Klaipėdiečiai renkasi kiekvieno mėnesio 17 d. į Atgimimo aikštę.  Jie atsineša plakatą „Ar dar gyva Deimantė?“   Grupė ištikimų  mergaitės rėmėjų  atėjo ir 2023 m. sausio mėn. 17d.

Valdžia, kuriai į pagalbą atskubėjo sisteminė žiniasklaida, aiškino, kad jokios pedofilijos nebuvo, tai šeimos  problema.   Buitiniam  konfliktui  išspręsti   nesamdo   brangiausią advokatą,  nepajungia  įtakingus laikraščius, įvairias valstybinės institucijas, teismus .   Apsimelavusi valdžia  slepia savo niekingus darbus.  Ar galima tai užmiršti? Ar galima atleisti tiems, kurie fabrikavo   melą?  Ar galima susitaikyti ir toleruoti patyčias?  Visa tai tauta išgyveno per Garliavos skandalą.

Mūsų valdžia nesikeičia, ji lipa ant to paties  grėblio   ir talžo patyčiomis  visus, kurie   reikalauja  ne išskirtinėms grupėms teisingumo, bet tautai, jos išlikimui.   Tyčiojasi iš tų, kurie skelbia   Augustino žodžius, kad „valstybė be teisingumo tėra tik vagių ir plėšikų gauja“  Visi, kurie prieš 10 metų, nepritarė valdžios naudotoms  susidorojimo priemonėms buvo  vadinami „patvoriniais“. Šiandien  Dainius Žalimas , kuris koordinavo ir prižiūrėjo  teisingumą  rašo „ prezidentinio, klerikalinio, maršistinio, vėgėlinio ir širinskinio tipo  „konstitucijos žinovai“.   Tada  valdžia tyčiojosi iš vaikų teisių, šiandien  iš  šeimos institucijos.

Amžina kova tarp gėrio ir blogio.  Šioje kovoje  negalimas fizinis  susidorojimas, nes taip galima prisižaisti ir iki diktatūros.   Garliavos įvykiai  tai valdžios galių nebaudžiamumo demonstravimas, kuris šiandien peraugo į valdžios   puolimą  ir siekį susidoroti su šeimos institucija.

Prieš 10 metų susidorojo su  Drąsiumi, Kedžio  gimine ir žmonėmis, kuriems buvo brangi  Deimantė.   Užmiršti, atleisti negalima, atėjome į  Atgimimo aikštę su plakatu, su  klausimu „ Ar dar gyva Deimantė“

Klaipėdos savivaldybė kvietė  Lietuvos žmones,  svečius iš JAV, Prancūzijos ir galimai iš kitų šalių  į   prijungimo  šimtmečio  renginius.

Prijungimą, t.y. tokį  žodį,  Klaipėdos miesto valdžia bei  keletas  istorikų  naudoja    tam, kad  paniekintų   mažlietuvius ir  išsityčiotų iš Lietuvos istorijos.

Keletas klaipėdiečių  plakatais pasitiko  žmones, kurie   ėjo  į Skulptūrų parką  prie paminklo skirto „Žuvusiems už laisvę“,  paminėti   sukilimo jubiliejų.   Piketuotojai  atkreipė praeivių dėmesį,  kad  šis  minėjimas   turi būti skirtas lietuviškų  žemių susivienijimui, o ne  prijungimui.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda  po renginio priėjo perskaityti   plakatų tekstus. Tiesa, perskaitė tik vieną, kuris  buvo konkrečiai jam adresuotas.  „ Prezidente, netikėkite istorikais ir Co , nes jie nemato  mažlietuvių  vaidmens 1918-1923 įvykiuose“.  Prezidentas pasakė, jog domėsis šiuo klausimu.  Taip pat piketo organizatorius Virginijus Partaukas padėkojo prezidentui, kad  išlaikė istorijos egzaminą ir savo pranešime  pavartojo tinkamą žodį   “vienovė“.  Jo kalboje  girdėjome ir žodį  „susijungimas“.  Savo pasisakyme Prezidentas  neištarė  žodžio „prijungti“.

Piketuotojai kalbėjosi  ir su  Klaipėdos universiteto rektoriumi Artūru Razbadausku, kuris   trumpam sustojo  prie plakatų.  Priekaištauti  rektoriui  kaip ir netinka,  nes jis nėra atsakingas už  universitete dirbančius istorikus.  Prašėme tik vieno, organizuokite konferenciją šituo klausimu.

Klaipėdiečiai 2023-01-14   dalyvavo konferencijoje, kuri  vyko Priekulėje ir  buvo skirta  1923 metų įvykiams. Vienas pagrindiniu pranešėju buvo Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Domas Kaunas. Jis teigė,  kad  1923 metais  dvi Lietuvos  susivienijo.

Marijampolietis, žurnalo „Donelaičio žemė“ redaktorius Gintaras Skamaročius, kuris taip pat atvyko į  Mažosios ir Didžiosios  Lietuvos susivienijimo   renginius, piketuotojams pasakė, jog miesto centre paminklas „Arka“ yra skirta  susivienijusiai  Lietuvai, o ne prijungtai .

Kaip galima taip atsainiai  visuomenei  pateikti tokią svarbią datą,  ingoruoti rašytojos Editos Barauskienės  daugkartinį prašymą tinkamai įvertinti Mažosios Lietuvos indėlį į Lietuvos susivienijimą?

Priekulėje konferencijos moderatorė Silva Pocytė ėmė aiškinti, kad negalima lyginti  Krymo prijungimo su Klaipėdos krašto įvykiais, nes   buvo kitokie tų žemių  statusai. Keistai mąsto mūsų istorikai, atseit,  Putino propagandistai ims domėtis  įvykiais, kurie vyko iki 1923 metų ir juos lygins,  kai mūsiškiai  pateikia ne istorinių įvykių seką, o tik trumpą  periodą.  Minint 15 metų susivienijimo  jubiliejų Jonas Vanagaitis knygą „Kovos keliais“ pradeda nuo karinių  Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų įsigalėjimo.  Propagandistai nesidomi istoriniu procesu, o  panaudoja tik vieną, kad ir  kulminacinį  įvykį.   Kremliaus melo mašinai  pakanka tik  to, kad 1923 metais atėjo savanoriai iš Didžiosios Lietuvos ir prijungė, galimai net okupavo  Klaipėdos kraštą.  Manome, kad   Klaipėdos universiteto išleista  knyga  „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“  labai pasitarnaus  Rusijos solovjovams.

 Šiandien  mūsų laikų amžininkai,  minėdami  1923 metų sukilimo šimtmetį, pateikia tendencingą  istorinę medžiagą.  Jie plačiai  viešina  įvykius, susijusius  su Didžiąja Lietuva,  ir nutyli tai ką aprašė tų įvykių dalyvis,  Mažosios Lietuvos  gelbėjimo komiteto  pirmasis sekretorius Jonas Vanagaitis,  knygoje „Kovos keliais“ .

J.  Vanagaičio  almanache aprašomi  autentiški  įvykiai, tačiau  mūsų istorikai  ignoruoja tą informaciją, kurią pateikia  1923 metų sukilimo amžininkas.  Internetiniame  laikraštyje „Atvira Klaipėda“ straipsnyje „Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 9-oji“ parašė, kad „Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.“

 Tiek Mažosios Lietuvos, tiek Didžiosios atstovai tikėjo, kad Versalio taikos sutartimi, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos perduos,  Lietuvai. 1922 m. lapkričio mėn. Klaipėdiečių organizacijų atstovai ir Lietuvos diplomatai, nuvykę į Paryžių, turėjo grįžti tuščiomis rankomis. Ambasadorių konferencija atidėjo Klaipėdos krašto išsprendimą.  Dėl to klaipėdiečių atstovams ir Lietuvos diplomatams tapo  aišku, kad  delsimas bus naudingas tik lenkams.  Vienintelis kelias yra sukilimo organizavimas.  Mažlietuviai  1922-12-22 įkūrė Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą.  Komiteto  vadovybė  – M. Jankus, J. Vanagaitis, J. Strėkys, J.Lėbartas, V Šaulinskas, J. Brūvelaitis. Komitetas paskelbė atsišaukimą. Dar nebuvo pasirodęs atsišaukimas, tačiau lietuvių visuomenė buvo įkaitusi ir rinkosi į protesto susirinkimus: gruodžio 19 d. Šilutėje, gruodžio mėn. 20 d. Pėžaičiuose,  Priekulėje ir Katyčiuose, gruodžio 22 d. Sauguose ir Klaipėdos priemiestyje Smeltėje. Komitetas pasiskirstė darbais. Vieni važinėjosi po kraštą, o Brūvelaitis priiminėjo žmones, kurie atvykdavo gauti patarimų, atsiimti atsišaukimų ir t.t. Iki Trijų Karalių šventės susiorganizavo gelbėjimo komiteto skyriai Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rūkuose, Natkiškiuose, Priekulėje, Lankupiuose, Vanaguose, Rusnėje, Kintuose, Vyžiuose, Doviluose, Plikiuose, Kretingalėje, Kairinėje, Smalininkuose, Sauguose, o Klaipėdos mieste net trys skyriai – vienas miesto centre, antras Smeltėje, trečias Bomelsvitėje.  Intensyviai  buvo dirbama, kad Mažoji Lietuva susijungtų su Didžiąja. Prancūzai, matydami tokį lietuvių aktyvumą,  ketino suimti Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narius, uždaryti visus  jo skyrius.  Todėl komitetas persikėlė į Šilutę, o J, Vanagaitis su E. Simonaičiu liko Klaipėdoje.

1923 m. sausio  mėn. 9 d. jau bazuodamasis Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas  paskelbė manifestą „Visiems gyventojams Klaipėdos krašto“.  J. Vanagaitis knygoje „Kovos keliais“ straipsnyje „Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas“ rašo, kad „Lygiagrečiai su manifesto paskelbimu slaptu Brūvelaičio  parėdimu visos jaunųjų klaipėdiečių grupės buvo pašauktos prie ginklo..“

J. Vanagaitis kitame straipsnyje, kuris pavadintas  „Sukilimas“  aprašė, kad   1923 m. sausio 10 d. „ Visų trijų apskričių žymesniuose punktuose pasirodė klaipėdiečių būreliai. Jie buvo apginkluoti įvairiausių sistemų senais šautuvais ir apsirengę paprastais civiliais rūbais. Tik ant rankovių turėjo užsirišę žalias juostas, pažymėtas raidėmis: M.L.S. , tas reiškė – Mažosios Lietuvos savanoris. Tuos būrelius  netikslu būtų vadinti sukilėliais, nes jie nešaudė ir niekam nieko nedarė. Visas jų sukilimas reiškėsi tuo, kad tie savanoriai, nuėję į valdžios įstaigas, paimdavo valdininkų bei tarnautojų pasižadėjimus, klausyti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto ir sąžiningai eiti pareigas, kurios jiems buvo pavedamos. Nei vienas žmogus nebuvo suimtas. Nepavartota jokio smurto. Net policininkai buvo nuginkluoti tiktai tie, kurie iš seniau buvo pasižymėję priešlietuvišku nusistatymu ir iš kurių buvo galima  laukti nepaklusnumo bei provokacijų. Nei vienas  žmogus niekur nesipriešino Mažosios Lietuvos savanoriams. Visame krašte tvarka buvo įvesta nepaleidus nei vieno šūvio.“

Dar kartą perskaičiau „Atviroje Klaipėdoje“ parašytą teiginį „Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.“.  Šis mūsų amžininkų parašytas teiginys akivaizdžiai skiriasi nuo pirminio šaltinio, nuo to meto amžininko aprašymo.

Minint 1923 sukilimo šimtmetį galimai   menkinama  Vyriausiojo Mažosios Lietuvos  Gelbėjimo komiteto veikla ir akcentuojamas  tik Didžiosios Lietuvos įnašas į  sukilimą, kad įvykius galima  būtų  pavadinti prisijungimu.  Jei pateiksime kiekvienos Lietuvos  nuopelnus   organizuojant  1923 metų sukilimą, tai turėsime vadinti susijungimu.

Mūsų laikų amžininkai nenori įvertinti  faktines aplinkybes, kad Mažosios Lietuvos savanoriai buvo ginkluoti senais šautuvais, o prancūzai turėjo gerą ginkluotę.   Pergalė  galima turint tokią pat ginkluotę bei žmones, kurie apmokyti šaudyti.  Kiekviena Lietuva   ėmėsi tų  darbų, kurie atitiko  jų  galias. Vieni apėjo  valdžios įstaigas ir pareikalavo  paklusti sukilėliams, o kiti, Didžiosios Lietuvos savanoriai, kariai, kovėsi su prancūzų kariuomene.

Būtų gerai, jei Klaipėdos istorikai palygintų įvykius Ukrainoje ir Klaipėdos krašte.  Ukrainiečiai be karinės pagalbos ir mokymų kaip elgtis su technika sunkiai  kovotų su agresore. Mažoji Lietuva, lietuviai, kurie neturėjo savo valstybės,  ginklų, apmokytų karių mūšiuose su prancūzais būtų pralaimėję.  Mažlietuviams buvo reikalinga bendramintė, sąjungininkė,  kaip ir dabar ukrainiečiams Europos sąjunga ir NATO.

Manau, kad kvietimas  paminėti Klaipėdos sukilimo šimtmetį  kaip prisijungimo šventę  yra neetiškas, nes eliminuoja   Mažosios Lietuvos  gyventojų veiksmų  svarbą  1923 metų sukilime, netgi išsityčioja iš jų.   Prašome grąžinti  istorinę teisybę ir kviesti Lietuvą paminėti susijungimo šimtmetį.

Grupė klaipėdiečių kreipėsi į Prezidentą, Seimą  ir Vyriausybę, kad Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo  XI-1470 pakeitimo įstatymo  projekto (nauja redakcija) būtų kardinaliai pakeistos. Šis įstatymas turi   antisemitinius požymius.

Iš Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pateiktos medžiagos sužinojome, kad mūsų, klaipėdiečių,  pasiūlymas dėl  žydų žudynių vietų atnaujinimo  ir sinagogų, kurios išliko ir yra žydų religinių bendruomenių  prižiūrimos, naudojamos kaip maldos namai Kaune, Vilniuje – atmestas ir net nesvarstytas,  vadovaujantis Geros valios įstatymo 3 straipsniu, kuriame nurodyta, kad kompensacijos naudojimo paskirtis -  Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams Lietuvoje. Pasirodo,  diskriminuosime, jei  pinigus neskirsime kultūrai, sveikatos apsaugai, sporto, mokslo reikmėms,  o nukreipsime renovacijai, remontui, veikiančių  sinagogų išlaikymui bei tvarkysime nužudytų Lietuvos žydų vietas.

Nors turtas vadinamas bešeimininkiu,  tačiau nekilnojamo turto šeimininkai yra, kuriuos  nužudė ir suguldė Lietuvos pamiškėse, priemiesčiuose. Mūsų muomone,  sunaikintų žmonių  turto- kompensacijos  paskirtis yra prižiūrėti, atnaujinti, sutvarkyti amžino skausmo vietas ir  takus link jų, kurios tapo istorijos pamokomis.  Šventvagiškas įstatymo reikalavimas, jog galima daug metų  kurtą,  puoselėtą žydų nekilnojamąjį  turtą  iššvaistyti  sporto užsiėmimams, sveikatos gerinimui, šokiams, dainoms ir vaidinimams. Negalima  suplakti šiandienos socialines, kultūrines ir panašias veiklas su skausmingos istorijos puoselėjimu. Žmonės patys  turi užsidirbti savo  sveikatos priežiūrai, sporto rėmimui, mokslo siekimui ir panašiai veiklai, o ne naudotis išžudytos  žydų religinės bendruomenės sukurtu  nekilnuojamu turtu.    Nesuprantamas yra pono  Bakerio iš JAV reikalavimas pervesti pinigus į fondą, kuris mūsų nuomone,  vadovaujasi  įstatymu, suvaržančiu gauti    lėšas  žydų religinių bendruomenių reikmėms, maldos namų, sinagogų remontui bei žydų žudymo vietų atnaujinimui. Atnaujintose  paminklinėse lentose turi būti surašytos   visų nužudytų žydų  pavardės.

Kai Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras per posėdį nuotoliniu būdu paklausė, ko mes prašome, tai atsakiau, kad reikalaujame kardinaliai keisti Geros valios įstatymo 3 straipsnio 1 dalį,  kaip antisemitinę, t.y. nešokti ant  nužudytų žydų kaulų. Kompensacija už  nužudytų žydų    nekilnojamą turtą turi būti skirta skausmingai istorijos pamokai įprasminti, o ne veiklai, kuri mažai susijusi su principine nuostata, kad tragedija  daugiau nesikartotų.

Prašome įstatymo pataisų nesvarstyti, o  grąžinti tobulinimui, kad būtų  pašalintos neetiškos  spragos teisės akte.

„Eglės“ seniūnaitijos bendruomenė atsiliepia į Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kvietimus ir dalyvauja bendruomeninės veiklos stiprinimo  projekte „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.  Ji teikia paraiškas ir jau keturis metus gauna finansavimą.

Šiemetinis projektas susidėjo iš dviejų dalių.  Pirmoje dalyje vyko susitikimai su  miesto tarybos nariais, savivaldybės įmonių darbuotojais, kandidatais į merus. Šių susitikimų pagrindinis tikslas – spręsti bendruomenei iškilusias problemas.  Kaip sekėsi jas spręsti, anksčiau aprašėme„AtvirojeKlaipėdoje“. https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/21/egles-seniunaitijos-bendruomenes-renginyje-dalyvaus-kandidatai-i-klaipedos-merus/ ir  https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/26/pasiulymai-klaipedos-miesto-administracijai-pateikti-lauksime-ju-atsakymo/

Antroje  dalyje -  projektinių  ankstesnių  darbų tęstinumas. Pernai  buvo finansuotas  leidinys  „Donelaitis. Klaipėda. Sausio1-oji“, kurį paruošė Antanas Stanevičius.   Šis albumas  skirtas Klaipėdos bendruomenei, kuri kiekvienais metasi sausio 1d. 12 val. ateina  prie Kristijono Donelaičio paminklo paminėti jo gimtadienio, pasiklausyti  unikalių  eilių parašytų  hegzametru. Klaipėdoje jau sklando toks teiginys,  jei nori, kad metai būtų geri,  ateik prie Donelaičio paminklo  sausio 1dieną. Klaipėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas rašo:  „Su Donelaičiu pradedi metus – sėkmė visiems metams!“.

Šiais metais projekte  numatėme susitikimą-konferenciją, kurioje geru žodžiu paminėsime tuos, kurie labai subtiliai  dirbo ir stengėsi,  kad Donelaičio gimtadienio renginiai būtų įspūdingi.  Jų jau  nėra tarp mūsų, jie sugulė amžinojo poilsio: Kristijono Donelaičio mokyklos, kuri dabar vadinasi Vytauto Didžiojo gimnazija, direktorius Romualdas Bloškys, poetas, literatūros kritikas Aleksandras Žalys, fotografas, fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius.

Apie Romualdo Bloškio kryptingą ir nuoseklią veiklą garsinant Kristijoną Donelaitį kalbės Janina Bloškienė. Vytautas Čepas pateiks prisiminimus apie Aleksandrą Žalį, o Gediminas Pilaitis apie Bernardą Aleknavičių.

Kviečiame visus dalyvauti renginyje, kuris vyks  š.m. gruodžio mėn. 2 d. 16 val. Klaipėdos universiteto Senato salėje, 1-as korpusas ( virš knygyno).

Lietuvos Respublikos Prezidentui,  Lietuvos Respublikos Seimo nariams,

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Prašymas keisti netinkamą sprendimą dėl  kompensacijos žydams už prarastą turtą 

1. 2022-11-28
2. Klaipėda

Lietuvos žmones ir mus, Klaipėdos gyventojus, pasiekė žinia,  jog Lietuvos vyriausybė svarsto ir siūlo žydams kompensaciją. Kompensacija susidarytų iš dviejų dalių – viena dalis tos kompensacijos būtų skiriama asmenims, kurie negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kuriems būtų numatyta simbolinė finansinė kompensacija – iš viso 10 mln. eurų. Likusi dalis – 27 mln. eurų – būtų skiriama VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondui“ ( toliau – Geros valios fondas) ir naudojama žydų bendruomenių  reikmėms. Ši informacija Lietuvos visuomenėje  sukėlė  platų atgarsį.

Manome, kad Vyriausybė privalo kardinaliai keisti savo sprendimą, nes  ne tik Lietuvos žmonės  bet ir dalis žydų bendruomenių yra pasipiktinę  neatsakingu Vyriausybės sprendimu.   Premjerė Ingrida Šimonytė teigia, kad kompensacijos žydams už XX a. nusavintą turtą yra senas klausimas, kurį Lietuva turėtų išspręsti. Premjerė turėtų suprasti,  kad  šį klausimą turi  spręsti ne tik Lietuva,  bet ta valstybė, kuri atėjusi su ginklu į Lietuvą atiminėjo nuosavybę – Sovietų sąjunga, o tiksliau, istorijos, teisių ir pareigų  perėmėja Rusija.

Klaipėdoje gyvena iš įvairių Lietuvos regionų atvykę žmonės. Ponia Danutė vaikystę praleido Utenoje, kurios kiemo draugė buvo žydaitė.  Kai ji išvažiavo mokytis į Vilnių,   sutiko ją   ir sužinojo, kad ji jau sostinės gyventoja ir kviečia ją aplankyti.   Mus, klaipėdiečius, kurie mieste negirdėdavome  kalbančių žydiškai,  nustebino  1970-ųjų  metų Vilnius,  kai   Lenino prospekte  dažniausiai girdėdavosi kalbant lenkiškai ir žydiškai, o rečiau  lietuviškai bei rusiškai.

Premjerė I. Šimonytė ir vyriausybė  aiškina apie kompensacijų būtinumą už žydų sunaikintą ar perimtą turtą, bet  užmiršo, kad  ne Lietuva dėl to kalta.  Jei  po II pasaulinio karo  nebūtų Lietuvoje šeimininkavusi Sovietų sąjunga, tai sugrįžę žydai į Uteną ir kitus miestelius būtų atgavę  parduotuves, dirbtuves bei  kitą nekilnojamąjį turtą.  Kadangi  privatinė nuosavybė buvo panaikinta, tai  didžioji dalis žydų  persikėlė gyventi į Vilnių, o vėliau emigravo į Izraelį ir kitas kapitalistines valstybes.

Manome, kai  Ukraina  reikalaus  iš Rusijos kompensacijos už sunaikintą turtą,  tai Kremlius parodys į Lietuvą, kurioje ne okupantas, o auka moka už prarastą nekilnojamąjį turtą.   Lietuva, jos vyriausybė,  nutarė  išsityčioti iš  adekvačios  tvarkos, kad už padarytą  žalą  atlygina  karo iniciatoriai ir organizatoriai.  Lietuvos vyriausybė,   priimdama nutarimą kompensuoti žydams, rodo  Kremliui pavyzdį, kaip išvengti   atsakomybės  už nusikalstamus politinius sprendimus.  Gėda, tačiau reikia konstatuoti, kad  premjerė „šoka“ pagal  Kremliaus dūdelę, nes   moka Lietuva, kuri buvo karo auka ,  o ne ją okupavusi valstybė.  Mes, klaipėdiečiai, prašome absurdišką vyriausybės sprendimą naikinti, t.y  pareikalauti, kad 10 milijonų eurų  sumokėtų Rusija. Tegul Rusija supranta, kad baigėsi jos diktatas ir totalus melas. Rusija turi mokėti  kompensacijas už prarastą turtą  gyviesiems   žydų palikuonims. 

Apie kompensaciją, tiesa, apie antrąją jos  dalį,  pasisakė Kauno žydų religinė bendruomenė  bei  litvakai facebooke,  paskyroje  „LŽBI Israelita“.  Avner Kopilov parašė, kad jam neaišku, kodėl dalį tų lėšų nenukreipė į maldos namus ir kapų tvarkymą, pavyzdžiui,  Kaune. Ponui Jakov Katz irgi neaiškus pinigų skirstymo mechanizmas.  Kauno religinė bendruomenė, kurios pareiškimą paviešino BNS,  rašo, kad  2012 metais įsteigto  fondo tikslas pasipelnyti  „keliems fiziniams asmenims, pasitelkiant į pagalbą neaiškios kilmės kitų valstybių žydų politines organizacijas bei vietinę visuomeninę organizaciją, kurioje veiklą vykdo buvę sovietų sąjungos komunistų partijos veikėjai, ir kurie kritus sovietų sąjungai saugiai įsitaisė Lietuvos žydų bendruomenėje.“

Reikalaujame, kad  27 milijonai eurų  būtų perduoti tiesiogiai religinėms bendruomenėms, maldos namams  Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje  bei kituose miestuose.   Tiek mums, klaipėdiečiams, tiek daliai žydų skaudu, kad  Holokausto aukų kapai  nėra  prižiūrimi, atstatomi ir tvarkomi.   Žydai buvo mūsų senelių,  tėvų kaimynai ir   pažįstami,  su kuriais bendravo.  Atsakomybę už žydų sušaudymo vietų apgailėtiną būklę  turėtų prisiimti Vyriausybė, kuri  perdavė  pinigus  fondui, o ne žydų religinėms bendruomenėms.  Tai didžiulė  klaida.  Liūdna konstatuoti, tačiau I. Šimonytės vyriausybė, kaip ir  ekspremjero A. Butkevičiaus 2012 metais, kartoja tą pačią klaidą, t.y. kompensaciją  ruošiasi  pervesti Geros valios fondui.  A. Butkevičius didžiuojasi, kad atsiskaitė  per šį  fondą, deja, reikia konstatuoti,  kad pinigai buvo panaudoti ne pagal paskirtį, o iššvaistyti, liko nesutvarkytos  žydų  žudynių   vietos. A. Butkevičius prisipažįsta, jog  žydų bendruomenės nariai norėjo, kad  jiems būtų perduoti pinigai, o ne Geros valios fondui.  Ekspremjeras atsisakė, o priežastis ta, kad   Vyriausybei  būtų tekę   skirstyti pinigus religinėms žydų bendruomenėms.  Kodėl ekspremjero Vyriausybė nesirėmė gerąją kitų valstybių patirtimi? „Pagal išankstinį susitarimą Vengrijoje įvertinus buvusių bendruomeninių objektų vertę buvo paskiros metinės išmokos vietos žydų bendruomenės gyvenimui paremti.“ rašo Rabinas Andrew Eliotas Bakeris str.  „Žydų  nuosavybės restitucijos pastangų pasaulyje apžvalga“.

Reikia konstatuoti, kad atkūrus nepriklausomybę.  iš Lietuvos kartu su Rusijos kariuomene  nebuvo „išvežta“  NKVD/KGB  tardytojų Bronislavo Baranausko ir Eusiejus Rozausko melaginga, tendencingai surašyta  Holokausto istorija. Visi suprantame, jog sovietiniui melui palaikyti reikalingi  dideli pinigai. Sovietų sąjungos istorijos perėmėja Rusija,  FSB  pasirūpino, kad Kremliaus naratyvas, o tai pasakojimai apie lietuvius, kaip nacius ir antisemitus,  būtų platinami   per visokias neaiškias  organizacijas  JAV ir kitose pasaulio valstybėse. B. Baranausko ir E. Rozausko surašyta istorija , t.y.  sovietų ideologinė  melagiena,  yra pateikiama kaip vienintelis  istorinis šaltinis apie Lietuvoje vykusį Holokaustą. Šiandien Rusija dėl karo veiksmų Ukrainoje  skiria žymiai mažiau pinigų melagienoms  skleisti.  Mes turėjome   vilties, kad Kremliaus naratyvo platintojai, netekę Rusijos juodųjų pinigų,  nutils.  Manome, kad  apsirikome. Prokremliški, kitose valstybėse veikiantys,   informacinio karo kareiviai  gaus finansavimą.  Pasirodo, kad   už rusišką melą mokėsime mes, lietuviai, nes to panoro premjerė I. Šimonytė nutarusi, kad 27 milijonus neperduos tiesiogiai žydų bendrijoms.

Keistai atrodo, jog Vyriausybė savo sprendimo nesiruošia keisti, teigdama absurdą, kad kur pinigai, ten visada yra nepatenkintų. Mes, lietuviai,  klaipėdiečiai, jokių pinigų už žydų prarastą turtą  negavome, negausime ir nepretenduojame. Mums, lietuviams, svarbiausia, kad žydų kapai būtų tinkamai prižiūrimi ir  Kremliaus ruporai  neturėtų preteksto kaltinti, jog apleistos  žydų kapavietės todėl, kad lietuviai yra antisemitai.

Prašome  Seimo narių ir Prezidento  netvirtinti  dabar  ruošiamo Vyriausybės nutarimo kaip   netinkamo ir gėdingo.

Prašome Vyriausybės  pateikti   tinkamą bei  garbingą  sprendimą dėl kompensacijos.

Prašome  mūsų pasiūlymus    įvertinti  ir įgyvendinti . Laukiame   atsakymo,  o jei prašymas bus  atmestas, prašome   pateikti  motyvus.

pagarbiai,

1. Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos  pirmininkė Virginija Jurgilevičienė, gyv., Kretingos 13-2, Klaipėda, el. p. virginija.jurgileviciene@gmail.com
2. Sausio 13 d. gynėjas  Gediminas  Arnastauskas, gyv. Šilutės pl. 90-13, Klaipėda
3. Klaipėdos jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas Virginijus Partaukas Poilsio g. 37-59, Klaipėda, tel. 860344258

2022m. lapkričio mėn.17 d. ir vėl rinkomės Atgimimo aikštėje pasakyti, kad Deimantės išnešimas į nežinią, o galimai ir į mirtį už tai , kad apkaltino dėdes,  žaidusius su ja seksualinius žaidimus, yra nusikaltimas, kurį atliko valstybė, nes neigia akivaizdžius faktus.

Deimantės teta Neringa Venckienė,  skaitydama savo bylą, rado medžiagą, kurioje nufilmuotas mergaitės išnešimas iš namų Klonio gatvėje. Vadovaudamasi filmuota medžiaga,   ji skundė Lietuvos Aukščiausiajam  Teismui  Panevėžio apygardos teismo sprendimą, kuriame remiantis  liudininkų parodymais pareikšta,  kad Deimantę iš namų išsivedė jos motina.

Buvusi teisėja N. Venckienė savo paskyroje rašo, kad „Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklausti Laimutė Stankūnaitė, Sonata Vaicekauskienė, Gražina Didžbalienė, Evelina Talalienė, Sigita Kilkutė, Romas Oželis, Gintaras Černiauskas, Mindaugas Gušauskas davė melagingus parodymus apie įvykius 2012-05-17 namo, esančio Klonio 5, Garliavoje, viduje. Jų visų parodymai prieštarauja video įrašui.“

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs N. Venckienės  kasacinį skundą, nusprendė procesinį sprendimą skelbti 2022 m. gruodžio 6 d. 13.30 val.

Deimante, žnok, jei valstybė Tavęs nenužudė ar nepavertė į daržovę, o jos tikslas tik toks, nes Teismams vaizdo įrašai nėra pagrindinis įrodymas, tai už Tave, už visus vaikus, kuriuos savo seksualiniams žaidimams norės išnaudoti aukštus postus užimantys,  gina  Neringa Venckienė.

Ateiti, pastovėti  su plakatu privalome. Būtina pasakyti, kad neužmiršome, jog prisimename ir tikimės, kad valdžia nėra nebaudžiama. Susirinkę Atgimimo aikštėje pažadėjome ateiti ir gruodžio mėn. 17 d. 12 val.

Viena, galimai net pagrindinė, Rusijos-Ukrainos karo priežastis yra ta, kad   II pasaulinio karo organizatorė Sovietų Sąjunga nebuvo nubausta, kaip nacistinės Vokietijos sąjungininkė. 1939-1945 metų  karas Lietuvoje dar  nesibaigė,   jis tęsiasi iki šių dienų, nes liko sovietiniai padariniai – valstybė neatsiprašė  tautos didvyrių, kuriuos sovietai pavadino naciais ir žydšaudžiais.   Sovietiniai okupantai neigė savo žiauriausią nusikaltimą,  t.y.   draugystę su kariaujančiais naciais ir pagalbą  jiems iki 1941 metų birželio 22d.  Kremlius bičiuliavosi su   naciais, kurie  sukūrė  ir ištobulino  žmonių naikinimo  mašiną. tiek, kad 1941 m. birželio 22d., naciai,   peržengę buvusios nepriklausomos Lietuvos valstybės sieną,  viešai pareiškė, kad žydams nebus steigiami getai, žydų tautybės žmonės bus šaudomi.

Pirmoji  parodomoji  žydų tautybės ir komunistų žudymo akcija  įvyko Gargžduose 1941-06-25.  Gestapininkai , policininkai iš Tilžės  bei  Klaipėdos  sušaudė  201  žydų tautybės  gyventoją  ir  keletą komunistų. Šis civilių žmonių išžudymas  turi būti įrašytas į  Sovietų sąjungos  juodųjų darbų  sąrašą. Jau po karo  sovietų  propagandistai sudarinėjo  Holokausto atlasą. Maskoliai savo kaltės dėl globalios II pasaulinio karo apimties   nemato, atvirkščiai,  sudarytame Holokausto atlase  1941-06-25 Gargždų žudikus  įrašo ir lietuvius, kurie aplamai ten nedalyvavo. Sovietinio falsifikavimo esmė yra: jei įrašėme, tai vadinasi ir dalyvavote, o jeigu  neigiate, bijote atsakomybės.   Tiesa viena – mūsų tiesa.  Sovietai savo žiaurumu  niekuo nesiskyrė nuo  nacių, vadovaudamiesi Ribentropo ir Molotovo paktu, Katynėje  išžudė  apie 20 tūkstančių   lenkų.

Sovietų sąjungos valdžiai meluoti buvo  įprasta, nes kai tik 1917 m. Rusijoje įsigalėjo  bolševikai,  šalis tapo melo ir  dezinformacijos  puoselėtoja.  Stalino valdžia NKVD/KGB tardytojus Boleslovą  Baranauską ir  Eusiejų Rozauską  pasiuntė parašyti Lietuvos  Holokausto istoriją, kurioje turėjo dominuoti sovietinis melas.  Enkavedistų  veikalą  reikia pavadinti   šiandieniniu terminu  „fake news“.  Jie  falsifikavo  faktus, paskleidė  melą, klastojo dokumentus, nuotraukas ir  kitą  istorinę medžiagą.   Violeta Rutkauskienė straipsnyje  „Tautos budeliai prie istorijos vairo“ rašo, kad  „Lietuvos centriniame valstybės archyve, kurį kontroliavo KGB, 1959 m. buvo įkurtas dokumentų publikavimo skyrius, kurio pagrindinis tikslas buvo skleisti melagingas žinias ir įvairias falsifikacijas, žeminančias Lietuvos patriotų ir laisvės kovotojų vardą. Siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius“ .

Apie Holokaustą dažnai diskutuoju su kolega Virginijumi  Partauku, kuris ne kartą pasakojo, jog jo senelis  Kražiuose  prieš karą kalbėjo su parduotuvės savininku žydu, kuris jam sakė: „Ščerbauski,  jūds debesis atein“. Visas pasaulis stebėjo II pasaulinio karo eigą, o ypač žydai suprato, kad ant jų galvų leidžiasi tamsūs debesys, todėl jie  Kaune atakavo  japonų diplomatą Sugiharą   su vienu tikslu – gauti gyvybės vizas. Tokiu būdu jis iš  juodo mirties  debesies ištraukė apie 6 tūkstančius žydų.

Sovietų sąjunga  ir jos istorijos perėmėja  Rusija,  atvilkusi juodus mirties debesis, kurie išlijo žūtimi ant žydų tautybės Lietuvos piliečių, kaltės neprisiima ir kalčiausius įvardina lietuvius,   o ne save, Sovietų sąjungą.

Karas, kuris vyksta  Ukrainoje tik dar kartą  patvirtina, kad kaltę turi  prisiimti karo organizatoriai, o ne  karo aukos.

Artūras Šulcas „Atviroje Klaipėdoje“  mėgsta aprašyti  šiandieninę  Rusijos informacinę propagandą,  akcentuodamas, kad yra žinios,  kurios  skirtos „pirmiausia jos vidinei auditorijai“. Rusija  ne tik  nuo 1917 metų   maitina „fake news“  savo  gyventojus, bet įtakos darytojai kremliaus melą platina visame pasaulyje.  Karas Ukrainoje sako, kad atėjo laikas Lietuvos istorikams  paneigti  kaip rašo Violeta Rutkauskienė,  JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos narė,   enkavedistų E. Rozausko   ir  B. Baranausko anglų kalba  išleistoje  knygoje „Documents Accuse“ melagieną, nes šis veikalas tapo pagrindiniu šaltiniu Amerikos istorikams, kurie rašo apie holokaustą Lietuvoje. Vašingtono Holokausto muziejaus interneto svetainėje ši, sovietinės propagandos ir dezinformacijos tikslais išleista knyga, iki šiol pristatoma kaip „istorinių dokumentų šaltinis“. Svarbu ne remtis enkavedistų surašyta Holokausto istorija, kaip Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  direktorius, bet drąsiai keisti požiūrį, kaip mokytoja Astra Astrauskaitė, išėjusi su vėliava ginti Kazio Škirpos alėjos.

Kodėl,  atgavę 1990 metais Nepriklausomybę,  ne tik  neatstatėme teisingumo, bet toliau  viešai platiname sovietinį  informacinį melą? Kodėl informaciniame kare dalyvaujame Kremliaus pusėje?  Manau todėl, kad  Kremlius mus prižiūri, kontroliuoja ir neleidžia išsivaduoti iš II pasaulinio karo  kaltinimų. Manau,  kad 2020 m. birželio mėn. , kai Genocido centro direktoriumi buvo paskirtas  Adas Jakubauskas  Kremliui iškilo  pavojus, jog jų sukurta  versija apie lietuvius  kaip nacius  ir žydšaudžius, gali subyrėti.  KGB bylos liko, jas visas nespėjo išvežti į Rusiją.  Kodėl nepalyginus KGB agentūros registracijos žurnale įrašytas pavardes su liudininkais holokausto bylose?  Kiek KGB agentūros darbuotojų tapo etatiniais liudytojais?  Lietuvoje iki šios dienos nėra  kritiškai vertinami prisiminimai susiję su Holokaustu.   LRT.lt 2022.11.06 paviešino straipsnį  „Varnikų miškelyje sušaudytas Trakų pasaulis: prašmatni menora, fanatikų minios ir pavydą kėlęs odos portfelis“. Šiame straipsnyje perskaičiau karaimo prisiminimą.  Jis teigė, kad  1941 metais  lietuvių kalbos nemokėjo, tačiau suprato ką lietuviškai kalba Ypatingojo būrio, kuris buvo suformuotas iš savanorių lietuvių, praeinantys du  kariai.  Kiek girdžiu kalbančius ispaniškai,  graikiškai ar kita kalba, kurios nemoku, tai tikrai nesuprantu apie ką jie kalba. Manau, kad 1941 m. karaimas tikrai nesuprato apie ką kalba lietuviai, tačiau jau apie 1945 ar vėliau  ėmė ir teisingai susigaudė , o  Lietuvos laikais papasakojo atsiminimus rinkusiai Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotojai, humanitarinių mokslų daktarei  L. Leparskienei.

Šiandien  „fake news“, t.y.  platinamas melas turi labai svarų argumentą  –  Lietuvos žydų tautinė bendrija  per karą buvo  išnaikinta. Atseit jūs, lietuviai, dėl to kalti. Trakuose  Ypatingojo būrio kariai, lietuviai,  dalyvavo  nekaltų civilių žudyme. Tuoj po karo  buvo nustatyta, kad iš pradžių   Ypatingajame būryje buvo 200 narių, o vėliau 50 ir sugrįžę sovietai aptiktiems Lietuvoje  skyrė  mirties  bausmes.  Kiekvienoje tautoje yra  nusikaltėlių, tačiau kas  nutiko Lietuvoje ir Ukrainoje?   Sovietiniai enkavedistai prie tikrųjų nusikaltėlių prijungė  Lietuvos ir Ukrainos didvyrius, kurie kovojo už šalies nepriklausomybę.

Rusijos „caras“ Putinas nutarė  nubausti  nepaklusnią Ukrainą ir pradėti karą. Daugelis, o taip pat ir aš  netikėjpme, kad Rusija karo priemonėmis sieks įgyvendinti savo tikslus. II pasauliniame kare  labai svarbus vaidmuo teko sąjungininkams.   Hitleris 1939 m.  susirado sau ištikimą draugą – Sovietų sąjungą, todėl nesunkiai nukariavo daugelį Europos valstybių, žudydamas civilius-žydus.  Naciai, praradę sąjungininką, o vakarykščiam sąjungininkui  susidėjus su JAV, pralaimėjimas buvo neišvengiamas.  2022-02-24 Rusija, pradėjusi karą, sąjungininkų neturėjo, išskyrus Baltarusiją. Kinija ir  Indija tėra naudos ieškantys pirkėjai.

Manau, Rusija ėmėsi karo veiksmų  neturėdama sąjungininkų, nes  iki invazijos į Ukrainą,  Europa ir JAV „lindėjo  maskolių  kišenėje ir gulėjo po jų kojomis“.  Kaip norėjo, taip elgėsi su vakarais Stalinas, kaip surašė NKVD/ KGB  darbuotojai  Holokausto istoriją, taip  visi ir įtikėjo.  Rusai nusprendė , kad „fake news“ pagalba galima valdyti ne tik vietinę auditoriją, bet ir visą pasaulį, tai kam dar kokie sąjungininkai.

Karas Ukrainoje siunčia žinią,   kad laikas keisti Kremliaus  ir  NKVD/KGB  tardytojų surašytą  melagingą Holokausto istoriją.  Būtina pareikalauti, kad  mūsų kai kurie  istorikai, kaip Alvydas Nikžentaitis,  liberalai su konservatoriais  nustotų „krūpčioti“ ir nuolankiai vykdyti   JAV ar Izraelio   ambasadų užsakymus. Kremlius dirba ne tiesiogiai,  o per užsienio ambasadas.   Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  direktoriaus  Ado Jakubausko atleidimas – Kremliaus susidorojimas. Jis  buvo toks akivaizdus, kad   žmonės organizavo  mitingą, piketus, kurių tikslas apginti  A. Jakubauską.  Kremlius nugalėjo,  jam nuolankiai pasitarnavo slapto balsavimo metu   75 Seimo nariai, prieš balsavo 4.

Šitie pokario KGB falsifikatoriai klaidina pasaulio istorikus ir tyrinėtojus bei valdo Lietuvos vidinę auditoriją,  pasitelkdami Lietuvos valstybinę televiziją. Indrė Makaraitytė nerašo straipsnio su pavadinimu „naciukų“ Rusija. Ji  teigia  „naciukų“ Lietuva. Manau, kad  I.  Makaraitytės reikia paprašyti -  imti   „čemodan“, eiti į   “vogzal“  ir važiuoti  pas  savo šeimininkus  į  Kremlių. Tiesa, apie tai jau rašiau https://www.atviraklaipeda.lt/2021/03/05/nesutarimai-ar-susidorojimai-vyksta-lietuvos-gyventoju-genocido-ir-rezistencijos-tyrimo-centre/

Informaciniame fronte, kurio tikslas  tyčiotis iš Lietuvos istorijos, dalyvauja  dalis litvakų. Jie, kaip reikalauja Kremlius,  kuris atitempė tamsius debesis ir mirtimi aplaistė  Lietuvos žydus,  kaltina tik lietuvius.  Kremliaus taktika – kiršink, tyčiokis , kad taptumei  pasaulio  valdovu.  Facebooke  puslapyje „LŽBI Israelita“  Jakov Katz rašo komentarą:   „O man Dušanskis patinka vis daugiau ir daugiau…“  Dalis litvakų  siekia Lietuvos ir pasaulio  visuomenei įteigti tokią „fake news“, kad visi lietuviai, karo metu  buvę policijos daliniuose ir kituose sukarintuose būriuose, –   nusikaltėliai, o ne nepriklausomybės siekiantys didvyriai.  Pagal juos,    nusikaltimuose  nedalyvavo  degradavę, linkę į  nužmogėjimą , kurių turi kiekviena tauta.

Lietuviai,  kaip pavyzdį , kad nusikaltėlių turi ir žydų tauta, nurodo  ir   Dušanskį.  Valdo Rakučio mintys, dėl kurių jis nukentėjo, sukėlė dirbtini skandalą: „Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokie sumanymai paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių.“

Konglomeratas: Kremlius, JAV ir Izraelio ambasados, litvakai su Faina Kukliansky  kontroliuoja ir prižiūri, kad NKVD/KGB  žmogiškumą praradusių tardytojų surašyta istorija būtų priimta už tiesą.  Šalies valdantieji  tarnystę Kremliui  įrodė organizuodami A. Jakubausko pašalinimą  iš   Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  direktoriaus pareigų.

Manau, jog kaltę  dėl šiandien vykstančio karo  turi prisiimti  tie, kurie rūpinosi, kad   JAV Holokausto muziejaus fonduose kaip pagrindinis  istorinis šaltinis būtų   Lietuvos budelių surašyta Holokausto istorija, kurie siuntė ambasadorius ginti Kremliaus interesus ir litvakai, kuriems Dušanskis patinka vis  labiau ir  labiau.

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje paliko tiksinčią bombą – NKVD/KGB darbuotojų parašytą knygą apie holokaustą.  KarasUkrainoje  lietuviams  siunčia aiškią užduotį –  saugiai „detonuokite“  Stalino   draugelių paliktą  užtaisą: įvykdykite realią liustraciją, atstatykite istorinį teisingumą mokyklų programose  ir kituose  mokslo institucijose, uždrauskite LRT ir kitose viešosiose  informavimo priemonėse deklaruoti Kremliaus naratyvą ir ugdykite jaunojoje kartoje ne tik pilietiškumą, bet  pirmiausia,  patriotiškumą.

Kada pranešite  lietuviams džiugią žinią, kad II pasaulinis karas baigėsi, kad melo bomba – nukenksminta?

Spalio  mėn. 21 d. „Eglės“ seniūnaitijos bendruomenė  pakvietė Klaipėdos miesto  administracijos, Klaipėdos miesto merijos  atstovus į popietę „Kaip spręsti naujai atsiradusias problemas?“.  Dėkojame Klaipėdos miesto administracijai, kuri  raštu atsakė į pakvietimą, o Klaipėdos miesto taryba  nutarė tylėti. Iš pakviestų kandidatų į merus atvyko ir gyvai su žmonėmis bendravo  Ligita Girskienė ir Arvydas Ektis. Raštiškus pasiūlymus, kaip spręsti  būtiniausių paslaugų teikimą, atsiuntė  Arvydas Vaitkus ir Naglis Puteikis. Bendruomenenei  rūpi kaip surasti būdus išspręsti mokesčių sumokėjimą , kai nebeveikia terminalas „Perlas“, nes užsidarė parduotuvė „Grūstė“.

Arvydas Ektis pasiūlė problemą spręsti pasitelkiant  rajonų patirtį, t.y.  naudotis mobiliųjų paštininkų paslaugomis. Paštininkas   atneša pensiją ir priima   mokesčius.

Ligita Girskienė mano, kad   miesto taryba, kuri jau  subsidijuoja viešąjį transportą, paruoštų panašią tvarką ir verslui, kuris teiktų gyventojams reikalingą paslaugą.

Naglis  Puteikis pasiūlė, kad   komunalinius mokėjimus iš sunkiai vaikščiojančių galėtų priimti socialinės rūpybos skyriaus ateinantys darbuotojai su nešiojamu skaitytuvu. Arvydo Vaitkaus nuomone  verslo optimizavimo priemonės sukelia nemažai rimtų problemų  ne tik rajonų,  priemiesčio gyventojams, bet ir visoje Lietuvoje. Jis pasiūlė miesto valdžios institucijoms  prisiimti tarpininkavimo funkciją tarp įvairių gyventojų bendrijų ir verslo subjektų, kurie teikia reikšmingos svarbos paslaugas gyventojams.  Pirmiausia, turėtų būti užmegztas dialogas su  regione veikiančiais verslais, visuomeninėmis organizacijomis, kurios galėtų įsteigti mūsų bendrijos teritorijoje savo filialus. Juose taip pat būtų galima teikti ir būtiniausias paslaugas jautriausių socialinių grupių žmonėms. Jis akcentavo, kad  pagrindiniu dalyviu turėtų būti miesto savivaldos institucijos, kurios išnaudotų savo sukauptą kompetenciją ir ryšius padedant surasti bendrų sąlyčio taškų tarp verslo, įvairių visuomeninių organizacijų ir gyventojų, bendruomenės narių, tam, kad bendradarbiavimas ateityje būtų naudingas visoms pusėms.

Visus pasiūlymus užprotokolavome ir  pateikėme Klaipėdos miesto  administracijai, kuri pažadėjo  ieškoti sprendimo. Lauksime.

Kviečiame  į bendruomenės organizuojamą  popietę

Maisto prekių parduotuvė „Grūstė“ užsidarė.  Vyresniojo amžiaus gyventojai šioje parduotuvėje  mokėdavo  mokesčius.  Jau daug metų nedirba  vaistinė bei laikraščių kioskas.  Vyresnio amžiaus, sunkiai judantiems , neįgaliems gyventojams neteikiamos  reikalingos paslaugos.

Kokia Klaipėdos miesto valdžios pozicija, kai  verslui neapsimoka teikti  gyventojams  būtiniausias   paslaugas: „Perlo“ terminalo, pašto, vaistinės, viešojo tramsporto bilietų įsigijimo ir pan. ?

Ar miesto valdžia turi paruošusi   projektą  kaip padėti  verslui  teikti  gyventojams reikalingas paslaugas ?

Kaip  Klaipėdos miesto  valdžia ir kandidatai  i merus  ruošiasi  spręsti  naujai  atsiradusias gyvybiškai svarbias  žmonių problemas?

Susitikimas su miesto valdžia ir kandidatais į merus vyks 2022 m. spalio mėn.  21 d.  16 val. kavinėje „Kubas“, kuri randasi Klaipėdos universiteto senajame  komplekse, adresas: H. Manto g. 84, Klaipėda.

„Eglės“ seniūnaitijos bendruomenė