Klaipėdoje informacinis karas vyksta pilnu tempu. Vareikio istorinio vertinimo mokykla nenori sutikti, kad lietuviškas arba Jono Vanagaičio naratyvas yra teisingas. Kare tinka visos priemonės. Klaipėdos universiteto dėstytojas, artimas Vygando Vareikio draugas, parašė skundą į Vyriausiajį rinkiminį komitetą dėl „Atviroje Klaipėdoje“ paviešinto straipsnio „Prašome Klaipėdos miesto valdžią neetišką terminą „prijungti“ prie Lietuvos keisti tinkamu žodžiu „prisijungę“. Istorine tema parašytame straipsnyje nebuvo vykdoma agitacija, nebuvo prašoma balsuoti už mane, Virginiją Jurgilevičienę, kandidatuojančia nuo tautininkų – centristų į Klaipėdos miesto tarybą. Skundikas nutarė, kad šis straipsnis turėjo būti pažymėtas, kaip politinė reklama.
Klaipėdos rinkiminė komisija išnagrinėjo skundą. Ji atsiuntė akademinės visuomenės nariui ir man, apskųstai, susirinkimo protokolo išrašą, kuriame parašyta, kad tame straipsnyje yra surašytas V. Jurgilevičienės požiūris, kuris neagituoja ir neragina balsuoti už ją.
Vytautas Čepas 2023 m. sausio mėn. 17 d. pakvietė į susitikimą. Pateikta medžiaga, nuomonių išsakymas reikalavo kitaip įvertinti Lietuvos istorikus ir jų argumentus. Apie tai ir parašiau, nes aktualu informaciją pateikti po susitikimo, o ne praėjus keliems mėnesiams.
Man atrodė, kad istorikas Vygantas Vareikis neteisingai interpretuoja, aiškina istorinius įvykius. Jis teigia, kad mums daug metų buvo meluojama apie 1923 metų sukilimą. Tai – Lietuvos karinis žygis su tikslu prijungti Klaipėdos kraštą. Tarpukario Lietuvos gyventojai buvo priversti mokytis melagingos istorijos, nes bijojo pasakyti tiesą. Lietuviai iš Mažosios Lietuvos nenorėjo susijungti su agrariniu kraštu.
Manau, kad šis požiūris į istorinius įvykius yra klaidingas ir jį jau teikė nacistinės Vokietijos istorikai. Neumanno-Sasso byla ir antilietuviška propaganda atgimė. Jau tada buvo aiškinama, kad lietuviai, kadangi Vokietija buvo ekonomiškai stipresnė valstybė, nenorėjo susijungti su agrarine Didžiąja Lietuva. Todėl buvo įvykdyta aneksija.
Vareikio istorinių įvykių vertinimo mokykla priminė prieškarinėje Lietuvoje skleidžiamus kaltinimus, šmeižtą prieš Joną Vanagaitį ir jo naudojamą terminą „ prisijungė“.
Vygando Vareikio istorinio vertinimo mokyklos koncepcija sudaro vieno įvykio aprašymas. Šį naratyvą naudoja tik okupantai, nes negali pateikti ilgą istorinių įvykių virtinę.
Jono Vanagaičio istorinių vertinimų mokykla pradeda nuo XIII a., kai Kalavijuočių ordinas užgrobė Klaipėdą.
Kiekviena mokykla turi ir skirtingus vertybinius teiginius.
Vyganto Vareikio mokykloje dominuoja ekonominiai šalies pasiekimai. Šios mokyklos gerbėjai pasakoja apie tvirtus tiltus, tobulesnę žemės ūkio techniką ir t.t., Jie teigia, kad lietuviai nenorėjo susivienyti su agrarine, atsilikusia kita Lietuvos dalimi. Ekonominė gerovė – vertybė ir ji bus pasiekta tik drauge su Vokietija.
Jono Vanagaičio mokykla aiškino, kad lietuviai iš Mažosios Lietuvos siekė vienovės, nes jautė tautinį, valstybinį identitetą. Tautiškumo puoselėjimas – didžiausia vertybė.
Jono Vanagaičio almanachas „Kovos keliais“ yra tapusi savotišku istorinių įvykių vertinimo testamentu, kuriame daug vietos skirta įvairių lietuviškų draugijų veiklos aprašymams.
Politika ir istorija yra šalia. Kiekviena politinė jėga nori turėti savo praeities įvykių istorinį naratyvą. Šiandien, kada Ukrainoje vyksta karas, ypač išryškėjo tų istorinių mokyklų panašumai ir skirtumai.
Pasirodo okupantas, ar jis iš rytų, ar iš vakarų, tačiau vertybės, kurias jis propaguoja yra panašios. Provokiškas tautietis teigė, kad gerai buvo Vokietijos sudėtyje, liko geri keliai. Prorusiškas pilietis aiškina, kad buvo gerai sovietų laikais, kai būdavo suteikiami nemokamai butai ir t.t. .
Okupantų naudojamas naratyvas neigia tautines vertybes, atvirkščiai, iš jų tyčiojasi ir žemina.
Prorusiško naratyvo gynėjai aiškina, kad Kremlius mokinosi iš lietuvių kaip prisijungti Krymą. Sutapatinimui labai padeda teiginys, kad 1922 m. gruodžio 18d. įkurtas Vyriausias Lietuvos gelbėjimo komitetas buvo Didžiosios Lietuvos priedangos įstaiga ir ji tik skelbė atsišaukimus.
Kremliaus naratyvo veikėjus ir šių dienų progresyviai mąstančius sieja meilė skundams, kurie turi ugdyti paklusnumą. Apie sovietinius skundikus prirašyta, kad neverta kartotis. Šų dienų skundikai, o juos imtis tokios misijos paskatino Valstybinės televizijos direktorė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė, sukėlė skandalą. Lietuvos žurnalistų sąjunga nepalaikė atgimusios sovietinių laikų praktikos ir gina dėstytoją Jolantą Mažylę.
Akademinė visuomenė yra krečiama skandalų, nes esantys valdžioje, turintys sprendimų galias, įsivaizduoja protingiausiais. Todėl kitaip mąstantys tampa skundų objektais. Klaipėdoje pažiūrų viešinimą nutarė įvardinti politine rinkimine reklama, kurią privaloma pažynėti. Todėl surašė skundą.
Manau, kad akademinė visuomenė primena sovietinius laikus, kai ji ima reikalauti paklusti vienai ir teisingai nuomonei.
Manau,kad atėjo laikas trauktis iš universiteto sovietiniam, nacistiniam istorijos įvykių vertinimo naratyvui.
Pirmas žingsnis – visur imti naudoti žodį „prisijungti“.