Piliečiams

Demokratų frakcijai „Vardan Lietuvos“

Lietuvos Respublikos Seimo

PRAŠYMAS

Inicijuoti Konstitucinio Teismo pavadinimo pakeitimą

2026-05-13 d.,

Klaipėda

            1. Teisinė Valstybė valdoma ne doktrinomis, pvz. tik vienos iš valstybės institucijų Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT), o – Įstatymais, už kurių turinį yra tiesiogiai atsakingi pati Tauta arba jos išrinktasis Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas).

            2. I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), kuria nustatė, kas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisęSeime (Konstitucijos 68 straipsnis).

            Pabrėžiame tai, kad KT, pagal Konstituciją, neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime (tai akivaizdžiai nustato Konstitucijos 68 straipsnis).

Tai reiškia tai, kad KTapskritai neturi teisės ir nekuria Įstatymų. Taip pat jis neturi teisės kurti teisės normų, kurios pakeistų Įstatymą ar net taptų Įstatymu, juo labiau neturi teisės kurti teisės normų, kurios prieštarautų Įstatymui.

3. Ar ir ši valstybės institucija, t. y. KT, privalo paklusti Lietuvos valstybės Įstatymams ?

Už tai tiesiogiai yra atsakingas pats Seimas, nes turi visus reikalingus įrankius.

                      4. Bet kuriuo atveju, KT neturi nei įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, nei įgaliojimų kaip nors „aktyvuoti“ tai, kas prieštarauja Konstitucijai ir Įstatymui, juo labiau neturi įgaliojimų Teismus informuoti, kad jo nutarimo, išvados ir sprendimo motyvai gali pakeisti galiojančias Konstitucijos ar Įstatymo normas Teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę.

                      5. „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Konstituciją, kuri įpareigoja Seimą priimti:

                      1) Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriuo Seimas privalo nustatyti KT statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis);

                      2) Lietuvos Respublikos teismų įstatymą (toliau – ir Teismų įstatymas), kuriuo Seimas privalo nustatyti Teismų sudarymą ir kompetenciją (Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalis).

                      Tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT ir Teismas veikia pagal savo atskirus, savarankiškus įstatymus – Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo. Pažymime ir tai, kad KT neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija)ryšių su Teismu. Visa tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT į Teismų sistemą neįeina.

                      „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      Paminėtina tai, kad jau Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, „turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą“, akivaizdžiai rodo tai, kad KT nėra asmeniui „teisinės gynybos priemonė“ –  akivaizdžiai nėra Teismas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      Nurodytąją Konstitucijos nuostatą detalizuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, kuris jau tiesiogiai įvardina, kad Konstitucijos nuostata, jog „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, reiškia tai, kad „yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas“ (65 straipsnio 2 dalis).

                      Taigi, ši Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      6. Taigi,pabrėžiame tai, kad KT neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės (Konstitucijos 68 straipsnis), taip pat ir nėra asmeniui teisinės gynybos priemonė – juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis).

                      7. Reikia atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kylančią iš Teismo ir KTtikslų.

                      I.LIETUVIŲ TAUTA, priimdama Konstituciją, įsteigė šias valstybės institucijas (Teismą ir  KT) visiškai skirtingų tikslų Valstybėje įgyvendinimui.

                      Pabrėžiame tai, kad pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios pagrindu yra įsteigti KT ir Teismas, nustato ir jų tikslus, dėl kurių jie yra įsteigti.

                      7.1. LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įpareigoja Lietuvos Respublikos Seimą priimti dėl Teismo ir dėl KT, t. y. dėl kiekvieno jų, atskirus, savarankiškus Įstatymus – iš esmės konstitucinius specialiuosius jiems Įstatymus. Taigi, abi šios valstybės institucijos veikia pagal savo atskirus, savarankiškus Įstatymus, kurie abu turėtų būti laikomi konstituciniais Įstatymais, nes juos įpareigoja priimti pati Konstitucija.

                      7.2. Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo: skirtingi Konstitucijos skirsniai: IX SKIRSNIS – „TEISMAS“, VIII SKIRSNIS – „KONSTITUCINIS TEISMAS“).

                      7.2.1. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis nustato, kad: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.

                      Taigi, Teismas yra Lietuvos valstybės valdžios institucija – kuri ir tik kuri Lietuvos Respublikoje vykdo teisingumą. Teismas sprendžia šalių ginčą ir bet kuriuo atveju turi nustatyti, kuri pusė yra teisi (rungimasis be lygiųjų).

                      7.2.2. KT, pagal Konstituciją, yra tam tikra kontrolės institucija, kuri nagrinėja ir sprendžia, ar norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, t. y. yra įsteigtas konkrečių uždavinių, kuriuos nustato Konstitucijos 102 ir 105straipsniai, įgyvendinimui.

                      Pabrėžiame ir tai, kad Konstitucija suteikia teisę ir įpareigoja KT nagrinėti ir nuspręsti tik, ar įsigalioję norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, ir nesuteikia jokios teisės jam rekomenduoti ar nurodyti, kokius norminius teisės aktus privalo priimti Seimas, Vyriausybė ar Prezidentas. Priešingas KT veikimas reikštų jo tiesioginį dalyvavimą įstatymų leidyboje ir tiesioginį šiurkštų Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų (taip pat ir kitų Konstitucijos straipsnių) pažeidimą.  

                      8. Dėl to, kas išdėstyta, KT į Teismų sistemą apskritai neįeina. KT yra tam tikra kontrolės institucija ir tikrina, ar norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Todėl KT savo nutarimą, išvadą ir sprendimą privalo pagrįsti tik Konstitucijos nuostatomis – tiesiogiai įpareigoja Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad: „Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.“, ir Konstitucinio Teismo įstatymo 17 straipsnio 2dalis, kuri nustato, kad: „Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų.“ Tai reiškia tai, kad Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas tiesiogiai įpareigoja KT savo veikloje vadovautis iš esmės tik Konstitucija.

                      9. Tik Teismas Lietuvos Respublikoje vykdo teisingumą ir teisingumas yra vykdomas tik asmens atžvilgiu. KT jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, bylos niekada nenagrinėjo ir nenagrinės. KT nutarimas nėra net Įstatymas (res judicata galia) tik šalims, nes KT nutarimu nusprendžia dėl visai visuomenei ar jos daliai svarbių klausimų, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą.

                      Atkreipiame dėmesį į tai, kad KT sprendimai yra tik sprendimai atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės (Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis).

                      Teisinėje valstybėje asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas. „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) ir toks asmuo kreipiasi į Teismą, kuris ir tik kuris pradeda ir vykdo teisingumą Lietuvos Respublikoje (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      10. Pabrėžiame ir tai, kad KT su Teismu neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija) ryšių.

                      Tik Teismo sprendimo vykdymas yra užtikrinamas valstybės prievarta.

                      Tik Teismo sprendimai gali būti vykdomi ir kitose valstybėse, o KT nutarimai, išvados ir sprendimai veikia tik į Lietuvos teisės sistemą (nėra valstybės kaip tokios atstovavimo).

                      11. Neturi likti nepastebėta tai, kad Teismas paprastai absoliučioje daugumoje bylų įvykdo asmens atžvilgiu teisingumą visiškai be KT.

                      12. Atkreipiame dėmesį į tai, kad: „Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą. Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis).

„Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos surašomas kaip atskiras dokumentas. Jame nurodoma: nutarimo pavadinimas, jo priėmimo data ir vieta; Konstitucinio Teismo sudėtis; posėdžių sekretorius; dalyvaujantys byloje asmenys ir jų atstovai; nagrinėjamas klausimas, jo pagrindas; Konstitucijos ir šio įstatymo straipsniai, nustatantys Konstitucinio Teismo teisę nagrinėti šį klausimą; reikalavimas, esantis kreipimesi; teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai buvo tikrinamas, visas pavadinimas, jo paskelbimo ar gavimo šaltinis; Seimo nario ar valstybės pareigūno veiksmai ar sprendimas, kurių atitikimas Konstitucijai buvo tiriamas; aplinkybės, kurias nustatė Konstitucinis Teismas; argumentai ir įrodymai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, o prireikus – argumentai, paneigiantys kitas nuomones; Konstitucijos norma, kuria vadovavosi Konstitucinis Teismas, vertindamas akto ar veiksmo atitikimą Konstitucijai; nutarimo rezoliucija; nurodymas, kad nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 56 straipsnis).

13. Taip pat ir Teismo sprendimą (nutartį) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys.

                      14. KT konkretaus nutarimo ir Teismo konkretaus sprendimo (nutarties) atskiros dalys turi visiškai skirtingas prasmes ir užima visiškai skirtingas vietas Lietuvos teisės šaltinių sistemoje.

                      14.1. Tik nutarimo rezoliucinė dalis sukelia teisines pasekmes, nes, būtent tik nutarimo rezoliucine dalimi KT tiesiogiai atlieka savo pareigą, kurią jam uždeda Konstitucija. Konstitucija įpareigoja KT patikrinti ir nuspręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja ar prieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja ar prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai). Pažymime tai, kad tik nutarimo rezoliucinėje dalyje KT tai ir konstatuoja. Todėl tik nutarimo rezoliucinė dalis sukelia teisines pasekmes visiems, bet joms nėra užtikrinta valstybės prievarta. 

                      14.2. KT ir Teismas, spręsdami konkrečią bylą, kiek reikia tos bylos išsprendimui, taiko ir aiškina Konstituciją ir Įstatymus. Aiškinimas tiesiogiai susijęs su tos konkrečios bylos išsprendimu ir aiškinantieji negali peržengti ribos, už kurios jau sukuriama nauja teisės norma. Aiškinantieji gali ieškoti naujų formuluočių, bet tik tai turi daryti sprendimo pagrindimui toje konkrečioje byloje. Aiškinant sukurti principai neperauga į visiems privalomas teisės normas, kurioms būtų užtikrinta valstybės prievarta.

                      14.3. Tai, kas išdėstyta reiškia tai, kad KT nutarimo, kaip ir Teismo sprendimo (nutarties), motyvai visais atvejais nevirsta visiems privaloma teisės norma – Valstybės Įstatymu.

                      Be to, KT nutarimo, kaip ir Teismo sprendimo (nutarties), motyvai niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus teisės norma, kuriai būtų užtikrinta valstybės prievarta.

                      14.4. Pabrėžiame tai, kad, keičiantis KT sudėčiai, keičiasi ir tam tikros sąvokos, kuri buvo aptariama nutarime, turinys ir todėl iš esmės keičiasi (ir privalo keistis) nutarimo motyvai.

                      Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ir patys KT nariai (teisėjai, kurių yra 9) dėl priimtojo nutarimo pateikia raštu savo atskirąją nuomonę (kartais net 3 KT nariai iš karto).

                      KT, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, turi teisę peržiūrėti savo nutarimus, išvadas ir sprendimus, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių.

                      Taip pat ir pats KT konstatavo, kad: „12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr. 33/03).

                      15. Pabrėžiame tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) konstatavo, kad:                       „Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis)“ (žr., pvz., LAT 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 32 punktą ir 2023 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2023 28 punktą bei jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

                      Kasacinis teismas yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr., pvz., LAT 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 33 punktą, 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017 31 punktą bei jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

                      16.  Taigi, pagal LAT praktiką, tik byloje, kurioje KT priėmė tik nutarimą, būtų galima galvoti apie nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais ir tai, jeigu būtų įvykdytos sąlygos, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje, bei jeigu taip pat būtų įvykdytos ir kitos sąlygos, kurių viena, t. y., kad prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, nebus, KT nagrinėjant bylą, niekada įvykdyta.

                      17. Pabrėžiame tai, kad konkretūs pavyzdžiai akivaizdžiai rodo tai, jog KT leidžia sau konstatuoti neva prejudicinių faktų buvimą ir sprendimuose, dėl kurių Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad: „Konstitucinis Teismas atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus“.

                      18. Visa tai reiškia tai, kad akivaizdžiai KT nutarimas, o juo labiau ir KT sprendimas visiškai neturi įsiteisėjusio Teismo sprendimo savybių: 1) Teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) Teismo sprendimo prejudicinė galia.

                      19. Nors ir Teismas kartais ir kreipiasi išvados tam tikru klausimu į Konstitucinį Teismą, bet Konstitucinis Teismas vien dėl jo pavadinime esančio žodžio „Teismas“ jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, bylos apskritai nenagrinėja – juo labiau nepriima sprendimo, kaip asmens galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      19.1. Neturi likti nepastebėta tai, kad Teismas, tirdamas „sprendimo“ priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, gali įvertinti tik tai, ar asmens kreipimasis į KT yra pagrįstas teisiniais argumentais, o – ne tai, ar jo kreipimesi išdėstyti reikalavimai (siūlymai) tikrai būtų patenkinti, jei jo šis kreipimasis būtų buvęs KT priimtas ir nagrinėjamas.

                      19.2. Nors ir bylą nagrinėjantis Teismas ir siunčia jam nagrinėjamą bylą, KT gali tik pažiūrėti ir įvertinti tik tai, ar tikrai Teismas priėmė sprendimą (nutartį), vadovaudamasis norminiu teisės aktu, kurio atitikimą Konstitucijai prašoma ištirti, o – ne tai, ar jie tikrai laimės bylą, jei, pripažinus, kad  norminis teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, jiems bus suteikta teisė kreiptis į Teismą.

                      19.3. Teismas, tirdamas „sprendimo“ KT ne teismo tvarka paskirtosios baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis  priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, privalo išnagrinėti bylą iš esmės ir, kaip asmens galutinė teisinės gynybos priemonė, priimti galutinį sprendimą.

                      20.Visa tai reiškia tai, kad pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija.

                      Asmeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas (Konstitucijos IX SKIRSNIS).

                      21. Tai, kas aukščiau išdėstyta, akivaizdžiai rodo tai, kad sąvokos „Konstitucinio Teismo teisėjas“ turinys, pagal Konstituciją, iš esmės skiriasi nuo sąvokos „Teismo teisėjas“ turinio.

                      „Konstitucinio Teismo teisėjas“, pagal Konstituciją, negali būti prilygintas net „Apylinkės teismo teisėjui“, kuris pats vienas vykdo teisingumą Lietuvos Respublikoje, ko neturi teisės daryti net visi 9 KT teisėjai kartu. KT yra kolegiali valstybės institucija: „Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima kolegialiai“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

                      21.1. Neturi likti nepastebėta tai, kad KT pirmininkas ir teisėjai turi teisę tik dalyvauti Visuotinio teisėjų susirinkimo posėdžiuose, bet neturi jokios teisės rinkti ar būti renkami į Teismų savivaldos institucijas, t. y. turi teisę tik stebėti (Konstitucinio Teismo įstatymo 15 straipsnis ir Teismų įstatymo XIII SKYRIUS „TEISMŲ SAVIVALDA“).

                      22. Taigi, KT nėra apeliacinis teismas nacionalinių Teismų atžvilgiu ir negali panaikinti arba pakeisti jų priimtų sprendimų. KT, pagal Konstituciją, tikrina norminių teisės aktų atitiktį Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 1 ir 2 dalys). KT apskritai nenagrinėja ir nesprendžia klausimų dėl konkretaus asmens teisių pažeidimo.

                      Nors ir užduoto klausimo nagrinėjimo forma panaši į Teismo, bet dėl to Konstitucinis Teismas netampa Teismu, t. y. valstybės valdžios institucija, vykdančia teisingumą Lietuvos Respublikoje (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      Nors ir Konstituciniame Teisme posėdis vyksta panašiai taip, kaip ir Teisme, bet jis Teismu vis tiek netampa, nes jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, bylos niekada nenagrinėjo ir nenagrinės. Tik dėl tokios darbo formos, t. y. tik dėl formos panašumų, gal būt, ir galima būtų jį vadinti teismine (skirtumas: medis ar tik medinis) institucija.

                      Tokia šios valstybės institucijos (KT) darbo forma šiuo metu, nors ir ši valstybės institucija įsteigta po „revoliucijos“, jau turėtų būti laikoma sovietiniu paveldu, nes ši valstybės institucija iš esmės turi būti moksline – tiriamąja – be visus gąsdinančio triukšmo, kai KT tvarkdarys be teisinio pagrindo šaukia: „Stot ! Teismas eina !“. Neturi likti nepastebėta tai, kad dėl tikro Teismo tai nustato Įstatymas, t. y., kad „Teismui įeinant ir išeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti“ (LR CPK 236 straipsnio 1 dalis).

                      22.1. Taigi, KT, kaip ir kitos valstybės institucijos, kurios įtvirtintos Konstitucijoje (Valstybės kontrolė ar Lietuvos bankas), yra tiesiog viena iš nustatytos, konkrečios srities priežiūros (kontrolės) valstybės institucijų – iš kurių nė viena nedalyvauja teisingumo vykdyme Lietuvos Respublikoje ir neturi jokių instancinių ryšių su Teismu.

                      22.2. Yra ir tarptautinių priežiūros (kontrolės) institucijų: pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kuris tik prižiūri, kaip konkrečioje valstybėje yra laikomasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, bet jis nedalyvauja teisingumo vykdyme šioje valstybėje ir neturi jokių instancinių ryšių su šios valstybės Teismu. Taigi, nors ir pavadinime yra žodis „Teismas“, bet savo esme tai – tik priežiūros (kontrolės) institucija.

                      Pabrėžiame tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kaip ir KT, taip pat nėra apeliacinis teismas nacionalinių teismų atžvilgiu ir negali panaikinti arba pakeisti jų priimtų sprendimų, bet, skirtingai nuo KT, nagrinėja ir sprendžia, ar yra neteisėtai pažeistos konkretaus asmens Konvencijos I skyriuje apibrėžtos asmens teisės bei laisvės (Konvencijos preambulė, 1, 19 straipsniai). Pabrėžiame ir tai, kad į EŽTT turi teisę kreiptis tik tas, kuris yra asmeniškai ir tiesiogiai nukentėjęs(-usi) nuo vienos ar keleto pagrindinių teisių pažeidimų (turi „nukentėjusio asmens“ statusą).

                      22.3. Yra ir daugiau Lietuvoje institucijų, kurių pavadinime yra žodis „Teismas“: pvz., Teisėjų garbės teismas, Antstolių garbės teismas ir kt., bet niekam dėl jų net nekylą jokių abejonių, kad jie tikrai nevykdo teisingumo Lietuvos Respublikoje, t. y. akivaizdžiai nėra Teismas. kuris įtvirtintas Konstitucijoje.

            22.4. Taigi, yra akivaizdu, kad, pagal Konstituciją, „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė, t. y. tiesiogiai nedalyvauja teisingumo vykdyme Lietuvos Respublikoje – yra tik tam tikra kontrolės institucija.

                      23. Taigi, vartojama formuluotė „Konstitucinis Teismas“ negali būti aiškinama vien pažodžiui, kaip leidžianti teigti, esą „Konstitucinis Teismas“ yra „Teismas“, t. y. teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdanti institucija, numatyta Konstitucijoje. Vien tai, kad minėtoje formuluotėje yra vartojama sąvoka „Teismas“, jokiu būdu nereiškia, kad ši institucija yra tikras Teismas.

                      Tai reiškia tai, kad yra akivaizdu, jog šios valstybės institucijos yra ne veltui įtvirtintos skirtinguose  Konstitucijos skirsniuose: IX SKIRSNIS – „TEISMAS“, VIII SKIRSNIS – „KONSTITUCINIS TEISMAS“.

            24. Teisė kreiptis į Teismą yra fundamentali asmens teisė, kurios jokia valstybės institucija – apskritai niekas neturi jokios teisės apriboti ar paneigti.

            25. Pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija.

            Lietuvoje asmeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas, o KT į Teismų sistemą Lietuvoje apskritai neįeina.

            Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra tiesiogiai nustatyta teisė asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, kreiptis į teismą. „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

            Taigi, tik Teismas Lietuvoje nagrinėja ir sprendžia klausimus dėl konkretaus asmens teisių ir laisvių pažeidimo.

            Teismo pareiga yra ir ginti asmenį nuo valstybės bei valstybės institucijų.

            26. Esamas teisinis reguliavimas sukelia asmenims neteisėtus ir nepagrįstus lūkesčius, kuriuos skatina ir buvę KT teisėjai (ypač KT pirmininkai), tvirtindami viešai, kad asmuo turi teisę į individualų „skundą“. Konstitucija nustato, kad KT pateikiamas ne „skundas“, o – iš esmės prašymas patikrinti norminio teisės akto atitiktį Konstitucijai.

            Vien dėl to, kad šiai valstybės institucijai, t. y. KT, suteiktas visuomenę klaidinantis pavadinimas, yra sudaromos sąlygos neįgyvendinti ir šiurkščiai pažeisti Konstitucijos 5, 6, straipsnių, 7 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 4 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 ir 3 dalių, 111 straipsnio, 106 straipsnio 4 ir 7 dalių, 102 straipsnio 1 ir 2 dalių, 105 straipsnio ir kt. bei konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus.

            Toks visuomenę klaidinantis pavadinimas sudaro sąlygas ir negeranoriškiems subjektams (naudoja tai ir buvę KT teisėjai, ypač jo buvę pirmininkai) tvirtinti, kad asmenys turi teisę į individualų „skundą“, kas visiškai neatitinka tikrovei, nes asmens kreipimasis į KT, pagal Konstituciją, yra asmens prašymas patikrinti norminio teisės akto atitiktį Konstitucijai.

            Toks tvirtinimas, kad asmenys turi teisę į individualų „skundą“, kuria ir vaizdą neva asmuo kreipiasi į „Teismą“ su tikru skundu.

            Tokie buvusių KT teisėjų, ypač jo buvusių pirmininkų, teiginiai kartu su visuomenę klaidinančiu valstybės institucijos pavadinimu akivaizdžiai klaidina visuomenę, nes sukelia neteisėtus ir nepagrįstus lūkesčius asmeniui neva jo bylą gali peržiūrėti dar vienos instancijos Teismas, kas visiškai neatitinka tikrovei.

            27. Pats laikas yra daiktus vadinti tikraisiais vardais: KT – ne Teismas.

            Ar ir toliau KT slėpsis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos ?

            Tikslinga pakeisti Lietuvos valstybėje klaidinantį, sukeliantį neteisėtus ir nepagrįstus asmenims lūkesčius, kad yra neva dar viena Teismo instancija, institucijos pavadinimą „Konstitucinis Teismas“ į pavadinimą „Konstitucinė Taryba ar Komisija“.

                      Sprendžiamas fundamentalus klausimas, ar KT veiksmai Lietuvoje yra teisiškai kontroliuojami, ar jie jau virto ar gali virsti nepatikrinama valdžios zona ?

            Teisinės valstybės kelias – skaidrumo ir teisės kelias.

            Valstybėsinstitucijos pavadinimo „Konstitucinis Teismas“ pakeitimas į pavadinimą „Konstitucinė Taryba ar Komisija“  būtų tik nedidelė, t. y. tik redakcinė, Konstitucijos teksto pataisa, bet didelis žingsnis Lietuvos teisėkūros dėl Žmogaus teisių įgyvendinimo istorijoje – didelis žingsnis Žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje užtikrinimui.

                     Pareiškėjų siūlymo nagrinėjimo baigtis Seime ir taps reikšmingu lakmuso popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai.

                     Dėl to, kas išdėstyta,

prašome JŪSŲ:

                     inicijuoti Konstitucinio Teismo pavadinimo pakeitimą.

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Rimantas Astrauskas

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Juozui Olekui

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

El. p. juozas.olekas@lrs.lt

PRAŠYMAS

Inicijuoti Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimo peržiūrėjimą

2026-05-09 d.,

Klaipėda

                      1. Pateikiame konkretų ydingos vienos valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) veiklos pavyzdį: KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, kurį dar ir dabar aktyviai eksploatuoja pats KT ir jo pirmininkas (dabar jau buvęs).

                      Pabrėžiame tai, kad KT neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, kad KT nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė – nėra asmeniui Teismas, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), kad KT teisėjai, priimdami šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, buvo teisėjais savo pačių byloje, kas tikrame Teisme yra neįmanoma, ir net patys KT teisėjai nustatė, ką jie nagrinės, kas tikrame Teisme taip pat yra neįmanoma.

            1.1. 2006 m. birželio 6 d. nutarime, kuris ir yra „Dėl Konstitucinio Teismo statuso“, KT konstatavo, kad:

            „18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai.“

                     Tai reiškia tai, kad Konstitucinis Teismas tikrino ir priėmė nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo ir šio straipsnio 3 dalies atitikties tik 2 Konstitucijos straipsniams – tik Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai,

                     bet „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais“,

                     nutarė: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis (Žin., 1993, Nr. 6-120) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“

                     1.1.1. Tai reiškia tai, kad KT tikrino atitiktį tik 2 Konstitucijos straipsniams, bet nutarė, kad neprieštarauja visai Konstitucijai.

            1.2. Pabrėžiame ir tai, kad KT net pats sau nustatė, ką jis nagrinės. Šiame nutarime KT taip pat nurodo, kad nustatė:

„2. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ buvo nuspręsta:

                      – priimti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai;

                     – grąžinti pareiškėjui prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams.“

                     Tokiu būdu patys KT teisėjai nusistatė, ką jie nagrinės, – patys apribojo savo tyrimą iki įstatymo normų atitikimo tik 2 Konstitucijos straipsniams patikrinimo, bet ir jie patys visiškai neteisėtai bei nepagrįstai nutarė, kad neprieštarauja visai Konstitucijai.

                     Manome, kad tikrame Teisme tokiu atveju būtų taikomas trūkumų šalinimo institutas – tik kažin, ar reikėtų, nes: „LIETUVIŲ TAUTA – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, (…), Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė KONSTITUCIJĄ“ (Konstitucijos preambulė), kuria įsteigė ir nustatė Teismo irKTkompetenciją, ką ir išdėstė šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII, IX skirsniuose, kuriuose ir yra visi visa tai (steigimą, sudarymą, kompetenciją ir kt.) nustatantys straipsniai.

                     Matyt, priimdamas šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, KTpo ranka neturėjo Konstitucijos teksto ir neturėjo galimybės pažiūrėti šiuose Konstitucijos skirsniuose esančių straipsnių nuostatų ?

                     Iš šono žiūrint, atrodo, kad šios institucijos nariai veikė nesąžiningai, nes nagrinėjo pareiškėjų prašymą, ignoruodami Konstitucijos straipsnius, kurie nustato KT ir Teismo steigimą, sudarymą ir jų kompetenciją bei kt. Pabrėžiame tai, kad, būtent tai KT net apskritai atsisakė: „ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams“. Tokiu būdu KT apskritai ignoravo tai, kad KT ir Teismas turi savo atskirus, savarankiškus įstatymus, kuriuos priimti Lietuvos Respublikos Seimą įpareigoja pati Konstitucija.

                     1.3. Be to, šiuo konkrečiu atveju KT teisėjai yra teisėjais „savo paties byloje“, nes priėmė nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo, kuris nustato Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką, atitikties Konstitucijai. Čia jau yra valstybės teisinės sistemos problema. Jos išsprendimas, pirmiausia, priklauso nuo šių asmenų sąžinės. Tol, kol jų darbas kelia pagrįstų abejonių, sudaromos realios sąlygos klestėti sisteminei Korupcijai Valstybėje. Nuo šių asmenų sąžiningo ar nesąžiningo veikimo iš dalies ir priklauso Lietuvos ateitis.

                     1.4.Tai reiškia tai, kad toks KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimas iš esmės yra niekinis nuo jo priėmimo momento – nėra teisės šaltinis, kuriuo tikras Teismas turėtų teisę grįsti savo sprendimus (nutartis).

            2. Konstitucijos 106 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi, kurios nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      2.1. I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įpareigoja Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – ir Seimas) priimti:

                      1) Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriuo Seimas privalo nustatyti KT statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis);

                      2) Lietuvos Respublikos teismų įstatymą (toliau – ir Teismų įstatymas), kuriuo Seimas privalo nustatyti Teismų sudarymą ir kompetenciją (Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalis).

                      Tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT ir Teismas veikia pagal savo atskirus, savarankiškus įstatymus – Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo. Pažymime ir tai, kad KT neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija)ryšių su Teismu. Visa tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT į Teismų sistemą neįeina.

                      „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

                      Paminėtina tai, kad jau Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, „turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą“, akivaizdžiai rodo tai, kad KT nėra asmeniui „teisinės gynybos priemonė“ –  akivaizdžiai nėra Teismas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.

                      Nurodytąją Konstitucijos nuostatą detalizuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, kuris jau tiesiogiai įvardina, kad Konstitucijos nuostata, jog „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, reiškia tai, kad „yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas“ (65 straipsnio 2 dalis).

                      2.2. Taigi, ši Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.    

                      2.3. Pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija. Asmeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas (Konstitucijos IX SKIRSNIS).

                     3. Pabrėžiame tai, kad KT, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, turi teisę peržiūrėti savo nutarimus, išvadas ir sprendimus, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ir patys KT nariai (teisėjai, kurių yra 9) dėl priimtojo nutarimo pateikia raštu savo atskirąją nuomonę (kartais net 3 KT nariai iš karto).Taip pat ir pats KT konstatavo, kad: „12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr. 33/03).

                     4. Manome, kad privalote inicijuoti KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimo peržiūrėjimą.

                     4.1. Bendru atveju diskrecija (veiksmų laisvė, nuožiūra) reiškia pasirinkimo laivę tarp teisėtų alternatyvų, bet ji nereiškia teisės veikti be teisinio ir faktinio pagrindo. KT nėra aukščiau Konstitucijos. Taigi, konstitucinė KT diskrecija nėra absoliuti. KT diskrecija neatleidžia jo nuo pareigos pagrįsti savo nutarimą Konstitucijos normomis.

                     4.2. Veiksmų laivė, kuria buvo pasinaudota priimant šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, turi būti pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes ji buvo panaudota be konstitucinio pagrįstumo.

                     4.3. Ar toliau KT slėptis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos nebebus galima ?

                      5. Pareiškėjų pateikiamas siūlymas iš esmės peržengia tik vieno KT nutarimo priėmimo ribas.

                      5.1. Sprendžiamas fundamentalus klausimas, ar KT veiksmai Lietuvoje yra teisiškai kontroliuojami, ar jie jau virto ar gali virsti nepatikrinama valdžios zona ?

                      5.2. Teisinės valstybės kelias – skaidrumo ir teisės kelias.

                     6. Pareiškėjų siūlymo nagrinėjimo baigtis Seime ir taps reikšmingu lakmuso popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai.

                                           Dėl to, kas išdėstyta,

prašome JŪSŲ:

                     asmeniškai ar kartu su kitais Seimo nariais pasiūlyti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui peržiūrėti savo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą ir priimti nutarimą, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimus.

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Rimantas Astrauskas

Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo atsirado politinės jėgos, kurios buvo suinteresuotos teigti negatyvią informaciją apie sukilėlius, tikėtina, ir kiršinimo tikslais. Dėl to 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariatas  surašė  pranešimą apie iškeldintą iš buto žydą Javšicą. Klaipėdiečiai iš dokumento rinkinio „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”  sudarytojo Vasilijaus Safronovo neišgirdo paaiškinimo, kodėl į rinkinį pateko feikinis pranešimas be analizės? Kodėl mūsų sukilėliai liko apšmeižti?

Žydų ir lietuvių santykiai visada susilaukia didesnio dėmesio. Tai jautrus klausimas, ir jeigu istorikai jį pateikia neatsakingai, tai didžiulė nepagarba istorinei atminčiai. 

2023 m. tas pats istorikas Vasilijus Safronovas atrinko dokumentus, transliteravo ir komentavo bei parašė kritinę dalį knygai ,,Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė”.

Ar tikrai buvo atlikta Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio-Polovinsko atsiminimų kritinė analizė? Jei buvo, tai kaip galėjo internetiniame laikraštyje ,,Atvira Klaipėda” atsirasti  straipsnis, pavadintas  „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“. Tokį pavadinimą straipsniui davė žurnalistas Martynas Vainorius, nes J. Budrys-Polovinskas taip įrašė savo dienoraštyje. Kiek tokiame pasakyme istorinės tiesos?  

Iš J. Budrio-Polovinsko dienoraščio sužinome, kad Tilžės akto signataras, diplomatas, teisininkas Viktoras Gailius kreipėsi į J. Budrį-Polovinską, dirbusį gubernatoriumi,  priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į Klaipėdos teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių kalbą. Dienoraštyje po prašymo ir atsirado J. Budrio-Polovinsko įrašas apie tai, kad „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“.

Liūdna ir skaudu skaityti visišką sukilimo vado nesusigaudymą Klaipėdos krašto situacijoje. Po sukilimo Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai šnekantys tarnautojai, reikalingas buvo vertėjas. Tilžės akto signataras Jurgis Arnašius 1924 m. įsidarbino Klaipėdos teisme vertėju.  Jo sūnus Valteris Arnašius, kuris baigė Karaliaučiuje teisės mokslus, 1930–1940 teisėjavo Klaipėdoje. Jis buvo vienintelis Klaipėdos teisme teisėjas, kuriam nereikėjo vertėjo. Įdomu, kodėl sukilimo vadui nebuvo svarbiausia užduotis  Klaipėdoje sulietuvinti įstaigas? Kodėl jo asmeninis rūpestis buvo tautinė priklausomybė? Tas pats žurnalistas Martynas Vainorius, tik kitame savo straipsnyje „Tarpukario Klaipėda: kas klestėjo ir kentėjo valdant Lietuvai?“, rašė apie kitus atsiųstus dirbti į Klaipėdą gubernatorius, vykdžiusius lietuvinimo politiką „…sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą“.

Jei, kaip rašo J. Budrys–Polovinskas, lietuviai būtų nekentę žydų, tai tuoj po Klaipėdos sukilimo 1923 m. nebūtų atsikėlęs žydų tautybės teisininkas Rudolfas Valsonokas. Jis parašė ir 1932 m. išleido knygą „ Klaipėdos problema“. Jis, kaip ir šio krašto patriotai, teigė, kad  Klaipėdos kraštas – baltiška žeme, čia įsikūrę gyventojai – autochtonai; pritaria 1923 Antantės šalių sprendimui teritoriją perduoti Lietuvai, rašė apie Vokietijos kišimąsi į krašto valdymą, vietos gyventojų kiršinimą, neregėtą šios valstybės politinį, ekonominį spaudimą Lietuvai.

Čia, Klaipėdos krašte, lietuvių kalba kalbantys žydai buvo reikalingi kaip oras lietuvinant nutautintą kraštą. Žydai padėjo vykdyti lietuvinimo misiją –  čia yra puikus R. Valsonoko pavyzdys. Aišku, kad buvo nepatenkintų politinių jėgų, ir jos darė viską, kad lietuviai ir žydai būtų kiršinami, ir tokiu būdu būtų stabdomi Klaipėdos krašto lietuvinimo darbai.  

Keistai atrodo, kai istorikas Vasilijus Safronovas, kuris atrinkinėja tendencingą istorinę medžiagą, tapo Lietuvos kultūros tarybos nariu 2025–2029 m. kadencijai (2025-05-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 288).

Ernstas Aleksandras Augustas Georgas Vichertas gimė 1831-03-11 Įsrutyje (vok. Insterburg, rus. Černiachovskis).  E. Vichertas buvo ne tik teisėjas, bet ir labai produktyvus rašytojas.  Lietuvoje po II pasaulinio karo jo kūryba buvo patekusi į užmarštį.

Lietuviams  apie E. Vichertą, kaip pjesių kūrėją, režisierių, rašytoją  istorinio žurnalo leidėją iš nežinomybės ištraukė Mažosios Lietuvos   kultūros tyrinėtojas, Lietuvos knygotyrininkas   Domas Kaunas.

Šiandien Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono valdžios ir visuomenė  skirtingai vertina  E. Vicherto kaip rašytojo atminimo sugrįžimą. Klaipėdos rajono savivaldybė  įsteigė E. Vicherto premiją “Jaunasis talentas”. Kasmet  iškiliausią rajono moksleivį apdovanoja 500 eurų premija. Jau daugiau  kaip 20 metų Priekulėje veikia E. Vicherto vardo  mėgėjų teatras. Visai kitaip elgiasi su E. Vicherto atminimu  Klaipėdos miesto savivaldybė. Ji  atsisakė grąžinti E. Vicherto vardo gatvės pavadinimą. Vienas iš motyvų buvo, jog jo kūryba turėjo tikslą   – asimiliuoti  lietuvių tautą per meninį žodį, kuris  turi stiprią įtaką mąstymui ir tapatybei.

Graudu, tačiau  vokiškai rašiusius ir jų  paliktą literatūrinį paveldą, reikalaujama vertinti taip, jog jis   teisingai pavaizdavo  lietuvio paveikslą, jo gyvenimo būdą, papročius.  Liūdna, nes  nedrįstama į  E. Vicherto kūrybą pasižiūrėti  per   asimiliacijos aspektą arba kaip jo litertūriniai pasakojimai  siekė  keisti lietuvio  savivoką.

Trumpai apie E. Vicherto apsakymus.

Lietuvių kalba ilgą laiką skaitėme tik  nepilnai išverstą  E. Vicherto  apysaką „ Šaktarpis“. Dėka finansuotojų: Klaipėdos miesto savivaldybės, leidybos paramos fondo „Bonifacijus“, p.Elenos Statulevičienės galime susipažinti su penkiais  E. Vicherto apsakymais.  Vertėja   Ieva Perednienė  mums, lietuviams, suteikė galimybę susipažinti su E. Vicherto literatūriniu  palikimu.    2025 metais „Eglės“ leidykla  išleido  I. Perednienės išverstus penkis apsakymus su retesnių žodžių ir sąvokų paaiškinimu,  pavadinimu  “Lietuviški pasakojimai“.

Apsakymų rinkinys  pradedamas kūriniu „ Ansas ir Gryta“. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas Ansas – darbštus lietuvis,  bet užsispyręs, atsisakantis atiduoti savo žemes vokiečiui dvarininkui.  Rinkinyje „Lietuviški pasakojimai“ ( 14 psl.) apie  vokietį parašyta: „Ponas Frydricas Gėlaras, kuriam priklausė dvaras….- taigi, jis buvo vyras , iškilęs savo pastangomis, ir pagrįstai savimi didžiavosi.“ Vokietis apie apsigyvenimą Prūsų Lietuvoje kalbėjo taip, kad „ Kam man tas dvaras….Pirmiausia reikia išsivalyti!“ Ir jis iš tikrųjų „valė“, daug greičiau , nei atrodė, jog būtų įmanoma- vieną po kito pirko ūkius, nugriaudavo senus medinius pastatus, sode iškirsdavo medžius, senus kiemus suardavo taip, kad netrukus net kaimo vaikai nebegalėdavo pasakyti, kurioje vietoje  buvo Kristupo Posingio, o kurioje Jurgio Lauro  šulinys“ ( psl. 14).  Deja, visų Vanagų kaimo jam nepasisekė užvaldyti. Lietuviškos sodybos jam trukdė, t.y. gadino vaizdą į upės pusę. Vienas iš ūkių, kuriuos vokietis  norėjo perimti priklausė lietuviui Ansui. Pagal apsakymo autorių,  Anso ūkio perėmimas teisėtas, įsigijo per varžytines. Vokietis su buvusiu žemių savininku lietuviu Ansu norėjo  teisingai pasielgti. Štai ką šneka vokietis F. Gėlaras: „Ansai, ir su savo senuoju kaimynu ketinu elgtis krikščioniškai. Tebūnie taip, lyg pats būčiau jį iš tavęs nusipirkęs už maždaug tokią sumą, kokią kadaise tau siūliau, neskaitant per tą laiką patirtų nuostolių  dėl sklypo nepriežiūros. Jau atsiskaičiau su tavo tėvu ir jis pabučiavo man ranką, tavo seserį Marę aprūpinsiu kraičiu, kai jai atsiras vyras, o tau savo noru tuoj pat duosiu tris šimtus talerių nuo pirkimo vertės.“ ( psl. 55-56).  E. Vichertas lygiagrečiai su ūkio praradimu aprašo   ūkininko  Anso meilę lietuvaitei Grytai   ir jų nuopolį: Gryta – nuodytoja, Ansas –padegėjas ir  kontrabandininkas. Jie abu netenka  gyvybių.

Gėris turi nugalėti, todėl vokiečiui atiteko žemės, o blogis turi būti nubaustas. Rašytojas  E. Vichertas    literatūriniams personažams Ansui ir Grytai  atėmė gyvybes .  Perskaitęs apsakymą, su kuom norėtumei tapatintis? Su vokiečiais,  ar lietuviais?

Sekantis apsakymas „Šaktarpis“. Lietuvis, vyresnės kartos atstovas Jurgaitis. Jis nepaiso valstybės nurodymų dėl draudimo žvejoti.  Jurgaitis, kai būdavo pagaunamas brakonieriaujant, tai niekada nekaltindavo savęs, o visada žvejybos prievaizdą vokietį Griunbaumą.  Jurgaitis į nelegalų verslą įtraukė ir jaunuolį vardu Endrikis.  Vokietis Griunbaumas jį  auklėja : „ O dabar dėl tavęs turiu bėdų, nes kartu  su tuo senu niekšeliu patekai į nusižengusiųjų sąrašą!“… Bet tavo reputacija sutepta“… Būk protingas, Endriki, nebedaryk taip, iš to nieko gero nebus“(  psl. 115).

Lietuvis tiek neapkentė  žvejybos  prižiūrėtojo, kad  nusprendė jį nužudyti. Jis nupjovė polius, kurie laikė prievaizdo namą ir tikėjosi, kad pavasarį, kai ims judėti  ledai, nuskęs  prievaizdas drauge su namu.  Pavasarį Jurgaitis džiaugėsi, kai išvydo plaukianti žvejybos prievaizdo namą: „ Žvejybos prievaizdas turi plaukti!-sušuko lietuvis. – Niekas jam nepadės, jis turi plaukti! Bet kranto nepasieks, ledas prakirs kaukolę, turės prigerti kaip šuo! Ojė, prigers!“(psl. 129).

E. Vichertas rašo, kad „ Žvejybos prievaizdas Griunbaumas…jam nebuvo galima nieko prikišti , išskyrus tai, kad būtent  ir buvo labai griežtas ir tiksliai laikėsi įstatymo, o tai niekam nepatiko. (Psl. 82).

Apsakymo autorius palieka gyva vokietį, jį išgelbsti lietuvio Jurgaičio dukra. E. Vichertas savo literatūrinį personažą  lietuvį nugalabija,  nuskandina.   

Šiame apsakyme taip pat nugali gėris, vokietis lieka gyvas, o lietuvis kaip blogis – sunaikinamas. Ir vėl tas pats klausimas, tai su kuo norėtumei tapatintis, ar su nuskandintu lietuviu, ar su vokiečiu.

Trečiame apsakyme lietuvė motina nužudo savo dukrą, nes ši pamilo patėvį, o patėvis įsimilėjo  ją.  Už palaidą gyvenimą nubaudžiami  abu literatūriniai personažai. Motina dukrą Madlę nunuodija, o patėvis  nusižudo. 

Ketvirtas apsakymas pavadinimu „ Endrikis Kraupaitis“. Lietuvis E. Kraupaitis gyveno anapus Nemuno į Priegliaus upę įtekančio upelio aukštupyje. E. Kraupaitis, pasiturintis lietuvis, malūno savininkas, vedęs vokietę. Lietuvis sugalvojo savo seną malūną padegti, nes „patobulėjus technikai, jį aplenkė  ne vienas konkurentas“( psl. 205). Jis tikėjosi gauti gerą išmoką, nes  apdraudė, o  už tuos pinigus pasistatyti naują malūną. Sumanymas nepasisekė, atsirado liudininkas, kuris matė, kad pats šeimininkas E. Kraupaitis padegė malūną. Teismas E. Kraupaitį nuteisė dešimt metų kalėjimo. E. Kraupaičio motina ėmėsi veiksmų išvaduoti sūnų. Ji surado melagingai liudijančią merginą, t.y. alibi savo sūnui, atseit, tą visą naktį jis buvo jos  namuose.  Teismas, prisiekusieji patikėjo melagingu liudijimu ir E. Kraupaitį išteisino ir paleido iš kalėjimo į namus. Motina, kuri puikiai žinojo, kad gelbėdama sūnų ji surado netiesą kalbančią liudininkę, pasitinka sūnų apsirėdžiusi tautiniais rūbais: „Tarpduryje pasirodė lietuviškais apdarais vilkinti senolė: jos galvą gaubė juoda, priekyje tarsi stogeliu kaktą dengianti skara, kurią iš apačios prilaikė balta kepuraitė;“ (psl.215). Sūnus aplanko melagingai liudijusią merginą ir jai siūlo pinigų, ji atsisako,  ji nenori jokių pinigų, ji tik paėmė iš jo motinos „dailius  meniškai išsiuvinėtus marškinius“, „ tokių  niekur nenupirksi, ir šilko liemenes, ir gelumbės švarkus, ir vilnoninės kojines su smulkiausiais rombų raštais. Pasikvietusi mane ji traukė iš skrynios rūbelį po rūbelio. ..Tada malūnininke, ir sutikau“ (psl. 236).

Šiame apsakyme autorius ypatingą galią suteikia  lietuviškiems  rūbams, svabiausia, rūbai įgyja  neigiamą įvaizdį. Tautiniais apsirengia ta, kuri surado sūnui melagingą liudytoją. Mergina liudijo netiesą ir ji parsiduoda ne už pinigus, bet už  lietuviškus rūbus, kuriuos parduotuvėje neįsigytų.

Puikiai žinoma, kad rašytojo aprašomu laikotarpiu lietuviai didžiavosi savo nacionaliniais rūbais, ypač merginos, nes jos ant arklių su lietuviškais aprėdais pasitikdavo aukštus pareigūnus, net karalių.

Apsakymo autorius apie vokietę, apie Enrikio Kraupaičio žmoną  rašo, kad „Kokia padori moteris tai pakęstų? Žmonės mane pažįsta kaip padorią moterį – kaip vokietę”( psl. 222).

E. Vichertas sukuria skirtingus moterų paveikslus, vadovaujantis tautine priklausomybe.  

Penktas ir paskutinis apsakymas taip pat apie lietuvę nuodytoją.  Knygoje “ Lietuviški pasakojimai” visuose  apsakymuose lietuviai yra pavaizduoti kriminaliniais nusikaltėliais. Ar autorius literatūrinius personažus ir  įvykius išgalvojo pagal didžiavokišką mentalitetą?  Manau, kad  autoriui  apšmeižti lietuvius buvo normalu, nes tai nukariauta ir nykstanti tauta.  Apie E. Vicherto pomėgį melui rašo  ir jo bendraamžis Johanas  Zembrickis, vaistininkas, tautosakos rinkėjas, raštijos darbuotojas, istorikas, gyvenęs XIX -XX pr. Jis leidinyje “ Klaipėda XIX amžiuje” II tome (98 psl) parašė, kad “Ernstas Wichertas knygoje “Grafo sūnus ir kitos novelės” (Berlynas 1889m.) 147-199 psl. novelėje “Labdarys”pavaizdavo Wienerį Ivanovo asmeniu. Tačiau jam reikėjo geriau paieškoti informacijos apie  Wienerį, o ne leisti apskrities teismo tarėjui Benno Buchardžiui skleisti tokius žemus tuometinės Klaipėdos plepalus apie šį žmogų.” J. Zembrickis  rašytojo darbą įvertino – “Taigi, Wichertas nusižengia tiesai šioje novelėje.”  

 Manau, kad visi užkariautojai elgiasi panašiai, nes jų darbai teisingi, o nukariauta tauta  dėl visko kalta. Šiandien  tai stebime Ukrainoje, kai rusai nesuvokia savo nusikaltimų masto, nes jie yra užkariautojų tauta. Jie turi gauti viską ko nori.  

 Klaipėdos miesto taryba, kai  istorikai ir Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė  ir nusprendė gatvę pavadinti vokiečio rašytojo E. Vicherto vardu, atsisakė.  Klaipėdos miesto taryba nusprendė, jog turėjo apklausti gyventojus, o ne patys siūlyti gatvės pavadinimą. Klaipėdos miesto taryba   negrąžino istorinio gatvės pavadinimo ir nepavadino jos  Ernsto Vicherto vardu.

Klaipėdos miesto savivaldybės merui A. Vaitkui

DĖL K. DONELAIČIO AIKŠTĖS                                                                         2026-04-24

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriui, kaip visuomeninei organizacijai, jau daug metų tenka prisidėti prie K. Donelaičio  gimtadienio minėjimo organizavimo, kuris vyksta sausio 1 d. Esame tos aikštės pastovūs lankytojai ir naudotojai. 

Skveras nebuvo tvarkomas, ir kaip  architektas E. Benetis sako, neprižiūrimas daiktas visada tampa neišvaizdžiu.

Liūdna, kad  nutarta aikštę ne sutvarkyti, bet pertvarkyti. Kardinaliai užsimota pakeisti architekto Petro Šadausko autorinį palikimą, nes tai, atseit,  sovietinis paveldas.

Mes, grupė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narių, drauge su architektu E. Benečiu nuvykome į aikštę, kad gyvai apžiūrėtume ir įvertintume ko neteksime ir ką įgysime, jei bus pritarta A. Žebrausko pasiūlytai K. Donelaičio aikštės rekonstrukcijai.

1. Dėl vandens gertuvės pastatymo bus sunaikinta dalis atraminės sienelės akmenų, kurie suvežti iš Lietuvos laukų ir nušlifuoti rankiniu būdu.

2. Numatyta perkelti pagrindinį takelį  ir laiptus apie metrą nuo dabar esamo. Tada jis ves ne  prie paminklo, o šalia jo. Toks perkėlimas neturi nei estetinės, nei pažintinės reikšmės.

3. Ne visiems pakilimams numatyti pandusai ir rampos, o pėstiesiems laipteliai prie jų, saugiam ėjimui.

4.  Suprojektuoti  rausvos spalvos takeliai, atseit,  raudona spalva yra būdinga Klaipėdos kraštui. Tokiu atveju raudonome fone K. Donelaitis ištirps ir susilies su danga.

5. Numatyta panaikinti pėsčiųjų taką, kuris supa  K. Donelaičio aikštę. Pėstieji neteks galimybės vaikčioti aplink.

6. Neapalvoti ir į niekur vedantys dviračių takai bei perteklinės jų stovų vietos kels tik problemas.  

PO gyvo apsilankymo K. Donelaičio prašome, prašome:

1. Neardyti atraminių sienelių.

2. Neperkelti pagrindinio tako, vedančio nuo Liepų g. prie K. Donelaičio.

3. Pandusus numatyti visiems pakilimams bei šalia pandusų suprojektuoti laiptus dėl pėsčiųjų saugumo.

4. Takeliams parinkti ne rausvą, o kitokį atspalvį, kontrastingesnį paminklui.

5. Išsaugoti pėsčiųjų patogumui takelius, kuriais žmonės kasdien kerta aikštę. Nenaikinti pėsčiųjų taką nugarinėje paminklo pusėje, nes juo eina mokyklos lankytojai.

6. Atsisakyti vandentiekio.  

7. Aikštės apšvietimui naudoti ne masinės gamybos šviestuvus, bet pagaminti kuo artimesnius buvusiems originaliems.

8. Atnaujinti  mažosios arcitektūros elementą suoliukus, juos pastatyti ne ant takų, o šalia jų, suformuojant specialias vietas.

9. Numatyi šiukšlių dėžes.

Sovietinės Lietuvos mokyklinis istorijos vadovėlis pateikia informaciją  tik  apie 1940 m. liepos mėn. tariamą socialistinę revoliuciją ir apie delegaciją,  išvykusią  į Maskvą paprašyti,   kad Lietuvą priimtų  į Sovietų sąjungos sudėtį.

To laikmečio mokykliniame istorijos vadovėlyje nerašoma, kad prieš tariamą socialistinę revoliuciją,  birželio mėn. 15 d.,  sovietų tankai kirto Lietuvos valstybinę sieną ir ją faktiškai okupavo.

Sovietinės ideologijos esmė –  akcentuoti  tik naudingus istorinius faktus bei užmiršti  arba slėpti nepatogius įvykius.  Todėl jų pateiktą istoriją galime pavadinti  „išpešiotos vištos“ teorija. Sovietai pešiojo ir mėtė lyg plunksnas netinkamus faktus, o tinkamus hiperbolizavo,  kad visuomenė matytų tik tą „tiesą“, kuri buvo naudinga okupacinei valdžiai. 

Sovietinė istorija neigia istorinių įvykių seką, ignoruoja 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdytą  okupaciją, tačiau  plačiai viešina  sekantį faktą –  1940 m. liepos – rugpjūčio mėn., taip vadinamą,   kolaboravimą. Okupacija yra priežastis, o pasekmė –  kolaboravimas.  Lietuvos Respublikos Seime  tariami Lietuvos patriotai, nutarę  vadovautis sovietine idiologija, atsisakė  istorinių įvykių  nuoseklumo. Jie  neparuošė bei  nepriėmė įstatymo, kuris būtų skirtas okupacijai, kaip svarbiausiam, pirminiam istoriniam  įvykiui įvertinti. Iki šiandien nėra  įstatymo  leidžiančio Staliną  patraukti  į karo nusikaltėlių teismą, kaip vieną iš II pasaulinio karo organizatorių, okupavusį  Lietuvą. Vietoj to  paruošė  Desovitizacijos įstatymą, skirtą sekusiam istoriniam įvykiui po okupacijos.  Lietuvos politikai,  atsisakydami ruošti sprendimą, jog  Stalinas –  tarptautinis karo  nusikaltėlis,   tuo pačiu, kviečia buvusį okupantą sugrįžti. Taip pasielgę politikai deklaruoja tarnystę Putinui. Desovitizacijos įstatymą  reikia pavadinti  “gėlių mėtymu”  okupantui po kojomis. Šiandien yra siunčiama  žinia potencialiam būsimam okupantui,   jei jis  ateis užgrobti Lietuvos: nepaduos jo į teismą kaip karo nusikaltėlį, paliks ramybėje, kovos su kolaborantais, vykdys desovitizaciją,  deklaruos tautiečiams panieką  už bendradarbiavimą su priešu.  

Praeitais metais Klaipėdos miesto taryba atsisakė keisti kolaborantų Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių pavadinimus. 

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Paulė Kuzmickienė, kuri paruošė Desovitizacijos įstatymą, Lietuvos vyriausybės atstovė Daiva Kerekeš, kuri skundė Klaipėdos tarybos sprendimą,   Vilniaus administracinio teismo  teisėjai Jolita Rasiukevičienė, Arūnas Kaminskas ir Vita Valeckaitė bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai  tapo užsakymo stalu, nes jie sutiko ir pritarė,  jog priežastis nėra  svarbiausias įvykis, o  pasekmė jiems tapo  svarbiausiu faktu. Jie atsisakė laikytis nuoseklumo ir eiliškumo vertinant  istorinius įvykius. Gėda, bet anksčiau išvardintieji,  valdžią atsovaujantys,  pritaria, jog galima  taikyti sovietinius metodus – ištraukti iš įvykių sekos  faktą, kuris, atseit, deklaruoja patriotizmą ir tautai,  kaip prisidirbusiems „kačiukams“,  kaišioti po nosimi reikalavimą neigiamai įvertinti kolaborantus.

Lietuvos gyventojai, reikalaujantys laikytis vakarietiškos demokratijos, kad visi istoriniai įvykiai būtų  įvertinami  pagal  chronologišką seką,  atsisakę paklusti sovietinės istorijos reikalavimams, yra vadinami kremliniais ir vatnikais. Lietuvos gyventojai, pritariantys sovietinės istorijos metodologijai, yra vadinami patriotais.

Būtina teisiškai įvertinti  1940 m. birželio mėn. 15 d. okupaciją. Kol nėra teisiškai įvertintas Sovietų sąjungos, kaip karo organizatorės, nusikaltimo mastas, kai jos suokalbininkė Vokietija sulaukė pasmerkimo, kol vyksta paruošiamieji darbai, turėtų būti stabdomas Desovitizacijos įstatymo vykdymas.

Klaipėdos miesto savivaldybė galėtų žymiai daugiau prisidėti  prie viešinimo  vieno juodžiausio tautos įvykio – okupacijos.  Jei nebūtų  į Lietuvos  teritoriją įžengę  nekviesti svetimos valstybės kareiviai,  tai nebūtų ir kolaboravimo – po to sekusios pasekmės.   

Įteiksime  Lietuvos Respublikos Vyriausybei  reikalavimą, kad Vilniaus  kultūros ir sporto rūmuose įkurtų garbingą sąjūdžio istorijos atminties įamžinimo muziejų.

Lietuvos vyriausybė, atseit, smerkia totalitarizmą, pratęsia sankcijas  Baltarusijai, Rusijai.  Ar tai nėra apsimestinis veiksmas, nes Vyriausybė  per Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkę Fainą Kuklainsky bendradarbiauja  su Rusijos piliečiu, kuris remia Putino  įgyvendinamą  totalitaristinę valdymo sistemą Rusijoje?   Vienas iš jų, –  Europos žydų kongreso pirmininkas Viatcheslav Moshe Kantor. Šis įtakingas žydas pagal Europos sąjungos teismo sprendimą  prisideda  prie Rusijos pelnų ir yra artimas Putino draugas.  JAV administracija šį verslininką yra įtraukusi į Kremliaus sąrašą. Visi Rusijos piliečiai, kurie pasmerkė karą Ukrainoje, tapo inoagentais ( užsienio agentais) ir išvyko iš Rusijos, prarado uždirbtus pinigus arba atsidūrė kalėjime. V.M. Kantor puikiausiai jaučiasi Rusijoje ir toliau krauna savo kapitalą. Jis ir F. Kukliansky važinėjasi po  Europa,   organizuoja arba dalyvauja konferencijose, kurios skirtos  antisemitizmui. Jis, save paskelbęs tolerancijos ir susitaikymo šalininku, pateikia veiksmų  planą, kaip kovoti su sugrįžusiu antisemitizmu.  Deja, Rusijoje V. M. Kantor nepropaguoja nacionalinės atsakomybės modelio dėl patyčių žmogaus gyvybei. Ar jis nemato, kad ekstremizmas tapo Rusijoje valstybine politika? Ar jis nežino, kad  Rusijos prezidentas siunčia žudyti ukrainiečius, vien todėl, kad jie  gina savo Tėvynę Ukrainą? V. M. Kantor, nepasmerkęs   Rusijos, Putino  už antiukrainietišką politiką  ir neparuošęs  veiksmų plano, kaip stabdyti  Rusijoje neapykantą ukrainiečiams, yra grėsmė Lietuvos saugumui.  Antisemitizmas ir antiukraizmas turi tas pačias šaknis – tautinę neapykantą.   F. Kukliansky dalyvavimas apsimestinio žmogaus gyvybės gynėjo  V. M. Kantor veikloje yra pavojus nacionaliniam saugumui. V. M . Kantor Lietuvoje turėtų būti paskelbtas persona non grata.  

Reikalaujame Lietuvos vyriausybės pirmininkės Ingos Ruginienės atsisakyti nuo žydų memorialo idėjos, nes aiškiai matome, kad V. M. Kantor antisemitinis judėjimas tėra širma savo draugo, Rusijos prezidento, tikslams įgyvendinti.

2026-02-12 „Verslo žinios“ rašo, kad   Vyriausybė grįžta prie idėjos Vilniaus koncertų ir sporto rūmus paversti žydų memorialu.   
                         Manome, kad Vyriausybė privalo aiškiai pasakyti,  ar garbinga  bendradarbiauti  su žydų organizacijomis, kurioms vadovauja „Europos žydų kongreso“ pirmininkas  Viatcheslav Moshe Kantor, atvirai deklaravęs paramą ir draugystę Rusijos prezidentui.  

V. M. Kantor, turintis Rusijos, Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietybes, į Europos Sąjungos  sankcijų sąrašą pateko 2022 m., nes  yra atsakingas už materialinę ir finansinę paramą veiksmams, kurie kenkia Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba kelia jiems grėsmę , ir kad V.M.  Kantor yra Rusijos oligarchas, pagrindinis akcininkas    „Akron Group“, vienos didžiausių Rusijos trąšų gamintojos, kuri vykdo ir karinės pramonės užsakymus.

V. M. Kantor advokatai kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą, kad panaikintų sankcijas. V. M. Kantor advokatai teigė, kad nėra įrodymų apie ginamojo glaudžius ryšius su Kremliumi ar naudą, kurią jis gauna iš karo Ukrainoje.

2025 m. sausio 15 d.  Europos Sąjungos Teisingumo teismas sankcijų nepanaikino, nors  buvo pateiktas  jį palaikantis laiškas, kurį pasirašė 42 įvairių žydų bendruomenių atstovai.  Teismas nusprendė, jog iš pateiktų  dokumentų apie „Akron Group“ struktūrą matosi, kad   tikrasis savininkas buvo V. Kantor ir jo trys nepilnamečiai vaikai, o draugystę su Rusijos prezidentu rodo  viešai prieinami dokumentai, įskaitant naujienų straipsnius.

 2025 m. gegužės  12 d. V. Kantor advokatai teikė apeliacinį skundą.

Amerikiečių verslo žurnalo  „Forbes“ duomenimis  2026-03-11   V. Kantor pagal turtingumą užėmė pasaulyje   Nr. 251, jo turtas įvertinamas  realiuoju laiku 12 mlrd. USD. 

Ukrainiečių kariuomenė 2026 m. vasario  mėn. dronais atakavo Smolensko srityje esančią Dorogobužo chemijos gamyklą. Ši gamykla priklauso trąšų gamintojui „Acron Group“, kurio pagrindinis akcininkas V.M. Kantor. Minėtoji įmonė, be kita ko, gamina amoniaką, amonio nitratą ir azoto rūgštį – šios medžiagos taip pat gali būti naudojamos kariniams tikslams.

Tiek Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimas 2025 m. sausio 15 d. –  V. M. Kantor nepanaikinti sankcijų, tiek Ukrainos kariuomenės naikinami  dvigubos paskirties „Acron Group“ objektai Rusijos teritorijoje suponuoja mintį, – V. M. Kantor yra pavojingas  Lietuvos saugumui.    Organizacijos, kurios bendradarbiauja su V. Kantor, t.y. “Europos žydų kongerso” narės taip pat yra pavojus Lietuvos saugumui.

Pažymėtina, kad Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė yra šio Kongreso narė, o bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky 2020 m. tapo „Europos žydų kongreso“ Vykdomojo komiteto narė.

Lietuvos URM 2017-11-01,    reaguodama į Europos žydų kongreso pareiškimą   dėl tariamo rašytojos Vanagaitės persekiojimo, pabrėžė, kad iškraipant tiesą – supriešinti žydų genocido ir Lietuvos  antisovietinės rezistencijos rėmėjai. Deja, F. Kukliansky veiksmai ir šiuo metu tapatūs.

Europarlamentas  2022 m. Rusiją pripažino teroroizmą remiančia valstybe. Rusijos Federacijos išpuoliai ir žiaurumai nukreipti prieš Ukrainos civilius gyventojus, civilinės infrastruktūros sunaikinimas ir kiti sunkūs žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai prilygsta teroro aktams prieš Ukrainos gyventojus.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas patvirtino, kad Europos žydų kongreso pirmininkas V. M. Kantor ženkliai prisideda prie  Rusijos vyriausybės, terorizmą remiančios valstybės,  pajamų.  Skandalas, kad V. M. Kantor tikisi, jog padedant žydų organizacijoms bus  panaikintos jam sankcijos. Tikisi, kad Europos  Sąjungos Teisingumo teismas nesupranta kokie „aitvarai“ neša V. M. Kantor milijardus dolerių  ir, kad nėra  jo kaltės  dėl  Ukrainos civilių gyventojų  ir infrastruktūros naikinimo.

Kol „Europos žydų kongresui“ vadovauja V.M. Kantor, o Lietuvos žydų bendruomenė yra šios organizacijos narė, tol Lietuvos vyriausybė neturi palaikyti  jokių ryšių su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene bei žydų organizacijomis, nepasmerkusiomis V. M. Kantor,   negali būti ir kalbų apie  žydų memorialo steigimą.   

  

Kretingos 13-2, Klaipėda, tel. +37064024954, e.p.virginija.jurgileviciene@gmail.com

LR Vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnis nurodo, kad  seniūnaičio  pareiga yra kalendoriniams metams pasibaigus per 2 mėnesius seniūnaitijos gyventojams pateikti  praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams.

Įstatyme nėra nurodyta kokia forma pateikiama ataskaita   seniūnaitijos gyventojams. Pagal įstatymą galima:   gyvai, susirinkimo metu, arba popierine forma, kuri  patalpinama savivaldybės internetiniame puslapyje, rubrikoje „Seniūnaičiai“.  

Jei organizuosi susitikimą su gyventojais ir jiems gyvai pasakosi apie atliktus darbus bei  numatomus  veiklos lūkesčius einamiesiems  metams, tai pagal Klaipėdos savivaldybę nebus ataskaita.

Universiteto seniūnaitijoje prioritetinis ir svarbiausias darbas buvo ir tebėra  V. Berbomo g. 2, Kretingos g.11, Kretingos g. 13, Kretingos g.15, Kretingos g. 17, Kretingos g. 19, Kretingos g. 21  kiemų renovacija. Šio rajono gyventojus , prieš pradedant kiemų tvarkymą, pakviečiau į susitikimą su vicemeru Algirdu Kamarausku ir Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Inga Kubiliene. Susitikimas  vyko Klaipėdos universiteto patalpose.

Gyventojų pageidavimu organizavau susitikimą su „Žemynos“ gimnazijos vadovybe, tėvų komitetu, savivaldybės atstovais dėl moksleivių motorinių transporto priemonių  parkavimo gyvenamųjų namų kiemuose. Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai pažadėjo, kad pastatys ženklą, jog  motorinių transporto priemonių statymas kiemuose yra  draudžiamos.

Kiemų renovacija tapo iššūkiu gyventojams. Jie pageidavo pašalinti, kaip jiems atrodė, perteklines  kilimų valymo karstykles, iškloti trinkelėmis gyventojų pramintą takelį į „Parko“ autobusų stotelę tarp Kretingos g. 13 ir Kretingos g.  17, pastatyti dviračių stovus bei atlikti kitus smulkius pakeitimus, kurie nebuvo numatyti kiemų renovacijos plane.

Universiteto seniūnaitijos antrasis  pagal svarbą darbas buvo Liudo Giros gatvės pavadinimo pakeitimas. Šios gatvės didžioji dauguma gyventojų susirinkime  dar 2024 m. nusprendė,  jog jie  nesutinka, kad L. Giros gatvė būtų pervadinta Ernsto Vicherto vardu.

Mes, XXI a. klaipėdiečiai,  turime skirtingas  nuomones dėl E. Vicherto veiklos.  Vieni  mano, kad E. Vichertas yra ta asmenybė, kurią būtų garbė turėti savo vardynuose, kuris įnešė į vokiečių pasaulį lietuvių vardą. Tai esanti  mūsų miesto istorinė atmintis, nes Klaipėda- daugiakultūris miestas. Kiti, teigia, kad Klaipėdos miesto istorinėje atmintyje liko rašytojas,   kuris  lietuvį vokiečių  pasauliui pavaizdavo   kaip amoralų žmogų. Nutautinimo politikos esmė, kad mes, lietuviai, tokie ir buvome, tai ko pykstame už „tiesą“ . Manome, kad  neišsižadėjusių savo kalbos  lietuvių,  pavaizdavimas vokiškoje literatūroje kaip žmogžudžius  turi asimiliacijos tikslą. Todėl tariamos  tiesos  skelbėjo E. Vicherto įamžinimas yra nepriimtinas.

Klaipėdos miesto taryba atsisakė L. Giros gatvę pervadinti į E. Vicherto, nes  „Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupėje“, kuri ruošė rekomendacijas, jos buvo nenuoseklios.  Pervadinant Salomėjos Nėries gatvę Darbo grupė siūlė gyventojų apklausą, o dėl L. Giros – ne.  Vyriausybės atstovė  Klaipėdos ir Tauragės apskrityse Daiva Kerekeš administraciniam teismui apskundė   Klaipėdos miesto tarybos sprendimą nepakeisti L. Giros gatvės pavadinimo į rašytojo ir teisėjo Ernsto Vicherto vardą.

Liudo Giros gatvės gyventojai, sužinoję, jog Klaipėdos miesto savivaldybė yra paduota į teismą, delegavo mane, seniūnaitę, trečiuoju asmeniu.  2025m. balandžio 2d. su prašymu kreipiausi į Panevėžio teismo rūmus, kad mane įtrauktų trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes L. Giros gatvės pavadinimo pakeitimas gyventojams gali turėti įtakos jų  teisėms ar pareigoms. Teismas atmetė prašymą motyvuodamas,  kad administracinė byla nėra susijusi su Seniūnaitija ir pastaroji neturi jokių teisių ir pareigų. Panevėžio rūmams parašiau pakartotinį prašymą teigdama,  kad  Seniūnaitija nėra tik tuščias   žemės plotas, kuris sudarytas iš gyvenamųjų vietovių. Tų gyventojų interesus aš atstovauju. Deja, trečiuoju asmeniu nebuvau į bylą įtraukta ir teismas atsisakė išgirsti L. Giros gatvės gyventojų lūkesčius.

Klaipėdos universitetas kviečia seniūnaitijos gyventojus  į reguliarius Vydūno skaitymus „Vydūnas – tautai ir valstybei“.  Šių renginių režisierius, moderatorius ir renginio organizatorius yra Juozas  Ivanauskas, kuris man siunčia kvietimus ir  temas, kad pakviesčiau seniūnaitijos gyventojus.

Esu Klaipėdos seniūnaičių sueigos sekretorė. Teikiau pasiūlymus  LR Vidaus reikalų ministerijai  dėl LR Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio  pakeitimo ir Klaipėdos miesto savivaldybei dėl didesnės seniūnaičių išmokos.

Aš, kaip seniūnaitė, reguliariai pasisakau iš Klaipėdiečių tribūnos dėl lietuviško materialaus ir nematerialaus istorinio palikimo. Kviečiu klaipėdiečius pasinaudoti galimybe tiesiogiai įtakoti Klaipėdos miesto tarybą, išsakyti lūkesčius, padėkoti administracijai ir politikams.

Veiklos kryptys 2026 metais:

• Tarpininkauti, kad tarp Klaipėdos savivaldybės ir gyventojų vyktų konstruktyvus dialogas dėl renovuojamų kiemų galutinio sutvarkymo.  

• Rūpintis, kad būtų apšviesti Kretingos g. 1, Kretingos g. 3, Kretingos g. 5  ir Berbomo  g. 1, Berbomo g. 3 kiemai.

• Ginti L. Giros gatvės gyventojų interesus dėl nematerialaus tautinio paveldo išsaugojimo.
• Kviesti seniūnaitijos gyventojus į kaimynų šventę ir Vydūno skaitymus.

Minime Lietuvos -Lenkijos sukilimą, vykusį  1830m.- 1831m., sekantis Lietuvos-Lenkijos sukilimas  datuojamas 1863m-1864m.,  toliau seka Klaipėdos -1923 m. ir Birželio –  1941 m.

Žiniasklaida  patvirtino, kad atvyks į Lietuvą  Ukrainos prezidentas Zelenskis ir Lenkijos prezidentas Navrockis. Abiejų šalių prezidentai drauge su Lietuvos vadovu Gitanu Nausėda dalyvaus 1863–1864 metų sukilimo metinių minėjime.

Niekas neskelbia, kad aukščiausieji Lenkijos ir Ukrainos  vadovai atvyks paminėti Lietuvos -Lenkijos dieną. Nesuprastų, kas čia per Lietuvos-Lenkijos diena. Deja, tokį nesuprantamą minėjimą turime mūsų kalendoriuje, tai Klaipėdos krašto diena. Kas tai per diena?  Pasirodo, tai Klaipėdos sukilimo diena.

Prezidentų  sprendimas drauge paminėti  1863m-1864m.,   sukilimą, premjerės dalyvavimas minint Klaipėdos sukilimo metines aiškiai teigia, kad istorija tapo labai svarbii priemonė kovoje su imperine ideologija.

Imperinei pasaulėžiūrai kova už laisvę, už nepriklausomybę, už  tautos susijungimą yra nepriimtina kova. Niekindami ir tyčiodamasi iš išsivadavimo kovos, jie stengiasi  ją neigti. Todėl imperinės jėgos, o jų Lietuvoje turime pakankamai, Klaipėdos sukilimą pervadino į Klaipėdos krašto dieną. Taip pat Klaipėdos sukilimą  jau ne vienerius metus siekia pervadinti   į karinę akciją.

Todėl būtina kalendoriuose, kurie  skirti  minimoms dienoms, parašyti kaip  Klaipėdos sukilimo diena, o  ne Klaipėdos krašto diena.