Piliečiams

Atėjome  2021-07-17 d. į Atgimimo aikštę,  nes niekada nepatikėsime, kad mes, kurie budėjome Klonio gatvėje,  kurie saugojome Deimantę,   esame grėsmė ir nuo mūsų  reikia slėpti vaiką. Valdžia negali mus laikyti nežinioje dėl Deimantės likimo.

Atgimimo aikštėje  buvo pastatyta scena,  vyko linijiniai šokiai. 2021-07-18  vyks  Vilties bėgimas.  Savivaldybė,  kunigas pranciškonas Benediktas kviečia į  solidarumo akciją, skirtą onkologiniams ligoniams paremti.

Kada tokios pat solidarumo akcijos vyks dėl teisingumo?

Mums apie tai  kalbant,  prie mūsų priėjo   viena iš organizatorių ir pradėjo  rinkti plakatus, reikalaudama, kad  parodytume leidimą ir apleistume aikštę, nes jai esą  nepatinka mūsų užrašai.

Aršią aktyvistę nufotografavome, prieš tai pasakę, kad mums  nereikia leidimo, o pakanka  pranešti savivaldybei.  Tai padarėme prieš 9 metus. Tada raštu informavome, kad  organizuojame ilgalaikę akciją. Ateisime kiekvieno mėnesio 17 d. 12 val., piketuosime   kol  nugalės teisingumas.

Pagrasinusi, kad iškvies policiją ir dar pabendravusi su mūsų Virgiu Partauku,  – pasitraukė. Iš tikro vietos aikštėje užtenka visiems.  Deja,  liberalų valdomo miesto  atstovė  nenori dalintis aikšte, o tolerancija apie kurią labai daug kalba, lieka tik nuvalkiotu žodžiu.

Nesvarbu, kad praėjo 9 metai, bet žala mergaitės   globėjai Neringai Venckienei nėra atlyginta, atvirkščiai,  liberalų  arba,  kaip   juos  dabar vadina,  leftistų  teisinė  valdžia  pareikalavo sumokėti apie 20 tūkstančių eurų  tariamoms aukoms. Visa Lietuva matė filmuotą medžiagą, matė smurtautojus, kuriuos  teisminė valdžia nutarė padaryti  nukentėjusiais.

Jei nesumokės  tariamoms aukoms, tai valdžia  užsiundys antstolius. Taip bus tęsiama nesibaigianti patyčių  virtinė.

Kiekvieno piliečio pareiga atlikti tai, ko nepadarė   teisminė valdžia –  kompensuoti   N. Venckienei už jai  padarytą žalą.  Išsiuntę, kad ir nedidelę  pinigų sumą,  parodytume valdžiai, kad  netikime jos teisingumu.

Neringos Venckienės sąskaita SEB banke    Nr. LT367044060005629524

Ateisime ir rugpjūčio mėn. 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę. Vilties bėgimas dėl   teisingumo  tęsiasi, o  kada pasieks  finišą  – neaišku.

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Prašymas

  netęsti amoralią valstybės valdymo politiką, kurią Lietuvoje vykdė   prezidentė

D. Grybauskaitė

2021-07-09

Klaipėda

Mes, visuomeninkai,  visuomeninius procesus  ne tik stebime, bet  juose aktyviai  ir dalyvaujame. Išvada tokia, kad Teisingumą pasiekti darosi vis sunkiau. Teismų kokybė kasmet blogėja.

Kodėl? Viena priežastis, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė savo sprendimais  ne pagerino teismų darbą, bet  formavo priklausomų teisėjų  uždarą klaną.

Mes, grupė klaipėdiečių dar 2011 m., kai Klaipėdos apylinkės teismo pirmininke Prezidentė paskyrė  Audronę Gaižutienę, piketavome, nes Pretendentų į teisėjus atrankos komisija nustatė, kad daugiausia balų surinko teisėja Edita  Lapinskienė. Ją  Prezidentė  ir turėjo paskirti Teismo pirmininke.  Deja, uostamiesčio apylinkės teismo pirmininke tapo teisėja, kuri grąžintinų bylų vertinimo skalėje užėmė  trečią vietą, t.y.  vertinant darbo kokybę, -  brokdarė A. Gaižutienė.

Mums, visuomeninkams, toks Prezidentės sprendimas parodė, kad teismų darbas negerės, nes karjeros laiptais kils ne tinkamai dirbantis, bet  turintis  reikalingus draugus.

Gerb. Prezidente Gitanai Nausėda, gerbiama Jūsų komanda, tikimės, kad  netinkamą ir gėdingą Prezidentės įvestą tvarką netoleruojate ir pirmininkais  neskiriate  brokdarių, nes Teismų priimti sprendimai lemia žmonių gyvenimus.

Šiomis dienomis stebime bylą, kuri vyksta Kaune. Moteris, pagal Kauno apylinkės teismo rūmų 2020 m. gegužės 18 d. nutartį buvo pasiųsta gydytis į VšĮ Rokiškio psichiatrinę ligoninę. 2020m. birželio mėn. 16 d. nutartis įsigaliojo, o birželio  mėn. 23 d. buvo paskelbta kaunietės paieška.  Moteris išgirdusi, kad bus izoliuota,  apribota jos laisvė,  pasiėmė visiškai neįgalų savo sūnų  ir  išvyko į kaimyninę šalį.

Po metų, o tai 2021 m., ji  kreipėsi į Kauno  apylinkės teismą, kad jai panaikintų priverčiamųjų medicininių priemonių taikymą ir leistų grįžti į Lietuvą, į namus. Teismui pateikė kaimyninės šalies psichiatrų  pažymą apie savo psichinę sveikatą. Kauno apylinkės teismo rūmų  teisėja Indrė Averkienė, prokuroras  Romanas Mackevičius nutarė netenkinti kaunietės prašymo. Jų motyvas, kad kaimyninės šalies psichiatrų išduoti dokumentai nėra tapatūs sveikatos priežiūros įstaigos išvadai, todėl jais remtis negalima. Pagal teisėją I. Averkienę  prašymas yra  nepagrįstas ir jo  netenkins, liks galioti senas sprendimas – priverstinis gydymas. Kitaip tokį sprendimą neįmanoma suprasti, jog gali  būti sveikas, tačiau vistiek tave priverstinai gydys nuo ligos  kuria nesergi.

Gavus tokį sprendimą „žemė slysta iš po kojų“, nes Lietuvoje negalima rasti  teisingumo.  Ačiū Dievui, kad mums, visuomeninkams, ir kaunietei tokia žlugdanti nutartis, kai ją apskundė advokatė, aukštesnio teismo buvo panaikinta ir priimtas naujas sprendimas.

Apygardos teismo teisėjas Albinas Antanaitis  nurodė eilę motyvų, kodėl reikia naikinti teisėjos I. Averkienės sprendimą.  Pagal teisėją A. Antanaitį  Teismo prerogatyva yra nuspręsti ar reikia tokio gydymo kokį siūlo teismo ekspertas.  Teismo ekspertų pažyma yra svarbi, bet tai nėra vienintelis kriterijus priimant sprendimą dėl priverstinio gydymo, nes gydymo tikslas yra išgydyti asmenį padariusi nusikaltimą dėl sutrikusios psichinės sveikatos. Asmuo, kurį siunčia gydytis turi būti pavojingas sau ir visuomenei, nes  nebegali  valdyti ir  suvokti savo veiksmų.  Teisėjas privalo pagal baudžiamąjį kodeksą įvertinti psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos sunkumą bei nustatyti ar yra realus pavojus, kurį jis gali sukelti sau ir kitų asmenų gyvybei.

Kokia kaunietės sunki nusikalstama veika? Tai BK 202 str.- neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Jei teismas visus verslininkus, kuriuos pričiups jog užsiima neteisėtai, o vietoj  baudos, bet perduos gydytis į Rokiškio „psichuškę“, tai tikrai vietų neliks tikriems ligoniams, kurie kelia pavojų sau ir aplinkiniams.

Ar teismo ekspertai nepiktnaudžiauja savo galiomis?    Teisėja I. Averkienė,  priimdama sprendimą, atsisakė pasinaudoti jai, kaip teisėjai, suteiktomis galiomis,  įvertinti kaunietės būsena, pasiaiškinti, kaip  sekėsi  moteriai, kuri yra pavojinga  visuomenei ir sau,  o tokią  charakteristiką pateikė teismo ekspertai, slaugyti 23 metus visiškai neįgalų vaiką. Teisėja  nenagrinėjo bylos iš esmės, apsiribojo tik psichiatrų teismo ekspertų išduota pažyma.

Prezidente, puikiai suprantame, kad Jūs ir Lietuvos piliečiai,  paveldėjo  „nekaltą“  valstybės institucijų betvarkės formavimą.  Deja,  medijos rašė apie tvirtą, valdingą prezidentę Dalią Grybauskaitę, o  ne apie valstybės pamatų griovimą, padedant prezidentei, t.y. brokdarių skyrimą į  aukštesnes pareigas.

Atsisakymas nagrinėti bylą iš esmės yra  lengviausio kelio pasirinkimas.  Teisėjo sprendimą, kad vienintelis argumentas – sveikatos pažyma, negalima  pavadinti klaida,  nuo kurios esame neapsaugoti, tai sąmoningas  atsisakymas dirbti teisėjo darbą.

Prašome  netęsti amoralios valstybės valdymo politikos, kurią Lietuvai  diktavo  prezidentė D. Grybauskaitė ir teisėjus, kurie „valioja durnių“,  neskirti į aukštesnes pareigas.

Manome, kad tarnystė ne teisingumui, bet susidorojimui su neįtikusiu piliečiu buvo pademonstruota  byloje, kurią nagrinėjo  2021 m. birželio mėn. 4d., Kauno apylinkės teismas. Jūs toje byloje pasisakėte, kad  medicininiai dokumentai gauti iš  vienos užsienio valstybės sostinės  yra netinkami ir stacionarinio stebėjimo  negalima  pakeisti  ambulatoriniu.

Priverstinis gydymas taikomas,  kai    žmogus tampa pavojingas  sau, visuomenei bei liga progresuoja.  Būtent taip pareiškė specialistė, kuri siūlė kaunietę guldyti į Rokiškio psichiatrinę ligoninę. Prokuroras  ir teismas pritarė sveikatos priežiūros įstaigos išvadai ir  2020 m. gegužės mėn. priėmė sprendimą – priverstinai gydyti „psichuškėje“.

Teismo sprendimas  nebuvo įgyvendintas, nes kaunietė, išgirdusi Kauno teismo sprendimą,  išvyko gydytis ambulatoriškai į kaimyninę šalį. Ji 2020 m. birželio mėnesį užsiregistravo pas psichiatrą.

Prokurore, gal paaiškinsite, kodėl tas pats žmogus Lietuvoje yra pavojingas ir jį reikia priverstinai gydyti, tačiau, kai  pervažiuoja  valstybinę sieną , tai  tampa visuomenei nepavojingu?  Ar nėra Lietuvoje piktnaudžiaujama, tikslu žaloti žmogaus psichinę sveikatą, o ne ją pagydyti?

Prokurore,  dar kartą Jums primename tos bylos esmę: -  žmogui  visus metus  nebuvo suvaržyta laisvė ir  per tuos metus  žmogus  savo elgesiu nesukėlė jokio  pavojaus visuomenei, neįvyko  jokių  ekscesų.

Prokurore,  tuos  metus žmogus gyveno, kontaktavo su kitais žmonėmis, dirbo prasmingą darbą, buvo kritiškas savo  emocinei būsenai, nes įveikė visus  gyvenimo sunkumus, kurie neišvengiami  kitoje valstybėje.

Nuo 2020 m. birželio iki 2021 m. birželio, t.y. metų trukmės  veikla aiškiai parodė, kad žmogus pajėgus susitvarkyti su savo psichine sveikata bei sugeba pasirūpinti  savo šeimos nariais  be jokių priverčiamųjų medicininių  priemonių.  Deja, nei  nugydantys gydytojai-specialistai, nei prokuroras, nei teisėja , to nenori matyti.

Manome, kad  Jūsų pasakyti teisme teiginiai  turi pavadinimą – „stručio“ politika. Manome, kad  ir palaikydamas kaltinimą, prokuroras turi vertinti  konkrečia problemą  ir per viešą interesą.

Jei manote, kad  kaunietė  ir mes, piliečiai, pagal Jūsų stručio politiką,   kliedime, tai  negi reikia mus vežti gydyti į Rokiškį?   Jei gydymas vyksta ambulatoriškai, tai  reikalinga viena suma   ir jei  stacionare, tai trigubai  didesnė.  Išlaikoma armija „darmajedų“, kurie turi ne tik gydyti, bet ir saugoti 24 valandas.  Ar tai  nėra akivaizdus  biudžeto lėšų švaistymas?

Kai kaunietė  ėmė domėtis, kaip pateko į gydytinų sąrašą, kai nutarė, kad tai piktnaudžiavimas ir kreipėsi į STT, tai  psichiatrai nustatė ligą – kliedesiai.

Kokie kliedesiai? Atvirkščiai, manome, jog Jūsų  poziciją  reikia įvertinti, kaip  pagalbą biudžeto švaistytojams. Tai tikrovė, kurios Jūs, prokurore, nenorite matyti, kai  su  negerovėmis  kovojančią siunčiate gydytis į Rokiškį. Šiandien kaunietė, o rytoj  mes, aktyvūs piliečiai, būsime siunčiami, kaip sovietiniais  laikais į „psichuškę“.

Kas vyksta Lietuvoje, ar ji  dar  liberalioji demokratinė? Ar dar galima kritikuoti, skųsti  valstybines institucijas?

Kviečiame į piketą, kuris vyks 2021-06-29 14 val prie prokuratūros Maironio g. 30, Kaunas

2021-06-04  prie  Kauno apylinkės teismo tyliai pastovėjome su plakatais. Piketo  tikslas buvo pasakyti,  kad žmogaus  teisė į sveikatą yra absoliuti vertybė.

Tada Kauno apylinkės, o dabar jau Apygardos teisme  vyksta ginčas  tarp ilgametės  medicinos paslaugų  gavėjos ir  gydytojų. Stebint šią bylą iškilo klausimas,  ar medicinos darbuotojų   reputacija  yra svarbiau už paciento  sveikatą ?

Manome, kad tie ilgametės  paslaugų  gavėjos    kaltinimai, nepagarba gydytojams , įvairūs reikalavimai, atsibodo medikams ir jie nutarė įkyria lankytoja atsikratyti.  Ji ne tik  žodžiais  išsakė savo nepasitenkinimą, bet ir dėl  sveikatos sužalojimo kreipėsi į teismą ir reikalavo  didžiulės piniginės sumos, kaip kompensacijos.  Pagalbos ranką „skriaudžiamiems“  gydytojams specialistams  ištiesė  kolegos, t.y. teisybės ieškotojai  nustatė psichinę ligą. Teismas   2020 m.  nusprendė, kad  maištininkę reikia priverstinai gydyti  Rokiškio  psichiatrinėje ligoninėje. Nustatė  ir gydytiną  ligą  -   kliedesiai.

Kaip apsiginti? Kai sveikatai žala padaryta, tačiau medikai nenori pripažinti ir pasiunčia  priverstinai  gydytis į ligoninę, kuri primena kalėjimą?

Kaunietė nusprendė, kad yra išeitis iš šitos situacijos -  susirasti  kitus tos pačios srities specialistus. Ar Lietuvoje atsirastų gydytojas, kuris paneigtų kolegos eksperto išvadas? Aišku, kad  tokio nėra. Todėl buvo pasirinkta kita Europos sąjungos valstybė.  Šios valstybės psichiatrai  2021-01-14 susirinko į konsiliumą ir įvertino lietuvaitės psichinę būklę.  Konsiliumo išvados teigia, jog lietuvės  sveikata kenčia nuo nuolatinių košmarų ir rekomendavo gydytis pas psichiatrą. Jai priverstinio gydymo nesiūlė, nekonstatavo kliedesių.   Moteris vaikšto pas gydytoją,  jai mažinamos vaistų dozės. Jokių ligos paūmėjimų gydantis gydytojas nepastebėjo.

Kai  advokatė  Eligija Norkienė paprašė, kad remiantis konsiliumo išvadomis, Teismas panaikintų priverčiamąsias  medicinos priemones  arba jas pakeistų, tai Teismas  nutartyje parašė, kad  kaimyninės šalies gydytojų konsiliumo išvados yra ne medicininiai dokumentai.  Pagal mūsų Teismą kaimyninės šalies  gydytojų konsiliumas susirinko ir sprendė torto receptą. Tik taip galima suprasti   Kauno apylinkės teismo nutartį.

 Esmė ta, kad Lietuvoje  kaunietei psichiatrijos ekspertė konstatavo psichikos ligą, kuriai  reikalinga priežiūra stacionare ir  gydymas, nes liga gali progresuoti.  Ar ponia gydytoja ekspertė  teisingai nustatė ligą? Kas apsiriko dėl ligos diagnozavimo?  Kaimyninės šalies konsiliumas  ar  psichiatrijos ekspertė?

Kaunietė iš Lietuvos išvyko 2020 m. gegužės mėnesį, kai Teismas sutiko su kaltintojų reikalavimais taikyti priverstines medicinos priemonės, nes, pagal prokurorą ir gydytoją ekspertą ponia yra linkusi daryti pavojingas veikas.  Kauniete  visus metus gyvena kaimyninėje valstybėje, nesislapsto nuo psichiatrų, lankosi ir jie nemato pavojaus savo bendruomenei ir nesiūlo stacionarinio stebėjimo.  Ar gali būti, kad vienoje valstybėje esi visuomenei grėsmė, o peržengi kitos valstybės siena – nebesi grėsmė?

Lietuvos Teismas rašo, kad  pagal tuos  dokumentus,  kuriuos pateikė advokatė,  neaišku,  jog būklė pasikeitė arba ji pasveiko.

Pasižiūrėkime į bet kokį  psichiatrijos vadovėlį, kuriame  rašoma apie psichinę sveikatą. Vadovėliuose minimi šie   teigiami psichinės sveikatos  vertinimai: vilties turėjimas, ryšiai su žmonėmis, prasmingos veiklos turėjimas ir gebėjimas atpažinti savo emocijas.

Kaunietė kreipėsi į advokatę. Advokatės surašytą ieškinį priėmė teismas. Ar tai nėra įrodymas, kad taip pasielgusi moteris turi viltį sugrįžti į Lietuvą ir ji tiki, kad jai  nebus taikomas  priverstinis gydymas. Kauniečiai š.m. Birželio 4d. su plakatais stovėjo priešais  Teismo langus. Jie atėjo, nes  bendravo su moterimi,  kuri dėl gydytojų keršto turėjo palikti Lietuvą. Piketas, piliečių reikalavimai   rodo   akivaizdžius  kaunietės  ryšius su žmonėmis. Jos prasmingą veiklą puikiai matė konsiliumo nariai bei visi, kurie  bendravo su moterimi. Kodėl šios moters prasmingos veiklos nemato Lietuvos medikai ir Teismas? Manome, kad kaunietė   turi  gebėjimus atpažinti savo emocijas ir gali savarankiškai   kreiptis į kaimyninės šalies medikus.

Baudžiamojo Proceso kodekso  405 str,, parašyta, kad  “Teismas išnagrinėja ir išsprendžia priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimus pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą“.  Viena išvada apie moters sveikatą  buvo padaryta prieš metus, o kita prieš pusmetį. Kodėl Teismas turi vadovautis sena, galimai,  sveikatos būvį neatitinkančia išvada? Kas Teismui turėtų būti svarbiau, ar munduro garbė, ar žmogaus sveikata?    Kodėl čia nėra labai madingo teiginio, kad priėmė sprendimą vadovaujantis  savo vidiniais įsitikinimais, kurie, tarkime, atsirado, kai  teismo byloje rado parašyta, jog  moteriai   užsienyje leido vairuoti automobilį, ji puikiai atliko ir kitus darbus.

Žmogaus sveikata yra vertybė, todėl tokios nepagarbos žmogaus sveikatai, kokią matome gydytojų darbe, prokuratūros reikalavime ir Teismo sprendime kelia šiurpą.

Manome, kad institucijų  neteisingas garbės supratimas  gali  tapti žmogaus sveikatos sunaikinimu, nes Teismas atmetė kitos šalies psichiatrų konsiliumo išvadas ir atsisakė  savo iniciatyva aiškintis  aplinkybes, kurios taip pat teikia išvadas apie psichinės sveikatos pablogėjusį ar pagerėjusį  stovį.

Kviečiame visus į piketus:

1. 2021-06-29 14 val. prie prokuratūros, Maironio g.30, Kaunas,    telef.   837394488 2. 2021-06-29 15 val  Prie Kauno apygardos teismo, A. Mickevičiaus g. 18, Kaunas,

Klaipėda 2021-06-17

 30 metų mūsų šalį ėda politinis vėžys. Per  Lietuvą nuvilnijo Šeimų maršas.  Jo tikslas,  pirmiausia, bent sustabdyti tos bjaurios politinės ligos  plitimą.

Tik korumpuota valdžia,  užgrobusi žiniasklaidą, teisėtvarką,  galėjo ginti pedofilijos skandale ne auką –vaiką, bet suaugusius dėdes ir tetas bei  žudyti liudininkus.

Todėl Klaipėdoje  birželio 17 d. susirinkome į Atgimimo aikštę  pareikalauti, kad valdžia parodytų, jog  pedofilijos  liudininkę  nenužudė  arba nepavertė „daržove“.

Valdžia užgrobė žiniasklaidą ir mano, jog  turi galią formuoti gyventojų nuomonę,  papylė  „paplavų“, t.y. patyčių  ant Šeimų maršo  organizatorių ir dalyvių.   Jiems buvo nurodyta suniekinti, išsityčioti iš  žmonių, kurie atvyko gegužės 15 d. į Vingio parką.  Valdančiųjų  reikalavimas  niekinti Maršą  – sumontuoti pseudožinias, taps  dar viena vinimi į sisteminės žiniasklaidos  karstą. Pakilo nuo sofų  piliečiai, kurie dar tikėjo sistemine žiniasklaida,  bet pagaliau savo akimis pamatė  melą, kurį nesigėdydami  lieja per eterį didieji televizijos kanalai.

Valdžiai atrodo, kad galima elgtis nedorai, ginti pedofilijos skandalo dalyvius, nes savo sprendimus priima  vadovaudamasi  vyriausiojo  bankininko   Vito Vasiliausko   teiginiu, kad „ etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“.

Tauta, t.y. mes, kurie ateiname kiekvieno mėnesio 17 d. 12  vai. į  Atgimimo aikštę,  sakome, kad  etika ir moralė yra šio  pasaulio išgyvenimo  sąlyga.  Slėpti nuo piliečių vaiką ir aiškinti, kad  tie, kurie saugojo vaiką,   yra  pavojingi , nes  neleido perduoti vaiką  mamai, yra  karo paskelbimas savo tautai. Todėl Prezidentas  Gitanas Nausėda ir pasakė, kad priešai yra ne išorėje, bet šalies viduje.

Mūsų kova prieš nusikalstama valdžia – ateiti kiekviena mėnesį  ir pareikalauti parodyti gyvą vaiką, jiems atrodo juokinga.  Ar  ilgai valdžia juoksis?

Ateisime ir liepos 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.

Lev Šklovskij „Lietuvos Holokausto atlasas“

2021-06-23 minėsime garbingo istorinio įvykio – Birželio sukilimo 80 metų sukaktį.

Tautos sukilimas, kai Lietuvą okupavo sovietinė  valdžia, buvo neišvengiamas.  Įsigalėjus  diktatūrai,  Lietuvos gyventojai  būrėsi į įvairias pasipriešinimo organizacijas.  1940m. spalio mėn.  9 d. Kaune, sekančią dieną  Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) .  Trečias aktyvistų frontas įsikūrė Vokietijoje, jis priėmė Nepriklausomybės grąžinimo dokumentą  „LIETUVOS AKTYVISTŲ FRONTO STEIGIAMASIS AKTAS“. Štai šio dokumento tekstas.

„Mes, žemiau pasirašę lietuviai, likimo atblokšti į Vokietijos sostinę Berlyną, š. m. lapkričio mėn. 17 dieną susirinkę pas p. K. Škirpą, jo bute Achenbachstr. 1, ir išklausę jo pranešimą apie Nepriklausomos Lietuvos žlugimo priežastis ir apie galimumus bei kelius Lietuvos valstybei vėl atstatyti,

Reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo,

Įsitikinę, kad atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę,

Tėvynės Lietuvos ir lietuvių Tautos labui, kviečiame K. Škirpą, Pirmąjį Nepriklausomos ‘Lietuvos Kariuomenės Kūrėją-Savanorį ir Lietuvių Aktyvistų Fronto iniciatorių, imtis žygių vykdyti mūsų nusistatymą ir vadovauti Lietuvių Aktyvistų Frontui.

Kovok!

Tvirtais žingsniais,

Drąsiai pirmyn –

Už naują, laisvą Lietuvą!

Berlynas, 1940 metų lapkričio 17 dieną.

Sutinku: (pas.) K. Škirpa.

Pasirašo:

J. Viliušis, E. Galvanauskas, M. Kavolis, St. Puodžius, P. Skurauskas, J. Pyragius, J. Našliūnas, J. Jurkūnas, R. Skipitis, Juozas Dženkaitis, K. Brunius, B. Raila, A. Valiukėnas, Jonas Dženkaitis, J. Čiuberkis, J. Pyragius, M. Kukutis, T. Dirmeikis, St. Yla, A. Maceina, dr. P. Karvelis, A. Danta, pulk. Ambraziejus, kun. Barauskas, J. Katilius, dr. M. Brakas ir dr. Pr. Ancevičius.

LAF tikslas buvo kaupti ginklus ir teikti informaciją Lietuvos žmonėms. Sukilimo data buvo numatyta, kai Vokietija pradės karą su Sovietų sąjunga. Įžengus  vokiečių armijos daliniams, sekančią dieną  sukilėliai paskelbė Lietuvos laikinąją vyriausybę, išvijo sovietus ir perėmė krašto administravimą.

Sukilėlių  tikslas buvo kovoti už Laisvą Lietuvą. Šie sukilėlių užmojai  nepatiko nei buvusiems okupantams,  nei naujiems, kurie okupaciją pradėjo 1941-06-22. Nepatenkinti, kad lietuvių tauta  susivienys ir pašalins antihumanišką totalitarinę  sovietinę sistemą,  buvo naciai. Jie buvo prieš  laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą,  todėl kai prasidėjo Birželio sukilimas, neišleido  iš Vokietijos  Kazio Škirpos, kuris buvo  Lietuvos aktyvistų fronto  iniciatorius.  Jam paskyrė namų areštą.

Vokiečiai turi  istoriką  Vilhelmą  Mensingą, kuriam  yra svarbu, kad istorinė tiesa ir žmonės,  dalyvavę tuose įvykiuose nebūtų užmiršti.  Jis išleido  knygą „Iš Rūro į gulagą“. Vokiečių istorikas rašo,  kad nebuvo įmanoma visos surinktos medžiagos įtraukti į knygą,  tai  dalį informacijos  patalpino į specialią svetainę  http://www.nkwd-und-gestapo.de/.

Iš V. Mesingo knygos bei jo įkurtos internetinės svetainės  matosi, kaip  plačiai, gausiai  NKVD ir gestapas bendradarbiavo.

Kas ir kada pateiks  NKVD ir gestapo bendradarbiavimo  eigą bei rezultatus susijusius  su Lietuva?

Prasidėjus sukilimui ,  vadovavimą perėmė  Leonas Prapuolenis bei Kauno štabas. Jis 1941 06 23 rytą per sukilėlių užimtą Kauno radiją perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją. Štai jos tekstas:   „Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“  Taip pat pranešė  Lietuvos Laikinosios Vyriausybės  narių  sudėtį.

Naciai 1941 09 26 Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdė, o  jau kitą dieną gestapas  suėmė L.Prapuolenį  ir įkalino  Dachau koncentracijos stovykloje.

Anksčiau paminėtuose dokumentuose: LAF įkūrimo akte, Nepriklausomybės atstatymo deklaracijoje,  t.y. svarbiausiuose sukilėlių pranešimuose tautai  nėra pasisakoma apie  žydų  naikinimą.

Ne tik naciai, ne tik sovietai kenkė kiek galėjo Birželio sukilimo iniciatoriams, vadovams ir nariams, bet ir šių dienų žydų organizacijos reikalauja, kad Lietuvos istorikai  pritartų, jog  iki vokiečių  okupacijos  buvo žudomi žydai. Štai kaip išsisukinėja, o tiksliau, bijo garsiai pasakyti tiesą Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centras.  „1941 m. Birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys.“  „Į itin svarbų klausimą, ar jau pirmosiomis sukilimo dienomis, t. y. iki vokiečių atėjimo į Lietuvą, buvo žudomi žydai už tai, kad jie žydai, kaip teigia žydų istoriografija, recenzuojamo rinkinio dokumentai aiškaus ir tvirto atsakymo neduoda.“

Atrodo, jog labiau tyčiotis iš istorijos neįmanoma,  nes  iki vokiečių kariuomenės  Lietuvos užėmimo, iki 1941-06-25 jokių pagromų sukilėliai nevykdė ir jokių dokumentų nėra. Istorikai rašo „slidžiai“ nes, pagal juos  gali tokių įrodymų atsirasti.  Ponai istorikai, nerasite tokių faktų ir tai puikiai žinote, bet bijote  Kremliui tarnaujančios žydų bendruomenės, todėl jiems pataikaujate.

Kodėl nėra apginami Birželio sukilimo  tikslai, kodėl leidžiama klastoti istoriją?

Liudas Dapkus straipsnyje  „ Istorijos makaronai lietuvių ausims“ rašo, kad „istorija yra svarbus kovos ginklas, kuris kartu su kitais mokslais, kultūra ir sportu tarnauja režimo tikslui. Ši, atrodytų, seniai akivaizdi tiesa šiemet mums bus dar sykį skaudžiai priminta. Juk šiemet yra puiki proga juodinti ir kiršinti. Tai – 1941-ųjų birželio sukilimas ir kai kurie jo dalyviai.“

Vladimiro  Putino nurodymu yra klastojama Lietuvos istorija.  Šis darbas yra pavestas Rusijos žvalgybos generolui  Vladimirui Černovui. V. Černovas V. Putino administracijoje atsakingas už „tarpregioninius ir kultūrinius ryšius su užsienio valstybėmis“.

Istorijos klastotojai, sėdintys Kremliuje, reikalauja, kad būtų rašoma jų sukurta istorija. Pagal jų istoriografiją Birželio sukilimą organizavo  lietuviai-sukilėliai, kurie šaudė į besitraukiančių sovietinių kareivių nugaras ir organizavo pogromus  prieš žydus. Jiems, sovietinio okupanto  istorijos perėmėjams,   tinka tik tokia  „išmėsinėta“ istorinė versija ir tokią istoriją jie rašo ir reikalauja pripažinti  kaip tiesą.

O apie šaudymus į nugarą yra visai kitokie prisiminimai. Lietuvos kariuomenės kariai 1940 m. birželio 15d. buvo  inkorporuoti  į  Tarybinę armiją. 1941 m., kai prasidėjo karas su naciais,  gavo šautuvą su vienu šoviniu. Pirmieji traukėsi tikrieji  tarybiniai kariai, o už jų nugaros – naujai „iškepti“ tarybiniai kariai – lietuviai. Jie  tapo  gyvu skydu  besitraukiantiems okupantams. Vieną šovinį jiems išdavė, kad nusišautų, jog gyvi nepatektų į   vokiečių nelaisvę.

Vien todėl, kad sovietinė istoriografija Birželio sukilimo dalyvius kaltino, jog šaudė besitraukiantiems sovietiniams okupantams į nugaras,  sugrįžę 1944 metais, suiminėjo  ir teisė sukilėlius. Taip nutiko ir  sukilimo dalyviui, Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus  senienų  prižiūrėtojui  Pranui  Baleniūnui,  kuris kartu  su grupe drąsių muziejininkų  nuo 1941 m. iki 1944 m. slėpė iš geto pabėgusius žydus.  Tarp išgelbėtų žydų buvo ir raudonieji partizanai. 1944 m. rugpiūčio 1 d. į P. Baleniūno namus atvyko kontržvalgybos skyriaus (“Smerč”) pareigūnai, kuriuos  atsivedė raudonoji partizanė Maša/Merė Endlinienė, slėptojo Izidoriaus (Josifo)  Indichšteno  žmonos sesuo. Sukilėlį suėmė ir nuteisė 15 metų. Jis mirė tremtyje  1965 m.  sausio 15-sios  naktį. Palaidotas  senosios Vorkutos kapinėse, kapas iki mūsų dienų neišlikęs.  Apie tai  parašė Violeta Rutkauskienė, Čikaga (JAV), www.voruta.lt  straipsnyje „Nutylėta holokausto istorija – raudonojo melo ideologų ir sovietų partizanų niekšybės fone“.

Okupantams Birželio sukilimo dalyviai buvo nusikaltėliai, o apie žydų gelbėjimą  buvo reikalaujama  tylėti.

Pagal Kremlių,  istorinės  tiesos  monopolis apie holokaustą priklauso tik  Rusijai ir žydams, kurie besąlygiškai pritaria sovietų istoriografijai.  Lietuviai, atseit,  pradėjo žudyti žydus net nespėjus naciams paskelbti apie Lietuvos užėmimą. Todėl  Lev Šklovskij paruoštame Holokausto atlase parašyta, jog 1941-06-24 Gargžduose  žydus ir komunistus šaudė  lietuvių baltaraiščiai  ir policininkai. Aleksandras Vitkus,  Chaimas Bargmanas  straipsnyje  „1941 m. žydų žudynių Gargžduose paslaptis  dar galutinai neatskleista“ mini žudynių vykdytojais  Klaipėdos pasienio policininkus. Tilžės gestapininkus ir  jungtinį operatyvinį  būrį, kurį sudarė vermachto kareiviai.

Ponas Lev Šklovskij  ( lschkl@gmail.com) neturi   moralinės teisės klastoti  istoriją.

Todėl renkamės paminėti Birželio sukilimo 80- metį prie paminklo skirto birželio 24 d. Holokausto aukoms  Gargžduose.  Pasirašome kolektyvinį laišką ponui L. Šklovskij  su prašymu  išbraukti  įrašą, kad lietuviai šaudė,  kaip neatitinkantį  tiesos.

2016-05-07 Spaudos atgavimo dienos minėjimas SOS vaikų sodyboje. Mergaitės šalia V. Kairienės – Virginijaus dukros

 Našlį Virginijų su dviem dukromis galima buvo dažnai sutikti pagrindinėje Herkaus Manto gatvėje.  Beveik kiekvieną savaitgalį   ateidavo į  SOS vaikų sodybą, kurioje mažosios bendraudavo su   vadove Virginija Kairiene.  Ji, kaip mama, jas pasitikdavo, apkabindavo, sodindavo prie stalo,  mergaitės dalindavosi savo paslaptimis.

Irena Jarulienė šiuo metu gyventi Melnragėje,  jį, Virginijų, pažįsta nuo 1971 metų. Tais laikais  abudu gyveno taip vadinamame Rybporte ( Žvejybos uosto rajonas). Irena yra  pasipiktinusi  Vaiko apsaugos specialistų elgesiu.  Atimti vaikus iš   gerai  prižiūrinčio tėvo yra nusikaltimas. Irenos  nuomone,  Klaipėdos vaikų teisės užsiima ne vaikų  gynimu, bet vaikų žalojimu.  Ji  pati užaugusi vaikų namuose ir tokio tėvo, taip prižiūrinčio ir mylinčio savo vaikus, – nėra sutikusi. Ji  nustebusi, kaip galima buvo  iš Simo, o jį taip vadino, kai dar buvo jaunas ir neturėjo vaikų,  paimti jo gražuoles mergaites.

Virginijų, kuris visą savo gyvenimą praleido Klaipėdoje, pažįsta nemažas būrys  žmonių. Nėra jis „pukuotas“  ir tylenis. Vaikų teises, kitaip, kaip  „gauja“,  jis nevadina. Kaip pats sako, kai 10 metų pradirbi jūroje kapitonu, tai  esi išdirbęs savo kalbos stilių.  Jo   nekompromisinis charakteris, kai bendrauja su vaikų teisės specialistėmis, su prokurorėmis, su pedagogėmis ar kitais valstybinės įstaigos darbuotojais, negali tapti priežastimi atimti mergaites.

Virginijus visą laiką buvo socialus, t.y. intensyviai bendraujantis  pilietis, nesigėdijantis  prašyti pagalbos, kai jos jam reikėdavo. V. Kairienė  pakeisdavo vaikams mamą. Rita Staršelskienė, turinti psichologės  išsilavinimą, teikdavo patarimus psichologiniais klausimais, kaip su vaikais bendrauti.

Paskutinis Virginijaus apsilankymas teisme buvo 2021 m. pradžioje. Jis į Klaipėdos apylinkės teismą   atvyko kartu su  jaunesniąja dukra, kad Vaikų teisių specialistė galėtų pabendrauti  su vaiku, o po to mergaitė teisme turėjo liudyti.  Pirmoje dalyje,  specialistės bendravimą su vaiku per ekraną  stebėjo prokurorė, teismo darbuotoja bei tėvas. Vaiko klausinėjo, ką ji mėgsta valgyti ir t.t.  Mergaitė atsakinėjo ką valgo, koks jos mėgstamas maistas.   Nežinau, kaip tą specialistės pokalbį  vertino prokurorė?   Mergaitės advokato nebuvo, nes jis vėlavo.  Suprantama, nesvarbi byla, gal jau ir sprendimas yra  nulemtas, todėl tik dėl formalumo buvo iškviestas advokatas. Šiems  specialistams ir pareigūnams –  eilinė byla, kur tėvas galimai jau  tapo   susidorojimo objektu. Kaip tėvui klausytis savo vaiko pasakojimo, ar jis jos nemarina  badu? Vaikų teisės specialistai sakys, kad   neišsigalvokite, nes  taip neklausinėjo. Klausinėjo- netiesiogiai.  Todėl tėvas, kuris stebėjo,  kaip  su dukra dirba  psichologė, teismo salėje nepagarbiai atsiliepė  apie „ vieną gaują“, t.y. Vaikų teises,  prokuratūrą. Tos apklausos metu tėvas ne kartą klausė, kodėl vyresnioji, sveika mergaitė, šiuo metu  guli ligoninėje. Virginijus taip pat ne kartą sakė, kad  versdami ją meluoti,  verčiate jos širdelę  pergyventi ir ji neatlaikė.

Matyt, ta apklausa, tie tėvo priekaištai, mergaitės atsisakymas liudyti prieš tėvą – Vaikų teises paskatino 2021-05-03 vaiką pagrobti  iš Vaivorykštės tako gimnazijos, nors yra dviejų Klaipėdos teismų: Apylinkės teismo 2020-11-30 ir Apygardos teismo 2021-01-14 sprendimai vaikus palikti  tėvui. Tuos teismo procesus inicijavo Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius ir  juos pralaimėjo. Vaikų teisės siekia suformuoti nuostatą, kad  tėvas fiziškai ir psichologiškai smurtauja  prieš savo dukrą. Įrodymų pritrūko per pirmuosius teismus, tai dabar  įrodymus  rinks, pagrobę ir uždraudę bet kokį bendravimą su tėvu.  Iš dukros, kai ją išsivežė į Klaipėdos gerovės centrą,  atėmė telefoną. Tėvui bendrauti yra neleidžiama, aiškinama, kad vaikas nenori. Pačiam vaikui pasakyti, jog nenori tėvo, yra uždrausta.  Vaikui neleidžiama lankyti mokyklos, nors iki gegužės mėn. 3d. tėvas kiekvieną dieną atvesdavo ir po pamokų pasiimdavo savo dukrą. Kodėl?

Koalicija„ Šeima ir vaikai“ organizuoja piketą prie Šeimos ir vaiko gerovės centro,  jog padėtų tėvui susitikti su dukra.

Koalicijos „Šeima ir vaikai“:

1. Agentūros VISOS  LIETUVOS  VAIKAI Klaipėdos  fondo    vadove  Virginija   Kairiene

2. Klaipėdos Krizių įveikimo centro  vadovė Rita Staršelskienė

3. Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos pirmininkė Virginija Jurgilevičienė

2015-12-16 Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija. Antras iš dešinės – Virginijus Simanauskas

Šiomis dienomis vienas garsiausių įvykių – čekai išvarė 18  Prahoje dirbusių Rusijos diplomatų. Šiai akcijai  pritarė kairiojo sparno prezidentas Milošas Zemanas, palaikantis glaudžius ryšius su Maskva ir Pekinu.

Čekų spec. tarnybos ir vyriausybės kaltinimai yra  siejami su  2014 metų sprogimais ginklų sandėliuose. Oficiali versija, kad šioje teroristinėje operacijoje dalyvavo Rusijos šnipai  ir, galbūt, bulgarų ginklų prekeivis.

Viešoje erdvėje yra formuojama nuomonė, kad Višegrado  sutarties valstybės, kurioms  priklauso ir Čekija, yra sudarytos iš   nacionalistinių vyriausybių, kurios pasižymi radikalia ir populistine politika.

Pačios Višegrado sąjungos narės apie savo misiją Europos sąjungoje kalba taip, jog „uoliai stengėsi įrodyti, kad Vidurio ir Rytų Europa yra ne problemų kėlėja, o sektinas pavyzdys“   straipsnis „ Višegrado ketvertas: „Galime būti pavyzdys visai ES“ . el. laikraštis  „15 min.“

Kokia šiuo metu Europos sąjunga, kokia  jos  svarbiausia problema?  Apie tai informuoja žinomas britų istorikas Nellas Fergusonas, kuris teigia, kad žiniasklaidą ir universitetus yra perėmę  agresyvieji  kairieji, kurie įsigalėjo, kai sugriuvo Sovietų sąjunga. Kitaip sakant, marksiszmo leninizmo filosofija įgyvendinama Europos Sąjungoje pasitelkiant šias pagrindines socialinės grupes:  seksualines mažumas, tamsiaodžius, moteris. Rusija suinteresuota, kad Europos sąjungos  politikoje įgytų galias kaip tik šios grupės. Praktiškai jiems tai pavyko, išskyrus Višegrado sąjungos  valstybes, kurios turi stiprų gyventojų palaikymą ir teigia, kad jų  siūlymai  yra  konstruktyvūs ir  stiprina Europos sąjungą.

Višegrado grupės šalys palaiko gerus santykius su Putinu,  prekiauja su Rusija, vykdo  bendrus projektus. Nepaisant to, jos sulaukė didelio  Kremliaus slaptųjų spec. tarnybų dėmesio.  Kodėl, tariamam savo  politiniam draugui,  Rusija pakiša  „kiaulę“?

Kastytis Braziulis paviešino 1968 m. iš sovietinės Čekoslovakijos pabėgusio  žvalgybos karininko, slaptų dezinformacinių kampanijų vykdymo specialisto Ladislavo Bittmano, perduotas slaptas instrukcijas: KGB veiklos metodus, tikslus bei uždavinius dezinformacijos srityje, kurie nukreipti  prieš JAV.

Šiandien Rusijos slaptosios tarnybos  vadovaujasi panašiomis instrukcijomis, tačiau akivaizdžiai demonstruoja ir kitą veiklos pusę,  pasitelkdamos  leftistus  perima šalies   valdymą, o tada  padedant paklusniems ir priklausomiems politikams, siurbia  iš valstybės finansus. Paskutinis toks atvejas,  tai 2,3 milijardų eurų iš Europos Sąjungos  Covid suvaldymui  ir neigiamiems   padariniams likviduoti. Norisi Finansų ministrės  G. Skaistės, paklausti, ar finansuodami vėjo jėgaines jūroje – finansuosite labiausiai nukentėjusį sektorių?  Konservatorių  paruošto plano tikslas, atitinka Kremliaus reikalavimą,  kuo daugiau pinigų išvežti iš Lietuvos, o ne palikti Lietuvos gyventojams.

Vėliau,  visai nusilpusios šalies,  laukia tik vienas kelias  – Rusijos okupacija.

Šiam  Rusijos planui įgyvendinti, kaip tik trukdo Višegrado valstybės, todėl iš  Kremliaus atsiųsti spec. agentai  Čekijoje ne tik padegė ginklų  sandėlius, bet jie, manau,  ruošia  leftistus, kurie turėtų išeiti į gatves ir reikalauti, kad Čekija – nepažeidinėtų Europos Sąjungos teisę  priimti pabėgėlius,   Lenkija – reikalautų  panaikinti abortų draudimą, Vengrija -  atsistatydinti  premjerui   Viktorui  Orbanui  dėl  represijų prieš „nepriklausomą spaudą ir nevyriausybines organizacijas“.

Rusija, apsimetusi draugu,   intensyviausiai dirba savo griaunamąjį darbą  Višegrado valstybėse.

Manau, kad Rusija Lietuvai skiria mažiau dėmesio, nes  dar 1968 m. KGB slaptosios instrukcijos reikalavimas „Sukurti įtakos agentų tinklą visuose valstybės valdymo lygmenyse, siekiant įtakoti sprendimų priėmimo procesus;“ yra įgyvendintas.  Manau, kad  konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai,  atleidę Lietuvos gyventojų genocido ir represijų tyrimo centro direktorių Adą Jakubauską, įrodė savo tarnystę Kremliui.

Manau, kad tarnystę Kremliui įrodė ir  Andrius Tapinas  organizavęs “ Gyvą  Baltijos kelio grandinę“, tikslu palaikyti  baltarusius kovojančius  už laisvę.  Kai buvo kviečiami klaipėdiečiai  prisijungti Klaipėdoje, tai buvo  pasakyta, kad  Maskvos  negražiuose žaidimuose  nedalyvaujame.  Nepriklausomai Lietuvai jau 30 metų, tai  per tą  laikotarpį JAV, Europa ne kartą bandė padėti  Baltarusijos žmonėms organizuoti revoliuciją, nuversti nekenčiamą autoritarinį vadovą  Aleksandrą Lukašenką.  Puikiai prisimename, kuo tai baigdavosi. 2006 m. pro langą išlėkė ir žuvo diplomatas Vytautas Pociūnas.  Tada pasklido informacija, kad tai susiję su pinigais, kuriuos vakarų  pasaulis skyrė  A. Lukašenkos nuvertimui ir, kad  Lietuvos diplomato buvo paprašyta patikrinti, kaip jie buvo išleisti.  2011 m. kilo kitas skandalas, kai Teisingumo ministras Remigijus Šimašius  perdavė A. Lukašenkos režimui Baltarusijos opozicijos veikėjų sąskaitas Lietuvos bankuose.  Tai keli  į viešumą  iškilę faktai, bet  kiek  dar yra, kurių visuomenė nežino? Todėl  darytina vienintelė išvada, – A. Lukašenkos režimas intensyviai  prižiūrėjo vakarus. 2020 m. negalėjo kilti  tokie nepasitenkinimo protestai, jei   nebūtų įsijungusi Rusija, kuri turi savo tikslų, priartinti  kariuomenę arčiau Europos sienų.  Kas A. Tapiną ir kai kuriuos  politikus vertė užsimerkti ir nematyti tikrojo neramumų  užsakovo?  Aišku, kad Kremlius. Šiandien  Baltarusijoje ir matome tą Rusijos organizuotą  „demokratijos“spektaklį.

Atsiimkime savo valstybę, vykime lauk įtakos agentus, kurie Lietuvoje vykdo Kremliaus politiką.  Nebijokime  žmonėms aiškinti, kokius Kremlius paruošė, o Lietuvos valdžia priėmė  sprendimus.

20212-04-21 kauniečių piketas „Ne“ Arūnui Bubniui

2021 m. balandžio mėn. 21 d., ketvirtadienį,  Seime bus sprendžiama, ar  taps Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC)  generaliniu direktoriumi Arūnas Bubnys.

Kodėl nėra iki šios dienos studijos apie žydams  išduotas gyvybės  vizas? Šį darbą neturėjo atlikti ir visuomenei pateikti LGGRTC skyrius, kuriam vadovavo A. Bubnys?

Visi puikiai suprantame, kodėl vizų tema yra   nutylima.  Jos nenori  Rusija, kuri  yra Sovietų sąjungos istorijos perėmėja.  Stalinistinis režimas  šį žydų išsigelbėjimo kelią   uždarė 1940m. birželio  mėn. 15 dieną.  Vienintelis japonų diplomatas  Čijunė Sugihara  masiškai dalindamas vizas ir  dėl to išgelbėjo  gyvybes tūkstančiams žydų.

Sovietai užgrobę Lietuvos valstybę, uždarė ambasadas, panaikino  galimybę gauti vizas ir  išvykti iš Lietuvos.  Uždėjo mirties gaubtą. Tik  cinikai, o sovietų sąjunga  visada tuo pasižymėjo,  gali aiškinti, kad žydams paliko  kelią  į  rytus.

Sovietų sąjungos balintojai  neišvalys   sovietų totalitarinės sistemos mundurą, kuris  yra aptaškytas žydų krauju.   Lietuviai ir žydai  geležinkelio stotyse  ant peronų stovėjo ir stebėjo, kaip  gyvuliniai  traukiniai  prigrūsti lietuvių, žydų  ir kitų tautybių žmonių išvyksta į rytus.   Sovietai padarė  kaltais tūkstančius   nekaltų  ir išvežė į nežinią.  Ar tokį kelią į rytus galima  vadinti gyvybės keliu?

Kai 1941 m. birželio mėn.  naciai   užpuolė  sovietų okupuotą Lietuvą, tai  į Rusiją pasitraukė  labai nedidelis procentas žydų.  Didžioji dalis pasitraukusių   buvo tie, kurie  vykdė stalinistinio režimo   numatytas represijas.   Ar tie žydai, kurie padėjo  stalinistiniam režimui  1940-06-15 uždėti „mirties gaubtą“ bei  atėmė  galimybę savo tėvynainiams gauti laisvės vizą   bei organizavo jų vežimą į tremtį,  turi moralinę teisę  ginti  Pabaltijo valstybėse nužudytų žydų  atmintį?   Aišku, kad  neturi, tiesa,  jų jau  nėra gyvųjų tarpe. Likę vaikai neatsako už savo tėvų  amoralius veiksmus.

Šiandien atsakyti už  sovietų okupaciją  turi tie, kurie nemato,  o atvirkščiai, gina sovietinę okupaciją, apeina vizų temą bei trėmimus, t.y. nenori sutikti, kad  nacių  ir sovietų totalitarinės sistemos yra sesės dvynės.

Nesustabdę neosovietų siautėjimo,  perrašant Lietuvos ir Sovietų sąjungos istoriją,  kurią  šiandien matome  susietą su  reikalavimu  nepaminėti Birželio sukilimo, sulauksime  naujos totalitarinės sistemos įsigalėjimo.

Jų reikalavimas yra ne tik  neminėti, bet pasmerkti  Birželio sukilimą ir jos  dalyvius, kurie  šaudė į nugaras besitraukiantiems  sovietų okupantams.  O  ko turėjo tikėtis okupantai, įžengę į Lietuvą tik tam, kad žudytų taikius gyventojus?  Iš tikro,   sovietų, atsiprašau, jau dabar rusų politinis spaudimas,  sovietų okupantams suteikti  geradarių vardą, t.y.  neigti  „sovietų genocidą“ ir „sovietų okupaciją“, yra nepriimtinas ir tai  turėtų tirti Lietuvos saugumas.   Šią neosovietinę koncepciją  palaiko Faina Kukliansky, o JAV – Grant Gochin .

Tarptautinio tyrimų centro „Dossier“ duomenimis,  „sovietų genocido“ ir „sovietų okupacijos“ neigimą   prižiūri specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas Vladimiras Černovas.

Piliečiai pasipiktinę, kad  galimai pagal  Kremliaus nurodymą aktyviai dirba ne tik  Žydų bendrija, kuriai vadovauja F. Kukliansky,  bet ir Arūnas  Bubnys, kuris  kandidatuoja į LGGRTC generalinio direktoriaus postą.

Lietuvos žydų žurnalistas  ir litvakų istorijos tyrinėtojas  Vitalijus  Karakorskis ,  prieš metus  rado  duomenų, rodančių, kad Kazys Škirpa, būdamas ambasadoriumi Vokietijoje, galimai taip pat  gelbėjo žydus, išduodamas gyvybės vizas,  kaip ir japonų diplomatas  Č. Sugihara.

Rusija šį faktą reikalaus paneigti, kitaip sakant, klastoti istoriją.

Seimo prašome  peržiūrėti biudžetą ir skirti  lėšas, kad būtų neutralizuota  Kremliaus propaganda,  kuri  nėra Izraelio ar žydų naratyvas.  Prašome  finansuoti   V. Karakorskio  dokumentinių filmų ciklą apie gyvybes vizas. Žydų žurnalistas rašo, kad nuo „1939 m. Lietuva išdavė pabėgėlių vizas tūkstančiams Lenkijos žydų, o prieš tai priėmė tūkstančius iš Vokietijos „paleistų“ žydų. Kiek iš viso to žino pasaulis ir kodėl Lietuva apie tai nekalba?“

Šia tema rašyti yra  uždraudęs  Kremlius, nes būtų  atskleistas tikrasis   sovietinių okupantų veidas.  Kiek gali, buvęs okupantas,    klastoti istoriją? Manome, kad  atėjo metas    patiems  skleisti  savą istorijos naratyvą pasaulio visuomenei.

Klaipėdiečiai, kauniečiai   2021 m. balandžio  mėn. 21 d. organizavo piketus su  reikalavimu  „Piliečiai prieš intrigantą ir globalistų įrankį A. Bubnį!“.

Žiniasklaida   neinformuoja visuomenės,  kad agresyvioji, Maskvai tarnaujanti žydų saujelė,  pasitelkusi nelojalius Lietuvos istorikus,  klastoja  Holokausto istoriją, t.y.  siekia balinti sovietinę okupaciją ir sovietinį holokaustą.  Todėl susirinkome pareikšti, kad „Protestuojame prieš LRT melą ir infoblokadą!“.

Susirinkome, piketavome,  kad  pasakytume,  jog  demokratija  yra  vienintelis  ginklas  įveikiant  nacistinę  ir  sovietinę diktatūras.  Sunaikinus demokratiją,  belieka laukti totalitarinės sistemos.  Reikalaujame demokratinių politinių reformų,  kurios neleistų įsigalėti nacistinei ar sovietinei diktatūrai.

Kviečiame  Seimo narius  stabdyti slenkančią iš rytų  melo ir  klastojimo  politiką, galimą diktatūros įsigalėjimą  ir atmesti A. Bubnio kandidatūrą.

https://www.facebook.com/100001996155164/videos/3997702930306206

2021-04-21 piketuoja klaipėdiečiai. „Ne“ Arūnui Bubniui.

Piketo organizatoriai: Virginija  Jurgilevičienė, Algirdas Karčiauskas

Rytoj (trečiadienį) 9.30 val.  kviečiame į piketus, kurie vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Mažeikiuose.

Valstybė, kaip  ir namas,  kuriame svarbiausia ląstelė yra šeima. Tauta turi gyventi saugiame ir tvirtame būste.  Deja, tą tvirtą ir saugų „namą“ XIX a.  sunaikinti pasišovė K. Marksas, kaip atgyvenusią instituciją.  Vėliau to darbo ėmėsi Leninas, kurio pagrindinis šūkis – ginti  darbininkų ir valstiečių klasę, moteris, kaip  nuskriaustas socialines grupes.

XXI a.  leftistai nutarė  atgaivinti, sugrąžinti žlugusias teorijas, tik šiek tiek pakeitę pavadinimus, bet esmė – ginti nuskriaustas socialines grupes: seksualines mažumas, juodaodžius, moteris.

XIX a. K. Markso ir F. Engelso filosofiniai traktatai  nebuvo įgyvendinti  ir  XX a.  Leninui  taip pat nepasisekė  sukurti naujos visuomenės, nors   jis  ir jo pasekėjai  nepritariančius  net žudydavo.  Klaidingam  tikslui  pasiekti sovietų sąjunga  paaukojo milijonus savo  žmonių gyvybių. Šių istorinių asmenybių siekis sunaikinti  šeimą, sukurti komunizmą, kaip  naują socialinę sistemą, – gėdingai žlugo.

Lietuvoje XXI a. leftistų  norus, – sukurti modernią visuomenę, įgyvendina liberalai, konservatoriai ir jaunieji socialdemokratai.  Deja, tikslas – utopinis, neįgyvendinamas.  Kada ši politinė jėga supras, kad piliečiai, juos vadindami neomarksistais, neklysta?  Todėl tik  laiko klausimas, kada ta idėja fix  žlugs ir kiek bus padaryta žalos?

Negalima likti abejingiems, kai siekiama sunaikinti šeimą, valstybę.  Totalitarinės sistemos elementų  įgyvendinimas -  tragedija pasaulio visuomenei.

Šalies istorija  -  kiekvienos valstybės  tvirti  pamatai. Sunaikink, išmesk „netinkamus“ įvykius iš istorijos ir valstybė lieka be pamatų.  Šiandien tokią niekingą valstybės naikinimo   užduotį atlieka tie, kurie atleido iš  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau Genocido centras)  generalinį direktorių Adą Jakubauską ir ruošiasi  paskelbti direktoriumi  Arūną Bubnį.

Mes, piliečiai,  ne pirmą straipsnį rašome apie   A. Bubnį, kuris yra vadinamas Holokausto istorijos specialistu, kuris  jau daug metų dirba  Genocido centre ,  kuris aiškina, kad Lietuvoje Holokaustas prasidėjo 1941-06-22.  Tačiau  kažkodėl jis nepaaiškina, kodėl „nesant“ Holokaustui japonų diplomatui Čijunei Sugiharai 1985 m. buvo  suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas?  Kaip čia nutiko, kad japonas gelbėjo žydus, gavo garbingą gelbėtojo vardą,  nors Lietuvoje Holokausto atseit  nebuvo?

Manome, kad   Genocido centro darbuotojas A. Bubnys  privalėjo   Holokausto apibrėžimą išplėsti, nes sistemingo, masinio žudymo metu buvo žmonių, kurie gelbėjo žydus. Holokaustą nuo žydų gelbėtojų atskirti negalima.  Jau po karo, išgelbėtų žydų palikuonys su  japono Č. Sugiharos  išduota viza, surado  gelbėtoją ir jį paskelbė didvyriu.  Holokausto apibrėžime yra pateikti vieni teiginiai, o realiame gyvenime  – kiti.   Todėl, kai kalbame apie Holokaustą, būtina kalbėti ir apie valstybių priimamus sprendimus, kai Europą apėmė karas ir   gyventi tapo nesaugu.

Istorikas A. Bubnys,  Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti  ( toliau Tarptautinė Komisija), vadovaujama  Emanuelio  Zingerio lieka prie sovietinės Holokausto periodizacijos ir istorinį faktą, susijusį su japonų diplomatu, palieka  nieko vertą. Aiškinant Holokaustą,  būtina pateikti informaciją, kaip elgėsi Lietuvos vyriausybė iki sovietinės okupacijos ir kokią didžiulę žalą padarė žydams  Sovietų sąjungos okupacija ir ambasadų uždarymas.    Manome, kad  A. Bubnys  ir organizacija, kuriai vadovauja E. Zingeris,  tuos istorinius faktus  ignoruoja, tikslu švarinti Sovietinę okupaciją.   Jie,  vadovaudami  Genocido centrui, mums,  piliečiams,  suvaržo teisę  gauti   tokias istorines  išvadas, kokios jos  turėtų būti.

Manome, kad A. Bubnys ir Tarptautinė komisija   atlieka Kremliaus  užduotį – balina sovietinę okupaciją.   Č. Sugihara gavo gelbėtojo vardą už tai, kad žydams  išdavinėjo  vizas – gyvybės bilietus ir suteikė galimybę palikti sovietų okupuotą Lietuvą bei išvengti    getų ir būsimų žudynių.   Sovietų okupacija, stalinistinis režimas žydams tapo  mirties gaubtu.  Uždarė išvažiavimą  į vakarus ir  atvėrė kitą kelią, -  gyvuliniais traukiniais į Sibirą, į tremtį, į lagerius. Todėl, naciams okupuojant Lietuvą, nedidelė dalis žydų pasitraukė į rytus. Kaip Tarptautinė komisija  reaguoja į reikalavimą  Sovietų totalitarinę sistemą priskirti  dalyvavus žydų naikinime, uždraudžiant jiems išduoti vizas – gyvybės bilietus?  Jie tuoj informuoja pasaulio visuomenę, kad Lietuvoje norima neigti  Holokaustą.

Sovietų sąjungai sugriuvus,   jos tankai paliko Lietuvą, bet liko kitas  sovietų ginklas -  tarybinė istorija, kurią gina Tarptautinė komisija.

Todėl A. Bubnio paskyrimas į Genocido centro direktorius būtų antivalstybinis veiksmas.

Prašome paaiškinti:

1. kodėl  yra pažeidžiamos mūsų, piliečių, teisės į teisingą istoriją,

2.  kodėl  A. Bubnys, nagrinėdamas Holokaustą,   balina sovietų okupaciją, kuri uždraudė  žydams, norėjusiems gauti vizas-gyvybės bilietus,pasitraukti iš karo apimtos Europos ir tokiu būdu  sąmoningai paskyrė   mirties nuosprendžius?

3. kodėl  sovietinės sistemos balintojai, Holokausto organizatorius – sovietinę ir nacistinę  diktatūras, organizavusias    masinį žmonių žudymą,   neįvardina pagrindiniais žydų žudikais?