Piliečiams

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Juozui Olekui

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

El. p. juozas.olekas@lrs.lt

PRAŠYMAS

Inicijuoti Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimo peržiūrėjimą

2026-05-09 d.,

Klaipėda

                      1. Pateikiame konkretų ydingos vienos valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) veiklos pavyzdį: KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, kurį dar ir dabar aktyviai eksploatuoja pats KT ir jo pirmininkas (dabar jau buvęs).

                      Pabrėžiame tai, kad KT neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, kad KT nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė – nėra asmeniui Teismas, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), kad KT teisėjai, priimdami šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, buvo teisėjais savo pačių byloje, kas tikrame Teisme yra neįmanoma, ir net patys KT teisėjai nustatė, ką jie nagrinės, kas tikrame Teisme taip pat yra neįmanoma.

            1.1. 2006 m. birželio 6 d. nutarime, kuris ir yra „Dėl Konstitucinio Teismo statuso“, KT konstatavo, kad:

            „18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai.“

                     Tai reiškia tai, kad Konstitucinis Teismas tikrino ir priėmė nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo ir šio straipsnio 3 dalies atitikties tik 2 Konstitucijos straipsniams – tik Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai,

                     bet „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais“,

                     nutarė: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis (Žin., 1993, Nr. 6-120) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“

                     1.1.1. Tai reiškia tai, kad KT tikrino atitiktį tik 2 Konstitucijos straipsniams, bet nutarė, kad neprieštarauja visai Konstitucijai.

            1.2. Pabrėžiame ir tai, kad KT net pats sau nustatė, ką jis nagrinės. Šiame nutarime KT taip pat nurodo, kad nustatė:

„2. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ buvo nuspręsta:

                      – priimti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai;

                     – grąžinti pareiškėjui prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams.“

                     Tokiu būdu patys KT teisėjai nusistatė, ką jie nagrinės, – patys apribojo savo tyrimą iki įstatymo normų atitikimo tik 2 Konstitucijos straipsniams patikrinimo, bet ir jie patys visiškai neteisėtai bei nepagrįstai nutarė, kad neprieštarauja visai Konstitucijai.

                     Manome, kad tikrame Teisme tokiu atveju būtų taikomas trūkumų šalinimo institutas – tik kažin, ar reikėtų, nes: „LIETUVIŲ TAUTA – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, (…), Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė KONSTITUCIJĄ“ (Konstitucijos preambulė), kuria įsteigė ir nustatė Teismo irKTkompetenciją, ką ir išdėstė šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII, IX skirsniuose, kuriuose ir yra visi visa tai (steigimą, sudarymą, kompetenciją ir kt.) nustatantys straipsniai.

                     Matyt, priimdamas šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, KTpo ranka neturėjo Konstitucijos teksto ir neturėjo galimybės pažiūrėti šiuose Konstitucijos skirsniuose esančių straipsnių nuostatų ?

                     Iš šono žiūrint, atrodo, kad šios institucijos nariai veikė nesąžiningai, nes nagrinėjo pareiškėjų prašymą, ignoruodami Konstitucijos straipsnius, kurie nustato KT ir Teismo steigimą, sudarymą ir jų kompetenciją bei kt. Pabrėžiame tai, kad, būtent tai KT net apskritai atsisakė: „ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams“. Tokiu būdu KT apskritai ignoravo tai, kad KT ir Teismas turi savo atskirus, savarankiškus įstatymus, kuriuos priimti Lietuvos Respublikos Seimą įpareigoja pati Konstitucija.

                     1.3. Be to, šiuo konkrečiu atveju KT teisėjai yra teisėjais „savo paties byloje“, nes priėmė nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo, kuris nustato Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką, atitikties Konstitucijai. Čia jau yra valstybės teisinės sistemos problema. Jos išsprendimas, pirmiausia, priklauso nuo šių asmenų sąžinės. Tol, kol jų darbas kelia pagrįstų abejonių, sudaromos realios sąlygos klestėti sisteminei Korupcijai Valstybėje. Nuo šių asmenų sąžiningo ar nesąžiningo veikimo iš dalies ir priklauso Lietuvos ateitis.

                     1.4.Tai reiškia tai, kad toks KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimas iš esmės yra niekinis nuo jo priėmimo momento – nėra teisės šaltinis, kuriuo tikras Teismas turėtų teisę grįsti savo sprendimus (nutartis).

            2. Konstitucijos 106 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi, kurios nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      2.1. I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įpareigoja Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – ir Seimas) priimti:

                      1) Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriuo Seimas privalo nustatyti KT statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis);

                      2) Lietuvos Respublikos teismų įstatymą (toliau – ir Teismų įstatymas), kuriuo Seimas privalo nustatyti Teismų sudarymą ir kompetenciją (Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalis).

                      Tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT ir Teismas veikia pagal savo atskirus, savarankiškus įstatymus – Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo. Pažymime ir tai, kad KT neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija)ryšių su Teismu. Visa tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT į Teismų sistemą neįeina.

                      „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      Paminėtina tai, kad jau Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, „turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą“, akivaizdžiai rodo tai, kad KT nėra asmeniui „teisinės gynybos priemonė“ –  akivaizdžiai nėra Teismas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      Nurodytąją Konstitucijos nuostatą detalizuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, kuris jau tiesiogiai įvardina, kad Konstitucijos nuostata, jog „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, reiškia tai, kad „yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas“ (65 straipsnio 2 dalis).

                      2.2. Taigi, ši Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.    

                      2.3. Pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija. Asmeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas (Konstitucijos IX SKIRSNIS).

                     3. Pabrėžiame tai, kad KT, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, turi teisę peržiūrėti savo nutarimus, išvadas ir sprendimus, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ir patys KT nariai (teisėjai, kurių yra 9) dėl priimtojo nutarimo pateikia raštu savo atskirąją nuomonę (kartais net 3 KT nariai iš karto).Taip pat ir pats KT konstatavo, kad: „12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr. 33/03).

                     4. Manome, kad privalote inicijuoti KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimo peržiūrėjimą.

                     4.1. Bendru atveju diskrecija (veiksmų laisvė, nuožiūra) reiškia pasirinkimo laivę tarp teisėtų alternatyvų, bet ji nereiškia teisės veikti be teisinio ir faktinio pagrindo. KT nėra aukščiau Konstitucijos. Taigi, konstitucinė KT diskrecija nėra absoliuti. KT diskrecija neatleidžia jo nuo pareigos pagrįsti savo nutarimą Konstitucijos normomis.

                     4.2. Veiksmų laivė, kuria buvo pasinaudota priimant šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, turi būti pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes ji buvo panaudota be konstitucinio pagrįstumo.

                     4.3. Ar toliau KT slėptis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos nebebus galima ?

                      5. Pareiškėjų pateikiamas siūlymas iš esmės peržengia tik vieno KT nutarimo priėmimo ribas.

                      5.1. Sprendžiamas fundamentalus klausimas, ar KT veiksmai Lietuvoje yra teisiškai kontroliuojami, ar jie jau virto ar gali virsti nepatikrinama valdžios zona ?

                      5.2. Teisinės valstybės kelias – skaidrumo ir teisės kelias.

                     6. Pareiškėjų siūlymo nagrinėjimo baigtis Seime ir taps reikšmingu lakmuso popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai.

                                           Dėl to, kas išdėstyta,

prašome JŪSŲ:

                     asmeniškai ar kartu su kitais Seimo nariais pasiūlyti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui peržiūrėti savo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą ir priimti nutarimą, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimus.

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Rimantas Astrauskas

Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo atsirado politinės jėgos, kurios buvo suinteresuotos teigti negatyvią informaciją apie sukilėlius, tikėtina, ir kiršinimo tikslais. Dėl to 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariatas  surašė  pranešimą apie iškeldintą iš buto žydą Javšicą. Klaipėdiečiai iš dokumento rinkinio „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”  sudarytojo Vasilijaus Safronovo neišgirdo paaiškinimo, kodėl į rinkinį pateko feikinis pranešimas be analizės? Kodėl mūsų sukilėliai liko apšmeižti?

Žydų ir lietuvių santykiai visada susilaukia didesnio dėmesio. Tai jautrus klausimas, ir jeigu istorikai jį pateikia neatsakingai, tai didžiulė nepagarba istorinei atminčiai. 

2023 m. tas pats istorikas Vasilijus Safronovas atrinko dokumentus, transliteravo ir komentavo bei parašė kritinę dalį knygai ,,Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė”.

Ar tikrai buvo atlikta Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio-Polovinsko atsiminimų kritinė analizė? Jei buvo, tai kaip galėjo internetiniame laikraštyje ,,Atvira Klaipėda” atsirasti  straipsnis, pavadintas  „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“. Tokį pavadinimą straipsniui davė žurnalistas Martynas Vainorius, nes J. Budrys-Polovinskas taip įrašė savo dienoraštyje. Kiek tokiame pasakyme istorinės tiesos?  

Iš J. Budrio-Polovinsko dienoraščio sužinome, kad Tilžės akto signataras, diplomatas, teisininkas Viktoras Gailius kreipėsi į J. Budrį-Polovinską, dirbusį gubernatoriumi,  priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į Klaipėdos teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių kalbą. Dienoraštyje po prašymo ir atsirado J. Budrio-Polovinsko įrašas apie tai, kad „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“.

Liūdna ir skaudu skaityti visišką sukilimo vado nesusigaudymą Klaipėdos krašto situacijoje. Po sukilimo Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai šnekantys tarnautojai, reikalingas buvo vertėjas. Tilžės akto signataras Jurgis Arnašius 1924 m. įsidarbino Klaipėdos teisme vertėju.  Jo sūnus Valteris Arnašius, kuris baigė Karaliaučiuje teisės mokslus, 1930–1940 teisėjavo Klaipėdoje. Jis buvo vienintelis Klaipėdos teisme teisėjas, kuriam nereikėjo vertėjo. Įdomu, kodėl sukilimo vadui nebuvo svarbiausia užduotis  Klaipėdoje sulietuvinti įstaigas? Kodėl jo asmeninis rūpestis buvo tautinė priklausomybė? Tas pats žurnalistas Martynas Vainorius, tik kitame savo straipsnyje „Tarpukario Klaipėda: kas klestėjo ir kentėjo valdant Lietuvai?“, rašė apie kitus atsiųstus dirbti į Klaipėdą gubernatorius, vykdžiusius lietuvinimo politiką „…sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą“.

Jei, kaip rašo J. Budrys–Polovinskas, lietuviai būtų nekentę žydų, tai tuoj po Klaipėdos sukilimo 1923 m. nebūtų atsikėlęs žydų tautybės teisininkas Rudolfas Valsonokas. Jis parašė ir 1932 m. išleido knygą „ Klaipėdos problema“. Jis, kaip ir šio krašto patriotai, teigė, kad  Klaipėdos kraštas – baltiška žeme, čia įsikūrę gyventojai – autochtonai; pritaria 1923 Antantės šalių sprendimui teritoriją perduoti Lietuvai, rašė apie Vokietijos kišimąsi į krašto valdymą, vietos gyventojų kiršinimą, neregėtą šios valstybės politinį, ekonominį spaudimą Lietuvai.

Čia, Klaipėdos krašte, lietuvių kalba kalbantys žydai buvo reikalingi kaip oras lietuvinant nutautintą kraštą. Žydai padėjo vykdyti lietuvinimo misiją –  čia yra puikus R. Valsonoko pavyzdys. Aišku, kad buvo nepatenkintų politinių jėgų, ir jos darė viską, kad lietuviai ir žydai būtų kiršinami, ir tokiu būdu būtų stabdomi Klaipėdos krašto lietuvinimo darbai.  

Keistai atrodo, kai istorikas Vasilijus Safronovas, kuris atrinkinėja tendencingą istorinę medžiagą, tapo Lietuvos kultūros tarybos nariu 2025–2029 m. kadencijai (2025-05-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 288).

Ernstas Aleksandras Augustas Georgas Vichertas gimė 1831-03-11 Įsrutyje (vok. Insterburg, rus. Černiachovskis).  E. Vichertas buvo ne tik teisėjas, bet ir labai produktyvus rašytojas.  Lietuvoje po II pasaulinio karo jo kūryba buvo patekusi į užmarštį.

Lietuviams  apie E. Vichertą, kaip pjesių kūrėją, režisierių, rašytoją  istorinio žurnalo leidėją iš nežinomybės ištraukė Mažosios Lietuvos   kultūros tyrinėtojas, Lietuvos knygotyrininkas   Domas Kaunas.

Šiandien Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono valdžios ir visuomenė  skirtingai vertina  E. Vicherto kaip rašytojo atminimo sugrįžimą. Klaipėdos rajono savivaldybė  įsteigė E. Vicherto premiją “Jaunasis talentas”. Kasmet  iškiliausią rajono moksleivį apdovanoja 500 eurų premija. Jau daugiau  kaip 20 metų Priekulėje veikia E. Vicherto vardo  mėgėjų teatras. Visai kitaip elgiasi su E. Vicherto atminimu  Klaipėdos miesto savivaldybė. Ji  atsisakė grąžinti E. Vicherto vardo gatvės pavadinimą. Vienas iš motyvų buvo, jog jo kūryba turėjo tikslą   – asimiliuoti  lietuvių tautą per meninį žodį, kuris  turi stiprią įtaką mąstymui ir tapatybei.

Graudu, tačiau  vokiškai rašiusius ir jų  paliktą literatūrinį paveldą, reikalaujama vertinti taip, jog jis   teisingai pavaizdavo  lietuvio paveikslą, jo gyvenimo būdą, papročius.  Liūdna, nes  nedrįstama į  E. Vicherto kūrybą pasižiūrėti  per   asimiliacijos aspektą arba kaip jo litertūriniai pasakojimai  siekė  keisti lietuvio  savivoką.

Trumpai apie E. Vicherto apsakymus.

Lietuvių kalba ilgą laiką skaitėme tik  nepilnai išverstą  E. Vicherto  apysaką „ Šaktarpis“. Dėka finansuotojų: Klaipėdos miesto savivaldybės, leidybos paramos fondo „Bonifacijus“, p.Elenos Statulevičienės galime susipažinti su penkiais  E. Vicherto apsakymais.  Vertėja   Ieva Perednienė  mums, lietuviams, suteikė galimybę susipažinti su E. Vicherto literatūriniu  palikimu.    2025 metais „Eglės“ leidykla  išleido  I. Perednienės išverstus penkis apsakymus su retesnių žodžių ir sąvokų paaiškinimu,  pavadinimu  “Lietuviški pasakojimai“.

Apsakymų rinkinys  pradedamas kūriniu „ Ansas ir Gryta“. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas Ansas – darbštus lietuvis,  bet užsispyręs, atsisakantis atiduoti savo žemes vokiečiui dvarininkui.  Rinkinyje „Lietuviški pasakojimai“ ( 14 psl.) apie  vokietį parašyta: „Ponas Frydricas Gėlaras, kuriam priklausė dvaras….- taigi, jis buvo vyras , iškilęs savo pastangomis, ir pagrįstai savimi didžiavosi.“ Vokietis apie apsigyvenimą Prūsų Lietuvoje kalbėjo taip, kad „ Kam man tas dvaras….Pirmiausia reikia išsivalyti!“ Ir jis iš tikrųjų „valė“, daug greičiau , nei atrodė, jog būtų įmanoma- vieną po kito pirko ūkius, nugriaudavo senus medinius pastatus, sode iškirsdavo medžius, senus kiemus suardavo taip, kad netrukus net kaimo vaikai nebegalėdavo pasakyti, kurioje vietoje  buvo Kristupo Posingio, o kurioje Jurgio Lauro  šulinys“ ( psl. 14).  Deja, visų Vanagų kaimo jam nepasisekė užvaldyti. Lietuviškos sodybos jam trukdė, t.y. gadino vaizdą į upės pusę. Vienas iš ūkių, kuriuos vokietis  norėjo perimti priklausė lietuviui Ansui. Pagal apsakymo autorių,  Anso ūkio perėmimas teisėtas, įsigijo per varžytines. Vokietis su buvusiu žemių savininku lietuviu Ansu norėjo  teisingai pasielgti. Štai ką šneka vokietis F. Gėlaras: „Ansai, ir su savo senuoju kaimynu ketinu elgtis krikščioniškai. Tebūnie taip, lyg pats būčiau jį iš tavęs nusipirkęs už maždaug tokią sumą, kokią kadaise tau siūliau, neskaitant per tą laiką patirtų nuostolių  dėl sklypo nepriežiūros. Jau atsiskaičiau su tavo tėvu ir jis pabučiavo man ranką, tavo seserį Marę aprūpinsiu kraičiu, kai jai atsiras vyras, o tau savo noru tuoj pat duosiu tris šimtus talerių nuo pirkimo vertės.“ ( psl. 55-56).  E. Vichertas lygiagrečiai su ūkio praradimu aprašo   ūkininko  Anso meilę lietuvaitei Grytai   ir jų nuopolį: Gryta – nuodytoja, Ansas –padegėjas ir  kontrabandininkas. Jie abu netenka  gyvybių.

Gėris turi nugalėti, todėl vokiečiui atiteko žemės, o blogis turi būti nubaustas. Rašytojas  E. Vichertas    literatūriniams personažams Ansui ir Grytai  atėmė gyvybes .  Perskaitęs apsakymą, su kuom norėtumei tapatintis? Su vokiečiais,  ar lietuviais?

Sekantis apsakymas „Šaktarpis“. Lietuvis, vyresnės kartos atstovas Jurgaitis. Jis nepaiso valstybės nurodymų dėl draudimo žvejoti.  Jurgaitis, kai būdavo pagaunamas brakonieriaujant, tai niekada nekaltindavo savęs, o visada žvejybos prievaizdą vokietį Griunbaumą.  Jurgaitis į nelegalų verslą įtraukė ir jaunuolį vardu Endrikis.  Vokietis Griunbaumas jį  auklėja : „ O dabar dėl tavęs turiu bėdų, nes kartu  su tuo senu niekšeliu patekai į nusižengusiųjų sąrašą!“… Bet tavo reputacija sutepta“… Būk protingas, Endriki, nebedaryk taip, iš to nieko gero nebus“(  psl. 115).

Lietuvis tiek neapkentė  žvejybos  prižiūrėtojo, kad  nusprendė jį nužudyti. Jis nupjovė polius, kurie laikė prievaizdo namą ir tikėjosi, kad pavasarį, kai ims judėti  ledai, nuskęs  prievaizdas drauge su namu.  Pavasarį Jurgaitis džiaugėsi, kai išvydo plaukianti žvejybos prievaizdo namą: „ Žvejybos prievaizdas turi plaukti!-sušuko lietuvis. – Niekas jam nepadės, jis turi plaukti! Bet kranto nepasieks, ledas prakirs kaukolę, turės prigerti kaip šuo! Ojė, prigers!“(psl. 129).

E. Vichertas rašo, kad „ Žvejybos prievaizdas Griunbaumas…jam nebuvo galima nieko prikišti , išskyrus tai, kad būtent  ir buvo labai griežtas ir tiksliai laikėsi įstatymo, o tai niekam nepatiko. (Psl. 82).

Apsakymo autorius palieka gyva vokietį, jį išgelbsti lietuvio Jurgaičio dukra. E. Vichertas savo literatūrinį personažą  lietuvį nugalabija,  nuskandina.   

Šiame apsakyme taip pat nugali gėris, vokietis lieka gyvas, o lietuvis kaip blogis – sunaikinamas. Ir vėl tas pats klausimas, tai su kuo norėtumei tapatintis, ar su nuskandintu lietuviu, ar su vokiečiu.

Trečiame apsakyme lietuvė motina nužudo savo dukrą, nes ši pamilo patėvį, o patėvis įsimilėjo  ją.  Už palaidą gyvenimą nubaudžiami  abu literatūriniai personažai. Motina dukrą Madlę nunuodija, o patėvis  nusižudo. 

Ketvirtas apsakymas pavadinimu „ Endrikis Kraupaitis“. Lietuvis E. Kraupaitis gyveno anapus Nemuno į Priegliaus upę įtekančio upelio aukštupyje. E. Kraupaitis, pasiturintis lietuvis, malūno savininkas, vedęs vokietę. Lietuvis sugalvojo savo seną malūną padegti, nes „patobulėjus technikai, jį aplenkė  ne vienas konkurentas“( psl. 205). Jis tikėjosi gauti gerą išmoką, nes  apdraudė, o  už tuos pinigus pasistatyti naują malūną. Sumanymas nepasisekė, atsirado liudininkas, kuris matė, kad pats šeimininkas E. Kraupaitis padegė malūną. Teismas E. Kraupaitį nuteisė dešimt metų kalėjimo. E. Kraupaičio motina ėmėsi veiksmų išvaduoti sūnų. Ji surado melagingai liudijančią merginą, t.y. alibi savo sūnui, atseit, tą visą naktį jis buvo jos  namuose.  Teismas, prisiekusieji patikėjo melagingu liudijimu ir E. Kraupaitį išteisino ir paleido iš kalėjimo į namus. Motina, kuri puikiai žinojo, kad gelbėdama sūnų ji surado netiesą kalbančią liudininkę, pasitinka sūnų apsirėdžiusi tautiniais rūbais: „Tarpduryje pasirodė lietuviškais apdarais vilkinti senolė: jos galvą gaubė juoda, priekyje tarsi stogeliu kaktą dengianti skara, kurią iš apačios prilaikė balta kepuraitė;“ (psl.215). Sūnus aplanko melagingai liudijusią merginą ir jai siūlo pinigų, ji atsisako,  ji nenori jokių pinigų, ji tik paėmė iš jo motinos „dailius  meniškai išsiuvinėtus marškinius“, „ tokių  niekur nenupirksi, ir šilko liemenes, ir gelumbės švarkus, ir vilnoninės kojines su smulkiausiais rombų raštais. Pasikvietusi mane ji traukė iš skrynios rūbelį po rūbelio. ..Tada malūnininke, ir sutikau“ (psl. 236).

Šiame apsakyme autorius ypatingą galią suteikia  lietuviškiems  rūbams, svabiausia, rūbai įgyja  neigiamą įvaizdį. Tautiniais apsirengia ta, kuri surado sūnui melagingą liudytoją. Mergina liudijo netiesą ir ji parsiduoda ne už pinigus, bet už  lietuviškus rūbus, kuriuos parduotuvėje neįsigytų.

Puikiai žinoma, kad rašytojo aprašomu laikotarpiu lietuviai didžiavosi savo nacionaliniais rūbais, ypač merginos, nes jos ant arklių su lietuviškais aprėdais pasitikdavo aukštus pareigūnus, net karalių.

Apsakymo autorius apie vokietę, apie Enrikio Kraupaičio žmoną  rašo, kad „Kokia padori moteris tai pakęstų? Žmonės mane pažįsta kaip padorią moterį – kaip vokietę”( psl. 222).

E. Vichertas sukuria skirtingus moterų paveikslus, vadovaujantis tautine priklausomybe.  

Penktas ir paskutinis apsakymas taip pat apie lietuvę nuodytoją.  Knygoje “ Lietuviški pasakojimai” visuose  apsakymuose lietuviai yra pavaizduoti kriminaliniais nusikaltėliais. Ar autorius literatūrinius personažus ir  įvykius išgalvojo pagal didžiavokišką mentalitetą?  Manau, kad  autoriui  apšmeižti lietuvius buvo normalu, nes tai nukariauta ir nykstanti tauta.  Apie E. Vicherto pomėgį melui rašo  ir jo bendraamžis Johanas  Zembrickis, vaistininkas, tautosakos rinkėjas, raštijos darbuotojas, istorikas, gyvenęs XIX -XX pr. Jis leidinyje “ Klaipėda XIX amžiuje” II tome (98 psl) parašė, kad “Ernstas Wichertas knygoje “Grafo sūnus ir kitos novelės” (Berlynas 1889m.) 147-199 psl. novelėje “Labdarys”pavaizdavo Wienerį Ivanovo asmeniu. Tačiau jam reikėjo geriau paieškoti informacijos apie  Wienerį, o ne leisti apskrities teismo tarėjui Benno Buchardžiui skleisti tokius žemus tuometinės Klaipėdos plepalus apie šį žmogų.” J. Zembrickis  rašytojo darbą įvertino – “Taigi, Wichertas nusižengia tiesai šioje novelėje.”  

 Manau, kad visi užkariautojai elgiasi panašiai, nes jų darbai teisingi, o nukariauta tauta  dėl visko kalta. Šiandien  tai stebime Ukrainoje, kai rusai nesuvokia savo nusikaltimų masto, nes jie yra užkariautojų tauta. Jie turi gauti viską ko nori.  

 Klaipėdos miesto taryba, kai  istorikai ir Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė  ir nusprendė gatvę pavadinti vokiečio rašytojo E. Vicherto vardu, atsisakė.  Klaipėdos miesto taryba nusprendė, jog turėjo apklausti gyventojus, o ne patys siūlyti gatvės pavadinimą. Klaipėdos miesto taryba   negrąžino istorinio gatvės pavadinimo ir nepavadino jos  Ernsto Vicherto vardu.

Klaipėdos miesto savivaldybės merui A. Vaitkui

DĖL K. DONELAIČIO AIKŠTĖS                                                                         2026-04-24

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriui, kaip visuomeninei organizacijai, jau daug metų tenka prisidėti prie K. Donelaičio  gimtadienio minėjimo organizavimo, kuris vyksta sausio 1 d. Esame tos aikštės pastovūs lankytojai ir naudotojai. 

Skveras nebuvo tvarkomas, ir kaip  architektas E. Benetis sako, neprižiūrimas daiktas visada tampa neišvaizdžiu.

Liūdna, kad  nutarta aikštę ne sutvarkyti, bet pertvarkyti. Kardinaliai užsimota pakeisti architekto Petro Šadausko autorinį palikimą, nes tai, atseit,  sovietinis paveldas.

Mes, grupė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narių, drauge su architektu E. Benečiu nuvykome į aikštę, kad gyvai apžiūrėtume ir įvertintume ko neteksime ir ką įgysime, jei bus pritarta A. Žebrausko pasiūlytai K. Donelaičio aikštės rekonstrukcijai.

1. Dėl vandens gertuvės pastatymo bus sunaikinta dalis atraminės sienelės akmenų, kurie suvežti iš Lietuvos laukų ir nušlifuoti rankiniu būdu.

2. Numatyta perkelti pagrindinį takelį  ir laiptus apie metrą nuo dabar esamo. Tada jis ves ne  prie paminklo, o šalia jo. Toks perkėlimas neturi nei estetinės, nei pažintinės reikšmės.

3. Ne visiems pakilimams numatyti pandusai ir rampos, o pėstiesiems laipteliai prie jų, saugiam ėjimui.

4.  Suprojektuoti  rausvos spalvos takeliai, atseit,  raudona spalva yra būdinga Klaipėdos kraštui. Tokiu atveju raudonome fone K. Donelaitis ištirps ir susilies su danga.

5. Numatyta panaikinti pėsčiųjų taką, kuris supa  K. Donelaičio aikštę. Pėstieji neteks galimybės vaikčioti aplink.

6. Neapalvoti ir į niekur vedantys dviračių takai bei perteklinės jų stovų vietos kels tik problemas.  

PO gyvo apsilankymo K. Donelaičio prašome, prašome:

1. Neardyti atraminių sienelių.

2. Neperkelti pagrindinio tako, vedančio nuo Liepų g. prie K. Donelaičio.

3. Pandusus numatyti visiems pakilimams bei šalia pandusų suprojektuoti laiptus dėl pėsčiųjų saugumo.

4. Takeliams parinkti ne rausvą, o kitokį atspalvį, kontrastingesnį paminklui.

5. Išsaugoti pėsčiųjų patogumui takelius, kuriais žmonės kasdien kerta aikštę. Nenaikinti pėsčiųjų taką nugarinėje paminklo pusėje, nes juo eina mokyklos lankytojai.

6. Atsisakyti vandentiekio.  

7. Aikštės apšvietimui naudoti ne masinės gamybos šviestuvus, bet pagaminti kuo artimesnius buvusiems originaliems.

8. Atnaujinti  mažosios arcitektūros elementą suoliukus, juos pastatyti ne ant takų, o šalia jų, suformuojant specialias vietas.

9. Numatyi šiukšlių dėžes.

Sovietinės Lietuvos mokyklinis istorijos vadovėlis pateikia informaciją  tik  apie 1940 m. liepos mėn. tariamą socialistinę revoliuciją ir apie delegaciją,  išvykusią  į Maskvą paprašyti,   kad Lietuvą priimtų  į Sovietų sąjungos sudėtį.

To laikmečio mokykliniame istorijos vadovėlyje nerašoma, kad prieš tariamą socialistinę revoliuciją,  birželio mėn. 15 d.,  sovietų tankai kirto Lietuvos valstybinę sieną ir ją faktiškai okupavo.

Sovietinės ideologijos esmė –  akcentuoti  tik naudingus istorinius faktus bei užmiršti  arba slėpti nepatogius įvykius.  Todėl jų pateiktą istoriją galime pavadinti  „išpešiotos vištos“ teorija. Sovietai pešiojo ir mėtė lyg plunksnas netinkamus faktus, o tinkamus hiperbolizavo,  kad visuomenė matytų tik tą „tiesą“, kuri buvo naudinga okupacinei valdžiai. 

Sovietinė istorija neigia istorinių įvykių seką, ignoruoja 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdytą  okupaciją, tačiau  plačiai viešina  sekantį faktą –  1940 m. liepos – rugpjūčio mėn., taip vadinamą,   kolaboravimą. Okupacija yra priežastis, o pasekmė –  kolaboravimas.  Lietuvos Respublikos Seime  tariami Lietuvos patriotai, nutarę  vadovautis sovietine idiologija, atsisakė  istorinių įvykių  nuoseklumo. Jie  neparuošė bei  nepriėmė įstatymo, kuris būtų skirtas okupacijai, kaip svarbiausiam, pirminiam istoriniam  įvykiui įvertinti. Iki šiandien nėra  įstatymo  leidžiančio Staliną  patraukti  į karo nusikaltėlių teismą, kaip vieną iš II pasaulinio karo organizatorių, okupavusį  Lietuvą. Vietoj to  paruošė  Desovitizacijos įstatymą, skirtą sekusiam istoriniam įvykiui po okupacijos.  Lietuvos politikai,  atsisakydami ruošti sprendimą, jog  Stalinas –  tarptautinis karo  nusikaltėlis,   tuo pačiu, kviečia buvusį okupantą sugrįžti. Taip pasielgę politikai deklaruoja tarnystę Putinui. Desovitizacijos įstatymą  reikia pavadinti  “gėlių mėtymu”  okupantui po kojomis. Šiandien yra siunčiama  žinia potencialiam būsimam okupantui,   jei jis  ateis užgrobti Lietuvos: nepaduos jo į teismą kaip karo nusikaltėlį, paliks ramybėje, kovos su kolaborantais, vykdys desovitizaciją,  deklaruos tautiečiams panieką  už bendradarbiavimą su priešu.  

Praeitais metais Klaipėdos miesto taryba atsisakė keisti kolaborantų Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių pavadinimus. 

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Paulė Kuzmickienė, kuri paruošė Desovitizacijos įstatymą, Lietuvos vyriausybės atstovė Daiva Kerekeš, kuri skundė Klaipėdos tarybos sprendimą,   Vilniaus administracinio teismo  teisėjai Jolita Rasiukevičienė, Arūnas Kaminskas ir Vita Valeckaitė bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai  tapo užsakymo stalu, nes jie sutiko ir pritarė,  jog priežastis nėra  svarbiausias įvykis, o  pasekmė jiems tapo  svarbiausiu faktu. Jie atsisakė laikytis nuoseklumo ir eiliškumo vertinant  istorinius įvykius. Gėda, bet anksčiau išvardintieji,  valdžią atsovaujantys,  pritaria, jog galima  taikyti sovietinius metodus – ištraukti iš įvykių sekos  faktą, kuris, atseit, deklaruoja patriotizmą ir tautai,  kaip prisidirbusiems „kačiukams“,  kaišioti po nosimi reikalavimą neigiamai įvertinti kolaborantus.

Lietuvos gyventojai, reikalaujantys laikytis vakarietiškos demokratijos, kad visi istoriniai įvykiai būtų  įvertinami  pagal  chronologišką seką,  atsisakę paklusti sovietinės istorijos reikalavimams, yra vadinami kremliniais ir vatnikais. Lietuvos gyventojai, pritariantys sovietinės istorijos metodologijai, yra vadinami patriotais.

Būtina teisiškai įvertinti  1940 m. birželio mėn. 15 d. okupaciją. Kol nėra teisiškai įvertintas Sovietų sąjungos, kaip karo organizatorės, nusikaltimo mastas, kai jos suokalbininkė Vokietija sulaukė pasmerkimo, kol vyksta paruošiamieji darbai, turėtų būti stabdomas Desovitizacijos įstatymo vykdymas.

Klaipėdos miesto savivaldybė galėtų žymiai daugiau prisidėti  prie viešinimo  vieno juodžiausio tautos įvykio – okupacijos.  Jei nebūtų  į Lietuvos  teritoriją įžengę  nekviesti svetimos valstybės kareiviai,  tai nebūtų ir kolaboravimo – po to sekusios pasekmės.   

Įteiksime  Lietuvos Respublikos Vyriausybei  reikalavimą, kad Vilniaus  kultūros ir sporto rūmuose įkurtų garbingą sąjūdžio istorijos atminties įamžinimo muziejų.

Lietuvos vyriausybė, atseit, smerkia totalitarizmą, pratęsia sankcijas  Baltarusijai, Rusijai.  Ar tai nėra apsimestinis veiksmas, nes Vyriausybė  per Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkę Fainą Kuklainsky bendradarbiauja  su Rusijos piliečiu, kuris remia Putino  įgyvendinamą  totalitaristinę valdymo sistemą Rusijoje?   Vienas iš jų, –  Europos žydų kongreso pirmininkas Viatcheslav Moshe Kantor. Šis įtakingas žydas pagal Europos sąjungos teismo sprendimą  prisideda  prie Rusijos pelnų ir yra artimas Putino draugas.  JAV administracija šį verslininką yra įtraukusi į Kremliaus sąrašą. Visi Rusijos piliečiai, kurie pasmerkė karą Ukrainoje, tapo inoagentais ( užsienio agentais) ir išvyko iš Rusijos, prarado uždirbtus pinigus arba atsidūrė kalėjime. V.M. Kantor puikiausiai jaučiasi Rusijoje ir toliau krauna savo kapitalą. Jis ir F. Kukliansky važinėjasi po  Europa,   organizuoja arba dalyvauja konferencijose, kurios skirtos  antisemitizmui. Jis, save paskelbęs tolerancijos ir susitaikymo šalininku, pateikia veiksmų  planą, kaip kovoti su sugrįžusiu antisemitizmu.  Deja, Rusijoje V. M. Kantor nepropaguoja nacionalinės atsakomybės modelio dėl patyčių žmogaus gyvybei. Ar jis nemato, kad ekstremizmas tapo Rusijoje valstybine politika? Ar jis nežino, kad  Rusijos prezidentas siunčia žudyti ukrainiečius, vien todėl, kad jie  gina savo Tėvynę Ukrainą? V. M. Kantor, nepasmerkęs   Rusijos, Putino  už antiukrainietišką politiką  ir neparuošęs  veiksmų plano, kaip stabdyti  Rusijoje neapykantą ukrainiečiams, yra grėsmė Lietuvos saugumui.  Antisemitizmas ir antiukraizmas turi tas pačias šaknis – tautinę neapykantą.   F. Kukliansky dalyvavimas apsimestinio žmogaus gyvybės gynėjo  V. M. Kantor veikloje yra pavojus nacionaliniam saugumui. V. M . Kantor Lietuvoje turėtų būti paskelbtas persona non grata.  

Reikalaujame Lietuvos vyriausybės pirmininkės Ingos Ruginienės atsisakyti nuo žydų memorialo idėjos, nes aiškiai matome, kad V. M. Kantor antisemitinis judėjimas tėra širma savo draugo, Rusijos prezidento, tikslams įgyvendinti.

2026-02-12 „Verslo žinios“ rašo, kad   Vyriausybė grįžta prie idėjos Vilniaus koncertų ir sporto rūmus paversti žydų memorialu.   
                         Manome, kad Vyriausybė privalo aiškiai pasakyti,  ar garbinga  bendradarbiauti  su žydų organizacijomis, kurioms vadovauja „Europos žydų kongreso“ pirmininkas  Viatcheslav Moshe Kantor, atvirai deklaravęs paramą ir draugystę Rusijos prezidentui.  

V. M. Kantor, turintis Rusijos, Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietybes, į Europos Sąjungos  sankcijų sąrašą pateko 2022 m., nes  yra atsakingas už materialinę ir finansinę paramą veiksmams, kurie kenkia Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba kelia jiems grėsmę , ir kad V.M.  Kantor yra Rusijos oligarchas, pagrindinis akcininkas    „Akron Group“, vienos didžiausių Rusijos trąšų gamintojos, kuri vykdo ir karinės pramonės užsakymus.

V. M. Kantor advokatai kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą, kad panaikintų sankcijas. V. M. Kantor advokatai teigė, kad nėra įrodymų apie ginamojo glaudžius ryšius su Kremliumi ar naudą, kurią jis gauna iš karo Ukrainoje.

2025 m. sausio 15 d.  Europos Sąjungos Teisingumo teismas sankcijų nepanaikino, nors  buvo pateiktas  jį palaikantis laiškas, kurį pasirašė 42 įvairių žydų bendruomenių atstovai.  Teismas nusprendė, jog iš pateiktų  dokumentų apie „Akron Group“ struktūrą matosi, kad   tikrasis savininkas buvo V. Kantor ir jo trys nepilnamečiai vaikai, o draugystę su Rusijos prezidentu rodo  viešai prieinami dokumentai, įskaitant naujienų straipsnius.

 2025 m. gegužės  12 d. V. Kantor advokatai teikė apeliacinį skundą.

Amerikiečių verslo žurnalo  „Forbes“ duomenimis  2026-03-11   V. Kantor pagal turtingumą užėmė pasaulyje   Nr. 251, jo turtas įvertinamas  realiuoju laiku 12 mlrd. USD. 

Ukrainiečių kariuomenė 2026 m. vasario  mėn. dronais atakavo Smolensko srityje esančią Dorogobužo chemijos gamyklą. Ši gamykla priklauso trąšų gamintojui „Acron Group“, kurio pagrindinis akcininkas V.M. Kantor. Minėtoji įmonė, be kita ko, gamina amoniaką, amonio nitratą ir azoto rūgštį – šios medžiagos taip pat gali būti naudojamos kariniams tikslams.

Tiek Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimas 2025 m. sausio 15 d. –  V. M. Kantor nepanaikinti sankcijų, tiek Ukrainos kariuomenės naikinami  dvigubos paskirties „Acron Group“ objektai Rusijos teritorijoje suponuoja mintį, – V. M. Kantor yra pavojingas  Lietuvos saugumui.    Organizacijos, kurios bendradarbiauja su V. Kantor, t.y. “Europos žydų kongerso” narės taip pat yra pavojus Lietuvos saugumui.

Pažymėtina, kad Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė yra šio Kongreso narė, o bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky 2020 m. tapo „Europos žydų kongreso“ Vykdomojo komiteto narė.

Lietuvos URM 2017-11-01,    reaguodama į Europos žydų kongreso pareiškimą   dėl tariamo rašytojos Vanagaitės persekiojimo, pabrėžė, kad iškraipant tiesą – supriešinti žydų genocido ir Lietuvos  antisovietinės rezistencijos rėmėjai. Deja, F. Kukliansky veiksmai ir šiuo metu tapatūs.

Europarlamentas  2022 m. Rusiją pripažino teroroizmą remiančia valstybe. Rusijos Federacijos išpuoliai ir žiaurumai nukreipti prieš Ukrainos civilius gyventojus, civilinės infrastruktūros sunaikinimas ir kiti sunkūs žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai prilygsta teroro aktams prieš Ukrainos gyventojus.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas patvirtino, kad Europos žydų kongreso pirmininkas V. M. Kantor ženkliai prisideda prie  Rusijos vyriausybės, terorizmą remiančios valstybės,  pajamų.  Skandalas, kad V. M. Kantor tikisi, jog padedant žydų organizacijoms bus  panaikintos jam sankcijos. Tikisi, kad Europos  Sąjungos Teisingumo teismas nesupranta kokie „aitvarai“ neša V. M. Kantor milijardus dolerių  ir, kad nėra  jo kaltės  dėl  Ukrainos civilių gyventojų  ir infrastruktūros naikinimo.

Kol „Europos žydų kongresui“ vadovauja V.M. Kantor, o Lietuvos žydų bendruomenė yra šios organizacijos narė, tol Lietuvos vyriausybė neturi palaikyti  jokių ryšių su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene bei žydų organizacijomis, nepasmerkusiomis V. M. Kantor,   negali būti ir kalbų apie  žydų memorialo steigimą.   

  

Kretingos 13-2, Klaipėda, tel. +37064024954, e.p.virginija.jurgileviciene@gmail.com

LR Vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnis nurodo, kad  seniūnaičio  pareiga yra kalendoriniams metams pasibaigus per 2 mėnesius seniūnaitijos gyventojams pateikti  praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams.

Įstatyme nėra nurodyta kokia forma pateikiama ataskaita   seniūnaitijos gyventojams. Pagal įstatymą galima:   gyvai, susirinkimo metu, arba popierine forma, kuri  patalpinama savivaldybės internetiniame puslapyje, rubrikoje „Seniūnaičiai“.  

Jei organizuosi susitikimą su gyventojais ir jiems gyvai pasakosi apie atliktus darbus bei  numatomus  veiklos lūkesčius einamiesiems  metams, tai pagal Klaipėdos savivaldybę nebus ataskaita.

Universiteto seniūnaitijoje prioritetinis ir svarbiausias darbas buvo ir tebėra  V. Berbomo g. 2, Kretingos g.11, Kretingos g. 13, Kretingos g.15, Kretingos g. 17, Kretingos g. 19, Kretingos g. 21  kiemų renovacija. Šio rajono gyventojus , prieš pradedant kiemų tvarkymą, pakviečiau į susitikimą su vicemeru Algirdu Kamarausku ir Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Inga Kubiliene. Susitikimas  vyko Klaipėdos universiteto patalpose.

Gyventojų pageidavimu organizavau susitikimą su „Žemynos“ gimnazijos vadovybe, tėvų komitetu, savivaldybės atstovais dėl moksleivių motorinių transporto priemonių  parkavimo gyvenamųjų namų kiemuose. Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai pažadėjo, kad pastatys ženklą, jog  motorinių transporto priemonių statymas kiemuose yra  draudžiamos.

Kiemų renovacija tapo iššūkiu gyventojams. Jie pageidavo pašalinti, kaip jiems atrodė, perteklines  kilimų valymo karstykles, iškloti trinkelėmis gyventojų pramintą takelį į „Parko“ autobusų stotelę tarp Kretingos g. 13 ir Kretingos g.  17, pastatyti dviračių stovus bei atlikti kitus smulkius pakeitimus, kurie nebuvo numatyti kiemų renovacijos plane.

Universiteto seniūnaitijos antrasis  pagal svarbą darbas buvo Liudo Giros gatvės pavadinimo pakeitimas. Šios gatvės didžioji dauguma gyventojų susirinkime  dar 2024 m. nusprendė,  jog jie  nesutinka, kad L. Giros gatvė būtų pervadinta Ernsto Vicherto vardu.

Mes, XXI a. klaipėdiečiai,  turime skirtingas  nuomones dėl E. Vicherto veiklos.  Vieni  mano, kad E. Vichertas yra ta asmenybė, kurią būtų garbė turėti savo vardynuose, kuris įnešė į vokiečių pasaulį lietuvių vardą. Tai esanti  mūsų miesto istorinė atmintis, nes Klaipėda- daugiakultūris miestas. Kiti, teigia, kad Klaipėdos miesto istorinėje atmintyje liko rašytojas,   kuris  lietuvį vokiečių  pasauliui pavaizdavo   kaip amoralų žmogų. Nutautinimo politikos esmė, kad mes, lietuviai, tokie ir buvome, tai ko pykstame už „tiesą“ . Manome, kad  neišsižadėjusių savo kalbos  lietuvių,  pavaizdavimas vokiškoje literatūroje kaip žmogžudžius  turi asimiliacijos tikslą. Todėl tariamos  tiesos  skelbėjo E. Vicherto įamžinimas yra nepriimtinas.

Klaipėdos miesto taryba atsisakė L. Giros gatvę pervadinti į E. Vicherto, nes  „Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupėje“, kuri ruošė rekomendacijas, jos buvo nenuoseklios.  Pervadinant Salomėjos Nėries gatvę Darbo grupė siūlė gyventojų apklausą, o dėl L. Giros – ne.  Vyriausybės atstovė  Klaipėdos ir Tauragės apskrityse Daiva Kerekeš administraciniam teismui apskundė   Klaipėdos miesto tarybos sprendimą nepakeisti L. Giros gatvės pavadinimo į rašytojo ir teisėjo Ernsto Vicherto vardą.

Liudo Giros gatvės gyventojai, sužinoję, jog Klaipėdos miesto savivaldybė yra paduota į teismą, delegavo mane, seniūnaitę, trečiuoju asmeniu.  2025m. balandžio 2d. su prašymu kreipiausi į Panevėžio teismo rūmus, kad mane įtrauktų trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes L. Giros gatvės pavadinimo pakeitimas gyventojams gali turėti įtakos jų  teisėms ar pareigoms. Teismas atmetė prašymą motyvuodamas,  kad administracinė byla nėra susijusi su Seniūnaitija ir pastaroji neturi jokių teisių ir pareigų. Panevėžio rūmams parašiau pakartotinį prašymą teigdama,  kad  Seniūnaitija nėra tik tuščias   žemės plotas, kuris sudarytas iš gyvenamųjų vietovių. Tų gyventojų interesus aš atstovauju. Deja, trečiuoju asmeniu nebuvau į bylą įtraukta ir teismas atsisakė išgirsti L. Giros gatvės gyventojų lūkesčius.

Klaipėdos universitetas kviečia seniūnaitijos gyventojus  į reguliarius Vydūno skaitymus „Vydūnas – tautai ir valstybei“.  Šių renginių režisierius, moderatorius ir renginio organizatorius yra Juozas  Ivanauskas, kuris man siunčia kvietimus ir  temas, kad pakviesčiau seniūnaitijos gyventojus.

Esu Klaipėdos seniūnaičių sueigos sekretorė. Teikiau pasiūlymus  LR Vidaus reikalų ministerijai  dėl LR Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio  pakeitimo ir Klaipėdos miesto savivaldybei dėl didesnės seniūnaičių išmokos.

Aš, kaip seniūnaitė, reguliariai pasisakau iš Klaipėdiečių tribūnos dėl lietuviško materialaus ir nematerialaus istorinio palikimo. Kviečiu klaipėdiečius pasinaudoti galimybe tiesiogiai įtakoti Klaipėdos miesto tarybą, išsakyti lūkesčius, padėkoti administracijai ir politikams.

Veiklos kryptys 2026 metais:

• Tarpininkauti, kad tarp Klaipėdos savivaldybės ir gyventojų vyktų konstruktyvus dialogas dėl renovuojamų kiemų galutinio sutvarkymo.  

• Rūpintis, kad būtų apšviesti Kretingos g. 1, Kretingos g. 3, Kretingos g. 5  ir Berbomo  g. 1, Berbomo g. 3 kiemai.

• Ginti L. Giros gatvės gyventojų interesus dėl nematerialaus tautinio paveldo išsaugojimo.
• Kviesti seniūnaitijos gyventojus į kaimynų šventę ir Vydūno skaitymus.

Minime Lietuvos -Lenkijos sukilimą, vykusį  1830m.- 1831m., sekantis Lietuvos-Lenkijos sukilimas  datuojamas 1863m-1864m.,  toliau seka Klaipėdos -1923 m. ir Birželio –  1941 m.

Žiniasklaida  patvirtino, kad atvyks į Lietuvą  Ukrainos prezidentas Zelenskis ir Lenkijos prezidentas Navrockis. Abiejų šalių prezidentai drauge su Lietuvos vadovu Gitanu Nausėda dalyvaus 1863–1864 metų sukilimo metinių minėjime.

Niekas neskelbia, kad aukščiausieji Lenkijos ir Ukrainos  vadovai atvyks paminėti Lietuvos -Lenkijos dieną. Nesuprastų, kas čia per Lietuvos-Lenkijos diena. Deja, tokį nesuprantamą minėjimą turime mūsų kalendoriuje, tai Klaipėdos krašto diena. Kas tai per diena?  Pasirodo, tai Klaipėdos sukilimo diena.

Prezidentų  sprendimas drauge paminėti  1863m-1864m.,   sukilimą, premjerės dalyvavimas minint Klaipėdos sukilimo metines aiškiai teigia, kad istorija tapo labai svarbii priemonė kovoje su imperine ideologija.

Imperinei pasaulėžiūrai kova už laisvę, už nepriklausomybę, už  tautos susijungimą yra nepriimtina kova. Niekindami ir tyčiodamasi iš išsivadavimo kovos, jie stengiasi  ją neigti. Todėl imperinės jėgos, o jų Lietuvoje turime pakankamai, Klaipėdos sukilimą pervadino į Klaipėdos krašto dieną. Taip pat Klaipėdos sukilimą  jau ne vienerius metus siekia pervadinti   į karinę akciją.

Todėl būtina kalendoriuose, kurie  skirti  minimoms dienoms, parašyti kaip  Klaipėdos sukilimo diena, o  ne Klaipėdos krašto diena.

Perskaičiusi  Martyno Vainoriaus straipsnį apie Žemaitaitį, pasitelkusi redaktoriaus   žodžius manau, jog M. Vainorius  purvais ir melagienomis apdrabstė žemaitaitininkus, socdemus ir valstiečius.

Pagal M. Vainorių yra keičiamas visuomeninio transliuotojo įstatymas, pagal socdemus, valstiečius, žemaitaitininkus yra tik grąžinamos senojo visuomeninio transliuotojo įstatymo nuostatos. Todėl jokio buldozerio nėra, o yra tik amoralus ir negarbingas spaudimas palikti konservatorių priimtas įstatymo pataisas, kurios yra antidemokratinės. 

Pagal redaktorių nėra purvo drabstymas  pavadinti Remigijų Žemaitaitį antisemitu, nes Konstitucinis teismas užkabino jam tokią etiketę.  Deja, tai yra drabstymas purvais, nes holokausto istorija yra parašyta sovietinių okupantų, kurie švarino savo niekingus darbus  ir tyčiojosi iš lietuvių ir Lietuvos. Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva, kurios prezidentu buvo  Antanas Smetona, padidėjo apie  90 tūkstančių žydų tautybės žmonių, Jie pasitraukė į Lietuvą, kad ji padėtų išvykti iš Europos, kurioje karas naikino miestus ir žmones. Lietuva pabėgeliams jokių  trukdžių nekėlė.  Jie  nesunkiai gaudavo vizas ir palikdavo laikiną prieglobsčio šalį – Lietuvą. Sovietiniai okupantai 1940-06-15 d.  užgrobę Lietuvą uždėjo gaubtą ir nebeleido gyventojams ir pabėgeliams laisvai išvykti  iš okupuotos Lietuvos. Taip juos pasmerkdami mirčiai. Dėl jų mirčių kalti ne lietuviai ir ne Lietuva,  bet tik Sovietų sąjunga. Kada bus teisiama Rusija, kaip Sovietų sąjungos istorijos perėmėja už nusikaltimus padarytus prieš Lietuvos gyventojus ir karo pabėgelius.  Šią temą ir kitas istorines tiesas kelti, viešinti trukdė LRT žurnalistės Indrė Makaraitytė, Rita Miliūtė, nes jos pirmiausia yra nepatogios Rusijai. Atvirkščiai, vien tik šmeižtai Birželio sukilimo dalyviams, kurie stojo į kovą su sovietiniu maru, o ne su žydais.  Sovietų sąjunga, prijungusi Lietuvos teritoriją, izoliavo nuo pasaulio Lietuvos piliečius ir pabėgelius, tai akivaizdus lietuvių ir žydų tautos naikinimas.

 Todėl kol klesti okupantų parašyta  holokausto istorija, netinka kabinti jokiems teismams stigmą – antisemitas.

Rita Miliūtė, Indrė Makaraitytė  gina Rusiją, nes holokausto istorijos faktų peržiūrėjimas yra nenaudingas tik Rusijai, kuri turi būti patraukta  kaip vykdžiusi holokaustą. Manau, kad I. Makaraitytės, R. Miliūtės  ir dar trijų žurnalistų  įkurtą Žurnalistų profesionalų asociaciją  reikėtų  pavadinti  Rusijos gelbėjimo skėčio asociacija. 

35 metai nepriklausomai Lietuvai, bet dėka tokių ir dar keletos žurnalistų  viešai yra deklaruojama sovietinė melaginga holokausto istorija.  

R. Miliūtė, I. Makaraitytė ir „Atviros Klaipėdos“ redaktorių sieja bendros pažiūros, kad visi lietuviai visais laikais buvo antisemitai. Todėl neatsitiktinai be jokios analizės ar paaiškinimo  istorikas Vasilijaus Safronovas paviešino kriminalinės policijos Tilžės komisariato sudarytą pažymą apie  žydų kilmės verslininką Javšicą( Jawschitz)  dokumentų rinkinyje  „1923-ieji: Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”. M. Vainorius,  pasinaudojęs melagingą pažymą  apie lietuvių sukilėlių  elgesį su  žydų tautybės verslininku, taip pat suranda faktą,kurį  tariamai susieja su Tilžės kriminalinės policijos komisariato pažyma.    Štai kaip atsiranda feikinės žinios. Istorikas V. Safronovas, kuris  paviešino melagingą pažymą turi eterį  Lietuvos radio laidoje. Juos jungia siekis šmeižti lietuvius.  Tam jiems ir reikalinga LRT.  Dėl to purvais ir yra drabstomi socialdemokratai, valstiečiai ir žemaitaitininkai, kad sukėlė tariamą pavojų laisvam žodžiui.

Žurnalistų profesionalų asociacijos nariai laisvą žodį supranta kaip galimybę   šmeižti Lietuvą ir lietuvius.

Dar vienas M. Vainoriaus teiginys, jog  „tokios iniciatyvos dėl nacionalinio transliuotojo yra tik pirmas žingsnis autoritarizmo link“  priskiriamas melagienai. Valdančiuosius socialdemokratus kaltinti pasukusius autotarizmo link negalima, nes jie  valdžią įgijo rinkimų keliu. Autoritarizmo link pasuko nacionalinis transliuotojas, nes  dirba tiems, kurie prarado valdžią – konservatoriams  Antra, nacionalinis transliuotojas varžo piliečių politinę veiklą. Klaipėdietis Virginijus Partaukas kaip pilietis jaučia pareigą per  valstytbinę radiją pateikti savo nuomonę. Kas nurodė  nacionaliniame radijuje dirbantiems  žurnalistams neatsiliepti į V. Partauko skambučius?  Kam ir kodėl  yra varžomas piliečio politinis veikimas? Valstybinis radijas leidžia  išsakyti nuomonę  tik atrinktiems piliečiams.  Toks valstybinio transliuotojo elgesys ir yra slenkantis į Lietuvą  autoritarinis konservatorių  valdymas.  Kitas faktas, kuris rodo, kad autoritarizmo keliu yra pasukęs nacionalinis transliuotojas taip pat susijęs su V. Partauku. Jo politinės veiklos kredo yra ginti kariaujančią Ukrainą ir parodyti, jog putinizmas yra atgimęs nacizmas. Už tai, kad ženklais išsakė, o ne žodžiu, Klaipėdos policijos komisariatas  nubaudė pinigine bauda.  Atseit,  ženklai  yra draudžiami.  Nacionalinis transliuotojas, kai V. Partaukas kreipėsi  pagalbos, atsisakė  viešinti jo  politines  nuostatas. V. Partaukas ir jo politinės pažiūros yra non grato  nacionaliniam transliuotojui. Tada jis kreipėsi į privatų transliuotoją, kuris suteikė eterį   V. Partauko politinėms pažiūroms.   Dėka privataus transliuotojo teisingumas buvo atstatytas.

Žurnalistų profesionalų asociacija ir kultūrininkai  dėl LRT gynybos, dėl tariamo laisvo žodžio kreipėsi į jaunimą. Tai irgi akivaizdus amoralus elgesys, nes jaunimas neturi tokios politinės gyvenimiškos  patirties kaip, pavyzdžiui  V. Partaukas. Išeiti ir ginti reikia pažinti ką gini. Nacionalinis transliuotojas sąmoningai leidžia tik atrinktai, pagal juos, tinkamai nuomonei.   Todėl galima teigti, kad jaunimas išėjo ginti  lozungą. Tai gėdinga ir negarbinga  nacionalinio transliuotojo gynyba.

Tai ką daro Žurnalistų profesionalų asociacija, LTR gynėjai, kultūrininkai ir konservatoriai galima pavadinti puču. Po  Ignitis pardavimo, atsisakymo minėti Birželio sukilimą ir maudymą Lietuvos piliečius patyčiose žmonės rinkimuose  pasirinko kitas politines jėgas. Konservatoriai rinkimuose negavo daugumos. Dėja, jie nenori susitaikyti su pralaimėjimu, jų  organizuojami mitingai  turi  pučo elementų.