Deimantė paprašė pagalbos, o mes, piliečiai, buvome per silpni jai padėti. Kiek tai tęsis?

2021-04-17 Atgimimo aikštė. Klaipėdiečiai su reikalavimu skirtu valdžiai.

2021-04-17 Atgimimo aikštė. Klaipėdiečiai su reikalavimu skirtu valdžiai.

2021 m. balandžio 17 d. klaipėdiečiai į Atgimimo aikštę atėjo su plakatu, kuriame buvo parašyta „Klaipėda reikalauja: Šalin rankas nuo N. Venckienės kovotojos prieš pedofiliją! Ar dar gyva Deimantė?“

Kai  tokie ir panašūs klausimai užduodami jau 107 kartą,  tai  reiškia, kad vis dar  ieškomi atsakymai.  Kodėl  Lietuvoje neigiama pedofilija, kuria užsiiminėjo aukštas pareigas užimantys pareigūnai?  Kodėl tyčiojamasi iš N. Venckienės ir piliečių, kurie negali susitaikyti su akivaizdžiu valdžios melo demonstravimu?   Manome, kad jie siautės  tol, kol  valdžia Lietuvoje  turės sprendimų  galias.

Žymus britų istorikas Naillas Fergusonas  informavo  Europą,  ir tame tarpe Lietuvą,  kaip yra  įgyjamos valdžios galios. Jos įgyjamos, kai  perimami arba, dar kitaip pasakius,  užgrobiami  universitetai ir žiniasklaida.  Pagal N. Fergusoną Rusija protų okupaciją  realiai  pradėjo įgyvendinti po 1991 metų, kai sugriuvo  Sovietų sąjunga. Leftistai, kurių ideologiniai vadai sėdi Kremliuje,   prastumė į aukštus postus  tuos, kurie ėmė įrodinėti, kad visuomenė turi gyventi pagal tikėjimo tezes.

Klaipėdiečiai mano, kad  leftistų   reikalavimai politikoje vadovautis tikėjimu, o  ne diskusijose ieškoti tiesos, yra kritinės pasaulėžiūros  eliminavimas, siekiant įgyvendinti tikėjimo ideologiją.   Lietuvoje leftistai  pasitelkė etiketes ( violetiniai, patvoriniai, karbofoso koloradiniai,  vatnikai ir t.t. ),  kurias galima pavadinti  tikėjimo reikalvimais. Leftistai, neįtinkančioms visuomeninėms grupėms prisegę etiketes, siekia  automatinio  jų  pasmerkimo.

Ar Deimantę,  kaip liudininkę,  nesunaikino, sužinosime tik atėmę iš valdžios galias.  Valdžia tai puikiai žinojo,  todėl 2020 m. į Seimo rinkimus „išleido“   daug   partijų. Leftistinė valdžia laimėjo  Seimo rinkimus.

2021-05-15 vyks šeimų maršas. Kaip norėtųsi, kad  būtų vienas reikalavimas,  -  pedofilų seksualiniams džiaugsmams neleisime sugriauti  vaikystės.

Piliečiai, kurių  sąžinė dar nėra pavirtusi į pinigų maišelį, prisimena, kaip Deimantė atsisakė eiti su biologine motina, kaip  valdžia  nutarė Laimai Stankūnaitei  perduoti dukrą, o vėliau  jas paslėpti nuo žmonių.

Piliečiai  renkasi kiekvieno mėnesio 17 dieną priminti valdžiai, kad laukia iš jos įrodymų, jog  mergaitę nenužudė arba nepavertė daržove.

Ateisime į Atgimimo aikštę  ir gegužės 17 d.  12 val. , nes mes nesame mergaitei pavojus, nes mes ją saugojome, kaip liudininkę  pedofilijos byloje. Visiškas teisingumo degradavimas, kai valdžia nutarė pedofilais įvardinti Deimantės senelius ir jų kaimynę.

2021-05-17 bus lygiai devyni metai, kai ginkluoti policininkai siautėjo Kluonio g. Garliavoje. Susidorojimas, melas negali būti užmirštas, kviečiame  ateiti ir valdžiai priminti, kad ji jau 9 metus tarnauja blogiui, pedofilų klanui.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Lietuvos piliečiai nepasveikins kandidatą į LGGRTC direktoriaus postą, bet gedės, kad tapsime dar labiau supainioti su sovietine praeitimi

Arūnas Bubnys  2021-04-15 Seimo  vakariniame posėdyje  prisistatė  kandidatu   į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau – Genocido centras) generalinio direktoriaus postą.

Pretendentas savo kalboje  kaltino buvusį direktorių  dėl dirbtinio supriešinimo,   nors  pats savo parašu prisidėjo prie organizuoto skandalo. Manome, kad Seimas patvirtinęs Genocido centro direktoriumi  A. Bubnį,  demaskuos save, kad dirba ne Lietuvai, bet vykdo generolo Černovo nurodymus.

JAV vadovybė kaltina Rusiją, kad ji kišosi į rinkimus. Jei Rusija kišosi į JAV, tai tuo labiau į kaimyninės valstybės – Lietuvos rinkimus.  Į kokias politines jėgas investavo autoritarinė  kaimynė? Atsakymas -  į tas, kurios padėtų klastoti Lietuvos istoriją, t.y. paliktų galioti sovietinę istoriografiją. Manome, į tą politinę jėgą, kuri atstatydino Adą Jakubauską ir patvirtins A. Bubnį.

Ko siekia Rusija Lietuvoje? Pirmiausia, kad liktų ta istorija, kurią jie mums rašė, kai buvome okupuoti.  Jų tikslas yra  akcentuoti, kad nuo pirmos dienos, kai naciai įžygiavo į sovietų okupuotą Lietuvą, lietuviai ėmė  žudyti žydus.

Todėl sovietinė Holokausto istoriografija nutyli, o  kai negali tylėti, tai klastoja pirmąjį nacių įvykdytą masinį žydų ir komunistų sušaudymą Lietuvos teritorijoje 1941-06-24  Gargžduose. Atvykę policininkai iš  okupuotos Klaipėdos, demonstravo lietuviams, kaip reikia elgtis su žydais ir komunistais.  1941-06-24 Gargždų pagrome  nedalyvavo Lietuvos policininkai ar baltaraiščiai .    Tačiau rusų kalba pateiktame  Šklovskio Levo (Шкловский Лев) sudarytame Holokausto atlase parašyta, kad lietuviai dalyvavo Gargždų žudynėse.  Pridedame rusišką šaltinį. http://world.lib.ru/s/shklowskij_l/rrrr.shtml?fbclid=IwAR3dzrPGSOSL0UyI5e7L1WRXoferd3X2seYIzpp4qTHrQzI2UTghMoa-08A

Sovietinė istoriografija sąmoningai sudėlioja įvykius taip, kad dėl Holokausto yra kalti  lietuviai, kad jie, atseit,  turi žudikų geną.  Ilgametis darbuotojas A. Bubnys ir jo vadovaujamas  skyrius Genocido centre nepaneigė absurdiškų kaltinimų,  atvirkščiai,  Genocido centro darbuotojas Valdemaras Klumbys reikalauja pripažinti, kad  „tarpukariu antisemitizmas net ir tarp kultūrinio elito narių, taip, tai padėjo įtraukti vietinius gyventojus į žydų žudynes nacių okupacijos laikais,..“.   Pasirodo, kad didžiausi žydų  pagromai per nacių okupacinį laikotarpį  buvo ne tik Lietuvoje, bet taip pat Latvijoje ir  Estijoje.   Kas mus, Pabaltijo  tautas,  privertė elgtis panašiai?  ( Pabaltijo valstybėse nuo 1941 m. iki 1944 m. buvo nužudyta  90 ir daugiau procentų  žydų). Ar kalti  genai? Tikrai, kad „Ne“, nes estų protėviai į Europą atėjo prieš 10 tūkstančių metų, o lietuvių, latvių prieš 5 tūkstančius metų.  Mus, Pabaltijo  tautas ne genai vienijo, bet sovietų okupacija.   Apie Sovietų okupacijos  įnašą į Holokaustą  parašė  istorikas iš JAV Timothy Snyder knygoje „Kruvinos žemės“ Europa tarp Hitlerio ir Stalino“.  Lietuvoje,  taip rašančio ape Holokaustą  istoriko  -  neturime.

Manome, kad prie sovietinės istoriografijos likti reikalauja    Maskva,  pasitelkdama žydų bendruomenę, todėl tai  tarptautinei  žydų bendruomenei, kuri  tarnauja   tokiai pat totalitarinei sistemai, kaip nacistinė, laikas pasakyti , kad švarindami sovietinę okupaciją, iš tikro, šlovinate ir jos  dvynę – nacistinę sistemą.

Manome, jei atkūrus Nepriklausomybę, nebūtume turėję  „vyresniojo brolio“ 30-ties metų kontrolės, tai seniai Lietuvos Holokausto  istorija būtų  tokia kokia ji buvo iš tikrųjų, be sovietinės „pasakos“.

2021 m. balandžio mėn. 1d., balsavimas Seime  dėl Genocido centro direktoriaus  aiškiai  parodė  politines jėgas, kurios tapo Maskvos „šestiorkėmis“. Manome, tai konservatoriai, abi liberalų partijos ir socialdemokratai.  Putinas nėra kvailas, negi jis investuos į Uspaskich partiją arba valstiečius, kuriuos  žiniasklaida stebi, lyg per padidinamą stiklą.   Konservatoriai ir liberalų partijos yra, kaip ir   patriotinės, kaip ir turinčios  piliečių pasitikėjimą, todėl  gali vykdyti Kremliaus nurodymus ir manome,  nebus įtartos Lietuvos interesų išdavyste.  Štai ką aiškiai pasakė balsavimas, vykęs Seime

Seimo narius kviečiame tarnauti gėriui ir taikai, o ne autoritarinei Rusijai.  Kviečiame nepatvirtinti  A.  Bubnio kandidatūros.  Išmokime skaudžią holokausto pamoką ir kurkime visuomenę  be  totalitarinių sistemų balinimo.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kvietė mane diskutuoti, o paskui – atsisakė

Arūnas Marčauskas, kuris yra facebooko viešos grupės „Klaipėda kalbasi su Lietuva apie politiką“ administratorius, balandžio 10 d. patalpino Viačeslavo Titovo nuotrauką. Taip pat parašė tekstą „Ar dar prisimenate šitą veikėją (beje, ultra patriotų Naglis Puteikis ir Virginija Jurgilevičienė (ši vargšė vis dar mūsų grupės narė) draugelį)? Išmestas iš politinių barščių rusofašistas V. Titovas savo fb paskyroje jau nebesicackina ir atvirai varo Putino propagandonizmą. Gaila, bet Policijos virtualus patrulis nė velnio jo atveju neveikia.“

Apie A. Marčausko tekstą sužinojau iš pranešimo. Nutariau sureaguoti ir parašiau keletą komentarų. Po trečio komentaro visi mano ir jo surašyti teiginiai buvo ištrinti, o į mesendžerį atėjo žinutė „Linkiu pasveikti“.

Keistai A. Marčauskas elgiasi, t.y. sukūrė facebooke puslapį, kviečia diskutuoti, bet jei nepatinka oponento išsakytos mintys, tai viską ištrina. Todėl diskusiją teks perkelti į kitą erdvę, į elektroninį laikraštį.

Diskusijos esmė – klaipėdietis politikas V. Titovas. Mano nuomonė apie V. Titovo baudžiamąją bylą – Kremliui prireikė „nuskriaustojo“, o Lietuvos politikai, žiniasklaida, teisėtvarka įvykdė Putino užsakymą. Todėl šiandien Rusija savo filmukuose gali kalbėti apie „nedemokratinę Lietuvą“, kurioje yra teisiama už nuomonę.

 Pagal A. Marčauską, man „stogas pavažiavo“. Atsakiau, kad nenusišneku, nes Lietuva yra įvelta į hibridinį karą ir Rusijai reikia medžiagos apie „fašistinę“ Lietuvą. Atsirado proga kviesti V. Titovą į propagandinius Kremliaus užsakomuosius filmavimus, kuriuose jis teigia, kad buvo nuteistas už nuomonę.

Lietuvos pokario laikotarpis, t.y. XX a. vidurio istorija – gyva, nes dar yra žmonių , kurie matė savo akimis kas vyko, papasakojo savo vaikams ir anūkams. Todėl lieka neatsakytas klausimas, ar V. Titovas apšmeižė partizaną Vanagą, ar išsakė dalies lietuvių nuomonę? Šiandien partizaninis judėjimas neturi vieningo pasakojimo. Todėl, nei V. Titovas, nei jo teisme dalyvavę ekspertai: Arvydas Anušauskas ir Marius Laurinavičius nėra absoliučiai teisūs. Kaip galima nuteisti, jei istoriniai įvykiai dar neturi galutinių ir visiems priimtinų išvadų?

Manau, kad A. Anušauskas ir M. Laurinavičius, kurie liudijo V. Titovo byloje, vykdė neomarksistų užsakymą, nes pagal marksistus yra dvi antagonistinės jėgos. Realiame gyvenime buvo visai kitokia situacija. Todėl laikas keisti tarybinių laikų istoriografiją.

Jau viešoje erdvėje skaitome apie partizanus – persirengėlius. NKVD kurdavo ne tik savo būrius, bet skirdavo savo žmogų, kuris rinkdavo kaimo bernus ir suformuodavo partizaninį būrį. Kokia suma buvo sumokėta partizanų skundikams, etatiniams pranešėjams, kokiais būdais infiltruodavo į tikruosius partizaninius būrius savo žmones, tai klausimai, kurie yra taip pat neatsakyti.

Kas gali paneigti, kad buvo ne tik nurodymas, kiek išvežti iš Lietuvos į tremtį, bet ir kiek procentų kaimiečių sušaudyti vadinamiems, partizanams, kad nereikėtų iš Lietuvos vežti, vargti, o po to kažkur apgyvendinti, prižiūrėti – paprasčiau juos, lietuvius, vietoje sunaikinti. Ar ne toks likimas ištiko Seimo nario Dainiaus Kepenio pagarsintą Lebrikų šeimą, kurios palikuonys viešai yra pareiškę, kad „štai galimiems budeliams broliams Beržiniams stovi paminklas, kurį žmonės karts nuo karto apipila dažais.“

Kas gali paneigti, kad Partizanų karo lauko teismas negaudavo šmeižikiškų laiškų apie kaimiečius iš infiltruotų į partizaninį judėjimą? Kas gali paneigti, kad Karo lauko teismas nepriimdavo sprendimų vadovaujantis melagingais pranešimais?

Kas tokios diskusijos labiausiai nenori? Aišku, kad Maskva, nes bus atskleisti kraupūs NKVD darbai, kurie ugdys patriotizmą, nenorą dar kartą būti okupuotais ir patirti tai ką išgyveno seneliai ir proseneliai.

Manau, kad Maskva yra patenkinta, nes gavo „auką“ – V. Titovą ir liko senas sovietinių laikų naratyvas apie partizaninį judėjimą. Manau todėl, kai buvo sprendžiamas Ado Jakubausko likimas, A. Anušauskas gynė Mingailę Jurkutę, kuri atstovauja sovietinį partizaninį naratyvą, t.y. neatskleidžia NKVD vaidmens partizaniniame judėjime, nenurodo kiek procentų buvo melagingų partizaninių būrių. Kiek tų sovietų įkurtų partizaninių būrių atstovų išsiuntė į lagerius ir ten jie buvo informatoriais?

Neturime atsakymo ir į kitus klausimus, susijusius su NKVD instrukcijomis, kurios buvo skirtos partizaninio judėjimo kompromitavimui.

Kol viešai nebuvo paviešinti britų istoriko Niallo Fergusono teiginiai, kad universitetus ir žiniasklaidą yra užgrobę kairieji, liberalai galėjo save įvardinti garbingais piliečiais. Šiandien, kai yra paviešinta leftistų ideologija, o tai tikėjimo tezės, tai liberalus galima įvardinti , kaip politinę jėgą, kuri dirba ne Lietuvos interesams. Jie politinius konkurentus šalina loginių šmeižto skandalų pagalba, ir jiems tai ne problema, nes jiems žiniasklaida pataikauja. Toks pats leftistų scenarijus buvo vykdomas, organizuojant skandalą prieš A. Jakubauską.

Matydama vienpusiška nuomonę LRT puslapyje nusiunčiau straipsnį pavadinimu „Nesutarimai ar susidorojimai vyksta LGGRTC?“. Gavau atsakymą, kad užsakomųjų straipsnių savo portale netalpina. Kodėl visuomeninė žiniasklaida tyčiojasi iš savo piliečių, atseit, jie savo nuomonės neturi, kažkas užsako ir piliečiai tokie nesupratingi, jog jais gali manipuliuoti, todėl visuomeninė žiniasklaida gelbsti „paklydėlius“ ir neviešina jų nuomones.

Tą patį tekstą išsiunčiau į „Atvirą Klaipėdą“, kuri nerūšiuoja į teisingą ir neteisingą nuomonę, ir jį paskelbė.

Mano kolega Virginijus Partaukas, kai buvo paviešinta, jog Klaipėdos Vydūno gimnazijos rusų kalbos mokytoja Galina Liachova pamokos metu šlovino sovietmetį bei šiuolaikinę Rusiją ir jos lyderį, per miesto tarybos posėdžio pertrauką pasiūlė Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkei Laimai Juknienei suorganizuoti viešą diskusiją, dalyvaujant moksleiviams apie mokytojos išsakytą nuomonę. Manau, kad kiekvienai bendruomenei kalbėti, aiškintis, diskutuoti yra didesnė nauda, negu aklai smerkti. L. Juknienei pasiūlymas atrodė įdomus, tačiau jau praėjo metai, bet Klaipėdos visuomenė tokios diskusijos nesulaukė.

Vokietijoje susivienijo apie 70 istorikų, kurie gins savo kolegas nuo kairiųjų puolimo. Lietuvoje kito kelio nebus, privalome jungtis ir drauge priešintis leftistams, kurių ideologiniai vadai sėdi Kremliuje. Jei stovėsime po medžiu, jei vadovausimės patarle „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, tai kai įsigalės šliaužianti diktatūra, kurią stumia Kremlius per Europos universitetus ir žiniasklaidą, tada jau bus neįmanoma sustabdyti diktatūrinės sistemos.

Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas yra pasipiktinęs kaltinimais dėl šliaužiančios diktatūros įsigalėjimo. Seime, kai pritarė Genocido centro direktoriaus pašalinimui, jis aiškino, kad A. Jakubausko teiginiai, jog Markso šmėkla, kaip bacila mutavo ir raudonomis vėliavėlėmis stebima Lietuvoje, yra nusišnekėjimas. Iš tikro, tai nėra nusišnekėjimas, tai tiesa apie Liberalų sąjūdžio partiją, taip pat ir apie Laisvės partiją, konservatorius ir socialdemokratus, kurie balsavo už A. Jakubausko pašalinimą iš Genocido centro direktoriaus posto. Jei nesustabdysime neomarksistų stumiamos diktatūros, tai ir vėl būsime apkaltinti, jog turime žudikų genus.

Mes, lietuviai, kurie išgyvenome net dvi okupacijas: sovietų ir nacių, sakome „Ne“ totalitarinės sistemos įsigalėjimui, „Ne“ lietuviškiems leftistams.

Man nėra gėda lankytis V. Titovo mitinguose, juose kalbėti, stebėti teismus. Lietuvos visuomenė su viena tiesa gyveno 50 metų, tai tęsti, atgavus Nepriklausomybę, būtų Tėvynės išdavystė.

Kai vyksta diskusijos skaudžiausiais istoriniais klausimais, nėra pavojaus Tėvynei. Tačiau kai visuomeninis transliuotojas atsisako paviešinti kitą nuomonę, kai dominuoja viena tiesa, tuomet kyla pavojus laisvei ir Tėvynės egzistencijai. Tokį pavojų ir matome, kai girdime A. Anušausko, M. Laurinavičiaus teiginius, kad jei abejosime partizanų didvyriškumu, tai padarysime žalą patriotizmui.

Ne tiesa žudo patriotizmą, o nutylėjimai, gražinimai ir melas.

Tėvynė saugi, kai viešoje erdvėje vyksta debatai, kai intelektualinis smalsumas turi vienodas teises diskutuoti per visuomeninę TV su tais, kurių pasaulėžiūra yra grindžiama tikėjimo tezėmis. Šiandien esame nesaugūs, šiandien Kremlius duoda nurodymus, kokią pasaulėžiūrą galima platinti per žiniasklaidą, o kokią reikia ignoruoti arba net užtildyti.

Diskutuoti A. Marčauskas kviečia dėl V. Titovo, bet kaip ir visa leftistinė žiniasklaida, nediskutuoja. Tema skaudi, tačiau pritarti leftistinei tiesai, kuri veda į diktatūrą ir Markso šmėklos atgaivinimą, yra nusikaltimas.

Rusas, kuriam atrodo, kad partizaninis judėjimas, nusinešęs daug civilių gyventojų gyvybių, yra blogis, o partizanų vadai už tai kalti, nėra nusikaltėlis, kurį reikėtų bausti. Būtina diskutuoti, koks vaidmuo civilių gyventojų nužudyme tenka NKVD, totalitarinei sistemai, kuri įsigalėjo sovietams okupavus Lietuvą. Nesvarbu, ar rusas, ar žydas, ar šiandieninis neomarksistas, bet jie visi turi suvokti, kad nebūtų Holokausto, partizaninio judėjimo, – didžiulių masinių žmonių sunaikinimo, jei ne okupacijos ir totalitarinių sistemų viešpatavimas. Štai tikrasis pavojus.

Piliečiai, o taip pat rusakalbis V. Titovas, kai viešai aiškinamės skirtumus, kai diskutuojame, tampa šalies stiprybė, o jei keliame baudžiamas bylas – šalies silpnybė. Ne piliečių bijokime ir juos bauskime, o neleiskime įsigalėti totalitarinei sistemai.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Ką daryti Lietuvos piliečiams, kai jų partiniai vadai nesusitaria?

Seimo dauguma,  nusprendusi pašalinti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras) generalinį direktorių Adą Jakubauską, skatina piliečius, visuomenines organizacijas, partijas, kurios įžvelgė politinį susidorojimą,  vienytis. Apie tai, tuoj po Seimo sprendimo,  SMS žinutėje  parašė  Centro partijos – Tautininkai  pirmininkas Naglis Puteikis: „Bet tai tik papildomas argumentas, kad mirtinai būtina vienytis visoms patriotinėms organizacijoms.“

Per 2020 m. Seimo rinkimus nesugebėjome suburti  vieningos patriotinių organizacijų  koalicijos. Ar pasiseks dabar, ar  vėl  patriotinės partijos kartos  tas pačias klaidas, ar ir vėl lips  „ant to paties  grėblio“?

Vienas grėblio dantis, kuris skaudžiausiai  dūrė, tai partijų, piliečių nesugebėjimas susikalbėti.  Ar susitars, ar dirbs  kartu Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija-Tautininkai, nes šios patriotinės partijos turi didžiausią  rinkėjų pasitikėjimą?

Š.m.  kovo 9d. gavau iš Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo  el.p. kvietimą  prisijungti prie  jo vadovaujamos partijos ir  tapti  nare arba rėmėja. Kvietimas malonus, bet partijos nare negaliu tapti, nes, būdama klaipėdietė, jau ne vieną dešimtmetį  dirbu drauge su kitu politiku Nagliu Puteikiu.  Prisimenu, kai į Klaipėdą atvyko gyventi N. Puteikis ir  tik pabendravus su juo, man kilo asociacija, kad kaip ir smetoniniais laikais neįtinkančius politikus, valdininkus išsiųsdavo toliau nuo sostinės, jog panašiai valdžia elgiasi ir atgavus Nepriklausomybę. Apie lietuvišką Sibirą – Klaipėdą savo prisiminimuose rašė žurnalistas Bronius Aušrotas ( 1909-06-25 – 1993-11-24), kad prof. Augustino Voldemaro politinės linkmės rėmėjai Antano Smetonos vyriausybės buvo ištremti į Klaipėdą. Tokio pat likimo, kaip Algirdas Sliesoraitis, sulaukė ir B. Aušrotas.  Tada N. Puteikio paklausiau, ar ne tokius pat sprendimus priiminėja ir mūsų dienų vyriausybė?  Atsakymas – šypsena ir galvos linktelėjimas. Manau, kad Lietuvos problema, jog valdžia netoleruoja kitokios nuomonės. Valdžios intrigų  ir galių demonstravimas   sugrįžo į šių dienų politiką.

Ar tas smetonininis nuomonių ignoravimas yra šiandien tik valdžios  problema, ar tai būdinga ir patriotinėms partijoms? Įvykiai Centre reikalauja mokytis iš politinės istorijos, t.y.  nedaryti klaidų. Ar išmokome, ar sugebėsime priimti sprendimus drauge: Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija – Tautininkai? Šios partijos  panašiai, bet ne identiškai  vertina Ado Jakubausko  šalinimą  iš  direktoriaus posto.

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas V. Radžvilas rašo, kad  generalinio direktoriaus nuėmimas Centre „primena Lietuvos padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais. ,,Vilnius mūsų, o mes –  rusų” – šis visuomenėje akimirksniu altaiklus posakis liudija, kad Lietuvos žmonės gerai suprato tikrąją padėtį ir jautė artėjančią katastrofą. O valdantysis elitas apsimetinėjo kvaileliais ir vaidino faktiškai jau prarastą valstybę iki pat 1940 m. ultimatumo. Šis gerai pažįstamas scenarijus kartojasi.“

Manau, kad Centro partija- tautininkai  taip pat ir Nacionalinis susivienijimas sutinka, jog   Kremlius aktyviai dalyvavo Centre keičiant generalinį direktorių. Nacionalinio susivienijimo pirmininkas  teigia apie tiesioginį Kremliaus dalyvavimą  “ Vilnius mūsų, o mes rusų“. Manau,  kad  panaši ir Centro partijos- tautininkų nuomonė, jog  Kremlius daro poveikį per Europos Sąjungą, kurioje viešpatauja jų, stalinistinė ideologija, kurios    tikslas  yra   balinti sovietų okupaciją. Lietuvos politinė padėtis skiriasi nuo 1939 metų,  nes šiandien Lietuva  yra Europos sąjungos narė. Sugrąžinti Lietuvą į buvusios Sovietų sąjungos glėbį, o šiuo metu į  Rusijos, galima tik sugriovus Europos sąjungą.  Europos sąjungos kairiųjų  pasaulėžiūra, kuri yra  perimta iš totalitarinės sovietinės sistemos ir   vadinasi  tikėjimo tezėmis,  turi tikslą sunaikinti   Europos sąjungą.  Kremliaus ideologai  verčia  įtikėti  Europos  sąjungos istorikus, politikus, kad  „stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti“ (pagal britų istoriką N. Fergusoną).   Vakarų Europos valstybės matė ir pergyveno tik vieną totalitarinę sistemą – nacistinę, rytų Europos valstybės, o ypač Lietuva , Latvija, Estija, pažino dvi totalitarines sistemas, kurios yra ne tik tapačios, jas ne tik būtina lyginti, bet dar būtina ir akcentuoti, kad  sovietinė yra žymiai agresyvesnė, nors  Niurnbergo procese nebuvo teisiama.

Birželio sukilimo minėjime, ko gero, pirmiausia bus akcentuojami  ne to meto didvyriai, bet sukilimo priežastis – nuversti sovietinę okupaciją. Ką tai reiškia Europos sąjungos istorijos moksle bei politikoje, kurios yra  grindžiamos tikėjimo tezėmis? Tai būtų Kremliaus ideologijos silpnėjimas, o gal net leftistinių galių praradimo pradžia.

Išeinant iš šių teiginių,  galiu drąsiai teigti, jog Centro partija – Tautininkai yra už Europos sąjungą, už ilgalaikę sąjungą, kuri galima tik  nacionalinių valstybių  sąjungoje, bet ne federacinėje Europos  sąjungoje.  Šios ilgalaikės sąjungos, kuri būtų grįsta  nacionalinių valstybių sąjunga, labai nenori Kremlius. Kremliaus vizija – federalinė Europos sąjunga, t.y. susinaikinimo sąjunga. Todėl Kremlius yra suformulavęs kitą tikėjimo tezę, kad  dešinieji tautininkai „gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciais.“ ( N. Fergusonas).

Mano kritikas Virginijus Partaukas,  N. Fergunsono suformuluotą tikėjimo tezę dėl tautininkų pavirtimo į nacius, suprato, kaip turinčia pagrindo. Tikėjimo tezės negali tapti teisingomis tezėmis.  Ši tikėjimo  tezė yra klaidinga, nes veda į naują diktatūrą.  Teisinga tezė tada, jei tautiškumą, nacionalinį išskirtinumą  galima kritikuoti, viešai abejoti jų teiginiais,  tai  tautiškumas nevirs nacizmu.  Nacistais, stalinistais, maocedūnistais  tampama tik tada, kai įvedama diktatūra, kai draudžiama viešai pasisakyti, kai kitaip mąstantiems organizuojami loginiai šmeižto skandalai,  kai sodinami į kalėjimus.  Europoje, o taip pat Lietuvoje   aiškiai matosi  šliaužiančios diktatūros elementai, kurių užsakovas Kremlius, o vykdytojai  leftistai.

Šiuo metu ryškėja tokia politinė situacija, kad Lietuva, pasitraukusi  iš Sovietų sąjungos,  nutraukė tik ekonominius saitus, bet ne  ideologinius.  Europos sąjungoje, po Sovietų sąjungos sugriuvimo,  „socialistai gavo kultūrinę hegemoniją universitetuose ir medijose“ ( N. Fergusonas).

Galime teigti, kad sovietinė pasaulėžiūra istoriniais klausimais  viešpatauja  Europos sąjungoje  ir diskriminuoja visus, kurie neatitinka pageidaujamos pasaulėžiūros.  Kas gali paneigti, kad  Centro darbuotojo  Arūno Bubnio  Holokausto tyrimų  suskirstymas į dvi kryptis: išeivijos lietuvių – Holokausto gražinimo ir  jo paties  bei tarptautinės komisijos – Holokausto kritinę, yra tinkamos Kremliaus pasaulėžiūrai?

Ar informacija, kad  1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentui  atlikus išsamų tyrimą dėl Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio bei Vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio  veiklos ir  neradus nusikaltimo įrodymų  dėl kolaboravimo su naciais ir prisidėjimo prie žydų izoliavimo,  yra gražinimo istorija? Tai jokia gražinimo istorija, tai yra tiesa apie Birželio sukilimo organizatorius, kuri įpareigoja garbingai ir plačiai paminėti  Birželio sukilimo 80 –metį.  Kita  istorinė asmenybė yra Jonas Noreika – Generolas Vėtra,   kurią pagal A. Bubnį ir tarptautinę komisiją pagražiname, teikdami, jog jis dalyvavo  žydų gelbėjime.   Jėzuitu kunigas  Jonas Borevičius apklausoje paliudijo, jog antinacistiniam judėjimui vadovavo J. Noreika.

Nejaugi prie lietuvių išeivijos, istorijos  pagražintojų turėtų būti priskirtas ir JAV žymus istorikas Timothy Snyderis, kuriam  nacizmas ir komunizmas yra tolygūs režimai?  Kitaip sakant  dėl žydų genocido kaltos yra ne tautos, kurios buvo okupuotos nacių ar sovietų, bet  totalitarinė sistema.  Masinio žydų sunaikinimo vidurkis, okupavus naciams  Vakarų Europos valstybes ,  buvo apie 50 procentų. Pabaltijo valstybėse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje apie 95 procentai. Akivaizdūs dėsningumai. Vienokie skaičiai tose šalyse, kur buvo viena okupacija – nacistinė ir visai kiti skaičiai kur buvo  okupuoti kelių diktatūrų: sovietų ir nacių. Išvada, kad masinio žudymo priežastis yra ne kažkokie tautiniai genai, bet totalitarinės sistemos. Visuomenei  didžiausias pavojus yra ne tautinė valstybė, bet  diktatūrinė  valdymo sistema.

Lietuvoje  datuojama Holokausto  periodizacija  nuo 1941-06-22  taip pat yra sovietinis palikimas.   Kodėl Holokausto Lietuvos kritinės krypties istorikai   prisirišo prie sovietų istoriografijos suformuluotos  datos?  Japonijos diplomatas Sugihara Čiunė   1940 m. liepos–rugpjūčio mėn.  organizavo Lietuvoje žydų  gelbėjimą, išdavinėdamas  vizas asmenine iniciatyva.  Apie Č. Sugiharą yra sukurtas filmas „Gyvybės  vizos“,  o   Hilelis Levine  JAV parašė monografiją apie pastangas gelbėjant karo pabėgėlius.   Kodėl Lietuvos vyriausybę, kuri atliko tokį pat darbą, kaip Č. Sugihara,  nepagerbė  jokiu filmu, nėra jokios monografijos?  Kodėl istorija nėra nagrinėjama intelektualinio integralumo plotmėje?

Faina Kukliansky, Emanuelis  Zingeris  taip pat reikalauja likti prie sovietinės istoriografijos. Kai Lietuva siekia atsikratyti  sovietinės istoriografijos, jie teigia, kad  neigiame Holokaustą.

Ar neatrodo keista Nacionalinio susivienijimo vadovams, kad istorikas A. Bubnys, galimai deklaruojantis  Rusijai tinkamą pasaulėžiūrą,  yra įrašomas į Nacionalinio susivienijimo Seimo rinkimų sąrašą?

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs esamą situaciją, kviečia dalyvauti  „skubiai organizuojant platų ir ryžtingą pasipriešinimą.“

Centro partija- Tautininkai, organizuodami  piketus per visą Lietuvą dėl A. Jakubausko , pakvietė dalyvauti  įvairių miestų skyrius. Mes, būdami ne vilniečiais, pastebėjome žiniasklaidos nutylėjimus, informacijos blokavimą, todėl pirmiausia partijai siūlome organizuoti  konferencijų, susitikimų ciklą su įvairių miestų gyventojais. Susitikimai  būtų  skirti paminėti  Birželio sukilimo  80-metį. Turi žinių, turi tiesos galias.

Manau,  jei  susitikimuose, kuriuos organizuos rajonuose Centro partija – Tautininkai dalyvaus Nacionalinis susivienijimas, o centristai su tautininkais ateis į organizuojamas  Nacionalinio susivienijimo ryžtingų pasipriešinimų akcijas, tai  istorinę pamoką   būsime išmokę.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Kviečiame visus į piketų bangą, kuri vyks įvairiuose Lietuvos miestuose, dėl Seimo darbo grupės netinkamai išnagrinėtos situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

https://www.facebook.com/100001996155164/videos/3914389245304242

Žurnalistas Liudas Dapkus  rašo, kad  „istorija yra svarbus kovos ginklas“. Šių dienų įvykiai akivaizdžiai rodo, kad šį ginklą  naudoja  „Историческая память“ fondas,  įkurtas  Vladimiro Putino parėdymu.  Manome šio fondo tikslas yra perrašyti Lietuvos istoriją, t. y. balinti sovietinę okupaciją, neigti stalinizmo  indėlį į Holokaustą.    Manome, kad  „Историческая память“ fondo uždavinius  siekiama įgyvendinti, perėmus vadovavimą Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos tyrimo centrui ( toliau- Centras).

Neišgirdome  atsakymo į Raigardo Musnicko, LRT  televizijos laidoje „Dienos tema“pateiktą klausimą R. Morkūnaitei-Mikulėnienei dėl  Centro  sklandaus atstovavimo Lietuvos interesams. Manome, kad Seimo darbo  grupės vadovė  elgėsi nesąžiningai, kalbėdama tik apie apgailestavimą, jog „sunku galvoti apie efektyvų darbą“. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė taip ir neatsakė ar efektyvus Centro darbas bus skirtas Lietuvos interesams apginti, ar, atvirkščiai, juos išduoti.

Manome, kad  Lietuvos interesų įvertinimas ir gynimas turėjo  būti pagrindinė Seimo darbo grupės misija. Ar Mingailė Jurkutė,  nesilaikydama  teisės aktų, viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus, viešai neobjektyviai vertindama Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą, savo veiksmais nepakenkė Centro ir Komisijos reputacijai? Ar jos veiksmai nepadarė žalos Lietuvos interesams? Manome, kad darbuotoja, kuri galbūt veikia ne Lietuvos interesams, galimai yra  toleruojama  Seimo darbo grupės vadovės. Žiniasklaida informavo, kad R. Morkūnaitė–Mikulienienė ignoravo  61 Genocido tyrimo centro darbuotojo Seimui siųstą poziciją. Išklausė tik vieną pusę, atliko vienpusišką tyrimą, kai agresyvi kaimyninė valstybė Rusija teigia, jog  istoriją naudoja,  kaip ginkl

Dėl M. Jurkutės  atleidimo, ir to kaip šį klausimą reikėtų spręsti yra paskelbtas LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ kreipimąsi  2021-03-17 „DĖL PADĖTIES LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRE“ .

Manome, kad dirbti su Lietuvos istorija ir pateikti visuomenei savo darbo rezultatus, gali  tik atsakingi   žmonės, kurie savo asmeninės nuomonės neiškelia aukščiau valstybės interesų.

2021 m. kovo mėn. 24 d.  9.00 val. kviečiame neabejingus piliečius į piketą:

Vilniuje prie Lietuvos Respublikos Seimo, Gedimino pr. 53,

Kaune prie buvusios KGB būstinės, Laisvės al. 14,

Klaipėdoje prie  buvusios KGB būstinės, S. Neries 4.

 Manome, kad Seimo darbo grupės, (kaip) nesugebėjusios pateikti politinio vertinimo ar M. Jurkutės ir 17-os pasirašiusių pareiškimą Centro darbuotojų veikimas atitinka Lietuvos interesams, darbą  reikia vertinti blogai ir, šį, galbūt gyvybiškai svarbų Lietuvos egzistencijos klausimą  grąžinti Seimo darbo grupei nagrinėti iš esmės.

 Pridedame Lietuvos žmogaus teisių organizacijų kreipimąsi.

Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas                                          Virginijus Partaukas      Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Klaipėdos atstovybė    Virginija Jurgilevičienė Kauno jungtinis  demokratinis judėjimas                                               Rūta Zabielienė

Centro partija -Tautininkai                                                                         Naglis Puteikis

Tęsiame  piketų bangą prie,  kurios dar  prisijungiasi Telšiai ir Panevėžys.  Atkovojus Nepriklausomybę, KGB  nepasitraukė, ji ir šiandien šeimininkauja Lietuvoje, kaip gūdžiais sovietiniais laikais, vadovaujant  Rusijos užsienio žvalgybos generolui Vladimirui Černovui.

Generolo Černovo parankiniai KGB-istinius metodus, manome,  nutarė taikyti atleidžiant  generalinį direktorių Adą Jakubauską iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Ar galima pasmerkti ir atleisti iš direktoriaus  pareigų, jei nutraukė  darbo sutartį su  Mingaile Jurkute, arba, kad į darbą priėmė dirbti Vidmantą Valiušaitį, o gal  todėl, kad tiesą pasakė apie leftistų  pasaulėžiūrą   per Krymo totorių TV?

Tai nėra priežastys dėl kurių reikėtų atleisti iš darbo generalinį direktorių.

Pagrindinė atleidimo priežastis, kad Lietuva informaciniame kare  dirbtų  Rusijos naudai ir imtų „formuoti, ginti ir platinti moksliniu požiūriu teisingus, Rusijos interesus atitinkančius postulatus dėl „probleminių“ bendros istorijos siužetų.“ – rašo Liudas Dapkus  „Istorijos makaronai lietuvių ausims“.

Neišėjusiems KGB-istams,  ne tas žodis, kad nepatinka,  juos siutina, kai LGGRTC generalinis direktorius   ir V.  Valiušaitis  reikalauja  sovietinius šaltinius  vertinti kritiškai.  KGB paliko Lietuvos istorikams tai, kas  turi   balinti sovietinę okupaciją ir sovietinį genocidą.

Jau du mėnesius stebime per žiniasklaidą  loginio  šmeižto skandalą,   kurio tikslas pakeisti LGGRTC generalinį direktorių.  Manome, kad šlykštaus skandalo užsakovas  yra agresyvi kaimynė Rusija.

Seimo narių prašome  nevykdyti užsakymo, nedalyvauti hibridiniame kare priešo pusėje.

Piliečiai renkasi prie buvusių  KGB pastatų,  kuriuose  vykdavo  pragariški žaidimai, o tų žaidimų tikslas  buvo organizuoti Lietuvos gyventojų genocidą, t.y. kuo daugiau  žmonių išžudyti, o likusius gyvus,   sukiršinti, laikyti baimėje.  Sakome NE sovietinės totalitarinės  sistemos balinimo šalininkams Lietuvos istorijos  baruose.

Renkamės Vilniuje,Kaune, Klaipėdoje,Panevėžyje, Telšiuose

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Mano studijų laikų draugas Emanuelis Zingeris

Emanuelis Zingeris daug pasitarnavęs Lietuvos nepriklausomybės bylai. Studijų laikais, kai dar nė Gorbačiovas nebuvo atėjęs į valdžią, daug valandų esame praleidę sykiu, vaikščiodami po Ramybės parką – buvusias miesto kapines Kaune – kalbėdami ir svajodami apie tai, kokia bus Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę.

Ir šiuos žodžius rašydamas, neperdedu nė per nago juodimą – taip buvo iš tikrųjų, tikrai apie tai kalbėdavomės tada, kai ta nepriklausomybė nė nesisapnavo, o gyvavo vien mūsų vaizduotėje. Neturėjau daug draugų, su kuriais tada būčiau galėjęs apie tai atvirai kalbėti, o su Emanueliu – kalbėdavomės.

Ir kalbėdavomės taip pat ir apie tai, kokie bus lietuvių ir žydų santykiai, kai Lietuva bus laisva. Nei vienas neturėjome abejonių, kad jie bus geri ir draugiški. Kaip ir mūsų asmeniniai tarpusavio santykiai. Ir patys, sakėme, turime veikti taip, kad susipratimo atsirastų vis daugiau.

Po 30 nepriklausomybės metų tenka pripažinti, kad lūkesčiai anuomet buvo didesni ir susipratimo tarp mūsų tautų galėtų būti daugiau, tiesa? Ką galėtume daryti geriau, Emanueli, kad atsitiktų taip, kaip svajojome jaunystėje?

EMANUELIS ZINGERIS: „SUPRIEŠINTI LIETUVIŲ IR ŽYDŲ NEPAVYKO“

Aukščiausiosios Tarybos deputatas apie KGB pastangas kurstyti nesantaiką

Laisvosios Europos radijas

1992 m. rugpjūčio 6 d.

„Lietuvos aidas“ paskelbė straipsnį „Lietuvos žydai ir KGB“ [1992.08.06], kuriame atskleidžiamos tarybinio saugumo pastangos kurstyti nesantaiką tarp lietuvių ir žydų tautų bei mėginimai sukompromituoti asmenis, norinčius puoselėti šių tautų santarvę ir tarpusavio supratimą. Intrigos buvo pinamos ir prieš Aukščiausiosios Tarybos deputatą Emanuelį Zingerį.

„Tokį vilkšunišką KGB alsavimą jautėme visi, kurie norėjome statyti tiltus tarp lietuvių ir žydų tautų“, – Laisvosios Europos radijui sakė parlamentaras.

Jis teigė, kad pirmuosiuose Sąjūdžio šimtatūkstantiniuose mitinguose pareikšti, kad esi su Lietuva – nebuvo lengva. Daugeliui Lietuvoje gyvenančių žydų, anot Zingerio, liko kartėlio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tie įvykiai tarp dviejų tautų atvėrė gilių nepasitikėjimo griovį.

„Norėjosi iš to uždaro rato išeiti ir pasakyti, kad mes – lietuviai ir žydai – turime įvertinti visą mūsų tautų skausmą, jo negražindami“, – sakė E. Zingeris. Prieš pastangas atkurti tarpusavio santykius, įvertinant skaudžią praeitį, o ne ją užtamsinant, stojo, pašnekovo žodžiais, „svetimos valstybės specialiųjų tarnybų mašina“. Tai liudija išlikę archyviniai dokumentai.

„Buvo vykdomas pragariškas žaidimas, – teigė Aukščiausiosios Tarybos deputatas. – Ir tai matyti iš visų KGB dokumentų, su kuriais man buvo leista susipažinti.“

Sistemos nusikalstamas pobūdis pasireiškė tuo, kad ji, pasak pašnekovo, sąmoningai tyrė atskirus žmones ir tautas, siekdama juos išnaudoti savo interesams.

„Štai prieš mano akis KGB medžiaga apie žydų etno-psichologines savybes: kaip juos verbuoti, kaip prie jų „prisigerinti“, veikiant tam tikras emocines gaidas“, – kalbėjo E. Zingeris, vartydamas rusų kalba surašytų dokumentų ir instrukcijų bylą.

Šiuose dokumentuose skiriama dėmesio ir lietuviams: aiškinama kaip įtikinamai skleisti mintis apie tai, kad žydai vos ne visuotinai dalyvavo griaunant Lietuvos valstybingumą 1940 metais, kad žydų dauguma buvo bolševikai.

„Tai juodašimtiškas melas, – tvirtino Zingeris, – proporcingai žydų ištremta į Sibirą 1941 m. netgi daugiau, nei kitų Lietuvos gyventojų.“

Žinodama šias tautų emocionaliai „jautrias stygas“, KGB išradingai jomis manipuliavo ir kurstė tarpusavio nesantaiką.

Ir liūdniausia, kad dideliu mastu tai jiems pasisekė, – teigė pašnekovas. – Matyti specialiai siunčiami žmonės į Izraelį, diskredituoti stiprėjančią lietuvių ir žydų draugystę, specialiai veikiantys agentai kiršinti Amerikos lietuvius. Ir tai vyko dešimtmečiais.“

Šis „juodas KGB įdirbis“, anot parlamentaro, niekur nedingsta, lieka mūsų visuomenės sąmonėje kaip dalis nevalingai susiformavusių stereotipų. To „darbo“ pasekmes, kalbėtojo nuomone, dar negreit pavyks įveikti.

Didelio masto intrigos buvo rezgamos ir pačioje žydų bendruomenėje. Zingeris teigė buvęs prie Lietuvos žydų draugijos atkūrimo ištakų. Jautęs didžiulę įtampą ir nuolatinį trukdymą organizuotis iš vidaus.

„Dabar paaiškėjo, kad dalis tų sunkumų buvo ne savaimingi, o sąmoningai rezgami, specialiai didinami per KGB agentų veiklą. Buvo žaidžiama lietuvių-žydų skauduliais, kad kaktomuša būtų sudurtos tos dvi tautos. Bet tai nepavyko – Lietuva atkūrė valstybę“, – mūsų radijui sakė Aukščiausiosios Tarybos deputatas Emanuelis Zingeris.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kodėl turi likti senoji vadovybė, o M. Jurkutę reikia atleisti?

 

Susipažinusi su Seimui siunčiamais laiškais ir pareiškimais dėl  Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras), teikiu savo nuomonę.

Šiandien per žiniasklaidą skaitome,  lyg tai labiausiai nukentėjo Mingailė Jurkutė už kritiką.

Kodėl Lietuvos gyventojams meluojama. Kokia ta jos kritika?  Pasiskaitykite  ką Mingailė rašo žiniasklaidoje RT.lt 2021.02.04 straipsnyje „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.  Straipsnio pavadinimas, o vėliau  jos surašytos   mintys, yra skirtos politizuotiems  klausimams , atseit, pagal ją,  vyksta „ zadanijų nuleidimas istorikams“.  M.  Jurkutė nutarė, kad  jokių „zadanijų“  ir todėl gali viešai,  neobjektyviai vertinti  Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą.  M. Jurkutė pergyvena dėl  tarptautinių skandalų, kai visi mato, jog tų triukšmų  organizatoriai  tėra keletas žydų, tačiau visai nepergyvena, kad  savo veiksmais galimai padeda  Kremliui.

Viena  jos  pastaba, kuri  manau, kad ne tiek pykdo žydus, kiek Kremlių, tai nauja informacija apie  Joną Noreiką. Visi puikiai suprantame,  kad Lietuvai Kremlius negali pasakyti, kad informacija  apie Generolą Vėtrą yra nepriimtina. Kas nutiktų, jei taip Putino ideologai pasakytų?  Visuotinis gyventojų pasipiktinimas.  Kaip tada veikia  Kremlius?

Manome,  tada ir atsiranda M. Jurkutė,  vykdanti  Vladimiro Putino nurodymu  įkurto fondo, „Историческая память“  uždavinius, tai yra juodina šalies istoriją.

Žydų tautybės rašytojas  Julijus Margolinas  rašė, kad komunizmas, kuris įvairiais pavidalais atgimsta  žemėje kelia kur kas didesnį pavojų negu jau sunaikintas ir pasmerktas hitlerinis fašizmas.

Nesunku atgimti komunizmui, kai  jis yra prižiūrimas Rusijos užsienio žvalgybos generolo  Vladimiro Černovo. .

Ar M. Jurkutė, iš tikro, yra naivi ir nesupranta, kad yra apipainiota ir dirba pagal fondo „Историческая память“  reikalavimus?  Manome,  tik  tada, kai pereinama informaciniame kare  dirbti į priešo pusę,  piktinamasi  Centro vadovybės  nurodymu, kad   „negalima pasitikėti sovietiniais šaltiniais“.  (M. Jurkutės str. „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.)

M. Jurkutė, iš tiesų, negalima pasitikėti  sovietiniais šaltiniais.  Naudoti sovietinius šaltinius yra neišvengiama,  bet pasitikėti žiauriausios diktatūros rašliava- jokiu būdu.

Seimas, priimdamas  sprendimą dėl  Centro,  neturi pasiskelbti  pralaimėjęs informaciniame kare,  negali sau šaudyti į kojas.  Diktatūra negimsta per naktį, ji lėtai šliaužia.  Šiandien totalitarinę sistemą,  žmoniją naikinančią ideologiją,  skleidžia Kremlius.  Nesustabdysime, tai  sovietų istorijos fanams nugalėjus,   labai nukentėsime.

Senoji vadovybė turi likti dirbti, o M. Jurkutė, jei nori dirbti, tai  manome turi  pamąstyti, kodėl   informaciniame kare nuėjo tarnauti priešui.

 

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

LGGRTC generalinio direktoriaus prof. dr. Ado Jakubausko atviras laiškas

Reaguodamas į Seimo vicepirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vakar viešai išsakytą nuomonę, kad jai „kyla abejonių, dėl LGGRTC direktoriaus gebėjimų“ ir kad „susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti”, siunčiu viešą laišką Seimo nariams.

Gerbiami Seimo nariai,

Praėjus pusmečiui po naujos Centro vadovybės paskyrimo, sausio 28 d., 17 darbuotojų, t.y. 12 procentų viso darbo kolektyvo, ar savo iniciatyva, ar kitų paakinti, kreipėsi į Seimą prašydami pagalbos.

Kuo buvo nepatenkinti 12 proc. darbuotojų? „Politinės kontrolės stiprėjimu, varžančiu mokslo autonomiją ir smukdančiu mokslinių tyrimų kokybę“. Klausimas: ar pateiktas nors vienas „politinės kontrolės faktas“? Atsakymas: ne.

Tačiau yra kitokio pobūdžio faktų:

1. Per 25-erius Centro darbo metus dabartinis Centro vadovas vienintelis turi mokslinį laipsnį, yra profesorius.

2. Vienas iš labai garsiai besireiškiančių istorikų penkerius metus negali pateikti medžiagos apie Pirčiupių tragediją ir studijos apie Lukiškių kalėjimą. Jo paaiškinimas: „neturėjau ūpo, buvo asmeninių problemų” – tai užprotokoluotas faktas.

Vasario 4 d. 61, t.y. 43 proc. Centro darbuotojų Seimui nusiuntė kitokią nuomonę: „esame pajėgūs patys spręsti savo problemas. Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą.”

Ir į kokią nuomonę atsižvelgs Seimo darbo grupė? Jos pirmininkė R. Morkūnaitė–Mikulienienė, kovo 9 ir 17 d. viešai komentuodama Centro problemas, šio 61 darbuotojo pareiškimo išvis nepaminėjo.

Ar tai yra ta „dialogo kultūra“, apie kurią kalba Seimo vicepirmininkė? LR Konstitucijos 29 str. teigia: „Valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Kaip atrodytų, jei po rinkimų beveik keturis kartus mažiau balsų gavusi opozicija būtų paskelbta nugalėtoja? Ar Centro vadovas turėtų atsižvelgti tik į mažumos nuomonę? Ar Seimo darbas grįstas ne dialogo kultūra, jei ten yra pozicija ir opozicija? Kokiais faktais pagrįstos Seimo vicepirmininkės abejonės, kad Centro veikla nerezultatyvi?

Ko iš Seimo reikalavo mūsų Centro 12 proc. darbuotojų, dėl ko ir buvo sudaryta Seimo darbo grupė:

1) „Atnaujinti pilnos sudėties Centro Tarybos posėdžius“ – tas padaryta – antradienį kviečiamas nuotolinis visų skyrių vadovų pasitarimas. Beje, pilnos sudėties Taryba veikė nuo pat naujo vadovo paskyrimo, kol patys tarybos nariai nepareiškė, kad nėra būtina kiekvieną savaitę rinktis visų skyrių vadovams.

2) „Įvertinti generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo būtinybę“ – santarvės vardan vasario 1 d. patarėjas pasitraukė.

3) „Prie Centro įsteigti Mokslo tarybą“ – to neleidžia Centro įstatymas.

Taigi, visi reikalavimai įgyvendinti – kodėl tuomet Seimo darbo grupės pirmininkė kelia generalinio direktoriaus galimybės dirbti klausimą, jei jo nekėlė net Centro 12 proc. darbuotojų? Ar „mokslinių tyrimų“ klausimas neperaugo į politinį? Ar paskyrus naują Centro vadovą ir vėl kokiai grupei darbuotojų pareiškus nepasitenkinimą, Seimo vadovybė reaguos taip pat – kels vadovo atsakomybės klausimą?

Neturėdama jokių realių faktų dėl neva blogos naujos Centro vadovybės veiklos pastarosiomis dienomis darbo grupės pirmininkė kaip vienintelį pretekstą mini LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorinių tyrimų programų vyriausiosios istorikės dr. Mingailės Jurkutės atleidimą – neva už vadovybės kritiką.

Tačiau dr. Mingailė Jurkutė atleista ne už vadovybės kritiką: pirmuoju darbo pareigų pažeidimu Mingailė Jurkutė pažeidė teisės aktus, kai viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus viešai neobjektyviai vertino Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą ir tokiais veiksmais pakenkė Centro ir Komisijos reputacijai, kai neturėdama jokio pavedimo ir neįgaliota teisės aktais savavališkai susipažino su asmens duomenų apsaugą turinčiais dokumentais bei viešai aptarinėjo jų turinį (susijusį su asmens neviešais duomenimis). Tačiau tuomet darbuotojai jokios drausminės poveikio priemonės nebuvo taikomos, ji buvo tik įspėta. Deja, darbuotoja nepaisė šio įspėjimo ir pakartotinai, tendencingai ir nepagrįstai viešai ir toliau teikė tiesos neatitinkančią ir visuomenę klaidinančią informaciją apie Centro veiklą: neturėdama įrodymų kvestionavo Centro parengtų dokumentų teisėtumą bei patikimumą, be pagrindo abejojo Centro priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atliktų tyrimų patikimumu, tuo pakenkdama Centro autoritetui ir reputacijai.

Tyrėja taip pat nepateikė naujų mokslinių darbų, istorinių šaltinių, naujų faktų. Neteikė jokių tarnybinių pranešimų apie poveikį jos akademinei laisvei, tyrimo metodologijai.

Pabrėžiu, kad dr. Mingailės Jurkutės ir kitų darbuotojų metinis vertinimas nėra susijęs su viešu kreipimusi į LR Seimą. Buvo įvertinti visų darbuotojų konkretūs 2020 m. darbai pagal planus ir asmeninį indėlį.

Tokie darbuotojos veiksmai nėra kritika pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, o yra teisės aktų pažeidimas, pagal kuriuos darbuotojas privalo elgtis sąžiningai, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų.

Gerbiama Seimo pirmininkės pavaduotoja teigia, kad per ilgametę Centro veiklą „nebuvo tokio pobūdžio problemų“. Tačiau tai nesvarbiausia Centro problema: per 25 metus Centrą paliko 543 darbuotojai, tai reiškia, kad, sąlyginai kalbant, kas penkeri – šešeri metai pasikeičia beveik visa Centro darbuotojų sudėtis.

Kodėl Seimo darbo grupėje nagrinėjamos atskirų darbuotojų algos, bet nekalbama apie esminę problemą: Centro finansinę būklę? Gal tai labiausiai atsiliepia darbų kokybei? Ar šią, svarbiausią, dešimtmečius nesprendžiamą problemą Seimas pagaliau išspręs?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas“

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Milžinai išeina – Evardas Šalkauskas (1952.11.18 -2021.02.27)

2021-03-17

 

Klaipėdiečiai, kurie ateidavo kiekvieno mėnesio  17 dieną į Atgimimo aikštę dėl Garliavos įvykių, kovo 3 d. išlydėjo į amžinąją poilsio vietą bendražygį Edvardą Šalkauską.

Kai susirinkdavome į aikštę,  E. Šalkauskas pirmiausiai paklausdavo, ar viskas gerai.  Jo rūpestis mus vienijo ir darė geresniais.  Skaudu, kad nebėra tarp mūsų, atėjusių į aikštę, Žmogaus, kuriam  buvome brangūs  ir  nestovės šalia  su klausimu: „Ar dar gyva Deimantė?“ .

E.. Šalkauskas, visuomenininkas nuo 1988 m. vasaros, kai įsijungė į   Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas delegatu į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvos darbininkų sąjungos (LDS) įkūrėjų Klaipėdoje.

Virginijus Partaukas, kuris taip pat buvo aktyvus Lietuvos darbininkų sąjungos narys, prisimindamas   Edvardą pasakojo, kad  su juo kartu dalyvaudavo  susirinkimuose, kurie vykdavo kas antrą savaitę Darbininkų  sąjungos būstinėje H. Manto 24.

Edvardas profsąjungos lyderiu, Žemaitijos baldininkų darbininkų sąjungos pirmininku,  dirbo  iki pat savo mirties valandos.

Vienas iš  Edvardo  rūpesčių buvo laikraštis „Darbininkų balsas“, todėl į aikštę ateidavo ne tuščiomis rankomis, o   nešinas   naujausiu numeriu.

Visuomeninkus, kurie renkasi kiekvieno mėnesio 17 d.,  vienija ištikimybė tiesai.  Nėra ir nebus taip, kad  visi vienodus  kelius  matys į tiesą. Lietuvos valdžios bėda, kad ji turi savo tiesą ir visuomeninkai tapo jos ir žiniasklaidos patyčių  objektais. Šioje daugiabriaunėje tiesos paieškoje, esame giliai įsitikinę, kad  Deimantei  nebuvo grėsmės iš piliečių,  jog pedofilų klanas nėra išgalvotas. Mums svarbu sužinoti, kad  pedofilijos liudininkė – gyva, t.y., kad jai būtų leista skaipu  pabendrauti su pusbroliu arba  kitu,  valdžiai tinkamu būdu, kuris patvirtintų, kad jos nenužudė ar nepavertė į „daržovę“.

E. Šalkauskas, kai vykdavo diskusija apie kelius į pilietinę visuomenę,  apie tiesos ieškojimą, niekada nepykdavo už kritiką, o atvirkščiai, kritikams sakydavo, kad   visada durys į Profsąjungos būstinę atviros.  Jei reiktų kokios pagalbos visada galime  kreiptis į jį.

Kada žmogus tampa milžinu?  Kai  yra  paprastas,  moka atskirti šmeižtą nuo kritikos ir  nesavanaudiškai ištiesia  pagalbos ranką  skriaudžiamam.

Žmogus  išėjo  amžinybėn, bet jo  vienas iš  norų – išvysti gyvą Deimantę, liko neįgyvendintas.

E. Šalkausko  su mumis  nebebus, bet mes tęsime  tiesos paieškos misiją ir ateisime balandžio 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.

2021-03-17 12021-03-17 42021-03-17 32021-03-17 2

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Iš 141 Seimo nario į laišką atsakė tik: Liudas Jonaitis, Petras Gražulis ir Paulė Kuzmickienė, o kad neskaitė – Andrius Kupčinskas

Lietuvos visuomenę sudrebino Seimo nariui prof. Valdui Rakučiui organizuotas  dirbtinis  skandalas.  Jam dar neaprimus, kilo dar vienas skandalas-maištas prieš naują  Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos  tyrimo centro   vadovybę.

Taip jau yra, kad skandaluose    gyventojai yra priverčiami  dalyvauti. Tai savotiškas  visuomeninis teismas, o tiksliau susidorojimas, kurį  paviešina žiniasklaida, o piliečiai  tariamas  aukas pasmerkia  arba išteisina.

Dalis Lietuvos gyventojų mano, kad  šiomis dienomis   ant politinio aukuro turi būti sudegintas Seimo narys V. Rakutis.

O gal nereikia nieko deginti, gal baikime raganų paieškas? Jau atėjo laikas  pasakyti tariamų raganų medžiotojams, kurie Lietuvoje, manome, turi  Fainos Kukliansky vardą,  jog baigtų  dirbti vadovaujantis sovietine ideologija.

Liūdniausia, kad šiandien  esame verčiami tapti savotiškais   Šerlokais  Holmsais ir  informuoti  Lietuvos politikus, visuomenę, kaip yra organizuojami loginiai šmeižto skandalai.  Vieną tokį  tęstinį skandalą aprašėme ir  išsiuntėme  141 Seimo nariui.

Gavome atsakymą iš Seimo pirmininkės kanceliarijos ir trijų Seimo narių.  Tai drąsuoliai, nebijantys  atidarinėti nežinomų el. adresų nuorodų ir prisegtukų.

Seimo narys Liudas Jonaitis, kuris  atstovauja Lietuvos socialdemokratų partiją,  parašė, kad  Seimo narys V. Rakutis „pats  konservatorių frakcijai  padavė prašymą dėl atsistatydinimo iš komisijos pirmininko pareigų. Tai priklauso nuo jo paties.“ Tuoj pat atrašėme, kad  trauktis iš Komisijos narių buvo priverstas, jog nuslopintų skandalą.  Sukeltas triukšmas, beveik buvo atvėsęs ir Seimas galėjo nepatvirtinti atsistatydinimo, todėl  pasirodė V. Bruverio straipsnis.  Tokius straipsnius nemalonu skaityti, o tuo labiau stebėti, kaip vyksta susidorojimo procedūra.   Dabar ėmėsi vieno Seimo nario, o kitą kartą imsis  kito neįtikusio. Todėl ir kreipėmės su prašymu, kad jei  vis tik atsistatydinimo tvirtinimo procedūra bus, jos nepalaikyti.

Atsakė ir  Seimo narys Petras Gražulis, kuris priklauso mišriai Seimo narių grupei. Jis parašė:  „Perskaičiau. Palaikysiu jūsų poziciją aktyviai“.

Sureagavo į mūsų laišką ir Konservatorė  Paulė Kuzmickienė.  Ji taip pat padėkojo už jai siųstą laišką.

Paskutinis, kuris mums atsakė, tai konservatorius Andrius  Kupčinskas.   Jis parašė, kad   vadovaujasi Kibernetinio saugumo centro rekomendacijomis,    neatidarinėja nežinomų el. adresų nuorodų ir prisegtukų, o  gautą laišką  tikrina per el. pašto peržiūras, todėl mūsų laiškas jam  nieko nepasakė. „Ateičiai, Jūsų ir bendraminčių, prašau siųsti tik individualiai, nekartotiniai, surašytus tekstinius laiškus dėl problematikos ar norimos išsakyti pozicijos“.

O kur kiti Seimo nariai? Ar jie skaito piliečių laiškus, o gal net neatidaro  el. pašto, kai pamato nepažįstamą adresą?

Žemiau teikiame laišką, kurį išsiuntėme  Seimo nariams 2020-03-08

Kreipimasis į Seimo narius.

Dėl prašymo nepatvirtinti   Valdo Rakučio pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

 

                             Didžiosios Britanijos  istorikas Nelas Fergusonas  informavo europiečius, kad  kairieji istorikai,  norėdami  jog  vyrautų jų  pasaulėžiūra,  organizuoja loginius šmeižto skandalus.

Lietuvoje kaip tik  šiuo metu  yra   tęsiamas, nepagrįstai pradėtas puolimas prieš prof. Valdą Rakutį.    Šį  tęstinį skandalą,  manome, kad  ruošiamasi paskelbti tarptautiniu.

Šio galimai tęstinio  skandalo pradžia -  Lietuvos ryto žurnalisto istoriko Vytauto Bruverio straipsnis „Gaisro dėl Holokausto sukėlėją V. Rakutį prisivijo skandalingi pareiškimai: dujų kameras vadino „labai humaniškomis“.

Prašome atsakyti,  ar yra tokių prof. Valdo Rakučio pareiškimų, kaip rašoma straipsnio pavadinime, nes viešo ar neviešo pareiškimo  V. Bruveris savo straipsnyje nepateikė, tėra tik   prieš 20 metų  kolegai  Elmantui Meiliui  profesoriaus pastabos į , taip  vadinamą,    mokslinį darbą-paskaitą?

E. Meilius, kuris, atseit,  „nešaudo  sau į kojas“ tada, dar prieš 20 metų,  aiškino  apie  nacių naudojamus žudymo būdus. Istorikas E. Meilius teigė, kad dujų kameras galima laikyti pačiu sadistiškiausiu žudymo būdu. Istorikas Valdas Rakutis teigė, kad pačiu sadiškiausiu galime laikyti, kai yra  mirtinai nukankinami.

Prisiminkime liudininkų pasakojimus, kad žemė  dar judėdavo, po žydų  sušaudymo, kitaip sakant,  suversdavo į šaltas duobes,  dar gyvus  ir  todėl V. Rakutis dujų kameras pavadino humaniškesnėmis  už nukankinimą.

Straipsnio pavadinimo tikslas yra, ko gero,  sukelti pasipiktinimą žydų bendruomenėse.

V. Rakučio pastabą komentuodama Faina Kukliansky, jo  nuomonę  pervadino  į pasisakymą ir pareiškė: Į TAI REAGUOTI TURI ATSAKINGOS INSTITUCIJOS.

Gal paaiškins ponia F. Kukliansky, kaip atsakingos institucijos  turėtų išnagrinėti jos pretenzijas,  kurios būtų skirtos  prieš  20 metų surašytoms  pastaboms R. Meiliaus  paskaitai, kurioje  lektorius aiškino  ir apie  žydų žudymo būdus?  Ar atsakingos institucijos turėtų pareikšti, kad  V. Rakučio pastaba yra neteisinga?    Negi V. Rakutis  turėjo pasakyti, kad žydų šaudymas ir pusiau gyvų užkasimas yra humaniškesnis už dujų kameras?!

Šį straipsnį, tiesa, be nuorodos į originalą ir per pusę trumpesnį,   išvertė  į anglų kalbą ir galimai F. Kukliansky įkėlė į  Lietuvos žydų bendruomenės internetinį puslapį,  kurį jau platino  Grant Gochin.  2021-03-05  paviešinome  facebooke, Lietuvos istorijos  ieškotojų klubo puslapyje. Jau po kelių valandų  Lietuvos žydų bendruomenės puslapį neįmanoma  atidaryti, iškrenta lentelė „Nepavyksta pasiekti šios svetainės. Per ilgai laukta www.lzb.lt“.   2021-03-08  Žydų bendruomenės puslapis jau atsidarė  ir  yra nuoroda  į  originalų straipsnį  ir išverstas visas V. Bruverio  kūrybinis darbas.

Organizuoto loginio šmeižto skandalo eigą nesunku numatyti, kaip ir visus asmenis. Šį kartą ištiko nesėkmė, nes teko pasaulio visuomenei pateikti  visą V. Bruverio straipsnį. Apie dirbtinių skandalų tikslus rašo istorikas Neilas Fergusonas -  suduoti smūgį  autoritetui, sumenkinti  dalykinę ir politinę reputaciją.

Prašome  Seimo narių  nedalyvauti galimai niekšingai   organizuotame skandale ir nepatvirtinti    Valdo Rakučio pasitraukimą iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

Virginija Jurgilevičienė, tel. 864024954

Virginijus Partaukas, tel. 860344258

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0