Piliečiams

Gegužės 9 d., kaip ir 2022 m. kovo 23 d., policija konfiskavo plakatą su užrašu, kuriame parašyta FAŠIZM STOP, nupaišytas nacistinės svastikos ženklas ir putinistų simbolis raidė Z , o tarp jų padėtas lygybės ženklas bei parašyta PUTIN= HITLER.

Gegužės  9 d. grupė klaipėdiečių piketavo prie tarybinių karių kapinių. Atvyko policijos ekipažas iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Specialiosios parengties skyriaus. Policininkas, pasikonsultavęs su Kauno g. esančiu aukštesnio rango pareigūnu, liepė plakatą su svastika pašalinti. Aš, Virginija Jurgilevičienė, atsisakiau jį paslėpti, nes 2022 m. jau buvau įspėta (apie tai rašė „Atvira Klaipėda”), „dėl neleistino priešingo visuomenės ir jos narių interesams“ elgesio.

Kreipiausi į teismą, kad įspėjimą panaikintų, nes elgiausi patriotiškai, palaikiau ne Rusijos imperiją, bet jos auką Ukrainą. Teismas paliko galioti policijos įspėjimą.

Gaila, kad šių dienų policijos specialistai nesinaudoja teisine praktika. 2022 m., kai paėmė tyrimams plakatus su svastika, konstatavo, kad nėra pažeidimo pagal Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnio 1 dalį.

Prieš trejus metus pažeidimo dėl svastikos demonstravimo nepadarėme, nes nacių ženklą pateikėme ne karinės agresijos skatinimui, bet aiškinome apie vykdomus nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus. Viešai rodėme nacių ženklą visuomenės informavimo tikslais. Aiškinome, kokią žalą padarė abi diktatūros, kai susidraugavo praeityje, ir kokį nusikaltimą viena iš jų daro šiandien.

1939 metų naciai su ir sovietais pasirašė draugystės sutartį, nes abiejų valstybių diktatoriai buvo bendraminčiai. Sovietų meilė nacistams nerūdija. Sugrįžo ta gėdinga Rusijos praeitis. Ją ypatingai puoselėja Rusijos prezidentas Putinas.

Todėl remiantis 2022 m. atliktu tyrimu jokio protokolo neturėjo teisės surašyti.  Specialistas gegužės 5 d., surašydamas administracinio nusižengimo protokolą, pritaikė netinkamą AN kodekso straipsnio dalį ir neteisėtai konfiskavo Virginijaus Partauko plakatą.  

Karas vyksta Ukrainoje. Rusija ir jos gyventojai vadovaujasi melagingais valdžios teiginiais apie karą. Putinas teigia, kad rusų kareiviai išgelbėjo pasaulį nuo nacistinės Vokietijos, bet nutyli, jog 1939 m. rugpjūčio mėn. įvyko nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos suokalbis. Jos pasidalino Lenkiją, o geras Tarybų sąjungos draugas Hitleris Stalinui padovanojo Pabaltijo valstybes.

Jei 1939 m. Sovietų sąjunga nebūtų bendradarbiavusi su nacistine Vokietija, tai nebūtų sukurta priežastis tokio masto karui, kokį organizavo nacistinė Vokietija su Tarybų sąjunga. Žiauriausio karo iniciatorė buvo išduota tokios pat iniciatorės nacistinės Vokietijos.

Tarybų sąjungos, kaip II pasaulinio karo užsakovės, kaip nacistinės Vokietijos draugės atsakomybė liko ir jokie gegužės 9 dienos minėjimai to nusikaltimo nepanaikins. Tai melo ir Sovietų sąjungos nusikaltimų diena.

Žuvę kariai nėra atsakingi už grobuoniškos valstybės veiksmus. Juos pagerbti turime gegužės 8 d., kai buvo pasirašytas nacistinės Vokietijos kapituliacijos aktas.

Pasirodo, kad visomis kitomis dienomis galima apie tai kalbėti ir demonstruoti plakatus, kuriuose nacistinės Vokietijos simbolį sulyginame su Rusijoje naudojamu Z ženklu, o gegužės 9 d. negalima, nes nesutampa su visuomenės ir jos narių interesais.

Įdomu, kieno ir kokius interesus Klaipėdos VPK gina ir saugo?

Nesutinku, kad dėl šventos ramybės reikia susitaikyti su melu, ypač dabar, kai tas melas tapo pagrindine ideologine priežastimi  žudyti Ukrainoje žmones. Rusų propagandistai skelbia, kad seneliai ir tėvai kovojo su nacistine Vokietija II pasaulinio karo metu, o šiandien jie kariauja – gelbsti Ukrainą, kurioje, atseit, klesti nacizmas.

Viena klaipėdietė, kuri atnešė gėles ir matė kaip mane nusivedė policininkai su plakatu, išdidžiai pasakė, kad man taip ir reikia, nes esame žydų žudikų tauta.

Visi puikiai žinome, kad tą klišę uždėjo Tarybų sąjunga, kai sugrįžo ir antrą kartą mus okupavo. Ši klišė reikalinga , kad tie, kuriuos atkėlė gyventi į Lietuvą, jaustųsi komfortiškai. Jiems okupacinė valdžia skyrė užduotį perauklėti mus, tariamą žydšaudžių tautą. Liūdna, kad mes, lietuviai, nuolankiai priėmėme tą melagingą teiginį, bet džiugu dėl lenkų, kurie apsigynė nuo kolektyvinės atsakomybės.

Kai policininkai iš Specialiosios parengties skyriaus surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriame įrašė, jog skiria 150 eurų baudą ir siūlo susimokėti iki gegužės 24 d., pasirašiau su prierašu, jog nesutinku.

Vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso 616 str. I dalimi, administracinio nusižengimo byla bus nagrinėjama birželio 10 d., 11 val. Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriuje rašytine tvarka, adresu Kauno g. 6. Jei pageidauju, kad vyktų žodine tvarka, tai turiu informuoti per penkiolika kalendorinių dienų. Tikrai pranešiu, kad noriu, jog bylą nagrinėtų ne rašytine tvarka, bet žodine ir dalyvautų piketo organizatorius V. Partaukas.

Jonas Polovinskas Budrys- Klaipėdos sukilimo vadas. Jo ir žmonos palaikai 2023 m. atgulė Klaipėdoje, Skulptūrų parke prie paminklo žuvusiems sukilėliams ir tai buvo geriausia klaipėdiečių padėka.

Pasirodo to neužtenka. Grupė istorijos perrašinėtojų nutarė, jog reikia viešinti sukilimo vado dienoraštį.  Martynas Vainorius internetiniame laikraštyje “Atvira Klaipėda” skelbia ištraukas iš J. Budrio dienoraščio. Deja, sukilimo vado užrašai    atskleidžia labai ginčytinus epizodus.  

Vienas plačiai naudojamas teiginys, jog  1923 metų sukilimo dalyvis, šaulių vadas  Vincas Krėvė – susireikšmino. Manau, kad panašiai galima parašyti apie J. Budrį. Kai skaitai jo dienoraščio ištraukas “Atviroje Klaipėdoje”, tai supranti, jog norima įteigti, kad  Klaipėdos sukilimo pergalė priklausė nuo Ypatingosios rinktinės  būrių.   Ypatingosios rinktinės narys Jonas Tapulionis savo prisiminimuose parašė: ”Tiek dvarininkai, tiek ūkininkai stengdavosi kuo greičiausiai pranešti apie sukilėlius vokiečių žandarams bei valdžios pareigūnams.“  Kito  Klaipėdos sukilimo dalyvio prisiminimai visiškai priešingi, tai Lietuvos šaulių sąjungos nario, gimnazisto  Antano Gaidelio: „Auštant atvažiavome į Kretingą. Išsilaipinę, pėsčiomis pradėjome žygį į Klaipėdą. Netoli Kretingos, niekieno nepastebėti kirtome valstybinę sieną. Žygiavę visą dieną sustojome tik vieną kartą, užkąsti sauso davinio ir išgerti karšto vandens. Tuo pasirūpino vietos sukilėlių komitetas. Jau tos pačios dienos vakare pasiekėme Klaipėdos miesto pakraštį. Buvome suskirstyti į būrius ir išvedžioti po dvarelius, bei mokyklas, kur buvo paruoštos patalpos nakvynei.“

Kas nulėmė labai skirtingus prisiminimus? Išvada tik viena, kad Ypatingosios rinktinės būrys savo veiksmų nederino su vietiniais sukilėliais. Jie nežinojo, kad Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto skyrių nariai nuginklavo aršiausius policininkus, o kitiems teko   pasižadėti  klausyti sukilėlių.  Kitas klaipėdiškių  darbas  –  prie sienos pasitikti sukilėlius iš Didžiosios Lietuvos, aprūpinti karštu vandeniu bei  nakvyne.  Iš prisiminimų darome išvadą, kad Ypatingosios paskirties būriai  nederino savo veiksmų  su  Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetais  ir jų skyriais. Todėl II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras – Mykolas (Mikas) Kalmantavičius (Kalmantas) guodėsi, jog Šilutės mieste nesurado Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto narių.

Sukilimo vado dienoraštyje nepagarbiai rašoma apie vietinius šaulius.  Galimai dėl to, kad jie Sukilimo vadui aiškino, jog Klaipėdoje veikė kaip „slaptieji šauliai“ dar iki sukilimo ir aktyviai dalyvavo Klaipėdos 1923 metų sausio  15-osios įvykiuose.  https://www.sauliusajunga.lt/vakaru-juros-sauliu-3-ioji-rinktine/.  Įdomu, ką veikė šauliai  Yptingosios  paskirties būriuose, jei 1922 m. gruodždio 30 d. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos sprendimu buvo įsteigta  šaulio pareigybė ypatingiems reikalams, t.y. kooardinuoti savo narių  dalyvavimą Sukilime?  

Sukilimo vadui patiestu  garbės kilimu pirmieji  perėjo šauliai bei  mažlietuviai, kaip matosi iš Sukilimo vado dienoraščio, tai ir  sukėlė  jo  nepasitenkinimą. Jis nepalankiai atsiliepia apie Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto sprendimą visus sukilimo dalyvius apdovanoti atminimo ženklais.  Sukilimo vado  dienoraštyje  įrašą: „pakabinkit NN dar ir iš kitos pusės“, nes pirmos rūšies medalį gavo Vanagaičio žmona ir kelios panelės“ viešina redaktorius   „Atviroje  Klaipėdoje“ straipsnyje „Dėl apdovanojimų – neblėstančios aistros“.

Jokios moralinės teisės Sukilimo vadas neturėjo nepagarbiai atsiliepti apie medalį gavusią Mariją Vanagaitienę ir dar “kelias paneles”.

Klaipėdoje po 1923 m. pergalingo žygio apie tūkstantis, o kitais duomenimis tūkstantis septyni šimtai sukilėlių liko Klaipėdoje, nes šio krašto likimą dar turėjo nuspręsti ir Antantės komisija, kuri 1923 m. sausio 25 d. atvyko į Klaipėdą. I-jo pasaulinio karo nugalėtojų paskirta komisija ko gero negavo nusiskundimų dėl sukilėlių netinkamo elgesio ar problemų su jų maitinimu. M. Vanagaitienė niekieno neįpareigota nutarė , jog naudingiausia būtų pasirūpinti savanorių maitinimu. Ji to ėmėsi jau pirmą laisvės dieną, t.y. sausio 15-tą. Vėliau susitverė maitinimo komitetas: Vanagaitienė, Simonaitytė, Petrikaitė. Manau, kad klaipėdiečių moterų rūpestis sukilėliais taip pat darė gerą įspūdį Antantės komisijai.

Istorikas Vygantas Vareikis “Atviroje Klaipėdoje” straipsnyje “Klaipėdos sukilimo operacija:kaip viskas vyko?” teigia, jog, nebuvo nei vietinių, nei atvykėlių Ypatingosios paskirties rinktinėje, kuri užėmė Klaipėdą. Pagal V.Vareikį,  sausio  mėn. pabaigoje vietinių savanorių skaičius išaugo virš 300 žmonių. Jie atėjo, nes jiems  buvo pažadėtos panašios lengvatos, kokios buvo žadamos nepriklausomybės kovų savanoriams.

M. Vanagaitienė, kuri maitino sukilėlius, apie juos rašo, jog tai idealistai kovotojai, aukoję savo sveikatą, turtą ir laisvę už būsiančiąją didingą laisvą Lietuvą.

Kažkodėl istorikai šiandien  neigia patriotizmą ir aiškina, jog lietuviams vienintelis dievas – pinigai, ypač kai kalbame apie Klaipėdos sukilimą?

Matyt todėl Klaipėdoje  didžiausius  idealistus, tiesa, iš Didžiosios Lietuvos  nenorima įamžinti. Pavyzdžiui, brolius Joną ir Juozą Vailokaičius. Klaipėdos miesto Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo  ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija 2022-05- 08 protokolu, gavusi iš Irenos Bacevičienės prašymą įamžinti brolius, kurie Klaipėdos sukilimui  paaukojo 25 tūkstančius litų ir keletą vagonų maisto, nutarė nepritarti prašymui, nes komisija nusprendė – nėra naujų istorinių faktų.

Kodėl Sukilimo vadas  J. Budrys mano, jog netinka apdovanoti garbingu  sukilimo ženklu moteris, kurios rūpinosi karštu gėrimu ir maistu? Gal todėl, kad Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas tokį darbą vertino labai teigiamai?

Pagal J. Budrį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis neturėjo teisės įteikti atminimo ženklą savo žmonai M. Vanagaitienei. Maitinimas sukilime nėra vertybė, nes moterys  ėmė rūpintis tik  1923 m. sausio 15 d..Pagal J. Budrį,  sukilėliai iš Didžiosios Lietuvos gaudavo sausą davinį. Kokios dar arbatos ar šilto vandens?

Šiandien Ukrainoje vyksta karas, kuris įrodo, jog visos grandys yra svarbios. Jei to nesuprato Sukilimo vadas, tai šiandien tą akcentuoti, viešinti, netinka. Deja, tai  daro istorikai, kurie ignoruoja vietinių įnašą į sukilimą. Jie tikėjosi, jog atidavus  visuomenės teismui  J. Budrio dienoraštį,  pasiseks sukilimą pervadinti į karinę akciją arba bent amžinai uždėti kabutes ant žodžio sukilimas.

Manau, kad istorikas Vasilijus Safronovas labai stipriai apsiriko.  

Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo  500 -metis  ( 1525-04-10)  sulaukė įvairių įvertinimų. Vieniems atrodo, jog ši valstybė yra reikšminga  Klaipėdai ir lietuvių kultūrai. Kitiems, kad  Prūsijos valstybė atėmė lietuvišką naratyvą  iš Klaipėdos ir padalino lietuviškas žemes į dvi atskiras šalis. Treti norėtų daugiau gilintis į šios  valstybės pasienio  gyvenimo ypatumus.

Katalikų bažnyčios pertvarka prasidėjo XIV a. pabaigoje. Romos katalikybės reformacijos pradininku yra laikomas  Džonas Viklifas ( 1320-1384) Anglijos teologas. Jo mokslas padarė didžiulę įtaką čekų teologui Janui Husui ( 1368-1415).  Jis susipažino su D. Viklifo kūriniais, kuriuos jam atgabeno Jeronimas Pragiškis. J. Husas  toliau vystė ir skleidė  reformacijos mokymą. Bažnyčia už tai jį nubaudė mirties bausme. Kova su Romos katalikišku pasauliu buvo ilgametė.   Martynas Liuteris ( 1483-1546) tęsė  bažnytinę pertvarką.  To meto dvasininkų godumas, indulgencijų pardavinėjimas ir ištvirkavimas skelbė apie  Europos visuomenės moralės  degradavimą.  Šiandien, kai kalbame apie Europą, tai  ji vėl kaip ir XIV -XVI a.  kaltinama moraliniu visuomenės nuosmukiu, kur  vienintelis dievas –  pinigai.

Istoriniai šaltiniai teigia, jog  XVI a. religinėje  Ordino valstybėje viskas buvo perkama ir parduodama. Permainos buvo neišvengiamos. Kas gali paneigti, jei Ordino valstybė 1525 metais nebūtų reformuota, tai prasidėję valstiečių  neramumai  būtų paskatinę  įkurti ne vokišką, bet lietuvišką  valstybę?

D. Viklifas pirmasis išvertė  Bibliją į anglų kalbą. Tai paskatino  religinius veikalus spausdinti  gimtąja kalba ir tai visoje Europoje įgavo gniūžtės principą.  

Lietuvos dalis, kuri įėjo į Prūsijos valstybės sudėtį,  lietuviškai ėmė spausdinti  nuo XVI a. vidurio.  Tuo užsiėmė  Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius  Kleinas,   Matas Pretorijus ir kiti.

Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kuri  vėliau įgijo  Žečpospolitos ( Lietuvos -Lenkijos)  valstybės  pavadinimą lietuviškai ėmė rašyti nuo XVI pabaigos. Tą darbą dirbo Mikalojus Daukša, Konstantinas Sirvydas,  Jokūbas Morkūnas, Saliamonas Mozerka Slavočinskis ir kiti.

Europoje kilę religiniai nesutarimai skatino tiek  Žečpospolitoje, tiek Prūsijoje rašyti  lietuviškai, t.y. kreiptis į Dievą gimtąja kalba. Abiejose valstybėse religinės kovos sudarė  sąlygas platesnėms teisėms lietuvių kalbai viešajame gyvenime.

Keistai atrodo, kai šiandien Prūsijos valstybei  reikalaujama suteikti ypatingą pagarbą dėl lietuviškų knygų spausdinimo.  Ar būtų įkurta pasaulietinė, ar būtų likusi  religinė valstybė, vis tiek  knygos  lietuvių kalba būtų  spausdinamos, nes tai  nulėmė Europoje vykusios  religinės permainos.

Prūsijos kunigaikštystė, kuri 1701 m. paskelbė, jog yra karalystė vykdė tipinę užkariautojų politiką. Kai 1710-1711 metų maras  praėjo, tai valdininkai nusprendė kviesti kolonistus iš vakarų Europos. Juos apgyvendino nadruvių ir iš dalies skalvių žemėse, nes jos buvo derlingesnės, o žemėse, kurios buvo dešinėje Nemuno pusėje, užliejamos pievos ir netokios patrauklios, tai į jas  nepakvietė kolonistų ir  paliko atsistatyti  natūraliam  gyventojų prieaugiui.  

Vidurmažiais, naujaisiais amžiais maras kildavo reguliariai, maždaug kas septynerius-aštuonerius metus, kaip rašo „Tauragės kurjeryje“ Alvidas Jancevičius str. „Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžeje“ . Bene daugiausia aukų Tauragės regione nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710-1711 metų ligos protrūkis.

Žečpospolitos ir Prūsijos valstybės sieną skyrė tik pastatyti stulpai. 1772 m.  carinė Rusija, Prūsija ir Austro Vengrija pasidalino Žečpospolita. Į istorines lietuviškas žemes carinė Rusija 1795 m. įvedė savo kariuomenę ir jos kareiviai ėmė saugoti sieną tarp savo teritoriją praplėtusios Prūsijos ir gerokai išpampusios Rusijos.   

Maras nežino jokių užtvarų. Jis tuštino sodybas tiek Didžiojoje Lietuvoje, tiek Prūsų Lietuvoje. Po marų, natūraliai  gyventojų prieauglis atsistatydavo tik Lietuvoje. Prūsijos valdžia to neleido. Prūsijos valdžia  pasinaudojo maru. Ji prisikvietė svetimšalių, kurie nemokėjo ir nenorėjo mokytis vietos gyventojų kalbos.

 Visi užkariautojai elgiasi panašiai, taip padarė ir rusai, tiesa, jie organizavo holodamorą. Kai išmirė gyventojai, tai  pradėjo keldinti į Ukrainą šimtus tūkstančių žmonių  iš įvairių Rusijos sričių, kurie rusifikavo nukentėjusias nuo bado mirties Ukrainos žemes.

Prūsijos kunigaikštystė, vėliau karalystė ir suvienyta Vokietija prūsų ir lietuvių tautai atnešė tik skausmą ir pažeminimą.

Man visiškai neatrodo keistai, jog  Vilkaviškyje, Šakiuose, Šilutėje 2025 m. nusprendė minėti „paprūsės“  metus. Deja, atsirado istorijos žinovų, kurie  tokio formato Prūsijos valstybės 500 metų  paminėjimą  pavadino “būvimą patvoryje”.

Palaikydama „paprūsės“ metų paminėjimą, siūlau klaipėdiečiams prisidėti savo straipsniais, pamąstymais apie dviejų Lietuvų būvimą  ir valstybinės sienos ypatumus.  Nemanau, kad paprūsės minėjimą tinka apsiriboti kontrabanda, kuri suklestėjo tik pasidalinus Žespospolitą.

Jau ne kartą rašiau, kad mano protėvių kaimas buvo 17 kilometrų nuo Klaipėdos.  Esame kilimo iš taip vadinamo paprūsės krašto. 1422 m. padalino lietuviškas žemes ir mano protėviai liko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau siena, o taip aiškino Martynas Purvinas, nebuvo saugoma iki  carinės Rusijos invazijos. Jeigu Abakų kaimas buvo apgyvendintas žemaičių, tai už kilometro esančiame kaime, tačiau Prūsijos valstybėje,  gyveno taip pat žemaičiai. Žemaičiai – kuršių palikuonys ir tos genties žmonės gyveno iki Šilutės. Už kuršių genties gyveno skalviai. Šiandien Tauragės paprūsės rajonas yra skalvių žemėje.  Jų kalba artima vakarų aukštaičiams. Visi  vakarų aukštaičiai yra skalvių genties palikuonys. Liūdna, bet nadruvių genties palikuonių lyginti kaip skalvių ir kuršių nesigauna, nes visos žemės už Nemuno valdė prūsokai iki II pasaulinio karo pabaigos. Nadruvių gentis ribojosi su sūduviais. Ko gero jų tarmė turėjo būti artima sūduviams, kurie taip par priklauso vakarų aukštaičių tarmei.

Paprūsės istorija –  tai užkariautojų išnaikintos lietuviškos gentys. Šiandien tų žemių istorija – klastojama. Melagingai nurodoma, kad skalviai, nadruviai buvo ne lietuviai, bet prūsai. Pagal užkariautojų istoriją, kurią perėmė dalis lietuvių, vokiečiams priklauso visos prūsų genčių apgyvendintos žemės, nes jie perėmė tos tautos pavadinimą – Prūsija. Pagal tą Prūsijos paveldėjimo naratyvą, jų melagingą istoriją į skalvių ir nadruvių žemes, į prūsų žemes lietuviai  atsikėlė po marų. Kiek reikia išplauti protą, kad apie marą rašyti tokias nesąmones, jog maras buvo išmanusis ir žinojo, kur sustoti? Negi jis pamatydavo valstybinę sieną žyminčius stulpus ir pasakydavo, kad ten neįžengsime ir žmonių nenuvarysime į kapus?

Jokie lietuviai iš Didžiosios Lietuvos neapsigyveno po maro Karaliaučiaus krašte ir nebuvo jokių masinių persikraustymų iš Lietuvos. Baltai, o tai lietuviškos gentys: nadruviai, skalviai gyveno apie 5 tūkstančius metų ir juos nuo XIII a. užkariautojai iš vakarų ėmė įvairiais būdais nutautinti. Liko tik lietuviškos nedidelės salelės. Pavyzdžiui, Lidija Bajoraitė, kuri su šeima persikėlė iš Ragainės apskrities. Paprūsės istortiją sutapatinti su patvorio istorija netinka. Jų istorija –  garbinga.

Prūsijos istorija, deja, yra ir mūsų, lietuvių, istorija, tačiau labai liūdna. Turime žinoti apie Prūsijos valstybę, bet ją įamžinti, puoselėti, dėkoti, neprivalome.  Todėl mūsų, lietuvių, požiūriu Prūsijos valstybės istorijai tinka “būti patvoryje”. Panašią vietą paskyrė ir garbingas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius. Jis nepriėmė okupanto ženklą – kultūros magistro žiedą.

Klaipėdos miesto savivaldybė  nutarė, jog 2025 metai bus skirti Mikolojaus Konstantino  Čiurlionio ir Simono  Dacho  asmenybėms pažymėti.  M.K. Čiurlioniui sukanka    150 metų, o   S. Dachui  –  420 metų.

Klaipėdos etnokultūros centre įvyko  susitikimas su  istoriku Vasilijumi Sofronovu.  Renginio anotacijoje parašyta, kad  „Tie, kas yra lankęsi Vokietijos mieste Leipcige, nesunkiai pastebi, kad tai – Johanno Sebastiano Bacho miestas. Ar verta siekti, kad tokiu pat Klaipėdos atpažinimo ženklu taptų Dachas? O gal juo Dachas jau buvo tapęs? Kas vienija ir kas skiria du baroko epochos genijus – Johanną Sebastianą Bachą ir Simoną Dachą? “

Mažosios Lietuvos istorija ir Ordino nukariavimai  neleidžia Klaipėdos miesto atpažinimo ženklu  pasirinkti S. Dachą.   Karinis ordinas XIII a. užgrobė Klaipėdą, t.y. dalį lietuviškų ir visas  prūsiškas žemes.  XV a. paskutinis religinės valstybės   magistras Albrechtas pervadino ją  į pasaulietinę.  Naujoji valstybė gavo Prūsijos pavadinimą. Ji  tęsė ankstesniąją politiką – autechtonų naikinimą.  Prūsijos valstybę atskirti nuo Ordino piktadarybių ir neigti, jog ji už tai neatsakinga, būtų istorinio aklumo toleravimas.

Tarybų sąjunga taip pat  persivadino ir tapo Rusijos federacine valstybe. Šiai valstybei tenka atsakomybė už Tarybų sąjungos padarytus nusikaltimus. Todėl Helsinkio grupės pirmininkė Liudmila Aleksejeva pripažino, kad Lietuva turi juridinį pagrindą reikalauti kompensacijos iš Rusijos už sovietinę okupaciją.

Konstatuojame paprastą tiesą, jog Prūsijos valstybė, ir ten gyvenę  žmonės, kurie kalbėjo vokiškai, buvo užkariautojai. S. Dachas gyveno XVII a.. Jis puoselėjo  vokišką kultūrą, t.y, tos tautos, kuri vykdė senųjų tautų asimiliaciją. Prūsų tauta galutinai išnyko XVIIIa. pradžioje.  

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu iš Klaipėdiečių tribūnos Ordino ir Prūsijos valstybes  pavadinau mirties kultūros nešėjomis, nes šios valstybės yra kaltininkės dėl prūsų tautos sunaikinimo ir lietuvių tautos dalinio nutautinimo.   Iš vieno tarybos nario sulaukiau pastabos, kad esu nekompetetinga išsakyti tokius kaltinimus Prūsijos valstybei. Net merui Arvydui Vaitkui teko įspėti, kad posėdžio metu netinka diskutuoti.

Mums, lietuviams, priekaištauti, jog esame nekultūringi, laukiniai, negerbiame vokiškos kultūros, yra neetiška. Mes aiškiai pasakėme, kad kultūros, politikos ir visuomenės veikėjus, kurie rašė lietuviškai, puoselėjo lietuvių kalbą reikia įamžinti. Jie yra verti pagarbos. Apie visus, kurie rašė vokiškai, pakanka tik žinoti.

Lyginti  Leipcigą, J. S.  Bachą  su  Klaipėda bei S. Dachu ir baroko stiliaus atstovą paskelbti miesto atpažinimo ženklu  yra neadekvatus siūlymas.

Šiandien kalbame lietuviškai dėl to, kad S. Dacho bendraamžiai Merkelis  Švoba( apie 1624-1663) , Danielius  Kleinas (1609.05.30-1666.11.28) ,  Matas  Pretorijus( apie 1635-1704) rašė lietuviškai ir jų darbai turėjo didžiulę reikšmę lietuvių kalbotyros raidai, istorijos mokslui, poezijai.  Klaipėdos miesto savivaldybė turėtų skelbti  šių garbingų vyrų metus.  M. Pretorijus gimė Klaipėdoje ir šiais metais minime jo 390 metų  jubiliejų.  Deja, M. Pretorijaus vardu nebuvo Klaipėdoje paskelbti 2025 metai. Kas nutarė, jog turime minėti vokiškai  rašiusį S. Dachą? Kas nutarė, jog  M. Pretorijaus metai netinka, atseit,  tada būsime neišsilavinę, fašistuojantys, nes puoselėjame tik tuos, kurie gerbė lietuvius ir rašė lietuviškai?

Nėra blogų ar gerų užkariautojų, nes visų  jų tikslas yra vienas –  autechtonus, kurie buvo kaip Herkus Mantas, žudyti, o likusius  gyventojus asimiliuoti. Taip elgėsi Ordino valstybė, persivadinusi į Prūsijos valstybę, taip elgėsi ir carinė Rusija, persivadinusi į Tarybų sąjungą.  Jie tyčiojosi iš  Lietuvos  istorijos,  žemino nukariautos tautos  garbę ir orumą. Lietuva, atgavusi  nepriklausomybę, deja, lietuvišką naratyvą nesusigrąžino. Lietuvos visuomenė toliau yra verčiama mokytis užkariautojų  paliktos istorijos. Kai kurie Lietuvos istorikai ją pateikia kaip teisingą ir vienintelę. Suplaka į vieną istorinį „kokteilį“  užkariavimo kovą  su  išsivadavimu, arba lietuviškai rašę turi tokia pat teisę į atminimą, kaip puoselėję vokišką kultūrą.

Deja, yra klaipėdiečių, kuriems lietuviškų datų pasirinkimas yra nepriimtinas. Ar jie, vokiškos kultūros puoselėtojai, nemato kas vyksta Ukrainoje? Šiandien per dieną karas pražudo šimtus ukrainiečių ir , tarkime, Putinui apsitaškiusiam kraujais, pasiseka užgrobti dalį teritorijos. Kaip bus vertinami okupuotoje Ukrainoje rusišką kultūrą puoselėjantys rašytojai, poetai ir kultūros darbuotojai? Aišku, kad neigiamai. Manau, kad užkariautojai, okupantai ir jų palikuonys, kurie rašė, ar rašo agresorių kalba, turi grįžti į istorinę tėvynę. Tegul juos ten ir garbina.

Mums, klaipėdiečiams, tenka stebėti istorinį jovalą. Jį verda ne tik Klaipėdos universitetas, bet ir Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros skyrius. Jie reikalauja gerbti ir minėti užkariautojų kultūrą, nes ji , pagal juos, aukštesnė už lietuvių.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2025-02-25 atsiuntė raštą Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriui, kad nebepratęs  panaudos sutarties dėl patalpų ir paprašė iš jų išsikraustyti. Priežastis: neefektyviai naudojamas  savivaldybės turtas.

Šis raštas buvo puiki proga pasisakyti iš  Klaipėdiečių tribūnos. Manome, jog „geri savivaldybės dėdės“,  nedeklaruodami savo tikrųjų tikslų, puolė nevyriausybines organizacijas lyginti su partijomis ir šluoti lauk iš savivaldybei priklausančių patalpų. Skelbdami šventą tikslą, -išasfaltuoti gatves ir sutvarkyti kiemus.

Kodėl partijas prilyginate  nevyriausybinėms  organizacijoms? Tai  yra nelyginami dalykai. Partijos iš biudžeto gauna milijonus, o mažesnės – šimtus ar dešimtis tūkstančių eurų. Jos turi finansines galimybes susimokėti už patalpas komercinėmis kainomis. Nevyriausybinės organizacijos neturi tiesioginio finansavimo  iš biudžeto.  Nustebino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų  lyderio  Ugniaus Radvilos, esančio opozicijoje, padėka Turto valdymo skyriui už gerą darbą.  Ar galima dėkoti vedėjui Edvardui Simokaičiui už tai, jog  ruošiasi išvaryti  Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus organizaciją bei kitas nevyriausybines organizacijas? Ar konservatoriai netaps po dviejų metų renkant savivaldybės naują tarybą išvarytų organizacijų godėjais ir prašys už juos balsuoti? Nesutinkate, atseit, tai sąmokslo teorija? Kas gali patikėti opozicijos pastangomis padėti valdantiesiems išlikti valdžioje, giria ir girs juos už  išasfaltuotas gatves, sutvarkytus kiemus? Ar tikrai opozicija nenori po dviejų metų sugrįžti ir tapti valdančiaisiais?

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius yra vienintelė organizacija, kuri gina šito krašto istorinį paveldą,  susijusį su Klaipėdos sukilimu.  Klaipėdiečių tribūnoje  kaip pavyzdį  pateikiau šiuo metu vykstantį karą Ukrainoje. Rusija okupavo apie 20%  Ukrainos teritorijos. Ji ruošiasi padalinti Ukrainą į dvi dalis. Tarkime, jei po kelerių metų  ukrainiečiai okupuotoje teritorijoje  paprašytų pagalbos  Didžiosios Ukrainos ir ji ateitų ginti savo tėvynainių, ar tai būtų ukrainiečių karinė akcija – operacija, ar išsivadavimo kova  iš užkariautojo?  Ar galima lygybės ženklą padėti tarp Rusijos invazijos į Ukrainos teritoriją ir išsivadavimo kovos prieš svetimų žemių  grobikus ?  Negalima. Tai visiškai skirtingos kovos ir todėl turi turėti skirtingus apibudinimus.  

Lietuviškos žemės buvo padalintos,  pavyzdžiui, Abakų  kaimas, mano protėvių gimtinė,  tiesa, jo pavadinimas atsirado tik apie  XVI a. ir šiuo metu yra 17 kilometrų nuo Klaipėdos. Šis kaimas įsikūrė  šalia    kuršių genties   gynybinio ir administracinio centro, šiandieninio Kartenos piliakalnio.  Ši, buvusi  kuršių genties  gynybinės tvirtovės teritorija,  Melno sutartimi liko Vytauto Didžiojo priklausomybėje. O šalia esantys kaimai atiteko  Kryžiuočių ordinui. Lietuviškos žemės buvo padalintos.  Šių žemių  likimas  turi atitikmenį su  šiandienine Ukraina.

1923 m. Klaipėdos sukilimas buvo išsivadavimo kova iš ilgamečio užkariautojo. Šioje kovoje dalyvavo tik lietuviai. Labai taikliai pasakė Tilžės akto signataras, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jurgis Lėbartas savo kalboje, kurią skyrė žuvusiems, minint dviejų metų Klaipėdos sukilimo sukaktį: „Mes neklausėmė, nesiteiravome kas jie tokie, mum užteko, kad jie yra mūsų tautos broliai“. J. Lėbarto pasisakymas  paviešintas  „Atviroje Klaipėdoje“   str.     https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/22/bedu-kamuojamoje-klaipedoje-didziulis-akibrokstas/. 1923 metų Klaipėdos sukilimą, išsivadavimo kovą iš grobikų sulyginti su  užkariautojo  įsiveržimu (šiandien taip vadinama rusų karinė operacija)  yra istorinis  nusikaltimas arba istorinio jovalo gaminimas.

Kas gali paneigti, kad prisidengdami partijų iškraustymu, išmeta iš patalpų kai kam neįtikusias nevyriausybines organizacijas?  Nekilnojamo turto rykliai ploja katučių.

Perskaičiusi Martyno Vainoriaus straipsnį  https://www.atviraklaipeda.lt/2025/03/11/lietuviai-ir-vokieciai-zydu-nekencia/,  manau,  kad Jono Budrio dienoraštis atskleidžia tamsiąją jo prigimtį, parodo jį kaip tuščiagarbį ir pletkų rinkiką.  Jo nemėgo ir Vincas Mickevičius-Krėvė, vienas Klaipėdos sukilimo vadų.

Nuo 1252 metų, nuo Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų invazijos į lietuviškas žemes ir nuo pilies pastatymo Klaipėdoje iki 1923 metų užkariautojai stipriai pakeitė tautinę sudėtį. Žydai, atgavus lietuviams Klaipėdos kraštą, tapo pagalbininkais atlietuvinant šį regioną. Mažlietuvis Viktoras Gailius, kuris, mokydamasis Tilžės gimnazijoje, įsteigė studentų draugiją “Kardas”, drauge su gimnazistais dar iki I pasaulinio karo vykdė suvokietėjusių lietuvių atlietuvinimą.  Jis  J. Budriui, dirbusiam gubernatoriumi, rekomendavo priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių  kalbą. Tais laikais Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai kalbantys asmenys. J. Budrys savo dienoraštyje paminėjo esą „lietuviai ir vokiečiai nekenčia žydų“, todėl jį blogai sutiks.  

Kitame straipsnyje https://www.atviraklaipeda.lt/2019/12/26/lietuva-valdo-klaipedos-krasta-kas-suklestejo-o-kas-nukentejo/  skaitome, kad J. Budrio politinio trumparegiškumo, jog žydus blogai sutiks, nepalaikė kiti, vėliau Klaipėdos krašte dirbę gubernatoriai. Jie „sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą.“

Paviešintas J. Budrio dienoraštis, rodo ne tik visišką nesusigaudymą Klaipėdos krašto atlietuvinimo problemose, bet ir netramdomą neapykantą šauliams. Jis apie šaulius rinko visokias apkalbas ir šmeižtus.  

Sukilimo vadas aprašė vietinį šaulį, dirbusį  prievaizdu Jono Žiliaus dvare. Jam išvykus, jis išpardavinėjo beveik visą gyvąjį inventorių. J. Žiliaus atsiųsto tikrintojo žodžiais, vietinis šaulys dvarui padarė didžiulę žalą. Šaulys karves pardavinėjo po 250 litų, kai tikrintojas pareiškė, jog karvės kaina 1000-1200 litų. Nesunku patikrinti tikrintojo kanauninko Maciejausko kaltinimus. Ar jie realūs, ar išgalvoti? Panaršius internete, kokios kainos buvo tarpukario Lietuvoje, sužinome, jog 1937 metais karvė kainavo apie 160 litų. Ką daryti, kai tikrintojas meluoja, aiškindamas apie nebūtas kainas? Neįsileisti. Taip šaulys ir padarė. Tiesa, iš Klaipėdos rajono Agluonėnų kaimo pasikvietė žymiausią šaulį Martyną Pėteraitį. Kodėl  J. Budrys savo įraše nesipiktina kosminėmis karvių kainomis? Kodėl nutarė, jog reikia parašyti, kad vietinis šaulys, užsikabinęs šaulių ženklą, girtuokliavo su šauliu M. Pėteraičiu?  

Įdomu, ar J. Budrys kartu girtuokliavo? Surašė, net nepatikrinęs. Ar tai ne šmeižtas?

Iš J. Budrio surašytų pletkų aišku, kad tarp sukilimo vadų, (Vincas Mickevičius- Krėvė taip pat buvo sukilimo vadas), buvo prabėgusi juoda katė. V. Mickevičius-Krėvė apie Klaipėdos vadavimo žygio vadą J. Budrį atsiliepė menkinančiai.

P. Žostautaitės duomenimis, iš Didžiosios Lietuvos susirinko apie 1 100 kovotojų: 455 šauliai (daugiausia vyresniųjų klasių gimnazistai), 40 karininkų ir paskutiniu metu pastiprinimui pakviesti 584 kareiviai-savanoriai iš reguliariosios Lietuvos Respublikos kariuomenės. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pasiuntė apie 300 savanorių-mažlietuvių.

Reikia konstatuoti, jog 1923 m. mūšiuose dėl Klaipėdos ir Klaipėdos krašto dalyvavo trys skirtingos kovotojų grupės: šauliai, mažlietuviai ir Lietuvos kariuomenė.  

Pirma ir svarbiausia grupė buvo šauliai ir jų vadas V. Krėvė, kuris sugebėjo iš Vokietijos lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ginklų ir apginkluoti šaulius. Nesėkmės atveju, visa atsakomybė būtų atitekusi šauliams. Antrą grupę sudarė Lietuvos kariuomenės kariai- savanoriai. Trečią – Mažosios Lietuvos savanoriai. Apie juos Jonas Vanagaitis knygoje „Kovos keliais“ rašė, jog buvo apginkluoti įvairių sistemų senais šautuvais. Jie, „nuėję į valdžios įstaigas, paimdavo valdininkų bei tarnautojų pasižadėjimus klausyti Vyriausiojo gelbėjimo komiteto ir sąžiningai eiti pareigas, kurios jiems bus pavedamos.“ Mažosios Lietuvos sukilėliai nuginkluodavo tik tuos policininkus, iš kurių buvo galima laukti nepaklusnumo bei provokacijų. 

Visos kovotojų grupės buvo labai svarbios pergalei pasiekti. Deja, šiandien viešai pareiškiama,  jog V. Krėvė susireikšmino, aprašydamas istorinius įvykius.

Šiandieniniai Klaipėdos Universiteto istorikai nepagarbiai atsiliepia apie mažlietuvių sukilimo idėjos plėtojimą bei įnašą į sukilimo pergalę. J. Vanagaičio almanachą „Kovos keliais“ vadina Kauno propaganda. Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetą – priedangos komitetu. Palankiai atsiliepia tik apie premjero Galvanausko slaptąjį Klaipėdos išvadavimo planą, apie Lietuvos kariuomenės savanorių pergalingą kovą prie Klaipėdos.

Muziejininkas Vladas Turčinavičius visų trijų kovinių grupių atėjimą prie Klaipėdos vadina išsivadavimo arba vadavimo žygiu, o ne karine operacija. Gerbkime mažlietuvių naudojamus terminus. Pagal muziejininką V. Turčinavičių, sukilimas buvo ruošiamas iškart dviem lygmenimis: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu.

Sumenkinti visuomeninį įnašą į išsivadavimo žygį, tyčiotis iš šaulių arba mažlietuvių yra gėdingas istorikų sprendimas, neatitinkantis istorinės tiesos.

Šiandien vyksta karas Ukrainoje. Rusijai fronte sekasi geriau vien todėl, kad jų kariuomenė yra gausesnė negu ukrainiečių. Pergalės garantas yra kariai, o ne karo vadai. Kokie bebūtų talentingi ukrainiečių karo vadai, bet juos lydi pralaimėjimų grandinė, nes jiems trūksta karių ir ginklų. Putinas laimi, nes turi ką pasiųsti į frontą.

E. Galvanausko slaptasis planas  nebūtų įgyvendintas ir vadavimo žygis būtų nesėkmingas, jei prie žygio nebūtų prisijungę šauliai ir mažlietuviai.

Gerbdami visas tris kovotojų grupes 1923 metų įvykius vadiname Klaipėdos sukilimu, o karinius veiksmus – išsivadavimo (vadavimo) žygiu.  

1925 m. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jurgis Lėbartas, minint dviejų metų sukilimo sukaktį, pasakė kalbą: ,,Mes neklausėme, nesiteiravome, kas jie tokie, mums užteko, kad jie broliai mūsų tautos. Mūsų praeities didvyrių garsai šaukė kovon jaunus ir senus”.

Jie, mažlietuviai, pasauliui pasakė, jog skirstyti lietuvius, kurie galėjo dalyvauti Klaipėdos vadavimo žygyje ir lietuvius, kurie negalėjo dalyvauti, nes jau buvo įkūrę valstybę, netinka, nes vieni ir kiti – lietuviai. Slėpti, kad atėjo lietuviai iš Didžiosios Lietuvos vaduoti Klaipėdos, neprotinga. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sprendimas apdovanoti ženkliukais visus sukilimo dalyvius buvo paremtas jų įsitikinimu, jog suvokitintame krašte permainos įmanomos, kai svetimtaučiams vokiečiams pasakysime, jog mes, lietuviai, esame šio krašto šeimininkai. Mes turime teisę nešioti ženklą liudijantį, jog esame patriotai.

1925 m. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, nusprendęs apdovanoti sukilėlius ženklais, rodė įžvalgumą. Jie neskirstė iš kokios Lietuvos buvo sukilėliai, jie buvo didvyriai, pasiryžę paaukoti gyvybę dėl vieningos Lietuvos. Juos, pagal Mažosios Lietuvos sukilimo vadovybės nurodymą, būtina buvo pagerbti atminimo ženklais. Neapdovanoti sukilėlių buvo eilinis trumparegiškas Kauno valdžios ir J. Budrio požiūris.

Ar reikėjo paviešinti sukilimo vado dienoraštį? Ar reikėjo jo asmeninę nuomonę, galimas fobijas pateikti visuomenės teismui?

Klaipėdos istorikai, kaip antai Vasilijus Safronovas, Egidijus Vareikis  ir jų mokiniai nori perrašyti  Klaipėdos krašto istoriją. Jie naudoja melagingą vokiečių tautininkų naratyvą. Paskelbiau keletą straipsnių  „Atviroje Klaipėdoje“    https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/08/stop-vokisko-tautiskumo-pasauleziurai-zodi-sukilimas-pakeisti-i-akcija/  arba      https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/11/dar-apie-klaipedos-krasto-atvadavima-apie-gedinga-informacini-kara/.  Liūdna, tačiau minėti istorikai tęsia   istorinių įvykių melagingą interpretaciją.   V. Safronovas dirba prie užduoties:  1923 metų  sukilimą pervadinti  į  karinę akciją.  Lankytojams Vilniuje,  knygų mugėje, jis   aiškino, jog 1923 metais buvo pravesta  sėkminga karinė operacija, o  ne sukilimas.   Pagal istoriko  Egidijaus Miltakio įrašą facebooke Sofronovo knygą  „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos“  privaloma perskaityti kiekvienam klaipėdiškiui, nes  be J. Budrio (ir kitų) pastangų , kurios dar labai menkai žinomos ir įvertintos, dabartinės Klaipėdos nebūtų. Ir taip, tai buvo žygdarbinė sėkminga karinė operacija, o ne sukilimas“.

Niekas neneigia J. Budrio,  vieno iš sukilimo vadų,  įdirbio, tačiau  jei nebūtų mažlietuvių įnašo į sukilimą, tai šiandien Klaipėda būtų tapusi  Kaliningrado sritimi.  

Rusija paskelbė karą Ukrainai. Ji,  Ukrainoje žudydama gyventojus,  užgrobė apie 20% kaimyninės valstybės  teritorijos.  Tarkime, praėjus keleriems metams  ukrainiečiai, kurie gyvena Luhanske, Donbase paprašo Ukrainos pagalbos, kad padėtų išsivaduoti iš okupantų. Ar tai būtų  Luhansko, Donbaso gyventojų, ukrainiečių   sukilimas prieš okupantą ar Ukrainos valstybės  karinė operacija? 

Pergalei pasiekti labai svarbus buvo paruošiamasis sukilimo  etapas, t.y. įtikinti Klaipėdos krašto  gyventojus, kad jie palaikytų lietuvių organizuojamą sukilimą.   J. Budrys nedalyvavo pirmajame etape.  

Tie, kurie aiškina, jog tai karinė akcija ir ją ruošė Kauno valdžia pateikia kaip įrodymą, jog Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte pirko spaustuves ir laikraščius. Tokie  Kauno valdžios veiksmai, pagal vokiečių tautininkų pasakojimą, įtakojo sukilimo sėkmingą pabaigą.

1922 m.  rugpjūčio mėn. 21d. Lietuvos vyriausybė  nupirko  Šilutėje laikraštį Memelgau Zeitung ir spaustuvę, kuri buvo įbridusi į skolas. Jie agitavo už Freištato įteisinimą.  Naujai įsigytai įmonei vadovauti buvo paskirtas Martynas Jankus kartu su Albertu Broželiu. Naujiems savininkams teko įveikti vokiečių  politikų pasipriešinimą ir freištatininkų puolimą. Jų pakviestas redaktorius Karlas Bonynas įdėdavo į laikraštį straipsnių, kurie būdavo nukreipti prieš lietuvišką poziciją. Aišku, kad nemažai buvo ir straipsnių, kurie palaikė lietuvišką naratyvą. Įmonę politiniais tikslais provokiškos jėgos boikotavo, nespausdinosi, todėl pablogėjo finansinė padėtis ir 1923 m. pavasarį  spaustuvę ir laikraštį pardavė.

Lietuvos valdžia  suteikė finansavimą grupei lietuvių, kurie 1921 m. gegužės mėnesį įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių „Berliner Hof“  Turgaus gatvėje (iki šių dienų neišliko).  Jo  patalpose įrengė spaustuvę „Rytas“. Kokia padėtis buvo šios įstaigos sužinome iš Mažosios Lietuvos Vyriausiojo Gelbėjimo komiteto nario, spaustuvininko Viliaus Šaulinskio laiško, kuris yra paviešintas Martyno Vainoriaus  straipsnyje  https://www.atviraklaipeda.lt/2024/09/21/idealistai-reikalingi-tik-esant-pavojui-o-ne-dalinant-pinigus/ . Pasirodo, kad spaustuvė „Rytas“ 1923 m. spalio mėn.  neturėjo nė rotacinės mašinos, nė darbininkų, nė  darbavietės laikraščiui leisti.

Aišku, kad Lietuvos vyriausybės pastangos daryti įtaką, leisti lietuviškos orentacijos laikraščius vokiečių kalba,  buvo neefektyvios.

Klaipėdos krašte, Tilžėje  dienos šviesą išvysdavo straipsniai, kurie matė vienintelę šio krašto ateitį – būti su Lietuva. Tai  visiškai kitų spaustuvių išleidžiami laikraščiai.  Tarybų sąjungos laikų  istorikas   Robertas Žiugžda teigė,   jog  laikraščiui  „Tilžės keleivis“   Lietuvos valdžia  darė  įtaką.  Tai melagingas teiginys.  Apie šį istoriką rašoma, kad jo istoriniai darbai tendencingi, atitinkantys tarybinių okupantų reikalaujamus teiginius,  kurių tikslas demaskuoti imperialistinių  valstybių kėslus.   Šiandieniniai istorikai ir kiti kartojantys tarybinio kolegos R. Žiugždos teiginius apie „Tilžės keleivį“ elgiasi negarbingai, nes antrina istoriko,  tarnavusio  okupantams iš rytų, melą apie tautiškai  susipratusius  Klaipėdos krašto lietuvius.  J. Arnašius raidžių surinkėjo amatą įgijo Klaipėdoje ir išvyko dirbti į Tilžę. Jis įsidarbino pas savininką  Julijoną Reylenderį, kuris leido laikraštį “Tilžės kelevį”. Jaunuolio talentą redaguoti tekstus  p .J.  Reylenderis pastebėjo  ir pasiūlė dirbti redaktoriumi. J. Arnašius redaktoriavo laikraštyje  nuo 1893 m. iki 1897 m. Jis 1897 atsisakė redaktoriaus darbo, nes jam buvo  gėda redaguoti  laikraštį, kuris skelbė tik vokišką naratyvą.   J. Arnašius 1899 m. sugrįžo dirbti redaktoriumi, nes laikraščio savininkas sutiko, jog būtų spausdinami straipsniai palankesni lietuvių reikalams.   Visi šmeižikai, o ypač Kultūros ministerijos viceministrė Ingrida Veliutė, kartoja tarybinio istoriko melą ir aiškina, jog laikraštis „Tilžės keleivis“ pateko į Lietuvos valdžios įtaką. Tai kur ir kokia Lietuvos valdžia   1899 metais buvo  įsikūrusi?

Sukilėlių atsišaukimus spausdino ne spaustuvės, kurios buvo įsigytos už Lietuvos valdžios pinigus, bet kaip paaiškėjo iš Martyno Vainoriaus straipsnio “Idealistai reikalingi tik esant pavojui, o ne dalinant pinigus” Viliaus Šaulinskio spaustuvėje “Lituania”. Tiesa tokia, kad “Slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie tai nežinojo.”

Klaipėdos krašte buvo nemažai susipratusių lietuvių, kuriems jokia Lietuvos valdžia, jokios įtakos nedarė. Jiems įtaka darė Lietuvos istorija.   Jie didžiavosi savo krašto praeitimi, savo vaikus vadindavo Vytauto, Algirdo, Gedimino, Kęstučio vardais.  Pavyzdžiui, 1911 metais  tarp Marijos ir Jono Vanagaičių bei  vietinių dvasininkų (pastoriaus bei vyskupo) kilo aštrus ginčas, kuris nuėjo net iki teismo. Teismas leido Vangaičiams savo vaiką pakrikštyti pagonišku vardu Vytautas. Mano aršaus kritiko istoriko Dainiaus Elerto senelis, kuris gimęs 1919 metais, nešiojo Kęstučio vardą.

Jei nebūtų tų susipratusių, kovingai nusiteikusių  mažlietuvių, kurie nuoširdžiai dirbo  būsimai Lietuvai, kurie norėjo gyventi vieningos Lietuvos valstybėje, tai joks Jonas Budrys nebūtų pasiekęs pergalės 1923 metų sukilime.

Mums rašo

Vanda Abakaitė

Klaipėdoje vasario 24 d. Virginijus Partaukas su bendraminčiais paminėjo trečiąsias Ukrainos karo metines.

Karas, nekaltų žmonių žudymas – nusikaltimas prieš žmogiškumą. Tam Putinas savo Rusiją ruošė ne vieną dešimtmetį. Galimai rusų ir nereikia mokyti žudyti, jiems tai genais perduodama iš kartos į kartą arba, kitaip pasakius, žudyti žmones ir grobti jų žemes yra imperinės, galingos valstybės gyventojų gyvenimo būdas.

Pasirodo, mūsų, mažos tautos, likimas yra susitaikyti, paklusti ir leisti būti nužudytiems kaimyninės šalies. Mums, lietuviams, teko daug kartų patirti iš galingų kaimynų jų klastą, girdėti jų pažadus, kad paliks gyvus ir sukurs socialinį teisingumą arba ekonominį klestėjimą. Tereikia mylėti užkariautoją, užmiršti gimtąją kalbą.

V. Partaukui tyliai „sėdėti”, nes yra mažos tautos atstovas – nepriimtina. Jis 2022 m. vasario 23 d., 16 val., pakvietė klaipėdiečius ateiti prie Rusijos konsulato, kuris buvo įsikūręs netoli Minijos gatvės. Ten jis atsinešė savo gamybos plakatus ir pasirodo, tai buvo paskutinė taikos diena Europoje.

Virginijus atėjo ir kitą dieną, kai jau prasidėjo Rusijos valstybės kariniai veiksmai Ukrainoje. Tada jis auklėjo Rusijos konsulą tokiu plakatu „Fašisto putlerio konsule J. Choriško, jūs Klaipėdoje – persona non grata“.

Vienas jo pagamintas plakatas, kuriame nupiešta svastika ir Z raidė bei parašyta, jog Putinas yra lygus Hitleriui, buvo Klaipėdos miesto policininkų paimtas ir porą savaičių „sėdėjo daboklėje”. Vėliau tą plakatą policininkai grąžino.

Plakatas su vokiška svastika ir rusišku nacistiniu ženklu dalyvavo minint pirmąsias, antrąsias ir taip pat Virginijus atsinešė jį į trečiąsias Rusijos-Ukrainos karo metines. Kažkodėl šį kartą vėl iškilo ta pati problema, nes policininkai, atvykę po 14 val., norėjo konfiskuoti plakatus su svastikos ženklais. Tiesa, paskambinę policijos vyresniajam į Kauno gatvės Vyriausiąjį policijos komisariatą , po pusvalandžio aiškinimosi nusprendė: plakatams – laisvę!

Minint trečiąsias Ukrainos karo metines, žmonės sustodavo, skaitydavo, kas parašyta plakatuose, diskutuodavo. Ukrainiečiai, nemažai lietuvių ir net vienas kitas rusas dėkojo už patriotinę poziciją.

Mums, gyvenantiems Lietuvoje, ačiū Dievui, virš galvų dronai nezvimbia. Ką Putinas sumanys ir kokiems jo planams pritars JAV prezidentas Trampas? Nežinome, bet grasinimus girdime kasdien. Net kai kurie kolegos ragina mus nesikišti, neerzinti „žvėries“.

Minėdami Rusijos organizuotas ir jau trejus metus besitęsiančias žudynes, deja, išgirstame, kad pati
Ukraina kalta. Kiek reikia galvoje turėti „mėšlo“, kad platintų tokias kalbas? Jie, taikos skelbėjai, nuoširdžiai tiki Kremliaus propagandiniu melu, jog Ukraina prisiprašė, kad jos žmonės būtų žudomi, nes organizavo Maidaną.

Ukrainiečiams Putinas aiškiai pasakė, kad jie negali stoti į NATO ir Europos Sąjungą. Pasirodo, kad Putinas už nepaklusnumą turi teisę skirti mirties bausmę. Tik rusiškos propagandos užzombintos galvos aiškina, kad Rusija elgiasi teisingai.

Nesvarbu, kad pasaulį valdo galingieji, nesvarbu, kad amžių amžiais jie moko mažas tautas paklusti, bet klūpėti gėda ir todėl klaipėdiečiai piketu priminė karą, kuriam jau treji metai.

Dovilai pakvietė paminėti Nepriklausomos Lietuvos 107 metines. Ta proga  Klaipėdos rajono etninės kultūros centras organizavo ekskursiją po Dovilus ir dokumentinio filmo “Dovilų kraštas” iš ciklo “Nykstantys Klaipėdos krašto kaimai” peržiūrą. Vėliau Dovilų bažnyčioje  buvo laikomos Šv. Mišios už Lietuvą.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Algimantas Švanys ir aš,  Virginija Jurgilevičienė,   atvažiavome iš uostamiesčio ne tik drauge su   rajono gyventojais paminėti vargų ir džiaugsmų apipintos  Nepriklausomos Lietuvos  gimtadienio,  bet ir pabendrauti su  etnografu Helmutu Lotužiu, bei su Dovilų seniūnijos seniūne Nijole Ilginiene.  Per facebooką   JAV gyvenantis išeivis Ernestas Lukoševičius, besirūpinantis įamžinimu tautiečių, stojusių  į atsikuriančios Lietuvos kariuomenę  (1918–1923), primygtinai primena, jog nėra įamžinti Dovilų apylinkėje gimę Lietuvos valstybės gynėjai.  E. Lukoševičius siunčia klaipėdiečiams tokią žinutę:  ,,pabandykite ir tada mes visi pasakysime Jums ačiū nuo visos Lietuvos. Užmiršti lengva, o prisiminti vyrus, kurie kovėsi už abi Lietuvas deja neišeina, o gal negalima?“

Iš H. Lotužio sužinojome, kad seniai galvojama  apie savanorių įamžinimą, tik doviliškiai norėtų, kad jie būtų kilę iš  Dovilų apylinkės.    Realūs darbai galėtų  prasidėti apie  birželio mėnesį.  Doviliškiams  E. Lukoševičiaus stelos maketas su įrašytomis pavardėmis  netinka. Jie išsiaiškino, kad iš šešių savanorių,  du yra gimę kitose apylinkėse.  Paura Otto Pranas, Fridricho sūnus, kilęs iš Priekulės apylinkės, o Berenis Juozas, Juozo sūnus  iš Medsėdžių kaimo, kuris priklausytų Gargždų apylinkei.

Dovilų seniūnė irgi yra už savanorių įamžinimą.

Mums svarbu prisiminti lietuvius  iš Mažosios Lietuvos, kuriems Nepriklausomos  Lietuvos valstybės susikūrimas reiškė savo tapatybės atgavimą. Klaipėdos universitetas Nepriklausomybės dieną paminėjo vasario 14 d.. Ši mokslo įstaiga turi labai gražią tradiciją- Nepriklausomybės dieną minėti drauge su Vydūno mintimis, skirtomis atsikūrusiai Nepriklausomai Lietuvai. Vydūnas 1918 balandžio 10 d. Lietuvos tarybos pirmininkui parašė, jog jis mano, kad Lietuva bus viena iš žmogiškumo reiškėjų. Deja, šito žmogiškumo šiandien mums labai trūksta. Būtų puiku, kad drauge mažlietuviai su didlietuviais realizuotų Vydūno priesakus.