Piliečiams

P E T I C I J A

                      Dėl asmenų teisės procesinius dokumentus pateikti teismui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1, 4 dalių nustatyta tvarka įgyvendinimo 

2026-08-10 d.,

Klaipėda.

                      1. Šiuo metu asmenys neturi teisės visus procesinius dokumentus pateikti teismui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 9 straipsnio 1, 4 dalių nustatyta tvarka.

                      2. Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad:

                      „Viešojo administravimo subjektai turi, o asmenys gali rengiamus oficialius elektroninius dokumentus vieni kitiems siųsti ir gauti per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo naudojant pašto tinklą informacinę sistemą (toliau – E. pristatymo sistema), išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. E. pristatymo sistemos elektroninė siunta turi tokią pačią teisinę ir įrodomąją galią kaip ir registruotoji pašto siunta.“

                      3. Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis be kita ko nustato ir, kad:

                      „Elektroninio pristatymo paslaugos fiziniams asmenims, kai jie elektronines siuntas per E. pristatymo sistemą siunčia viešojo administravimo subjektams, turintiems juridinio asmens statusą, teikiamos neatlygintinai.“

                      4. Pabrėžiame tai, kad ir pats Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2012 m. gruodžio 13 d. įsakyme Nr. 1R-332 nurodo, kad patvirtino „Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašą“ (toliau – ir  Aprašas)  

                      „ir siekdamas, kad elektroninių ryšių priemonėmis teikiami procesiniai dokumentai (elektroninės siuntos) būtų siunčiami ir gaunami per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą“.

                      5.Bet teisingumo ministras Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. balandžio 12 d.) 3 punktu nustatė, kad:

„Procesiniai dokumentai, kuriais inicijuojamas bylos nagrinėjimas teisme,elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu (toliau – VEP posistemis), o procesiniai dokumentai, susiję su konkrečios iškeltos bylos nagrinėjimu, teismui gali būti pateikiami per LITEKO VEP posistemį arba Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą (toliau – E. pristatymo sistema), išskyrus šio aprašo 8–9¹ punktuose nurodytus atvejus.“

                      6. Tokiu būdu teisingumo ministras uždraudė asmenims „Procesinius dokumentus, kuriais inicijuojamas bylos nagrinėjimas teisme“,  pateikti per „Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą (toliau – E. pristatymo sistema)“.

                      Tokiu būdu teisingumo ministras iš asmenų atėmė teisę, kurią jiems suteikia įstatymas.

                      7. Pažymime tai, kad teisingumo ministras, t. y. „Viešojo administravimo subjektai gali sudaryti galimybę asmenims rengti ir (ar) teikti elektroninius dokumentus per viešojo administravimo subjektų jau sukurtas ar kitas elektronines priemones, leidžiančias identifikuoti asmenį (šis reikalavimas netaikomas, kai identifikuoti asmenį nebūtina)“ (Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies „pakeitimai: Nr. XV-441, 2025-09-25, paskelbta TAR 2025-10-06, i. k. 2025-16787), bet jis neturi jokios teisės asmenims neleisti visus procesinius dokumentus pateikti per E. pristatymo sistemą ir tuo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 1, 4 dalių (taip pat ir kitas) nuostatas.

                      8. Be to, Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad:

                      „E. pristatymo sistema yra valstybės informacinė sistema, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė. E. pristatymo sistemos valdytoja yra Vyriausybės įgaliota institucija, tvarkytojai – valstybės įmonė Registrų centras ir pašto paslaugos teikėjai, pristatantys pašto siuntas, atspausdintas iš E. pristatymo sistemos. Elektroninio pristatymo paslaugų teikimo E. pristatymo sistemos priemonėmis taisykles tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. E. pristatymo sistemos duomenys, įskaitant fizinių asmenų asmens duomenis, nėra vieši.“

                      9. Todėl dokumentų pateikimo per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo naudojant pašto tinklą informacinę sistemą (E. pristatymo sistema) tvarką nustato Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 914 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 935 redakcija) patvirtinti:

                      1. „Nacionalinės elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinės sistemos nuostatai“ (toliau – ir Nuostatai),

                      2. „Elektroninio pristatymo paslaugų teikimo Nacionalinės elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinės sistemos priemonėmis taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės).

                      10. Taisyklės be kita ko nustato, kad:

                      – „10. Paslaugos teikiamos E. pristatymo sistemoje, prie kurios jungiamasi:

                      10.1. per E. pristatymo sistemą, leidžiančią identifikuoti elektroninio pristatymo dėžutės naudotoją per išorines sistemas (naudojant asmens tapatybės kortelę ar valstybės tarnautojo pažymėjimą su integruotais atpažinimo elektroninėje erdvėje sertifikatais, komercinių bankų elektroninės bankininkystės sistemas, kvalifikuotą elektroninį parašą, mobilų elektroninį parašą ar kitas teisės aktų nustatytas asmens tapatybės nustatymo elektroninėje erdvėje priemones, kurios užtikrina tokią pat įrodomąją galią kaip kitos šiame papunktyje nurodytos priemonės);“

                      – ir tai, ką ir Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, t. y. tai, kad ir juridinis, ir fizinis asmuo:

                      „12. Sukurtą elektroninio pristatymo dėžutę elektroninio pristatymo dėžutės savininkas arba įgaliotinis aktyvuoja atlikdamas šiuos veiksmus: (…)

                      12.2. patvirtina, kad supranta, jog kiti paslaugų gavėjai, matydami, kad jo elektroninio pristatymo dėžutė yra aktyvuota, galės siųsti jam elektronines siuntas, ir kad elektroninė siunta turi tokią pačią teisinę ir įrodomąją galią kaip ir registruotoji pašto siunta, kaip ji suprantama pagal Pašto įstatymą (…)“.

                      – „55. E. pristatymo sistemoje tvarkomi fizinių asmenų: paslaugų gavėjų, elektroninio pristatymo dėžutės naudotojų, elektroninių siuntų siuntėjų, elektroninių siuntų gavėjų asmens duomenys, kuriuos paslaugų gavėjai ir elektroninio pristatymo dėžutės naudotojai tiesiogiai ar netiesiogiai pateikia paslaugų teikėjui naudodamiesi paslaugomis ar kurie yra gaunami iš su E. pristatymo sistema susijusių registrų arba kitų informacinių sistemų.“

                      – „56. Asmens duomenys tvarkomi siekiant identifikuoti paslaugų gavėjus ir elektroninio pristatymo dėžutės naudotojus, elektroninėms siuntoms siųsti ir pristatyti, (…).“

                      11. Nuostatai be kita ko nustato, kad:

                      – „15. Atsižvelgiant į registrų ir informacinių sistemų sąveiką, E. pristatymo sistema gauna duomenis iš“: Gyventojų registro; Juridinių asmenų registro; Adresų registro; Valstybės informacinių išteklių sąveikumo platformos; dokumentų valdymo, kitų informacinių sistemų ir registrų; siuntėjų; gavėjų; patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjų.

                      – „14. E. pristatymo sistemoje tvarkoma: 14.1. siuntėjų ir (arba) gavėjų duomenys“: 14.1.1. fizinio asmens vardas ir pavardė; 14.1.2. fizinio asmens kodas; 14.1.3. fizinio asmens gyvenamosios vietos adresas; 14.1.4. mirties faktas; 14.1.5. juridinio asmens teisinė forma; 14.1.6. juridinio asmens teisinis statusas; 14.1.7. juridinio asmens pavadinimas; 14.1.8. juridinio asmens kodas; 14.1.9. juridinio asmens buveinės adresas; ir kt.

                      12. Tai, kas išdėstyta, akivaizdžiai patvirtina tai, kad procesinių dokumentų pateikimas teismui tiek per E. pristatymo sistemą ir tiek per LITEKO VEP posistemį visiškai užtikrina Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies reikalavimo, kad: „Asmenys, teikiantys procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, turi juos pasirašyti saugiu elektroniniu parašu arba savo asmens tapatybę patvirtinti kitais būdais (per elektroninės bankininkystės sistemas ir pan.)“, įgyvendinimą.

                      13. Teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo klausyti įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis) ir realiai įgyvendinti Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog „E. pristatymo sistemos elektroninė siunta turi tokią pačią teisinę ir įrodomąją galią kaip ir registruotoji pašto siunta“, kuri teismams (teisėjams) yra žinoma, nes jie patvirtino, kad tai supranta, aktyvuodami sukurtą elektroninio pristatymo dėžutę (Taisyklių 12.2 papunktis).

                      14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 1751 straipsnio 2 dalis (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija) įtvirtina, kad „procesiniai dokumentai teismui gali būti pateikiami elektroninės formos elektroninių ryšių priemonėmis. Procesinių dokumentų pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nustato teisingumo ministras“. „Elektroninės formos procesiniai dokumentai, pateikti teismui elektroninių ryšių priemonėmis asmens tapatybę patvirtinus Teismų įstatyme nustatytais būdais, atitinka šio Kodekso 111 straipsnyje nustatytą reikalavimą, kad procesinis dokumentas turi būti pasirašytas.“, – nustato LR CPK 1751 straipsnio 6 dalis (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija).

                      15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 1 dalis (2021 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XIV-417 redakcija), be kita ko, nustato, jog „<…> skundai (prašymai, pareiškimai) gali būti elektroninės formos ir paduodami elektroninių ryšių priemonėmis. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir skundo (prašymo, pareiškimo) formą nustato teisingumo ministras“. Kai skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, asmens tapatybė patvirtinama Teismų įstatyme nustatytais būdais (ABTĮ 24 str. 4 d. (2021 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XIV-417 redakcija)). Tokiu atveju laikoma, kad skundas (prašymas, pareiškimas) yra pasirašytas (ABTĮ 24 str. 3 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija)).

                      16. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 37¹ straipsnio 3 dalis (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1482 redakcija) nustato, kad:

                      „Proceso dalyviai turi teisę visus procesinius dokumentus ir su teismo procesu susijusią informaciją teismams teikti elektroninės formos, teisingumo ministro nustatyta tvarka naudodami elektroninių ryšių priemones. Asmenys, teikiantys procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, turi juos pasirašyti saugiu elektroniniu parašu arba savo asmens tapatybę patvirtinti kitais būdais (per elektroninės bankininkystės sistemas ir pan.), arba užsiregistruoti teismų informacinėje sistemoje. Asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus nustato teisingumo ministras.“

                      Tai reiškia tai, kad Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalis suteikia asmenims „teisę visus procesinius dokumentus“ „teismams teikti“ įvairiomis elektroninių ryšių priemonėmis ir įpareigoja teisingumo ministrą nustatyti tvarką ir „Asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus“, o – ne bendruosius procesinių dokumentų turiniui keliamus reikalavimus. Be to, „Asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimai ir būdai“, pagal Teismų įstatymo įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalį, gali būti įvairūs: „pasirašyti saugiu elektroniniu parašu arba savo asmens tapatybę patvirtinti kitais būdais (per elektroninės bankininkystės sistemas ir pan.)“.

                      17. Tokiu būdu nurodytieji teisės aktai nustato, kad užtenka asmeniui savo asmens tapatybę patvirtinti ir tai galima daryti per „komercinių bankų elektroninės bankininkystės sistemas“. Pabrėžiame tai, kad nurodytieji teisės aktai jokių kitų reikalavimų nenustato.

                      Be to, „Kai asmens elektroninio pristatymo dėžutė yra neaktyvi ir elektroninė siunta jam siunčiama per E. pristatymo sistemą, pašto paslaugos teikėjas šią siuntą įteikia kaip pašto siuntą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pašto įstatymu“ (Viešojo administravimo įstatymo 6 dalis).

                      18. Dėl to, kas aukščiau išdėstyta,

                      „Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo“ (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. balandžio 12 d.), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332, 3 punktas,       tiek, kiek jame nenustatyta galimybė, kad procesiniai dokumentai, kuriais inicijuojamas bylos nagrinėjimas teisme, elektroninių ryšių priemonėmis teismui gali būti pateikiami per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą (E. pristatymo sistema),

                      neatitinka

                      Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio,

                      Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 914 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 935 redakcija) patvirtintų: 1. „Nacionalinės elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinės sistemos nuostatų“, 2. „Elektroninio pristatymo paslaugų teikimo Nacionalinės elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinės sistemos priemonėmis taisyklių“,

                      Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies,

                      paminėtųjų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo bei kitų įstatymų, kuriais vadovaudamasis teisingumo ministras patvirtino Aprašą,

                      Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnis 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 1 ir 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų.

                      19. Neturi likti nepastebėta tai, kad:

                      a) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pats savo oficialioje elektroninėje svetainėje „www.lat.lt“ pateikia tokius duomenis: „E. pristatymas elektroninio pašto dėžutės duomenys: pavadinimas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, adresas – 18860203“.

                      b) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pats savo oficialioje elektroninėje svetainėje pateikia tokius duomenis: „E. pristatymas elektroninio pristatymo dėžutės duomenys: pavadinimas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas; adresas – 188734870.“

                      c) Regionų administracinis teismas pats savo oficialioje elektroninėje svetainėje pateikia tokius duomenis: „E. pristatymas elektroninio pristatymo dėžutės duomenys: pavadinimas – Regionų administracinis teismas; adresas – 188733964“.

                      d) Lietuvos administracinių ginčų komisija savo oficialiajame interneto tinklalapyje (https://lagk.lrv.lt/lt/naudinga-informacija/kaip-pateikti-skunda-prasyma/) nurodo, kad: „Nuo 2022 m. sausio 1 d. atsiradus galimybei paduoti skundą per E. pristatymo sistemą, prašome vadovautis šiuo E. siuntų pristatymo sistemos naudotojo vadovu“.

                      e) ir pan. pateikia tokius duomenis kitos valstybės institucijos.

                      20. Taigi, kokiu tikslu teismai ir valstybės institucijos viešai skelbia „E. pristatymas elektroninio pristatymo dėžutės duomenis“ – ar ne dėl to, kad tyčia suklaidintų asmenis, ir tokiu būdu turėtų pagrindą tik dėl to nepriimti asmens pateikiamo dokumento ? Jeigu tik dėl to – tai puikus sisteminės Korupcijos pavyzdys !?

                      21. Neturi likti nepastebėta tai, kad E. pristatymo sistema yra skirta pristatyti elektroninius dokumentus ir elektroninius pranešimus valstybės institucijoms, fiziniams ir privatiems juridiniams asmenims. Pagrindinis E. pristatymo sistemos tikslas – veiksmingai panaudojant informacines ir ryšių technologijas, greitai ir patogiai pristatyti sistemos siunčiamų dokumentų ir pranešimų gavėjams elektroninius pranešimus ir elektroninius dokumentus.

                      Tai pat, E. siuntų pristatymo sistema leidžia užtikrinti, kad vienoje sistemoje ir vienu komunikacijos kanalu būtų pasiekiami visi gavėjai – tiek popierinio (arba fizinio), tiek elektroninio pristatymo būdu.                                                                             

                      22. Asmenų galimybės nėra vienodos. Be to, ir konkrečios aplinkybės gali sąlygoti, kokiu būdu asmuo turės galimybę pateikti dokumentus. Todėl asmeniui turi būti sudarytos sąlygos pateikti dokumentus visais įmanomais būdais – tik tokiu būdu tinkamai valdžios įstaigos tarnaus Žmonėms,             t. y. tik tokiu būdu įvykdys Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nustatą, kad: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“           

            23. Neturi likti nepastebėta tai, kad ir Teisėjų taryba pripažino, kad galimi atvejai, kai asmenys gali pateikti teismui procesinius dokumentus įvairiais būdais. Viešai yra skelbiama:

„Teismų sistemos naujienos

Informacija teismų paslaugų naudotojams dėl procesinių dokumentų teikimo ir gavimo – Lietuvos teismai

Atsižvelgdama į šiuo metu pasitaikančius LITEKO II ir Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) veiklos sutrikimus, Teisėjų taryba teikia rekomendacijas, kuriomis siekiama užtikrinti nepertraukiamą teisingumo vykdymą, sklandų teismų darbą ir tinkamą paslaugų teikimą visuomenei.

Procesinių dokumentų pateikimas teismui

Jeigu dėl EPP veiklos sutrikimų nėra galimybės pateikti procesinių dokumentų per portalą EPP, rekomenduojama naudotis kitais teisės aktuose numatytais dokumentų pateikimo būdais: pristatyti dokumentus tiesiogiai į teismą; siųsti dokumentus paštu; siųsti dokumentus teismo elektroninio pašto adresu, kai jie pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu; pateikti dokumentus per E. pristatymo sistemą – https://epristatymas.lt.

Dėl procesinių terminų

Teisėjų taryba rekomenduoja teismams, sprendžiant dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo ar nustatytų terminų pratęsimo, įvertinti EPP veiklos sutrikimų įtaką asmenų galimybėms laiku atlikti procesinius veiksmus.

Atkreipiame dėmesį, kad kiekviena situacija vertinama individualiai, o sprendimą dėl procesinių terminų atnaujinimo ar pratęsimo priima tik bylą nagrinėjantis teisėjas.

Procesinių dokumentų įteikimas

Jeigu nėra galimybės dokumentų proceso dalyviams įteikti per EPP, teismai turi naudoti kitus teisės aktuose numatytus dokumentų įteikimo būdus:

• E. pristatymo sistemą;
• elektroninį paštą;
• dokumentų siuntimą paštu;
• dokumentų įteikimą teisme;
• kitus teisės aktuose numatytus įteikimo būdus.

Dėkojame už supratingumą ir bendradarbiavimą.

Informacija atnaujinta 2026.07.29 16:22 “

                Taigi, pats gyvenumas patvirtino, kad visus procesinius dokumentus galima pateikti per E. pristatymo sistemą, ir su tuo ne tik sutinka, bet net rekomenduoja ir Teisėjų taryba.

            24. E. pristatymo sistema asmeniui yra patogi, nes ji yra universali, per ją galima teikti dokumentus tuo pačiu būdu visoms valstybės institucijoms (įskaitant ir teismus), ir yra nemokama, kas taip pat asmeniui yra labai svarbu.

            25. Tas, kuris teikia dokumentus per E. pristatymo sistemą visoms valstybės institucijoms, pageidauja tokiu pačiu būdu teikti dokumentus ir teismui, juo labiau, kad tokią teisę asmeniui suteikia Įstatymas.

            26. Teisinėje valstybėje pateikimo teismui būdo ir formos, t. y. popierinės formos (tiesiogiai ar paštu) ar elektroninės formos (per E. pristatymo sistemą, elektroninį paštą ar per LITEKO VEP posistemį), pasirinkimo teisė priklauso asmeniui.

            Dėl to, kas aukščiau išdėstyta,

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisijos prašome:

                      pripažinti kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti.

                      Siūlome (iš esmės pašalinti įstatymui prieštaraujantį draudimą):

„Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo“ (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. balandžio 12 d.), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332, 3 punkte išbraukti žodžius:

„kuriais inicijuojamas bylos nagrinėjimas teisme, elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu (toliau – VEP posistemis), o procesiniai dokumentai, susiję su konkrečios iškeltos bylos nagrinėjimu,“

ir jį išdėstyti taip:

„Procesiniai dokumentai teismui gali būti pateikiami per Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų posistemį (toliau – VEP posistemis) arba Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą (toliau – E. pristatymo sistema), išskyrus šio aprašo 8–9¹ punktuose nurodytus atvejus.“

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Rimantas Astrauskas

2026-07-03 Indrė Makaraitytė, kuri vadovauja LRT Tyrimų skyriui,   apie visuomeninkus savo facebooko paskyroje     parašė:  „Visi jie vaidina aktyvistus, tačiau šia vaidyba yra pridengiami kur kas rimtesni reikalai.“

Šis facebooko įrašas skirtas klaipėdiečiui, nepriklausomos žiniasklaidos atstovui,  VšĮ “Pilietinė žiniasklaida” vadovui Gediminui Paplauskui.  Ji klausia, kas G. Paplauską  daro ne šiaip eiliniu provokatoriumi?

Manau, kad žurnalistė su savo  publikacijomis ir šmeižikiška  nuomone apie antisovietinio judėjimo dalyvius turėtų užduoti klausimą sau, ar ji pati nėra šiaip ne eilinė provokatorė?

Manau, kad savo straipsniuose apie nacistinės Vokietijos okupaciją, holokaustą I. Makaraitytė šmeižia Lietuvą, vykdo  antilietuvišką politiką.  Viename iš straipsnių „Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?“ ji kaltina, kad mes, lietuviai, nepripažįstame, jog mūsų tautietis Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis dalyvavo žudant žydus.  Žurnalistė rašo: „ Istorikai turi duomenų, kad J. Krikštaponio vadovaujama kuopa dalyvavo likviduojant Baltarusijos Rudensko žydų getą.“ Po to ji savo straipsnyje rašo, kad istorikai cituoja buvusio bataliono kario Martyno Kačiulio parodymus: … Vokiečiai iš žandarmerijos stovėjo toliau. O mūsų kuopą sušaukė čia, ir žydai tose duobėse buvo. Dvi grupės. Vienas kareivis iš mūsų, jaunų, pasakė: aš negaliu, sako, žmonių šaudyti. Tai paskui Krikštaponis, kuopos vadas, pasakė: kurie negalite šaudyti, pasitraukite. Iš mūsų buvo pasitraukę 15 ar 17 vyrų į šoną. Mes buvome kokių 20–25 metrų atstumu nuo tų visų ir matėme viską“.

Mano nuomone šis I. Makaraitytės straipsnis  –  propagandinis, pridengiantis kur kas rimtesnius reikalus.

Kas tie istorikai, kurie teikia žurnalistei duomenis? Manome, kad vienas iš jų turi būti humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Pocius. Žurnale „GENOCIDAS IR REZISTENCIJA“  2022, 1(51)  istorikas M. Pocius paruošė  straipsnį apie   J. Krikštaponį.  

Istorikas kaip įrodymą, jog J. Krikštaponis dalyvavo žydų šaudyme pateikia 1961 metų  liudijimus, kad   1941 m. rudenį ir žiemą Baltarusijoje vykdytų civilių žudynių metu   2-ojo bataliono 2-osios  kuopos vado pareigas ėjo J. Krikštaponis, atseit,  liudija dešimt skirtingu laiku apklaustų buvusių 2-ojo bataliono policininkų.  Taip pat istorikas trumpai paminėj, jog  1948-ųjų vasarą tardymo metu  buvo apklausti 2-osios kuopos policininkai Baltrus  Simonavičius, Stanislovas Gervinas, o svarbiausia, žurnalistės Indrės Makaraitytės paminėtas karys  M. Kačiulis, t.y. visi jie   pasakė,  „kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesį 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas”

M. Pocius  nutarė, jog 1961 metų policininkų  liudijimai yra teisingi ir jais rėmėsi, juos sureikšmino,  nors jie išsakyti praėjus beveik dvidešimčiai metų po įvykių Baltarusijoje, o kiti liudijimai, kurie buvo išgauti 1948-ųjų vasarą, kurie buvo išgauti iš 2-osios kuopos policininkų: B.  Simonavičiaus, S. Gervino,    M. Kačiulio, t.y. praėjus   7 -riems metams po įvykių, jog kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, yra neverti dėmesio. Istorikas parašė, kad  1948-ųjų metų policininkų liudijimai yra neaiškūs.  Istorikas savo straipsnyje nesivadovauja   apklausų chronologijos, nesilaiko įvykių sekos.  

Istorikas M. Pocius savo straipsnyje  parašė įdomų teiginį, jog „Visuomenėje  pasitaikančios nuomonės, kad KGB dokumentais negalima remtis, nes saugumiečiai juos falsifikavo ir specialiai šmeižė J. Krikštaponį (Krikštaponį) , nėra pagrįstos, nes vidiniam naudojimui skirtuose tardymo protokoluose tai daryti nebuvo jokio tikslo ir prasmės.“

Jeigu pritartume istoriko M. Pociaus teiginiui, kad KGB  vidiniam naudojimui apklausos dokumentus neklastojo, tai pagal  1948-ųjų apklausą  policininkams vadovavo N. Reikalas, o ne J. Krikštaponis.  Išvada, kad kaltinimai J. Krikštaponiui dėl  žydų šaudymo yra melagingi. Jo nedalyvavimą patvirtina kegebistų vykdyta   1948-ųjų apklausa.

Kodėl praėjus beveik  20  metų po įvykių Baltarusijoje KGB tardytojams imta liudyti, kad J. Krikštaponis dalyvavo?  Todėl, kad okupacinė Tarybų valdžia iškėlė naują uždavinį- kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius.  

Lietuvos heraldikos istorikė Violeta Rutkauskienė  straipsnyje „Tautos budeliai prie istorijos vairo“  parašė, kad “  LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą”, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus.“

1959 m. KGB tardytojai, tapę istorikais, neranda liudijimų, kad J. Krikštaponis dalyvavo šaudant žydus Baltarusijoje. Jei nėra, tai bus, ir  tokie liudijimai atsiranda , būtent 1961m. ir vėlesnėse apklausose.

M. Pocius pateikė dar vieną teiginį, kad J, Krikštaponis buvo kuopos vadu, kai šaudė Baltarusijoje žydus, karo belaisvius, komunistus. Štai ką jis parašė: „1941 m. gruodžio 18 d. 2-ojo bataliono vadas mjr. A. Impulevičius parašu patvirtino, kad „ltn. Juozas Krištaponis“,  nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. ėjęs kuopos vado pareigas, „tinka būti pakeltas į kapitono laipsnį“.Paprastai laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą. Jei J. Krikštaponis (Krištaponis) spalio–gruodžio mėnesiais būtų sirgęs, gydęsis ligoninėje, buvęs komandiruotėje Lietuvoje ar dėl kitų priežasčių ilgai nėjęs vadovaujančių pareigų (dirbęs atsakingo darbo), nebūtų jokio pagrindo jam suteikti aukštesnį laipsnį.“  Kas trugdė M. Pociui  vadovautis kitais teiginiais ir padaryti kitokią išvadą? Jei lietuviai policininkai gavo melagingą įsakymą, kad turi  vykti į Baltarusiją išvalyti plotus nuo užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų, o atvykę sužinojo, jog  batalionas prieš jo valią integruotas į Vokietijos Reicho 11-ąjį policijos rezervinį batalioną ir juos siunčia šaudyti beginklius žmones, tai ta apgaule pasipiktino  52 bataliono kariai ir  dezertyravo. Kaip turėjo elgtis  2-ojo bataliono vadas mjr. A. Impulevičius? Ar dezertyrus priduoti nacių valdžiai, ar juos ginti, nes pats išsiuntė kariauti su raudomuoju maru, o nežudyti  civilius, karo belaisvius? Ar ne todėl  vadas ir patvirtino savo parašu, jog  „tinka būti pakeltas į kapitono laipsnį“, tinka tarnauti Lietuvoje, taip apsaugant nuo nacių persekiojimo?

Manau, kad istoriko išvada dėl kapitono laipsnio suteikimo neteisinga.   Tai tik pritempti teiginiai, kad galėtų apkaltinti J. Krikštaponį dalyvavus žydų ir karo belaisvių šaudyme. Manau, kad istorikai M. Pocius taip pat Alfredas Rukšėnas ir dar keletas   vadovaujasi 1959 m LKP CK nutarimu,  jog tinka tik tokios išvados, vadovaujantis archyvine medžiaga, kurios kompromituoja antisovietinio pasipriešinimo dalyvius.

Regionų administracinis teismas istorikų prašė pagrįsti ne vadovavimo kuopai ar okupacinio režimo įsakymų vykdymo faktą, bet pateikti teisinius įrodymus dėl Juozo Krikštaponio dalyvavimo nusikaltimuose žmogiškumui. Istorikai to  nepristatė.  

Lietuvoje teisingumą vykdo ne istorikai, žurnalistai, o teismas. Teismas pasisakė, kad nėra teisinių įrodymų, jog J. Krikštaponis yra žydšaudys.

Indrės Makaraitytės kaltinimai straipsnyje „Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?“ apie J. Krikštaponį  yra šmeižtas.

Indrė Makaraitytė vadovauja LRT Tyrimų skyriui. Šis skyrius tiria ir analizuoja visuomenei svarbius, rezonansinius įvykius, jų priežastis ir pasekmes. Pagal I. Makaraitytės straipsnius apie Lietuvos didvyrius J. Krikštaponį, Joną Noreiką ir kitus, manome, jog kažkas ją  manipuliuoja, kad melagingas žinias skelbtų kaip teisingas. Jei žurnalistė negarbingai elgiasi su tautos didvyrias, tai – pagrindas netikėti žurnalistės mestais G. Paplauskui retorininiais kaltinimais jo ardomąja veikla. Manau, kad ne tiesa yra varomoji pažinimo jėga, bet noras apginti savo draugę Nomedą Marčėnaitę.

Indrė Makaraitytė informaciniame kare, kurį yra paskelbusi Rusija,  negina Lietuvos didvyrių, o atvirkščiai – juos šmeižia. Pagal jos nuomonę, mes, lietuviai visuomenininkai, esame žydšaudžių gynėjai. Ar ne tokių išvadų nori Kremlius? Jam reikia tokios nuomonės propaguotojų, kad galėtų  ateiti į Lietuvą su ginklu ir denacifikuoti. Priežastis – lietuviai gina ir myli žydšaudžius.

Žurnalistė nesuvokia, kad lietuviai myli tiesą, nepritaria sovietiniams mitams ir melui.

Manome, kad žurnalistė I. Makaraitytė yra grėsmė  Lietuvos saugumui, prašome VSD pateikti informaciją apie žalą, kurią jau padarė I. Makaraitytė Lietuvai šmeiždama tautos didvyrius.

Viešojoje erdvėje pastaraisiais metais sąvoka „prokremlinis“ vartojama vis dažniau. Tačiau kyla klausimas, kokiais kriterijais remiantis žmogui klijuojama tokia etiketė? Įdomu, ar tie patys kriterijai taikomi visiems?

Tikruosius prokremlinius atpažinti nesunku.  Jie savo dalyvavimą prokremlinėje veikloje maskuoja kaltindami kitus asmenis,  pateikdami savo sugalvotas sąmokslo teorijas.

Indrė Makaraitytė – žurnalistė, LRT tyrimų skyriaus vadovė, viešame facebooko įraše daro išvadą apie Gedimino Paplausko galimas pažiūras. Jos kaltinimai daugiausia grindžiami jo naryste viešojoje įstaigoje kartu su kitais asmenimis. Kyla klausimas, ar vien pritemti teiginiai yra pakankamas pagrindas kaltinti, pav. kad “2021 m. rugsėjo 10 d. mitinge Vilniuje, kurio organizatoriai norėjo pakartoti maršą į Seimą ir gal įplieksti dar vienas riaušes, jis buvo. Tame mitinge buvo ir organizatorius lankė Dmitrijus Glazkovas” ? Pagal I. Makaraitytę, kitas argumentas:  „Kaip manote, kas G. Paplauską daro galimai ne šiaip eiliniu provokatoriumi? Tai, kad jau daug metų G. Paplauskas yra viešosios įstaigos “Tėvynės konduktoriai” dalininkas. 2023 m. iš dalininkų pasitraukė A. Nakas, tačiau toliau yra Dmitrijus Glazkovas, Kazimieras Juraitis ir G. Paplauskas“. Nejaugi to pakanka pavadinti G. Paplauską ne eiliniu, bet išskirtiniu provokatoriumi? Ar toks etiketės “išskirtinis provokatorius” pakabinimas nėra viena sąmokslo teorijos dalių?

2023-12-14   ELTA   pateikė informaciją apie Maskvoje organizuotą spaudos konferenciją, kurioje V. Putinas pasakė: „Taika bus tada, kai pasieksime savo tikslus. Jie nesikeičia. Priminsiu, apie ką esame kalbėję: Ukrainos denacifikavimą ir demilitarizavimą bei jos neutralų statusą“.

Kremlius apkaltino ukrainiečius nacizmo garbinimu, prikūrė įvairių etikečių, kurios turėjo ukrainiečių tautą padaryti paklusnią. Pagal  rusišką propagandą  Ukrainos didvyris Stepanas Bandera  yra nacis, fašistas. Ukrainiečių tauta – nacio,  S. Banderos, gerbėjai ir antisemitai.  2022 m. vasario mėn. rusų kariuomenė įžengė į Ukrainos teritoriją daryti „gerus darbus“, t.y.  denacifikuoti ukrainiečius.  

Sovietiniai okupantai  lietuvių tautai taip pat prikūrė etikečių, kurių tikslas tyčiotis, žeminti tautinį orumą. Okupantas Lietuvos didvyrius: Noreiką-Vėtrą, Škirpą, Krikštaponį apkaltino, jog bendradarbiavo su naciais,t.y. tapo žydšaudžiais.

Nors atgavome Nepriklausomybę, bet neturime teisės į teisingą, o ne sovietinio melo surašytą istoriją.  Pav., straipsnyje „Kiek  tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti  žydai?” (2018.09.26)  I. Makaraitytė rašė ir apie Juozą Krikštaponį. Šiame jos straipsnyje istoriniai šaltiniai pateikiami selektyviai, dėl to susidaro įspūdis, kad akcentuojami faktai, atitinkantys sovietmečiu suformuotą tam tikrų Lietuvos istorinių asmenybių vertinimą.

Ji cituoja    buvusio bataliono kario Martyno Kačiulio liudijimą, kad  Krikštaponis dalyvavo Baltarusijoje šaudant civilius, žydus, belaisvius kaip II-osios kuopos vadas.  Kodėl straipsnyje necituojami kiti M. Kačiulio parodymai, kuriuose jis tas pačias aplinkybes liudijo kitaip? Kodėl skaitytojui nepateikiamas visas šaltinio kontekstas? M. Kačiulis 1948 m. NKVD tardytojams pasakė, jog 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėn. II -jai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. 1980 m. liepos 14 d., jau liudijo, kad 1941 m. rudenį vadovavo Krikštaponis,  o 1982 m. rugpjūčio mėn. 16 d. pareiškė, kad minėtos kuopos vadu buvo ne Krikštaponis, o Reikalas. I. Makaraitytė rašo savo straipsnius tradiciniame sovietiniame stiliuje, t.y. ji užmiršta paminėti apie M. Kačiulio tris skirtingus liudijimus, nes tai  gali sugriauti melagingas išvadas. Jei parašysi tiesą, tai tekų suabejoti, ar   Krikštaponis dalyvavo šaudant žydus. Ar jis nėra tarp tų 52 -jų, kurie sužinoję, jog vokiečių karinė vadovybė juos apgavo, įrašydami į komandiruotės tikslą, kad siunčia kovoti su raudonuoju maru, bet, iš tikrųjų, pasiuntė žudyti beginklius gyventojus?

Manau, kad tokie argumentavimo metodai sutampa su informacinėje erdvėje naudojamais Kremliaus propagandos principais – selektyvia faktų atranka, istorinio konteksto supaprastinimu ir emociniais pasakojimais. Taip pat naudoja buvusių okupantų metodą, t.y nutyli lietuvišką naratyvą. Todėl, manau, kad ji   aktyviai dalyvauja paruošiamajame etape, kuris vadinasi informacinis karas, atseit, lietuviai gerbia žydšaudžius. Šio informacinio karo esmė, kad lietuvius, kaip ir ukrainiečius,  reikės ginklo pagalba auklėti, priversti  atsisakyti gerbti „žydšaudžius“.

Jeigu I. Makaraitytė viešojoje erdvėje nutarė prielaidomis grįsti žmogaus politines pažiūras, t.y. jai užtenka vien narystės toje pačioje organizacijoje, tai kyla klausimas, ar toks pats vertinimo standartas turėtų būti taikomas visiems viešiesiems asmenims? Jeigu ne – kodėl? Jei I. Makaraitytė leido  sau   G. Paplauską susieti su D. Glazkovu  ir  daryti  išvadą  apie  G. Paplausko politines pažiūras, tai mes  sau leidžaime Kremliaus kaltinimus ukrainiečių tautai susieti  su kaltinimais, kuriuos daug kartų išsakė I. Makaraitytė lietuviams ir  taip pat darome išvadą apie I. Makaraitytės “rimtesnius reikalus”.

Jos išvados facebooke apie visuomeninkus, galimai, priklauso amoraliai retorikai, darančiai žalą Lietuvos demokratijai.

Facebooke ji aiškina, jog jos  draugė Nomeda Marčėnaitė buvo apšmeižta  save vadinančio visuomenininko ir „ labai gerai, kad Nomeda nenuleido visko tylom ir kreipėsi į teismą..“  I. Makaraitytė, kuri Lietuvos istorinėse asmenybėse atkapsto žydšaudžius, t.y. skleidžia antilietuvišką  ideologiją, mano, kad turi teisę aiškinti, jog šiandien yra daug save vadinančių visuomenininkais „ ir daug kitų šio flango darbininkų. Visi jie vaidina aktyvistus, tačiau šia vaidyba yra pridengiami kur kas rimtesni reikalai.“ Kada I. Makaraitytė supras, kad šmeižtai Lietuvos didvyrių adresu yra patys “rimčiausi reikalai”?

Žurnalistė naudoja jai nepriimtinų žmonių atžvilgiu tarpusavio ryšiais paremtą argumentavimo metodą. Todėl kyla klausimas, ar toks metodas yra profesionalus, nuoseklus? Ar šis modelis atkartoja iškreiptą ir selekcionuotą informaciją? Ar tokie metodai yra pavojingi Lietuvos politiniam gyvenimui?

 Ar “rimtais reikalais? nenori apkaltinti kitus ir taip išvalyti savo aplinką?

S. Daukanto a. 3, LT-01122 Vilnius

2026-06-17 d.,

Klaipėda.

                      Kas gali paneigti, kad susiderinote tai, jog Mindaugas Sinkevičius pasiskelbs, kad jis apsisprendė: imasi premjero pareigų, o Jūs tai paskelbsite savo metiniame pranešime, kurį  skaitysite antradienį Lietuvos Respublikos Seime ?  

                      Tai reiškia tai, kad Jūs, tik žodžiais siekdamas priartėti prie teisinės valstybės, teisinės, politinės atsakomybės kartelę pakelsite tiek, kad per ją net lipti nereikės. Sudarysite patogų tunelį į savo gerovės valstybę saviems.

                      Atkreipiame dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas), 2025 m. kovo 5 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 2K-47-648/2025 nutarė: „Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą M. S. nutraukti.“

                      „14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. S., eidamas Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario pareigas, į 2019–2023 m. išmokų avanso apyskaitas įrašė ne tik duomenis apie išlaidas, kurių atlyginimas jam buvo galimas pagal Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentus, bet ir tas, kurios buvo patirtos ne vykdant jo tarnybinę veiklą ir negalėjo būti atlyginamos: mėnesinį mokestį už suteiktas ryšių paslaugas, susijusias su sutuoktinės A. S. ir savo asmeninėms reikmėms naudojamo abonento numerio (duomenys neskelbtini) išlaidomis, mėnesinį mokestį už internetinės televizijos išlaidas ir mėnesinį mokestį už savo asmeninėms reikmėms įsigytos įrangos (televizorių) išlaidas – iš viso 1487,62 Eur (pažymėtina, kad M. S. internetinės televizijos paslaugas ir įrangos įsigijimo išlaidas (208,70 Eur) įrašė į vieną iš šešiolikos išmokų avanso apyskaitų), ir tai patvirtinančius dokumentus pateikė Jonavos rajono savivaldybės administracijai.“

                      Ši teisėjų kolegija padarė išvadą: „(…) Todėl M. S. veiksmai neperžengė drausminio (tarnybinio) nusižengimo ribų.“

                      Tai reiškia tai, kad Mindaugo Sinkevičiaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija neišteisino, o nurodė, jog tai, ką „gero“ jis nuveikė užtraukia jam kitos rūšies (administracinę, drausminę (tarnybinę), civilinę ar politinę) atsakomybę. Nors ir Mindaugo Sinkevičiaus veiksmai neužtraukia jam baudžiamosios atsakomybės, bet turi būti vertinami Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse ar kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Bet kokiu atveju Mindaugo Sinkevičiaus veiksmai užtraukė jam politinę atsakomybę.

                      Kyla pagrįstas klausimas, ar Mindaugas Sinkevičius, ėmęsis premjero pareigų, nenaudos jų ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų – ar naudos valstybės turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, ar, eidamas pareigas, nesieks naudos sau ar kitiems su juo susijusiems asmenims (sutuoktiniui, artimajam giminaičiui, svainystės ryšiais susijusiam asmeniui ar kitam valstybės tarnautojo privačių interesų deklaracijoje nurodytam asmeniui), ar tarnaus išimtinai visuomenės interesams ?

                       Iš esmės tai reiškia tai, kad, jeigu skirsite Mindaugą Sinkevičių Ministru Pirmininku, pavesite jam sudaryti Vyriausybę, tai sudarysite puikias sąlygas ir toliau kelti sumaištį Lietuvoje.

                      Dėl to, kas aukščiau išdėstyta, prašome (reikalaujame) Jūsų:

neskirti Mindaugo Sinkevičiaus Ministru Pirmininku, nepavesti jam sudaryti Vyriausybės.

Virginijus Partaukas

Virginija Jurgilevičienė

Rimantas Astrauskas

Darbai yra tai ką paliekame po savęs, kai Dievas pašaukia į kitą pasaulį. Jono Lukšos gyvenimo tikslas buvo dirbti Lietuvai. Jam labiausiai skaudėjo, jog Karalaiučiaus kraštas atiteko okupantui iš rytų. Jo šūkis: be Karaliaučiaus nenurimsime.

Mažoji Lietuva, joje gyvenusių garbingų lietuvių įamžinimas buvo vienas iš darbų, kurie liko ne popieriuje, bet realiuose darbuose.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus, Jono Lukšos, giminaičių, kurie norėjo įamžinti savo garbingus prosenelius, dėka paminklinės lentos buvo pakabintos: Martynui Jankui, Jonui Vanagaičiui, Jurgiui Arnašiui, Viktorui Gailiui, Erdmonui Simonaičiui, Jokūbui Stikloriui, Valteriui Dydžiui, Jurgiui Lėbartui.

Tilžės akto signataro Jurgio Arnašiaus paminklinės lentos atidarymas. Jonas Lukšas – ketvirtas iš kairės.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus nariai: Algimantas Švanys, Petras Šmitas, Jonas Lukšas buvo iniciatoriai , kad Klaipėdoje būtų pastatytas paminklas  didžiajam lietuvių humanistui, rašytojui, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui   Vydūnui. MLRT Klaipėdos krašto skyriaus iniciatyva 2012 metais buvo įkūrta VšĮ “Mažosios Lietuvos kultūra”. Vadovu išrinko žinomą Klaipėdos macenatą Rimantą Cibauską. Šios nevyriausybinės organizacijos pagrindinė misija – surasti mieste vietą, finansavimą ir pastatyti paminklą iškiliausiam lietuviui. Grupė MLRT Klaipėdos krašto narių  kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę, į merą Vytautą Grubliauską, kad Atgimimo aikštėje, centrinėje miesto širdyje būtų leista pastatyti  paminklą. Sulaukė atsakymo, kad  savivaldybė parinko paminklo vietą skvere tarp Puodžių ir Bokštų gatvės. 

2019 m. paminklas garbingam mažlietuviui buvo pastatytas. Jonas Lukšas buvo apdovanotas kaip vienas iš paminklo iniciatorių.

MLRT Klaipėdos krašto skyriaus veiklai pastatyti paminklą pritarė Vydūno draugija. Jie 2013 m. pakvietė Joną Lukšą ir grupę MLRT Klaipėdos krašto skyriaus narių į Vakarų Vokietijos Lipės rajone viduramžiais dvelkiantį  Detmoldo miestą sudalyvauti Vydūno įamžinime.

Nuotraukoje Jonas Lukšas Detmolde laukia oficialaus paminklinio ženklo- biusto  atidengimo.

Jono Lukšos iniciatyva minėdavome Tilžės akto datą eitynėmis. Jis rašydavo į savivaldybę pranešimą apie numatomą renginį.

 Nuotraukoje Jonas Lukšas. Jis antras iš dešinės su vėliava ant peties.

Jono Lukšo darbai, tai ir Klaipėdos skyriaus įkūrimas,   jo užsispyrimas siekiant tikslo liko tik atmintyje. Kaip mums, klaipėdiečiams, jo trūks. 

PRAŠYMAS

Inicijuoti Konstitucinio Teismo sprendimų peržiūrėjimą ir užkirsti kelią ydingai praktikai

2026-05-14 d.,

Klaipėda

                      1. Tokių „sprendimų“, t. y. vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) jau „prigamino“ 1000-čius ir pabrėžiame tai, kad „tebegamina“. Štai pirmas pasitaikęs konkretus pavyzdys (jų gausu KT oficialiajame tinklalapyje) KT 2026 m. balandžio 7 d. sprendimas „DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ NR. 1A-18/2026“ Nr. KT26-A-S23/2026, kuriuo,

                      „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendžia:

                      Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-18/2026.

                      Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“

                      1.1. Pabrėžiame tai, kad nė viena šiame „sprendime“ nurodytoji Konstitucinio Teismo įstatymo norma nesuteikia teisės jame nurodyti, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“

                      1.2. Pabrėžiame ir tai, kad KT, priimdamas „sprendimą“, vadovavosi, būtent Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad: „Konstitucinis Teismas atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus“, bet nei Konstitucija ir nei Konstitucinio Teismo įstatymu nepagrindė „sprendimo“ rezoliucinės dalies teiginio, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“

                      2. Konstitucinio Teismo įstatymo reikšmingos nuostatos:

                      a) 22 straipsnis nustato, kad:

„Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą. Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu.

Šio įstatymo numatytais atvejais baigiamasis Konstitucinio Teismo aktas vadinamas išvada.

Konstitucinis Teismas atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus.“

                      b) 59 straipsnis nustato, kad: „Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami.“

                      c) 83 straipsnio 2 dalis – kad: „Konstitucinio Teismo pateikta išvada yra galutinė ir neskundžiama.“

d) Konstitucinio Teismo įstatyme nuostatų, kad sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, apskritai nėra.

                      3. Tai, kas išdėstyta, reiškia tai, kad KT, įrašydamas tik pats, tik savo iniciatyva ir be jokio teisėto pagrindo „sprendime“, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“, piktnaudžiauja savo išskirtine padėtimi valstybėje, šiurkščiai pažeidžia viešosios teisės principą„leidžiama tai, kas leista“, viršija savo įgaliojimus, kuriuos jam suteikia Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas.

                      4. Manome, kad privalote inicijuoti „sprendimų“ peržiūrėjimą ir užkirsti kelią tokios ydingos praktikos klestėjimui.

                     4.1. Bendru atveju diskrecija (veiksmų laisvė, nuožiūra) reiškia pasirinkimo laivę tarp teisėtų alternatyvų, bet ji nereiškia teisės veikti be teisinio ir faktinio pagrindo. KT nėra aukščiau Konstitucijos. Taigi, konstitucinė KT diskrecija nėra absoliuti. KT diskrecija neatleidžia jo nuo pareigos pagrįsti savo nutarimą, išvadą ir „sprendimą“ Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normomis.

                     4.2. Veiksmų laivė, kuria buvo pasinaudota priimant paminėtąjį „sprendimų“ (taip pat ir kitus „sprendimus“), turi būti pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo įstatymui, nes ji buvo panaudota be konstitucinio pagrįstumo.

                     4.3. Ar toliau KT slėptis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos nebebus galima ?

                      5. Pareiškėjų pateikiamas siūlymas iš esmės peržengia tik vieno KT „sprendimo“ priėmimo ribas.

                      5.1. Sprendžiamas fundamentalus klausimas, ar KT veiksmai Lietuvoje yra teisiškai kontroliuojami, ar jie jau virto ar gali virsti nepatikrinama valdžios zona ?

                      5.2. Teisinės valstybės kelias – skaidrumo ir teisės kelias.

                     6. Pareiškėjų siūlymo nagrinėjimo baigtis Seime ir taps reikšmingu lakmuso popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai.

                                                                                      Dėl to, kas išdėstyta, prašome JŪSŲ:

                     1. Asmeniškai ar kartu su kitais Seimo nariais inicijuoti Konstitucinio Teismo sprendimų peržiūrėjimą ir imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias ydingai praktikai.

                      2. Jeigu Pareiškėjais nepatikėjote, paskelbkite viešą konkursą visai Tautai surasti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme straipsnį, kuris suteikia teisę sprendimuose įrašyti teiginį, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Rimantas Astrauskas

Demokratų frakcijai „Vardan Lietuvos“

Lietuvos Respublikos Seimo

PRAŠYMAS

Inicijuoti Konstitucinio Teismo pavadinimo pakeitimą

2026-05-13 d.,

Klaipėda

            1. Teisinė Valstybė valdoma ne doktrinomis, pvz. tik vienos iš valstybės institucijų Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT), o – Įstatymais, už kurių turinį yra tiesiogiai atsakingi pati Tauta arba jos išrinktasis Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas).

            2. I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), kuria nustatė, kas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisęSeime (Konstitucijos 68 straipsnis).

            Pabrėžiame tai, kad KT, pagal Konstituciją, neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime (tai akivaizdžiai nustato Konstitucijos 68 straipsnis).

Tai reiškia tai, kad KTapskritai neturi teisės ir nekuria Įstatymų. Taip pat jis neturi teisės kurti teisės normų, kurios pakeistų Įstatymą ar net taptų Įstatymu, juo labiau neturi teisės kurti teisės normų, kurios prieštarautų Įstatymui.

3. Ar ir ši valstybės institucija, t. y. KT, privalo paklusti Lietuvos valstybės Įstatymams ?

Už tai tiesiogiai yra atsakingas pats Seimas, nes turi visus reikalingus įrankius.

                      4. Bet kuriuo atveju, KT neturi nei įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, nei įgaliojimų kaip nors „aktyvuoti“ tai, kas prieštarauja Konstitucijai ir Įstatymui, juo labiau neturi įgaliojimų Teismus informuoti, kad jo nutarimo, išvados ir sprendimo motyvai gali pakeisti galiojančias Konstitucijos ar Įstatymo normas Teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę.

                      5. „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Konstituciją, kuri įpareigoja Seimą priimti:

                      1) Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriuo Seimas privalo nustatyti KT statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis);

                      2) Lietuvos Respublikos teismų įstatymą (toliau – ir Teismų įstatymas), kuriuo Seimas privalo nustatyti Teismų sudarymą ir kompetenciją (Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalis).

                      Tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT ir Teismas veikia pagal savo atskirus, savarankiškus įstatymus – Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo. Pažymime ir tai, kad KT neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija)ryšių su Teismu. Visa tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT į Teismų sistemą neįeina.

                      „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      Paminėtina tai, kad jau Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, „turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą“, akivaizdžiai rodo tai, kad KT nėra asmeniui „teisinės gynybos priemonė“ –  akivaizdžiai nėra Teismas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      Nurodytąją Konstitucijos nuostatą detalizuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, kuris jau tiesiogiai įvardina, kad Konstitucijos nuostata, jog „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, reiškia tai, kad „yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas“ (65 straipsnio 2 dalis).

                      Taigi, ši Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      6. Taigi,pabrėžiame tai, kad KT neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės (Konstitucijos 68 straipsnis), taip pat ir nėra asmeniui teisinės gynybos priemonė – juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis).

                      7. Reikia atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kylančią iš Teismo ir KTtikslų.

                      I.LIETUVIŲ TAUTA, priimdama Konstituciją, įsteigė šias valstybės institucijas (Teismą ir  KT) visiškai skirtingų tikslų Valstybėje įgyvendinimui.

                      Pabrėžiame tai, kad pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios pagrindu yra įsteigti KT ir Teismas, nustato ir jų tikslus, dėl kurių jie yra įsteigti.

                      7.1. LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įpareigoja Lietuvos Respublikos Seimą priimti dėl Teismo ir dėl KT, t. y. dėl kiekvieno jų, atskirus, savarankiškus Įstatymus – iš esmės konstitucinius specialiuosius jiems Įstatymus. Taigi, abi šios valstybės institucijos veikia pagal savo atskirus, savarankiškus Įstatymus, kurie abu turėtų būti laikomi konstituciniais Įstatymais, nes juos įpareigoja priimti pati Konstitucija.

                      7.2. Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo: skirtingi Konstitucijos skirsniai: IX SKIRSNIS – „TEISMAS“, VIII SKIRSNIS – „KONSTITUCINIS TEISMAS“).

                      7.2.1. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis nustato, kad: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.

                      Taigi, Teismas yra Lietuvos valstybės valdžios institucija – kuri ir tik kuri Lietuvos Respublikoje vykdo teisingumą. Teismas sprendžia šalių ginčą ir bet kuriuo atveju turi nustatyti, kuri pusė yra teisi (rungimasis be lygiųjų).

                      7.2.2. KT, pagal Konstituciją, yra tam tikra kontrolės institucija, kuri nagrinėja ir sprendžia, ar norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, t. y. yra įsteigtas konkrečių uždavinių, kuriuos nustato Konstitucijos 102 ir 105straipsniai, įgyvendinimui.

                      Pabrėžiame ir tai, kad Konstitucija suteikia teisę ir įpareigoja KT nagrinėti ir nuspręsti tik, ar įsigalioję norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, ir nesuteikia jokios teisės jam rekomenduoti ar nurodyti, kokius norminius teisės aktus privalo priimti Seimas, Vyriausybė ar Prezidentas. Priešingas KT veikimas reikštų jo tiesioginį dalyvavimą įstatymų leidyboje ir tiesioginį šiurkštų Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų (taip pat ir kitų Konstitucijos straipsnių) pažeidimą.  

                      8. Dėl to, kas išdėstyta, KT į Teismų sistemą apskritai neįeina. KT yra tam tikra kontrolės institucija ir tikrina, ar norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Todėl KT savo nutarimą, išvadą ir sprendimą privalo pagrįsti tik Konstitucijos nuostatomis – tiesiogiai įpareigoja Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad: „Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.“, ir Konstitucinio Teismo įstatymo 17 straipsnio 2dalis, kuri nustato, kad: „Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų.“ Tai reiškia tai, kad Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas tiesiogiai įpareigoja KT savo veikloje vadovautis iš esmės tik Konstitucija.

                      9. Tik Teismas Lietuvos Respublikoje vykdo teisingumą ir teisingumas yra vykdomas tik asmens atžvilgiu. KT jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, bylos niekada nenagrinėjo ir nenagrinės. KT nutarimas nėra net Įstatymas (res judicata galia) tik šalims, nes KT nutarimu nusprendžia dėl visai visuomenei ar jos daliai svarbių klausimų, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą.

                      Atkreipiame dėmesį į tai, kad KT sprendimai yra tik sprendimai atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės (Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis).

                      Teisinėje valstybėje asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas. „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) ir toks asmuo kreipiasi į Teismą, kuris ir tik kuris pradeda ir vykdo teisingumą Lietuvos Respublikoje (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      10. Pabrėžiame ir tai, kad KT su Teismu neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija) ryšių.

                      Tik Teismo sprendimo vykdymas yra užtikrinamas valstybės prievarta.

                      Tik Teismo sprendimai gali būti vykdomi ir kitose valstybėse, o KT nutarimai, išvados ir sprendimai veikia tik į Lietuvos teisės sistemą (nėra valstybės kaip tokios atstovavimo).

                      11. Neturi likti nepastebėta tai, kad Teismas paprastai absoliučioje daugumoje bylų įvykdo asmens atžvilgiu teisingumą visiškai be KT.

                      12. Atkreipiame dėmesį į tai, kad: „Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą. Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis).

„Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos surašomas kaip atskiras dokumentas. Jame nurodoma: nutarimo pavadinimas, jo priėmimo data ir vieta; Konstitucinio Teismo sudėtis; posėdžių sekretorius; dalyvaujantys byloje asmenys ir jų atstovai; nagrinėjamas klausimas, jo pagrindas; Konstitucijos ir šio įstatymo straipsniai, nustatantys Konstitucinio Teismo teisę nagrinėti šį klausimą; reikalavimas, esantis kreipimesi; teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai buvo tikrinamas, visas pavadinimas, jo paskelbimo ar gavimo šaltinis; Seimo nario ar valstybės pareigūno veiksmai ar sprendimas, kurių atitikimas Konstitucijai buvo tiriamas; aplinkybės, kurias nustatė Konstitucinis Teismas; argumentai ir įrodymai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, o prireikus – argumentai, paneigiantys kitas nuomones; Konstitucijos norma, kuria vadovavosi Konstitucinis Teismas, vertindamas akto ar veiksmo atitikimą Konstitucijai; nutarimo rezoliucija; nurodymas, kad nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 56 straipsnis).

13. Taip pat ir Teismo sprendimą (nutartį) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys.

                      14. KT konkretaus nutarimo ir Teismo konkretaus sprendimo (nutarties) atskiros dalys turi visiškai skirtingas prasmes ir užima visiškai skirtingas vietas Lietuvos teisės šaltinių sistemoje.

                      14.1. Tik nutarimo rezoliucinė dalis sukelia teisines pasekmes, nes, būtent tik nutarimo rezoliucine dalimi KT tiesiogiai atlieka savo pareigą, kurią jam uždeda Konstitucija. Konstitucija įpareigoja KT patikrinti ir nuspręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja ar prieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja ar prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai). Pažymime tai, kad tik nutarimo rezoliucinėje dalyje KT tai ir konstatuoja. Todėl tik nutarimo rezoliucinė dalis sukelia teisines pasekmes visiems, bet joms nėra užtikrinta valstybės prievarta. 

                      14.2. KT ir Teismas, spręsdami konkrečią bylą, kiek reikia tos bylos išsprendimui, taiko ir aiškina Konstituciją ir Įstatymus. Aiškinimas tiesiogiai susijęs su tos konkrečios bylos išsprendimu ir aiškinantieji negali peržengti ribos, už kurios jau sukuriama nauja teisės norma. Aiškinantieji gali ieškoti naujų formuluočių, bet tik tai turi daryti sprendimo pagrindimui toje konkrečioje byloje. Aiškinant sukurti principai neperauga į visiems privalomas teisės normas, kurioms būtų užtikrinta valstybės prievarta.

                      14.3. Tai, kas išdėstyta reiškia tai, kad KT nutarimo, kaip ir Teismo sprendimo (nutarties), motyvai visais atvejais nevirsta visiems privaloma teisės norma – Valstybės Įstatymu.

                      Be to, KT nutarimo, kaip ir Teismo sprendimo (nutarties), motyvai niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus teisės norma, kuriai būtų užtikrinta valstybės prievarta.

                      14.4. Pabrėžiame tai, kad, keičiantis KT sudėčiai, keičiasi ir tam tikros sąvokos, kuri buvo aptariama nutarime, turinys ir todėl iš esmės keičiasi (ir privalo keistis) nutarimo motyvai.

                      Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ir patys KT nariai (teisėjai, kurių yra 9) dėl priimtojo nutarimo pateikia raštu savo atskirąją nuomonę (kartais net 3 KT nariai iš karto).

                      KT, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, turi teisę peržiūrėti savo nutarimus, išvadas ir sprendimus, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių.

                      Taip pat ir pats KT konstatavo, kad: „12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr. 33/03).

                      15. Pabrėžiame tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) konstatavo, kad:                       „Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis)“ (žr., pvz., LAT 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 32 punktą ir 2023 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2023 28 punktą bei jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

                      Kasacinis teismas yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr., pvz., LAT 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 33 punktą, 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017 31 punktą bei jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

                      16.  Taigi, pagal LAT praktiką, tik byloje, kurioje KT priėmė tik nutarimą, būtų galima galvoti apie nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais ir tai, jeigu būtų įvykdytos sąlygos, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje, bei jeigu taip pat būtų įvykdytos ir kitos sąlygos, kurių viena, t. y., kad prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, nebus, KT nagrinėjant bylą, niekada įvykdyta.

                      17. Pabrėžiame tai, kad konkretūs pavyzdžiai akivaizdžiai rodo tai, jog KT leidžia sau konstatuoti neva prejudicinių faktų buvimą ir sprendimuose, dėl kurių Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad: „Konstitucinis Teismas atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus“.

                      18. Visa tai reiškia tai, kad akivaizdžiai KT nutarimas, o juo labiau ir KT sprendimas visiškai neturi įsiteisėjusio Teismo sprendimo savybių: 1) Teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) Teismo sprendimo prejudicinė galia.

                      19. Nors ir Teismas kartais ir kreipiasi išvados tam tikru klausimu į Konstitucinį Teismą, bet Konstitucinis Teismas vien dėl jo pavadinime esančio žodžio „Teismas“ jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, bylos apskritai nenagrinėja – juo labiau nepriima sprendimo, kaip asmens galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      19.1. Neturi likti nepastebėta tai, kad Teismas, tirdamas „sprendimo“ priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, gali įvertinti tik tai, ar asmens kreipimasis į KT yra pagrįstas teisiniais argumentais, o – ne tai, ar jo kreipimesi išdėstyti reikalavimai (siūlymai) tikrai būtų patenkinti, jei jo šis kreipimasis būtų buvęs KT priimtas ir nagrinėjamas.

                      19.2. Nors ir bylą nagrinėjantis Teismas ir siunčia jam nagrinėjamą bylą, KT gali tik pažiūrėti ir įvertinti tik tai, ar tikrai Teismas priėmė sprendimą (nutartį), vadovaudamasis norminiu teisės aktu, kurio atitikimą Konstitucijai prašoma ištirti, o – ne tai, ar jie tikrai laimės bylą, jei, pripažinus, kad  norminis teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, jiems bus suteikta teisė kreiptis į Teismą.

                      19.3. Teismas, tirdamas „sprendimo“ KT ne teismo tvarka paskirtosios baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis  priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, privalo išnagrinėti bylą iš esmės ir, kaip asmens galutinė teisinės gynybos priemonė, priimti galutinį sprendimą.

                      20.Visa tai reiškia tai, kad pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija.

                      Asmeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas (Konstitucijos IX SKIRSNIS).

                      21. Tai, kas aukščiau išdėstyta, akivaizdžiai rodo tai, kad sąvokos „Konstitucinio Teismo teisėjas“ turinys, pagal Konstituciją, iš esmės skiriasi nuo sąvokos „Teismo teisėjas“ turinio.

                      „Konstitucinio Teismo teisėjas“, pagal Konstituciją, negali būti prilygintas net „Apylinkės teismo teisėjui“, kuris pats vienas vykdo teisingumą Lietuvos Respublikoje, ko neturi teisės daryti net visi 9 KT teisėjai kartu. KT yra kolegiali valstybės institucija: „Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima kolegialiai“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

                      21.1. Neturi likti nepastebėta tai, kad KT pirmininkas ir teisėjai turi teisę tik dalyvauti Visuotinio teisėjų susirinkimo posėdžiuose, bet neturi jokios teisės rinkti ar būti renkami į Teismų savivaldos institucijas, t. y. turi teisę tik stebėti (Konstitucinio Teismo įstatymo 15 straipsnis ir Teismų įstatymo XIII SKYRIUS „TEISMŲ SAVIVALDA“).

                      22. Taigi, KT nėra apeliacinis teismas nacionalinių Teismų atžvilgiu ir negali panaikinti arba pakeisti jų priimtų sprendimų. KT, pagal Konstituciją, tikrina norminių teisės aktų atitiktį Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 1 ir 2 dalys). KT apskritai nenagrinėja ir nesprendžia klausimų dėl konkretaus asmens teisių pažeidimo.

                      Nors ir užduoto klausimo nagrinėjimo forma panaši į Teismo, bet dėl to Konstitucinis Teismas netampa Teismu, t. y. valstybės valdžios institucija, vykdančia teisingumą Lietuvos Respublikoje (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      Nors ir Konstituciniame Teisme posėdis vyksta panašiai taip, kaip ir Teisme, bet jis Teismu vis tiek netampa, nes jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, bylos niekada nenagrinėjo ir nenagrinės. Tik dėl tokios darbo formos, t. y. tik dėl formos panašumų, gal būt, ir galima būtų jį vadinti teismine (skirtumas: medis ar tik medinis) institucija.

                      Tokia šios valstybės institucijos (KT) darbo forma šiuo metu, nors ir ši valstybės institucija įsteigta po „revoliucijos“, jau turėtų būti laikoma sovietiniu paveldu, nes ši valstybės institucija iš esmės turi būti moksline – tiriamąja – be visus gąsdinančio triukšmo, kai KT tvarkdarys be teisinio pagrindo šaukia: „Stot ! Teismas eina !“. Neturi likti nepastebėta tai, kad dėl tikro Teismo tai nustato Įstatymas, t. y., kad „Teismui įeinant ir išeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti“ (LR CPK 236 straipsnio 1 dalis).

                      22.1. Taigi, KT, kaip ir kitos valstybės institucijos, kurios įtvirtintos Konstitucijoje (Valstybės kontrolė ar Lietuvos bankas), yra tiesiog viena iš nustatytos, konkrečios srities priežiūros (kontrolės) valstybės institucijų – iš kurių nė viena nedalyvauja teisingumo vykdyme Lietuvos Respublikoje ir neturi jokių instancinių ryšių su Teismu.

                      22.2. Yra ir tarptautinių priežiūros (kontrolės) institucijų: pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kuris tik prižiūri, kaip konkrečioje valstybėje yra laikomasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, bet jis nedalyvauja teisingumo vykdyme šioje valstybėje ir neturi jokių instancinių ryšių su šios valstybės Teismu. Taigi, nors ir pavadinime yra žodis „Teismas“, bet savo esme tai – tik priežiūros (kontrolės) institucija.

                      Pabrėžiame tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kaip ir KT, taip pat nėra apeliacinis teismas nacionalinių teismų atžvilgiu ir negali panaikinti arba pakeisti jų priimtų sprendimų, bet, skirtingai nuo KT, nagrinėja ir sprendžia, ar yra neteisėtai pažeistos konkretaus asmens Konvencijos I skyriuje apibrėžtos asmens teisės bei laisvės (Konvencijos preambulė, 1, 19 straipsniai). Pabrėžiame ir tai, kad į EŽTT turi teisę kreiptis tik tas, kuris yra asmeniškai ir tiesiogiai nukentėjęs(-usi) nuo vienos ar keleto pagrindinių teisių pažeidimų (turi „nukentėjusio asmens“ statusą).

                      22.3. Yra ir daugiau Lietuvoje institucijų, kurių pavadinime yra žodis „Teismas“: pvz., Teisėjų garbės teismas, Antstolių garbės teismas ir kt., bet niekam dėl jų net nekylą jokių abejonių, kad jie tikrai nevykdo teisingumo Lietuvos Respublikoje, t. y. akivaizdžiai nėra Teismas. kuris įtvirtintas Konstitucijoje.

            22.4. Taigi, yra akivaizdu, kad, pagal Konstituciją, „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė, t. y. tiesiogiai nedalyvauja teisingumo vykdyme Lietuvos Respublikoje – yra tik tam tikra kontrolės institucija.

                      23. Taigi, vartojama formuluotė „Konstitucinis Teismas“ negali būti aiškinama vien pažodžiui, kaip leidžianti teigti, esą „Konstitucinis Teismas“ yra „Teismas“, t. y. teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdanti institucija, numatyta Konstitucijoje. Vien tai, kad minėtoje formuluotėje yra vartojama sąvoka „Teismas“, jokiu būdu nereiškia, kad ši institucija yra tikras Teismas.

                      Tai reiškia tai, kad yra akivaizdu, jog šios valstybės institucijos yra ne veltui įtvirtintos skirtinguose  Konstitucijos skirsniuose: IX SKIRSNIS – „TEISMAS“, VIII SKIRSNIS – „KONSTITUCINIS TEISMAS“.

            24. Teisė kreiptis į Teismą yra fundamentali asmens teisė, kurios jokia valstybės institucija – apskritai niekas neturi jokios teisės apriboti ar paneigti.

            25. Pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija.

            Lietuvoje asmeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas, o KT į Teismų sistemą Lietuvoje apskritai neįeina.

            Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra tiesiogiai nustatyta teisė asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, kreiptis į teismą. „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

            Taigi, tik Teismas Lietuvoje nagrinėja ir sprendžia klausimus dėl konkretaus asmens teisių ir laisvių pažeidimo.

            Teismo pareiga yra ir ginti asmenį nuo valstybės bei valstybės institucijų.

            26. Esamas teisinis reguliavimas sukelia asmenims neteisėtus ir nepagrįstus lūkesčius, kuriuos skatina ir buvę KT teisėjai (ypač KT pirmininkai), tvirtindami viešai, kad asmuo turi teisę į individualų „skundą“. Konstitucija nustato, kad KT pateikiamas ne „skundas“, o – iš esmės prašymas patikrinti norminio teisės akto atitiktį Konstitucijai.

            Vien dėl to, kad šiai valstybės institucijai, t. y. KT, suteiktas visuomenę klaidinantis pavadinimas, yra sudaromos sąlygos neįgyvendinti ir šiurkščiai pažeisti Konstitucijos 5, 6, straipsnių, 7 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 4 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 ir 3 dalių, 111 straipsnio, 106 straipsnio 4 ir 7 dalių, 102 straipsnio 1 ir 2 dalių, 105 straipsnio ir kt. bei konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus.

            Toks visuomenę klaidinantis pavadinimas sudaro sąlygas ir negeranoriškiems subjektams (naudoja tai ir buvę KT teisėjai, ypač jo buvę pirmininkai) tvirtinti, kad asmenys turi teisę į individualų „skundą“, kas visiškai neatitinka tikrovei, nes asmens kreipimasis į KT, pagal Konstituciją, yra asmens prašymas patikrinti norminio teisės akto atitiktį Konstitucijai.

            Toks tvirtinimas, kad asmenys turi teisę į individualų „skundą“, kuria ir vaizdą neva asmuo kreipiasi į „Teismą“ su tikru skundu.

            Tokie buvusių KT teisėjų, ypač jo buvusių pirmininkų, teiginiai kartu su visuomenę klaidinančiu valstybės institucijos pavadinimu akivaizdžiai klaidina visuomenę, nes sukelia neteisėtus ir nepagrįstus lūkesčius asmeniui neva jo bylą gali peržiūrėti dar vienos instancijos Teismas, kas visiškai neatitinka tikrovei.

            27. Pats laikas yra daiktus vadinti tikraisiais vardais: KT – ne Teismas.

            Ar ir toliau KT slėpsis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos ?

            Tikslinga pakeisti Lietuvos valstybėje klaidinantį, sukeliantį neteisėtus ir nepagrįstus asmenims lūkesčius, kad yra neva dar viena Teismo instancija, institucijos pavadinimą „Konstitucinis Teismas“ į pavadinimą „Konstitucinė Taryba ar Komisija“.

                      Sprendžiamas fundamentalus klausimas, ar KT veiksmai Lietuvoje yra teisiškai kontroliuojami, ar jie jau virto ar gali virsti nepatikrinama valdžios zona ?

            Teisinės valstybės kelias – skaidrumo ir teisės kelias.

            Valstybėsinstitucijos pavadinimo „Konstitucinis Teismas“ pakeitimas į pavadinimą „Konstitucinė Taryba ar Komisija“  būtų tik nedidelė, t. y. tik redakcinė, Konstitucijos teksto pataisa, bet didelis žingsnis Lietuvos teisėkūros dėl Žmogaus teisių įgyvendinimo istorijoje – didelis žingsnis Žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje užtikrinimui.

                     Pareiškėjų siūlymo nagrinėjimo baigtis Seime ir taps reikšmingu lakmuso popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai.

                     Dėl to, kas išdėstyta,

prašome JŪSŲ:

                     inicijuoti Konstitucinio Teismo pavadinimo pakeitimą.

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Rimantas Astrauskas

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Juozui Olekui

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

El. p. juozas.olekas@lrs.lt

PRAŠYMAS

Inicijuoti Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimo peržiūrėjimą

2026-05-09 d.,

Klaipėda

                      1. Pateikiame konkretų ydingos vienos valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) veiklos pavyzdį: KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, kurį dar ir dabar aktyviai eksploatuoja pats KT ir jo pirmininkas (dabar jau buvęs).

                      Pabrėžiame tai, kad KT neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, kad KT nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė – nėra asmeniui Teismas, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), kad KT teisėjai, priimdami šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, buvo teisėjais savo pačių byloje, kas tikrame Teisme yra neįmanoma, ir net patys KT teisėjai nustatė, ką jie nagrinės, kas tikrame Teisme taip pat yra neįmanoma.

            1.1. 2006 m. birželio 6 d. nutarime, kuris ir yra „Dėl Konstitucinio Teismo statuso“, KT konstatavo, kad:

            „18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai.“

                     Tai reiškia tai, kad Konstitucinis Teismas tikrino ir priėmė nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo ir šio straipsnio 3 dalies atitikties tik 2 Konstitucijos straipsniams – tik Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai,

                     bet „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais“,

                     nutarė: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis (Žin., 1993, Nr. 6-120) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“

                     1.1.1. Tai reiškia tai, kad KT tikrino atitiktį tik 2 Konstitucijos straipsniams, bet nutarė, kad neprieštarauja visai Konstitucijai.

            1.2. Pabrėžiame ir tai, kad KT net pats sau nustatė, ką jis nagrinės. Šiame nutarime KT taip pat nurodo, kad nustatė:

„2. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ buvo nuspręsta:

                      – priimti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai;

                     – grąžinti pareiškėjui prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams.“

                     Tokiu būdu patys KT teisėjai nusistatė, ką jie nagrinės, – patys apribojo savo tyrimą iki įstatymo normų atitikimo tik 2 Konstitucijos straipsniams patikrinimo, bet ir jie patys visiškai neteisėtai bei nepagrįstai nutarė, kad neprieštarauja visai Konstitucijai.

                     Manome, kad tikrame Teisme tokiu atveju būtų taikomas trūkumų šalinimo institutas – tik kažin, ar reikėtų, nes: „LIETUVIŲ TAUTA – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, (…), Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė KONSTITUCIJĄ“ (Konstitucijos preambulė), kuria įsteigė ir nustatė Teismo irKTkompetenciją, ką ir išdėstė šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII, IX skirsniuose, kuriuose ir yra visi visa tai (steigimą, sudarymą, kompetenciją ir kt.) nustatantys straipsniai.

                     Matyt, priimdamas šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, KTpo ranka neturėjo Konstitucijos teksto ir neturėjo galimybės pažiūrėti šiuose Konstitucijos skirsniuose esančių straipsnių nuostatų ?

                     Iš šono žiūrint, atrodo, kad šios institucijos nariai veikė nesąžiningai, nes nagrinėjo pareiškėjų prašymą, ignoruodami Konstitucijos straipsnius, kurie nustato KT ir Teismo steigimą, sudarymą ir jų kompetenciją bei kt. Pabrėžiame tai, kad, būtent tai KT net apskritai atsisakė: „ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams“. Tokiu būdu KT apskritai ignoravo tai, kad KT ir Teismas turi savo atskirus, savarankiškus įstatymus, kuriuos priimti Lietuvos Respublikos Seimą įpareigoja pati Konstitucija.

                     1.3. Be to, šiuo konkrečiu atveju KT teisėjai yra teisėjais „savo paties byloje“, nes priėmė nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo, kuris nustato Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką, atitikties Konstitucijai. Čia jau yra valstybės teisinės sistemos problema. Jos išsprendimas, pirmiausia, priklauso nuo šių asmenų sąžinės. Tol, kol jų darbas kelia pagrįstų abejonių, sudaromos realios sąlygos klestėti sisteminei Korupcijai Valstybėje. Nuo šių asmenų sąžiningo ar nesąžiningo veikimo iš dalies ir priklauso Lietuvos ateitis.

                     1.4.Tai reiškia tai, kad toks KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimas iš esmės yra niekinis nuo jo priėmimo momento – nėra teisės šaltinis, kuriuo tikras Teismas turėtų teisę grįsti savo sprendimus (nutartis).

            2. Konstitucijos 106 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi, kurios nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      2.1. I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įpareigoja Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – ir Seimas) priimti:

                      1) Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriuo Seimas privalo nustatyti KT statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis);

                      2) Lietuvos Respublikos teismų įstatymą (toliau – ir Teismų įstatymas), kuriuo Seimas privalo nustatyti Teismų sudarymą ir kompetenciją (Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalis).

                      Tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT ir Teismas veikia pagal savo atskirus, savarankiškus įstatymus – Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo. Pažymime ir tai, kad KT neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija)ryšių su Teismu. Visa tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT į Teismų sistemą neįeina.

                      „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      Paminėtina tai, kad jau Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, „turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą“, akivaizdžiai rodo tai, kad KT nėra asmeniui „teisinės gynybos priemonė“ –  akivaizdžiai nėra Teismas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      Nurodytąją Konstitucijos nuostatą detalizuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, kuris jau tiesiogiai įvardina, kad Konstitucijos nuostata, jog „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, reiškia tai, kad „yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas“ (65 straipsnio 2 dalis).

                      2.2. Taigi, ši Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.    

                      2.3. Pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija. Asmeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas (Konstitucijos IX SKIRSNIS).

                     3. Pabrėžiame tai, kad KT, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, turi teisę peržiūrėti savo nutarimus, išvadas ir sprendimus, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ir patys KT nariai (teisėjai, kurių yra 9) dėl priimtojo nutarimo pateikia raštu savo atskirąją nuomonę (kartais net 3 KT nariai iš karto).Taip pat ir pats KT konstatavo, kad: „12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr. 33/03).

                     4. Manome, kad privalote inicijuoti KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimo peržiūrėjimą.

                     4.1. Bendru atveju diskrecija (veiksmų laisvė, nuožiūra) reiškia pasirinkimo laivę tarp teisėtų alternatyvų, bet ji nereiškia teisės veikti be teisinio ir faktinio pagrindo. KT nėra aukščiau Konstitucijos. Taigi, konstitucinė KT diskrecija nėra absoliuti. KT diskrecija neatleidžia jo nuo pareigos pagrįsti savo nutarimą Konstitucijos normomis.

                     4.2. Veiksmų laivė, kuria buvo pasinaudota priimant šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, turi būti pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes ji buvo panaudota be konstitucinio pagrįstumo.

                     4.3. Ar toliau KT slėptis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos nebebus galima ?

                      5. Pareiškėjų pateikiamas siūlymas iš esmės peržengia tik vieno KT nutarimo priėmimo ribas.

                      5.1. Sprendžiamas fundamentalus klausimas, ar KT veiksmai Lietuvoje yra teisiškai kontroliuojami, ar jie jau virto ar gali virsti nepatikrinama valdžios zona ?

                      5.2. Teisinės valstybės kelias – skaidrumo ir teisės kelias.

                     6. Pareiškėjų siūlymo nagrinėjimo baigtis Seime ir taps reikšmingu lakmuso popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai.

                                           Dėl to, kas išdėstyta,

prašome JŪSŲ:

                     asmeniškai ar kartu su kitais Seimo nariais pasiūlyti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui peržiūrėti savo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą ir priimti nutarimą, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimus.

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Rimantas Astrauskas

Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo atsirado politinės jėgos, kurios buvo suinteresuotos teigti negatyvią informaciją apie sukilėlius, tikėtina, ir kiršinimo tikslais. Dėl to 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariatas  surašė  pranešimą apie iškeldintą iš buto žydą Javšicą. Klaipėdiečiai iš dokumento rinkinio „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”  sudarytojo Vasilijaus Safronovo neišgirdo paaiškinimo, kodėl į rinkinį pateko feikinis pranešimas be analizės? Kodėl mūsų sukilėliai liko apšmeižti?

Žydų ir lietuvių santykiai visada susilaukia didesnio dėmesio. Tai jautrus klausimas, ir jeigu istorikai jį pateikia neatsakingai, tai didžiulė nepagarba istorinei atminčiai. 

2023 m. tas pats istorikas Vasilijus Safronovas atrinko dokumentus, transliteravo ir komentavo bei parašė kritinę dalį knygai ,,Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė”.

Ar tikrai buvo atlikta Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio-Polovinsko atsiminimų kritinė analizė? Jei buvo, tai kaip galėjo internetiniame laikraštyje ,,Atvira Klaipėda” atsirasti  straipsnis, pavadintas  „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“. Tokį pavadinimą straipsniui davė žurnalistas Martynas Vainorius, nes J. Budrys-Polovinskas taip įrašė savo dienoraštyje. Kiek tokiame pasakyme istorinės tiesos?  

Iš J. Budrio-Polovinsko dienoraščio sužinome, kad Tilžės akto signataras, diplomatas, teisininkas Viktoras Gailius kreipėsi į J. Budrį-Polovinską, dirbusį gubernatoriumi,  priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į Klaipėdos teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių kalbą. Dienoraštyje po prašymo ir atsirado J. Budrio-Polovinsko įrašas apie tai, kad „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“.

Liūdna ir skaudu skaityti visišką sukilimo vado nesusigaudymą Klaipėdos krašto situacijoje. Po sukilimo Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai šnekantys tarnautojai, reikalingas buvo vertėjas. Tilžės akto signataras Jurgis Arnašius 1924 m. įsidarbino Klaipėdos teisme vertėju.  Jo sūnus Valteris Arnašius, kuris baigė Karaliaučiuje teisės mokslus, 1930–1940 teisėjavo Klaipėdoje. Jis buvo vienintelis Klaipėdos teisme teisėjas, kuriam nereikėjo vertėjo. Įdomu, kodėl sukilimo vadui nebuvo svarbiausia užduotis  Klaipėdoje sulietuvinti įstaigas? Kodėl jo asmeninis rūpestis buvo tautinė priklausomybė? Tas pats žurnalistas Martynas Vainorius, tik kitame savo straipsnyje „Tarpukario Klaipėda: kas klestėjo ir kentėjo valdant Lietuvai?“, rašė apie kitus atsiųstus dirbti į Klaipėdą gubernatorius, vykdžiusius lietuvinimo politiką „…sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą“.

Jei, kaip rašo J. Budrys–Polovinskas, lietuviai būtų nekentę žydų, tai tuoj po Klaipėdos sukilimo 1923 m. nebūtų atsikėlęs žydų tautybės teisininkas Rudolfas Valsonokas. Jis parašė ir 1932 m. išleido knygą „ Klaipėdos problema“. Jis, kaip ir šio krašto patriotai, teigė, kad  Klaipėdos kraštas – baltiška žeme, čia įsikūrę gyventojai – autochtonai; pritaria 1923 Antantės šalių sprendimui teritoriją perduoti Lietuvai, rašė apie Vokietijos kišimąsi į krašto valdymą, vietos gyventojų kiršinimą, neregėtą šios valstybės politinį, ekonominį spaudimą Lietuvai.

Čia, Klaipėdos krašte, lietuvių kalba kalbantys žydai buvo reikalingi kaip oras lietuvinant nutautintą kraštą. Žydai padėjo vykdyti lietuvinimo misiją –  čia yra puikus R. Valsonoko pavyzdys. Aišku, kad buvo nepatenkintų politinių jėgų, ir jos darė viską, kad lietuviai ir žydai būtų kiršinami, ir tokiu būdu būtų stabdomi Klaipėdos krašto lietuvinimo darbai.  

Keistai atrodo, kai istorikas Vasilijus Safronovas, kuris atrinkinėja tendencingą istorinę medžiagą, tapo Lietuvos kultūros tarybos nariu 2025–2029 m. kadencijai (2025-05-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 288).

Ernstas Aleksandras Augustas Georgas Vichertas gimė 1831-03-11 Įsrutyje (vok. Insterburg, rus. Černiachovskis).  E. Vichertas buvo ne tik teisėjas, bet ir labai produktyvus rašytojas.  Lietuvoje po II pasaulinio karo jo kūryba buvo patekusi į užmarštį.

Lietuviams  apie E. Vichertą, kaip pjesių kūrėją, režisierių, rašytoją  istorinio žurnalo leidėją iš nežinomybės ištraukė Mažosios Lietuvos   kultūros tyrinėtojas, Lietuvos knygotyrininkas   Domas Kaunas.

Šiandien Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono valdžios ir visuomenė  skirtingai vertina  E. Vicherto kaip rašytojo atminimo sugrįžimą. Klaipėdos rajono savivaldybė  įsteigė E. Vicherto premiją “Jaunasis talentas”. Kasmet  iškiliausią rajono moksleivį apdovanoja 500 eurų premija. Jau daugiau  kaip 20 metų Priekulėje veikia E. Vicherto vardo  mėgėjų teatras. Visai kitaip elgiasi su E. Vicherto atminimu  Klaipėdos miesto savivaldybė. Ji  atsisakė grąžinti E. Vicherto vardo gatvės pavadinimą. Vienas iš motyvų buvo, jog jo kūryba turėjo tikslą   – asimiliuoti  lietuvių tautą per meninį žodį, kuris  turi stiprią įtaką mąstymui ir tapatybei.

Graudu, tačiau  vokiškai rašiusius ir jų  paliktą literatūrinį paveldą, reikalaujama vertinti taip, jog jis   teisingai pavaizdavo  lietuvio paveikslą, jo gyvenimo būdą, papročius.  Liūdna, nes  nedrįstama į  E. Vicherto kūrybą pasižiūrėti  per   asimiliacijos aspektą arba kaip jo litertūriniai pasakojimai  siekė  keisti lietuvio  savivoką.

Trumpai apie E. Vicherto apsakymus.

Lietuvių kalba ilgą laiką skaitėme tik  nepilnai išverstą  E. Vicherto  apysaką „ Šaktarpis“. Dėka finansuotojų: Klaipėdos miesto savivaldybės, leidybos paramos fondo „Bonifacijus“, p.Elenos Statulevičienės galime susipažinti su penkiais  E. Vicherto apsakymais.  Vertėja   Ieva Perednienė  mums, lietuviams, suteikė galimybę susipažinti su E. Vicherto literatūriniu  palikimu.    2025 metais „Eglės“ leidykla  išleido  I. Perednienės išverstus penkis apsakymus su retesnių žodžių ir sąvokų paaiškinimu,  pavadinimu  “Lietuviški pasakojimai“.

Apsakymų rinkinys  pradedamas kūriniu „ Ansas ir Gryta“. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas Ansas – darbštus lietuvis,  bet užsispyręs, atsisakantis atiduoti savo žemes vokiečiui dvarininkui.  Rinkinyje „Lietuviški pasakojimai“ ( 14 psl.) apie  vokietį parašyta: „Ponas Frydricas Gėlaras, kuriam priklausė dvaras….- taigi, jis buvo vyras , iškilęs savo pastangomis, ir pagrįstai savimi didžiavosi.“ Vokietis apie apsigyvenimą Prūsų Lietuvoje kalbėjo taip, kad „ Kam man tas dvaras….Pirmiausia reikia išsivalyti!“ Ir jis iš tikrųjų „valė“, daug greičiau , nei atrodė, jog būtų įmanoma- vieną po kito pirko ūkius, nugriaudavo senus medinius pastatus, sode iškirsdavo medžius, senus kiemus suardavo taip, kad netrukus net kaimo vaikai nebegalėdavo pasakyti, kurioje vietoje  buvo Kristupo Posingio, o kurioje Jurgio Lauro  šulinys“ ( psl. 14).  Deja, visų Vanagų kaimo jam nepasisekė užvaldyti. Lietuviškos sodybos jam trukdė, t.y. gadino vaizdą į upės pusę. Vienas iš ūkių, kuriuos vokietis  norėjo perimti priklausė lietuviui Ansui. Pagal apsakymo autorių,  Anso ūkio perėmimas teisėtas, įsigijo per varžytines. Vokietis su buvusiu žemių savininku lietuviu Ansu norėjo  teisingai pasielgti. Štai ką šneka vokietis F. Gėlaras: „Ansai, ir su savo senuoju kaimynu ketinu elgtis krikščioniškai. Tebūnie taip, lyg pats būčiau jį iš tavęs nusipirkęs už maždaug tokią sumą, kokią kadaise tau siūliau, neskaitant per tą laiką patirtų nuostolių  dėl sklypo nepriežiūros. Jau atsiskaičiau su tavo tėvu ir jis pabučiavo man ranką, tavo seserį Marę aprūpinsiu kraičiu, kai jai atsiras vyras, o tau savo noru tuoj pat duosiu tris šimtus talerių nuo pirkimo vertės.“ ( psl. 55-56).  E. Vichertas lygiagrečiai su ūkio praradimu aprašo   ūkininko  Anso meilę lietuvaitei Grytai   ir jų nuopolį: Gryta – nuodytoja, Ansas –padegėjas ir  kontrabandininkas. Jie abu netenka  gyvybių.

Gėris turi nugalėti, todėl vokiečiui atiteko žemės, o blogis turi būti nubaustas. Rašytojas  E. Vichertas    literatūriniams personažams Ansui ir Grytai  atėmė gyvybes .  Perskaitęs apsakymą, su kuom norėtumei tapatintis? Su vokiečiais,  ar lietuviais?

Sekantis apsakymas „Šaktarpis“. Lietuvis, vyresnės kartos atstovas Jurgaitis. Jis nepaiso valstybės nurodymų dėl draudimo žvejoti.  Jurgaitis, kai būdavo pagaunamas brakonieriaujant, tai niekada nekaltindavo savęs, o visada žvejybos prievaizdą vokietį Griunbaumą.  Jurgaitis į nelegalų verslą įtraukė ir jaunuolį vardu Endrikis.  Vokietis Griunbaumas jį  auklėja : „ O dabar dėl tavęs turiu bėdų, nes kartu  su tuo senu niekšeliu patekai į nusižengusiųjų sąrašą!“… Bet tavo reputacija sutepta“… Būk protingas, Endriki, nebedaryk taip, iš to nieko gero nebus“(  psl. 115).

Lietuvis tiek neapkentė  žvejybos  prižiūrėtojo, kad  nusprendė jį nužudyti. Jis nupjovė polius, kurie laikė prievaizdo namą ir tikėjosi, kad pavasarį, kai ims judėti  ledai, nuskęs  prievaizdas drauge su namu.  Pavasarį Jurgaitis džiaugėsi, kai išvydo plaukianti žvejybos prievaizdo namą: „ Žvejybos prievaizdas turi plaukti!-sušuko lietuvis. – Niekas jam nepadės, jis turi plaukti! Bet kranto nepasieks, ledas prakirs kaukolę, turės prigerti kaip šuo! Ojė, prigers!“(psl. 129).

E. Vichertas rašo, kad „ Žvejybos prievaizdas Griunbaumas…jam nebuvo galima nieko prikišti , išskyrus tai, kad būtent  ir buvo labai griežtas ir tiksliai laikėsi įstatymo, o tai niekam nepatiko. (Psl. 82).

Apsakymo autorius palieka gyva vokietį, jį išgelbsti lietuvio Jurgaičio dukra. E. Vichertas savo literatūrinį personažą  lietuvį nugalabija,  nuskandina.   

Šiame apsakyme taip pat nugali gėris, vokietis lieka gyvas, o lietuvis kaip blogis – sunaikinamas. Ir vėl tas pats klausimas, tai su kuo norėtumei tapatintis, ar su nuskandintu lietuviu, ar su vokiečiu.

Trečiame apsakyme lietuvė motina nužudo savo dukrą, nes ši pamilo patėvį, o patėvis įsimilėjo  ją.  Už palaidą gyvenimą nubaudžiami  abu literatūriniai personažai. Motina dukrą Madlę nunuodija, o patėvis  nusižudo. 

Ketvirtas apsakymas pavadinimu „ Endrikis Kraupaitis“. Lietuvis E. Kraupaitis gyveno anapus Nemuno į Priegliaus upę įtekančio upelio aukštupyje. E. Kraupaitis, pasiturintis lietuvis, malūno savininkas, vedęs vokietę. Lietuvis sugalvojo savo seną malūną padegti, nes „patobulėjus technikai, jį aplenkė  ne vienas konkurentas“( psl. 205). Jis tikėjosi gauti gerą išmoką, nes  apdraudė, o  už tuos pinigus pasistatyti naują malūną. Sumanymas nepasisekė, atsirado liudininkas, kuris matė, kad pats šeimininkas E. Kraupaitis padegė malūną. Teismas E. Kraupaitį nuteisė dešimt metų kalėjimo. E. Kraupaičio motina ėmėsi veiksmų išvaduoti sūnų. Ji surado melagingai liudijančią merginą, t.y. alibi savo sūnui, atseit, tą visą naktį jis buvo jos  namuose.  Teismas, prisiekusieji patikėjo melagingu liudijimu ir E. Kraupaitį išteisino ir paleido iš kalėjimo į namus. Motina, kuri puikiai žinojo, kad gelbėdama sūnų ji surado netiesą kalbančią liudininkę, pasitinka sūnų apsirėdžiusi tautiniais rūbais: „Tarpduryje pasirodė lietuviškais apdarais vilkinti senolė: jos galvą gaubė juoda, priekyje tarsi stogeliu kaktą dengianti skara, kurią iš apačios prilaikė balta kepuraitė;“ (psl.215). Sūnus aplanko melagingai liudijusią merginą ir jai siūlo pinigų, ji atsisako,  ji nenori jokių pinigų, ji tik paėmė iš jo motinos „dailius  meniškai išsiuvinėtus marškinius“, „ tokių  niekur nenupirksi, ir šilko liemenes, ir gelumbės švarkus, ir vilnoninės kojines su smulkiausiais rombų raštais. Pasikvietusi mane ji traukė iš skrynios rūbelį po rūbelio. ..Tada malūnininke, ir sutikau“ (psl. 236).

Šiame apsakyme autorius ypatingą galią suteikia  lietuviškiems  rūbams, svabiausia, rūbai įgyja  neigiamą įvaizdį. Tautiniais apsirengia ta, kuri surado sūnui melagingą liudytoją. Mergina liudijo netiesą ir ji parsiduoda ne už pinigus, bet už  lietuviškus rūbus, kuriuos parduotuvėje neįsigytų.

Puikiai žinoma, kad rašytojo aprašomu laikotarpiu lietuviai didžiavosi savo nacionaliniais rūbais, ypač merginos, nes jos ant arklių su lietuviškais aprėdais pasitikdavo aukštus pareigūnus, net karalių.

Apsakymo autorius apie vokietę, apie Enrikio Kraupaičio žmoną  rašo, kad „Kokia padori moteris tai pakęstų? Žmonės mane pažįsta kaip padorią moterį – kaip vokietę”( psl. 222).

E. Vichertas sukuria skirtingus moterų paveikslus, vadovaujantis tautine priklausomybe.  

Penktas ir paskutinis apsakymas taip pat apie lietuvę nuodytoją.  Knygoje “ Lietuviški pasakojimai” visuose  apsakymuose lietuviai yra pavaizduoti kriminaliniais nusikaltėliais. Ar autorius literatūrinius personažus ir  įvykius išgalvojo pagal didžiavokišką mentalitetą?  Manau, kad  autoriui  apšmeižti lietuvius buvo normalu, nes tai nukariauta ir nykstanti tauta.  Apie E. Vicherto pomėgį melui rašo  ir jo bendraamžis Johanas  Zembrickis, vaistininkas, tautosakos rinkėjas, raštijos darbuotojas, istorikas, gyvenęs XIX -XX pr. Jis leidinyje “ Klaipėda XIX amžiuje” II tome (98 psl) parašė, kad “Ernstas Wichertas knygoje “Grafo sūnus ir kitos novelės” (Berlynas 1889m.) 147-199 psl. novelėje “Labdarys”pavaizdavo Wienerį Ivanovo asmeniu. Tačiau jam reikėjo geriau paieškoti informacijos apie  Wienerį, o ne leisti apskrities teismo tarėjui Benno Buchardžiui skleisti tokius žemus tuometinės Klaipėdos plepalus apie šį žmogų.” J. Zembrickis  rašytojo darbą įvertino – “Taigi, Wichertas nusižengia tiesai šioje novelėje.”  

 Manau, kad visi užkariautojai elgiasi panašiai, nes jų darbai teisingi, o nukariauta tauta  dėl visko kalta. Šiandien  tai stebime Ukrainoje, kai rusai nesuvokia savo nusikaltimų masto, nes jie yra užkariautojų tauta. Jie turi gauti viską ko nori.  

 Klaipėdos miesto taryba, kai  istorikai ir Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė  ir nusprendė gatvę pavadinti vokiečio rašytojo E. Vicherto vardu, atsisakė.  Klaipėdos miesto taryba nusprendė, jog turėjo apklausti gyventojus, o ne patys siūlyti gatvės pavadinimą. Klaipėdos miesto taryba   negrąžino istorinio gatvės pavadinimo ir nepavadino jos  Ernsto Vicherto vardu.