisininkas Viktoras Gailius kreipėsi į J. Budrį-Polovinską, dirbusį gubernatoriumi, priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į Klaipėdos teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių kalbą. Dienoraštyje po prašymo ir atsirado J. Budrio-Polovinsko įrašas apie tai, kad „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“.
Liūdna ir skaudu skaityti sukilimo vado visišką nesusigaudymą Klaipėdos krašto situacijoje. Po sukilimo Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai šnekantis, reikalingas buvo vertėjas. Tilžės akto signataras Jurgis Arnašius 1924 m. įsidarbino į Klaipėdos teismą vertėju. Jo sūnus Valteris Arnašius, kuris baigė Karaliaučiuje teisės mokslus, 1930–1940 teisėjavo Klaipėdoje. Vienintelis Klaipėdos teisme teisėjas, kuriam nereikėjo vertėjo. Įdomu, kodėl sukilimo vadui nebuvo reikalo Klaipėdoje atlietuvinti įstaigas? Kodėl jo asmeninis rūpestis buvo tautinė priklausomybė?Tas pats žurnalistas Martynas Vainorius tik kitame savo straipsnyje „Tarpukario Klaipėda: kas klestėjo ir kentėjo valdant Lietuvai?“rašė apie kitus atsiųstus dirbti į Klaipėdą gubernatorius, vykdžiusius atlietuvinimo politiką „… sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą“ .
Jei kaip rašo J. Budrys – Polovinskas lietuviai būtų nekentę žydų, tai tuoj po Klaipėdos sukilimo 1923m. nebūtų atsikėlęs žydų tautybės teisininkas Rudolfas Valsonokas. Jis parašė ir 1932 m. išleido knygą „ Klaipėdos problema“. Jis kaip ir šio krašto patriotai teigė, kad Klaipėdos kraštas – baltiška žeme, čia įsikūrę gyventojai – autochtonai; pritaria 1923 Antantės šalių sprendimui teritoriją perduoti Lietuvai, rašė apie Vokietijos kišimąsi į krašto valdymą, vietos gyventojų kiršinimą, neregėtą šios valstybės politinį, ekonominį spaudimą Lietuvai.
Čia, Klaipėdos krašte, žydai kalbantys lietuviu kalba buvo reikalingi kaip oras atlietuvinant nutautintą kraštą. Žydai padėjo vykdyti atlietuvinimo misiją – R. Valsonoko pavyzdys. Aišku, kad buvo nepatenkintų politinių jėgų ir jie darė viską, kad lietuviai ir žydai būtų kiršinami ir būtų stabdomi Klaipėdos krašto atlietuvinimo darbai.
Keistai atrodo, kai istorikas Vasilijus Sofronovas, kuris atrinkinėja tendencingą istorinę medžiagą, tapo Lietuvos kultūros tarybos nariu 2025–2029 m. kadencijai (2025-05-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 288).