Minime Lietuvos -Lenkijos sukilimą, vykusį 1830m.- 1831m., sekantis Lietuvos-Lenkijos sukilimas datuojamas 1863m-1864m., toliau seka Klaipėdos -1923 m. ir Birželio – 1941 m.
Žiniasklaida patvirtino, kad atvyks į Lietuvą Ukrainos prezidentas Zelenskis ir Lenkijos prezidentas Navrockis. Abiejų šalių prezidentai drauge su Lietuvos vadovu Gitanu Nausėda dalyvaus 1863–1864 metų sukilimo metinių minėjime.
Niekas neskelbia, kad aukščiausieji Lenkijos ir Ukrainos vadovai atvyks paminėti Lietuvos -Lenkijos dieną. Nesuprastų, kas čia per Lietuvos-Lenkijos diena. Deja, tokį nesuprantamą minėjimą turime mūsų kalendoriuje, tai Klaipėdos krašto diena. Kas tai per diena? Pasirodo, tai Klaipėdos sukilimo diena.
Prezidentų sprendimas drauge paminėti 1863m-1864m., sukilimą, premjerės dalyvavimas minint Klaipėdos sukilimo metines aiškiai teigia, kad istorija tapo labai svarbii priemonė kovoje su imperine ideologija.
Imperinei pasaulėžiūrai kova už laisvę, už nepriklausomybę, už tautos susijungimą yra nepriimtina kova. Niekindami ir tyčiodamasi iš išsivadavimo kovos, jie stengiasi ją neigti. Todėl imperinės jėgos, o jų Lietuvoje turime pakankamai, Klaipėdos sukilimą pervadino į Klaipėdos krašto dieną. Taip pat Klaipėdos sukilimą jau ne vienerius metus siekia pervadinti į karinę akciją.
Todėl būtina kalendoriuose, kurie skirti minimoms dienoms, parašyti kaip Klaipėdos sukilimo diena, o ne Klaipėdos krašto diena.
Perskaičiusi Martyno Vainoriaus straipsnį apie Žemaitaitį, pasitelkusi redaktoriaus žodžius manau, jog M. Vainorius purvais ir melagienomis apdrabstė žemaitaitininkus, socdemus ir valstiečius.
Pagal M. Vainorių yra keičiamas visuomeninio transliuotojo įstatymas, pagal socdemus, valstiečius, žemaitaitininkus yra tik grąžinamos senojo visuomeninio transliuotojo įstatymo nuostatos. Todėl jokio buldozerio nėra, o yra tik amoralus ir negarbingas spaudimas palikti konservatorių priimtas įstatymo pataisas, kurios yra antidemokratinės.
Pagal redaktorių nėra purvo drabstymas pavadinti Remigijų Žemaitaitį antisemitu, nes Konstitucinis teismas užkabino jam tokią etiketę. Deja, tai yra drabstymas purvais, nes holokausto istorija yra parašyta sovietinių okupantų, kurie švarino savo niekingus darbus ir tyčiojosi iš lietuvių ir Lietuvos. Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva, kurios prezidentu buvo Antanas Smetona, padidėjo apie 90 tūkstančių žydų tautybės žmonių, Jie pasitraukė į Lietuvą, kad ji padėtų išvykti iš Europos, kurioje karas naikino miestus ir žmones. Lietuva pabėgeliams jokių trukdžių nekėlė. Jie nesunkiai gaudavo vizas ir palikdavo laikiną prieglobsčio šalį – Lietuvą. Sovietiniai okupantai 1940-06-15 d. užgrobę Lietuvą uždėjo gaubtą ir nebeleido gyventojams ir pabėgeliams laisvai išvykti iš okupuotos Lietuvos. Taip juos pasmerkdami mirčiai. Dėl jų mirčių kalti ne lietuviai ir ne Lietuva, bet tik Sovietų sąjunga. Kada bus teisiama Rusija, kaip Sovietų sąjungos istorijos perėmėja už nusikaltimus padarytus prieš Lietuvos gyventojus ir karo pabėgelius. Šią temą ir kitas istorines tiesas kelti, viešinti trukdė LRT žurnalistės Indrė Makaraitytė, Rita Miliūtė, nes jos pirmiausia yra nepatogios Rusijai. Atvirkščiai, vien tik šmeižtai Birželio sukilimo dalyviams, kurie stojo į kovą su sovietiniu maru, o ne su žydais. Sovietų sąjunga, prijungusi Lietuvos teritoriją, izoliavo nuo pasaulio Lietuvos piliečius ir pabėgelius, tai akivaizdus lietuvių ir žydų tautos naikinimas.
Todėl kol klesti okupantų parašyta holokausto istorija, netinka kabinti jokiems teismams stigmą – antisemitas.
Rita Miliūtė, Indrė Makaraitytė gina Rusiją, nes holokausto istorijos faktų peržiūrėjimas yra nenaudingas tik Rusijai, kuri turi būti patraukta kaip vykdžiusi holokaustą. Manau, kad I. Makaraitytės, R. Miliūtės ir dar trijų žurnalistų įkurtą Žurnalistų profesionalų asociaciją reikėtų pavadinti Rusijos gelbėjimo skėčio asociacija.
35 metai nepriklausomai Lietuvai, bet dėka tokių ir dar keletos žurnalistų viešai yra deklaruojama sovietinė melaginga holokausto istorija.
R. Miliūtė, I. Makaraitytė ir „Atviros Klaipėdos“ redaktorių sieja bendros pažiūros, kad visi lietuviai visais laikais buvo antisemitai. Todėl neatsitiktinai be jokios analizės ar paaiškinimo istorikas Vasilijaus Safronovas paviešino kriminalinės policijos Tilžės komisariato sudarytą pažymą apie žydų kilmės verslininką Javšicą( Jawschitz) dokumentų rinkinyje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”. M. Vainorius, pasinaudojęs melagingą pažymą apie lietuvių sukilėlių elgesį su žydų tautybės verslininku, taip pat suranda faktą,kurį tariamai susieja su Tilžės kriminalinės policijos komisariato pažyma. Štai kaip atsiranda feikinės žinios. Istorikas V. Safronovas, kuris paviešino melagingą pažymą turi eterį Lietuvos radio laidoje. Juos jungia siekis šmeižti lietuvius. Tam jiems ir reikalinga LRT. Dėl to purvais ir yra drabstomi socialdemokratai, valstiečiai ir žemaitaitininkai, kad sukėlė tariamą pavojų laisvam žodžiui.
Žurnalistų profesionalų asociacijos nariai laisvą žodį supranta kaip galimybę šmeižti Lietuvą ir lietuvius.
Dar vienas M. Vainoriaus teiginys, jog „tokios iniciatyvos dėl nacionalinio transliuotojo yra tik pirmas žingsnis autoritarizmo link“ priskiriamas melagienai. Valdančiuosius socialdemokratus kaltinti pasukusius autotarizmo link negalima, nes jie valdžią įgijo rinkimų keliu. Autoritarizmo link pasuko nacionalinis transliuotojas, nes dirba tiems, kurie prarado valdžią – konservatoriams Antra, nacionalinis transliuotojas varžo piliečių politinę veiklą. Klaipėdietis Virginijus Partaukas kaip pilietis jaučia pareigą per valstytbinę radiją pateikti savo nuomonę. Kas nurodė nacionaliniame radijuje dirbantiems žurnalistams neatsiliepti į V. Partauko skambučius? Kam ir kodėl yra varžomas piliečio politinis veikimas? Valstybinis radijas leidžia išsakyti nuomonę tik atrinktiems piliečiams. Toks valstybinio transliuotojo elgesys ir yra slenkantis į Lietuvą autoritarinis konservatorių valdymas. Kitas faktas, kuris rodo, kad autoritarizmo keliu yra pasukęs nacionalinis transliuotojas taip pat susijęs su V. Partauku. Jo politinės veiklos kredo yra ginti kariaujančią Ukrainą ir parodyti, jog putinizmas yra atgimęs nacizmas. Už tai, kad ženklais išsakė, o ne žodžiu, Klaipėdos policijos komisariatas nubaudė pinigine bauda. Atseit, ženklai yra draudžiami. Nacionalinis transliuotojas, kai V. Partaukas kreipėsi pagalbos, atsisakė viešinti jo politines nuostatas. V. Partaukas ir jo politinės pažiūros yra non grato nacionaliniam transliuotojui. Tada jis kreipėsi į privatų transliuotoją, kuris suteikė eterį V. Partauko politinėms pažiūroms. Dėka privataus transliuotojo teisingumas buvo atstatytas.
Žurnalistų profesionalų asociacija ir kultūrininkai dėl LRT gynybos, dėl tariamo laisvo žodžio kreipėsi į jaunimą. Tai irgi akivaizdus amoralus elgesys, nes jaunimas neturi tokios politinės gyvenimiškos patirties kaip, pavyzdžiui V. Partaukas. Išeiti ir ginti reikia pažinti ką gini. Nacionalinis transliuotojas sąmoningai leidžia tik atrinktai, pagal juos, tinkamai nuomonei. Todėl galima teigti, kad jaunimas išėjo ginti lozungą. Tai gėdinga ir negarbinga nacionalinio transliuotojo gynyba.
Tai ką daro Žurnalistų profesionalų asociacija, LTR gynėjai, kultūrininkai ir konservatoriai galima pavadinti puču. Po Ignitis pardavimo, atsisakymo minėti Birželio sukilimą ir maudymą Lietuvos piliečius patyčiose žmonės rinkimuose pasirinko kitas politines jėgas. Konservatoriai rinkimuose negavo daugumos. Dėja, jie nenori susitaikyti su pralaimėjimu, jų organizuojami mitingai turi pučo elementų.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui arunas.bubnys@genocid.lt
Atėjo sovietinės istorijos, sovietinio melo pabaiga, kurią paskelbė karas Ukrainoje ir JAV prezidentas Trampas.
Lietuvoje nedrįstama išmesti į istorijos šiukšlyną sovietinės rašliavos, kurios tikslas buvo išsityčioti iš lietuvių ir Lietuvos Respublikos, padarant jai kuo didesnę moralinę žalą.
Sovietiniai istorikai pateikė tokius nužudytųjų per holokaustą skaičius:
Iki II pasaulinio karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 tūkst. žydų tautybės žmonių. Liko gyvų apie 9 tūkstančiai, t.y apie 6% žydų.
Lietuvoje, prieš okupuojant ją Sovietų sąjungos kariuomenei, gyveno jau apie 250 tūkst. žydų tautybės žmonių. Lietuvoje per beveik metus apsigyveno apie 90 tūkst. žydų dėl prijungto Vilniaus krašto bei dėl prasidėjusio II pasaulinio karo, pasitraukusių iš Lenkijos ir Vokietijos. Lietuvoje iš viso buvo nužudyta apie 210 000. Pagal šiuos skaičius liko gyvi 16% žydų tautybės žmonių.
TS-LKD partijos narys Emanuelis Zingeris 2026-01-06 d. eilinį kartą straipsnyje . „ Putins Bedrohung und ein Bundeswehr-„Wunder“: Litauens einziger jüdischer Abgeordneter hofft – und mahnt“, kurį paviešino savo facebooke pateikė skaičius, kad išžudyta apie 94% Lietuvos žydų. Išliko gyvi tik 6%. Kodėl E. Zingeris nemini kitus skaičius, pvz., iki sovietų okupacijos gyvenusių 250 000 žydų skaičių ir išsigelbėjusių apie 40 000 žydų tautybės žmonių?
Ar tų, 40 tūkstančių išvykusių iš Lietuvos Respublikos iki Sovietų invazijos, gyvybės yra bevertės? Ar Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės šalies, veikla buvo gėdinga? Kodėl nėra viešai teigiama, jog liko gyvi apie 16% Lietuvoje buvusių žydų tautybės žmonių?
Apie išsigelbėjusių Lietuvos žydų skaičių.
Dar kartą atkreipkime dėmesį į pateiktą Lietuvos Respublikoje gyvenusių 160 tūkst. žydų skaičių. Įdomu, ar tai gyventojų surašymo duomenys iki II pasaulinio karo pradžios (1939-09-01) , ar iki Sovietų sąjungos invazijos (1940-06-15)?
Pvz., Šiaulių odos fabriko savininkas Jokūbas Frenkelis, prasidėjus II pasauliniui karui, užstatė Lietuvos bankui fabriką ir su šeima išvyko į JAV. Kiek Lietuvoje gyvenusių žydų nuo II pasaulinio karo pradžios iki Sovietų okupacijos (1940 m. birželio mėn.) išvyko iš Lietuvos? Ar yra duomenų? Galimai, sovietinė istorija iki Sovietų ir nacių karo pradžios išvykusius žydus iš Lietuvos priskyrė nužudytiems. Manome, kad žydų tautybės žmonės išvykę iš Lietuvos prasidėjus II pasauliniam karui iki Sovietų sąjungos okupacijos nėra įtraukti į išgelbėtų žydų skaičių, nes būtų reikėję žydų gelbėtoju pavadinti Lietuvos Respubliką. Ji neorganizavo jokių trukdžių kaip Sovietų sąjunga. Pagal sovietų pasaulėžiūra Lietuvos Respublika buvo fašistinė valstybė, o fašistai nekenčia žydų. Todėl vienus skaičius paliko, kitus pamiršo ir pateikė sovietinei istorijai naudingą nužudytų bei išsigelbėjusių žydų skaičių.
Pagal sovietinę ideologiją Lietuvos Respublikai negalima buvo suteikti žydų gelbėtojos statusą. Atseit, Lietuvoje egzistavo fašistinė Smetonos santvarka. Todėl Lietuvos Respublika, kaip žydų gelbėtoja, nuo II pasaulinio karo iki Sovietų okupacijos nebuvo įtraukta į holokausto gelbėtojų sąrašą.
Mums tai primena išgelbėti žydai. 2022 m. gruodžio mėn. prie Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžio nuotoliniu būdu prisijungė žydų tautybės atstovas, pavarde Baronas ir padėkojo Lietuvos Respublikai. Ji tapo jo tėvų gelbėtoja, nes į Lietuvą pasitraukusiems iš sovietų okupuotos Baltarusijos buvo išduotos vizos ir jo tėvai išvyko jau iš karo apimtos Europos. Kiek dar yra išsaugojusių vizas, kaip ponas Baronas, ir norėtų atvykti padėkoti Lietuvos Respublikai?
Apie Sovietų sąjungos dalyvavimą žydų naikinime
Sovietų sąjunga 1940 m.birželio 15d., kai įvedė kariuomenę, kai išvijo iš Lietuvos ambasadas pasmerkė mirčiai ne vieną dešimtį tūkstančių žydų, o gal šimtus tūkstančių, nes nutraukė vizų išdavimą. Istorija apie tai tyli. Kiek būtų išsaugota gyvybių, jei Lietuvoje ambasados būtų neuždarytos ir būtų leista gyvuoti Lietuvos Respublikai? Tiesa, žinome apie Japonijos vyriausybės diplomatą Čiunė Sugiharą, kuris 1939-1940 m. buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą. Jis Kaune įkūrė konsulatą, išdavinėjo tranzitines vizas į Japoniją. Sovietams okupavus Lietuvą ir iš jų valdžios gavęs įsakymą nutraukti vizų išdavimą, dar apie du mėnesius jas išdavinėjo. Taip išgelbėjo gyvybes tūkstančiams žydų.
Valstybinės sienos uždarymas, vizų išdavimo nutraukimas yra Sovietų sąjungos akivaizdus nusikaltimas prieš Lietuvos gyventojus, žydų tautybės žmones, kurie norėjo išvykti iš karo apimtos Europos bei sovietinio lagerio. Neįvardiję Sovietų sąjungos nusikalstamo veikimo, okupavus Lietuvą, pritariame holokausto istorijosss klastojimui. Rusija, kuri yra Sovietų sąjungos istorijos perėmėja, labiausiai nenori, kad holokausto istorija būtų objektyvi.
Deja, apginti Lietuvos Respubliką, pakeisti holokausto istoriją buvo draudžiama sovietiniais laikais. Nepriklausomos Lietuvos laikais, ideologizuotos holokausto istorijos puoselėtojai, toliau neleidžia nusimesti sovietinės istorijos naratyvo. Jiems yra nepriimtinas reikalavimas patraukti atsakomyben Sovietų Sąjungą kaip prisidėjusią prie holokausto.
Prašome siūlyti įtraukti Lietuvos Respubliką į žydų gelbėtojų sąrašą.
Tautos ir teisingumo sąjunga (tautininkai, centristai) Klaipėdos skyrius
Terminas “Tiesa” tapo komercine sąvoka. Galingos ir turtingos valstybės nusiperka “Tiesą”. Po II pasaulinio karo stebėjome kaip Sovietų sąjunga perrašinėjo istoriją pagal savo, okupanto, tiesą.
Geriausias pavyzdys yra Ribentropo -Molotovo paktas. Sovietų sąjunga aiškino, kad tokio susitarimo tarp nacių ir sovietų negalėjo būti, tai esąs melas. Sovietai galingi ir buvo įsitikinę, kad turi teisę melą pavadinti tiesa. Lietuvoje buvo meluojama iki Sąjūdžio įsikūrimo, iki akcijos “Baltijos kelias”. Lietuva, Latvija, Estija tik 1989 m. rugpjūčio 23 d. visiškai atvirai išdrįso pasakyti, kad susitarimas tarp dviejų imperinių valstybių buvo ir tai nėra melas.
Ar sovietai melavo tik slėpdami Ribentropo Molotovo paktą, susitarimą su naciais? Jie melavo visur ir visada, kūrė savo ydingas versijas ir jas vadindavo tiesomis.
Šitam sovietiniam melui pagaliau ateina pabaiga. Karas Ukrainoje yra ne tik fizinis, žmones naikinantis, bet ir ideologinis. Ukrainiečiai visam pasauliui pasakoja, kaip sovietai užgrobę daugybę tautų, klastojo jų istoriją, bruko savo kultūrą.
Stepan Bandera yra ukrainiečių didvyris, kurį sovietų istorija siekė paversti naciu. Sovietams buvo svarbu S. Banderą vadinti naciu, nes šio melo tikslas – sutrypti tautinę savigarbą, naikinti patriotiškumą. Pagal sovietinę ideologiją užgrobtą tautą reikia žeminti bei iš jos tyčiotis. Sovietų sąjungai, pritaikiusiai minkštąsias priemones ( įvardijusiai okupuotos tautos didvyrius naciais, žydšaudžiais), buvo lengviau valdyti pavergtas tautas.
Pasipriešinimas yra neišvengiamas. Melas yra melas ir negali būti vadinamas tiesa. Lietuvoje dauguma žmonių suvokia, kad sovietinį melą iki šių dienų reikalaujama laikyti tiesa ir tam priešinasi. Todėl “pagaliukų istorija” įgavo didžiulį rezonansą. Sovietai suprato, kad okupuotos tautos kovos, įrodinės, jog meluojama apie jas, kaip antisemitines. Todėl antisemitinis judėjimas buvo kontroliuojamas sovietų spec. tarnybų, kurių tikslas, sovietinę istoriją laikyti teisinga. Deja, dar ir šiandien stebime schemą, pagal kurią esame priversti paklusti sovietiniam melui.
Vienas labai plačiai naudojamas Rusijos spec. taynybų įrankis yra traptautinės žydų bendrijos. Europos žydų bendrija yra milijoninė, tačiau Europos žydų kongreso ilgametis pirmininkas yra Rusijos žydas Viačeslav Kantor. Apie jį 2022 m. rašė, jog jis yra ne tik oligarchas, bet ir artimas Putino draugas. Apie spec. tarnybų darbuotojo Vladimiro Putino draugystę su V. Kantor paskelbė anglai ir uždėjo jam sankcijas. V. Kantor atsistatydino iš Europos žydų kongreso vadovo pareigų, bet jau 2025 metais sugrįžo. Todėl galime konstatuoti, jog Kremlius, Putinas toliau kontroliuoja labai įtakingą žydų organizaciją.
V. Kantor sugrąžinimas į Europos žydų kongreso prezidento postą yra informacija pasauliui, jog sovietinis melas, kuris tapo rusišku, toliau bus platinamas. Tai yra galinga politinė jėga, kuriai Lietuvoje pakluso Konservatorių, Liberalų ir Skvernelio partijos. Kadangi šios partijos reikalauja laikytis dar sovietų sukurtos melagingos holokausto istorijos, tai jos yra prorusiškos.
Šiandien jie organizuoja totalų puolimą prieš Žemaitaičio partiją. Jiems, atseit, gėda, kad valdžioje yra tariamas antisemitas. Kas gali paneigti, kad pulti Žemaitaitį užsakė V. Putinas per artimą draugą V. Kantor, kuriam priklauso nevyriausybinė žydų organizacija, vadovaujama Fainos Kukliansky?
Sovietai parašė istoriją, kad holokausto didžiausias kaltininkas yra nacizmas, o kitaip perfrazavus, nacionalistai.
Šiandien Ukrainoje vyksta karas ir aiškiai matome, kad kaltininkai tikrai ne tautininkai, bet imperinės ambicijos. II pasauliniame kare holokausto kaltininkai yra imperinės valstybės: Vokietija ir Sovietų sąjunga. Nebūtų tos šalys įgijusios galių, nebūtų pradėjusios karo, tai nebūtų jokių žydų žudynių.
Sovietai savo kaltės dėl holokausto prisiimti nenorėjo, todėl parašė istoriją, kurioje perkėlė kaltę nacistinei Vokietijai ir tautininkams , kaip S. Banderai, K. Škirpai ir kitiems Ukrainos ir Lietuvos didvyriams.
Sovietų surašytas melas, kaltinant atskirus žmones bei nacistinę Vokietiją dėl holokausto, turi tikslą neigti imperinės Sovietų sąjungos kaltę. Ar įmanoma išsivaduoti iš sovietinio melo? Kultūrininkų judėjimas Lietuvoje pareiškė, kad neįmanoma. Lietuva, o tiksliau Konservatoriai ir Co liks prie sovietinio melo, nes šios partijos ir jų rėmėjai nesutinka, kad imperinės valstybės: Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija – pagrindinės ir svarbiausios holokausto kaltininkės. Gėda, kai kitos tautos, pav. lenkai, nusimetė sovietinio melo rūbus, o mes per LRT Miliūtės, Makaraitytės laidas, kultūrininkų pasisakymus, sisteminių partijų narių kalbas verčiami pripažinti tą amoralią, dar sovietų laikais sukurtą, patyčių istoriją.
Klaipėdos apylinkės teismo rūmuose, Gargžduose, teisėjas Vandalinas Vainius 2025-09-05 sprendė administracinį ginčą tarp piliečio Virginijaus Partauko ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Bylos esmė yra ta, kad V. Partaukas prie Klaipėdos policijos komisariato pastato piketavo ir demonstravo draudžiamus ženklus: svastiką, Z ženklą, sovietinę raudoną mažytę penkiakampę žvaigždę. Piketo tikslas – protestuojant pareikšti Klaipėdos policijai, kad šiuos ženklus galima rodyti, jei nori aiškiai ir suprantamai informuoti visuomenę apie šių dienų aktualijas, apie imperinės Rusijos vykdomą nusikalstamą veiklą, apie diktatūrų padarytus ir daromus nusikaltimus žmogiškumui.
V. Partaukas nupiešė svastiką bei Z raidę, o tarp jų padėjo lygybės ženklą. Jis tokiais plakatais pateikė aktualiją, kad šiandien šalia Lietuvos, Ukrainoje, vyksta toks pat nusikaltimas, koks vyko II pasaulinio karo metu.
Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 524 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. kada galima, o kada ne, naudoti draudžiamus totalitarinių režimų ženklus. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus tyrėjas Leonas Butkus nusprendė, kad, jei totalitarinius režimus deklaruojantys simboliai yra draudžiami, tai V. Partaukas pažeidė nustatytos tvarkos reikalavimą. Štai kokie kaltinimai. Atseit, pažeidimo sudėtis yra formali, dėl to nesiejama su kokiu nors konkrečių padarinių atsiradimu ir todėl visuomenei pavojingu laikomas pats veikimas (stovėjimas su plakatu).
Kitas kaltinimas surašytas yra jau iš absurdo sąvokos. Nutarime teigiama, jog draudžiami ženklai turi turėti konkretizuotą tikslą, t.y būti nukreipti prieš Lietuvos Respubliką. Tyrėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kad plakatais buvo kėsinamasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Todėl manau, kad jis nusprendė, jog plakatai, kuriuose svastika ir Z ženklas pavaizduoti dvyniais, kelia pavojų nepriklausomai, demokratinei Lietuvos valstybei.
Tada L. Butkus įrodinėja dar vieną nusižengimą. Jis teigia, kad draudžiamus ženklus informacijos tikslais gali naudoti žurnalistai, mokytojai, muziejaus darbuotojai, o piketuotojams draudžiama svastikos, Z, raudonos žvaigždės pagalba informuoti apie atgimusį nacizmą Rusijoje. Tiesa, galima informuoti žodžiu, bet tik nenaudojant draudžiamų ženklų.
Liūdna, bet toks pusiau skustas, pusiau luptas įstatymas atsirado valdžioje esant konservatoriams. Paulė Kuzmickienė, Monika Ošmianskienė, Linas Jonauskas su savo bendraminčiais iš Liberalų sąjūdžio bei Laisvės partijos, kuriems padėjo Seime ir kitos partijos, priėmė Draudimo propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus ir jų ideologija įstatymą ir ANK 524 straipsnio bei Susirinkimų įstatymo pataisas.
Pavyzdžiui, ANK 524 str. pataisos projekto autoriai pateikė aiškinamuosius raštus. Laisvės partijos narės M. Ošmianskienės grupė aiškinamajame rašte parašė: „Lietuvoje Georgijaus juostelė, draudžiamas ženklas, negali tapti įrankiu provokuoti, skaldyti, kiršinti, žmones, kuris neturi nieko bendro su pagarba II pasauliniame kare žuvusiems herojams. Įstatymų projektų tikslas yra užkirsti kelią karo propagandai ir neapykantos kurstymui.“
Iki konservatorių ir liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos šalies valdymo (2020-2024 m.), o tiksliau iki jų pateikto įstatymo, draudžiančio propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus bei pataisų, buvo galima demonstruoti draudžiamus ženklus tikslu pasmerkti karą Ukrainoje ir Klaipėdos policijoje dirbę tyrėjai nekaltino tyčiniu nusižengimo darymu. Reikia konstatuoti, jog konservatoriai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, atseit, nutarusios, kad turi teisę traukti tautą iš socialistinio tvaiko, nusprendė bausti tuos, kurie naudoja svastiką, Z ženklą bei kitus draudžiamus simbolius. Pasirodo, jog ženklais negalima informuoti, kad Putino Rusijos karinė agresija nusinešė milijoną žmonių gyvybių, kad tai atgimęs nacizmas.
Už konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijų naudojamų žodžių – provokacijos, kiršinimas, skaldymas, agresija, smurtas, terorizavimas – iš tikro, slepiasi putinistų globa, jiems sudarant komfortabilią aplinką ginti sovietinę ir putinistinę ideologiją.
Informaciniame kare, kurį Rusija yra paskelbusi visam pasauliui, mūsų kritikai kremliniai, aiškina, jog Rusija visą laiką kovojo ir kovoja su nacizmu, su tais, kurie tyčiojasi iš žmonių gyvybių ir
Virginijaus Partauko piketas smerkiantis karą Ukrainoje. Liepų g.1
piktinasi, kur buvome, kai nuo 2014 m. ukrainiečiai esą žudė žmones. Tiems, kurie yra patikėję, jog Rusija yra kovotoja su nacizmu, kad gina žmonių gyvybes, svastikos ir Z ženklų sulyginimas yra jų idealų išniekinimas. Jie mano, jog taip šmeižiama Rusija.
Konservatoriai, liberalai, laisviečiai pritaria, jog Rusijos melas yra šventas dalykas. Ženklus, kuriuos diktatūros naudoja žmonių gyvybių atėmimui, kažkodėl draudžiama naudoti karo nusikaltimams pasmerkti. Ar tai ne informacinio karo, kurį vykdo Rusija, reikalavimų tenkinimas?
Konservatoriai, kaip ir kitos politinės partijos turi apginti tiesą nuo melo. Deja, jie, kaip reikalauja Rusija, prašo nekiršinti Lietuvos gyventojų, neaiškinti draudžiamais ženklais, jog nacizmas yra lygus putinizmui.
Mes nesutinkame paklusti Kremliaus naratyvui pritarusiems konservatoriams, Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai. Tiesa tokia, kad II pasaulinis karas prasidėjo, kai naciai ir sovietai pasirašė Europos valstybių pasidalinimo sutartį. Nebūtų tos draugystės, nebūtų tokio žiauraus karo, kuriame buvo nužudyta net 70 milijonų žmonių. Todėl visi, kurie neša gėles gegužės 9 d. yra nacių ir sovietų žmogžudžių gerbėjai, pritariantys, jog reikėjo tokio žmonių aukų skaičiaus. Visi, kurie neša gėles gegužės 8 d. išreiškia pagarbą žuvusiems II pasauliniame kare kariams bei civiliams lageriuose, getuose ir miesto gatvėse.
Visi, kurie esame lietuviškoje informacinio karo pusėje, privalome aiškinti tiesą, nemeluoti apie II pasauliniame kare dalyvavusias valstybes žudikes. Užtenka Rusijai skleisti netiesą, o mums, Lietuvos piliečiams, bijoti jų naudojamais ženklais aiškinti apie tikruosius karo kaltininkus praeityje ir šiandien.
Kviečiame išklausyti dėl V. Partauko skundo priimtą teismo nutartį apie dalinai draudžiamus ženklus. Ji bus skelbiama rugsėjo mėn. 15 d., 11 val., teismo rūmuose Gargžduose.
Klaipėdos apylinkės teismo rūmuose, Kretingoje, vyks analogiška byla rugsėjo 19 d. 13 valandą. Administracinę nuobaudą (300 Eur), dėl dalinai draudžiamų ženklų demonstravimo, ginčysiu aš, Virginija Jurgilevičienė.
A. Tapinas 2025-08-26 Vilniuje organizavo mitingą tikslu apginti konservatorius ir liberalus. Tiesa tokia, kad šios politinės jėgos valdė Lietuvą pagal direktyvas panašias į Kremliaus. Liūdna, tačiau būtina konstatuoti – Tapinas ir jo pakviesti mitinguotojai dirba ne Lietuvai, reikalaudami iš socialdemokratų padorumo, pravardžiuodami marginalais visus, kurie atsisako dirbti Maskvai.
Konservatoriai su liberalais padalino Lietuvą į dvi dalis. Viena – tapinų Lietuva. Jiems, konservatorių ir liberalų rėmėjams, yra suteiktos teisės laisvai reikšti savo įsitikinimus, kaltinti, jog valdančiosios partijos nuėjo “oboliauti su velniu”. Kitai Lietuvai yra draudžiama vadovautis LR Konstitucijos 25 straipsniu, kuriame kalbama apie teisę laisvai reišti informaciją bei idejas.
Mes, kita Lietuva, tą pačią dieną kaip ir Tapinas, Klaipėdoje atsistojome su plakatais.
Pasirodo, kad mes, kita Lietuva, klaipėdiečiai, neturime teisės reikšti savo įsitikinimų. Mums teko asmeniškai pažinti policijos darbo pokyčius, įvykusius, kai valdžioje buvo konservatoriai su liberalais. Pirmą kartą Klaipėdos policijos komisariate lankėmės 2022 m. kovo mėnesį. Mus apskundė dėl plakato – su svastikos ženklu ir Z simboliu. Tada policijos tyrėjas priėmė nutarimą, kad nepropaguojame totalitarinio režimo ir už svastikos ir Z simbolio pavaizdavimą neskyrė jokių baudų. Su tuo plakatu stovėjome daugiau negu trys metus įvairiuose minėjimuose. Viskas buvo legalu. Klaipėdos policijos komisariato tyrėjai 2025 m. gegužės mėnesį, sulaikė mane su tuo pačiu plakatu, o kiek vėliau – Virginijų Partauką ir pareiškė, jog propaguojame totalitarinius režimus. Jie kažkodėl nutarė, jog mūsų veiksmai skirti viešinti nacistines idejas, jog kėsinomės į nustatytą valdymo tvarką ir pažeidėme ją. Mus už tai nubaudė pinigine bauda.
Kas pasikeitė? Tiesiog teko pajusti konservatorių premjerės Ingridos Šimonytės ir Seimo pirmininkės, liberalės Viktorijos Čmilytės vadovavimo rezultatus – policijos tyrėjų intelekto sunaikinimą, teisėtvarkos „nugarkaulio sulaužymą”. Manau, jog tai įvyko dėl to, kad šios politinės jėgos reikalavo policininkų tarnauti ne Lietuvai, bet Kremliui, t.y. negalima rusakalbių ir mylinčių Putiną provokuoti, sudaryti konfliktines situacijas, tyčiotis iš jų įsitikinimų, Putiną negalima lyginti su Hitleriu. Mums skirta nuobauda reiškia, kad Lietuvos “vatnikams” galioja LR Konstitucijos 25 str. ir juo remiantis jie turi teisę skųsti visus, kurie naudoja simbolius bei atvaizdus antidemokratinių jėgų kritikai.
Taigi, dėl šventos ramybės, dėl putinistų džiaugsmo, atseit, reikia uždrausti kiršinti žmones,t.y. pritarti Rusijos skleidžiamai dezinformacijai, kad Rusija yra kovotoja prieš nacizmą.
Todėl plakatą, kuriame pavaizduotas nacistinės Vokietijos ženklas – svastika negalima lyginti su Putino Rusijoje naudojamu Z ženklu. Atseit, tai draudžiami ženklai.
Mūsų paaiškinimai, kad juos draudžiama naudoti, jei norima propaguoti nusikalstamą režimą, bet niekas nedraudžia ir jokiame įstatyme nėra parašyta, jog draudžioma kritikuoti ir pasmerkti totalitarinius režimus naudojant svastiką ar Z raidę.
Konservatorių ir liberalų valdžia per keturis metus taip išplovė policininkams protą, kad jie choru aiškina, jog nesupranta, kada draudžiami ženklai ir Lenino bei Stalino portretai smerkia režimus, o kada juos propaguoja. Neigti, apsimesti, jog nesupranta, kai aiškiai matosi, jog naudojami ženklai ir diktatorių atvaizdai turi tikslą pasmerkti nusikalstamus režimus, reiškia, jog Lietuvos policija ėmė tarnauti Kremliui ir kelti mums, režimų kritikams, administracines bylas. Jie, policininkai, plakatą su svastika ir Z raide nutarė pripažinti netinkamu, pažeidžiančiu Administracinį nusižengimų kodeksą ir paskyrė sumokėti 400 ir 300 eurų baudas. Kadangi atsisakėme mokėti , dėl to V. Partaukui teks minti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono (Gargždai) rūmų slenkstį. Byla bus nagrinėjama 2025-09-05d. 9 val. (penktadienį). Virginijos Jurgilevičienės byla pateko į Klaipėdos apylinkės teismo Kretingos rajono rūmus, kur nagrinėjimas vyks 2025-09-19d. 13 val.
Kadangi administracinėmis bylomis siekiama nutildyti Putino siautėjimo kritikus, darytina išvada, kad po konservatorių ir liberalų valdymo, Lietuvos saugumui yra iškilusi reali grėsmė.
Štai ką norėjome pasakyti savo plakatais tą pačią “Gėdos dieną’, kai Vilniuje Tapinas pakvietė ginti politines jėgas, kurios dirbo ne Lietuvai. Taip pat norime pakviesti stebėti administracinio nusižengimo bylų nagrinėjimą, kuris bus viešas.
Šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, Baltijos kelio minėjimas turėtų prasidėti nuo Juodojo kaspino, t.y. nuo Ribentropo Molotovo pakto pasmerkimo.
Nacistinės Vokietijos nukariautos valstybės: didžioji dalis Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, o pilnai okupuotos: Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo, Danijos, Norvegijos, Čekijos, Lenkijos, o taip pat užkariautos sovietų – dalis Suomijos, Rumunijos ir Pabaltijo šalys, tapusios dviejų diktatorių pasidalinimo objektais yra suinteresuotos Putino Rusijos kapituliacija. Žiauri II pasaulinio karo pamoka šiandien reikalauja Europai būti vieningai.
Kremlių erzina toks vieningas Europos valstybių blokas. Rusija supranta, jog Europos vienybės priežastis-Ribentropo Molotovo paktas, todėl apie tą susitarimą pateikia tik dezinformaciją.
Mes, grupė klaipėdiečių bei Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis, prie „Arkos“paminklo atėjome pasmerkti Ribentropo Molotovo paktą, kuris užprogramavo ginklo pagalba keisti valstybines sienas.
Piketo nuotraukas įkėlėme į facebooką. Kremliaus gynėjai, manipuliantai nepatenkinti. Klaipėdietis Sergėj rašo: „Kodėl ligoniai ne klinikoje?“. Kitas komentatorius pasivadinęs Cirkininku, nutarė auklėti mus, piketuotojus, kremliaus argumentais: „ Pirmiausia Vokietija ir Lenkija dalinosi Čekija.., O STALINAS PAMOKĖ LENKUS, KAD NEVALIA SKRIAUSTI SLAVŲ ČEKŲ. Taip, kad molotavo ribentropo pakto dėka, Lietuva atgavo Vilniaus kraštą. DĖKOKIT RUSAMS“. Ar tikrai reikia dėkoti agresoriui už valstybinių sienų pakeitimą, kuris kainavo apie 70 milijonų žmonių gyvybių? Kitas Kremliaus mokyklos mokytojas Saulius savo komentare rašo: „Pagal Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva gyveno 2 metus (iki 1941). Pagal Ruzvelto-Čerčilio- Stalino paktą – 50 metų. Kada pasmerksime ši paktą?“ Pirmiausia, dviejų diktatorių paktą, kuris nusinešė milijonus gyvybių, netinka lyginti su Jaltos priimtu susitarimu, skirtu karo nutraukimui. Antra, vakarų šalys taikos susitarimą pasirašė verčiamos Stalino sąlygų. Tai pamoka, kad Rusija moka gąsdinti karu, ir tai jai padeda gauti teritorinių nuolaidų. Šiandien Kremlius žada paskelbti III pasaulinį karą, jeigu jam bus trukdoma įgyvendinti grobuoniškus planus. Europos lyderiai aiškiai pasakė, jog daugiau Rusijai nebenuolaidžiaus, taip kaip Jaltoje ir Potsdame.
Lietuvos ryto straipsnyje „ Tyrimas – išaugo Molotovo-Ribentropo paktą teisinantis rusų dezinformacijos srautas“ parašė, kad „ Prieš Molotovo-Ribentropo 86-ąsias metines Kremliui palankiuose žiniasklaidos kanaluose šiemet fiksuotas daugiau nei tris kartus išaugęs teigiamai paktą vaizduojančios dezinformacijos srautas, skelbia Dezinformacijos analizes centras Debunk.org“.
Šiandien pasaulyje situacija sudėtinga. Neaiškius žaidimus žaidžia JAV prezidentas Donaldas Trampas. Jis Rusijos ir Ukrainos prašo pradėti taikos derybas, nes kasdieną žuva apie 700 žmonių. D. Trampas nesupranta, kad yra tokia šalis Rusija, kuriai žmonių gyvybės niekada nebuvo vertybė. Putino dvarui tėra viena vertybė – žemėlapyje pakeisti valstybių sienas, Rusijos imperijos naudai.
Kaip mes, piliečiai, turime elgtis, kai kita pusė, žmonių gyvybių naikintoja, vykdo aršų informacinį karą? Ji pateikia argumentus, kuriuos vėliau galima perskaityti mūsų prorusiškų piliečių komentaruose, arba, prorusiški komentatoriai atkarta JAV ar kitų valstybių žurnalistų pateiktą informaciją. Atsibuskite, prorusiški veikėjai, jums aiškiai parašė Lietuvos rytas, kad Kremliui palankiuose žiniaskalidos kanaluose yra viešinama Putinui naudinga dezinformacija.
Jei Kremlius skiria didžiules pinigų sumas dezinformacijai, tai mes, piliečiai, turime aiškiai pasakyti, jog netapome jų melų aukomis.
Mus, piketuotojus, labiausiai neramina, kad Kremliaus darbininkams į pagalbą atėjo Lietuvos valdžia, pasitelkdama policiją ir teismus. Prorusiškos jėgos ypač ėmė siautėti Klaipėdoje po to, kai konservatorė Paulė Kuzmickienė su savo kolegomis paruošė, o Seimas priėmė Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymą. Taip pat pagal P. Kuzmickienės ir Monikos Ošmianskienės bei jų kolegų pasiūlymą buvo padarytos pataisos Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme ir Administracinių nusižengimų kodekse. Kremliniams nemalonu matyti plakatą, kuriame sulyginame žmogžudžių simbolius: nacių svastika = ženklui Z . Jie pyksta ir aiškina, kad tuos ženklus draudžia naudoti seimūnų paruošti įstatymai, atseit, pažeidžiame administracinę tvarką, kiršiname visuomenę.
Tie, kurie tą įstatymą įgyvendina, apsimetė, jog nesupranta kada draudžiamas simbolis propaguoja totalitarinį režimą, o kada smerkia. Todėl plakatą su svastika ir Z raide nutarė pripažinti netinkamu, pažeidžiančiu Administracinį nusižengimų kodeksą ir paskyrė sumokėti 400 ir 300 eurų baudas. Kadangi atsisakėme mokėti , dėl to Virginijui Partaukui teks minti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono (Gargždai) rūmų slenkstį. Byla bus nagrinėjama 2025-09-05d. 9 val. , Virginijos Jurgilevičienės byla pateko į Klaipėdos apylinkės teismo Kretingos rajono rūmus ir nagrinėjimas vyks 2025-09-19d. 13 val.
Konservatorių paruoštas įstatymas padeda Putino rėmėjams būti komforto aplinkoje, t.y. Kremliaus gerbėjams likti mele, jog Rusija yra kovotoja su nacizmu. Tai aiški konservatorių prorusiška veikla, žalinga Lietuvai.
Todėl naudosime ženklus, kuriais aiškinsime, kad šiandieninė Rusija yra nasistinių idėjų tęsėja ir, kad tai nepasikartotų. Tai mus įpareigoja gėdingas Stalino ir Hitlerio suokalbis, sudarytas 1939 m. rugpjūčio 23 dieną.
Ribentropo ir Molotovo sutarties pasirašymo data – 1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d.
Nuo to laiko jau praėjo 86 metai. Š.m. rugpjūčio 23 d. 12 val. renkamės prie “Arkos” paminklo, esančio šalia Biržos tilto, paminėti sutarties, kuri pareikalavo didžiulio skaičiaus aukų (žuvo nuo 50 iki 70 milijonų žmonių).
Šiandien, beveik kasdieną, girdime, kad gali kilti III pasaulinis karas. Pasauliniu karu ir žmonių aukomis grasina Rusija. Žmonės pasimetę, išsigandę. Mums liūdna, nes yra tikinčių tokiu Putino melu.
Turime konstatuoti faktą, kad Stalinas reinkarnavosi į Putiną. XXI a. Europoje užgimė , kaip ir XX amžiuje, diktatorius, kuriam žmonių gyvybės yra nereikšmingos, turinčios pavirsti lavonų krūvomis. Šiandien, diktatoriaus valia, jos nugulė Ukrainos žemę.
Turime ir kitą, geresnį faktą, jog fiureris nereinkarnavosi. Šių dienų Europa neturi Hitlerio. Jei nėra antojo diktatoriaus, tai neįmanomas III pasaulinis karas.
Europa išmoko II pasaulinio karo pamokas. Ji atsisakė nuolaidžiauti žudikui Putinui. Už tai didžiulė garbė Europos lyderiams.
Liūdnas faktas, kad yra europiečių, o jų tarpe ir lietuvių, tikinčių Putino melu – esą, Ukrainoje reikia žudyti žmones, jog šalia Rusijos neįsikurtų NATO blokas.
Jei šiandien nepadėsime Ukrainai, nesuvarysime žudiko į savo urvą, į Kremlių, tai gali pasikartoti gėdingas Ribentropo-Molotovo paktas. Nežinome per kokį laikotarpį Europoje gali atsirasti dar vienas diktatorius, o tada jau galetų prasidėti viską naikinantis karas.
Todėl simbolių, kuriuos naudojo ir dabar tebenaudoja diktatoriai, draudimas negali būti absoliutus. Šiais simboliais galima ir būtina pasmerkti nusikalstamą diktatorių veiklą.
Ateisime prie “Arkos”, atsinešime plakatą, kurį viešino tarpukario Lietuvoje ir plakatus su svastika ir sovietiniais ženklais, kurie naudojami šiandien.
Kviečiame rugpjūčio mėn. 23 d., ( šeštadienį), 12 val.prisijungti ir drauge pasmerkti diktatorių nusikaltimus, lavonais suvertusius apie 70 milijonų žmonių.
Privalome ignoruoti gegužės 9 dieną, kaip diktatoriaus pasidžiavimo žudymu datą. Žuvusiuosius turime pagerbti gegužės 8 d., nes jie tapo žmogžudžių Stalino ir Hitlerio aukomis.
Kiekviena tauta, kiekvienas miestas turi turėti savo gyvatą. Kas suteikia lietuvių tautai, Klaipėdos miestui stiprybę, teisingą įamžinimo tęstinumą? Žinojimas, kad kiekviena tauta ir miestas turi savo uždavinius.
Mes, lietuviai, turime priimti sprendimus, išsiaiškinę kas yra tiesa, ką įamžinti, ką gerbti, o apie ką tik žinoti vadovaujantis Vydūno sukurta teorija apie žmogiškumą. Deja, esame verčiami tapti moderniais ir pritarti Zenono Norkaus knygoje „Istorika“ paviešintiems teiginiams , kad nėra vienintelės tiesos: „Dabar abejojama, ar iš viso galima viena vienintelė istorinė tiesa apie tuos pačius praeities fragmantus“( psl. 85).
Su širdgėla turime konstatuoti, kad Lietuvoje reikalaujama laikytis dviejų tiesų teorijos apie tuos pačius istorinius fragmentus. Vieną tiesą platina Ordino palikuonys ir jų gerbėjai, o kitą tiesą – mes, autechtonų palikuonys.
Pagal vokiečių tautininkų teoriją, mes, lietuviai, paveldėjome garbingą vokišką kultūrą, kurią turime puoselėti ir įamžinti. Pagal Vydūną, šeima, giminė, tauta savaime nėra vertybės. Jos tokiomis pasidaro tik tada, jei joje gali reikštis žmogiškumas. Tautos esmė,- pradžioje ji siekia laisvės, jog vėliau galėtų teikti kitoms tautoms savo sukurtus turtus, auginti žmogiškumą. Kuo daugiau žmogiškumo, tuo pilniau pasiekiama žmonijos vienybė.
Ar tikrai lietuviai tautininkai, norėdami neįamžinti praeities įvykių, istorinių asmenybių, kurios puoselėjo Prūsijos Lietuvoje vokišką kultūrą, daro žalą miestui? Istorikas, Seimo narys, konservatorius Vytautas Rakutis diskusijoje, kuri buvo skirta Klaipėdos istorijai pasakė taip: „…jei lietuviai priimtų visą Memelio–Klaipėdos istoriją, mes labai praturtėtume žymiais žmonėmis, įvykiais ir t. t. Skaudu matyti, kaip iki šiol nevertinami Memelio likučiai, koncentruojamasi tik į lietuviškąją miesto istoriją.“
Z. Norkaus knygoje „Istorika“ santarvė suprantama kaip interpretacijų požiūrių įvairovė. Atseit, „Tikras istorikas visada „mato savaip“ ( psl. 206). Ar toks istorijos vertinimas, kad ne žmogiškumas padeda įsigalėti santarvei, bet interpretacijų įvairovė veda į karinius konfliktus? Kas gali paneigti, kad ta vienybė, santarvė, kurią deklaruoja, taip vadinami, modernistai, iš tikro, turi tikslą įgyvendinti imperialistinių valstybių uždavinius?
Lietuvoje, o taip pat Klaipėdoje, vyksta pasaulėžiūrinis karas. Viename fronte sėdi kai kurie Klaipėdos universiteto istorikai, liberalai su konservatoriais ir gina, kaip jie galvoja, europines vertybes, vokiečių nukariautojų kultūrą, o kitame – visuomeninkai bei šiuo metu Klaipėdos mieste daugumą turinti politine jėga, ginanti lietuvišką miesto istoriją.
Kas gali paneigti, kad gerbti užkariautojų vokiečių kultūrą yra Kremliaus reikalavimas? Imperinė Rusija, nukariavusi daugybę tautų, Putinas, tęsdamas imperinius nukariavimus, siekia, kad carinės Rusijos, Sovietų sąjungos ir putinistinės Rusijos pavergtos tautos didžiuotųsi imperialistinėmis rusiškos kultūros ambicijomis, taip, kaip dabar Klaipėdos krašto lietuviai, verčiami didžiuotis vokiškumu. Mūsų, lietuvių, uždavinys – parodyti teisingą kelią nukariautoms tautoms Rusijoje.
Siūlome:
Ypatumai
Įamžinimo vieta
1809 m. karalius Vilhelmas Fridrichas III padovanojo miestui žemes nuo Bomelsvitės iki švyturio, kad jas apželdintų, sustabdytų smėlio slinkimą . Šiandien, tai išlikusios Vitės kapinės. Kopų apželdinimas, smėlio slinkimo sustabdymas – reikšmingiausias XIX a. miestiečių darbas, kuris neša naudą iki šių dienų.
Įkurti Vitės kapinėse parką ir jame įamžinti žmones, dirbusiuis apželdinant smėlio kopas.
Melnragės gyvenvietės ir pajūrio išsaugojimas XX a. pab. Atgavus nepriklausomybę, miestas galėjo netekti Melnragės pajūrio ir dalies miško. Turime dėkoti Zitai Daugintytei ir kitiems klaipėdiškiams, išsaugojusiems Melnragės girią, pajūrį, nes Melnragėje buvo numatyta pastatyti naftos terminalą. Klaipėdiečiams, kuriems vadovavo Z. Daugintytė, terminalą pasisekė perkelti į Šventąją prie Būtingės.
Įamžinti prasmingą darbą, išsaugant pajūrį ir girią pastatant Melnragėje Zitos Daugintytės sukurtą iš metalo meninį kūrinį.
Atgavus nepriklausomybę, Klaipėdos lietuvišką naratyvą gynė ir puoselėjo Kazys Budginas, Algimantas Liesis.
Užbaigti jų pradėtus įamžinimo darbus, pastatyti atminimo akmenį Skulptūrų parke
Patriotizmas, vykstant karui Ukrainoje, turi tapti miesto kultūrinio gyvenimo prioritetu
2026 m. paskelbti Klaipėdos sukilimo dalyvės Onos Dreižytės – Piaulokienės metais
Klaipėdietis Adomas Brakas (1886-04-05 – 1952-02-02) yra įamžintas. Jo vardu pavadinta meno mokykla. A. Brakas buvo ne tik menininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas.
Adomui Brakui paminklinė lenta ant jo gyvenamojo namo Herkaus Manto g. 27
Jochanas Zembrickis ( 1856-01-10 – 1919-03-08) Kilęs iš mozūrų bajorų. Jis 1893 m. galutinai apsigyveno Klaipėdoje. Parašė Klaipėdos miesto istoriją. J. Zembrickio lietuvių kalba “Klaipėdos istorija” tritomis buvo išleistas: I tomas – 2002, II tomas – 2004, III tomas – 2011. 2026 m. bus minimas 170 metų jubiliejus.
Johanas Zembrickis. Paminklinė lenta ant buvusios vaistinės pastato
Jonas Tatoris (1925 m. birželio 17 d. Medeikiuose, Biržų raj. – 2004 m. kovo 6 d.) – Lietuvos menotyrininkas, architektūros istorikas. Nuo 1969 m. J. Tatoris dėstė Klaipėdoje. Jis parašė daug išsamių ir reikšmingų straipsnių apie miesto istorinę raidą ir architektūrą. Reikšmingiausias iš J. Tatorio ilgamečių tyrinėjimo darbų yra monografija „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“.
Jono Tatorio paminklinė lenta ant Dailės muziejaus pastato
Architektas Vaidotas Guogis. Unikalios fachverkinės konstrukcijos atpažįstamos kaip miesto tapatumo ženklas, puikus restauratorius. Sutvarkė gražiausią fachverkinių sandėlių kompleksą.
Vaidotas Guogis. Paminklinė lenta ant jo gyvenamojo namo Didžiojo Vandens g. 14
Petras Šmitas (1941–2023) – meno istorikas, fotomenininkas, pedagogas, valstybės tarnautojas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas.
Petras Šmitas. Paminklinė lenta ant A. Bako meno mokyklos pastato
Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius kiek anksčiau pateikė dalį siūlomų įamžinti Mažosios Lietuvos įstorinių veikėjų ir įvykių, kuriuos patvirtino Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė.
Ypatumai
Įamžinimo vieta
Matas Pretorijus, vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikas, Lietuvių raštijos darbuotojas. Klaipėdos laukininkų bažnyčia.
Šalia buvusios Klaipėdos Šv. Jokūbo bažnyčios (Laukininkų, Žemininkų, Lietuvininkų bažnyčia) – evangelikų-liuteronų bažnyčia, kuri aptarnavo miesto apylinkių, daugiausiai lietuvininkų tikinčiuosius. Tiltų g. 18 . Pastatyti maketą.
Jonas Bretkūnas XVI-XVII a. evangelikų liuteronų kunigas, Biblijos į lietuvių kalbą vertėjas, Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos vienas pradininkų.
Reformatorių bažnyčia, Tiltų 19, pastatyti maketą.
Mažosios Lietuvos kultūros, politikos veikėjams, istorinių datų įamžinimo alėja
Palmira Martinkienė „Atviroje Klaipėdoje“ paviešino straipsnį „Idėja atkurti kopų apželdintojui skirtą paminklą virsta kūnu“. Ji parašė: „Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė pritarė, kad būtų atkurtas kopų apželdintojui ir Klaipėdos parko įkūrėjui Johannui Riechertui skirtas obeliskas. Jis dar 19 a. buvo pastatytas Klaipėdos poilsio parke, bet po Antrojo pasaulinio karo neišliko.“
Ar verta šį atminimo ženklą atstatyti? Tiesa, ir dar už miesto pinigus? Žurnalistė savo straipsnyje pateikė informaciją apie J. Riechertą iš žymaus klaipėdiečio Johano Zembrickio knygos „Klaipėdos istorija“. Praktiškai, ji beveik viską ir parašė apie J. Riechertą, ką rado J. Zembrickio veikale.
Kodėl tam, kas siūlo atstatyti paminklinį ženklą ir tiems, kurie pritarė jo atstatymui neatrodo keista, kad tiek daug J. Zembrickio knygoje yra rašoma apie Klaipėdai carinės Rusijos padarytos žalos XVIIIa. pab. – XIX a. pr. likvidavimą ir plačiai aprašomi įvykiai, kurie padėjo įveikti slenkantį į miestą smėlį ir taip „skupai“ pateikiama informacija apie paminklu įamžintą J. Riechertą?
Dėl gresiančio miestui ganyklų ir daržų praradimo buvo kaltas Septynerių metų karas (1756-1762). Šiame kare Prūsijos priešas buvo carinė Rusija, kurios kareiviai 1757 m. liepos 5d. privertė miesto gynėjus pasiduoti. Nuo tada miestą ėmė kontroliuoti rusų kariuomenė. Ji negailestingai kirto iki to laiko labai saugomą mišką. Tereikėjo dviejų metų rusų šeimininkavimo ir Klaipėda pajuto užkariavimo padarinius – derlingų žemių užpustymą. Miškų naikinimo mastai aprašyti Johano Zembrickio knygoje „Klaipėdos istorija“ II tome. Jis rašo, kad 1790 m. iš Rasytės girioje buvusių 17419 margų, liko 380 margų brandaus miško.
Audrų suneštos smėlio kopos slinko į sausumą, pasiekė net Plytinės rajoną. Klaipėdos gyventojai rašė skundus. 1798 m. vienas Miškų departamento tarėjas atvyko į Klaipėdą susipažinti vietoje su esama padėtimi. Jo nuomone, jei dvaras, t.y. karalius perleistų miestui visą plotą, kuris pavirto smėlynu, tai tada klaipėdiečiai būtų patys suinteresuoti jį tvarkyti. Klaipėdos miesto vyriausioji galva, burmistras Tarrachas buvo kitos nuomonės. Pagal jį, nors miestiečiai ir kenčia dėl ganyklų ir arimų užpustymo, tačiau vargu, kad miestiečiai patys įsipareigotų atsodinti Melnragės mišką, kadangi tie plotai labai ilgai dvarui priklausė, ir toks darbas pareikalaus didelių išlaidų, tam nėra jokių išteklių. Magistratas, Klaipėdos valdžia, galimai dėl didelių, nepakeliamų miestui išlaidų, siūlė, kad minėtą, smėliu apėjusį plotą, apželdintų miškininkai.
Kaip karštą bulvę mėtė problemos sprendimą: karaliaus dvaras ant miestiečių, o miestiečiai ant aukščiausios valdžios pečių.
Dėl Melnragės miškų ploto sunaikinimo didžiulę žalą patyrė Aulaukio palivarkas, kuriame 1808 m. buvo puikiausia molinga dirva, nuimamas derlius, nušienaujamos pievos, deja po kelerių metų beveik visa dirbama žemė ir pievos buvo po smėliu, kaip ir Svijanės upelio aukštupys, kurį beveik visą užpustė.
1809 m. gegužės mėn. karalius paskelbė asmeninį įsaką, kuriame nurodė, jog ginčytinas smėlio plotas prie švyturio, nuo Bomelsvitės perleidžiamas miesto nuosavybei ir apželdinimui. Taip pat po kelių mėnesių, 1809 m. liepos mėn., smėlio plotus Zandšolėje perdavė miesto magistratui. Padovanotose žemėse tuoj pat prasidėjo darbai. J. Zembrickis parašė: „Johanas Heinrichas Forsteris 1809 m. parengė išsamų likusios smėlynų dalies apželdinimo planą ir 1810 m. pristatė Statybos ir laukų valdybos deputacijai, dar kartą pabrėždamas reikalo svarbą. Jis taip pat toleregiškai numatė, jog būtina užsodinti neriją iki Smiltynės” …” Pirmiausia, smėliui sulaikyti buvo nutiestos ilgos ir aukštos vytelių užtvaros. Ką daryti apsiėmė žydas Hirschas Hirschelis iš Jokūbavo, Žemaitijoje. Paskui sodino karklų sodinukus, kuriuos atgabendavo iš Gargždų, Tilžės, Balgos, vėliau sėjo pušų konkorėžius” .. “Taigi mes turime dėkoti Forsteriui, kad dabar, nuo Liepojos vartų iki švyturio galime pasivaikščioti per nuostabų miškelį, jis visa tai paruošė“ – J. Zembrickis „Klaipėdos istorija“ I tomas 227 psl.
Į atsodinimo darbus buvo įtraukti visi klaipėdiečiai. J. Zembrickis rašo, kad aplinkiniai kunigai bažnyčiose ir sakyklose agitavo šiems darbams rinkti konkorėžius.
Amžina padėka visiems, kurie prisidėjo prie darbo, kuris reikalavo ištvermės, didelės kantrybės ir tikėjimo, kad tas darbas atneša naudą visuomenei. 1822 m. jų darbo rezultatai jau gerai matėsi. Per 19 m. nuo 1810 iki 1829 m. miesto iždas ir laukų kasa įvairioms priemonėms išleido, kurios padėjo išsaugoti miesto ganyklas ir laukus, 9054 talerius.
1822 m. sausio mėnn 7d. karalius savo įsaku miestui atiduoda 479 margų Melnragės girininkijos žemės plotą už švyturio, kuris taip pat buvo užneštas smėlio. Pagal įsaką miestas turėjo įsipareigoti apželdinti šį plotą. Miestui už šią žemę nereikėjo mokėti jokių mokesčių.
Pasivaikščiojimo kelias tarp J. Riecherto paminklo iki švyturio buvo nutiestas 1861 m.
Naujai padovanotose žemėse jau 1821 m. prasidėjo sodinimo darbai. Apsodinti smėlynus buvo pradėta turint kelis tikslus: norint darbininkams garantuoti uždarbį tais sunkiais laikais , siekiant sustabdyti pakrantės kopų slinkimą, kuris grėsė ir laivybai.
Prasidėjus želdinimo darbams buvo nuspręsta, jog reikalingas specialus „Plantacijos inspektorius“. 1811 juo buvo išrinktas seniūnas Rennertas, 1813 m. – inkarų kalvis Johanas Engelis, 1820 – malūnininkas J. Riechertas.
Kažkodėl J. Zembrickis teigė, kad “Apie tolesnį plantacijos vystymąsi čia jau nepriklauso rašyti.” Kodėl? Ar todėl, kad Klaipėdos valdžia buvo užsakovė ir finansuotoja, o J. Riechertas tik juos tęsė ?
Ar tinka iš ilgo, sunkaus ir nuoširdaus klaipėdiečių darbo, stabdant smėlio slinkimą į sausumą, išskirti Plantacijos inspektorių J. Riechertą ir jam atstatyti obeliską?
Manau, ne šiaip sau J. Zembrickis tiek daug dėmesio skyrė pirmiesiems smėlio želdintojams ir labai minimaliai užsiminė apie J. Riecherto veiklą. Ar garbinga ir padoru įamžinti tik vieną klaipėdietį iš didžiulės grandies žmonių prisidėjusių prie likvidavimo padarinių, kuriuos sukėlė carinės Rusijos kariuomenės invazija į Klaipėdos kraštą?
Galimai, kad Riecherto amžininkai pasielgė negarbingai, nepastatę atminimo ženklo J. H. Forsteriui, kuris kūrė apželdinimo planą. Nepaminėti liko ir Plantacijos inspektoriai, kurie dirbo iki J. Riecherto. Manau, kad istorikas neatsitiktinai priminė apie palikuonių padėka tiems, kurie šį darbą vykdys ir vadovaus.
Siūlau miesto valdžiai pasielgti garbingai ir įamžinti visus, kurie prisidėjo likviduojant carinės Rusijos invazijos padarinius. Visus, kuriuos paminėjo savo istoriniame veikale J. Zembrickis. Jei to nesugebėjo padaryti XIX a., tai tą turime padaryti mes, kurie gyvename XXI a, o ne kartoti vieno asmens įamžinimo tradiciją.
