Kodėl turi likti senoji vadovybė, o M. Jurkutę reikia atleisti?

 

Susipažinusi su Seimui siunčiamais laiškais ir pareiškimais dėl  Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras), teikiu savo nuomonę.

Šiandien per žiniasklaidą skaitome,  lyg tai labiausiai nukentėjo Mingailė Jurkutė už kritiką.

Kodėl Lietuvos gyventojams meluojama. Kokia ta jos kritika?  Pasiskaitykite  ką Mingailė rašo žiniasklaidoje RT.lt 2021.02.04 straipsnyje „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.  Straipsnio pavadinimas, o vėliau  jos surašytos   mintys, yra skirtos politizuotiems  klausimams , atseit, pagal ją,  vyksta „ zadanijų nuleidimas istorikams“.  M.  Jurkutė nutarė, kad  jokių „zadanijų“  ir todėl gali viešai,  neobjektyviai vertinti  Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą.  M. Jurkutė pergyvena dėl  tarptautinių skandalų, kai visi mato, jog tų triukšmų  organizatoriai  tėra keletas žydų, tačiau visai nepergyvena, kad  savo veiksmais galimai padeda  Kremliui.

Viena  jos  pastaba, kuri  manau, kad ne tiek pykdo žydus, kiek Kremlių, tai nauja informacija apie  Joną Noreiką. Visi puikiai suprantame,  kad Lietuvai Kremlius negali pasakyti, kad informacija  apie Generolą Vėtrą yra nepriimtina. Kas nutiktų, jei taip Putino ideologai pasakytų?  Visuotinis gyventojų pasipiktinimas.  Kaip tada veikia  Kremlius?

Manome,  tada ir atsiranda M. Jurkutė,  vykdanti  Vladimiro Putino nurodymu  įkurto fondo, „Историческая память“  uždavinius, tai yra juodina šalies istoriją.

Žydų tautybės rašytojas  Julijus Margolinas  rašė, kad komunizmas, kuris įvairiais pavidalais atgimsta  žemėje kelia kur kas didesnį pavojų negu jau sunaikintas ir pasmerktas hitlerinis fašizmas.

Nesunku atgimti komunizmui, kai  jis yra prižiūrimas Rusijos užsienio žvalgybos generolo  Vladimiro Černovo. .

Ar M. Jurkutė, iš tikro, yra naivi ir nesupranta, kad yra apipainiota ir dirba pagal fondo „Историческая память“  reikalavimus?  Manome,  tik  tada, kai pereinama informaciniame kare  dirbti į priešo pusę,  piktinamasi  Centro vadovybės  nurodymu, kad   „negalima pasitikėti sovietiniais šaltiniais“.  (M. Jurkutės str. „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.)

M. Jurkutė, iš tiesų, negalima pasitikėti  sovietiniais šaltiniais.  Naudoti sovietinius šaltinius yra neišvengiama,  bet pasitikėti žiauriausios diktatūros rašliava- jokiu būdu.

Seimas, priimdamas  sprendimą dėl  Centro,  neturi pasiskelbti  pralaimėjęs informaciniame kare,  negali sau šaudyti į kojas.  Diktatūra negimsta per naktį, ji lėtai šliaužia.  Šiandien totalitarinę sistemą,  žmoniją naikinančią ideologiją,  skleidžia Kremlius.  Nesustabdysime, tai  sovietų istorijos fanams nugalėjus,   labai nukentėsime.

Senoji vadovybė turi likti dirbti, o M. Jurkutė, jei nori dirbti, tai  manome turi  pamąstyti, kodėl   informaciniame kare nuėjo tarnauti priešui.

 

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

LGGRTC generalinio direktoriaus prof. dr. Ado Jakubausko atviras laiškas

Reaguodamas į Seimo vicepirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vakar viešai išsakytą nuomonę, kad jai „kyla abejonių, dėl LGGRTC direktoriaus gebėjimų“ ir kad „susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti”, siunčiu viešą laišką Seimo nariams.

Gerbiami Seimo nariai,

Praėjus pusmečiui po naujos Centro vadovybės paskyrimo, sausio 28 d., 17 darbuotojų, t.y. 12 procentų viso darbo kolektyvo, ar savo iniciatyva, ar kitų paakinti, kreipėsi į Seimą prašydami pagalbos.

Kuo buvo nepatenkinti 12 proc. darbuotojų? „Politinės kontrolės stiprėjimu, varžančiu mokslo autonomiją ir smukdančiu mokslinių tyrimų kokybę“. Klausimas: ar pateiktas nors vienas „politinės kontrolės faktas“? Atsakymas: ne.

Tačiau yra kitokio pobūdžio faktų:

1. Per 25-erius Centro darbo metus dabartinis Centro vadovas vienintelis turi mokslinį laipsnį, yra profesorius.

2. Vienas iš labai garsiai besireiškiančių istorikų penkerius metus negali pateikti medžiagos apie Pirčiupių tragediją ir studijos apie Lukiškių kalėjimą. Jo paaiškinimas: „neturėjau ūpo, buvo asmeninių problemų” – tai užprotokoluotas faktas.

Vasario 4 d. 61, t.y. 43 proc. Centro darbuotojų Seimui nusiuntė kitokią nuomonę: „esame pajėgūs patys spręsti savo problemas. Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą.”

Ir į kokią nuomonę atsižvelgs Seimo darbo grupė? Jos pirmininkė R. Morkūnaitė–Mikulienienė, kovo 9 ir 17 d. viešai komentuodama Centro problemas, šio 61 darbuotojo pareiškimo išvis nepaminėjo.

Ar tai yra ta „dialogo kultūra“, apie kurią kalba Seimo vicepirmininkė? LR Konstitucijos 29 str. teigia: „Valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Kaip atrodytų, jei po rinkimų beveik keturis kartus mažiau balsų gavusi opozicija būtų paskelbta nugalėtoja? Ar Centro vadovas turėtų atsižvelgti tik į mažumos nuomonę? Ar Seimo darbas grįstas ne dialogo kultūra, jei ten yra pozicija ir opozicija? Kokiais faktais pagrįstos Seimo vicepirmininkės abejonės, kad Centro veikla nerezultatyvi?

Ko iš Seimo reikalavo mūsų Centro 12 proc. darbuotojų, dėl ko ir buvo sudaryta Seimo darbo grupė:

1) „Atnaujinti pilnos sudėties Centro Tarybos posėdžius“ – tas padaryta – antradienį kviečiamas nuotolinis visų skyrių vadovų pasitarimas. Beje, pilnos sudėties Taryba veikė nuo pat naujo vadovo paskyrimo, kol patys tarybos nariai nepareiškė, kad nėra būtina kiekvieną savaitę rinktis visų skyrių vadovams.

2) „Įvertinti generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo būtinybę“ – santarvės vardan vasario 1 d. patarėjas pasitraukė.

3) „Prie Centro įsteigti Mokslo tarybą“ – to neleidžia Centro įstatymas.

Taigi, visi reikalavimai įgyvendinti – kodėl tuomet Seimo darbo grupės pirmininkė kelia generalinio direktoriaus galimybės dirbti klausimą, jei jo nekėlė net Centro 12 proc. darbuotojų? Ar „mokslinių tyrimų“ klausimas neperaugo į politinį? Ar paskyrus naują Centro vadovą ir vėl kokiai grupei darbuotojų pareiškus nepasitenkinimą, Seimo vadovybė reaguos taip pat – kels vadovo atsakomybės klausimą?

Neturėdama jokių realių faktų dėl neva blogos naujos Centro vadovybės veiklos pastarosiomis dienomis darbo grupės pirmininkė kaip vienintelį pretekstą mini LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorinių tyrimų programų vyriausiosios istorikės dr. Mingailės Jurkutės atleidimą – neva už vadovybės kritiką.

Tačiau dr. Mingailė Jurkutė atleista ne už vadovybės kritiką: pirmuoju darbo pareigų pažeidimu Mingailė Jurkutė pažeidė teisės aktus, kai viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus viešai neobjektyviai vertino Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą ir tokiais veiksmais pakenkė Centro ir Komisijos reputacijai, kai neturėdama jokio pavedimo ir neįgaliota teisės aktais savavališkai susipažino su asmens duomenų apsaugą turinčiais dokumentais bei viešai aptarinėjo jų turinį (susijusį su asmens neviešais duomenimis). Tačiau tuomet darbuotojai jokios drausminės poveikio priemonės nebuvo taikomos, ji buvo tik įspėta. Deja, darbuotoja nepaisė šio įspėjimo ir pakartotinai, tendencingai ir nepagrįstai viešai ir toliau teikė tiesos neatitinkančią ir visuomenę klaidinančią informaciją apie Centro veiklą: neturėdama įrodymų kvestionavo Centro parengtų dokumentų teisėtumą bei patikimumą, be pagrindo abejojo Centro priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atliktų tyrimų patikimumu, tuo pakenkdama Centro autoritetui ir reputacijai.

Tyrėja taip pat nepateikė naujų mokslinių darbų, istorinių šaltinių, naujų faktų. Neteikė jokių tarnybinių pranešimų apie poveikį jos akademinei laisvei, tyrimo metodologijai.

Pabrėžiu, kad dr. Mingailės Jurkutės ir kitų darbuotojų metinis vertinimas nėra susijęs su viešu kreipimusi į LR Seimą. Buvo įvertinti visų darbuotojų konkretūs 2020 m. darbai pagal planus ir asmeninį indėlį.

Tokie darbuotojos veiksmai nėra kritika pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, o yra teisės aktų pažeidimas, pagal kuriuos darbuotojas privalo elgtis sąžiningai, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų.

Gerbiama Seimo pirmininkės pavaduotoja teigia, kad per ilgametę Centro veiklą „nebuvo tokio pobūdžio problemų“. Tačiau tai nesvarbiausia Centro problema: per 25 metus Centrą paliko 543 darbuotojai, tai reiškia, kad, sąlyginai kalbant, kas penkeri – šešeri metai pasikeičia beveik visa Centro darbuotojų sudėtis.

Kodėl Seimo darbo grupėje nagrinėjamos atskirų darbuotojų algos, bet nekalbama apie esminę problemą: Centro finansinę būklę? Gal tai labiausiai atsiliepia darbų kokybei? Ar šią, svarbiausią, dešimtmečius nesprendžiamą problemą Seimas pagaliau išspręs?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas“

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Milžinai išeina – Evardas Šalkauskas (1952.11.18 -2021.02.27)

2021-03-17

 

Klaipėdiečiai, kurie ateidavo kiekvieno mėnesio  17 dieną į Atgimimo aikštę dėl Garliavos įvykių, kovo 3 d. išlydėjo į amžinąją poilsio vietą bendražygį Edvardą Šalkauską.

Kai susirinkdavome į aikštę,  E. Šalkauskas pirmiausiai paklausdavo, ar viskas gerai.  Jo rūpestis mus vienijo ir darė geresniais.  Skaudu, kad nebėra tarp mūsų, atėjusių į aikštę, Žmogaus, kuriam  buvome brangūs  ir  nestovės šalia  su klausimu: „Ar dar gyva Deimantė?“ .

E.. Šalkauskas, visuomenininkas nuo 1988 m. vasaros, kai įsijungė į   Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas delegatu į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvos darbininkų sąjungos (LDS) įkūrėjų Klaipėdoje.

Virginijus Partaukas, kuris taip pat buvo aktyvus Lietuvos darbininkų sąjungos narys, prisimindamas   Edvardą pasakojo, kad  su juo kartu dalyvaudavo  susirinkimuose, kurie vykdavo kas antrą savaitę Darbininkų  sąjungos būstinėje H. Manto 24.

Edvardas profsąjungos lyderiu, Žemaitijos baldininkų darbininkų sąjungos pirmininku,  dirbo  iki pat savo mirties valandos.

Vienas iš  Edvardo  rūpesčių buvo laikraštis „Darbininkų balsas“, todėl į aikštę ateidavo ne tuščiomis rankomis, o   nešinas   naujausiu numeriu.

Visuomeninkus, kurie renkasi kiekvieno mėnesio 17 d.,  vienija ištikimybė tiesai.  Nėra ir nebus taip, kad  visi vienodus  kelius  matys į tiesą. Lietuvos valdžios bėda, kad ji turi savo tiesą ir visuomeninkai tapo jos ir žiniasklaidos patyčių  objektais. Šioje daugiabriaunėje tiesos paieškoje, esame giliai įsitikinę, kad  Deimantei  nebuvo grėsmės iš piliečių,  jog pedofilų klanas nėra išgalvotas. Mums svarbu sužinoti, kad  pedofilijos liudininkė – gyva, t.y., kad jai būtų leista skaipu  pabendrauti su pusbroliu arba  kitu,  valdžiai tinkamu būdu, kuris patvirtintų, kad jos nenužudė ar nepavertė į „daržovę“.

E. Šalkauskas, kai vykdavo diskusija apie kelius į pilietinę visuomenę,  apie tiesos ieškojimą, niekada nepykdavo už kritiką, o atvirkščiai, kritikams sakydavo, kad   visada durys į Profsąjungos būstinę atviros.  Jei reiktų kokios pagalbos visada galime  kreiptis į jį.

Kada žmogus tampa milžinu?  Kai  yra  paprastas,  moka atskirti šmeižtą nuo kritikos ir  nesavanaudiškai ištiesia  pagalbos ranką  skriaudžiamam.

Žmogus  išėjo  amžinybėn, bet jo  vienas iš  norų – išvysti gyvą Deimantę, liko neįgyvendintas.

E. Šalkausko  su mumis  nebebus, bet mes tęsime  tiesos paieškos misiją ir ateisime balandžio 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.

2021-03-17 12021-03-17 42021-03-17 32021-03-17 2

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Iš 141 Seimo nario į laišką atsakė tik: Liudas Jonaitis, Petras Gražulis ir Paulė Kuzmickienė, o kad neskaitė – Andrius Kupčinskas

Lietuvos visuomenę sudrebino Seimo nariui prof. Valdui Rakučiui organizuotas  dirbtinis  skandalas.  Jam dar neaprimus, kilo dar vienas skandalas-maištas prieš naują  Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos  tyrimo centro   vadovybę.

Taip jau yra, kad skandaluose    gyventojai yra priverčiami  dalyvauti. Tai savotiškas  visuomeninis teismas, o tiksliau susidorojimas, kurį  paviešina žiniasklaida, o piliečiai  tariamas  aukas pasmerkia  arba išteisina.

Dalis Lietuvos gyventojų mano, kad  šiomis dienomis   ant politinio aukuro turi būti sudegintas Seimo narys V. Rakutis.

O gal nereikia nieko deginti, gal baikime raganų paieškas? Jau atėjo laikas  pasakyti tariamų raganų medžiotojams, kurie Lietuvoje, manome, turi  Fainos Kukliansky vardą,  jog baigtų  dirbti vadovaujantis sovietine ideologija.

Liūdniausia, kad šiandien  esame verčiami tapti savotiškais   Šerlokais  Holmsais ir  informuoti  Lietuvos politikus, visuomenę, kaip yra organizuojami loginiai šmeižto skandalai.  Vieną tokį  tęstinį skandalą aprašėme ir  išsiuntėme  141 Seimo nariui.

Gavome atsakymą iš Seimo pirmininkės kanceliarijos ir trijų Seimo narių.  Tai drąsuoliai, nebijantys  atidarinėti nežinomų el. adresų nuorodų ir prisegtukų.

Seimo narys Liudas Jonaitis, kuris  atstovauja Lietuvos socialdemokratų partiją,  parašė, kad  Seimo narys V. Rakutis „pats  konservatorių frakcijai  padavė prašymą dėl atsistatydinimo iš komisijos pirmininko pareigų. Tai priklauso nuo jo paties.“ Tuoj pat atrašėme, kad  trauktis iš Komisijos narių buvo priverstas, jog nuslopintų skandalą.  Sukeltas triukšmas, beveik buvo atvėsęs ir Seimas galėjo nepatvirtinti atsistatydinimo, todėl  pasirodė V. Bruverio straipsnis.  Tokius straipsnius nemalonu skaityti, o tuo labiau stebėti, kaip vyksta susidorojimo procedūra.   Dabar ėmėsi vieno Seimo nario, o kitą kartą imsis  kito neįtikusio. Todėl ir kreipėmės su prašymu, kad jei  vis tik atsistatydinimo tvirtinimo procedūra bus, jos nepalaikyti.

Atsakė ir  Seimo narys Petras Gražulis, kuris priklauso mišriai Seimo narių grupei. Jis parašė:  „Perskaičiau. Palaikysiu jūsų poziciją aktyviai“.

Sureagavo į mūsų laišką ir Konservatorė  Paulė Kuzmickienė.  Ji taip pat padėkojo už jai siųstą laišką.

Paskutinis, kuris mums atsakė, tai konservatorius Andrius  Kupčinskas.   Jis parašė, kad   vadovaujasi Kibernetinio saugumo centro rekomendacijomis,    neatidarinėja nežinomų el. adresų nuorodų ir prisegtukų, o  gautą laišką  tikrina per el. pašto peržiūras, todėl mūsų laiškas jam  nieko nepasakė. „Ateičiai, Jūsų ir bendraminčių, prašau siųsti tik individualiai, nekartotiniai, surašytus tekstinius laiškus dėl problematikos ar norimos išsakyti pozicijos“.

O kur kiti Seimo nariai? Ar jie skaito piliečių laiškus, o gal net neatidaro  el. pašto, kai pamato nepažįstamą adresą?

Žemiau teikiame laišką, kurį išsiuntėme  Seimo nariams 2020-03-08

Kreipimasis į Seimo narius.

Dėl prašymo nepatvirtinti   Valdo Rakučio pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

 

                             Didžiosios Britanijos  istorikas Nelas Fergusonas  informavo europiečius, kad  kairieji istorikai,  norėdami  jog  vyrautų jų  pasaulėžiūra,  organizuoja loginius šmeižto skandalus.

Lietuvoje kaip tik  šiuo metu  yra   tęsiamas, nepagrįstai pradėtas puolimas prieš prof. Valdą Rakutį.    Šį  tęstinį skandalą,  manome, kad  ruošiamasi paskelbti tarptautiniu.

Šio galimai tęstinio  skandalo pradžia -  Lietuvos ryto žurnalisto istoriko Vytauto Bruverio straipsnis „Gaisro dėl Holokausto sukėlėją V. Rakutį prisivijo skandalingi pareiškimai: dujų kameras vadino „labai humaniškomis“.

Prašome atsakyti,  ar yra tokių prof. Valdo Rakučio pareiškimų, kaip rašoma straipsnio pavadinime, nes viešo ar neviešo pareiškimo  V. Bruveris savo straipsnyje nepateikė, tėra tik   prieš 20 metų  kolegai  Elmantui Meiliui  profesoriaus pastabos į , taip  vadinamą,    mokslinį darbą-paskaitą?

E. Meilius, kuris, atseit,  „nešaudo  sau į kojas“ tada, dar prieš 20 metų,  aiškino  apie  nacių naudojamus žudymo būdus. Istorikas E. Meilius teigė, kad dujų kameras galima laikyti pačiu sadistiškiausiu žudymo būdu. Istorikas Valdas Rakutis teigė, kad pačiu sadiškiausiu galime laikyti, kai yra  mirtinai nukankinami.

Prisiminkime liudininkų pasakojimus, kad žemė  dar judėdavo, po žydų  sušaudymo, kitaip sakant,  suversdavo į šaltas duobes,  dar gyvus  ir  todėl V. Rakutis dujų kameras pavadino humaniškesnėmis  už nukankinimą.

Straipsnio pavadinimo tikslas yra, ko gero,  sukelti pasipiktinimą žydų bendruomenėse.

V. Rakučio pastabą komentuodama Faina Kukliansky, jo  nuomonę  pervadino  į pasisakymą ir pareiškė: Į TAI REAGUOTI TURI ATSAKINGOS INSTITUCIJOS.

Gal paaiškins ponia F. Kukliansky, kaip atsakingos institucijos  turėtų išnagrinėti jos pretenzijas,  kurios būtų skirtos  prieš  20 metų surašytoms  pastaboms R. Meiliaus  paskaitai, kurioje  lektorius aiškino  ir apie  žydų žudymo būdus?  Ar atsakingos institucijos turėtų pareikšti, kad  V. Rakučio pastaba yra neteisinga?    Negi V. Rakutis  turėjo pasakyti, kad žydų šaudymas ir pusiau gyvų užkasimas yra humaniškesnis už dujų kameras?!

Šį straipsnį, tiesa, be nuorodos į originalą ir per pusę trumpesnį,   išvertė  į anglų kalbą ir galimai F. Kukliansky įkėlė į  Lietuvos žydų bendruomenės internetinį puslapį,  kurį jau platino  Grant Gochin.  2021-03-05  paviešinome  facebooke, Lietuvos istorijos  ieškotojų klubo puslapyje. Jau po kelių valandų  Lietuvos žydų bendruomenės puslapį neįmanoma  atidaryti, iškrenta lentelė „Nepavyksta pasiekti šios svetainės. Per ilgai laukta www.lzb.lt“.   2021-03-08  Žydų bendruomenės puslapis jau atsidarė  ir  yra nuoroda  į  originalų straipsnį  ir išverstas visas V. Bruverio  kūrybinis darbas.

Organizuoto loginio šmeižto skandalo eigą nesunku numatyti, kaip ir visus asmenis. Šį kartą ištiko nesėkmė, nes teko pasaulio visuomenei pateikti  visą V. Bruverio straipsnį. Apie dirbtinių skandalų tikslus rašo istorikas Neilas Fergusonas -  suduoti smūgį  autoritetui, sumenkinti  dalykinę ir politinę reputaciją.

Prašome  Seimo narių  nedalyvauti galimai niekšingai   organizuotame skandale ir nepatvirtinti    Valdo Rakučio pasitraukimą iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

Virginija Jurgilevičienė, tel. 864024954

Virginijus Partaukas, tel. 860344258

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kairiųjų-neomarksistų susidorojimui sakome – NE

 

Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos  tyrimo centro  ( toliau Centras) 17  darbuotojų  kreipėsi į Seimą su prašymu  juos gelbėti nuo kolegų, turinčių dešiniąsias  pažiūras. Centre dirbantys kairieji istorikai nutarė, kad  tylėti užtenka ir  reikia „išvalyti“ įstaigą   nuo  netinkamų pažiūrų  atstovų.

Kairiųjų istorikų didžiausias priekaištas  dešiniesiems yra  dėl  Daliaus Stanciko  paruoštos pažymos apie  Joną Noreiką – Generolą Vėtrą.  Kairiuosius  neįtikina žinia, kad  Birželio sukilimo dalyvis,  kuris nacių okupuotoje Lietuvoje nuo  1941 –ųjų  rugpjūčio 3d.  dirbdamas  Šiaulių apskrities viršininku,    įkūrė  antinacistinį judėjimą, kurio viena iš  veiklos   sričių – žydų gelbėjimas iš getų.

Kodėl kairiuosius ši žinia labai nervina, kelia stresą? Todėl, kad Sovietų teisėtvarka  Birželio sukilimo dalyvius, dirbusius nacių okupuotoje Lietuvoje  valdžios struktūrose, apkaltino  dalyvavus žydų žudime.  Sovietiniuose teismų  bylose, jei neturėdavo įrodymų, tai  surasdavo liudininkus, kurie prifantazuodavo ir vadovaujantis jų melagingais liudijimais būdavo priimami   sprendimai.  Deja, šiandien Centras netiria liudininkų parodymus,  ar jie  atitinka,   ar neatitinka   to meto, tos vietovės, istorinius įvykius. Tokie tyrimai  atskleistų  sovietinių teismų  masinį melagingų liudininkų  panaudojimą holokausto bylose.  Kairieji istorikai, gindami sovietinių teismų sprendimus, tokį  bylų peržiūrėjimą prilygina  Holokausto neigimui.  Tai viena iš priežasčių, dėl ko   vyksta diskusija  tarp  kairiųjų  ir dešiniųjų istorikų.

Manome, kad pirmoji peržiūrėta  sovietinių teismų byla -   J. Noreikos – Generolo Vėtros.  Kairiųjų Lietuvos istorikų mokykla griežtai atsisako kvestionuoti sovietinį Generolo Vėtros  vertinimą.  Jie,  J. Noreikai  inkriminuojamą sovietinio teismo  kaltinimą dėl dalyvavimo   nacių valdymo struktūroje, laiko teisingu.   Kairieji istorikai net sugalvojo teiginį, jog bijome istorijos, nes nedrįstame  pripažinti, jog didvyris nebuvo didvyriu.

Dešiniųjų pažiūrų tautiečiai teigia,  kad vadovaujantis melagingais sovietinių teismų sprendimais,  neįmanoma  atskleisti  antinacistinio judėjimo struktūros.

Viena moteris, kilusi iš Kauno, ir šiuo metu –  klaipėdietė papasakojo, kad per karą  jos šeima gyveno Kauno rajone Gaižėnų kaime.  Mama – Anelė Zavackaitė-Tamaliūnienė gimusi 1919 m.  jai pasakojo, kad į jų sodybą atveždavo žydų vaikus, kurie prabūdavo  kelias dienas, savaitę,  gal ir ilgiau.    Suaugusieji šeimos nariai nežinodavo,  nei kas atveža, nei   kas išveža. Ši šeima net nėra įrašyta  į teisuolių sąrašą. Kiek   žydų gelbėtojų yra nežinomi, atvirkščiai, sovietų sąjungos apšmeižti.  Ar moralu Fainai Kukliansky tęsti sovietinį melą, tyčiotis iš žydų gelbėtojo Generolo Vėtros?

Kas numatydavo žydų vaikų išvežimo grafiką į vieną ar kitą sodybą?  Kas nustatydavo, kiek  dienų turi prabūti toje sodyboje   ir nuspręsdavo koks tolimesnis  žydų  maršrutas, kas gali būti tais vežėjais ir  t.t. ?   Kas vadovaudavo antinacistiniam judėjimui?  Pasirodo,  kad lietuvis, užimantis aukštas pareigas  nacistų okupuotoje  Lietuvoje. Apie tai  teigia  dokumentas. Tai kunigo  Jono Borevičiaus  liudijimas  JAV teisme, kad  J. Noreika jį  pakvietė prisidėti prie žydų gelbėjimo.

Ponai kairieji, jei nutarėte teigti, kad  nebuvo  žydų gelbėjimo struktūros ir jai   niekas nevadovavo,  tai pateikite savo versiją.  Kas  sudarydavo žydų gelbėjimo maršrutus Vilniaus, Kauno, Šiaulių apskrityse, kas  parinkdavo tinkamus žmones šitam mirtinai pavojingam, pogrindiniam darbui?

Puikiai suprantame, kad labiausiai peržiūrėti sovietinių teismų bylas nenori  Sovietų sąjungos perėmėja – Rusija. Kodėl? Todėl, kad  žydų  gelbėtoją J. Noreiką teismo sprendimu apkaltino  bendradarbiavimu su naciais ir nuteisė sušaudyti. Tokių bylų, manome, kad  yra ne viena.

Todėl šiandien privalome kreiptis į žydų bendruomenes ir  prašyti jų pagalbos, kad padėtų atsikratyti   sovietinių  teismų  sprendimais,  nutrauktų gėdingą   sovietinių nusikaltimų balinimą.

Kairieji,  pajutę, jog „slysta“ Lietuvoje jų sukurta ideologija,  nutarė  įtvirtinti sovietinę istoriją  per J. Noreikos anūkės Silvia Foti knygą.

Ar mes,  dešiniųjų pažiūrų atstovai, sugebėsime apsiginti nuo sovietinės ideologijos? Sunkiai, nes per 30 metų kairiaisiais  tapo nemažai  istorikų, žurnalistų, politikų,  valdininkų ir net visuomeninkų. Jei jie prisistatytų  tikruoju vardu – kairiaisiais  neomarksistais, tai sulauktų piliečių pasmerkimo, todėl jie  save  išdidžiai vadina  liberalais.

Kairieji yra garsūs savo agresyvumu.  Savo straipsnyje istorikas N. Ferguson rašo, kad 2021 metais „Vokietijoje formuojasi pasipriešinimas spaudimui iš kairės: vasario pradžioje 70 žymių šalies mokslininkų įkūrė „Mokslo laisvės tinklą“ (Netzwerk Wissenschaftsfreiheit) tyrimų ir dėstymo laisvei ginti. Vienas iš susivienijusių mokslininkų tikslų – paremti kairiųjų aktyvistų užsipultus savo kolegas.“

Lietuvoje taip pat  turime įkurti  analogišką judėjimą, kuris  galėtų vadintis „Stop  spaudimui ir melui iš kairės!“. Kadangi dešiniosios ideologijos  istorikų turime nedaug, tai į tą judėjimą galima būtų pakviesti  politikus, visuomenės veikėjus, piliečius.  Svarbiausia,  ieškoti kontaktų su  vasario mėn. įkurtu „Mokslo laisvės tinklu“.

Negalima nutylėti apie 2021 m. kovo mėn. 10 d. įvykusią Seimo  Ateities komiteto diskusiją „Kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį“.  Šioje diskusijoje dalyvavo istorikas Arūnas Bubnys, kuris  nagrinėja  XX amžiaus istoriją ir kuriam atrodo, kad Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl Holokausto galima suskirstyti į dvi kryptis. Viena –  lietuvių išeivių pagražinta, ginamojo pobūdžio Holokausto istorija, o kita kritinio pobūdžio ir sustiprėjusi, kai prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva 1998 m. buvo įkurta tarptautinė komisija. Atseit, tada prasidėjo rimti tyrimai.

Nejuokinkite apie rimtus tyrimus, nes manome, kad tada ir prasidėjo sovietmečio Holokausto istorijos sugrąžinimas.  Jei norima  istoriją  suvesti į dvi  kryptis, tai jos  turėtų vadintis: išeivijos ir sovietinė.  Kaip  išdrįsta A. Bubnys teigti apie, atseit,  iškreiptą žmonių sąmonę, apie empatijos nebuvimą, kai kairieji  sugrąžino  Lietuvos piliečiams  sovietinę istoriją ir jie drįsta  ją vadinti  kritine?  Lietuviai,  laukdami  nacių, tikėjosi,  kad su jų pagalba galės atstatyti Nepriklausomybę. Jų viltis žlugo po kelių mėnesių. Kokią paramą Lietuvos inteligentija galėjo išreikšti naciams, sužlugdžiusiems  jų viltis atkurti Nepriklausomą Lietuvą?

Kodėl iki šių dienų  gyva  tarybinė pasaulėžiūra, kad  sovietinė diktatūra yra geresnė už nacistinę?  Didžiajai  daliai žydų -  tiek  nacių, tiek  sovietų okupacijos – buvo vienodas blogis ir tai labai vaizdžiai rodo japonų diplomato Čijune Sugihara veikla, kai sovietai okupavo Lietuvą. O apgautų, patikėjusių stalino saule,  arba manančių, kad nekaltų civilių net karui prasidėjus  negalima žudyti, manau, kad vienodas procentas buvo tiek lietuvių, tiek žydų.  Nėra kažkokių ypatingai skirtingų tautų patirčių. Tos patirtys panašios. Susidėjus su okupantais, tapus sovietinės totalitarinės  santvarkos ideologais, tiek vieni, tiek kiti privalėjo tarnauti nusikalstamai sistemai. Nėra tautos, kuri turėtų tik aukos  arba budelio įvaizdį Ar tuos, aukščiau  išvardintus  teiginius, galime priskirti pagražintai istorijai? Gal atėjo laikas nustoti A. Bubniui piktintis, kad komentaruose daug  įžeidinėjimų, kad primena žydų piktadarybes, kai tarnavo sovietų jėgos struktūrose?  Čia ne empatijos trūkumas, čia dalies tautiečių reakcija į kiršinimą, kurį sąmoningai vykdo, taip vadinama, kritinio pobūdžio istorija.

Kviečiu nepasiduoti kairiosios mokyklos įtakingiems veikėjams, kurie Lietuvos piliečius  skatina  dalyvauti, taip vadinamos, kritinio pobūdžio istorijos vykdomame  pjudyme.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 2

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre vyksta nesutarimai ar susidorojimai?

Septyniolika  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau –LGGRTC)   darbuotojų pareiškė raštu, kad įstaigoje vykstantys nesutarimai nėra vidiniai. Jie mano, kad Vidmanto  Valiušaičio veikla , o dabar generalinio direktoriaus  Ado  Jakubausko užimta pozicija,  suduoda   skaudų  smūgį LGGRTC prestižui, nes  pagal juos atsisakius  ekspertinės įstaigos įvaizdžio, ji   plėšoma  tarp mokslo ir politikos,  sukelia neigiamą reakciją nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje.

Manome, kad  teiginiai apie įstaigos prarastą prestižą nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje tėra  tų 17 darbuotojų  fantazija, nes  pasipylę   į viešą erdvę  įvairūs  straipsniai, nuomonės apie  LGGRTC  galių persiskirstymą,  nėra   prestižo menkinimas. Kai kurie  istorikai atsisako diskusijų,  nes jiems reikia  loginio skandalo, kurio tikslas pašalinti įstaigos vadovą, todėl  jie kreipėsi pagalbos į  Lietuvos aukščiausią valdžią.

Dėl  LGGRTC susidariusios situacijos spręs  steigėjas – Lietuvos Respublikos Seimas.  Seimo valdyba  sudarė  darbo grupę   iš Seimo valdybos, Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetų atstovų, kurie verdiktą praneš kovo mėnesį, kai prasidės pavasario sesija.  Apie šią  darbinę grupę  LRS pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen  pasisakė taip „Situacija nėra gera, mums reikėtų, matyt, į ją pasigilinti, paanalizuoti“.  2021 m. vasario 24 d. įvyko  Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) posėdis, kuris  klausimą  „Dėl situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre“,  svarstė  neviešai.   Sprendimas dėl uždaro posėdžio  sulaukė kritikos.

Ar ne todėl   Seimo Žmogaus teisių komitetas  organizavo    uždarą posėdį, kad  istorikas Voldemaras Klumbys,  kuris dirba LGGRTC  teigia, jog  mes, lietuviai, bijome savo istorijos.    Kaip galima bijoti faktų ir įvykių?  Iš tikro, mes, lietuviai, nebijome savo istorijos, bet  esame verčiami kairiųjų  istorikų  priimti  ir vadovautis  tik jų  teiginiais apie istorinius įvykius.   Šiuo metu  Lietuvos istorijoje  didžiausi nesutarimai yra  vertinant: 1940-06-15 pirmąją  sovietų okupaciją, Holokaustą,   1941-06-22 – nacių okupaciją, antrąją  sovietų okupaciją.  Manome, kad  kairioji istorijos mokykla bijo, kad   bus pareikalauta   atsisakyti  sovietinės istoriografijos ir turės pateikti visuomenei vakarietišką.  Pirmiausia, pakeisti Holokausto   periodizaciją, t.y.  Lietuvoje Holokausto  pradžia nuo II pasaulinio karo, įtraukiant sovietinę okupaciją.

 Iš viso pasaulio atvyksta žydai, kad padėkotų  už išgelbėtą gyvybę Kaune rezidavusiam  Japonijos imperijos vicekonsului  Čijunei  Sugiharai.  Jis atvyko į Kauną 1939 m., kai dar Nepriklausomoje smetoninėje Lietuvoje  veikė įvairios ambasados, ir  žydų tautybės žmonės,  galėjo  laisvai be didelių biurokratinių trukdžių  išvykti iš Lietuvos. Prasidėjus  II- ajam  pasauliniam  karui pabėgėliai bei Lietuvos piliečiai  nesunkiai gaudavo vizas  ir  išvykdavo iš  Lietuvos, iš karuose skęstančios  Europos ir taip išsaugojo savo gyvybes.    Buvo išgelbėta  tūkstančiai   žydų ir lenkų gyvybių iki 1940-06-15, iki sovietų okupacijos.  Raudonasis blogis,  okupavęs Lietuvą,   uždarė Lietuvos valdžios institucijas, nutraukė ambasadų veiklą ir  įvedė suvaržymus,  atėmė galimybę  žydams  išsigelbėti.  Tada iš sovietinio lagerio žydus  ėmė gelbėti    Japonų diplomatas. Jis  1940 m. liepos–rugpjūčio mėn. kartu su žmona konsulate pradėjo išdavinėti vizas asmenine iniciatyva. Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta. Per dieną, dirbdamas iki 18 valandų, jis išduodavo ranka pasirašytas vizas, viršydamas įprastinę mėnesio statistiką.  Jo dėka  1940 m. liepos  – rugpjūčio mėn. laikotarpiu pasisekė ištrūkti  iš raudonojo maro apėmusios Lietuvos  net  6 tūkstančiams  žydų.  1940 m. rugsėjo 4 d. Japonijos konsulatas buvo uždarytas.  Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga–Berlynas, kurias pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą.

Šimtams tūkstančių žydų  sovietinis lageris uždraudė išvykti  iš okupuotos Lietuvos ir pasmerkė  juos mirčiai. Kažkam, o iš tikro,  Fainai Kukliansky  ir jos bendraminčiams,   nesinori  girdėti, kaip   raudonasis blogis prisidėjo prie   žydų  sunaikinimo.

Holokaustas (taip įvardijamas  žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Todėl Lietuvoje Holokausto  pradžia turi būti datuojama ne 1941-06-22, bet 1939 m. rugsėjo mėn. 1d.

Ar pradėję Holokausto periodizaciją  nuo 1939 m. rugsėjo mėn. 1d.  perrašome istoriją? Ar  atsisakę sovietinės, mūsų istorijai primestos periodizacijos, atstatome  istorinę teisybę?

Jei Holokausto  periodizaciją pradedame nuo 1939 m., tai į išgelbėtų žydų statistiką patenka žydai, kurie gavo  Lietuvoje vizas ir  išvyko  nuo 1939 m. rugsėjo mėn. iki 1940 m. birželio 15 d.  toliau nuo mirtį nešančio krašto.  Aišku, kad  pirmiausia piktinsis  Rusija , kuri   kategoriškai nesutiks,  jog  į  Holokausto periodizaciją   būtų įtraukti jos žmogžudiški sprendimai, okupuojant Lietuvą, tuo pačiu sunaikinant žydų  gyvybės kelią.  Balindami  Sovietų sąjungos įnašą į Holokaustą, rodome  nepagarbą   nužudytų žydų atminimui.   Rusija, kuri yra sovietų valdžios   antihumaniškų sprendimų gynėja,   ims aiškinti, kad keisdami  periodizaciją norime neigti Holokaustą,   ir ji puls organizuoti tarptautinį skandalą, kuriame būtinai sudalyvaus  Faina Kukliansky,  Grant Gochin  ir dar keletas žydų. Lietuvos kairieji su Gintautu Palucku.  Manome, kad  jiems  neįdomu, koks yra  stalinizmo įnašas į Holokaustą, jie nejautrūs   nužudytų žydų skausmui, atvirkščiai, manome, kad jie gerbia  sovietinę totalitarinę sistemą, kuri niekuo nesiskiria nuo nacionalsocialistinės. Kas iš Lietuvos istorikų, politikų, visuomenės atstovų ims ginti istorinę tiesą, o ne sovietinių laikų surašytą melą? Kas ir kaip  angliškai surašys  motyvus, kodėl reikia keisti periodizaciją ir įvardinti  išbalibtus  žydų žudikus bei išsiųs  tais pačiais adresais  kaip, kad tai daro   F, Kukliansky?

Manome, kad tą darbą tikrai nedarys V. Klumbys ir jo CO,  nes  jiems sovietiniai „žydšaudžiai“  nėra blogis. Tą šalį, kurią niekas nevertė, kuri  savo noru sudarė sutartį su nacistine Vokietija, kitaip kaip žudšaudžių valstybe negalime vadinti.

Lietuvoje okupantų   Holokausto periodizacijos   sudarymą  neleis keisti  kairiųjų pažiūrų  istorikai arba, taip vadinamos,   Nikžentaičio mokyklos pasekėjai, kuriems būdingas istorijos pažinimas per tikėjimo tezę. Ji teigia,  kad stalinizmas, nėra toks blogis, kaip  nacionalsocializmas. (pagal Neill Ferguson). Yra kita istorikų mokykla, kurią mūsų universitetai neįsileidžia, bet ji egzistuoja dėka  užsienio  istorikų. Ją atstovauja   Timothy  Snyder iš JAV, Niall Ferguson iš Didžiosios Britanijos – dešiniųjų pažiūrų istorikai, kurie teigia, kad  stalinizmas yra tapatus nacionalsocializmui.

Kokį sprendimą turi priimti Lietuvos Respublikos Seimas dėl LGGRTC tolimesnės veiklos? Kairieji istorikai aiškina,  kad jei nepasitrauks  iš  direktoriaus posto Adas  Jakubauskas, tai   kils  tarptautinis skandalas bei  pasipiktinimo banga žydų bendruomenėje. Dešinieji istorikai teigia, kad jei pritarsite  kairiųjų reikalavimams  dėl  direktoriaus A. Jakubausko, tai pasirašysite pralaimėjimą hibridiniame kare.

Hibridinis karas yra  pirmas žingsnis į  tikrą, milijonus žmonių  sunaikinusį  karą.  Lietuvių visuomenė hibridinio, o tiksliau, informacinio  karo pasekmes  pažino savo gyvenimais.

 Mano mama 1940 m. birželio mėn. gyveno Kaune ir kaip daugelis laikinosios sostinės gyventojų  išėjo pasitikti Raudonosios armijos į Laisvės alėją. Susirinko tūkstančiai lietuvių, kurie nebuvo nei komunistai, nei žydai, bet  buvo įtikinti, kad į blogąją pusę niekas nesikeis.   Mamai, kai tankai, o jų buvo labai daug ir ilgai  riedėjo  centrine miesto gatve,  įsiminė rusė, sentikė, kuri stovėjo šalia ir verkė, ji  vis kalbėjo „kas dabar bus“.  Mama stebėjosi, ko ji čia verkia,  nieko čia nebus, kaip gyvenome prie Smetonos, taip ir gyvensime toliau.

Žmonės, patikėję skleidžiama sovietine informacija, ramiai, be jokio ginkluoto pasipriešinimo, pasitiko  sovietų armiją.  Labai greitai  pasijuto apgauti, kai ėmė suiminėti nepadarius jokio nusikaltimo, šaudyti ir tremti į rytus.  Apie organizuotą ir sėkmingai įvykdytą sovietų informacinį  karą, aišku, kad kaip ir visi  okupantai sovietai nesigyrė ir tarybiniuose istorijos vadovėliuose nerašė, jog  organizavo totalų Lietuvos gyventojų protų plovimą. Oficiali Kremliaus versija yra,  kad  sovietų  okupacijos labai laukėme  ir pasitikome su gėlėmis.

Indrė Makaraitytė straipsnyje „Naciukų“ Lietuva“ rašo, Kad „Lietuvoje, patiems lietuviams bendrininkaujant, buvo išžudyti beveik visi Lietuvos žydai“, atseit, lietuviai suvertė  žydus į šaltą duobę, bet ji  kažkodėl neužsimena apie  Nepriklausomos Lietuvos valstybės likvidavimą, nes, jei  ne sovietų okupacija, jei ne gyvybės kelio  užblokavimas, tai  blogiečių, žydšaudžių, lietuvių sąžinę  nebūtų užgulę  nužudyti žydai ir  šiandien kairieji ir jų pasaulėžiūra viešinanti I. Makaraitytė  nevadintų „Naciukų“ Lietuva.  Kodėl rašo tik pusę tiesos?   Kodėl  I. Makaraitytė nerašo  straipsnių su pavadinimu „Naciukų“ Rusija?   Manau, kad žydų bendruomenę, bet ne tą kuriai vadovauja F. Kukliansky,   skaudina, kai  tikrieji jų tautos žmogžudžiai, yra balinami.  1939 m. rugpjūčio mėn.  Stalino valdoma Sovietų sąjunga jokiu būdu neturėjo   pasirašyti  Ribentropo – Molotovo paktą su valstybe, kuri organizavo ir įvykdė  pas save  Holokaustą. Pasirašiusi tokią negarbingą sutartį sovietai  tapo   “naciukais“,   padėjusiais sunaikinti  milijonus žydų. Ar mums, lietuviams, reikia bijoti istorijos, ar mūsų valstybė sudarė sutartį su Holokaustu vykdžiusia  valstybe?

LGGRTC istorikas V. Klumbys rašo,  kad piliečiai „nenori pripažinti, kad  tarpukariu antisemitizmas buvo net ir tarp kultūrinio elito narių, taip, tai padėjo įtraukti vietinius gyventojus į žydų žudynes nacių okupacijos laikais“.   Kokiais tyrimais remiantis yra    padaryta tokia išvada? Apie tarpukario Lietuvos kultūrinio elito antisemitines pažiūras  teigiama ( panašiai, kaip istorikas Dainius Noreika, kuris ištyrė  1000 partizanų  biografijų), kai  ištiriami tarpukario žurnalai ir laikraščiai ir nurodomi straipsniai, kuriuose  buvo ugdoma antisemitinė pasaulėžiūra.  Iš istoriko V. Klumbio  teiginio nematyti, kad  būtų atlikti panašūs  tyrimai.   Manome, kad gėda, kai  istorikas  ekspertas rašo iš „lubų“, t.y. tapo pigiu politikieriumi.

Turime tragišką būklę, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad  darbuotojai  save pavadinę istorikais ekspertais  užsiima politikavimu.

Ar Lietuvoje  atgims nacizmas, jei  vaikams mokyklos suole, papasakosime apie totalitarinės Sovietų sąjungos sprendimus, kurie prisidėjo prie žydų nužudymo? Ar pakeitus Lietuvoje Holokausto periodizaciją, būtų  paneigtos  žydų žudynes Lietuvoje?  Aišku, kad ne. Todėl skandalas, kurį galimai imtų ruošti  Rusija, nes tie klausimai yra  jai nemalonūs, negali būti kurstomas  padedant Lietuvos žiniasklaidai bei palaikomas kai kurių institucijų darbuotojų,  ir politikų.  Atėjo  laikas, kai  Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė  turėtų įvertinti, kas trukdo  atvirai kalbėti apie  aktyvios dalyvės   Sovietų sąjungos  reikšmę Holohausto  nusikaltimuose.

Kairieji peržengė bet kokias padorumo ribas,  kai aiškina, kad Vakarų Europoje  yra pripažintas Holokaustas, o mes, lietuviai,  neigiame Holokaustą.   Ne iš kur kitur, o būtent iš  Vakarų, iš istoriko N. Ferguson,  sužinojome, kad  naudojant  loginius skandalus  susidorojama su dešiniaisiais istorikais.  Jei vakarų istorikai nebijo kairiesiems pasakyti, kad stalinizmas yra lygus nacizmui, tai ir mes  Lietuvoje  kairiesiems turime  pasakyti, jog  baigtų  trukdyti nagrinėti   sovietinės  totalitarinės santvarkos   indelį į Holokaustą, turime reikalauti išmiešti iš istorijos vadovėlių tą sovietinį naratyvą.  Jei agresyvieji  kairieji susidoros su dešiniųjų pažiūrų istorikais, jei „išvalys“ LGGRTC , tai  turėsime konstatuoti, kad kaip ir 1940-06-15,  informacinio karo vieną etapą  laimėjo   okupantų  istorijos perėmėja – Rusija.

 

 

Lietuvos Respublikos Prezidentui  Gitanui Nausėdai ( susipažinimui)

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen  ( atsakymui)

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Kreipimasis į Seimo narius. Dėl prašymo nepatvirtinti   Valdo Rakučio pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

Didžiosios Britanijos  istorikas Nelas Fergusonas  informavo europiečius, kad  kairieji istorikai,  norėdami  jog  vyrautų jų  pasaulėžiūra,  organizuoja loginius šmeižto skandalus.

Lietuvoje kaip tik  šiuo metu  yra   tęsiamas, nepagrįstai pradėtas puolimas prieš prof. Valdą Rakutį.    Šį  tęstinį skandalą,  manome, kad  ruošiamasi paskelbti tarptautiniu.

Šio galimai tęstinio  skandalo pradžia -  Lietuvos ryto žurnalisto istoriko Vytauto Bruverio straipsnis „Gaisro dėl Holokausto sukėlėją V. Rakutį prisivijo skandalingi pareiškimai: dujų kameras vadino „labai humaniškomis“.

Prašome atsakyti,  ar yra tokių prof. Valdo Rakučio pareiškimų, kaip rašoma straipsnio pavadinime, nes viešo ar neviešo pareiškimo  V. Bruveris savo straipsnyje nepateikė, tėra tik   prieš 20 metų  kolegai  Elmantui Meiliui  profesoriaus pastabos į , taip  vadinamą,    mokslinį darbą-paskaitą?

E. Meilius, kuris, atseit,  „nešaudo  sau į kojas“ tada, dar prieš 20 metų,  aiškino  apie  nacių naudojamus žudymo būdus. Istorikas E. Meilius teigė, kad dujų kameras galima laikyti pačiu sadistiškiausiu žudymo būdu. Istorikas Valdas Rakutis teigė, kad pačiu sadiškiausiu galime laikyti, kai yra  mirtinai nukankinami.

Prisiminkime liudininkų pasakojimus, kad žemė  dar judėdavo, po žydų  sušaudymo, kitaip sakant,  suversdavo į šaltas duobes,  dar gyvus  ir  todėl V. Rakutis dujų kameras pavadino humaniškesnėmis  už nukankinimą.

Straipsnio pavadinimo tikslas yra, ko gero,  sukelti pasipiktinimą žydų bendruomenėse.    V. Rakučio pastabą komentuodama Faina Kukliansky, jo  nuomonę  pervadino  į pasisakymą ir pareiškė: Į TAI REAGUOTI TURI ATSAKINGOS INSTITUCIJOS.

Gal paaiškins ponia F. Kukliansky, kaip atsakingos institucijos  turėtų išnagrinėti jos pretenzijas,  kurios būtų skirtos  prieš  20 metų surašytoms  pastaboms R. Meiliaus  paskaitai, kurioje  lektorius aiškino  ir apie  žydų žudymo būdus?  Ar atsakingos institucijos turėtų pareikšti, kad  V. Rakučio pastaba yra neteisinga?    Negi V. Rakutis  turėjo pasakyti, kad žydų šaudymas ir pusiau gyvų užkasimas yra humaniškesnis už dujų kameras?!

Šį straipsnį, tiesa, be nuorodos į originalą,   išvertė  į anglų kalbą ir galimai F. Kukliansky įkėlė į  Lietuvos žydų bendruomenės internetinį puslapį,  kurį jau platina  Grant Gochin.  Kai panorėjome  sulyginti originalų  V. Bruverio straipsnį su anglišku, tai  nepasisekė, iškrenta lentelė „Nepavyksta pasiekti šios svetainės. Per ilgai laukta www.lzb.lt“.  Žydų  bendruomenės puslapis užsidarė, kai  tik buvo  paviešinta   facebooke, Lietuvos istorijos  ieškotojų klubo puslapyje apie tai,  kad angliškas variantas yra galimo tarptautinio skandalo  dalis.

V. Bruverio,   galimai organizuoto loginio šmeižto skandalo eigą nesunku numatyti, kaip ir   tikslą.   Apie dirbtinių skandalų tikslus rašo istorikas Neilas Fergusonas -  suduoti smūgį  autoritetui, sumenkinti  dalykinę ir politinę reputaciją.

Prašome  Seimo narių  nedalyvauti galimai niekšingai   organizuotame skandale ir nepatvirtinti    Valdo Rakučio pasitraukimą iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto. 

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Žlugus Sovietų sąjungai, nežlugo jos ideologija, o sėkmingai integravosi į vakarų kultūrą ir įgijo hegemoniją universitetuose ir medijose, tame tarpe ir Lietuvos mokslo įstaigose

Paksas 1Kas vyksta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ( toliau – LGGRTC)?  Galimai  ten buvo organizuotas vietinis dirbtinis skandalas,  kurių Lietuvoje nemažai įvyko per 30 metų. Vienas  šlykščiausių, tai pučas, kurio metu buvo pašalintas   prezidentas R. Paksas.

Šiandien LGGRTC susikovė dvi antagonistinės  jėgos: kairiosios marksistinės ir dešiniosios akademinės. Ar jos gali susitaikyti?  Ar vis tik   iš vienos jų bus atimtos galios ir taps tarnaite?  Facebooke dažnai komentuojantis Gintautas Miknevičius  manęs klausia „ jums duota užduotis Jurkutę, Klumbį sunaikinti?“  Baisu, kai matomas, tik vienas galutinis  rezultatas – sunaikinimas, o ne intelektualinis smalsumas ieškant  tiesos.

Į santykių aiškinimąsi, į bekompromisinį  karą esame  įtraukti ir  mes, tretieji asmenys-visuomenė, per   LGGRTC  darbuotojų straipsnius: istorikės Mingailės  Jurkutės straipsnis  DELFI.lt 2021 m. vasario 10 d. apie įstaigos darbą pavadinimu „Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose“ ir Valdemaro Klumbio, istoriko, Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitarinių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo  straipsnis  LRT.lt pavadinimu “ Kas vyksta Genocido  centre? Darbuotojo nuomomė“.  Šie  straipsniai  tapo ekskursijų vadovais  įstaigos  „virtuvėje“.

Vaikščioti po LGGRTC „virtuvę“ tapo įdomiau, kai Delfyje perskaičiau apie istoriką Niallą Fergusoną straipsnyje „Žymus britų istorikas: universitetuose valdžią užgrobė kairieji“.  Mūsų visuomenė ilgą laiką buvo už geležinės uždangos, o šis istorikas – laisvo pasaulio atstovas. Mes, posovietinė visuomenė,  neturėjome galimybių lyginti pasaulyje vykstančius procesus, o N. Fergusonas tokią galimybę turėjo. Jis teigia, kad pasikeitė istorijos mokslo supratimas  laisvame pasaulyje po Sovietų sąjungos sugriuvimo.  Anot vakarų istoriko sovietų sąjungos ekonomika žlugo, tačiau sovietinis kultūrinis naratyvas tapo vyraujančiu pasaulio universitetuose ir žiniasklaidoje. Esmė, kad istorijos moksle imta balinti sovietinę okupaciją per, taip vadinamas, tikėjimo tezes. „Pirma: stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti. Antra: stalinizmas ir maoizmas nėra taip blogai kaip nacionalsocializmas. Trečia: konservatyvumas yra pirmoji nacionalsocializmo pakopa, o pastarasis neturi nieko bendro su socializmu (nežiūrint to, kad jis yra netgi pačiame nacionalsocializmo pavadinime), – taigi, dešinysis gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciu.“ – N. Fergusonas.

Sugriuvus sovietų sąjungai, Lietuvos  universitetuose  ir žiniasklaidoje  įsigalėjo agresyvieji kairieji, kurie  save pavadino liberalais. Jie  ėmė šalinti  dešinįjį  akademinį  sluoksnį.  Deja, kaip rodo dirbtinis skandalas,  akademinio sluoksnio nėra taip lengva sunaikinti, atvirkščiai, jis  siekia perimti, iš taip vadinamų liberalų, dalį galių. Apie tai Lietuvos visuomenę informavo Lietuvos ryto korespondentas Vytautas Bruveris.  Jis pareiškė, kad jokiu būdu negalima perduoti  sprendimų  galios     LGGRTC vadovybei.  Tačiau, net siekdami atsikratyti direktoriaus, jie nesugebėjo išsižadėti marksistinio įdirbio.   Pagal Auksę Ūsienę (Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialistė)    jų elgesys ir „turinys primena sovietmečio darbo kolektyvų kreipimąsi“, o „paralelių galima rasti“ kreipimuose „į Lukašenką ar net Putiną, kad gelbėtų“.

Ginklai paruošti, o   straipsniai  turėtų tapti kulkomis. Pagal N.  Fergusoną, į pagalbą susidoroti marksistai dažniausiai dar  kviečiasi ir šmeižto logiką.  M. Jurkutė  savo straipsnyje Delfi teigia, kad įstaigos vadovas meluoja, jog LGGRTC vyksta  tik   vidinės rietenos. Tačiau pati kažkodėl  rašo  apie vidines rietenas dėl tyrimų patikimumo.  Istorikė mano, kad turi moralinę teisę mokyti, kaip reikia  dirbti su istoriniais šaltiniais, jog būtų atskleista tiesa.   Ji, kaip pavyzdį, pateikia Dainiaus Noreikos darbą apie partizaninį judėjimą. Šis istorikas ištyrė apie 1000  partizanų biografijų ir nustatė, jog  tik apie 5 procentai  partizanų buvo susiję su holokaustu.  Šio istoriko atlikta analizė, pagal M. Jurkutę,  paneigė   informaciniame kare Rusijos naudojamą teiginį, kad „Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai,  partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų.“ Pagyrusi istoriko D. Noreikos darbą, tuo pačiu kritikuoja „ Genocido centro viešųjų ryšių specialisto Daliaus Stanciko parengtą pažymą, kurioje nurodoma, kad  Jonas Noreika gelbėjo žydus.“.    Ar galima pagal šaltinių gausą lyginti nacių ir sovietų okupacijas, kai  viena tęsėsi  apie trejus metus ir  rašytiniai šaltiniai galimai yra atsidūrę Vokietijoje, o kita  –  tęsėsi nuo 1944 m. rudens, išskyrus Klaipėdos miestą,  iki 1990 m, kovo 11 d.,  ir   didžioji dalis  rašytinių šaltinių liko Lietuvoje?  Aišku, kad negalima.  Riejasi LGGRTC istorikai ir dėl kunigo Jono Borevičiaus 1986 m. liudijimo teisme.  Jungtinių Amerikos Valstijų teisme surastas liudijimas yra tinkamas   istorinis dokumentas ir jį paneigti gali tik kitas panašus  dokumentas.  Agresyvieji  kairieji neigia dokumento patikimumą ir jiems dalykiški argumentai  nevaidina jokio vaidmens.  Jie ieškojo  rėmėjų  ir užtarėjų Seime ir tuo tikslu susitiko su Seimo pirmininke.

Kita  „virtuvės“ vietinės rietenos įdomi detalė yra  LGGRTC darbuotojų galima nekompetencija. Apie tai  rašo jau  kitas istorikas V. Klumbys. Savo samprotavimus jis pradeda nuo to,  „kad jau porą metų Centras, bandydamas kovoti tarptautiniuose informaciniuose karuose ir politinėse vidaus kovose, šaudė net ne į varnas, o sau (ir Lietuvai) į kojas.“ Jei buvo laikas, kai istorikai sau ir Lietuvai šaudė į „kojas“, tai kokie istorikų  šūviai buvo skirti Lietuvos „kojų“ sunaikinimui?  Klumbys apie tai nerašo, bet  tame pačiame tekste rašo apie tai, kad Vidmantas Valiušaitis  vedė mokymus tinkamus  pirmakursiams.  Tai juos labai supykdė, atseit,  išsityčiojo iš jų kompetencijos. Ar V. Klumbiui nekilo klausimas, gal informaciniame kare  jie ir šaudė į „kojas“ Lietuvai dėl kompetencijos stokos?

Kuo dar pasireiškė galima nekompetencija? Tai keliaklupsčiavimu  prieš žydų organizacijas.  Istorikė  M. Jurkutė   rašė, kad kunigo J. Borevičiaus liudijimas  „suklaidino visuomenę, įsiutino žydų organizacijas, prajuokino istorikus. Šis neva sensacingas atradimas sukėlė įtampą ir visiškai bereikalingą ir Lietuvai žalingą reakciją už Lietuvos ribų.“  Ši  istorikė tokiu būdu, aiškiai pasakė visuomenei apie savo nekompetenciją,  kai tinkamą dokumentą, t.y.  liudijimą teisme,  siekia  parodyti  kaip niekinį, nes jis  „įsiutino  žydų organizacijas“.

Kas nepatenkintas dėl paviešintos informacijos apie J. Noreiką?  Įdomu būtų susipažinti su gausia įsiutusia žydų bendruomene. Pasirodo jos nėra. Yra tik toks ponas  G. Gochin, kurio  facebooko profilyje   daugiausia informacijos iš Lietuvos. Todėl drąsiai galima teigti, kad pasaulio spauda G. Gochino  „tyrimais“ nesidomi  ir  tai,  ką matome ant jo  facebooke profilio, negalima vadinti pasaulinio  lygio skandalu.   Tiesa, paskutiniu laiku jis plačiai reklamuoja  J. Noreikos anūkės  knygą  apie senelį.  Tą nedidelę grupę rašytojų ir propagandistų  papildo ponia  Faina Kukliansky, nes pono G.  Gochin  puslapyje gali rasti visus Lietuvos žydų bendruomenės straipsnius  apie tai, kaip Lietuvoje nemėgstami žydai. Gochin ir jo Co  tikslas – juodinti Lietuvos istoriją bei , žydus ne tik naikinusią, bet ir  gelbėjusią tautą, mus, lietuvius. Net patiems žydams, kurie skaito straipsnius, žiūri įrašus kyla klausimas, kodėl  nekritikuojama sovietinė okupacija. Iš tikro, kodėl  ponas  nenori matyti   holokausto, kurį vykdė socializmo bei komunizmo  apologetai?

Stebina ir istorikės pergyvenimai dėl  galimų konfliktų  su mūsų strateginiais Europos, Artimųjų Rytų ir transatlantiniais partneriais. Ar tikras, ar tik apsimestinis  M. Jurkutės rūpestis?  Kai  Rusija ir Vokietija vėl ima intensyviai draugauti –  per Baltijos jūrą tiesti dujotiekį, tai  kelia rūpestį  ne tik mūsų strateginiam partneriui  JAV , bet ir Lietuvos akademiniam sluoksniui, politikams  bei visuomenei.  Ypač, kai  Rusija, nenori prisiimti kaltės dėl holokausto, kai ji  suinteresuota klastoti istoriją ir kaltinti  tik Lietuvą dėl  žydų  naikinimo, tai reikėtų  ne nuolaidžiauti Žydų bendruomenei, bet aiškintis, kodėl ji, kaip ir Rusija,  neigia  Sovietų sąjungos  aktyvų dalyvavimą holokauste.   J. Noreiką -  žydų gelbėtoją,  komunistai sušaudė.   Todėl Rusija turėtų sulaukti dar vieno  kaltinimo už nusikaltimą žmogiškumui. Dabar aiškiai matosi, kad Rusija „kojas ir rankas“ mums toliau sukinės, bet kaltės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros sušaudymo neprisiims.

Lietuvos jaunimas  tapo  negražių politinių žaidimų įkaitais.  Putino Rusija  per agresyviąją kairiąją  pasaulėžiūrą siekia  Lietuvoje valdyti  visuomeninius procesus.  Kairiajam režimui  reikia, kad būtų  ugdomas nemąstantis jaunimas.  Tokį ir ruošia šiandieniniai  universitetai. Jaunieji istorikai keliaklupsčiauja  prieš galingesnį ir gina   sovietines propagandines kliauzes.   Matyt todėl Lietuvos istorijos instituto direktorius  Alvydas Nikžentaitis drauge  su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekane  Loreta Skurvydaite,  Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi  Vasilijumi  Safronovu  bei VDU Istorijos katedros vedėju Mariumi  Sirutavičiu  informavo visuomenę,  kad atsisako bendradarbiauti su LGGRTC,  kadangi šis centras  nepritarė   sovietinėms kliauzėms  nukreiptoms  prieš J.  Noreiką.

Marksistai  įlindo  į  Lietuvos mokyklas per   švietimo programą. Jie  programų turinį  paruošė vadovaujantis  agresyviąja kairiąja pasaulėžiūra, o iš tikrųjų,  manome, pagal Putino Rusijos spec. tarnybų nurodymus. Svetimos valstybės vienas iš švietimo programos  tikslų buvo,  kad  Lietuvoje  neliktu elito.  Gaila, tačiau   jaunimas, baigęs mūsų mokyklas,  gali būti tik pastumdėliais.  Kaip pavyzdys –  Gabrielius Landsbergis.  Kodėl jo tokie žemi reitingai, kodėl  lydere turėjo tapti Ingrida Šimonytė? Todėl, kad vaikis neturi to, ką  duoda  akademinių sluoksnių pasaulėžiūra, o tai idėjų, pozicijų, perspektyvų įvairovę bei  intelektualinį integralumą, loginį   mąstymą, kuris būdingas elitui.

Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky Seimo nario Valdo Rakučio pranešimą perfrazavo taip, kaip jai naudinga.   Ar elito atstovas, moralus politikas, išdrįstų  pasakyti taip, kaip išsireiškė  G, Landsbergis reaguodamas į prof. V. Rakučio pranešimą: „pikta, labai žmogiškai pikta, kad pritrūko adekvatumo ir supratingumo. Seimo nario nuomonė neturi nieko bendro nei su mano pozicija, nei su nuostatomis, kurias gina mano atstovaujama partija ar Vyriausybė, kurioje dirbu“? Manome, kad tikro elito atstovas pirmiausiai perskaitytų visą Seimo nario pranešimą, kuriame  yra  glaustai surašyti teiginiai apie holokaustą ir suprastų esmę, kodėl  F. Kuklainsky nepatiko pranešimas. Vien todėl  V. Rakučio  pranešimas  supykdė   Žydų bendruomenės pirmininkę, kad  aukai buvo nuimta „karūna“.  V.  Rakučio pranešimo esmė,    kad  įvykus okupacijai,  gyventojai gali tapti  ir aukomis,  ir žmogžudžiais.  Tai yra tiesa. Baikime krūpčioti iš baimės, kad supykdysime  žydų organizacijas. Ne baimė turi vyrauti priimant sprendimus, bet tiesa.

Žlugus totalitarinei valstybei, nežlugo jos pasaulėžiūra.  Apie tai šneka istorikas N. Fergusonas.   Lietuvoje   tautinės-patriotinės mokyklos atstovai  istorikai: Merkys, Tyla, Jučas ir kiti buvo  pastumti į šoną ir galias perėmė istoriko   Gudavičiaus mokykla. Meilės Lukšienės  tautinės mokyklos naikintojai  švietimo doktriną  vadina  progresyvia, kitokia,  o iš tikro, ji  ruošia  tikrų tikriausius karjeristus, bet ne elitą. Kitas istorikas  iš JAV Timothy Snyder  knygoje „Kruvinos žemės“ Europa tarp Hitlerio ir Stalino“  aiškiai  pasakė, kas nutiko žydų tautai,  kai Lietuvoje buvo sunaikinta dalis elito.  Todėl būtina  išmokti skaudžią holokausto pamoką ir  kurti visuomenę, kurioje  nepasikartotų  II-jo pasaulinio karo scenarijus. Aukai ne šiaip ‘nuimama karūna“, bet  parodyti, kad nekaltai  pralietas  žydų kraujas neleidžia F. Kukliansky    neigti  socialistinės ir komunistinės sistemos įnašo  į holokaustą.

Dievo palaima, kad išsivadavome iš geležinės užtvaros ir galime susipažinti su pasaulinio garso istorikų teiginiais, kurie padeda pamatyti kas vyksta Lietuvoje.  Išgirskime N. Fergusono  kvietimą sukilti prieš  šmeižto logiką ir,  kad tai turi tapti intelektualinio integralumo ir  pasaulio egzistencijos klausimu.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kas gali paneigti, kad Putino Rusijai reikia vaizdų, kaip Lietuvoje susidorojama su piketuotojais

2021-02-17 1

Nuo 2012 metų klaipėdiečiai  ateina į Atgimimo aikštę paklausti esamos valdžios. Pagrindinis klausimas yra, ar dar gyva Deimantė? Buvome ir 2021 m. vasario 17 dieną. Aišku,  su kaukėmis ir laikėmės saugaus atstumo.   Mums koronaviruso epidemija  nėra ir neturi  tapti  priežastimi  tylėti.

Kiekvieno mėnesio 17 dieną  išeina  ir vilniečiai. Jie renkasi Daukanto  aikštėje, priešais prezidentūrą.

Kai piliečiai  beveik 9 metus kiekvieną mėnesį viešai užduoda klausimą, ar dar gyva pedofilijos liudininkė, tai teisėtvarka, tiek Vilniaus meninės akcijos dalyvius, tiek Klaipėdos  visuomeninkus pažįsta kaip „nuluptus“.  Klaipėdiečių policijai  esame neįdomūs ir net nebeatvažiuoja nufotografuoti mūsų  susiėjimo. Tiesa, per  karantiną 2020 m. lapkričio mėn. privažiavo policija, tačiau  neužsirašė  nei vieno iš mūsų telefono numerio, duomenų, nefotografavo.  Mes nusistebėjome. Atsakė, kad jie sustojo be nurodymo, jiems įdomu, kodėl čia stovi su plakatais  miesto centre. Nusistebėję, kad tiek metų vis stovime, – nuvažiavo.

2021 m. vasario 16 d. klaipėdiečius, kurie su vėliava ir plakatais stovėjo prie Klaipėdos savivaldybės, policija  kiekvieną užregistravo. Kai, nustebęs Virginijus Partaukas paklausė , kodėl nepakanka  atsakingo  asmens duomenų,   tai  išgirdome, kad paskelbus koronaviruso   epidemiją, – visi registruojami. Parodyti tokio vyriausybės, ar ministro nurodymo nepaprašėme, patikėjome policininkų žodžiais.

Įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai.  Tačiau nepastebėjome, kad būtų registruojami  Navalno palaikymo akcijos dalyviai  Vilniuje ir Kaune ar  Klaipėdoje piliečiai, besipiktinantys  Garliavos šturmu.  Kodėl šiems susiėjimams negalioja  ministro ar vyriausybės nurodymai? O gal jų nėra,  tik išsigalvoja?

Manome, kad policija ėmė savivaliauti, viršyti savo įgaliojimus, pažeidinėti Konstituciją. Kai vilniečiai 2021-02-17 d. rinkosi  į Daukanto aikštę, tai matė laukiančius  policijos mašinoje pareigūnus, kurie  vėliau priėjo. Jie ėmė klausinėti asmens duomenų ne tik  akcijos įgalioto asmens, bet žmonių, kurie buvo aikštėje.  Vienas asmuo paaiškino, jog tėra praeivis, sustojęs pasižiūrėti  ir jį policininkai paliko ramybėje.  Kai jie ėmė reikalauti duomenų kito piliečio,   tai  jis  norėjo sužinoti, kokiu pagrindu reikalauja.  Ar sunku policijai buvo supažindinti pilietį su dokumentu, kurio pagrindu  iš jo reikalaujama asmens duomenų?

Už tai, kad nepasakė savo duomenų,  nes piliečiui nepaaiškino kokiu pagrindu iš jo  reikalaujama, – policininkai užlaužė rankas, uždėjo antrankius ir iš skausmo šaukiantį nutempė į policijos mašiną.  Kitų  žmonių, kurie stovėjo aikštėje, asmens duomenų jau nebereikėjo.

Kitaip, kaip policininkų provokacija, tai neįmanoma pavadinti.

Kas gali paneigti, kad Putino Rusijai reikia šiurpių vaizdų, kaip Lietuvoje susidorojama su taikiais  piketuotojais, kad   lietuviai,  apie demokratiją  Putino Rusijai nedrįstų  aiškinti,  nes patys drasko savo žmones.

Miela Deimante, ateiname  dėl Tavęs, nes gyvybė yra didžiausia vertybė, bet tenka stebėti policininkų, teisėtvarkos negražius  poelgius.

Ateisime ir kovo mėnesį, nes valdžios galios negali būti aukščiau  už TIESĄ.

2021-02-16 22021-02-172021-02-16 12021-02-16 52021-02-16

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Ar A. Nikžentaitis ir jo bendraminčiai sunaikins Lietuvos elito atstovus?

A. Nikžentaitis neseniai, pasikvietęs  iš Vilniaus  universiteto  Istorijos fakulteto dekanę Loretą Skurvydaitę, iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorių Vasilijų Safronovą  bei iš   Vytauto Didžiojo  universiteto Istorijos katedros vedėją Marių Sirutavičių,  nutarė  viešai sukritikuoti kitos institucijos darbą,  teigdamas, kad Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos  tyrimo centras ( toliau –LGGRTC)  tyrimus panaudoja menkai pagrįstų idėjų sklaidai ir  netinkamai elgiasi informaciniame kare.

 Istorijos instituto direktoriaus kaltinimai, kai  visuomenei yra paviešinta informacija apie veikiantį specialųjį Kremliaus direktoratą, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas V.  Černovas  bei vykdo užduotis  -  atlieka kaimyninių valstybių istorijos juodinimą, o Rusijos – švarinimą, yra   daugiau negu keisti. Lietuvos istorijos instituto direktoriaus  išsakyti teiginiai kelia  įtarimus ir formuoja nepasitikėjimą  pačiu A. Nikžentaičiu.  Dėl to manome,  kad jis dirba ne Lietuvai, o Putino Rusijai.

Kremliaus slaptosios tarnybos ir toliau užsiima istorinių įvykių  juodinimu:  1941 m.  birželio sukilimo dalyvių , Lietuvos laikinosios  vyriausybės priimtų sprendimų, o vėliau, kai  laikinoji vyriausybė pasitraukė, ir  pavienių piliečių.

Kremliaus  slaptosios tarnybos  tuo pačiu vykdo istorinių  įvykių balinimą:  pirmosios  sovietų okupacijos, kuri įvyko 1940-06-15,  neigimas, vėliau 1941-06-22  nacistinės Vokietijos okupacijos pradėto holokausto  vienpusiškas aiškinimas ir   antrosios  sovietinės okupacijos  nuo 1944 m. vasaros  iki 1990 m. kovo mėn.  istorijos faktų  klastojimas.

Manome, kad vienas Kremliaus  reikalavimas turėtų būti, jog  jokiu būdu negalima  pripažinti kunigo Jono Borevičiaus liudijimo 1986 metais.   Kunigas  liudijo, prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9)., kad Šiaulių regiono pogrindžiui  vadovavo Jonas Noreika.   Kunigas per liudijimą papasakojo, kad  jį pasikvietė  J. Noreika  ir paprašė sutelkti  kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams.  Šio liudijimo paviešinimas  sudavė  skaudų  smūgį  Rusijos užsienio žvalgybos generolo V.  Černovo vykdomai misijai juodinti Birželio sukilimo dalyvius. Manome, kad  liudijimų ir kitokių dokumentų įrodančių, jog  Lietuvoje antinacistinio  judėjimo viena iš misijų buvo    gelbėti  žydus, turime ir daugiau.  Manome, kad   Černovo ir jo sudarytam tinklui -  nesvarbu kur, kokie dokumentai guli, svarbiausia, kad nebūtų paviešinti.  Jei kas nors imasi  tokio viešinimo misijos, tai dirbtiniais skandalais,  bendradarbių pareiškimas  jų veikla turi būti  nutraukiama.

Kitas Kremliaus reikalavimas -  menkinti  sovietinės okupacijos  padarytą  žalą Lietuvai ir jos žmonėms.  Ar  nėra keista, kai Sovietų sąjungos okupacijos, kurią įvykdė  1940-06-15, įtikinamą žalos apimtį ir pasekmes  sudėliojo  ne Lietuvos istorikas? Tai atliko  žymiausias  Holokausto Rytų ir Vidurio Europos tyrėjas  Timothy Snyder.  Jis savo  knygoje „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“  pateikė  išvadą, kad Sovietų Sąjungos įvykdyta Baltijos valstybių okupacija ir jų elito sunaikinimas bei visuomenės terorizavimas buvo  viena  iš  priežasčių  paskatinusių žmones dalyvauti   Holokauste.

Sovietų sąjunga, kai tik užgrobė Lietuvą,  siekdama  suvaldyti  okupuotos šalies gyventojų nepasitenkinimą, ėmė  naikinti  galimus pasipriešinimo  vedlius – Lietuvos  elitą ,  t.y.  šaudė,  sodino į lagerius, išvežė   į tremtį.  Iš tikro, Sovietų okupacinė valdžia, sunaikinusi dalį elito, nuo  gyventojų atskyrusi  moralinius  vedlius, sudarė palankias sąlygas holokaustui. Į Lietuvą ateina naujas okupantas, kuris jau  trečią karo dieną Gargžduose organizuoja žydų   žudymo parodomąją akciją.   Naujieji okupantai siunčia aiškią žinią -  eikite, žudykite žydus.  Kai aiškinamės, kodėl holokausto mastai skiriasi Rytų ir Vakarų Europos valstybėse, tai atsakymą  duoda  T.  Snyder   - Sovietinė     okupacija.

Sovietų okupantai išsiugdė  paklusnių istorikų plejadą, kuri teikė  „teisingą“ pasaulėžiūrą, reikalingus istorinius įvykius,  kai buvo kalbama apie  Tarybinės Lietuvos istoriją. Jie  nurodė  padidinti  holokauste  dalyvavusių gyventojų skaičių. Todėl sovietų teisėsauga ir jų istorija automatiškai visus „Savi saugo“ būriuose esančius  dalyvius priskyrė prie žydų  naikintojų  grupės. Dalis Sovietiniuose teismuose  teisiamųjų  iš būrių  „Savi saugo“ aiškino,  kad  stojo dėl to,  jog  Sovietų okupacija nutraukė jų tarnystę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.  Nepriklausomos  Lietuvos istorikai  sovietų  valdžios   priverstinį  įvairių organizacijų, struktūrų  anuliavimą nelaiko   aplinkybe,  kuri paskatino  tapti panašių struktūrų nariais, įvykdžius nacių okupaciją 1941-06-22. Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos istorikai, kaip ir sovietiniais laikais, nurodo tik vieną įstojimo į „Savi saugo“ priežastį –  noras dalyvauti  holokauste.  Tokia išvada dėl dalyvavimo  holokauste  yra  akivaizdus Sovietų sąjungos okupacijos neigimas.

Visuomenei yra formuojama   nuomonė, kad jei Lietuvos istorikai atsisakys Sovietinės istoriografijos, kuri „tinkamai“ pateikė  XX a.  įvykdytų okupacijų pasekmes, tai kils tarptautinis skandalas.  Melas dėl tarptautinio skandalo, nes   transatlantiniai  strateginiai  partneriai gerai žino, kad už reikalavimo klastoti Lietuvos istoriją kyšo Kremliaus „ausys“. Lietuvos istorikai, kurie vengia kalbėti apie sovietinės okupacijos pasekmes hokokaustui, kurie visuomenę gąsdina skandalais,  manome, jog jie  tapo   generolo Černovo  pakalikais.

Kas nugalės šiame hibridiniame kare -  Putino Rusija ar Lietuva? Suprantame, kad visos okupacijos: tiek sovietinė, tiek nacistinė – naikino Lietuvos elitą ir  rašė užgrobtos   šalies istoriją.     Šiandien,  Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai  tyčiojamasi  iš Valdo Rakučio, Vidmanto Valiušaičio,  aiškiai matosi, kad eilinį kartą  agresyvi kaimynė deklaruoja, jog  dar vis nepakenčia Lietuvos elito.  Lietuvos  moralinio elito atstovus ji šmeižia,  skleidžia absurdiškus kaltinimus ir tikisi tokia savo veikla, kai atsiranda antrinančių Lietuvoje,    juos  sugniuždyti.    Kas sustabdys Lietuvos elito naikinimą  ir galimą Nikžentaičio komandos  siautėjimą,  kuris, mūsų nuomone, yra palankus Kremliui,  tačiau viešai  Lietuvos  istorijos juodintojai aiškina, kad puoselėja  liberaliąsias,  Europines vertybes?

Manome, kad dėl  aukščiau pateiktų argumentuotų teiginių  istorikas  A. Nikžentaitis turi pasitraukti iš pareigų,

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 4

Kas yra tikrieji Holokausto istorijos klastotojai?

 

 Silvia FotiPonas užsienietis   Grant Gochin   atsiuntė kvietimą tapti jo facebook draugu.  Aišku,  kad  žvilgtelėjau   į  būsimo draugo, ar priešo  profilio sieną.   Pasirodo, jis  domisi  lietuviška holokausto istorija, o  daugiausia informacijos ir  straipsnių  yra iš Lietuvos.

Ponas G. Gochin rašo apie save, kad dešimt metų jis buvo vienišas kovotojas: „daužiau savo vienišą būgną“. Dabar atsirado  Dillon Hosier ir Silvia Fotim o būgną, kaip matosi,   jau daužo trise. Pagal G. Gochin,  kai prisijungė  Dillon, tai  holokausto tema skamba visame pasaulyje.

Pagal mane,  jei jo tema ėmė domėtis pasaulis, tai turėtų atsispindėti  ir ant jo sienos. Deja,  G. Gochin  facebooke  daugiausia informacijos iš Lietuvos. G. Gochin net mano straipsniu pasidalino. Už ką jam didelis ačiū. Bet niekaip savo  pamąstymų ar „ProPatrijos“ parodijos „Nacis“ negaliu pavadinti pasaulinio lygio spauda.  Nekvepia pasaulio spauda ir LRT.lt  ar kito   panašaus mūsų informacijos centro  sapalionės.

Pasirodo, fantazijas apie tarptautinį  skandalą viešai  yra platinamos ir Lietuvoje. Tuo užsiėmė  Aurimas Šimeliūnas. Jis savo straipsnyje „Būti iš dalies propagandistais nepavyks“, ,kuris buvo patalpintas „Bernardinai.lt“ parašė, kad teko „sulaukti pasmerkimo iš Vakarų valstybių ambasadų“.  Komentare po jo straipsniu.  Valentinas Šapalas rašo, „Jokio prof. V. Rakučio pasmerkimo iš užsienio ambasadų nebuvo.“ Jis pabrėžė, kad  buvo komentarai socialiniuose tinkluose,  o tai  nėra oficialus užsienio ambasadų pasmerkimas.

Kas nutiko lietuviškam putinistų propagandiniam flangui?   Kodėl, bent  įtikinamo melo nesugeba pateikti apie pasaulinį skandalą dėl holohausto neigimo ?

Kas paskatino prie „vienišo kovotojo“  prisijungti kitus asmenis?

Sovietų sąjungos indėlis į žydų žudynes, kai puikiai žinojo su kokia valstybe pasirašo Ribentropo – Molotovo paktą,  yra didžiulis.  Putino Rusija nenori girdėti patarlės „Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“.  Mūsų, Lietuvos gyventojų, sąžinę užgulė   200000 žydų gyvybių.  O Sovietų sąjungos perėmėjos Rusijos  sąžinę slegia 6 milijonai. Ji, Sovietų sąjunga, išleido patį žiauriausią džiną, kai  susidraugavo su nacistine Vokietija.  Kas šiandien vyksta Rusijoje? Vietoj to, kad  pripažintų, jog Sovietų sąjungos sprendimai „užkūrė“ II pasaulinį karą, atnešė šimtams tautų mirtį, tame tarpe ir  žydų tautai,  Putino Rusija pristeigė nevyriausybinių organizacijų, net  įkūrė slaptoje  tarnyboje skyrių,  kuris prižiūri, kaip  įgyvendinama pagrindinė misija – neigti dalyvavimą genocide, klastoti istoriją. Užsakovą, kuris reikalauja  neigti, meluoti, tyčiotis iš praeities įvykių  pažįsta visas pasaulis – Putino Rusija. O ar  žinome, kas įgyvendina  Kremliaus informacinio karo užduotis, kas yra    vykdytojais? Vykdytojus turime tik numanyti. Negi jie girsis pasauliui, kad dirba Kremliui.  Manau, kad vienišo kovotojo, G. Gochin gretos neatsitiktinai pasipildė. Manau, jog už šių trijų  draugų  G. Gochin , D.Hosier ir S. Foti stovi Putino Rusija.

Putino propagandinės tarnybos tikslas – išbalinti Sovietų sąjungos kruvinosios istorijos dalį. Manau, tos trijulės  kurstomam  dirbtiniam  skandalui labai pritiko 17 darbuotojų skundas prieš   Vidmantą Valiušaitį    ir   lietuviškos žiniasklaidos  puolimas  prieš Valdą Rakutį dėl jo  pasisakymo.  Manau, kad trijulės tikslas – ne tik   atlikti  Rusijos spec. tarnybų užsakymą, bet  dar organizuoti  reklamą ponios Silvijos   knygai  “ Nacio anūkė“.

Ponai ieško pinigų, prašo paaukoti, kad galėtų padovanoti  generolo Vėtros  anūkės 535 knygas Kongreso nariams. Savo knygą reklamuoja per New York Times.  Manau, kad prie šios knygos reklamos, prie Putino Rusijos reikalavimo  pateikti visuomenei tinkamas pažiūras,  prisideda  Alvydas  Nikžentaitis, Vytautas Bruveris, Indrė Makaraitytė,  Andrius Tapinas  bei  dar visa plejada  istorikų ir žurnalistų.  Dirbtinų skandalų organizatoriai, kam iš tikro dirbate?

Nei verkti, nei juoktis, kai V. Bruveris aiškina, kad jis, esąs, Briuselio propagandos atstovas.  Nemanau, kad šis žurnalistas nežino apie Rusijos užsienio žvalgybos generolą Vladimirą Černovą, kurio  pagrindinė misija – kaimyninių valstybių istorijos juodinimas, o Rusijos – švarinimas. Šis darbas iš Rusijos biudžeto yra gerai finansuojamas, bet  informacinio karo rezultatai nėra geri, nes   Ribentropo-Molotovo pakto padaryta žala  tapo slenksčiu, kurio neperlipa, o t. y. negali įtikinti pasaulio visuomenės, kad nemeluoja, neiškraipo istorijos.  Nesiseka  skleisti ir sąmokslo  teorijos, kad Lietuvoje neigiamas  holokaustas arba, kad žudynes vykdė tik lietuviai.  Todėl manau, kad V. Bruverio vertybės artimos fondui,„Историческая память“, kurio vienas iš uždavinių yra diskredituoti oficialias vietines istorines-politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus). Manau, kad  V. Bruveris  neatsitiktinai viešai pareiškė, jog negalima perduoti galių asmenims, kurie nėra  įtakojami Kremliaus.

Kodėl V. Bruveriui ir jo Co toli iki europinių vertybių? Todėl, kad  Briuseliui didžiausia vertybė  yra istorinė tiesa,  nes jos neįmanoma panaudoti  informaciniame kare. Kas nutiks, jei valstybė  savo ideologiją, pažiūras  formuos vadovaudamasi  ne tiesa, o herojais, kuriems pripaišys mistinius darbus? Tas pats , kas nutiko Sovietų sąjungai su   maryčių melnikaičių  kultu – susinaikins.  Todėl  V. Rakučio  pranešimo  forma, kai  pateikė  klausimus vadovaujantis tiesa,  negali būti įvardinta, kaip įžeidžianti ir netinkanti holokausto paminėjimo. Tiesa  yra  vienintelis Lietuvos  ginklas informaciniame kare.  Tai  dar kartą turės išgirsti  specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas V.  Černovas ir jo  pagalbininkai,  kurie užsienyje padeda mušti būgną D. Hosier,  S. Foti G. Gochin.   Lietuvoje, manau, kad  melo  būgną  muša ir kalba apie  moralę pagal putinistų išdirbtą schemą    – Alvydas  Nikžentaitis, Vytautas Bruveris, Indrė Makaraitytė,  Andrius Tapinas, Valdemaras Klumbys  ir Co.

Mus, Europos vertybių puoselėtojus, tiesa  išlaisvins, o jus, Rusijos užsienio žvalgybos generolo V.  Černovo  užsakymų vykdytojus,  įklampins į melo ir susinaikinimo  purvą.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1