Piliečiams

Klaipėdoje informacinis karas  vyksta pilnu tempu. Vareikio istorinio vertinimo  mokykla  nenori sutikti, kad   lietuviškas arba Jono Vanagaičio  naratyvas yra teisingas.  Kare tinka visos priemonės. Klaipėdos universiteto dėstytojas, artimas Vygando Vareikio draugas,  parašė skundą  į Vyriausiajį rinkiminį komitetą dėl  „Atviroje Klaipėdoje“ paviešinto straipsnio  „Prašome Klaipėdos miesto valdžią neetišką terminą „prijungti“ prie Lietuvos keisti tinkamu žodžiu „prisijungę“. Istorine tema  parašytame straipsnyje  nebuvo vykdoma agitacija, nebuvo prašoma     balsuoti už mane, Virginiją Jurgilevičienę,   kandidatuojančia  nuo  tautininkų – centristų  į  Klaipėdos miesto tarybą. Skundikas nutarė, kad šis straipsnis turėjo būti pažymėtas, kaip politinė reklama.

Klaipėdos rinkiminė komisija išnagrinėjo skundą. Ji  atsiuntė akademinės visuomenės nariui ir man, apskųstai,  susirinkimo  protokolo išrašą, kuriame parašyta, kad tame straipsnyje yra surašytas V. Jurgilevičienės požiūris, kuris  neagituoja ir  neragina balsuoti už ją.

Vytautas Čepas 2023 m. sausio mėn. 17 d. pakvietė į susitikimą.  Pateikta medžiaga, nuomonių išsakymas  reikalavo  kitaip įvertinti Lietuvos istorikus ir jų argumentus. Apie tai ir parašiau, nes aktualu informaciją pateikti po susitikimo, o ne praėjus keliems mėnesiams.

Man atrodė, kad  istorikas Vygantas Vareikis neteisingai interpretuoja, aiškina istorinius įvykius. Jis teigia, kad  mums daug metų  buvo meluojama  apie 1923  metų sukilimą. Tai –  Lietuvos karinis žygis su tikslu prijungti Klaipėdos kraštą.  Tarpukario Lietuvos gyventojai buvo priversti mokytis melagingos istorijos, nes bijojo pasakyti tiesą. Lietuviai iš Mažosios Lietuvos nenorėjo susijungti su  agrariniu kraštu.

Manau, kad šis požiūris į istorinius įvykius yra klaidingas ir jį  jau teikė nacistinės Vokietijos istorikai.  Neumanno-Sasso byla  ir antilietuviška  propaganda  atgimė.  Jau tada buvo aiškinama,  kad lietuviai, kadangi Vokietija buvo ekonomiškai stipresnė valstybė,  nenorėjo susijungti su agrarine Didžiąja Lietuva. Todėl buvo įvykdyta aneksija.

Vareikio istorinių įvykių vertinimo  mokykla  priminė prieškarinėje Lietuvoje  skleidžiamus kaltinimus, šmeižtą prieš Joną Vanagaitį ir jo  naudojamą   terminą  „ prisijungė“.

Vygando Vareikio istorinio vertinimo mokyklos koncepcija sudaro   vieno  įvykio aprašymas. Šį naratyvą naudoja tik okupantai, nes  negali pateikti ilgą istorinių įvykių virtinę.

Jono Vanagaičio istorinių vertinimų mokykla  pradeda nuo XIII a., kai Kalavijuočių  ordinas užgrobė Klaipėdą.

Kiekviena mokykla turi ir skirtingus  vertybinius  teiginius.

Vyganto Vareikio mokykloje dominuoja  ekonominiai šalies pasiekimai. Šios mokyklos gerbėjai pasakoja apie tvirtus tiltus, tobulesnę žemės ūkio techniką    ir t.t.,  Jie  teigia, kad  lietuviai nenorėjo susivienyti su agrarine, atsilikusia kita Lietuvos dalimi.  Ekonominė gerovė – vertybė  ir ji bus  pasiekta tik  drauge su Vokietija.

Jono Vanagaičio  mokykla  aiškino, kad  lietuviai iš Mažosios Lietuvos  siekė vienovės, nes jautė  tautinį, valstybinį   identitetą.  Tautiškumo puoselėjimas – didžiausia vertybė.

Jono Vanagaičio almanachas „Kovos keliais“ yra tapusi  savotišku istorinių įvykių vertinimo testamentu, kuriame daug vietos skirta įvairių lietuviškų draugijų veiklos aprašymams.

Politika ir istorija yra šalia. Kiekviena politinė jėga nori turėti savo praeities įvykių  istorinį naratyvą. Šiandien,  kada Ukrainoje vyksta karas, ypač išryškėjo tų istorinių mokyklų panašumai ir skirtumai.

Pasirodo okupantas, ar jis iš rytų, ar iš vakarų, tačiau vertybės, kurias jis propaguoja  yra panašios. Provokiškas tautietis  teigė, kad gerai buvo Vokietijos sudėtyje, liko geri keliai. Prorusiškas pilietis aiškina, kad buvo gerai sovietų laikais, kai būdavo   suteikiami nemokamai butai ir t.t. .

Okupantų naudojamas naratyvas neigia tautines vertybes, atvirkščiai, iš jų tyčiojasi ir žemina.

Prorusiško  naratyvo gynėjai  aiškina, kad Kremlius mokinosi iš lietuvių  kaip prisijungti  Krymą. Sutapatinimui labai padeda teiginys, kad 1922 m. gruodžio 18d. įkurtas Vyriausias Lietuvos gelbėjimo komitetas buvo Didžiosios Lietuvos priedangos  įstaiga   ir ji tik skelbė atsišaukimus.

Kremliaus naratyvo veikėjus  ir šių dienų progresyviai mąstančius  sieja  meilė  skundams, kurie  turi  ugdyti paklusnumą. Apie sovietinius skundikus prirašyta, kad neverta kartotis. Šų dienų skundikai, o juos imtis tokios misijos paskatino  Valstybinės televizijos direktorė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė,   sukėlė  skandalą.  Lietuvos žurnalistų sąjunga nepalaikė  atgimusios sovietinių laikų praktikos ir gina  dėstytoją Jolantą Mažylę.

Akademinė visuomenė yra krečiama skandalų, nes esantys valdžioje, turintys sprendimų galias, įsivaizduoja protingiausiais.  Todėl kitaip mąstantys tampa skundų objektais.  Klaipėdoje pažiūrų viešinimą nutarė įvardinti politine rinkimine reklama, kurią privaloma pažynėti.  Todėl surašė skundą.

Manau, kad  akademinė  visuomenė   primena sovietinius laikus, kai  ji ima   reikalauti  paklusti  vienai ir teisingai nuomonei.

Manau,kad atėjo laikas trauktis iš universiteto  sovietiniam, nacistiniam  istorijos įvykių vertinimo naratyvui.

Pirmas žingsnis – visur imti naudoti žodį „prisijungti“.

Ponia  Indrė  Makaraitytė  straipsnį  „Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje – dviveidystės, neįgalumo ir realybės simbolis“  paviešino  jau prasidėjus  savivaldybės tarybų narių ir merų rinkimams.  Manome, kad  jos rašinys -  tiesioginis spaudimas  Ukmergės merui, kuris , pagal ją  „ per silpnas, kad išvis turėtų kokią nors aiškesnę poziciją…“.

Ukmergiškių argumentus, kuriuos dar 2016 metais paviešino žurnalistas  Antanas Ališauskas, kad  Juozas Krikštaponis nedalyvavo  civilių, žydų  ir karo  belaisvių žudynėse  Baltarusijoje I. Makaraitytė vadina fanatikų kliedesiais.

Indrė Makaraitytė savo straipsnyje paviešino JAV ambasadoriaus Lietuvoje laišką. Ponas  ambasadorius su savo eiliniu raštu galėjo palaukti savivaldybės rinkimų pabaigos. Jis to nepadarė. Štai ką rašo: „Kaip ir 2021 m. laiške jums, dar sykį jūsų prašau pagerbti Holokausto aukas Ukmergėje pašalinant memorialą žinomam nacių kolaborantui Juozui Krikštaponiui. Istoriniai tyrimai labai aiškiai parodo, kad J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje.“  JAV Ambasadorius eilinį kartą rašo netiesą.  Jo teiginiai yra paimti iš   NKVD tardytojų,  kuriuos vėliau  Komunistų partija pasiuntė dirbti istorikais Eusėjaus Rozausko  ir Boleslovo Baranausko bei dar vieno jų kolegos  Kazio Rukšėno  pateiktos sovietine ideologija surašytos Holokausto istorijos.  Būtent šių NKVD  tardytojų darbai yra išversti į anglų kalbą ir prieinami  amerikiečiams.   Lietuvos istorikai  Alfredas Rukšėnas, Zigmas Vitkus, Mindaugas Pocius, Vytautas Bruveris, Nerijus Šepetys  buvo pakviesti į radio laidą, kurią vedė  Aurimas Švedas. Laidoje neišgirdau jokio istorinio naratyvo, o tik kaltinimai, jog nesame humanistai ir t.t., nes nesutinkame    nukelti  paminklo J. Krikštaponiui.

Reikia konstatuoti, kad ši Lietuvos istorikų grupė neigia  teisingą lietuvišką naratyvą ir laikosi sovietinio melagingo naratyvo. Gal vis tik išvadintiems „fanatikams“ istorikai   paiškins, kodėl  ištirtoje istorinėje medžiagoje nėra  paviešintas   Lietuvių nacionalistų partijos kreipimasis  į Vokietijos Reicho vadovybę: „ Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys – Gudijos žydų ir civilių, rusų belaisvių šaudymas ir korimas. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti“   Kai   nuvykę į Gudiją ir sužinoję, jog teks kariauti ne su raudonuoju maru,  ne valyti miškus nuo šio  tautas naikinančio  gaivalo, tai jau 1941 m. spalio 10 d. pasitraukė  52  asmenys.  Gal atsakys tie šaunūs istorikai, kodėl NKVD apklausose  1948-1949 , kai buvo tardomi  antro būrio kariai  savo vadu nurodė Nikodemą Reikalą?  Kodėl nebuvo paminėtas Juozas Krikštaponis?  I. Makaraitytės fanatikais išvadintiems aišku kodėl antro būrio kariai per tardymą  savo vadu mini N. Reikalą, nes tarp  grįžusių į Lietuvą buvo ir J. Krikštaponis. Todėl   tik 1961 m. ir 1980 m. tardomieji prisiminė J. Krikštaponį, nes to reikalavo sovietinis Holokausto surašytas naratyvas  – šmeižti reziztencinės kovos dalyvius.

Lietuvos istorikai,  manome, jog   vadovaujasi  sovietiniu Holokausto naratyvu, nes  neatsakė Lietuvos „fanatikams“, ar Kazys Rukšėnas, kuris buvo vienas iš sovietinio istorinio melo kūrėjų  yra  LGGRTC istoriko  Alfredo  Rukšėno  tėvas?  Jei tai sūnus, tai   A.  Rukšėno  atlikti tyrimai, kuriuos jis  pirmas ir paviešino, t.y  paskelbė, kad J. Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse, tėra  sovietinio naratyvo apie  Holokaustą  tęsinys.   Įdomiai  atsakė   istorikas  Mindaugas Pocius, kai  J. Krikštaponio „fanatikai“  klausė, kodėl  antro būrio kariai , kuriuos apklausė NKVD 1948-1949 metais  minėjo tik   būrio vadą  N. Reikalą. Pasirodo todėl, kad  antro būrio vadai  savo pareigas vykdė  pakaitomis. Žodžiu „pakaitomis“ galima  apkaltinti kiekvieną, kurį norime arba kurį reikia.

Tie patys istorikai apsimetė, kad nežino apie Lietuvos nacionalistų partijos išsakytą poziciją dėl to, kad lietuvius pasiuntė žudyti bei  dėl  dezertyravusių karių iš Impulevičiaus bataliono.

Šiandien,  kada karas vyksta Ukrainoje sovietinės istoriografijos  platinimas apie  Holokaustą yra nusikalstama veika, nes  Putino motyvai denacifikuoti  Ukrainą  yra ištraukti iš sovietinio Holokausto naratyvo skirto šiai šaliai.

Manau, kad JAV   ambasadoriaus Lietuvoje laiškas, kuris pasirodė jau prasidėjus  rinkimams,  yra atviras ir gėdingas kišimasis į  savivaldos  rinkimus.

Visi puikiai supranta, kad  Ukmergės merui tenka atlaikyti didžiulį  spaudimą, kurį  aiškiai deklaruoja  grupė istorikų, valstybinės žiniaskalidos atstovė I. Makaraitytė, Konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir sunkiosios politinės technikos  dalyvis  – JAV ambasadorius.  Manome, kad   šios  antivalstybines  grupes   tikslas  įtakoti rinkėją, kad meras, kuris vadovaujasi tautinėmis, lietuviškomis, nemelagingomis  nuostatomis, būtų rinkimų keliu pakeistas į kitą merą, galimai  neturintį savo įsitikinimų ir tarnaujantį Kremliniam Holokausto naratyvui.  Tada ir būtų nukeltas   J. Krištopaičio paminklins akmuo.

Manau, kad JAV ambasadoriui kištis į  Ukmergės  rajono savivaldybės  priimamus sprendimus ir juos reikalauti keisti yra  gėdingas  užsiėmimas.

Esu kandidatė nuo Tautos ir teisingumo sąjungos ( tautininkai, centro partija).  Šį tekstą sukūriau ir paskelbiau pati.

2023 m. sausio 26 d.  buvęs Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas arba kitaip dar galima pavadinti jo pareigybę  – pirmasis  Nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos vadovas Vytautas Čepas pakvietė   į diskusijų klubą pokalbiui „ Klaipėdos krašto likimas. Prijungti ar prisijungę?“ Diskusijų klubo buveinė –  Klaipėdos miesto biblioteka, jos  „Kauno atžalyno“ padalinys (Kauno g. 49)

Diskusijų klubo moderatorius Vytautas Čepas pakvietė istoriką profesorių Vygantą  Vareikį, kuris  diskusijos metu ėmė reikalauti, kad rašytoja Edita Barauskienė pasakytų koks jos išsilavinimas.

Profesorius  ėmė aiškinti  savo sampratą, kad Klaipėdos kraštas yra prijungtas, nes dalyvavo savanoriai ir kariai  iš  Didžiosios Lietuvos.

Rašytoja iš Priekulės E. Barauskienė, daugelio populiarių istorinių knygų autorė norėjo priminti ir papildyti šio istorinio įvykio aplinkybes bei faktus. Ji susirinkusiems perskaitė sukilimo vado iš Didžiosios Lietuvos Jono Budrio-Polovinsko atsiminimus, kuriuose  sukilimo   sėkmę jis priskiria ir  Mažosios Lietuvos sukilimo politiniam vadui Erdmonui Simonaičiui. 1922 m. gruodžio mėn. 22 d. įkurtas Gelbėjimo komitetas E. Simonaitį 1923 m. sausio mėn.  paskyrė krašto direktorijos pirmininku.   Nesėkmės atveju visą atsakomybę turėjo prisiimti E. Simonaitis. E. Barauskienė pažymėjo, kad Tilžės akto dokumentas, kuriame reikalaujama Mažosios Lietuvos „priglaudimo“ prie Didžiosios Lietuvos, teigia apie  susivienijimą, susijungimą,  o ne prijungimą. E. Barauskienė prašė paaiškinti, kodėl abiejų Lietuvų sukilime neįmažinti  didvyriai iš  Didžiosios Lietuvos? Kodėl nors akmenėliu nepažymėjo  žuvusio  prie Sendvario jauniausio savanorio iš Kauno Algirdo Jasaičio, nes ten vyko aršiausios Didžiosios Lietuvos savanorių  kovos su prancūzais.  Neįamžintas ir sukilimo  vadas J. Budrys-Polovinskas. Kodėl nėra atminimo ženklų  garbingiems sukilimo dalyviams  iš Mažosios Lietuvos  – E. Simonaičiui, Martynui Jankui? Kodėl gerbiami tik tuomet kraštą užėmę prancūzų kariai? Pagal  profesorių, prancūzai buvę nesuinteresuoti ginti savo pozicijų, tad buvę lietuvių draugai. Tačiau jie nukovė  12 Lietuvos savanorių. Kaip galima draugiška vadinti prancūzų valdžią, kuri siekė įkurti freištatą ir vėliau perduoti Klaipėdos kraštą Lenkijai? Lietuviams sukilėliams buvo iškelta užduotis – be aukų pakeisti valdžią, nes Antantės sąjungos sudėtyje buvo anglai, kurie  pritarė   Lietuvos susivienijimui.

Sukilime dalyvavo dvi Lietuvos  – Mažoji ir Didžioji – ir kiekvienos  įnašas buvo nulemtas to meto galimybių. Didžioji Lietuva jau turėjo vyriausybę, ambasadas, atstovus  įvairiuose Europos valstybėse, reguliarią kariuomenę, karinę techniką ir ginklus bei apmokytus karius jais naudotis.  Mažoji Lietuva  neturėjo savo ginkluotųjų pajėgų, todėl, kaip rašo Jonas Vanagaitis knygoje „Kovos keliais“. „ Jie buvo apginkluoti įvairiausių sistemų senais šautuvais..“ Profesorius V. Vareikis liko nepatenkintas tokiu teiginiu, kad Mažosios Lietuvos savanoriai sugebėjo per kelias dienas paruošti saugų užnugarį lietuviams iš Didžiosios Lietuvos.   E. Barauskienė priminė dar vieną Mažosios Lietuvos savanorių darbą:  jie  tautiečius iš Didžiosios Lietuvos pasitiko prie sienos ir buvo vedliais.  Savanoris iš Didžiosios Lietuvos  Antanas Gaidelis  savo atsiminimuose teigė, kad  „ Žygiavę visą dieną sustojome tik vieną kartą, užkąsti sauso davinio ir išgerti karšto vandens. Tuo pasirūpino vietos sukilėlių komitetas.“  J. Vanagaitis  almanache „Kovos keliais „ rašo, kad  Gelbėjimo komiteto skyrius buvo įkurtas Kretingalėje.  Matyt šio skyriaus savanoriai pasirūpino, kad  savanoriai iš Didžiosios  Lietuvos nebūtų  alkani.

Diskusijos metu profesoriaus V. Vareikio istorinio proceso sampratą   pavadinau  kabančiu 23 aukštu,  neturinčiu nei pamatų, nei 22 aukštų. Profesorius V. Vareikis  Klaipėdos sukilimo  istoriją  aiškina  siaurai ir vienpusiškai,    išvadas pateikia    vadovaujantis   gausiais dokumentais, bet apimančiais  tik    tarptautinės padėties ypatumus ir tik 1923 metų įvykius. Kad pasiektum  23  aukštą, reikia  pradėti nuo pamatų, taigi nuo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų nukariavimų, o vėliau  iki XX a.,  iki Klaipėdos miesto šturmo.

Manau, kad  kulminacinis  įvykis  – 1923 metų sukilimas – turi dvi skirtingas istorinio  vertinimo  mokyklas. V. Vareikio  istorinė   mokykla – vieno įvykio.  Jis didžiuojasi, jog daug metų Klaipėdos ir Lietuvos visuomenei deklaruoja terminą  – „prijungimas“.  Ši mokykla vadovaujasi tik Klaipėdos šturmu, kuriame dalyvavo Didžiosios Lietuvos vyriausybės siųsti savanoriai.  Vareikio mokyklos  atstovai tyčiojasi iš įkurto  Gelbėjimo komiteto ir jį vadina  priedanga Didžiosios Lietuvos veiksmams.  https://www.atviraklaipeda.lt/2023/01/07/lemtinguju-ivykiu-simtmetis-1923-iuju-sausio-7-oji/ Kita istorikų mokykla teigia, kad  1923 metų sukilimas suvienijo, sujungė dvi Lietuvas.  Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos valstybės. Šią mokyklą galime pavadinti Jono Vanagaičio vardu. Šios mokyklos sekėjai teigia, kad Klaipėdos  miesto šturmas tėra paskutinis įvykis ilgametėje kovoje, kuri  vyko beveik 700 metų.  J. Vanagaičio mokyklą  dar  galima  pavadinti  lietuviško naratyvo mokykla. Ją   deklaruoja prezidentūroje dirbantys istorikai ir konsultuojantys Gitaną Nausėdą, taip pat  rašytoja Edita Barauskienė, profesorius Domas Kaunas. Tokios pat istorinės koncepcijos laikėsi ir vienas  garbingiausių Klaipėdos žydų Rudolfas Valsonokas. Jis 1923 sukilimą pavadino taip „ …anot tos reikšmingos valandos, kada jis nuo svetimo kūno atskirtas ir atsiskyręs grįžo prie savo valstybiškai atgimusio kamieno…“. R. Valsonoko knyga „Klaipėdos problema“  pradedama istorine analize  nuo Mindaugo laikų  ir  prūsų sukilimo, o  baigiasi  XX a. pradžios įvykiais.

V. Vareikio istorinės mokykla pateikia pseudo perliukų. Jie teigia, kad  „Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.“ https://www.atviraklaipeda.lt/2023/01/09/lemtinguju-ivykiu-simtmetis-1923-iuju-sausio-9-oji/ J. Vanagaičio arba lietuviško naratyvo  mokykla  teigia,kad  „komiteto nariams teko be paliavos važinėti krašte iš vieno susirinkimo į kitą“ ir buvo pasiektas rezultatas,  t.y. Klaipėdos krašte  įsikūrė  nemažai  Gelbėjimo komiteto skyrių. 2023 m.  sausio 15 d. Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Pilies konferencijų salėje,  atidarant 100-mečiui skirtą parodą kalbėjo keletas pranešėjų, vienas iš jų Valdas Aušra, kuris šiuo metu gyvena JAV ir kurio senelis  buvo sukilimo savanoris iš Katyčių. Patikrinome V. Aušros informaciją, t.y.  ar J. Vanagaičio „Kovos keliais“ almanache yra parašyta, jog buvo įkurtas  Katyčiuose  Gelbėjimo komiteto skyrius. Taip,  tai parašyta 202 knygos  puslapyje. 1923 m. sukilimo dalyvis Jonas Aušra yra palaidotas Klaipėdoje, Joniškės kapinėse.  Ar buvo jis prisimintas, ar buvo miesto valdžios pagebtas minint sukilimo šimtmetį? V.  Vareikio  istorinės koncepcijos mokykla  terminu „prijungimas“ skelbia nepagarbą Jono Aušros ir kitų mažlietuvių dalyvavusių  Klaipėdos krašto atvadavime. V.  Vareikio  istorinės  mokyklos naudojamas  terminas „prijungimas“ yra nepriimtinas garbingiems klaipėdiečiams,  kurie  pasisakė V. Čepo kuruojamos diskusijos metu.  Vieno istorinio įvykio mokyklos pateiktos išvados yra tendencingos, nes  ignoruoja   mažlietuvių  savanorių  įnašą, Gelbėjimo komiteto pastangas ir ilgametę kulltūrinę  kovą su užkariautojų valdžia.

Virginijus Partauskas paprašė priminti faktą: kai 1864–1904 metais carinė Rusija Uždraudė lietuvišką raštą ir bruko kirilicą, tai Mažosios Lietuvos žmonės ištiesė pagalbos ranką lietuviškomis knygomis, kalendoriais, laikraščiais. Savo ruožtu Didžioji Lietuva atsidėkojo Mažajai Lietuvai 1923 metais.

Kadangi visus metus  vyks įvairūs renginiai,  skirti šimtmečio minėjimui, tai prašome Klaipėdos miesto valdžią ir jos kuruojamas švietimo, kultūros  institucijas  neniekinti mažlietuvių  ir  skelbimuose, renginiuose  nevartoti žodžio „prijungimas“, o  tą  netinkamą terminą pakeisti  į  „susivienijimą“, „prisijungimą“, „susijungimą“. Klaipėdos miesto valdžia privalo ginti savo garbę ir teikti prašymą Seimui, kad  jo paskelbtame  nutarime  „Dėl  1923 metų paskelbimo Klaipėdos krašto metais“ taip pat  būtų įrašyta, kad minimas Klaipėdos krašto prisijungimas prie Lietuvos. Žodis „prijungimas“  yra netinkamas,  nes iškraipo istorinę tiesą.

Klaipėdiečiai renkasi kiekvieno mėnesio 17 d. į Atgimimo aikštę.  Jie atsineša plakatą „Ar dar gyva Deimantė?“   Grupė ištikimų  mergaitės rėmėjų  atėjo ir 2023 m. sausio mėn. 17d.

Valdžia, kuriai į pagalbą atskubėjo sisteminė žiniasklaida, aiškino, kad jokios pedofilijos nebuvo, tai šeimos  problema.   Buitiniam  konfliktui  išspręsti   nesamdo   brangiausią advokatą,  nepajungia  įtakingus laikraščius, įvairias valstybinės institucijas, teismus .   Apsimelavusi valdžia  slepia savo niekingus darbus.  Ar galima tai užmiršti? Ar galima atleisti tiems, kurie fabrikavo   melą?  Ar galima susitaikyti ir toleruoti patyčias?  Visa tai tauta išgyveno per Garliavos skandalą.

Mūsų valdžia nesikeičia, ji lipa ant to paties  grėblio   ir talžo patyčiomis  visus, kurie   reikalauja  ne išskirtinėms grupėms teisingumo, bet tautai, jos išlikimui.   Tyčiojasi iš tų, kurie skelbia   Augustino žodžius, kad „valstybė be teisingumo tėra tik vagių ir plėšikų gauja“  Visi, kurie prieš 10 metų, nepritarė valdžios naudotoms  susidorojimo priemonėms buvo  vadinami „patvoriniais“. Šiandien  Dainius Žalimas , kuris koordinavo ir prižiūrėjo  teisingumą  rašo „ prezidentinio, klerikalinio, maršistinio, vėgėlinio ir širinskinio tipo  „konstitucijos žinovai“.   Tada  valdžia tyčiojosi iš vaikų teisių, šiandien  iš  šeimos institucijos.

Amžina kova tarp gėrio ir blogio.  Šioje kovoje  negalimas fizinis  susidorojimas, nes taip galima prisižaisti ir iki diktatūros.   Garliavos įvykiai  tai valdžios galių nebaudžiamumo demonstravimas, kuris šiandien peraugo į valdžios   puolimą  ir siekį susidoroti su šeimos institucija.

Prieš 10 metų susidorojo su  Drąsiumi, Kedžio  gimine ir žmonėmis, kuriems buvo brangi  Deimantė.   Užmiršti, atleisti negalima, atėjome į  Atgimimo aikštę su plakatu, su  klausimu „ Ar dar gyva Deimantė“

Klaipėdos savivaldybė kvietė  Lietuvos žmones,  svečius iš JAV, Prancūzijos ir galimai iš kitų šalių  į   prijungimo  šimtmečio  renginius.

Prijungimą, t.y. tokį  žodį,  Klaipėdos miesto valdžia bei  keletas  istorikų  naudoja    tam, kad  paniekintų   mažlietuvius ir  išsityčiotų iš Lietuvos istorijos.

Keletas klaipėdiečių  plakatais pasitiko  žmones, kurie   ėjo  į Skulptūrų parką  prie paminklo skirto „Žuvusiems už laisvę“,  paminėti   sukilimo jubiliejų.   Piketuotojai  atkreipė praeivių dėmesį,  kad  šis  minėjimas   turi būti skirtas lietuviškų  žemių susivienijimui, o ne  prijungimui.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda  po renginio priėjo perskaityti   plakatų tekstus. Tiesa, perskaitė tik vieną, kuris  buvo konkrečiai jam adresuotas.  „ Prezidente, netikėkite istorikais ir Co , nes jie nemato  mažlietuvių  vaidmens 1918-1923 įvykiuose“.  Prezidentas pasakė, jog domėsis šiuo klausimu.  Taip pat piketo organizatorius Virginijus Partaukas padėkojo prezidentui, kad  išlaikė istorijos egzaminą ir savo pranešime  pavartojo tinkamą žodį   “vienovė“.  Jo kalboje  girdėjome ir žodį  „susijungimas“.  Savo pasisakyme Prezidentas  neištarė  žodžio „prijungti“.

Piketuotojai kalbėjosi  ir su  Klaipėdos universiteto rektoriumi Artūru Razbadausku, kuris   trumpam sustojo  prie plakatų.  Priekaištauti  rektoriui  kaip ir netinka,  nes jis nėra atsakingas už  universitete dirbančius istorikus.  Prašėme tik vieno, organizuokite konferenciją šituo klausimu.

Klaipėdiečiai 2023-01-14   dalyvavo konferencijoje, kuri  vyko Priekulėje ir  buvo skirta  1923 metų įvykiams. Vienas pagrindiniu pranešėju buvo Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Domas Kaunas. Jis teigė,  kad  1923 metais  dvi Lietuvos  susivienijo.

Marijampolietis, žurnalo „Donelaičio žemė“ redaktorius Gintaras Skamaročius, kuris taip pat atvyko į  Mažosios ir Didžiosios  Lietuvos susivienijimo   renginius, piketuotojams pasakė, jog miesto centre paminklas „Arka“ yra skirta  susivienijusiai  Lietuvai, o ne prijungtai .

Kaip galima taip atsainiai  visuomenei  pateikti tokią svarbią datą,  ingoruoti rašytojos Editos Barauskienės  daugkartinį prašymą tinkamai įvertinti Mažosios Lietuvos indėlį į Lietuvos susivienijimą?

Priekulėje konferencijos moderatorė Silva Pocytė ėmė aiškinti, kad negalima lyginti  Krymo prijungimo su Klaipėdos krašto įvykiais, nes   buvo kitokie tų žemių  statusai. Keistai mąsto mūsų istorikai, atseit,  Putino propagandistai ims domėtis  įvykiais, kurie vyko iki 1923 metų ir juos lygins,  kai mūsiškiai  pateikia ne istorinių įvykių seką, o tik trumpą  periodą.  Minint 15 metų susivienijimo  jubiliejų Jonas Vanagaitis knygą „Kovos keliais“ pradeda nuo karinių  Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų įsigalėjimo.  Propagandistai nesidomi istoriniu procesu, o  panaudoja tik vieną, kad ir  kulminacinį  įvykį.   Kremliaus melo mašinai  pakanka tik  to, kad 1923 metais atėjo savanoriai iš Didžiosios Lietuvos ir prijungė, galimai net okupavo  Klaipėdos kraštą.  Manome, kad   Klaipėdos universiteto išleista  knyga  „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“  labai pasitarnaus  Rusijos solovjovams.

 Šiandien  mūsų laikų amžininkai,  minėdami  1923 metų sukilimo šimtmetį, pateikia tendencingą  istorinę medžiagą.  Jie plačiai  viešina  įvykius, susijusius  su Didžiąja Lietuva,  ir nutyli tai ką aprašė tų įvykių dalyvis,  Mažosios Lietuvos  gelbėjimo komiteto  pirmasis sekretorius Jonas Vanagaitis,  knygoje „Kovos keliais“ .

J.  Vanagaičio  almanache aprašomi  autentiški  įvykiai, tačiau  mūsų istorikai  ignoruoja tą informaciją, kurią pateikia  1923 metų sukilimo amžininkas.  Internetiniame  laikraštyje „Atvira Klaipėda“ straipsnyje „Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 9-oji“ parašė, kad „Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.“

 Tiek Mažosios Lietuvos, tiek Didžiosios atstovai tikėjo, kad Versalio taikos sutartimi, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos perduos,  Lietuvai. 1922 m. lapkričio mėn. Klaipėdiečių organizacijų atstovai ir Lietuvos diplomatai, nuvykę į Paryžių, turėjo grįžti tuščiomis rankomis. Ambasadorių konferencija atidėjo Klaipėdos krašto išsprendimą.  Dėl to klaipėdiečių atstovams ir Lietuvos diplomatams tapo  aišku, kad  delsimas bus naudingas tik lenkams.  Vienintelis kelias yra sukilimo organizavimas.  Mažlietuviai  1922-12-22 įkūrė Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą.  Komiteto  vadovybė  – M. Jankus, J. Vanagaitis, J. Strėkys, J.Lėbartas, V Šaulinskas, J. Brūvelaitis. Komitetas paskelbė atsišaukimą. Dar nebuvo pasirodęs atsišaukimas, tačiau lietuvių visuomenė buvo įkaitusi ir rinkosi į protesto susirinkimus: gruodžio 19 d. Šilutėje, gruodžio mėn. 20 d. Pėžaičiuose,  Priekulėje ir Katyčiuose, gruodžio 22 d. Sauguose ir Klaipėdos priemiestyje Smeltėje. Komitetas pasiskirstė darbais. Vieni važinėjosi po kraštą, o Brūvelaitis priiminėjo žmones, kurie atvykdavo gauti patarimų, atsiimti atsišaukimų ir t.t. Iki Trijų Karalių šventės susiorganizavo gelbėjimo komiteto skyriai Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rūkuose, Natkiškiuose, Priekulėje, Lankupiuose, Vanaguose, Rusnėje, Kintuose, Vyžiuose, Doviluose, Plikiuose, Kretingalėje, Kairinėje, Smalininkuose, Sauguose, o Klaipėdos mieste net trys skyriai – vienas miesto centre, antras Smeltėje, trečias Bomelsvitėje.  Intensyviai  buvo dirbama, kad Mažoji Lietuva susijungtų su Didžiąja. Prancūzai, matydami tokį lietuvių aktyvumą,  ketino suimti Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narius, uždaryti visus  jo skyrius.  Todėl komitetas persikėlė į Šilutę, o J, Vanagaitis su E. Simonaičiu liko Klaipėdoje.

1923 m. sausio  mėn. 9 d. jau bazuodamasis Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas  paskelbė manifestą „Visiems gyventojams Klaipėdos krašto“.  J. Vanagaitis knygoje „Kovos keliais“ straipsnyje „Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas“ rašo, kad „Lygiagrečiai su manifesto paskelbimu slaptu Brūvelaičio  parėdimu visos jaunųjų klaipėdiečių grupės buvo pašauktos prie ginklo..“

J. Vanagaitis kitame straipsnyje, kuris pavadintas  „Sukilimas“  aprašė, kad   1923 m. sausio 10 d. „ Visų trijų apskričių žymesniuose punktuose pasirodė klaipėdiečių būreliai. Jie buvo apginkluoti įvairiausių sistemų senais šautuvais ir apsirengę paprastais civiliais rūbais. Tik ant rankovių turėjo užsirišę žalias juostas, pažymėtas raidėmis: M.L.S. , tas reiškė – Mažosios Lietuvos savanoris. Tuos būrelius  netikslu būtų vadinti sukilėliais, nes jie nešaudė ir niekam nieko nedarė. Visas jų sukilimas reiškėsi tuo, kad tie savanoriai, nuėję į valdžios įstaigas, paimdavo valdininkų bei tarnautojų pasižadėjimus, klausyti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto ir sąžiningai eiti pareigas, kurios jiems buvo pavedamos. Nei vienas žmogus nebuvo suimtas. Nepavartota jokio smurto. Net policininkai buvo nuginkluoti tiktai tie, kurie iš seniau buvo pasižymėję priešlietuvišku nusistatymu ir iš kurių buvo galima  laukti nepaklusnumo bei provokacijų. Nei vienas  žmogus niekur nesipriešino Mažosios Lietuvos savanoriams. Visame krašte tvarka buvo įvesta nepaleidus nei vieno šūvio.“

Dar kartą perskaičiau „Atviroje Klaipėdoje“ parašytą teiginį „Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.“.  Šis mūsų amžininkų parašytas teiginys akivaizdžiai skiriasi nuo pirminio šaltinio, nuo to meto amžininko aprašymo.

Minint 1923 sukilimo šimtmetį galimai   menkinama  Vyriausiojo Mažosios Lietuvos  Gelbėjimo komiteto veikla ir akcentuojamas  tik Didžiosios Lietuvos įnašas į  sukilimą, kad įvykius galima  būtų  pavadinti prisijungimu.  Jei pateiksime kiekvienos Lietuvos  nuopelnus   organizuojant  1923 metų sukilimą, tai turėsime vadinti susijungimu.

Mūsų laikų amžininkai nenori įvertinti  faktines aplinkybes, kad Mažosios Lietuvos savanoriai buvo ginkluoti senais šautuvais, o prancūzai turėjo gerą ginkluotę.   Pergalė  galima turint tokią pat ginkluotę bei žmones, kurie apmokyti šaudyti.  Kiekviena Lietuva   ėmėsi tų  darbų, kurie atitiko  jų  galias. Vieni apėjo  valdžios įstaigas ir pareikalavo  paklusti sukilėliams, o kiti, Didžiosios Lietuvos savanoriai, kariai, kovėsi su prancūzų kariuomene.

Būtų gerai, jei Klaipėdos istorikai palygintų įvykius Ukrainoje ir Klaipėdos krašte.  Ukrainiečiai be karinės pagalbos ir mokymų kaip elgtis su technika sunkiai  kovotų su agresore. Mažoji Lietuva, lietuviai, kurie neturėjo savo valstybės,  ginklų, apmokytų karių mūšiuose su prancūzais būtų pralaimėję.  Mažlietuviams buvo reikalinga bendramintė, sąjungininkė,  kaip ir dabar ukrainiečiams Europos sąjunga ir NATO.

Manau, kad kvietimas  paminėti Klaipėdos sukilimo šimtmetį  kaip prisijungimo šventę  yra neetiškas, nes eliminuoja   Mažosios Lietuvos  gyventojų veiksmų  svarbą  1923 metų sukilime, netgi išsityčioja iš jų.   Prašome grąžinti  istorinę teisybę ir kviesti Lietuvą paminėti susijungimo šimtmetį.

Grupė klaipėdiečių kreipėsi į Prezidentą, Seimą  ir Vyriausybę, kad Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo  XI-1470 pakeitimo įstatymo  projekto (nauja redakcija) būtų kardinaliai pakeistos. Šis įstatymas turi   antisemitinius požymius.

Iš Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pateiktos medžiagos sužinojome, kad mūsų, klaipėdiečių,  pasiūlymas dėl  žydų žudynių vietų atnaujinimo  ir sinagogų, kurios išliko ir yra žydų religinių bendruomenių  prižiūrimos, naudojamos kaip maldos namai Kaune, Vilniuje – atmestas ir net nesvarstytas,  vadovaujantis Geros valios įstatymo 3 straipsniu, kuriame nurodyta, kad kompensacijos naudojimo paskirtis -  Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams Lietuvoje. Pasirodo,  diskriminuosime, jei  pinigus neskirsime kultūrai, sveikatos apsaugai, sporto, mokslo reikmėms,  o nukreipsime renovacijai, remontui, veikiančių  sinagogų išlaikymui bei tvarkysime nužudytų Lietuvos žydų vietas.

Nors turtas vadinamas bešeimininkiu,  tačiau nekilnojamo turto šeimininkai yra, kuriuos  nužudė ir suguldė Lietuvos pamiškėse, priemiesčiuose. Mūsų muomone,  sunaikintų žmonių  turto- kompensacijos  paskirtis yra prižiūrėti, atnaujinti, sutvarkyti amžino skausmo vietas ir  takus link jų, kurios tapo istorijos pamokomis.  Šventvagiškas įstatymo reikalavimas, jog galima daug metų  kurtą,  puoselėtą žydų nekilnojamąjį  turtą  iššvaistyti  sporto užsiėmimams, sveikatos gerinimui, šokiams, dainoms ir vaidinimams. Negalima  suplakti šiandienos socialines, kultūrines ir panašias veiklas su skausmingos istorijos puoselėjimu. Žmonės patys  turi užsidirbti savo  sveikatos priežiūrai, sporto rėmimui, mokslo siekimui ir panašiai veiklai, o ne naudotis išžudytos  žydų religinės bendruomenės sukurtu  nekilnuojamu turtu.    Nesuprantamas yra pono  Bakerio iš JAV reikalavimas pervesti pinigus į fondą, kuris mūsų nuomone,  vadovaujasi  įstatymu, suvaržančiu gauti    lėšas  žydų religinių bendruomenių reikmėms, maldos namų, sinagogų remontui bei žydų žudymo vietų atnaujinimui. Atnaujintose  paminklinėse lentose turi būti surašytos   visų nužudytų žydų  pavardės.

Kai Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras per posėdį nuotoliniu būdu paklausė, ko mes prašome, tai atsakiau, kad reikalaujame kardinaliai keisti Geros valios įstatymo 3 straipsnio 1 dalį,  kaip antisemitinę, t.y. nešokti ant  nužudytų žydų kaulų. Kompensacija už  nužudytų žydų    nekilnojamą turtą turi būti skirta skausmingai istorijos pamokai įprasminti, o ne veiklai, kuri mažai susijusi su principine nuostata, kad tragedija  daugiau nesikartotų.

Prašome įstatymo pataisų nesvarstyti, o  grąžinti tobulinimui, kad būtų  pašalintos neetiškos  spragos teisės akte.

„Eglės“ seniūnaitijos bendruomenė atsiliepia į Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kvietimus ir dalyvauja bendruomeninės veiklos stiprinimo  projekte „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.  Ji teikia paraiškas ir jau keturis metus gauna finansavimą.

Šiemetinis projektas susidėjo iš dviejų dalių.  Pirmoje dalyje vyko susitikimai su  miesto tarybos nariais, savivaldybės įmonių darbuotojais, kandidatais į merus. Šių susitikimų pagrindinis tikslas – spręsti bendruomenei iškilusias problemas.  Kaip sekėsi jas spręsti, anksčiau aprašėme„AtvirojeKlaipėdoje“. https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/21/egles-seniunaitijos-bendruomenes-renginyje-dalyvaus-kandidatai-i-klaipedos-merus/ ir  https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/26/pasiulymai-klaipedos-miesto-administracijai-pateikti-lauksime-ju-atsakymo/

Antroje  dalyje -  projektinių  ankstesnių  darbų tęstinumas. Pernai  buvo finansuotas  leidinys  „Donelaitis. Klaipėda. Sausio1-oji“, kurį paruošė Antanas Stanevičius.   Šis albumas  skirtas Klaipėdos bendruomenei, kuri kiekvienais metasi sausio 1d. 12 val. ateina  prie Kristijono Donelaičio paminklo paminėti jo gimtadienio, pasiklausyti  unikalių  eilių parašytų  hegzametru. Klaipėdoje jau sklando toks teiginys,  jei nori, kad metai būtų geri,  ateik prie Donelaičio paminklo  sausio 1dieną. Klaipėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas rašo:  „Su Donelaičiu pradedi metus – sėkmė visiems metams!“.

Šiais metais projekte  numatėme susitikimą-konferenciją, kurioje geru žodžiu paminėsime tuos, kurie labai subtiliai  dirbo ir stengėsi,  kad Donelaičio gimtadienio renginiai būtų įspūdingi.  Jų jau  nėra tarp mūsų, jie sugulė amžinojo poilsio: Kristijono Donelaičio mokyklos, kuri dabar vadinasi Vytauto Didžiojo gimnazija, direktorius Romualdas Bloškys, poetas, literatūros kritikas Aleksandras Žalys, fotografas, fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius.

Apie Romualdo Bloškio kryptingą ir nuoseklią veiklą garsinant Kristijoną Donelaitį kalbės Janina Bloškienė. Vytautas Čepas pateiks prisiminimus apie Aleksandrą Žalį, o Gediminas Pilaitis apie Bernardą Aleknavičių.

Kviečiame visus dalyvauti renginyje, kuris vyks  š.m. gruodžio mėn. 2 d. 16 val. Klaipėdos universiteto Senato salėje, 1-as korpusas ( virš knygyno).

Lietuvos Respublikos Prezidentui,  Lietuvos Respublikos Seimo nariams,

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Prašymas keisti netinkamą sprendimą dėl  kompensacijos žydams už prarastą turtą 

1. 2022-11-28
2. Klaipėda

Lietuvos žmones ir mus, Klaipėdos gyventojus, pasiekė žinia,  jog Lietuvos vyriausybė svarsto ir siūlo žydams kompensaciją. Kompensacija susidarytų iš dviejų dalių – viena dalis tos kompensacijos būtų skiriama asmenims, kurie negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kuriems būtų numatyta simbolinė finansinė kompensacija – iš viso 10 mln. eurų. Likusi dalis – 27 mln. eurų – būtų skiriama VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondui“ ( toliau – Geros valios fondas) ir naudojama žydų bendruomenių  reikmėms. Ši informacija Lietuvos visuomenėje  sukėlė  platų atgarsį.

Manome, kad Vyriausybė privalo kardinaliai keisti savo sprendimą, nes  ne tik Lietuvos žmonės  bet ir dalis žydų bendruomenių yra pasipiktinę  neatsakingu Vyriausybės sprendimu.   Premjerė Ingrida Šimonytė teigia, kad kompensacijos žydams už XX a. nusavintą turtą yra senas klausimas, kurį Lietuva turėtų išspręsti. Premjerė turėtų suprasti,  kad  šį klausimą turi  spręsti ne tik Lietuva,  bet ta valstybė, kuri atėjusi su ginklu į Lietuvą atiminėjo nuosavybę – Sovietų sąjunga, o tiksliau, istorijos, teisių ir pareigų  perėmėja Rusija.

Klaipėdoje gyvena iš įvairių Lietuvos regionų atvykę žmonės. Ponia Danutė vaikystę praleido Utenoje, kurios kiemo draugė buvo žydaitė.  Kai ji išvažiavo mokytis į Vilnių,   sutiko ją   ir sužinojo, kad ji jau sostinės gyventoja ir kviečia ją aplankyti.   Mus, klaipėdiečius, kurie mieste negirdėdavome  kalbančių žydiškai,  nustebino  1970-ųjų  metų Vilnius,  kai   Lenino prospekte  dažniausiai girdėdavosi kalbant lenkiškai ir žydiškai, o rečiau  lietuviškai bei rusiškai.

Premjerė I. Šimonytė ir vyriausybė  aiškina apie kompensacijų būtinumą už žydų sunaikintą ar perimtą turtą, bet  užmiršo, kad  ne Lietuva dėl to kalta.  Jei  po II pasaulinio karo  nebūtų Lietuvoje šeimininkavusi Sovietų sąjunga, tai sugrįžę žydai į Uteną ir kitus miestelius būtų atgavę  parduotuves, dirbtuves bei  kitą nekilnojamąjį turtą.  Kadangi  privatinė nuosavybė buvo panaikinta, tai  didžioji dalis žydų  persikėlė gyventi į Vilnių, o vėliau emigravo į Izraelį ir kitas kapitalistines valstybes.

Manome, kai  Ukraina  reikalaus  iš Rusijos kompensacijos už sunaikintą turtą,  tai Kremlius parodys į Lietuvą, kurioje ne okupantas, o auka moka už prarastą nekilnojamąjį turtą.   Lietuva, jos vyriausybė,  nutarė  išsityčioti iš  adekvačios  tvarkos, kad už padarytą  žalą  atlygina  karo iniciatoriai ir organizatoriai.  Lietuvos vyriausybė,   priimdama nutarimą kompensuoti žydams, rodo  Kremliui pavyzdį, kaip išvengti   atsakomybės  už nusikalstamus politinius sprendimus.  Gėda, tačiau reikia konstatuoti, kad  premjerė „šoka“ pagal  Kremliaus dūdelę, nes   moka Lietuva, kuri buvo karo auka ,  o ne ją okupavusi valstybė.  Mes, klaipėdiečiai, prašome absurdišką vyriausybės sprendimą naikinti, t.y  pareikalauti, kad 10 milijonų eurų  sumokėtų Rusija. Tegul Rusija supranta, kad baigėsi jos diktatas ir totalus melas. Rusija turi mokėti  kompensacijas už prarastą turtą  gyviesiems   žydų palikuonims. 

Apie kompensaciją, tiesa, apie antrąją jos  dalį,  pasisakė Kauno žydų religinė bendruomenė  bei  litvakai facebooke,  paskyroje  „LŽBI Israelita“.  Avner Kopilov parašė, kad jam neaišku, kodėl dalį tų lėšų nenukreipė į maldos namus ir kapų tvarkymą, pavyzdžiui,  Kaune. Ponui Jakov Katz irgi neaiškus pinigų skirstymo mechanizmas.  Kauno religinė bendruomenė, kurios pareiškimą paviešino BNS,  rašo, kad  2012 metais įsteigto  fondo tikslas pasipelnyti  „keliems fiziniams asmenims, pasitelkiant į pagalbą neaiškios kilmės kitų valstybių žydų politines organizacijas bei vietinę visuomeninę organizaciją, kurioje veiklą vykdo buvę sovietų sąjungos komunistų partijos veikėjai, ir kurie kritus sovietų sąjungai saugiai įsitaisė Lietuvos žydų bendruomenėje.“

Reikalaujame, kad  27 milijonai eurų  būtų perduoti tiesiogiai religinėms bendruomenėms, maldos namams  Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje  bei kituose miestuose.   Tiek mums, klaipėdiečiams, tiek daliai žydų skaudu, kad  Holokausto aukų kapai  nėra  prižiūrimi, atstatomi ir tvarkomi.   Žydai buvo mūsų senelių,  tėvų kaimynai ir   pažįstami,  su kuriais bendravo.  Atsakomybę už žydų sušaudymo vietų apgailėtiną būklę  turėtų prisiimti Vyriausybė, kuri  perdavė  pinigus  fondui, o ne žydų religinėms bendruomenėms.  Tai didžiulė  klaida.  Liūdna konstatuoti, tačiau I. Šimonytės vyriausybė, kaip ir  ekspremjero A. Butkevičiaus 2012 metais, kartoja tą pačią klaidą, t.y. kompensaciją  ruošiasi  pervesti Geros valios fondui.  A. Butkevičius didžiuojasi, kad atsiskaitė  per šį  fondą, deja, reikia konstatuoti,  kad pinigai buvo panaudoti ne pagal paskirtį, o iššvaistyti, liko nesutvarkytos  žydų  žudynių   vietos. A. Butkevičius prisipažįsta, jog  žydų bendruomenės nariai norėjo, kad  jiems būtų perduoti pinigai, o ne Geros valios fondui.  Ekspremjeras atsisakė, o priežastis ta, kad   Vyriausybei  būtų tekę   skirstyti pinigus religinėms žydų bendruomenėms.  Kodėl ekspremjero Vyriausybė nesirėmė gerąją kitų valstybių patirtimi? „Pagal išankstinį susitarimą Vengrijoje įvertinus buvusių bendruomeninių objektų vertę buvo paskiros metinės išmokos vietos žydų bendruomenės gyvenimui paremti.“ rašo Rabinas Andrew Eliotas Bakeris str.  „Žydų  nuosavybės restitucijos pastangų pasaulyje apžvalga“.

Reikia konstatuoti, kad atkūrus nepriklausomybę.  iš Lietuvos kartu su Rusijos kariuomene  nebuvo „išvežta“  NKVD/KGB  tardytojų Bronislavo Baranausko ir Eusiejus Rozausko melaginga, tendencingai surašyta  Holokausto istorija. Visi suprantame, jog sovietiniui melui palaikyti reikalingi  dideli pinigai. Sovietų sąjungos istorijos perėmėja Rusija,  FSB  pasirūpino, kad Kremliaus naratyvas, o tai pasakojimai apie lietuvius, kaip nacius ir antisemitus,  būtų platinami   per visokias neaiškias  organizacijas  JAV ir kitose pasaulio valstybėse. B. Baranausko ir E. Rozausko surašyta istorija , t.y.  sovietų ideologinė  melagiena,  yra pateikiama kaip vienintelis  istorinis šaltinis apie Lietuvoje vykusį Holokaustą. Šiandien Rusija dėl karo veiksmų Ukrainoje  skiria žymiai mažiau pinigų melagienoms  skleisti.  Mes turėjome   vilties, kad Kremliaus naratyvo platintojai, netekę Rusijos juodųjų pinigų,  nutils.  Manome, kad  apsirikome. Prokremliški, kitose valstybėse veikiantys,   informacinio karo kareiviai  gaus finansavimą.  Pasirodo, kad   už rusišką melą mokėsime mes, lietuviai, nes to panoro premjerė I. Šimonytė nutarusi, kad 27 milijonus neperduos tiesiogiai žydų bendrijoms.

Keistai atrodo, jog Vyriausybė savo sprendimo nesiruošia keisti, teigdama absurdą, kad kur pinigai, ten visada yra nepatenkintų. Mes, lietuviai,  klaipėdiečiai, jokių pinigų už žydų prarastą turtą  negavome, negausime ir nepretenduojame. Mums, lietuviams, svarbiausia, kad žydų kapai būtų tinkamai prižiūrimi ir  Kremliaus ruporai  neturėtų preteksto kaltinti, jog apleistos  žydų kapavietės todėl, kad lietuviai yra antisemitai.

Prašome  Seimo narių ir Prezidento  netvirtinti  dabar  ruošiamo Vyriausybės nutarimo kaip   netinkamo ir gėdingo.

Prašome Vyriausybės  pateikti   tinkamą bei  garbingą  sprendimą dėl kompensacijos.

Prašome  mūsų pasiūlymus    įvertinti  ir įgyvendinti . Laukiame   atsakymo,  o jei prašymas bus  atmestas, prašome   pateikti  motyvus.

pagarbiai,

1. Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos  pirmininkė Virginija Jurgilevičienė, gyv., Kretingos 13-2, Klaipėda, el. p. virginija.jurgileviciene@gmail.com
2. Sausio 13 d. gynėjas  Gediminas  Arnastauskas, gyv. Šilutės pl. 90-13, Klaipėda
3. Klaipėdos jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas Virginijus Partaukas Poilsio g. 37-59, Klaipėda, tel. 860344258

2022m. lapkričio mėn.17 d. ir vėl rinkomės Atgimimo aikštėje pasakyti, kad Deimantės išnešimas į nežinią, o galimai ir į mirtį už tai , kad apkaltino dėdes,  žaidusius su ja seksualinius žaidimus, yra nusikaltimas, kurį atliko valstybė, nes neigia akivaizdžius faktus.

Deimantės teta Neringa Venckienė,  skaitydama savo bylą, rado medžiagą, kurioje nufilmuotas mergaitės išnešimas iš namų Klonio gatvėje. Vadovaudamasi filmuota medžiaga,   ji skundė Lietuvos Aukščiausiajam  Teismui  Panevėžio apygardos teismo sprendimą, kuriame remiantis  liudininkų parodymais pareikšta,  kad Deimantę iš namų išsivedė jos motina.

Buvusi teisėja N. Venckienė savo paskyroje rašo, kad „Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklausti Laimutė Stankūnaitė, Sonata Vaicekauskienė, Gražina Didžbalienė, Evelina Talalienė, Sigita Kilkutė, Romas Oželis, Gintaras Černiauskas, Mindaugas Gušauskas davė melagingus parodymus apie įvykius 2012-05-17 namo, esančio Klonio 5, Garliavoje, viduje. Jų visų parodymai prieštarauja video įrašui.“

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs N. Venckienės  kasacinį skundą, nusprendė procesinį sprendimą skelbti 2022 m. gruodžio 6 d. 13.30 val.

Deimante, žnok, jei valstybė Tavęs nenužudė ar nepavertė į daržovę, o jos tikslas tik toks, nes Teismams vaizdo įrašai nėra pagrindinis įrodymas, tai už Tave, už visus vaikus, kuriuos savo seksualiniams žaidimams norės išnaudoti aukštus postus užimantys,  gina  Neringa Venckienė.

Ateiti, pastovėti  su plakatu privalome. Būtina pasakyti, kad neužmiršome, jog prisimename ir tikimės, kad valdžia nėra nebaudžiama. Susirinkę Atgimimo aikštėje pažadėjome ateiti ir gruodžio mėn. 17 d. 12 val.