Piliečiams

Peržiūrėdama albumą, atradau Palangos ekskursijų biuro darbuotojų nuotrauką darytą apie 1987 m., užplūdo prisiminimai.

Palangos ekskursijų biure pradėjau dirbti 1982 m.  Ekskursijose, kad jos būtų patrauklesnės, buvo leidžiama naudoti papildomą medžiagą. Šaltiniai – įvairios knygos, laikraščiai, tačiau prisiminimus, kurie nebuvo užrašyti, ekskursijos metu naudoti buvo nerekomenduojama.

TSRS  Generaliniu sekretoriumi, tapus Michailui Gorbačiovui, laikraščiuose, žurnaluose, knygose buvo rašoma apie Sovietų sąjungos istoriją, kurios anksčiau negalima buvo viešinti. Mane tokios permainos stebino. Tarybinėje visuomenėje KGB ugdė savecenzūrą ir baimę.  Negi tikrai glastnost ir  galima laisvai pasakoti tai, ką daug metų žinojome?

Maniau, jog  tokia laisvė galima, jei tai leidžia slaptoji Sovietų sąjungos tarnyba, t.y. KGB. Norėdama patikrinti savo padarytas išvadas,  ekskursijose  į Klaipėdą, Tilžę (Sovietską) ėmiau pasakoti ištraukas iš Zigrido Lenco romano “Kraštotyros muziejus” apie Klaipėdos krašto civilių žmonių evakuaciją, priartėjus Sovietų kariuomenei prie Mažosios Lietuvos sienos. Romane yra aprašyta savižudybė, įvykusi prie šeimos narių išblaškytų karo metu  paieškos tarnybos kontoros. Vyras, kuris grįžo iš rytų fronto, ieškojo Klaipėdos krašte paliktus dar prieš karą žmoną ir vaikus. Jis iš tarnybos darbuotojos sužinojo, kad jo šeimos nariai išplaukė su laivu, kuriame buvo apie du tūkstančiai pabėgėlių. Laivas  prie Helos pusiasalio buvo torpeduotas, išsigelbėjo apie 180 žmonių. Tarp gyvųjų jo šeimos narių nėra. Vyras, tai išgirdęs, išsitraukė medžioklinį peilį ir smeigė tiesiai sau į širdį, mirė vietoje. II pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūra tapo daugelio Klaipėdos krašto ir miesto karo pabėgėlių amžinojo poilsio vieta. Klaipėdos krašto išvadavimą nuo nacių   1944m. -1945 m. vykdė Sovietų sąjungos armija.

Tarybiniams žmonėms, kuriems keturiasdešimt metų buvo aiškinama, jog sovietų kariai yra  patys humaniškiausi, mano pasakojimas sukeldavo šoką, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, nes sovietų kariai civilių nežudė. Tą pačią istoriją apie Klaipėdos kraštą ir civilių gyventojų  naikinimą pasakojau Sovietų sąjungos saugumiečiams, kurie poilsiavo Palangoje sanatorijoje.  Iš Lietuvos saugumiečių reakcijos supratau, kad Tarybų sąjungos  vadovu tapus M. Gorbačiovui,  permainas, istorinę tiesą  skelbė tik Maskvos ir Leningrado ( Peterburgas) inteligentai galimai nuolaidžiaujant tik tų miestų slaptosioms tarnyboms.

Deja, Lietuvoje apie 1986-1987 metus  klestėjo sovietinis muštras. Todėl labai greitai sulaukiau atsako  į mano pateiktą papildomą medžiagą. Buvau pakviesta pas Palangos  ekskursijų biuro metodinio skyriaus vedėją. Tuo metu tas pareigas ėjo  Kazimieras Razmus. Jis paprašė, kad parašyčiau paaiškinimą. Taisykles žinojau, kad galiu viešai  atspausdintą informaciją naudoti kaip papildomą medžiagą. Savo paaiškinime nurodžiau šaltinį, Z. Lenco knygą.

Istorinės sekcijos vadovas Liudas Judeikis, kuris dalyvaudavo  Palangos ekskursijų biuro  vadovų susirinkimuose, paaiškino, jog  metodinio skyriaus vedėjui  tekdavo atlaikyti spaudimą dėl mūsų, ekskursijų vadovų, netinkamo elgesio.

Viena, tiesa, ne etatinė ekskursijų vadovė tiek prilipo klausinėdama ar nesame įkūrę su K. Razmu antivalstybinę grupę, o tiksliau kas mane sieja su  skyriaus vedėju. Prisimenu, kad su ta pačia moterimi kelis kartus buvome pasiųstos į Liepoją ir ji dešimt kartų klausė, o aš jai dešimt kartų atsakiau, kad niekas nesieja.

Palangos ekskursijų biuro metodinis skyrius  buvo paruošęs, vykstant iš Palangos į Klaipėdą,  kelias temas: istorine, gamtosaugine, teatrine. Mane paskyrė pravesti kolegoms į Klaipėdą mokamąją ekskursiją  apie Klaipėdos krašto istoriją. Vėliau,  dėl absurdiškų motyvų, kad netinkamai paruošta mokomoji ekskursija, neleido jos vesti.  Po kiek laiko  man buvo paaiškinta, jog vis tik privalau pravesti mokomąją.  Tada buvo pasiūlyta  gamtosaugine tema. Puikiai supratau, kad ši mokomoji ekskursija pagal vietinių saugumiečių nurodymą turėjo būti mano prasto darbo įrodymas. istorine tema, atseit sužlugdžiau.  Todėl ruošiausi, rinkau papildomus objektus, tekstą sudėliojau pagal metodinius reikalavimus. Pirmiausia trumpai, t.y. iki objekto rodymo ir išsamiau pasakoju jau po pristatymo. Toliau vėl loginis perėjimas prie kito objekto ir jo rodymas. Tais metais buvo platinamas kelias Palanga -Klaipėda ir sustumtas juodžemis gulėjo kaip kalnai pakelėje. Tuos juodžemio kalnus taip pat panaudojau ekskursijos metu.

Kai baigiau ekskursiją, tai pirmiausia išgirdau ekskursijos vadovės Irenos Embrektienės susižavėjimo šūksnį ir aplodismentus. Su tokiu malonumu stebėjau keletos kolegų piktus žvilgsnius, nes jiems  nebeišėjo prastai įvertinti mano mokomąją ekskursiją.

Iš darbo nebuvau atleista, apkalbos baigėsi . Ne visi sulaukdavo laimingos pabaigos. Žaliųjų sąjungos pirmininkė Zita Daugintytė už savo veiklą buvo įvertinta, nepriimama į darbą. Šiuo metu ji neturi stažo ir gyvena iš socialinės pašalpos, o tai šiek tiek daugiau negu šimto eurų išmokos.

Ką išmokau iš šio savo gyvenimo epizodo?

Lietuviui tu esi   svarbus, brangus ir jis  išties pagalbos ranką. KGB -stai tokių dalykų nesupranta. Nebijokime BŪTI lietuviais.

KGB dirbo profesionaliai ir šiandien Lietuvoje  turime tos santvarkos gerbėjų. Sovietinė valdžia atleisdavo iš darbo ne todėl, kad  būdavai antisovietinių pažiūrų, bet dėl to, jog blogai dirbdavai,  nesugebėdavai net mokomąją priemonę  savo kolegoms pravesti. Tarybinė visuomenė nepastebėdavo susidorojimo elementų, ji matydavo tik rezultatą, kad  pats esi kaltas, nesusitvarkai su tau pavestu  darbu. Malonu konstatuoti, -  KGB suformuota  manipuliavimo sistemą  likdavo neįgali  dėl lietuviško solidarumo.

Šiandien lietuvišką solidarumą vadina  atgyvenusiu nacionalizmu,  neapykantą skleidžiančią  ideologija

2022 m. gruodžio mėn.13 d.  Seimas priėmė  įstatymą, kuris draudžia propaguoti totalitarinius, autoritarinius  režimus ir jų ideologijas.  Iš tikrųjų šis įstatymas yra pirmasis žingsnis link autoritarinio valdymo.

Vadovaujantis šiuo įstatymu reikalaujama nukelti paminklinį akmenį  Lietuvos didvyriui Juozui Krikštaponiui iš Ukmergės.

Klaipėdoje bus pervadintos Salomėjos Nėries  ir Liudo Giros vardais pavadintos gatvės  bei nukabinta  atminimo lenta  Antanui Venclovai, nes jie esant  totalitariniam režimui aktyviai dalyvavo priimant sprendimus.  Panaikinti gatvių pavadinimus bei nukelti atminimo lentą  nusprendė Klaipėdos savivaldybėje dirbusi „ Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo“  komisija.

Mūsų liberalai su konservatoriais nutarė nukopijuoti   iš JAV atėjusią madą, nukelti paminklus, nukabinti atminimo lentas. Tiesa, kad ten, už vandenyno, įrengia lenteles su užrašu,  kas čia stovėjo ir kodėl jau nebestovi. Nebestovi, nes neatitinka tos konkrečios bendruomenės išpažįstamų vertybių: valstybės vienybės, demokratijos, visų žmonių prigimtinės lygybės ir pan.

Kiekviena valstybė turi savo individualią istoriją, kurios  bijoti ir ją,  tą istoriją,  laikyti totalitarinės ar autoritarinės sistemos propagavimu, daugiau negu juokinga.

JAV vyko pilietinis karas, o Lietuvoje tokio karo nebuvo. Lietuva turi   agresyvią  ir saldžialiežuvę kaimynę Rusiją, o JAV tokios neturi.  Lietuva XX a išgyveno  dvi okupacijas, o JAV – nė vienos.

Kievienas okupantas per įvairias žiniasklaidos priemones ruošė  palankią „dirvą“ savo atėjimui ir viešpatavimui. Naciai ir sovietai buvo gerai įvaldę kiršinimo meną.  JAV gyventojams neteko išgyventi tai, kas nutiko mums, europiečiams.

1939 01 30 A. Hitleris Reichstage pareiškė, kad kilus karui Europos žydija bus sunaikinta. Stalinas puikiai žinojo nacių ketinimus – sunaikinti Europoje gyvenusius žydus, tačiau pasirašė  sutartį,  kuri ir tapo pagrindine žydų ir kitų tautybių  žmonių mirties priežastimi. Ribentropo – Molotovo pakto dalyvė  Sovietų sąjunga nusimetė kaltę, apsiskelbė gelbėtojais nuo nacizmo, o blogiečiais įvardino mus, okupuotas tautas. Šiandien  putinistai, vadovaudamiesi melaginga istorija, paskelbė,  jog įžengė į Ukrainą sunaikinti nacistus. Ukrainiečiai savo krauju tą sovietinę melo istoriją  perrašo.

Lietuvos valdžia, kuri priklauso konservatoriams ir liberalams,  įsitikinusi, jog nemokame atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos, totalitarinio ir autoritarinio  režimo nuo demokratijos. Seime prabalsavo, jog reikia uždrausti totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimą viešuose objektuose.

Ar vyksta  autoritarinio režimo propagavimas,  kai pasakojame apie Liudą Girą, kuris politinę veiklą pradėjo kaip kontržvalgybininkas,  prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo, jam pasisekė sužlugdyti lenkų rengiamą sąmokslą Lietuvoje, buvo gana žinomas literatas, tačiau kažkuriuo momentu jis palūžo ir tapo valstybės, kurią kūrė, duobkasiu.

Istorikas Mindaugas Tamošaitis  „Istorijos detektyvuose“ pasakoja, kad  atleistas iš kontržvalgybos turėjo ieškoti kito darbo, nes iš kūrybos neišgyveno. L. Gira  tapo Valstybės teatro direktoriumi.

„Ten visi iš jo juokdavosi: buvo menininkas, nelabai orientavosi realiame gyvenime. Kai ateidavo dailininkai, aktoriai aplink matydavo vien popieryną. Kartą pavaišino sumuštiniu, kuris buvo įvyniotas į oficialų orderį“ … „Netvarka, nesugebėjimas tvarkytis teatrui lėmė didelį nuostolį. Netgi kvietė savo jaunystės draugą V. Mickevičių-Krėvę tarpininkauti, kad jo nesodintų į kalėjimą. Apie 1927 m. buvo tokia prasta padėtis, kad jis netgi norėjo nusižudyti. Iš posto buvo pašalintas ir nustatytas terminas atlyginti nuostolius. Iš kalėjimo išsisuko, bet kaip administratorius, valstybės tarnautojas buvo silpnas ir negalėjo toliau dirbti.“ – teigė M. Tamošaitis.

„Istorijos detektyvuose“ rašoma, kad  „viskas šiame gyvenime turi savo kainą, nerūpestingumas taip pat. Tikriausiai nepasitenkinimas esama padėtimi, didelės ambicijos vertė jį ieškoti naujų kelių, tiksliau, surasti tuos, kuriems jis galėtų tarnauti ir už tai gauti gerą atlyginimą.“ „L. Gira pasikeičia – iš tautininko jis virsta kraštutiniu kairiuoju, pradeda garbinti SSRS.“

 „…Ypač 1935–1937 m. SSRS pasiuntinybė rodo dėmesį inteligentams, stengiasi juos pritraukti, turėti iš to naudą. Gira buvo tas žmogus, kuris matė, kur pučia vėjai, galima ir pinigų užsidirbti. Nuo 1937 m. jis tampa žmogumi, į kurį sovietai pradeda žiūrėti labai rimtai“, – sako M. Tamošaitis.

L. Gira už pinigus pardavė Tėvynę. Ar toks jo elgesys  propaguoja totalitarinį režimą, ar tokiu režimu galima didžiuotis?  Iš tikrųjų, sovietinė santvarka,  viliojusi  pinigais  prasiskolinusį intelegentą,  parodė, jog totalitarinis režimas yra degradavęs režimas. Visi puikiai suprantame, jog  sovietai,  pirkdami žinomus, garsius žmones, demonstravo amoralų sistemos elgesį.

Šiandien Lietuvoje taip pat turime  žinomų žmonių, kurie neatsakingai elgiasi su pinigais.  „ Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus…“ – naujienų portale „Delfi“ paskelbtame komentare teigė Ignas Vėgėlė. Pavardės neįrašė, tačiau Andrius Tapinas nusprendė, kad čia apie jį  pasisakė žinomas advokatas ir padavė jį į teismą.

Ar šiandien nemedžioja putinistai žinomų, garsių žmonių? Tai yra tikras ir realus pavojus Lietuvos demokratijai, o ne paminklas prezidentui A. Smetonai, Kazio Škirpos, Salomėjos Neries, Liudo Giros gatvių pavadinimai, paminklinis akmuo Juozui Krikštaponiui.

Konservatoriai ir liberalai, kurie paruošė nacistinio, sovietinio ir smetoninio režimo draudimo įstatymą, puikiai žino, kad ne paminklai, atminimo lentos, gatvių pavadinimai šlovina  netinkamas santvarkas, bet  informaciniai ir hibridiniai karai. Šis įstatymas priešui  hibridiniame kare teiks reikalingos  medžiagos. Konservatorių ir liberalų rinkėjus mobilizuos ir juos pasiųs kovoti su tais lietuviais, kurie norės Vilniuje  matyti  paminklą Antanui Smetonai taip pat ir su tais patriotais, kurie  reikalaus grąžinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, bei su ta žmonių bendruomene, kuri reikalauja patraukti savo „švarias rankas ir moralią sąžinę“ nuo S. Neries, L. Giros gatvių pervadinimo.

  Konservatoriai su liberalais, paskelbę karą savo tautai, sieks pergalės, o ji įmanoma suvaržius demokratiją, įvedus autoritarinį  valdymą. Pirmieji tokio valdymo požymiai:  tauta  nežino, kad  Vilniuje paminklas A. Smetonai, alėja pavadinta K. Škirpos vardu propaguoja totalitarinį ir autoritarinį režimus. Neišmanančią, neprotingą tautą reikia patraukti į šoną   ir viską perduoti svarstyti  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, savivaldybių institucijoms,  devynių žmonių komisijai.

Konservatoriai ir liberalai nusprendė, kad  lietuvių  tautai reikalingas apynasris – įstatymas, draudžiantis propaguoti totalitarinius, autoritarinius  režimus ir jų ideologijas. Tai  jau tikru tikriausias kelias link   autoritarinio  valdymo.

Šiandien ura patriotams sakome, kad Lietuvos tauta ir po šimto metų gerbs Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Neries  talentą,  didžiuosis  jais,  o ne piktinsis jų kolaboravimu su okupantais.

Kiekviena save gerbianti tauta deklaruoja kas svarbiausia jos išlikimui.  Tai žinojimas,  kad okupacija yra priežastis,  o kolaboravimas tėra to pasekmė.

Ura patriotai turi suprasti, kad nesant okupantų, kurie suinteresuoti tautos naikinimu, niekada nebūtų ir kolaborantų, kuriuos šiandien reikėtų dergti.

XX a. Europai teko   išgyventi dviejų okupantų: sovietų ir nacių, kurie verti vienas kito, siautėjimą. Kiekvienas iš jų ruošė Lietuvos žmones okupacinės valdžios tarnystei. Sovietai per žiniasklaidą didžiausią dėmesį skyrė  socialinės neteisybės paieškoms bei  žydų tautybės žmonių neapykantos lietuviams ugdymui. Sovietai, formuodami okupacinės valdžios  represinius  organus, dažniausiai į juos kvietė žydų tautybės atstovus. Sovietinės veiklos pasekmes  jaučiame  iki šios dienos. Žydų bendrijos pirmininkė Faina Kukliansky viename iš intervių teigė, kad žydai labiau nekenčia lietuvių.  Savo pasisakymu ji  prisipažino, jog dalyvauja  dar sovietų laikais organizuotame  tautų kiršinime. Jei F. Kukliansky dirbtų ne Kremliui, tiesa, šiandien  dar vadinamiems  vatnikams, tai viešai aiškintų,  jog žydų tauta nekenčia sovietų, o  ne lietuvių. Žydų ir lietuvių vieninteliai  priešai yra užkariautojai: sovietai  ir naciai, kurie 1939 m. susitarė pasidalinti Europa.  Europos žydams mirtį  atnešė Ribentropo Molotovo paktas, o ne Lietuvos kolaborantai. Europos žydai Molotovo parašu buvo pasmerkti sunaikinimui.

Sovietinis okupantas liko  nenubaustas, jis toliau  siautėja, tiesa, jau  Putino asmenyje, žudo ukrainiečius.  Manau, kad Rusijos prezidento dėka,   artimiausias jo  draugas Viačeslav Kantor daug metų  vadovavo  tarptautinei Europos žydų organizacijai, kurios tikslas buvo tyčiotis iš lietuvių, ukrainiečių tautų. Putino užduotis neigti, kad II pasaulinio karo  žudynių  organizatorė – Sovietų sąjunga.

Mes, lietuviai, pirmiausia pažinome sovietinį marą. Ikikarinėje Lietuvoje Kremlius per žurnalą „  Naujoji Romuva“ bei kitą spaudą „čiulbėjo“, kad taps gelbėtojais nuo visų lietuvius ištikusių bėdų. Sovietiniais pažadais patikėjo dalis Lietuvos intelegentų, darbininkų.   Deja, okupavę Lietuvą, perėmę valdžią  ėmė taikyti tokias priemones kaip trėmimus, atleidimus iš darbo , kurios turėjo pakeisti  tautos moralines  vertybes.

Lietuvos žmones mano, kad sovietams nepasisekė palaužti tautos moralę, nors okupantas per savo  represines skundikų institucijas  sekė 24 val. ir taip   prižiūrėjo  pavergtą tautą. Sovietiniais metais plačiai buvo paplitusi   ezopo kalba -  perkeltinių prasmių kalba ir taip  apeinama cenzūra.

Puikiai suprantame,  kad okupantai nesugebėjo pakeisti  tautos moralines vertybes, nes Justino Marcinkevičiaus  ezopo kalba suteikė Lietuvos žmonėms dvasinę stiprybę ir tikėjimą laisvos  Lietuvos ateitimi.

Puikiai suprantame, kad šiandien tie, kurie sovietmečiu buvo bejėgiai susidoroti su tautinėmis vertybėmis, atgimė ir kaip purviną skudurą kaišioja Lietuvos žmonėms teiginius, kad J. Marcinkevičius kolaboravo, o F. Kukliansky aiškina , kad Lietuvos didvyris Juozas Krikštaponis – žydšaudys.

Konstatuokime faktą, kad sovietai atgimė konservatoriuose,  liberaluose  ir jų ideologijos gynėjuose bei  elgiasi kaip neookupantai.

Klaipėdiečiai, rugpjūčio 13 d. 15 val.  renkamės prie žuvusių, palaidotų prancūzų, lenkų karių paminklo, kuris randasi  už Tarybinių karių kapų.    Šalia gatvės, kuri turi   Lietuvos lakštingalos Salomėjos  Neries pavadinimą.  S. Neries  negalime pamiršti ir neturime leisti neookupantams iš jos tyčiotis.

Kviečiame  Lietuvos gyventojus pasirinkti  aikštę, skverą, pasikviesti pažįstamus, kaimynus  ir   skaityti Justino Marcinkevičiaus eiles

Laikas ir kova yra amžini. Jie neturi pradžios ir pabaigos. Mūsų nebus, tačiau ir po šimto metų  tęsis kova dėl valdžios ir galių.

Šiandien tenka stebėti pačią banaliausią kovą, kuri vadinasi  2024 m.   Europarlamento, Prezidento ir Seimo rinkimai.

Politinė liberalų ir konservatorių kariuomenė jau daug metų ruošia ideologinius  karius, t.y.  rinkėjų armiją, kuri yra prieš komformizmą,  už  kategorišką desovietizaciją, už naują Lietuvos pilietį.

Manome, kad  konservatoriams ir liberalams  Justino  Marcinkevičiaus asmenybė labai tinka mobilizuoti savo rinkėją. Nei iš šio nei iš to užpulti Poetą negalima. Todėl  atsirado pretekstas – paminklas J. Marcinkevičiui.

Skaudi ir jautri tema Lietuvai yra okupacija ir kolaboravimas. XX a. lietuvių tautai teko  patirti  dvi okupacijas: sovietinę ir nacistinę. Okupuota tauta priversta kolaboruoti. Vieni, tapę Komunistų partijos, komjaunuolių organizacijos vadovais, buvo šimtaprocentiniai kolaborantai, o eiliniai ir kiti, kurie dirbo mokytojais, dėstytojais  arba sporto komentatoriais, kalbėdami viešai savo auditorijai,  turėjo šlovinti sovietų valdžios pasiekimus, -  kolaboravo penkiasdešimt procentų, o  darbininkai, kaimiečiai, kinkavę  galvas, kad yra patenkinti esama valdžia,-  kolaboravo   apie dvidešimt procentų. Tik mirę nebekolaboravo su okupantais.

Lietuvos piliečius įskaudino, kad mažiau kolaboravę viešai paskelbė, jog turi teisę smerkti daugiau kolaboravusius. Dar nemaloniau, kai  tie, kurie augo jau laisvoje Lietuvoje,  ima  mokyti tuos, kuriems teko gyventi sovietinės okupacijos laikmetyje.

Ši rinkiminė politinė kova  aiškiai rodo, kad  visuomenėje nusistovėjusios  taisyklės, jog nesvarbu ar buvai komunistu, ar juo nebuvai, svarbu, kad buvai ŽMOGUMI, yra naikinamos ir bus nustatomos naujos. Jei esi liberalų ir konservatorių gretose, tai tau yra atleidžiama už kolaboravimą, o jei priešingoje politinėje stovykloje – pasmerkiamas, kaip neišlaikęs pilietiškumo egzamino.

Rinkimai yra privalomi ir politikų dalyvavimas yra būtinas. Laikas keičia politikų reklamuojamas vertybes, jos  kinta.  Šiandien  konservatoriai su liberalais ir jų ideologijai pritariantys teigia, kad  Justinas Marcinkevičius  yra kolaborantas, kuriam nereikia statyti paminklo,  o rytoj, t.y. praėjus  dešimt ar dvidešimt metų jau kalbės kitaip, kad  paminklo jis yra vertas.

Rinkiminis spektaklis tęsiasi. Liberalai su konservatoriais, valdančios partijos, pasikvietė valstybinę televiziją,  kad paaiškintų Lietuvos gyventojams,   kokie jie yra moralūs, atsisakę paminklo Vilniuje, o kiti politikai, kokie yra šaunūs, pasiūlę  J. Marcinkevičiaus paminklą Širvintuose, Druskininkuose ar Kaune.

Todėl moralinės normos, visuomeninės nusistovėjusios taisyklės yra   tautos prerogatyva , o ne politikų.

Renkamės ir  kviečiame bendraminčius  skaityti  Justino Marcinkevičiaus eiles.  Tai būtų  padėka jam.

Klaipėdiečiai skaitys Atgimimo aikštėje rugpjūčio mėn 6 d.  (sekmadienį) 15 val. Justino Marcinkevičiaus kūrybą.

1990 m. kovo mėn Lietuva tik dalinai  atgavo  Nepriklausomybę, nes  sovietai, išsikraustydami iš okupuotos valstybės,  išsivedė  kariuomenę, bet paliko sovietinę istoriją, tapusią galingu ginklu  informaciniame kare, kuris  vyksta nuo 1918 metų, nuo  Nepriklausomos Lietuvos Respublikos   įkūrimo,  iki  šių dienų.

Sovietine ideologija vadovaujasi tiek tautiečiai, kurie save laiko patriotais, tiek Kukliansky ir jos  kompanija.  Okupanto, kuris įsivedė diktatūrinę santvarką,   viešinamos pasaulėžiūros esmė, – jie  nekalti dėl žmonių aukų, kaltos užkariautos  tautos.

Didžiulė gėda, kai oficiali Lietuvos valdžia  toleruoja  ir reikalauja paliktą 0kupantų istoriją pripažinti kaip teisinga. Visi bandymai perrašyti istoriją, t,y, galutinai  išsivaduoti iš  sovietų diktatūrinės santvarkos okupacijos  baigiasi  žinia, kad jų  istorija turi likti, nes to  reikalauja strateginis partneris iš JAV.

Nuo 1944 m. vasaros iki  1990 m. kovo mėn. 11d, mums, lietuviams, rašė istoriją, vadovaudamiesi   tarybine pasaulėžiūra.  Joje  teigiama, kad sovietiniai okupantai yra gėris,  nes jie gelbėjo žydus,  o nacistinės okupacijos laikotarpyje   lietuvių tautos didvyriai  -  blogis ir juos reikia niekinti už nužudytus žydų tautybės žmones.  Aišku, didžioji lietuvių tautos dalis , kurios sąmonę nebuvo apnuodijusi tarybinė propaganda,  nesutiko su  sovietinės  istorijos variantu ir jį vadino melagingu.

Europoje prasidėjus karui, Putinui pasiuntus savo kariuomenę denacifikuoti ukrainiečius,  labiau pradėta  domėtis II pasaulinio karo istorija. Gaila,  tačiau  Lietuvos didvyriai Jonas Noreika-Vėtra, Kazys Škirpa, Juozas Krikštaponis  tebėra   kaltinami už kolaboravimą su naciais, už dalyvavimą Holokauste. Dalis tautiečių mano, kad atėjo laikas  pareikalauti nubausti  ne tik kolaboravusius su nacistais, bet ir  sovietinės okupacijos talkininkus. Ar  tarnavo sovietiniams okupantams, ar nacistiniams, vis tiek išlieka kolaborantais.    Suaktyvėjo  reikalavimai žydų tautybės atstovus, kurie kolaboravo su  okupacine sovietų valdžia, bausti ir pareikalauti, kad Izraelio valdžia už juos  atsiprašytų.

Jei kalbėti sportiniais  terminais, tai sužaista lygiosiomis 1:1, vadovaujantis  sovietinių ideologų  įvestomis  taisyklėmis, kad kaltos okupuotos tautos, o ne okupantas.

Tarybinės  ideologijos teiginiu,  kad egzistuoja pasaulinis gėris, kurį gali atnešti sovietai,  patikėjo ne tik žydų tautybės žmonės, bet ir lietuviai. Ryškiausios asmenybės: Venclova, Neris, Cvirka, o  atsivertę  Tarybų Lietuvos enciklopediją, surasime visą plejadą lietuvių, kurie sėdėjo Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje, kalėjimuose „už saulės nešimą iš rytų“.

Tarybiniai įtakos agentai iki  pirmosios okupacijos  ypač daug dirbo su Lietuvoje gyvenančiais žydų tautybės žmonėmis. Štai ką apie tai rašo facebooke Vilmantas Krikštaponis:  „Sovietinė antilietuviška propaganda be atvangos buvo skiepijama netgi vaikams, besimokantiems žydų mokyklose. Tai patvirtina Irena Veisaitė, kuri savo atsiminimuose rašė: „… Aš mokiausi kairuoliškoje mokykloje, ir mus mokė žavėtis Sovietų Sąjunga…“ Galime numanyti, kad   sovietiniai įtakos agentai žydų tautybės žmonėms aiškindavo, jog lietuviai  yra  kietakakčiai, neišsisilavinę kaimiečiai, kurie nesupranta koks gėris yra Sovietų sąjunga. Atseit,  veikia kaip kenkėjai ir kurių nereikia gailėtis.  Sovietai tokią ir panašią propagandą vykdė todėl, kad ne užkariautojas būtų  kaltas, bet okupantui talkinantys žmonės.

 Remigijus  Žemaitaitis pateikė sąrašą, kuriame išvardinti  žydų tautybės Lietuvos gyventojai, bendradarbiavę su sovietinias okupantais.  Jis reikalauja, kad būtų įvertinti   žydų tautybės koloborantų nusikaltimai  ir Izraelis atsiprašytų už  žydus dėl kurių kaltės  lietuviams teko  prarasti gyvybes, patirti badą bei deportaciją į Sibirą.   Kaip ir tinka sovietiniam propagandistui R. Žemaitaitis  kaltina tautą, o ne okupantą. Manau, kad  laikas  Seimo nariui pasiūlyti čemodaną ir  kulniuoti į stotį bei  važiuoti pas savus,  nes labai   įgrįso  tarybinės klišės ir manipuliavimas.

Atrodo, kad visiems yra aišku, jog jei neateis su ginklu okupantas, jei neįves savo kariuomenės, tai jokių kolaborantų nebus.  Jei norime nubausti kolaborantą, ypač rytų Europoje, kai gyventojams teko išgyventi sovietų ir nacių valdžias, kai  vietiniams gyventojams  „plovė“ smegenis šimtai tūkstančių šnipų iš Tarybų sąjungos ir nacistinės Vokietijos, tai pirmiausia nustatykime kokia kaltė priklauso pačiam okupantui, o ne vykdytojui.

Okupanto kaltės dydį galima bus įverinti,  kai II pasaulinio karo  sovietinę istoriją keisime  į lietuvišką. Neperrašius istorijos, nepateikus teisingo istorijos naratyvo,  turėsime tenkintis sovietine tautų kiršinimo metodologija ir pastoviai skaityti žiniasklaidoje R. Žemaitaičio, F. Kukliansky, JAV ambasadoriaus, G. Landsbergio, D. Žalimo ir kitų  sovietinio naratyvo propaguotojų pasisakymus ir reikalavimus.

Nesustabdžius tautų kiršinimo, kurį skatina ir palaiko buvusių okupantų istorijos perėmėjos  Rusijos  įtakos agentai ir į jų propagandą  įtikėję tautiečiai, sulauksime karo ir Lietuvoje.

Viešas kreipimasis į JAV ambasadorių  Robert S. Gilchrist

Gerb. Ambasadoriau, manome,  kad siekis   išsaugoti sovietinį istorijos naratyvą  turi tikslą  padėti okupantei  Rusijai  susigrąžinti  nepriklausomybę atgavusiąs valstybes. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirūpino, jog jo geras draugas, surusėjęs žydas Viačeslav Kantor,  taptų prestižinių, įtaką darančių žydų organizacijų  vadovu. Manome, kad Rusijos prezidentas naudojasi  įtakingiausiais pasaulio  žmonėmis, jog  išliktų  nepakeistas sovietinis  naratyvas.

Lietuva  neturi įtakingų žmonių, kurie pasaulyje viešintų teisingą Holokausto istorijos aprašymą. Manome, kad  rabinas  Baronas iš JAV  pateikė lietuvišką, teisingą istorijos naratyvą . Jis  2022 m. gruodžio mėn.  7 d. prisijungė prie Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto posėdžio, kuriame buvo   svarstomas  37 milijonų eurų  perdavimas  Geros valios fondui. Rabinas iš JAV padėkojo  Lietuvai dėl jo tėvams suteiktos  geranoriškos  pagalbos  bei už išgelbėtą jų gyvybę, atbėgus iš Baltarusijos.  Šiandien jų giminė  turi  apie 100  palikuonių.

Teisuolio vardą reiketų suteikti Lietuvai,  nes ji gelbėjo žydų tautybes žmonės nuo Europoje  įsismarkavusio Holokausto. Tarpukario  Lietuvos politikai ir pareigūnai stengėsi, kad pabėgėlių dokumentai būtų deramai sutvarkyti išvykimui į Ameriką.  Kaip tik apie tai Seime liudijo  rabinas iš JAV.

Iki šios dienos nežinome tikslaus skaičiaus žydų bei  karo pabėgelių žydų, kurie sėkmingai išvyko iš Lietuvos, nes tokius  duomenis rinkti  sovietų okupacijos laikotarpiu buvo draudžiama. Šiandien apie tai irgi nenorima  kalbėti.  Ar ne  prezidento  Putino propagandistai duoda tokį  politinį užsakymą?

Prašome Jūsų, ponas Ambasadoriau,   nepalaikyti  vienos iš II pasaulinio karo iniciatorės Sovietų sąjungos surašytos istorijos,  kuri dėl Holokausto  kaltina  užkariautas tautas, o ne okupantą.

Prašome Jūsų netrukdyti, bet padėti  Holokausto sovietinę angažuotą istoriją pakeisti į objektyvią.  Kremlliaus  Holokausto surašytos istorijos  tikslas yra X valandą užpulti  Lietuvą kaip ir    Ukrainą vadovaujantis išgalvotu pretekstu, kad Lietuvoje atgimsta nacizmas ir todėl šalį  reikia denacifikuoti.

 Virginija Jurgilevičienė

Vyksta aršus informacinis karas ir   kiekvienas  pasirenkame, kurioje  fronto pusėje  kariauti.   Informacinio karo ypatybė  yra  rodyti vienas į kitą pirštais ir teigti, jog anie tarnauja priešų fronte, nemyli Lietuvos ir  apsimeta patriotais.

Aš manau, kad priešų fronte, t.y. sovietiniame – putinistiniame,  yra  Lietuvos žydų bendrijos pirmininkė  Faina Kukliansky,  JAV, Vokietijos ir Izraelio ambasadoriai, Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis,  LRT žurnalistė Indrė  Makaraitytė, teisininkas Dainius Žalimas. Juos  ir kitus vienija tai, kad  laikosi Sovietų sąjungos parašytos Holokausto istorijos. Šitos ideologijos nešėjai  teigia,  kad dėl II pasaulinio karo aukų kalta nacistinė Vokietija ir kolaborantai, kurie talkino žudynėms.

Kitos ideologojos kariai, t.y, lietuviškos,   mano,  kad dėl II pasaulinio karo aukų kalta nacistinė Vokietija ir Sovietų sąjunga. Šią koncepciją draudžiama viešinti, o ją besilaikantys  yra  išvadinami antisemitais, kurie  bijo tiesos ir nori  atgaivinti nacizmą.

Putinistai  yra galingi, nes  jie pašalino iš  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus posto   totorių Adą Jakubauską ir paskyrė Arūną  Bubnį. Jie  privertė atsistatydinti  iš  Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos  pirmininko posto konservatorių, istoriką Valdą  Rakutį dėl jo išreikštos nuomonės, kad okupantai visada suras kolaborantų, kurie pasiruošę nužudyti artimą.  Manau, kad absurdiškesnį kaltinimą V. Rakučiui neįmanoma buvo pateikti.  Teiginys,  kad  kolaborantais tapo  ir žydai, Vilniaus geto policininkai ,  tariamai, sukėlė įtampą tiek šalies viduje, tiek užsienyje su mums svarbiais strateginiais partneriais.

Informaciniame   fronte netikėtai  aktyviai ėmė reikštis  Seimo narys teisininkas Remigijus Žemaitaitis.  Gaila, kad  R.  Žemaitaitis  pasirinko ne lietuvišką naratyvą, bet sovietinį-putinistinį.  Jis vadovaujasi sovietinės pasaulėžiūros  koncepcija, kad kolaborantai -  kalti dėl II pasaulinio karo aukų.  Didelio proto nereikia vietoj lietuvių  kolaborantų įrašyti žydus kolaborantus, t.y. okupantams  naudingą teiginį, kad kaltos okupuotos tautos, o ne valstybė, kuri ginklo pagalba  įjungė  užgrobtų  tautų  žemes.

Okupuotos  šalies gyventojams pavergti   buvo naudojamos įvairios priemones:  deportacija.  kiršinimas. Tarpusavio  pjūdymui  Kremlius pasirinko žydus. Apie tai   teigė  ambasadorius Vytautas A. Dambrava, kuris  30 metu dirbo  JAV ir 12 metų Lietuvos diplomatineje tarnyboje. Jis susipažino su  JAV valstybes departamento dokumentu  datuotu 1941 m kovo  mėnesį, kuriame  pateikė diplomatiniais kanalais surinktą informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Pažymoje  teigiama, kad sovietai į administracijos aparatą , ypač REPRESINIŲ ORGANŲ, skirdavo žydų tautybės asmenis.

Dėl visko,  kas blogo ištiko lietuviams, atseit,  kalti žydai, o ne sovietai, okupavę Lietuvą.

R. Žemaitaitis nėra  didvyris, kai viešina Kremliaus vykdytą tautų kiršinimo politiką. Jo reikalavimas, kad  Izraelis atsiprašytų  už Sovietų padarytus nusikaltimus  priklauso  sovietinio-putinistinio naratyvui.   Gėda, tačiau mes, lietuviai, nesugebėjome apsiginti nuo sovietinio-putinistinio  ideologijos teiginio, kad kalta tauta dėl  per karą nužudytų žydų.   Liūdna, tačiau   vadovaudamasis Kremliaus naratyvu Algirdas Brazauskas atsiprašė  žydų tautos. Nors ir verčiami lenkai atsisakė prisiimti kolektyvinę atsakomybę dėl Holokausto.

 Sovietinis-putinistinis naratyvas yra labai artimas  nacistinės Vokietijos  pasaulėžiūrai, nes abi šios koncepcijos nenori pripažinti, jog okupantas, organizavęs įvairias provokacijas,  ir yra kaltas. Jos kaltina tautas, o ne save, diktatūrinę sistemą.

Alfredas Rukšėnas rašo,  kad 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, Vokietijos kariuomenės daliniai 06 25 įžygiavo į Kauną. Šią dieną Kaune baigėsi Birželio sukilimas, buvo suformuota vokiečių okupacinė administracija, naciai pradėjo inicijuoti žydų pogromus. Pirmosios žydų žudynės įvyko Lietūkio garaže.

Fotografo Wilhelmo Gunsiliuso ir pulkininko L. Von Bischoffshausen liudijimais, daugybę žydų su laužtuvu išžudė maždaug 25-erių metų blondinas vyras. Dviejose nuotraukose jis pozuoja, pergalingas, laužtuvu užmušęs savo auką.  Spėliojama, kas tasai vyras galėjo būti. Vieni tvirtina, kad jisai SS karininkas Joachim Hamann. Kiti mano, kad jisai gestapininkas Algirdas Antanas Pavalkis. Arvydas Anušauskas teigia, kad juo galėjo būti Juozas Surmas, kuris vėliau kalbėjo, jog žudynes suorganizavo su Lietuvos vokiečiu Richard Schweizer.  J. Surmas, sulietuvėjęs vokietis,  ir R. Schweizeris abu buvo kilę iš Kybartų. J. Surmas buvo suorganizavęs grupę kalinių, išlaisvintų iš Kauno kalėjimo.

Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija  yra II pasaulinio karo  aukų vieninteliai kaltininkai. Jos   1939 m. pasirašė Ribentropo Molotovo paktą ir beveik  du metus mokė vienas kitą , ką ir kaip reikia daryti, kad okupantai būtų  nekalti, o  kaltos okupuotos tautos.

Viena iš karo organizatorių ir 70  milijonų  žmonių žudikė -  Sovietų sąjunga   1944 m., t.y.  po antrosios Lietuvos  okupacijos parašė   II pasaulinio karo ir Holokausto istoriją, kurioje kaltina nacistine Vokietiją ir okupuotas tautas, bet nei vienu žodžiu neužsimena, kad  Sovietų sąjunga yra karo organizatorė ir karo aukų kaltininkė.  Melagingos istorijos rezultatas  – šiandieninis karas  Ukrainoje.

Rusai paskelbdami karą, nurodė melagingą priežastį-denacifikuoti Ukrainą.  Nors ir pavėluotai  Lietuvos žurnalistai,  konservatoriai, liberalai, užsienio ambasadoriai turėtų atsisakyti   sovietio -putinistio naratyvo  ir  perimti lietuviškąjį.

Deja,   Lietuvoje  sovietų istorija apie Holokaustą tebėra  ginama ir  puoselėjama.

Putinistų informacinio fronto kariai  į Lietuvos politinę  areną, galimai,  išleido R. Žemaitaitį,   jog  už  II pasaulinio karo aukas  nenuteista karo iniciatorė – Sovietų sąjunga liktų nenubausta.    Priešų informacinio karo užsakovai reikalauja toliau kaltinti  tautas  ir jas  pjūdyti   tarpusavyje.

Politikas Eugenijus Gentvilas  užstrigo  sovietmetyje, nes  nesupranta, kad karas Ukrainoje skatina  skelbti viešpataujančiai Lietuvoje sovietinei   Holokausto istorijos koncepcijai pabaigą.

Ukrainos karo pasekoje,  Remigijus Žemaitaitis savo pasisakymuose  apie žydus įžuliai išdrąsėjo,  nes  jau pagavo  permainų vėją istorijos fronte.

Lietuvoje egzistuoja dvi skirtingos  koncepcijos dėl  II pasaulinio karo kaltininkų ir įvykdytų žudynių. Abi istorinių įvykių vertinimo metodologijos teigia, jog informaciniame kare jos siekia to pačio tikslo, kad  Europoje nepasikartotų II pasaulinis karas.

Vieną Holokausto istorijos versiją   surašė Tarybų sąjungos istorikai, kai sovietai, okupantai   1944 m. vasarą  sugrįžo į Lietuvą.  Jie aiškino, kad dėl Lietuvoje nužudytų žydų kalti lietuviai, nacių  kolaborantai, kad  lietuviai bijo pažiūrėti tiesai į akis ir, kad  yra antisemitai. Pagal tą koncepciją visi Lietuvos didvyriai tapo nacistais ir  žydšaudžiais.  Jų kredo:  jei sustabdysime žydšaudžių  garbinimą, tai  sustabdysime būsimą karą Europoje.

Kita Holokausto istorijos koncepcija  yra lietuviška,  kad  dėl žydų sunaikinimo kaltė  tenka tik nacistinei Vokietijai  ir  Tarybų sąjungai, kurios  1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d.  pasirašė Europos valstybių sunaikinimo sutartį.   Nacistinė Vokietija ir Tarybų sąjunga pražudė nuo   50 iki 70  milijonų  žmonių, tame tarpe 6 milijonus  žydų.

Tarybų sąjungos II pasaulinio karo pateikta  istorija,  kaip vienintelė ir teisinga,  gyvavo iki   2022 metų.  Kremliaus įtakos agentai  reikalavo, kad  Lietuvos politikai, žiniasklaida laikytųsi tik  sovietinės Holokausto istorijos koncepcijos. Manau, kad aršiausiai  iš žurnalistų, sovietinę Holokausto vertinimo konsepciją gynė ir tebegina  Indrė Makaraitytė, Vytautas Bruveris, o iš politikų Gabrielius Landsbergis ir Eugenijus  Gentvilas.

Šioje nelygioje istorinių įvykių vertinimo kovoje, kuri tęsiasi nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų,  lietuviškai  Holokausto istorijos metodologijai buvo ypač sunku, nes Tarybų sąjungos  surašytai istorijos koncepcijai  pritarė  JAV, Izraelio ambasadų ambasadoriai, kurie  imdavo ginti sovietinę ideologiją, kai viešai  būdavo pateikiamas  lietuviškas variantas. Ryškiausi lietuviško varianto atstovai: Vidmantas Valiušaitis, Valdas Rakutis ir eilė kitų iškilių Lietuvos žmonių. Šiam garbingam ratui galima priskirti ir  Darių Kuolį.

Šiandien,  eilinį kartą,  sovietinio  Holokausto istorijos naratyvo puoselėtojas,  Seimo narys E. Gentvilas,  papylė kaltinimus lietuviams dėl antisemitizmo.   Jam atrodo, kad R. Žemaitaitis  kursto  neapykantą prieš žydus.

R. Žemaitaitis, vadovaudamasis sovietiniu  Holokausto istorijos naratyvu, apkaltina žydų tautybės žmones dėl lietuvių  trėmimų,  sodinimo į kalėjimus, sušaudymo Panevėžyje, Rainiuos ir kituose rajonuose.  Lietuviška II pasaulinio karo vertinimo koncepcija teigia, kad R. Žemaitaičio kaltinimai yra absurdiški.   Jei   karo organizatorė Tarybų sąjunga būtų neįvedusi savo armijos ir nebūtų okupavusi Lietuvos, tai nei vienas žydų tautybės atstovas nebūtų apkaltintas dirbęs okupacinei sistemai. Kaltė tenka tik  okupantei, karo šauklei Tarybų sąjungai.

Jei F. Kukliansky, kaltindama ne Tarybų sąjungą, bet okupuotą tautą – lietuvius, nekursto neapykantos, tai R. Žemaitaitis surašydamas tokį pat istorijos variantą, tik lietuvius pakeitęs į žydus,  taip pat nekursto jokios neapykantos.

E. Gentvilas,  kalbėdamas iš Seimo tribūnos, vadovaujasi  sovietine,  melaginga Holokausto versija,  kad žydai  kaip  labiausiai nukentėjusi  per II pasaulinį karą tauta,  gali kaltinti lietuvius antisemitizmu, o R. Žemaitaitis negali priekaštauti žydams dėl antilietuviškumo, nes per karą  mažai buvo nužudyta lietuvių.   Per II pasaulinį karą nužudytų žmonių skaičius nedavė jokiai tautai ar jos atstovams teisės  teigti, kad ji tapo   vienintelė teisybės skelbėja.

Liberalų sąjūdžio partijos vadovybė reakcija į R. Žemaitaičio pasisakymus rodo,  kad partija nesupranta, jog karas Ukrainoje reikalauja atsisakyti sovietinės pasaulėžiūros.  Melagingai sudėlioti istorinio mąstymo  principai, kad  karo organizatorė Sovietų sąjunga – nekalta dėl 8 milijonų nužudytų žydų, tapo naujo karo  priežastimi.  Jei liks nenubausta Rusija, kuri yra II pasaulinio karo organizatorės Tarybų sąjungos istorijos perėmėja,  jei liks dominuoti  sovietinė Holokausto istorijos koncepcija, kad dėl žudynių kaltos okupuotos tautos ir jos gyventojai, o ne karo iniciatoriai,  tai karai Europoje bus neišvengiami. Šiandien Vladimiras Putinas,  vadovaudamasis sovietine istorija, nužudė   šimtus tūkstančių  žmonių Ukrainoje.  Ką dar  Rusija, Tarybų sąjungos istorijos perėmėja, yra numačiusi  užpulti ir žudyti?    Nepareikalavę  perrašyti Tarybų sąjungos surašytos Holokausto istorijos, tapsime naujo  karo Europoje ir naujų žudynių  skatintojais.

Per Lietuvos Nepriklausomybės 30 m. laikotarpį sovietinės Holokausto istorijos koncepcija yra suleidusi labai giliai ir plačiai savo šaknis Lietuvos politikoje, švietime, kultūroje ir kitose srityse.

Pasaulio visuomenė  analizuos Ukrainos karo priežastis. Rusijos pirmieji asmenys tai puikiai supranta.   Manau, kad  R. Žemaitaitis,   kaltinantis tautą, bet ne  diktatūrinę sistemą, egzistavusią  Tarybų sąjungoje,  yra  Kremliaus gelbėjimo ratas. R. Žemaitaitis  savo viešais pasisakymais galimai prisideda prie  sovietinės  Holokausto vertinimo metodologijos išsaugojimo.

E. Gentvilas, F. Kukliansky, R. Žemaitaitis – ideoliginiai draugai, nes gina tą pačią  Holokausto istorijos naratyvą, tik  pakeitę kaltinamuosius.

R.Žemaitaitis klaipėdiečiams gerai pažįstamas. Už jį kaip merą per 2023 m. Savivaldybių tarybų rinkimus balsavo virš dešimt tūkstančių klaipėdiečių (10212 rinkėjai). R.  Žemaitaičio kandidatūrą į Klaipėdos miesto savivaldybės merus iškėlė partija „Laisvė ir teisingumas“.

R. Žemaitaičio vieši teiginiai dažniausiai sutapdavo su valdančiųjų reikalavimais.

Per 2020 m. rinkimus į Seimą R. Žemaitaitis apie pandemiją pasisakė taip, kaip deklaravo Lietuvos ir Briuselio valdininkai. Jis viešai pareiškė, jog baudžiamajame kodekse yra straipsnis už žmogžudystę. Atseit, pagal parlamentarą, žmogų, kuris atsisakė skiepytis ir galimai sukėlė mirties pavojų kitam, reiktų teisti kaip žmogžudį. R. Žemaitaitis pasitiki mokslininkais ir gydytojais.

Facebooke Neringa Venckienė rašo, kad per pedofilijos skandalą „Žemaitaitis trynėsi TV laidose, gindamas įtartus pedofilija ir korumpuotą teisėsaugą.“ Pedofilijos skandale jis irgi užėmė valdančiųjų poziciją.

Valdančiųjų „chore“ dalyvaujantis politikas kažkodėl ėmė ir išsakė ne liberalams ir konservatoriams priimtą naratyvą apie žydus ir Izraelio valstybę. Jis facebooke apie Izraelio valstybę parašė : „Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais“. (….) ES teigė esanti pasibaisėjusi, kai Izraelio pajėgos auštant atvyko į mokyklą (…). Po tokių įvykių nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasisakymai: lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką.(….) Kas dar turi nutikti, kad Izraelis suprastų, kad tokios provokacijos ir tokie veiksmai, tik dar labiau kelią pyktį ir neapykantą žydams ir jų tautai“.

Kas toks yra R. Žemaitaitis? Ar jis politinis chuliganas? Ar įtakos agentas pokiliminės politikos, vykdantis nurodytas užduotis?

Jis Klaipėdoje per Savivaldos rinkimus vedė „Laisvės ir teisingumo“ partijos sąrašą, kuriame taip pat  buvo įrašyti visuomeninės organizacijos „Rusakalbė Klaipėda“ atstovai. Klaipėdoje rusakalbiai kvietė balsuoti už R. Žemaitaičio sąrašą. Puikiai suprantame, kad į Klaipėdos miesto tarybą būtų patekę mažiau, o ne septyni, jei nebūtų sulaukę rusakalbių paramos.

Kada šios organizacijos narei išsakiau priekaištus, kad susidėjo su protesto balsus niekinančiu politiku R.Žemaitaičiu, tai sulaukiau atsakymo, jog Klaipėdoje skriaudžiami rusakalbiai ir juos pasiruošęs ginti R.Žemaitaitis. Manau, kad Seimo narys pasikvietęs į savo sąrašą „Rusakalbė Klaipėda“ narius skaitė facebooke jų puslapyje, dar prieš karą su Ukrainą, t.y.  2021 m. pakabintą kaip svarbiausią, straipsnį „Holokausto minėjimo dienos aidai: atsakymas Jurgilevičienei arba „Prie ko priveda nenoras pripažinti realybės“.

Klaipėdos rusakalbių nuomonę apie Holokaustą išsako ne tik Denis Kišinevskij, bet ir Žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis. Jis savo facebooke rašo: „ Nenoriu gilintis ties mokyklos, pastatytos iš skardos gabalų, griovimą ir klausimą, kur dingo ES skirtos lėšos modernios mokyklos statybai. Norėčiau atkreipti dėmesį į nepriimtiną antisemitinį Remigijaus Žemaitaičio pareiškimą. Tautinės neapykantos raginimo, būtent gegužės 8-ąją, Pergalės dieną kare, sunaikinusiame 6 milijonus žydų“.

Kodėl pasikvietęs rusakalbius į rinkiminį sąrašą negina jų pasaulėžiūrą ir  požiūrį į Holokaustą, bet interpretuoja? Jei ėmeisi ginti rusakabius, tai puikiai žinai jų nuomonę, kad lietuviai bijo tiesos apie Holokaustą.

Jei R. Žemaitaitis Garliavos byloje, pandemijos laikotarpiu buvo valdžios ruporas, tai kodėl netęsia įprastą jam naratyvą, o išsako požiūrį, kuris yra artimesnis protesto balsams?

Dalis lietuvių, o juos pavadinkime protesto balsais, mano, jog liberalai, konservatoriai ir rusakalbiai bei keletas ambasadorių, vertindami žydus ir Holokaustą vadovaujasi sovietiniu istorijos palikimu, kuris yra tendencingas. Lietuviai – žydšaudžiai, o žydai – aukos. Lietuvos valdžia, Fainos Kukliansky rėmėjai ir kelių ambasadų vadovai   teiginius, kad žydai, kaip tauta nėra blogesnė ar geresnė už kitas tautas arba, kad visose tautose, taip pat ir tarp žydų, yra niekšų, vadina  antisemitiniais. Ar galima teigti, jog R. Žemaitaitis  facebooke parašęs, kad  smurtas gimdo smurtą ir žydų tauta taip pat smurtauja ir  neatsitiktinai buvo  sukurta  skaičiuotė apie žydą,  yra antisemitinis pasisakymas?

Sovietų laikais sukurti ir šiandien platinami stereotipai, kad Rusija gelbsti pasaulį nuo nacių, fašistų, globalistų, anglosaksų, vienalyčių įsigalėjimo, o žydai gelbsti nuo neonacių, fašistų, žydšaudžių atgimimo, turi vienintelį tikslą – įsigalėti pasaulyje rusiškam imperializmui. Neatsitiktinai milijardierius artimas Putino draugas surusėjęs žydas Viačeslav Kantor iki sankcijų pritaikymo vadovavo įtakingiausioms žydų organizacijoms.

Surusėję žydai, kurių apstu yra Lietuvoje, Izraelyje , JAV ir kitose šalyse platina ir prižiūri, kad būtų laikomasi Putino Rusijos istorinio naratyvo. Solovjovo sindromas.

Apie Putino Rusijos ideologų melą, jog ne Sovietų sąjunga kalta dėl Holokausto ir 6 tūkstančių nužudytų žydų, o kolaborantai Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose nacių okupuotose šalyse, esu ne kartą rašiusi. Nebūtų karo organizatorių, nebūtų okupantų, tai nebūtų ir kolaborantų. Kiek reikia išplauti protą, kad kaltę suversti „antriniams“ (kolaborantams), o ne „pirminiams“ ( okupantams, karo organizatoriams). Keletas straipsnių: https://www.atviraklaipeda.lt/2021/01/28/kas-iskraipo-istorija-ir-bijo-tiesai-paziureti-i-akis-kai-kalbama-apie-holokausta/,   https://www.atviraklaipeda.lt/2022/07/01/kodel-politiniai-dvyniai-paleckininkai-ir-konservatoriai-su-liberalais-deklaruoja-apsimestine-neapykanta-vienas-kitam/.

R.Žemaitaitis, vykstant karui  Ukrainoje ,  sulygina Izraelį ir Rusiją.  Dalis tautiečių mano, kad jo apibendrinimai  turi  motyvą padėti Rusijai įgyvendinti imperialistinius tikslus. Taip mąstantys lietuviai primena, jog Izraelis yra Lietuvos strateginis partneris artimuosiuose rytuose bei pasauly. Izraelis kovoja su Iranu, kuris tiekia ginklus Rusijai, kovojančiai prieš Ukrainą.

Surusėję žydai, kurie vykdo Putino politiką Izraelyje, vadinami įtakos agentais. Jiems svarbiausia, kad Izraelis netiektų ginklų kariaujančiai Ukrainai. Ar ne todėl  šį  R. Žemaitaičio įrašą facebooke  taip plačiai nušvietė, atseit, atsargiai su ginklais Ukrainai, nes rytų Europoje kviečiama smurtauti prieš žydus.

Klaipėda yra imperialistine liga sergančios Rusijos ypatingoje priežiūroje. Kas gali paneigti, kad R. Žemaitaitis ir yra jų projektas? ? Kiek ilgai nesantaikos kurstymu, kurio židinys yra Kremlius, tokie kaip R. Žemaitaitis darys karjerą?

Ingrida Ragelskienė per facebooką  paprašė, kad tautiečiai  paremtų ją finansiškai, t.y. padėtų  nusisamdyti gerą advokatą, nes buvo padegtas jos  šeimos automobilis.

Ji parašė: „ Šią naktį likau gyva. Atsitiktinumas – gyva, nesudeginta liko ir mano šeima. Jie spėjo padegti tik mūsų mašiną, čia pat, po buto langais stovinčią.“

Ji  mano, kad šeimos turtas buvo  visiškai sugadintas dėl to,  kad  jos  vyrą  Lauryną Ragelskį prieš   septynerius  metus VSD   įrašė į   “Grėsmių nacionaliniam saugumui aprašą”.  L. Ragelskis įgijo   prorusiško aktyvisto pravardę. Dėl to galimai buvo  įvykdyta nusikalstama veika,-  suniokota mašina  dėl jo  netinkamos  pilietinės pozicijos.

 L. Ragelskis   turi savo internetinę TV, kuri vadinasi Ragelskis TV.

Šiuo metu  L. Ragelskis  vaikšto po teismus. Jam iškeltos kelios bylos.  Vienoje byloje jis turi įrodyti, kad savo veiksmais  nesityčiojo iš    baltarusių ir žydų, kai  2020 metais  Vilniuje  prie Baltarusijos ambasados į šiukšlių maišą sudėjo ekponuojamas žuvusiųjų  nuotraukas.  Visa tai pats  nufilmavo ir pateikė į „Youtubo“ kanalą.

Šių metų  sausio mėnesį Lietuvos valstybinė  televizija informavo apie septintą teismo posėdį, o taip pat, kad iniciatorė yra   Faina Kukliansky, kuri  kreipėsi į Vilniaus apskrities policijos pareigūnus dėl L. Ragelskio įrašo „Youtube“ kanale.“

Idėjų viešinimas, pasaulėžiūros pateikimas drastiška forma  nėra  tautinės neapykantos  kurstymas.

2020 m.  per  prezidento  rinkimus Baltarusijoje  kilo  neramumai ir riaušės.   Vieno opozicionieriaus pavardė –  Sergejus Tichanovskis.  Jis 2017  m. okupuotame Kryme  kartu  su Aleksandru Dobrovu  džiaugėsi, kad Krymas priklauso okupantams. Jie paviešino nuotrauką  su užrašu,  kad Krymas mūsų.  Tokie įrašai  pritinka tik  prorusiškam veikėjui.

Dalis visuomenės  Lietuvoje mano, jog Kremlius kišosi į Baltarusijos rinkimus, iškeldamas  savo kandidatą  S. Tichanovskį, o baltarusių opozicija, kuri apsistojo Vilniuje,  padėjo  Putinui paversti Lukašenką paklusniu sąjungininku kare  prieš  Ukrainą.

Manau, kad nėra nieko  smerktino  sugrūsti Kremliui pasitarnavusių nuotraukas į šiukšlių maišą, nes ne  visi ketinimai virsta gerais darbais. Putinas Baltarusiją  ne tik pavertė karo placdarmu, bet  2023  metais  Rusija  šalia Lietuvos  žada  dislokuoti   branduolinį  ginklą.

Lietuvoje vyksta aršus informacinis karas. Kiekvienas pasirenkame pagal įsitikinimus ir  atitinkamą  fronto vietą.

Mano pažiūras formavo tėvas. Jis apie 1970 metus man, paauglei,  papasakojo,  kad   iki 1940 m. vasaros buvo Nepriklausomos Lietuvos kareiviu, o 1940m. birželio 15 d. tapo sovietinės armijos kariu, o  1941 m. birželio mėnesį teko su sovietais trauktis į  Rusijos  gilumą. Pirmieji  ėjo tikrieji sovietiniai kariai, o paskui juos naujai  „iškepti“ raudonarmiečiai.  Jiems,  buvusiems Lietuvos kareiviams,  išdavė šautuvą ir vieną šovinį, kad nusišautų, o  nepasiduotų vokiečiams   į nelaisvę. Lietuviai kariai tapo gyvu skydu besitraukiantiems tarybiniams kariams.

1944 metais sugrįžusi sovietų valdžia,  pasitelkusi NKVD tardytojus Boleslovą Baranauską,  Eusejų Rozauską  ir eilę kitų tarybinių veikėjų , parašė sovietinės Lietuvos istoriją, kurioje, atseit,   Birželio sukilimo dalyviai šaudė  besitraukiantiems sovietams į nugaras bei žudė žydus.

Sovietinių laikų sukurti pasakojimai  apie Birželio sukilėlių šaudymą į nugaras neatitinka to meto įvykius, nes besitraukiantys okupantai iš rytų  apsistatė lietuvių kareivių nugaromis. Taip pat per  Birželio sukilimą nebuvo šaudomi   žydų tautybės žmonės.

Todėl visų,  įtikėjusių šventa Putino Rusijos misija, prašau nusiimkite „rožinius akinius“, nes istorijos klastotojai, melagiai  gali pasaulį tik sunaikinti.

F. Kukliansky sovietinę istoriją reikalauja  laikyti teisinga.

Kremliaus užduotis buvo ir yra sovietinį  Holokausto naratyvą palikti nepakeistą, nes ten žydų mirties kaltininkais yra nurodytos  okupuotos šalys, o ne II pasaulinio karo organizatorė Sovietų sąjunga.

Rusija, kuri vadovaujasi melaginga istorija   ukrainiečius  vadina  naciais, fašistais.  Kremliaus šeimininkas   Rusijos gyventojus   siunčia   į okupacinį, žudikišką karą, skelbdamas, kad jie   atlieką šventą misiją – kariauja su Ukrainos naciais.

Mes, lietuviai, net 30 metų  toleruodami sovietinių istorikų surašytą naratyvą,  falsifikatą, kad Sovietų sąjunga nėra II pasaulinio karo organizatorė, kai tapo nacistinės Vokietijos sąjungininkė ir kad ji nėra  kalta dėl   6 milijonų  nužudytų žydų,   padėjome  Kremliaus diktatoriui kurti rusišką pasaulį, o svarbaiusia  mobilizuoti  rusus kariauti su ukrainiečiais, tariamais naciais.   Gėda mums, lietuviams, už tarnystę Putino Rusijai.

Putinas prieš penkioliką metų  savo artimiausią  patikėtinį surusėjusį žydą Viačeslavą Mošė Kantorą  infiltravo į įvairias svarbiausias žydų tarptautines organizacijas. V. M.  Kantoras buvo Europos žydų kongreso pirmininkas, Pasaulio holokausto forumo fondo (WHF) prezidentas, Europos žydų fondo (EJF) pirmininkas ir Pasaulio žydų kongreso (WJC) politikos tarybos pirmininkas.  V.M. Kantoras tapo  sovietinio Holokausto globėjas Europoje ir pasaulyje. JIs gavo finansinės naudos, kai Rusija aneksavo Krymą ir vykdė  destabilizaciją Ukrainoje.

V.M. Kantoras ir F. Kukliansky bet kokį lietuvių siekį išsivaduoti iš sovietinio melo vadino Holokausto neigimu. Puikiai suprantame,  jei laimėtų Rusija Ukrainoje, tai sekanti būtų Lietuva, nes esame apskelbti  žydšaudžių garbintojais. Pretekstas Rusijai užpulti Lietuvą  būtų NKVD -istų  surašyta melaginga istorija.

V.M. Kantoras atsistatydino iš visų savo  visuomeninių žydų organizacijų postų. F. Kukliansky ne skundus turėtų rašyti į policiją, bet kaip ir V. M. Kantoras pasitraukti iš visuomeninių pareigų kaip jo bendramintė.   Jiems Holokaustas – ne skaudi istorijos pamoka, kuri daugiau neturėtų pasikartoti,   bet priemonė, kuri  pateisintų Putino siekį okupuoti buvusias sovietines respublikas.

Rusija nuo 1944 metų  ne tik  Holokaustą naudojo savo tikslams -  būsimai okupacijai ir  karui, bet  ir Baltarusijos opoziciją  pavertė savo  įrankiu. L. Ragelskis teigia,  kad  Baltarusijos opozicija buvo ruošiama Lietuvoje. Sutinku, bet manau, kad   ruošė  įtakos agentai  atsiųsti iš  Kremliaus, nes Baltarusija  Rusijai buvo reikalinga kaip sąjungininkė karui  prieš  Ukrainą.

L. Ragelskį,  jo bendražygius ir F. Kukliansky bei jos bendraminčius vienija  nacistinių apraiškų paieškos  Lietuvoje.  Šiandien vykstantiems  politiniams  procesams  galima pritaikyti   šachmatų  lentą.  Pėstininkas (pieška) – L. Ragelskis, o   karalienė – F. Kukliansky. L. Ragelskis  dirba vietinei  ir rusiškai  visuomenei, o Kukliansky – pasaulinei auditorijai ir Lietuvos  valdžia ją  gerbia.

Manau, kad  Kremlius yra paaukojęs  L. Ragelskį, kitaip vadinamą „piešką“, kad išsaugotų karalienę, jog toliau būtų platinamas ir ginamas sovietinis naratyvas apie Holokaustą ir Lietuva ruošiama karo mėsmalei.

Prorusiškas L. Ragelskis 2023 m. balandžio  mėn. pradžioje  filmavo Arkadijaus Vinokuro  organizuotą mitingą   Katedros aikštėje, Vilniuje.

L. Ragelskio filmuotoje laidoje pamačiau   JAV ambasadorių R. Gilchristą. Šis politikas mus, lietuvius, ne kartą ragino  paklusti Sovietų surašytam istorijos naratyvui. R. Gilchristas  mitingo metu minėjo apie  JAV paramą Ukrainai bei 1,9 milijardo dolerių, kurie  bus skirti  Ukrainos pabėgėlių  išlaikymui.

Kai Lietuvos valstybėje melas yra  toleruojamas, netgi skatinamas kai  neigiamas  Sovietų sąjungos didžiausias indelis į Holokaustą, tai korupcija yra neišvengiama. Įdomu, kiek pinigų atiteks ukrainiečių pabėgėliams, o kiek  per įtakos agentus nuplauks į Putino Rusiją padedant  Baltarusijos opozicijai?

Įsitikinimai ir informacija,  kurios tikslas neleisti karo šaukliams, apsimetusiems demokratais, žydų gynėjais, dirbti Putino Rusijai, kuri ruošiasi Lietuvos miestus  paversti  griuvėsių  krūvomis kaip Ukrainoje,  negali būti   įvardinta tautinės ( rusų, baltarusių, žydų)  neapykantos  kurstymu, šmeižtu ar  dezinformacija, nes tuos įsitikinimus įgijome išklausę senelių, tėvų istorijas.

Ar prokuratūra, teismas, galimai ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento pažyma paskatino   nemąstančius  tautiečius  veikti, t.y. už tariamus netinkamus L. Ragelskio  įsitikinimus  padegti mašiną?

L. Ragelskio filmuotame reportaže pilietis  Valdas Bartkevičius, kurį  jis vadino lenku, džiaugėsi, jog yra   sunaikintas jo  turtas.

Mums, lietuviams, nėra priimta savo oponentus, kitaminčius žudyti,  deginti jų turtą, Tai KGB, kuri šiandien vadinasi FSB,  braižas.

Kas gali paneigti, kad L. Ragelskio, kuris galimai nuoširdžiai dirba Kremliaus naratyvui, filmuoti reportažai kenkia Putino Rusijai, jos įtakos agentams?  Ar ne jie ėmėsi netinkamo  būdo užtildyti nevaldomą, kietakaktį  teisybės ieškotoją L.  Ragelskį?

Tautiečiai, negalima toleruoti turto naikinimo dėl tariamai netinkama forma pateiktų pažiūrų. Poniai  Ingridai reikalinga jūsų  parama!   Sąskaitos rekvizitai: Ingrida Ragelskienė LT074010042400336357 (Luminor Bank AS).

Informacinis karas dėl Mažosios Lietuvos istorijos ir toliau  vyksta pilnu tempu. Vyganto Vareikio istorinio vertinimo  mokykla  nenori sutikti, kad   lietuviškasis  arba Jono Vanagaičio  naratyvas yra teisingas. Kare tinka visos priemonės. Klaipėdos universiteto dėstytojas, artimas V.Vareikio draugas,  parašė skundą  į Vyriausiąją rinkiminę komisiją dėl  „Atviroje Klaipėdoje“ paviešinto straipsnio  „Prašome Klaipėdos miesto valdžią neetišką terminą „prijungti“ prie Lietuvos keisti tinkamu žodžiu „prisijungę“. Istorine tema  parašytame straipsnyje  nebuvo agituojama, nebuvo prašoma    balsuoti už mane, Virginiją Jurgilevičienę,  kandidatuojančią  nuo  tautininkų – centristų  į  Klaipėdos miesto tarybą. Skundikas nutarė, kad šis straipsnis turėjo būti pažymėtas, kaip politinė reklama.

Klaipėdos rinkiminė komisija išnagrinėjo skundą. Ji  atsiuntė akademinės visuomenės nariui ir man, apskųstai,  susirinkimo  protokolo išrašą, kuriame parašyta, kad tame straipsnyje yra surašytas V. Jurgilevičienės požiūris, kuris  neagituoja ir  neragina balsuoti už ją.

Vytautas Čepas 2023 m. sausio mėn. 17 d. pakvietė į susitikimą.  Pateikta medžiaga, išsakytos nuomonės  skatino    kitaip įvertinti Klaipėdos istorikus ir jų argumentus. Apie tai ir parašiau, nes prasminga  informaciją pateikti po susitikimo, o ne praėjus keliems mėnesiams.

Man atrodė, kad  istorikas V. Vareikis neteisingai interpretuoja, aiškina istorinius įvykius. Jis teigia, kad  mums daug metų  buvo meluojama  apie 1923  metų sukilimą. Tai esąs   karinis žygis su tikslu prijungti Klaipėdos kraštą.  Istorikas sako, kad tarpukario Lietuvos gyventojai buvo priversti mokytis melagingos istorijos, nes bijojo pasakyti tiesą.

Manau, kad šis požiūris į istorinius įvykius yra klaidingas ir jį  jau teikė nacistinės Vokietijos apologetai. Jau tada buvo aiškinama,  kad lietuviai, kadangi Vokietija buvo ekonomiškai stipresnė valstybė,  nenorėjo susijungti su agrarine Didžiąja Lietuva. Todėl buvo įvykdyta aneksija.

V. Vareikio istorinių įvykių vertinimo  mokykla  priminė prieškarinėje Lietuvoje skleidžiamus kaltinimus, šmeižtą prieš J. Vanagaitį ir jo  naudojamą   terminą  „ prisijungė“.   Manau, kad XXI a. .atgimė  Neumanno-Sasso bylos fragmentai  ir antilietuviška  propaganda.

V. Vareikio istorinio vertinimo mokyklos koncepciją sudaro   vieno  įvykio aprašymas. Šį naratyvą naudoja tik okupantai, nes  jiems nenaudinga   pateikti šimtmečius apimančią istoriją, kuri  prasideda  nuo XIII a., kai Kalavijuočių  ordinas užgrobė Klaipėdą.

Kiekviena mokykla turi ir skirtingus  vertybinius  pagrindus.

V. Vareikio mokykloje dominuoja  ekonominiai šalies pasiekimai. Šios mokyklos gerbėjai pasakoja apie tvirtus tiltus, tobulesnę žemės ūkio techniką Mažojoje Lietuvoje    ir t.t..  Jie  teigia, kad  mažlietuviai nenorėjo susivienyti su agrarine, atsilikusia kita Lietuvos dalimi.  Ekonominė gerovė esanti  vertybė  ir ji bus  pasiekta tik  drauge su Vokietija.

J. Vanagaičio  mokykla  aiškino, kad  lietuviai iš Mažosios Lietuvos  siekė vienovės, nes jautė  tautinį, valstybinį   identitetą.  Jiems tautiškumo puoselėjimas – didžiausia vertybė.

J. Vanagaičio almanachas „Kovos keliais“ yra tapęs  savotišku istorinių įvykių vertinimo testamentu, kuriame daug vietos skirta įvairių lietuviškų draugijų veiklos aprašymams.

Politika ir istorija yra šalia. Kiekviena politinė jėga nori turėti savo praeities įvykių  istorinį naratyvą. Šiandien,  kada Ukrainoje vyksta karas, ypač išryškėjo tų istorinių mokyklų panašumai ir skirtumai.

Pasirodo,  okupantas, ar jis iš rytų, ar iš vakarų, tačiau vertybės, kurias jis propaguoja  yra panašios. Provokiškas tautietis  teigė, kad gerai buvo Vokietijos sudėtyje, nes liko puikūs keliai. Prorusiškas pilietis aiškina, kad buvo gerai sovietų laikais, kai būdavo  nemokamai  suteikiami butai ir t.t. .

Okupantų naudojamas naratyvas neigia tautines vertybes ir  net iš jų tyčiojasi ir niekina.

Prorusiško  naratyvo gynėjai  naudojasi V. Vareikio mokyklos istoriniais  teiginiais ir aiškina, kad  Kremlius mokėsi iš  Lietuvos kaip  užgrobti  Krymą. Sutapatinimui labai padeda teiginys, kad 1922 m. gruodžio 18d. įkurtas Vyriausias Lietuvos gelbėjimo komitetas buvo Didžiosios Lietuvos priedangos  įstaiga   ir  tik skelbė atsišaukimus.

Kremliaus naratyvo veikėjus  ir šių dienų „progresyviai“ mąstančius  sieja  meilė  skundams, kurie  turi  ugdyti paklusnumą. Apie sovietinius skundikus prirašyta tiek, jog  neverta kartotis. Šių dienų skundimas ir akademinėje bendruomenėje  tapo įrankiu susidoroti su kitaminčiais. Tokio proceso pavyzdys yra  Valstybinės televizijos direktorės Monikos Garbačiauskaitės – Budrienės inicijuotas puolimas prieš Jolantą Mažylę.  Lietuvos žurnalistų sąjunga nepalaiko  atgimusios sovietinių laikų praktikos ir gina  dėstytoją.

Akademinė visuomenė yra krečiama skandalų, nes  gavę sprendimų galias, įsivaizduoja protingiausiais.  Todėl kitaip mąstantys tampa skundų objektais.  Klaipėdoje pažiūrų viešinimą nutarė įvardinti politine rinkimine reklama, kurią privaloma pažymėti ir surašė skundą.

Manau, kad  akademinė  visuomenė mus   sugrąžina į  sovietinius laikus, kai  buvo  reikalaujama paklusti  vienai ir teisingai nuomonei, todėl prašome iš  universiteto trauktis   sovietiniam, nacistiniam, kremliniam  istorijos įvykių vertinimo naratyvui.

Pirmas žingsnis būtų kreiptis į Seimą ir  prašyti,  jog nutarime įrašytų , kad  2023 metai   yra skelbiami   Klaipėdos krašto prisijungimo , o  ne prijungimo  prie Lietuvos  metai.