Rusija vykdo informacinį karą. Konservatoriai su liberalais tam pritaria

Ar tikrai reikėjo nukabinti Jonui Noreikai – Vėtrai  atminimo lentą nuo Vrublevskių bibliotekos?

Ar tai nėra bandymas  sumenkinti J. Noreikos  – Vėtros atminimą ir  tęsti šmeižto kampaniją?

Mūsų didvyrių šmeižtą pradėjo Sovietų sąjunga. Jį  tęsė  Rusija, kai prezidentu tapo Vladimiras Putinas. V. Putinas savo draugą Viačeslavą  Kantorą prastūmė į įtakingas pasaulio žydų organizacijas. Viena  jų – Europos žydų kongresas, kurios  narė yra Faina Kukliansky. Ji   2021-11-10   pateikė Lietuvos žydų bendruomenei informaciją apie Austrijoje įvykusį susitikimą, jog „Vykdomosios tarybos nariai susirinko pirmą kartą asmeniškai nuo Covid19 pandemijos protrūkio“. O lapkričio  mėn.9 d. „Moshe Kantor pristatė precedento neturintį išsamų tyrimą, kuriame aprašoma, kaip nugalėti antisemitizmą“. Kas gali paneigti, kad šis išsamus tyrimas nebuvo ruošiamas pasitariant su V. Putinu?    Ar  vienas įtakingiausių žydų  V. M. Kantor, kurio draugas yra V. Putinas , nevadovavo JAV, Vokietijos vyriausybėms per   žydų  organizacijas, nes V.M. Kantor buvo ir pasaulio holokausto forumo fondo  prezidentas, Europos žydų fondo  pirmininkas ir Pasaulio žydų kongreso politikos tarybos pirmininkas.

Ukrainos-Rusijos karas pravėrė ilgai slėptą Putino  politikos įgyvendinimo mechanizmą, kuris buvo  realizuojamas  per surusėjusį žydą V. Kantorą, pateikiant  melagingus, nepagrįstus kaltinimus lietuviams, lenkams  ar kitoms tautoms: antisemitizmu, neapykanta žydų tautai, nacizmo atgimimu.

Lenkų valdžia ir tauta sugebėjo apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų. Mes, lietuviai, nuimdami paminklines lentas, teigiame, jog esame V. Putino informacinio karo aukos, paklusniai vykdome agresyvios valstybės nurodymus.

Putino Rusija paskelbusi  tariamus  kaltinimus dėl Ukrainoje  atgimusio nacizmo leido  naudoti ginklą ir žudyti ukrainiečius, atseit, jų negaila, jie naciai.

Mes pasiduosime Kremliaus propagandai, jei nukabinsime paminklinę lentą J. Noreikai, atseit, sutinkame su absurdiškais kaltinimais, atseit, Kremlius teisus, o tada  po Ukrainos ateis į Lietuvą nubausti lietuvių, nes garbina žydšaudžius.

Mes, lietuviai, turime pasiųsti aiškią žinią pasauliui ir putino Rusijai,  kad J. Noreika – Vėtra nėra žydšaudys.  Jam tą gėdingą etiketę prikabino Tarybų Lietuvos istorikai, kuriems vadovavo NKVD darbuotojai. Vienas  jų, į Lietuvą imigravęs Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij), nuo 1935 m. veikęs nelegalioje LKP, 1936 m. buvo Lietuvos valstybės saugumo organų suimtas už antivalstybinę veiklą. Pirmosios sovietų okupacijos metais išleistas iš kalėjimo tapo NKVD tardymo skyriaus  viršininku, vėliau – „NKVD ypač svarbių bylų“ tardytoju. Jau 1940 m. rugpjūčio 26 d. E. Rozausko ranka surašytu nuosprendžiu įvykdyta mirties bausmė 26 iš Lietuvos kalėjimų konvojuojamiems politiniams kaliniams miške prie Bigosovo, Baltarusijoje. Po karo R. Rozauskas tęsė darbą NKVD. Už įgaliojimų viršijimą buvo teisiamas ir pasodintas į kalėjimą. Bet trumpam. 1960 m. R. Rozauskas buvo paskirtas Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininku. Jis aktyviai talkino KGB, atskleidžiant „nacionalistų veiklą“ ir „demaskuojant“ Birželio sukilimą. Jau 1970 m., kartu su enkavedistu B. Baranausku, išleido knygų seriją anglų kalba „Documents Accuse“. Knygos tapo pagrindiniu šaltiniu Amerikos istorikams, kurie rašė ir apie Holokaustą Lietuvoje.

Sovietai  nuo 1939 m. rugpjūčio  iki 1941 birželio buvo nacių sąjungininkais. Sovietų sąjunga ir nacių Vokietija, valdomos diktatorių,  išleido holokaustą šienauti, t.y. žudyti,  žydų tautybes žmones Europoje.

Mus  vadina antisemitais, kai aiškiname, jog  mūsų didvyrius apskelbti žydšaudžiais  reikalavo tariami istorikai Sovietų sąjungoje  – B. Baranauskas, E. Rozauskas ir jų darbų tęsėja  putino Rusija.  Jų klauso ir melą antrina Vokietijos, Izraelio, JAV ambasadoriai bei Lietuvos liberalai ir konservatoriai.

Visos politinės partijos turėjo aiškiai pasakyti, kad   Rusija turi baigti  kišimąsi  į mūsų istoriją. Jie turi reikalauti, kad Sovietų sąjungos surašyta  melaginga istorija  gautų teisingą įvertinimą -  klastotės. Jau atėjo laikas  nustoti kaltinti antisemitizmu, nacizmo atgimimu, žydšaudžių garbinimu.

Deja, liberalai, konservatoriai, skvernelininkai, socialdemokratai  pasigavo Remigijaus Žemaitaičio  kaltinimus dėl susprogdintos  palestiniečių mokyklos, o vėliau pacituotą skaičiuoklę bei  kaltinimus dėl Gazos rajono apšaudymo. Dėl Žemaitaičio pasisakymų kilo tikra audra ne tik Lietuvoje. Į politiko pasisakymus  sureagavo  taip pat Izraelio, Vokietijos ambasados. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos skatinimo bei kurstymo prieš žmonių grupę dėl jų tautybės.  Žemaitaičio byla dėl antisemitinių pareiškimų buvo perduota teismui. Tada  R. Žemaitaitis pateikė VRK prašymą dėl atsistatydinimo iš Seimo.

Ir vėl informaciniame kare laimėjo Kremliaus naratyvas, jog esame antisemitai. Už pagalbą Kremliui, už jo naratyvo palaikymą ir viešinimą  turime dėkoti R. Žemaitaičiui.  Ar jis tai padarė sąmoningai?  Kiek ilgai, vykdydami Kremliaus naratyvą, tokie kaip R. Žemaitaitis, „drąsūs ir protingi“ darys karjerą?

Stabdome nusikalstamą veiklą prieš mūsų didvyrius ir apginame mūsų istoriją nuo NKVD kabinetuose surašytos ideologizuotos, melagingos istorijos.

Viaceslavas  Kantoras  nnuotrauka žydų bendrijos puslapyje

 

Nuotrauka.Viačeslav Kantor, kurį  taip vadina Rusijoje, o Europoje Moshe Kantor, įtakingiausias pasaulio žydas,  2021 metais lapkričio mėn. Vienoje    glosto  F. Kukliansky veidą. Jis  2022 m. kovo  mėn. pasitraukė iš visų visuomeninių pareigų, nes jam Anglija uždėjo sankcijas.   Rūta Vanagaitė už knygą „Mūsiškiai“  gavo Europos žydų kongreso, kuriam vadovavo V.M. Kantor,  apdovanojimą.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Prašymas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui

KLAIPĖDOS MIESTO UNIVERSITETO SENIŪNAITIJOS SENIŪNAITĖ  VIRGINIJA JURGILEVIČIENĖ Tel. 864024954, el.p. virginija.jurgileviciene@gmail.com _______________________________________________

LIETUVOS RESPUBLIKOS  VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTO DIREKTORIUI  DARIUI JAUNIŠKIUI

Prašymas                                                                                     2024-01-10

Kreipiamės į Jus, nes manome, jog visuomenininiai  ir politiniai procesai, kurie prasidėjo  kai  2022-12-13  Seime buvo priimtas „ Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas“ ( toliau – Įstatymas), kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

XX a. Lietuva  išgyveno dvi okupacijas, t.y. du totalitarinius: sovietinį ir nacistinį  režimus. 1926 metais  buvo įvykdytas  pučas, nuverstas  prezidentas Kazys Grinius ir įvestas autoritarinis režimas.

Liudas Gira, Salomėja Neris, Petras Cvirka ir eilė  kitų Lietuvos intelegentų, kurie aršiai kritikavo prezidentą A. Smetoną  yra siejami su Sovietų sąjungos okupacija, su totalitariniu režimu, su Stalino saulės parvežimu į Lietuvą.

Jų, komunistuojančių lietuvių, kritikuojamas prezidentas yra siejamas su autoritariniu režimu.

Pasirodo, kad pagal   Įstatymą  Lietuvoje nuo 1926 m. iki 1990 m. visi  viešosios paskirties įrenginiai, paminklai, skulptūros, obeliskai, memorialines lentos, kiti atminimui įamžinti skirti objektai, viešosios  vietos  – gatvės, aikštės, parkai, skverai ar kitos visuomeninės paskirties erdvės, taip pat šių objektų pavadinimai, renginiai ir įvykiai – vardinės premijos, konkursai ir panašūs vieši veiksmai gali būti traktuojami kaip totalitarinio ar autoritarinio režimo propagavimas.

Lietuvos visuomenė yra kviečiama nustoti propaguoti totalitarinį, o tai sovietinį  režimą ir raginama keisti gatvių pavadinimus.  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – Centras)į Klaipėdą atsiuntė raštą, kad iki 2023-12-14  būtų pakeistas L. Giros gatvės pavadinimas.

Pagal šį įstatymą, atseit, Ukmergėje propaguojamas totalitarinis nacistinis  režimas,  nes  yra įamžintas  partizanų vadas  Juozas Krikštaponis. Ukmergės rajono savivaldybė taip pat gavo iš Centro sprendimą.

Kitas to pačio Įstatymo draudimas – jokio paminklo  Antanui Smetonai Lukiškių aikštėje,  kaip  autoritarinio režimo atstovui.

Lietuva ilgus metus buvo padalinta. Viena Lietuvos dalis įėjo į carinės Rusijos, o vėliau į Sovietų sąjungos sudėtį. Kita Lietuvos dalis nuo XIII a. buvo okupuota ordinų ir tapo vokišku kraštu, kurį  naciai 1939 m. atėmė iš Lietuvos. Stalino šauklių Klaipėdoje  nebuvo -  čia šeiminkavo nacistiniai rėksniai.  Didžiausias pavojus Klaipėdos krašto lietuviams  buvo  kaizerinė Vokietija, trečiasis Reichas, o ne carinė Rusija ar Sovietų sąjunga.  XIX a. -XX a. pradžioje  Mažosios Lietuvos gyventojai  neigiamai  vertino Bismarko diktatūrinį valdymą.

Klaipėdos miesto žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija mano, jog yra kompetetinga ir pasiūlė L. Giros gatvę pakeisti į  poeto, rašytojo Ernesto Vicherto, kuris teisėjavo ir kilo karjeros laiptais esant Bismarko diktatūrai. Uždraudžiame propaguoti režimą, kuris   atėjo 1944 m. rudenį  ir leidžiame įamžinti  poetą, karjeristą, gyvenusį Bismarko  gadynėje   pavadindami gatvę jo vardu.

Manome, kad visi atvejai, kuriuos išvardinsime turi tikslą – kiršinti Lietuvos gyventojus. Todėl įvairios Lietuvos savivaldybės bei piliečiai  atsisako vykdyti Tarpinstitucinės komisijos sprendimus, priimtus vadovaujantis Įstatymu, kuriuos jiems siunčia Centras.

Klaipėdos miesto taryba net nesvarstė  L. Giros gatvės  vardo pakeitimo.  E. Vicherto gatvės pavadinimas būtų mažlietuvių patriotų įžeidimas.

Visagino savivaldybės meras Erlandas  Galaguz informavo Lietuvos visuomenę, kad skųs Tarpinstitucinės  komisijos sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Jis pareiškė: „Taip, tikrai skųsime. Vis tiek teisė turi būti vienoda visiems. Tikrai negali būti taip, kad vienai savivaldybei tokius pavadinimus galima naudoti, o kitai ne“.

Ukmergės gyventojai  teismo pagalba blokuoja J. Krikštaponio paminklinio akmens lentelės   nuėmimą.

Jūsų, Valstybės saugumo departamento, misija  – analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui  užtikrinančiomis institucijomis užkardyti valstybės nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes.

Įstatymas yra skirtas mūsų, Lietuvos  valstybės, praeičiai. Įstatyme periodizuojamas totalitarinis režimas – įrašomi metai.  Autoritarinio režimo laikotarpis – nenurodomas.  Kodėl Įstatymas vieno režimo metus paskelbė, o kito – ne?  Jei nenurodė, tai tokio režimo kaip autoritarinis Lietuvoje nebuvo. Jei tokio režimo nebuvo tai kam jį įrašė į įstatymą? Šis  Įstatymas  skirtas  ne   Vokietijos ar Anglijos, ar kokios kitos valstybės istorijai , bet Lietuvai.

Taip pat negalima sulyginti asmenis veikusius  Sovietų sąjungos totalitarinėje sistemoje su  asmenimis tarnavusiais nacistinės Vokietijos politinėse, karinėse, represinėse struktūrose. Lietuviai, atėjus naciams,  organizavo sukilimą,  suformavo laikinąją Lietuvos vyriausybę,  stojo  į savisaugos  batalionus kovoti su  raudonuoju maru.

Įstatymas, kuriame vieno režimo periodizacija nurodoma, o kito nenurodoma, o taip pat   deklaruojami kaltinimai lietuviams, kurie stojo į kovą su raudonuoju maru  turi  vieną tikslą -  pjudyti Lietuvos piliečius vykstant karui Ukrainoje.

Prašome  išanalizuoti šį įstatymą. Ar jis nėra  grėsmė nacionaliniam saugumui?

Laukiame atsakymo.

  Klaipėdos miesto „Universiteto“ seniūnaitijos seniūnaitė                             Virginija Jurgilevičienė

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Prašymas neginti sovietinio melo ir nedalyvauti Rusijos organizuotame informaciniame kare

JAV ambasada Lietuvoje,  Akmenų g. 6   Vilnius, Lithuania

Ambasadoriaus pavaduotojui  Tamir Waser

Prašymas neginti  sovietinio melo ir nedalyvauti  Rusijos organizuotame   informaciniame  kare

                                         2024-01-10

Rusija  kariauja  ne tik ginkluotą ir žmones žudantį karą, bet ir informacinį, kurį  saugumietis  prezidentas Vladimiras Putinas  perėmė iš Sovietų sąjungos ir tęsia.

1944 m vasarą Sovietų valdžia, padedant savo kariuomenei,   sugrįžo į Lietuvą  ir parašė Holokausto istoriją. Pagal jų melagingą istoriją –  lietuviai degę neapykanta žydų tautybės žmonėms,  bet ne Tarybinei santvarkai, kuri  1940 m. birželio mėn. atėjo žudyti  žmones  ir atiminėti jų turtą.

Lietuviai, patyrę sovietinę okupaciją,  turėjo vieną norą –  atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kai 1941 m. birželio mėn. įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė, tai organizavo sukilimą ir suformavo Laikinąją vyriausybę. Smetoninės Lietuvos kariai ir karininkai buvo pakviesti tęsti  sovietinių okupantų nutrauktą karinę tarnybą ir dirbti Lietuvos laikinajai vyriausybei.

 Nacistinė  Vokietija,  įvedusi okupacinį režimą, paleido Lietuvos vyriausybę.  Juozą Krikštaponį, kuris tarnavo  lietuvių savisaugos dalinyje  2-ajame  apsaugos batalione 1941 m. spalio  mėnesį pasiuntė į Baltarusiją kovoti su  sovietų kariuomenės likučiais.  Deja, nuvykus į Baltarusiją,  vokiečių karinė vadovybė paskyrė kitą darbą – žudyti civilius.  Antanas Ališauskas straipsnyje „ Kaltinamas dalyvavęs genocide: ar pagrįstai? „  rašo: „Pagal archyvinius duomenis (čekistinių tardymų metu išgautus parodymus) šaudė vokiečių karininkai, trys lietuviai leitenantai, atskiri eiliniai bataliono nariai, taip pat dalyvavo vietiniai policininkai, vokiečių kareiviai. J. Krikštaponio tarp jų (šaudžiusiųjų) nebuvo. Neatmestina versija, kad tuo metu J. Krikštaponis jau buvo pasitraukęs (dezertyravęs) iš bataliono. Vien nuo 1941 m. spalio 10 d. iš tarnybos batalione dezertyravo 52 asmenys. Vienas tardomasis į tardytojo klausimą „Ar tiesa, kad daugelis kareivių, karininkų iš bataliono pasitraukė?“, atsakė: „Tiesa“. Į klausimą: „Ar jie pasitraukė todėl, kad jie nenorėjo dirbti vokiečiams, kurie žudė žmones?“, atsakė: „Taip.“

J. Krikštaponiui sovietų istorikai prikabino  žydšaudžio etikėtę tik todėl, kad  buvo prezidento Antano Smetonos sesers sūnus.  NKVD buvo gavusi nurodymą juodinti visus, kurie buvo susiję su ikikarine nepriklausoma Lietuva. Sovietiniai istorikai,  kaip ir jų užsakovai, nekentė, šmeižė  Nepriklausomos Lietuvos valdžią. Todėl iki šių dienų nutylima  smetoninės Lietuvos   pagalba žydų ir kitų tautybių žmonėms įsigyjant vizas ir taip  išvykstant iš  karo apimtos Europos nuo 1939 m. rugsėjo mėn.  iki 1940  m. birželio mėn.

2022 m. gruodžio mėn.  7 d. rabinas iš JAV ,  kurio pavardė Baron,  nuotoliniu būdu  prisijungė prie Lietuvos Respublikos Seime vykusio  Teisės ir Teisėtvarkos komiteto posėdžio,  kuriame buvo   svarstomas  37 milijonų eurų  perdavimas  Geros valios fondui. Rabinas  padėkojo  Lietuvai dėl jo tėvams suteiktos  geranoriškos  pagalbos  bei už išgelbėtą jų gyvybę, atbėgus iš Baltarusijos.  Šiandien jų giminė  turi  apie 100  palikuonių.  Lietuvoje žydų tautybės gyvybių gelbėjimo procesą sustabdė  Sovietų sąjunga. Užėjus sovietų okupantams, uždraudus dalinti vizas, dar keletą tūkstančių žydų  gyvybių išgelbėjo  japonų diplomatas Sugihara.  Vikipedija rašo, „ Manoma, kad buvo išduota apie 2139–10000 vizų.“.  Šias ir kitas išgelbėtas žydų gyvybes sovietų istorikai įrašė prie nužudytų, o ne išgelbėtų žydų.

Rusija turi tikslą susigrąžinti nepriklausomybę atgavusias Pabaltijo šalis, todėl reikalauja laikytis sovietinio istorijos naratyvo,  šmeižti mus, lietuvius, latvius, estus.

Kremlius  Holokausto istoriją surašė taip,   kad  atėjus X dienai ir užpuolus Lietuvą kaip ir 2022-02-24 Ukrainą  galėtų  pranešti pasauliui,  jog tai padarė todėl, kad   lietuviai garbina žydšaudžius.

Rusijos prezidentas V.Putinas, siekdamas  susigrąžinti  Lietuvą,  pasirūpino, jog jam artimas žmogus, jo  geras draugas, surusėjęs žydas Viačeslav Kantor,    taptų Europos ir pasaulio prestižinių, įtaką darančių žydų organizacijų  vadovu. Tikroji  V. Kantor užduotis, kurią Lietuvoje įgyvendina Faina Kukliansky,  neleisti pakeisti Sovietų sąjungos istorikų surašytą Holokausto istoriją.  Lietuvoje karjerą gali padaryti tik tie istorikai, kurie perrašo Sovietų sąjungos istorikų pateiktą  versiją.

Sovietų surašytą Holokausto istoriją –  pagrįsta melu, nes didžiausi kaltininkai dėl  žydų tautos naikinimo  yra Tarybų sąjunga, kuri su naciais 1939 m. rugpjūčio 27d. sudarė Ribentropo  Molotovo paktą. Naciai padedant Tarybų sąjungai  Europoje  atvėrė  pragaro duris – žuvo daugiau negu 50 milijonų žmonių.   Hitleris ir Stalinas – karo nusikaltėliai.  Deja, Niurnbergo teismo procese  Tarybų sąjunga, viena iš karo organizatorių,  sėdėjo ne teisiamųjų suole, bet teisėjų. Todėl Tarybų sąjungos nusikaltimai  buvo anuliuoti arba  perkelti   nukariautoms  tautoms.

Europoje Fiurerio  pasekėjų, kurie galėtų priiminėti sprendimus dėl karo, nėra,  o Stalino  darbus tęsia  Rusijos prezidentas V. Putinas.  Pasikvietęs į Kremlių „Hamas“, tik dar kartą patvirtino, jog Stalino idėjos  sugrįžo. Tada sovietai  veikė kartu su naciais,  o dabar yra draugai su   teroristine  organizacija  „Hamas“.

Prašome Jūsų,  gerbiamas Tamir Waser, nepritarti sovietiniam melui,  nedalyvauti  Rusijos organizuotame   informaciniame  kare ir nereikalauti nukelti paminklinio akmens  partizanų Vyčio apygardos  J. Krikštaponiui.

 Virginija Jurgilevičienė, gyv. Kretingos g. 13-2, Klaipėda

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Lietuvoje diktatūrai įjungta žalia šviesa. Išlaisvinkime tiesą!

Klaipėdos miesto savivaldybė atsisakė  paklusti  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) sprendimui, t.y. iki gruodžio 14 d. pakeisti Liudo Giros gatvės pavadinimą.  Gatvės pervadinimui  nepritaria gyventojai.

Žmonės, gyvenantys Universiteto seniūnaitijoje, mano, jog Centras negali nustatyti termino  dėl sprendimo įgyvendinimo. Tokie reikalavimai veda link diktatūros.

Aiškinamajame rašte, kuris skirtas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai  parašyta, jog L. Giros gatvės vardą komisija pavadinta   “Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo“  (toliau- Komisija) savo  protokole  2023 m. spalio 30 d. mėn.  pasiūlė pakeisti į Ernsto Vicherto gatvės pavadinimą.  Komisija  panaudojo patį šlykščiausią metodą – manipuliaciją, t.y. ji  teigia, jei grąžinome V. Berbomo gatvės pavadinimą, tai  grąžinkime ir E, Vicherto gatvei  ikikarinį  vardą. Negalima sutapatinti  istorines asmenybes.  Vilhelmas Berbomas  rinko lietuvių liaudies dainas, paliko jų užrašymus, kuriuos  siuntė Liudvikui Rėzai.  Mokėjo vokiečių, lietuvių, prancūzų, švedų, anglų kalbas. Jis dirbo Klaipėdos burmistru, žvejybos inspektoriumi iki Vokietijos susivienijimo, iki Bismarko valdymo. O kokia E. Vicherto biografija?  Biografijų žinynas “Klaipėda: miestas ir žmonės” rašo,  jog jis  “1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi. Nuo 1860 m. trejus metus dirbo apskrities teismo teisėju Priekulėje (čia teko išspręsti apie keturis tūkstančius bylų), laisvalaikiu buvo subūręs teatro mėgėjų grupę. 1863 m. grįžo į Karaliaučių, dirbo miesto teisme. 1864 m. kartu su istoriku Rudolfu Reicke (1825–1905) pradėjo leisti Prūsijos provincijos istorijos draugijos mėnesinį žurnalą „Altpreußische Monatsschrift“. Nuo 1877 m. Karaliaučiuje buvo Prūsijos aukščiausiojo tribunolo Krašto teisėjų tarybos narys, jam suteiktas garbės daktaro vardas. 1887 m. persikraustė į Berlyną, dirbo Aukštesniajame teisme. 1896 m., gavęs slaptojo justicijos patarėjo vardą, išėjo į pensiją.”

E. Vichertas, kaip teisminės valdžios atstovas, karjerą padarė Oto fon  Bismarko  valdymo periodu. Mažlietuvis Jonas Vanagaitis almanache “Kovos keliais” skyriuje “Bismarko gadynė” rašo, kad Prūsijos karalius Vilhelmas I,  antrasis Luizos ir Fridricho-Vilhelmo sūnus, tapęs valdovu,  nutarė priversti paklusti  parlamentą ir “1862 m. valdžios viršūnėje pastatė žinomąjį  Bismarką, labai griežtą užsispyrėlį, atkaklų ir žiaurų diktatorių”  Bismarkui esant valdžioje Reichstagas neturėjo didelės reikšmės, nes visi įstatymai į parlamentą patekdavo tik per Bismarko rankas.  Jis Prūsų Lietuvoje  naikino lietuvybę, kuri, atseit, trukdė vienyti  Vokietiją.  Lietuvių kalba, kaip netinkama kalba Vokietijos imperijoje, buvo vejama iš mokyklų,  valdžios įstaigų, bažnyčių. J. Vanagaitis almanache  rašo, jog “1872 m. spalio mėn.  15 d. kada išėjo Bismarko ir kulto ministro Falkio sugalvoti „Visuotinieji paliepimai“, kuriais lietuvių ir kitų  ne vokiečių kalbos buvo išvaromos iš žemininkų mokyklų“. Panašių nurodymų Bismarko valdžia išleido ne vieną.  Vokietinimas labai skaudžiai atsiliepė  Mažosios  Lietuvos gyventojams – lietuviams.

Lietuviai nesutiko su Bismarko politika ir kovojo prieš jų teisių   mindžiojimą. Ką tuo metu veikė teisėjas ir rašytojas E. Vichertas? Jam tiko Bismarko diktatūra ir  iš jo biografijos matome – kilo karjeros laiptais.

L. Giros ir E. Vicherto panašumai:  L. Gira neatnešė “saulės” iš rytų į Klaipėdos kraštą, nes naciai 1939 m. kovo mėnesį atplėšė uostamiestį nuo  Lietuvos.  E. Vichertas neatnešė nusiritusios „saulės“ iš vakarų, nes ją Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinas  atrideno XIII amžiuje.  L. Gira rašė eiles, o E. Vichertas  kūrė eilėraščius, jis parašė 30 dramų, 18 romanų, apie 60 novelių. E. Vichertas rengė straipsnius politiniais, istoriniais bei teisiniais klausimais. L. Gira tarnavo  Stalino diktatūrai, E. Vichertas dirbo  Bismarko diktatūrai.

Lietuvos Respublikos įstatyme, draudžiančiame  propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas,  nėra įrašyta,  kad negalima įamžinti tuos, kurie  pritarė kaizerinės Vokietijos režimui. Todėl grupė klaipėdiečių nusprendė sugrąžinti ikikarinį pavadinimą -  Vicherto gatvė. Tai nėra nekaltas sprendimas. Tai  pronacistinės pasaulėžiūros tęstinumas. Puikiai žinome, kad  politikoje aktyviai veikęs Bismarkas buvo vokiško nacionalizmo  ideologas.

 Į Lietuvą šliaužia diktatūra, kuri  vadinama demokratija, laisve, tiesa.

Lietuvos Respublikos įstatymas, draudžiantis  propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas  buvo priimtas Seime tik tam, kad  susidorotų su tautiečiais,  kurie  Ukmergėje gina partizano Juozo  Krikštaponio garbę bei su tais,  kurie nori pastatyti Lukiškių aikštėje paminklą prezidentui Antanui Smetonai.

Nepasitikėjimas tauta, kaip  neįgalia, pastoviai klystančia, kuri   gali priimti neteisingą sprendimą ir kuriai reikia padėti įsakmiais sprendimais turi terminą putinizmas.

Lietuvos Respublikos įstatymas draudžiantis  propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas turi būti atšauktas , nes  Centrui suteikti įgaliojimai yra antikonstituciniai. Tauta kuria valstybę,  o ne Centras savo sprendimais.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Valdantieji kartu su socialdemokratais stumia tautą į Rusijos glėbį

Lietuvoje vyksta aršus ideologinis karas. Vienoje pusėje konservatoriai, socialdemokratai, skvernelininkai su liberalais, o kitoje -  daug daug mažų partijų, kurios nesutaria.

Putino gerbėjai aiškina, jog  Rusija gina tradicines vertybes,  šeimą bei kovoja  prieš 72 lytis ir  genderizmą. Todėl jiems Rusija yra šalis, kuri  saugo  pasaulį  nuo grėsmių, kurias kelia Jungtinės Valstijos ir „gėjų propaganda“. Jie Ukrainos  kare  palaiko Rusiją.

Jei siūlome tautiečiams, kuriems Putino Rusija yra  kovos simbolis  su  agresyviu  seksualinių mažumų  elgesiu,   žiūrėti ne į rytus, bet  į  Petrą Gražulį, sulaukiame  keistos reakcijos, atseit, jiems P. Gražulis yra cirkininkas.

Valdančiųjų požiūris ir prorusiškai mąstančių yra panašus, nes ir vieni, ir kiti piktinasi P. Gražulio elgesiu.   Labai įdomiai gaunasi, atseit, konservatoriai, socialdemokratai,  liberalai teigia, jog Putino Rusija yra jų priešas, tačiau P. Gražulio nemėgsta kaip ir dauguma  paleckininkų.

Kremliaus   tikslas  yra surasti šalininkų, pritariančių ir kare palaikančių Rusiją, o ne Ukrainą.  Kremlius turėtų žymiai daugiau rėmėjų ir jiems būtų žymiai lengviau informaciniame kare, tačiau yra bėda, jų  skleidžiama ideologija turi konkurentą – P. Gražulį.  Todėl dalis progresyvios visuomenės, kuri mano, jog pasaulis sugrįš prie  tradicinių vertybių, o   seksualinių mažumų paskelbta revoliucija pralaimės, nes žmonijos istorijoje  laimi ideologija, kuri pasisako už dvi lytis,  renkasi P. Gražulį, o ne Rusiją kaip tradicinių vertybių gelbėtoją.

Įdomi šioje pasaulėžiūrų kovoje yra pozicija  „Nacionalio susivienijimo“, kuriam vadovauja filosofas Vytautas  Radžvilas. Ši partija   save priskyrė  prie sudievintos moralės etalono, iš tikrųjų,   nutarė būti saviizoliacijoje, t,y,  nesusidėti su blogiečiais. Pagal Nacionalį susivienijimą blogietis yra P. Gražulis.

Pagal valdančiuosius   P. Gražulis  yra amoralus.  Gabrielius Landsbergįis apie  Seimo narį iš Gargždų pasakė:  “iš Seimo kuria purvyną. Turėsime nuspręsti, ar mums sėdėti tame purvyne yra smagu.”

Valdantieji organizavo  Seimo nario P. Gražulio  ilgalaikį  persekiojimą.   Galimai tai Rusijos valdžios užsakymas – susidoroti su politiku. Kremlius melagingos išvados pagrindu atsisakė pirkti koldūnus. Valdantieji, nejuokaukite,  ar jums pritinka  rūpintis agresyvios Rusijos valdininkų morale?  Kitas   baudžiamasis  persekiojimas yra pradėtas  dėl  krikščioniškos pozicijos. Atseit, P Gražulis nepagarbiai atsiliepė apie vieną  iš  grupių, kuri vadinasi   – homoseksualai.

Konservatorių,  liberalų ir   socialdemokratų susidorojimo su Seimo nariu P. Gražuliu tikslas yra sunaikinti lietuvišką kovotoją. Konservatoriai Lietuvos žmones stumia į Rusijos ideologinį glėbį.

Ar jie Rusijai dirba iš kvailumo, ar už atlyginimą?

P. Gražulis – partijos pirmininkas

Petras Gražulis – Tautos ir teisingumo partijos pirmininkas  buvo išrinktas 2021 metų birželio 5 d. taip vadinamu pandeminiu laikotarpu. Partijos suvažiavimas vyko po atviru dangumi  Vingio parke

Lietuvos politinis gyvenimas, jei tu nepriklausai valdantiesiems yra nesaldus.

Tiesa, valdantieji  pasitelkę  valstybinę žiniaskalidą, teismus  naikina  ne tik opoziciją, bet ir vienas kitą.  Teismas  ne teisingumą įvykdė , kai nubaudė beveik puse milijono bauda liberalus ir darbiečius,  bet susidorojimą, atimant prieš rinkimus  iš partijos   finansinius.

Jei tokią neapykantą demonstruoja  politiniams partneriams, tai su  kokia jėga   naikina opoziciją, pavienius politikus?

P. Gražulis, tapęs jungtinės tautininkų  ir centristų sąjungos, kuri šiandien vadinasi “Tauta ir teisingumas” partijos pirmininku,  įgijo jėgą. Didelis skirtumas ar kovoji vienas , ar esi partijos  pirmininkas.

Tik garbinga partija  nesivadovauja valdančiųjų sukurta vertinimų skale:  geriečiai ir blogiečiai.  Visos  konserv atorių ir Co  vertybės yra tušti plepalai. Skaudu, kad tais plepalais užimta valstybinė televizija. Tenka sunki, bet reikalinga misija Tautos ir teisingumo partijai – nesigėdyti P. Gražuliu kaip reikalauja valdantieji, bet  didžiuotis, jog yra Lietuvoje žmonių, kurie gina savo  pasaulėžiūrą.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

2023m. lapkričio mėn. 15 d. Klaipėdos senamiestyje prie namo Žvejų g. 2 ir namo Turgaus g. 3 vyks darbai, kabins atminimo lentas garbingiems mažlietuviams

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius   teikė projektą konkursui, skirtam Lietuvos susivienijimui, 1923 metų sukilimo  100-čio paminėjimui.  Paraiška  iš dalies  buvo finansuojama     Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis.  Teikto projekto pavadinimas –     “Mažosios Lietuvos kultūros politikų ir visuomenės veikėjų Erdmono Simonaičio ir Jokūbo Stiklioriaus atminimo įamžinimas paminklinėmis lentomis “Didvyriai gyvi”.  E.  Simonaičio paminklinė atminimo lenta bus pakabinta ant pastato Žvejų g. 2  ir Jokūbo Stiklioriaus atminimo lenta –  pritvirtinta ant pastato Turgaus g. 3.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisiją nepritarė atminimo lentų pritvirtinimui  ant  pastato adresu Šaulių g. 31, kuriame gyveno su šeima vienu metu J. Stikliorius, o kitu –  E. Simonaitis.  Jie nurode buvusį direktorijos pastatą Žvejų g. 2, nes šiame pastate  1926 m.  E. Simonaitis  direktoriavo bei pastatą Turgaus g. 3, kuriame buvo viešbutis ir  apie 1921-1930 m. gyveno Jokūbas Stiklorius  bendrovės “Rytas„ direktorius, lietuviškų laikraščių leidėjas.

Lapkričio 15 d.  apie  15 val.numatomi darbai prie pastatų Žvejų g. 2  ir Turgaus g.3,   kurie gali  užsitęsti nuo  15 val. iki 18 val.

Prašome atleisti dėl galimų nepatogumų.

Apie oficialų atminimo lentų pristatymą Klaipėdos visuomenei pranešime atskirai.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Klaipėdoje apsilankė kandidatas į prezidentus Valdas Tutkus

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas  Valdas Tutkus lapkričio mėn. 9 d. atvyko į Klaipėdą  susitikti su piliečiais  norinčiais būti jo komandos nariais ir   galinčiais padėti surinkti 20  tūkstančių parašų, kurių reikia norint  tapti pretendentu į prezidentus.

V. Tutkus  susirinkusiems  išdėstė  savo pasaulėžiūrą. Kiekviena  pažiūrų koncepcija turi pamatus. Generolo – Rusija turi teisę į saugumą kaip ir kiekviena valstybė.  1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pareiškė Suomijos vyriausybei teritorines pretenzijas dėl jai  atsiradusio nesaugumo.  Suomijos vyriausybė nesutiko.  Dėl to  kilo 1939 m lapkričio  30 d. Žiemos karas.

Aš nepritariau  jo teiginiams ir pasakiau,  kad karas Ukrainoje tapo Rusijos valstybės griuvimo  pradžia. Manau, kad  koncepcija,  jog Rusijos saugumui  reikia grobti  kitų valstybių teritorijas yra   nepriimtina, netoleruojama bei nepasiteisins, nes dabar ne XXa, bet XXIa.

Iš V. Tutkaus išgirdau, kad negerbiu jo pažiūrų.

Vadovaujantis Rusijos sukurta saugumo koncepcija,   Švedija, Suomija neturėjo teisės  stoti į NATO, o Ukrainos prezidentas turėjo būti tik prorusiškų pažiūrų. Todėl Rusijos reikalavimas prorusiško prezidento, kuris atsisako stoti į Europos sąjungą ir NATO,   atseit, yra  teisėtas.

Generolas logiškai sudėliojo santykius su Rusija, bet mano nuomonę tai  priemonės,  priverčiančios jai tarnauti.  Pirmoji – rusiškos kultūros puoselėjimas.   Antroji – nekabinti Ukrainos vėliavas.  Trečioji -  atnaujinti prekybinius ryšius su Rusija, Baltarusija, Kinija.

Trumpai apie pirmąją  priemonė, kurios tikslas ugdyti paklusnumo geną okupantui.  Rusijos carai, Stalinas, generaliniai sekretoriai,  prezidentas Putinas  poetams, rašytojams, mokslininkams suteikė ideologinę misiją – jie yra unikalūs ir, atseit,  be jų  kultūros ir  mokslo pasaulis   būtų skurdus.

1940 m. Stalino  Rusijai okupavus Lietuvą, jos gyventojai patyrė savo pasiekimų sumenkinimą ir okupanto kultūros, meno, mokslo ir kitų sričių išaukštinimą.   Pavyzdžiui,   moksliniai išradimai , jei buvo atlikti Lietuvoje,  kaip Kazimiero  Semenavičiaus raketų  pradininko, neviešinami, nutylimi. Nesinori kartotis, nes jau rašiau apie Lietuvos pasiekimų klastojimus  Lietuviškoje  tarybinėje enciklopedijoje.  Generolas turėtų suvokti, kad tiek rusų literatūros, tiek mokslo  paskirtis demonstruoti okupanto galią.

Antroji priemonė – piktintis Ukrainos vėliavų gausumu.  Vėliavos erzina, atseit, Ukraina  yra patekusi  į Rusijos įtakos zona ir su ta realybe reikia susitaikyti.   Rusijos tikslai esantys  teisėti, todėl Lietuva negalinti  rodyti, jog solidarizuojasi su Ukraina. Lietuva neturi pykinti savo galingos kaimynės Rusijos.  Ji turi nuimti Ukrainos vėliavas.

Trečioji priemonė yra atkurti  prekybinius ryšius.  Rusija, Baltarusija  esantęios Lietuvos ekonominio klestėjimo  garantais.

Aš manau, kad išvardintos priemonės stumia Lietuvą arčiau Rusijos. Tai nėra kelias į  tautos ir valstybės saugumą, tai slenkanti okupacija.

Kitas V. Tutkaus  teiginys, kad  Lietuva lietuviams -  keistokas. Jis nesiderina, nes Lietuva lietuviams įmanoma tik tada, jei remsime Ukrainą, kelsime šios valstybės vėliavas, nes ji kariauja  už savo ir mūsų laisvę bei gina  nuo  Vladimiro  Putino svajonių  susigrąžinti žemes, kurios priklausė Tarybų sąjungai.

Mano kolega Virginijus Partaukas teigia, kad faktas, jog  Rusija galinga ir dėl  savo saugumo užgrobusi Ukrainos teritorijas, jas negrąžins.  Vien  dėl to, kad tai neišvengiamas, tačiau neteisingas Rusijos veikimo planas,  jis kas mėnesį Jono Ohmano įkurtam  „Blue-yellow“ fondui  perveda iki šimto eurų. Kelis kartus perdavė pinigų, kad nusiųsčiau ir  Sakalui Gorodeckiui, kurio fondas siunčia paramą Ukrainai.

Nesutinku su generolu V. Tutkumi, manau, kad jis tyčiojasi iš Lietuvos, nes suplakė patriotizmą, kad Lietuva lietuviams,  su  prorusiška ideologija, kaip ir su V. Partauku, kuris susitaikė  su  realybe, su okupanto galiomis ir nemato galimybės artimiausiu laiku Ukrainai susigrąžinti  prarastas  žemes.

Nemanau, kad esu fantazuotoja, jei  teigiu, jog Rusija  turės   nutraukti  karo veiksmus  ir  pasiduoti  Ukrainos malonei. Rusija privalės  grąžinti visas žemes, kurias neteisėtai yra atėmusi iš Ukrainos.

Šlovė Ukrainai ir jos garbingai tautai.

Generolo V. Tutkaus paprašiau, kad nekeltų savo kandidatūros į prezidentus, o geriau paremtų kitą.  Generolas paklausė: vardan ko atsistatydinti?  Atsakiau: vardan Lietuvos.  Mane, papildydamas kolega V. Partaukas,  paminėjo, kad šitaip  pasielgė praeituose rinkimuose Naglis Puteikis.  Jei kandidatams Lietuva  tikrai rūpi – sutarsite ir  protesto balsų elektoratui  per rinkimus  pateiksite vieną kandidatą į prezidentus.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Seimo valdantieji ir kitos frakcijos, prisijungusios prie R. Žemaitaičio apkaltos, nustokite vaidinti teisuolių spektaklį!

Karas Ukrainoje sukrėtė pasaulį. Įvykiai  reikalauja  pateikti tikrąsias, o ne išgalvotas   karų ir žudynių priežastis. Europoje tikroji XXI a. karo priežastis yra Rusija, kuri tapo nacistinė valstybė. Rusija nori bet kokią kainą laimėti karą, ji  toleruoja savo šalyje organizuojamus žydų pagromus.  Seimo narys Remigijus Žemaitaitis yra išgalvotas pavojus, nes jis jokiais ryšiais nėra susijęs su karu ir pasekme – Holokaustu.

Karas Ukrainoje turi daug panašumų su II pasauliniu karu. Putino Rusija tapo diktatūrinė valstybė, kaip ir  nacistinė Vokietija bei  Sovietų sąjunga, kurios pasirašė  Ribentropo Molotovo paktą ir tapo  II pasaulinio karo iniciatorėmis.

Pasibaigus II pasauliniam karui, karo organizatorė, kuri tiesiogiai prisidėjo prie apie 50 000 000 žmonių žūties, tapo nugalėtoja ir kaltę perkėlė ant savo  buvusios sąjungininkės ir   nukariautų  tautų.  Sovietų sąjungos pagrindinis leitmotyvas,  kad  dėl Holokausto yra kalti kolaborantai.  Šiai melagingai  žiniai esame verčiami   paklusti nuo 1944 m. vasaros, nuo antrosios sovietų okupacijos,   iki šios dienos. Melaginga koncepcija  buvo ir yra dėstoma mokyklose, rašomi moksliniai darbai, viešinama per žiniasklaidą. Okupanto melas tapo  beveik visų partijų vyraujančia programų dalimi, jog Lietuvoje dėl Holokausto yra kalti lietuvių tautos atstovai, t.y. lietuviški naciai ir žydšaudžiai.   Todėl įvairioms politinėms jėgoms, mokslo istaigoms, žydų bendrijos pirmininkei Fainai Kukliansky, Lietuvos valstybinės televizijos darbuotojoms, kaip  Ritai Miliūtei, Indrei Makaraitytei, tenka dirbti nuo  1990 metų  „sunkų ideologinį darbą“, apsaugant Lietuvą nuo  nacizmo  ir Holokausto pasikartojimo.

Deja, Lietuvoje, atgimę „naciukai“,  toliau aršiai garbino ir garbina tariamų  žydšaudžių paminklus, jiems  tvirtina prie sienų paminklines lentas, jų vardais pavadina gatves. Todėl  I. Makaraitytė juos  pavadino „naciukų Lietuva“.  Paskutinis „naciukų Lietuvos“ akibrokštas yra R. Žemaitaičio kaltinimas, jog  žydų tautybės žmonės nusikalto  žmogiškumui, Lietuvos gyventojams. Pasirodo, kad „naciukų Lietuvos“ atstovas Seimo narys  kursto tarp tautų nesantaiką, menkina Holokausto tragediją,  Pagal politologą Saulių Spurgą „progresyvioji“ Lietuva pritaria R. Žemaitaičio apkaltai, o  kiti lietuviai, kurių „žema kultūra“,  pritaria    Seimo nario antisemitiniams  pasisakymams.

Spalio 7 dienos  įvykiai Izraelyje aiškiai parodė, kad  „progresyvieji“,  kurie kaltina mus atgimusiu nacizmu ir  didžiuojasi kovojantys, jog niekada nepasikartotų Holokaustas, yra karo kurstytojai. Jie savo veikla netiesiogiai  prisideda, jog  vėl būtų žudomo  žydai. Tai ir nutiko   spalio mėn. 7 d. Izraelyje.

Jei esi ne apsimestinis  kovotojas, jei sieki, kad Holokaustas  nepasikartotų, tai turi kaltinti diktatūras, o ne lietuvius, ukrainiečius ar  kitas tautas ir   nežiūrėti į jas lyg per padidinamą stiklą, kad nepasigautų nacistinio viruso.  Jei nori, kad nepasikartotų Holokaustas, tai turi  neleisti atsirasti tokiai valdžios valdymo formai kaip diktatūra. Rusijoje ji  neatsirado per vieną dieną.  Tai ilgas procesas  prie kurio prisidėjo ir „progresyvioji“ Lietuva,  kaltindama dėl Holokausto mus, lietuvius, o ne Sovietų sąjungą.

Dėl karo Ukrainoje ir žydų mirčių Izraelyje netiesiogiai kalti yra tie Lietuvos  istorikai, politologai, politikai  kurie,  kai atgavome Nepriklausomybę,  nepasmerkė sovietinės istorijos, o sutiko toliau tęsti okupanto paliktą naratyvą, kad dėl Holokausto  kalta tauta, o ne okupantai: sovietai ir naciai.

V. Putinas, kaip tinka diktatoriui, nusprendė, jei  per II pasaulinį karą pasisekė išvengti bausmės,  apkaltinus tautas, tai,   ir įvedus kariuomenę į Ukrainą,  diktatūra ir jos vadovas liks nekalti.   V. Putinas  viešai pareiškė, kad  atlieka   “šventą misiją“, t.y. baudžia ukrainiečius, kurie tapo neonaciais.

Valdantieji, ne apkaltą organizuokite R. Žemaitaičiui, bet kaip ir Lenkijoje  priimkite įstatymą, pagal kurio nuostatas kaltinimai Lenkijai jos dalyvavimu Holokauste Antrojo pasaulinio karo metais laikytini nusikalstamais. Šiuo teisės aktu numatomas laisvės atėmimas iki trejų metų bet kam, kas „viešai, iškreipdamas tiesą, Lenkijos tautai ar Lenkijos valstybei priskirs atsakomybę arba dalinę atsakomybę už nacių įvykdytus nusikaltimus“.

Kai mes, lietuviai, kurie politologo esame išvadinti „žema kultūra“, reikalavome, kad nustotų tyčiotis iš mūsų istorijos, baigtų ieškoti nesamų žydšaudžių ir paliktų ramybėje paminklą Lietuvos didvyriui Juozui Krikštaponiui, tai išgirsdavome, jog bijome tiesai pažiūrėti į akis.

Iš tikrųjų,   F. Kukliansky,  G. Landsbergis, JAV ambasadorius ir kiti, kurie reikalavo nukelti paminklinį akmenį J. Krikštaponiui, bijo tiesai pažiūrėti į akis. Jie nedrįsta ar bijo paskelbti, kad  Sovietų sąjungos istorijos perėmėja  Rusija padarė nusikaltimą, tapusi viena iš Ribentropo Molotovo pakto dalyvių, jog ji  kaip ir naciai yra  pagrindinė Holokausto kaltininkė.

Rusija, kad  Ukrainai liktų   mažiau dėmesio bei  ginklų,  organizuoja kitose pasaulio vietose  karo židinius.  Izraelio – Palestinos karas yra Rusijos slaptųjų tarnybų darbas, nors ji neigia. Todėl JAV prezidentas Baidenas pasakė, jog padės Ukrainai  kare su Rusija,  o Izraeliui kare su Hamas.  Jei  spalio mėn.  7 d.  žydų žudymas būtų ne Rusijos darbas, tai ji  teroristinės organizacijos Hamas nebūtų  pasikvietusi į Kremlių.

Karas Ukrainoje reikalauja  peržiūrėti Sovietų sąjungos surašytą istoriją.  Deja, valdančiosios partijos Lietuvai nurodinėja gyventi pagal istorinį naratyvą, kurį paliko okupantai.  Seimo nariui R. Žemaitaičiui paruošė apkaltą dėl to,  kad  jis apkeitė vietomis tautas. Kaltinimus, kuriuos daug metų  Sovietų sąjunga, o vėliau to naratyvo perėmėjai, skelbė lietuvių tautos žmonėms, jis pritaikė  žydų tautos atstovams.  Tai Seimo nario politinis chuliganizmas, bet jis būtinas, kad Lietuvos ir pasaulio visuomenė išgirstų  absurdą dėl kaltinimų  Holokaustu, kurį  organizavo diktatūros,  o ne lietuvių tautos žmonės.

Ne  „antisemitinius“ R. Žemaitaičio pasisakymus nagrinėkite, nes ne jie yra  Holokausto priežastis, bet diktatūrinių  valstybių sutartis, įsakymus, nurodymus. To  reikalauja  spalio  7d. įvykiai.

Lietuvą, dėl melagingos okupanto paliktos pasaulėžiūros,  gali ištikti Ukrainos likimas. Okupantui  leidžiame   turėti pretekstą  sugrįžti į Lietuvą, t.y nubausti mus, nacių ir žydšaudžių gerbėjus.  Šiandien kada kariaujama Europoje, kada  daug kalbama apie slėptuves, tačiau nutylima apie sovietinių ideologų paliktą tiksiančią bombą, atvirus vartus Lietuvos okupacijai.

Pagal sovietinį naratyvą yra tauta, kuri turi teisę prižiūrėti kitas tautas, o tai žydai. Jie  drauge su valdančiaisiais  turi teisę mus,  „žemos kultūros“ lietuvius,  kaltinti Holokausto neigimu, antisemitizmu, neapykantos demonstravimu.  Vieną tokį,   “žemos kultūros“ pilietį, Seimo narį, tampo ir  reikalauja ateiti į apkaltos komisiją.

Nesityčiokite iš lietuvių tautos, nutraukite  apkaltos spektaklį ir rūpinkitės, kad  sovietinė istorija kuo greičiau  būtų  pakeista į bendražmogišką, saugančią  Lietuvą ir pasaulį  ne dirbtinai, bet realiai   nuo III pasaulinio karo.

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Žemaitaitis ir Kukliansky vadovaujasi ta pačia pasaulėžiūra. Kodėl Kukliansky teigiama asmenybė, o Žemaitaitis – antisemitas?

Remigijus Žemaitaitis ir Faina Kuklainsky  vadovaujasi nacių ir sovietų sukurta pasaulėžiūra, kad diktatūrinės valdžios,  duodamos įsakymus žudyti,  yra ne prie ko. Dėl mirčių  kaltos yra tik pačios  tautos. F. Kukliansky ir jos bendraminčiams niekas nepateikia jokių kaltinimų, o R. Žemaitaičiui surašė apkaltos  tekstą, kuriame yra jo pasisakymai „… Mes Lietuvių tauta niekada neturime pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo  prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO…“

Pagal sovietinę pasaulėžiūrą  dėl Lietuvoje nužudytų žydų per II pasaulinį karą yra kalti lietuviai. Pritaikant tą pačią pasaulėžiūrą galima apkaltinti ir žydus dėl lietuvių  trėmimų ir žudymų.  Kodėl R. Žemaitaičiui yra neleidžiama apkaltinti žydų tautą, nes buvo žydų   dirbusių represinėse struktūrose  diktatūrinėje  sovietų santvarkoje?  Kodėl F. Kukliansky yra leidžiama kaltinti  lietuvių tautą už lietuvius dirbusius sukarintuose junginiuose, okupavus  naciams Lietuvą?

Pagal sovietinę pasaulėžiūrą,  yra mažiau arba daugiau kaltos  tautos. Holokauste   žydų tautos  kaltės nėra, nors getus saugojo žydų policija, kalta tik lietuvių tauta, nes ji mažiau nukentėjo nuo okupantų.  Lietuviams nebuvo iškasamos duobės, suverčiami  jų kūnai, nebuvo jie suvaromi į  getus.

Ar todėl, kad žydų tauta  nukentėjo labiau negu lietuvių, tai  Kukliansky ir jos CO  turi teisę vadovautis pasaulėžiūra, jog kaltos tautos? Tai  dvigubų standarų taikymas Tie teiginiai yra pavojingi, nes suteikė teisę  Rusijai tęsti žmonių žudynes, valyti Ukrainą nuo tariamų nacių. Pagal juos kalta ukrainiečių tauta, nes nepasiduoda.

Valstybės, įsivedusios  sovietine ir nacistine diktatūras,   siekia nukariauti  kitas tautas. Jos  suformulavo idėjų, įsitikinimų sistemą, jog okupantas – geras, o kaltos nukariautos tautos arba pačios aukos, nes tokia pasaulėžiūra leidžia ne tik greičiau okupuoti tautą, bet vėliau ją lengviau yra valdyti.

Ar Lietūkio garažo žydų skerdynės  buvo spontaniškos?  O gal  buvo suplanuotos Berlyne dar iki 1941-06-22?

Lietūkio garaže darytose nuotraukose  matosi  apie 25 metų  pozuojantis blondinas vyras,  laužtuvu užmušęs savo auką. Spėliojama, kas tasai vyras galėjo būti.  Arvydas Anušauskas teigia, kad juo galėjo būti Juozas Surmas, kuris vėliau kalbėjo, jog žudynes suorganizavo su Lietuvos vokiečiu Richard Schweizer. J.Surmas ir R. Schweizer  abu buvo kilę iš Kybartų. J. Surmas buvo suorganizavęs grupę kalinių, išlaisvintų iš Kauno kalėjimo.

Lietuvos laikinoji vyriausybė tą pačią dieną nagrinėjo žudynių klausimą. Komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis posėdyje pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus „Lietūkio“ garaže. Nutarta: „Nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams, vengti viešų žydų egzekucijų.“

Dėl Lietuvos laikonosios vyriausybės priimtų sprendimų, dėl visuomenės reakcijos parodomoji, mokomoji žydų žydymo akcija Lietūkio garaže  neįgavo masinio tęstinumo.   Apie tai byloja  SS A operatyvinės grupės vado Franz Walter Stahlecker ataskaitos savo vadovybei Berlyne. Apie nužudytus žydus rašydamas  viename savo raportų jis minėjo, kad didelių antisemitinių nuotaikų, kaip buvo tikėtasi, lietuvių tarpe sukurstyti nepavyko.

Kodėl mes, lietuviai, negalime apsiginti kaip lenkai ir turime prisiimti  nusikaltimus, kuriuos įvykdė nacistinė Vokietija su Sovietų sąjunga?

Autoritarinė, o to labiau  demokratinė  valdžia,  neduoda įsakymo žudyti, deportuoti žmones.   Tokius įsakymus  nurodo  diktatūrinės santvarkos.

Ar R.  Žemaitaičio išsakytuose teiginiuose yra  nusikalstamos veikos požymių? Jei vertinsime jo teiginius, pasitelkę sovietinę pasaulėžiūrą, tai jis rašo tiesą, kad žydų tautybės žmonės esą kalti dėl neteisėtų veiksmų, t.y trėmimų, areštų, kankinimų  ir represijų, kuriuos taikė lietuviams. Nusikaltimų dydis, mastai, dalyvaujančių kiekis neturi reikšmės, nes esmė yra neteisėtų,  antihumaniškų įsakymų, sprendimų vykdymas.

Jau daugiau kaip trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau sovietinis mentalitetas, pasaulėžiūra vertinat istorinius įvykius, liko. Leisdami vadovautis F. Kukliansky ir jos CO sovietine pasaulėžiūra, turime leisti tai daryti ir R.  Žemaitaičiui.  Todėl R.  Žemaitaitis yra ne  antisemitas, bet sovietinio naratyvo puoselėtojas kaip Kukliansky ir jos CO.

Kiekvienoje tautoje yra išdavikų, nemąstančių, kitų įtakai pasiduodančių, godžių ir šiaip kankinimus mėgstančių žmonių, kurie bet kokiu atveju, jei tik įsigali diktatūra,   dirbs represinėse struktūrose  ir bus nusikalstamų įsakymų   vykdytojai,

Todėl, jei norime būti saugūs, jei norime, kad nebūtume sodinami į gyvulinius vagonus ir išvežami, o žydai –  sušaudomi, tai turime pasakyti, kad dėl visų nusikaltimų yra kalti užsakovai -  diktatūros, įvykdžiusios okupacijas.

Rusija tapo XXI a. diktatūrine valstybe. Todėl  turime skirti visakeriopą pagalbą Ukrainai, nes Rusija tapo grėsmė Europos saugumui kaip 1939 m. naciai ir sovietai.

Būtina paklausti eksperto istoriko Alfonso  Eidinto, kodėl  F. Kukliansky yra leidžiama vadovautis sovietine ideologija, kurios tikslas  kurstyti  tautinę nesantaiką, o R. Žemaitaičiui  negalima taip elgtis? Tai akivaizdūs dvigubi standartai.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Lietuviai yra garbinga tauta. Didžiuokimės, kad esame jos atstovais

Peržiūrėdama albumą, atradau Palangos ekskursijų biuro darbuotojų nuotrauką darytą apie 1987 m., užplūdo prisiminimai.

Palangos ekskursijų biure pradėjau dirbti 1982 m.  Ekskursijose, kad jos būtų patrauklesnės, buvo leidžiama naudoti papildomą medžiagą. Šaltiniai – įvairios knygos, laikraščiai, tačiau prisiminimus, kurie nebuvo užrašyti, ekskursijos metu naudoti buvo nerekomenduojama.

TSRS  Generaliniu sekretoriumi, tapus Michailui Gorbačiovui, laikraščiuose, žurnaluose, knygose buvo rašoma apie Sovietų sąjungos istoriją, kurios anksčiau negalima buvo viešinti. Mane tokios permainos stebino. Tarybinėje visuomenėje KGB ugdė savecenzūrą ir baimę.  Negi tikrai glastnost ir  galima laisvai pasakoti tai, ką daug metų žinojome?

Maniau, jog  tokia laisvė galima, jei tai leidžia slaptoji Sovietų sąjungos tarnyba, t.y. KGB. Norėdama patikrinti savo padarytas išvadas,  ekskursijose  į Klaipėdą, Tilžę (Sovietską) ėmiau pasakoti ištraukas iš Zigrido Lenco romano “Kraštotyros muziejus” apie Klaipėdos krašto civilių žmonių evakuaciją, priartėjus Sovietų kariuomenei prie Mažosios Lietuvos sienos. Romane yra aprašyta savižudybė, įvykusi prie šeimos narių išblaškytų karo metu  paieškos tarnybos kontoros. Vyras, kuris grįžo iš rytų fronto, ieškojo Klaipėdos krašte paliktus dar prieš karą žmoną ir vaikus. Jis iš tarnybos darbuotojos sužinojo, kad jo šeimos nariai išplaukė su laivu, kuriame buvo apie du tūkstančiai pabėgėlių. Laivas  prie Helos pusiasalio buvo torpeduotas, išsigelbėjo apie 180 žmonių. Tarp gyvųjų jo šeimos narių nėra. Vyras, tai išgirdęs, išsitraukė medžioklinį peilį ir smeigė tiesiai sau į širdį, mirė vietoje. II pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūra tapo daugelio Klaipėdos krašto ir miesto karo pabėgėlių amžinojo poilsio vieta. Klaipėdos krašto išvadavimą nuo nacių   1944m. -1945 m. vykdė Sovietų sąjungos armija.

Tarybiniams žmonėms, kuriems keturiasdešimt metų buvo aiškinama, jog sovietų kariai yra  patys humaniškiausi, mano pasakojimas sukeldavo šoką, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, nes sovietų kariai civilių nežudė. Tą pačią istoriją apie Klaipėdos kraštą ir civilių gyventojų  naikinimą pasakojau Sovietų sąjungos saugumiečiams, kurie poilsiavo Palangoje sanatorijoje.  Iš Lietuvos saugumiečių reakcijos supratau, kad Tarybų sąjungos  vadovu tapus M. Gorbačiovui,  permainas, istorinę tiesą  skelbė tik Maskvos ir Leningrado ( Peterburgas) inteligentai galimai nuolaidžiaujant tik tų miestų slaptosioms tarnyboms.

Deja, Lietuvoje apie 1986-1987 metus  klestėjo sovietinis muštras. Todėl labai greitai sulaukiau atsako  į mano pateiktą papildomą medžiagą. Buvau pakviesta pas Palangos  ekskursijų biuro metodinio skyriaus vedėją. Tuo metu tas pareigas ėjo  Kazimieras Razmus. Jis paprašė, kad parašyčiau paaiškinimą. Taisykles žinojau, kad galiu viešai  atspausdintą informaciją naudoti kaip papildomą medžiagą. Savo paaiškinime nurodžiau šaltinį, Z. Lenco knygą.

Istorinės sekcijos vadovas Liudas Judeikis, kuris dalyvaudavo  Palangos ekskursijų biuro  vadovų susirinkimuose, paaiškino, jog  metodinio skyriaus vedėjui  tekdavo atlaikyti spaudimą dėl mūsų, ekskursijų vadovų, netinkamo elgesio.

Viena, tiesa, ne etatinė ekskursijų vadovė tiek prilipo klausinėdama ar nesame įkūrę su K. Razmu antivalstybinę grupę, o tiksliau kas mane sieja su  skyriaus vedėju. Prisimenu, kad su ta pačia moterimi kelis kartus buvome pasiųstos į Liepoją ir ji dešimt kartų klausė, o aš jai dešimt kartų atsakiau, kad niekas nesieja.

Palangos ekskursijų biuro metodinis skyrius  buvo paruošęs, vykstant iš Palangos į Klaipėdą,  kelias temas: istorine, gamtosaugine, teatrine. Mane paskyrė pravesti kolegoms į Klaipėdą mokamąją ekskursiją  apie Klaipėdos krašto istoriją. Vėliau,  dėl absurdiškų motyvų, kad netinkamai paruošta mokomoji ekskursija, neleido jos vesti.  Po kiek laiko  man buvo paaiškinta, jog vis tik privalau pravesti mokomąją.  Tada buvo pasiūlyta  gamtosaugine tema. Puikiai supratau, kad ši mokomoji ekskursija pagal vietinių saugumiečių nurodymą turėjo būti mano prasto darbo įrodymas. istorine tema, atseit sužlugdžiau.  Todėl ruošiausi, rinkau papildomus objektus, tekstą sudėliojau pagal metodinius reikalavimus. Pirmiausia trumpai, t.y. iki objekto rodymo ir išsamiau pasakoju jau po pristatymo. Toliau vėl loginis perėjimas prie kito objekto ir jo rodymas. Tais metais buvo platinamas kelias Palanga -Klaipėda ir sustumtas juodžemis gulėjo kaip kalnai pakelėje. Tuos juodžemio kalnus taip pat panaudojau ekskursijos metu.

Kai baigiau ekskursiją, tai pirmiausia išgirdau ekskursijos vadovės Irenos Embrektienės susižavėjimo šūksnį ir aplodismentus. Su tokiu malonumu stebėjau keletos kolegų piktus žvilgsnius, nes jiems  nebeišėjo prastai įvertinti mano mokomąją ekskursiją.

Iš darbo nebuvau atleista, apkalbos baigėsi . Ne visi sulaukdavo laimingos pabaigos. Žaliųjų sąjungos pirmininkė Zita Daugintytė už savo veiklą buvo įvertinta, nepriimama į darbą. Šiuo metu ji neturi stažo ir gyvena iš socialinės pašalpos, o tai šiek tiek daugiau negu šimto eurų išmokos.

Ką išmokau iš šio savo gyvenimo epizodo?

Lietuviui tu esi   svarbus, brangus ir jis  išties pagalbos ranką. KGB -stai tokių dalykų nesupranta. Nebijokime BŪTI lietuviais.

KGB dirbo profesionaliai ir šiandien Lietuvoje  turime tos santvarkos gerbėjų. Sovietinė valdžia atleisdavo iš darbo ne todėl, kad  būdavai antisovietinių pažiūrų, bet dėl to, jog blogai dirbdavai,  nesugebėdavai net mokomąją priemonę  savo kolegoms pravesti. Tarybinė visuomenė nepastebėdavo susidorojimo elementų, ji matydavo tik rezultatą, kad  pats esi kaltas, nesusitvarkai su tau pavestu  darbu. Malonu konstatuoti, -  KGB suformuota  manipuliavimo sistemą  likdavo neįgali  dėl lietuviško solidarumo.

Šiandien lietuvišką solidarumą vadina  atgyvenusiu nacionalizmu,  neapykantą skleidžiančią  ideologija

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0