2022 m. gruodžio mėn.13 d. Seimas priėmė įstatymą, kuris draudžia propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Iš tikrųjų šis įstatymas yra pirmasis žingsnis link autoritarinio valdymo.
Vadovaujantis šiuo įstatymu reikalaujama nukelti paminklinį akmenį Lietuvos didvyriui Juozui Krikštaponiui iš Ukmergės.
Klaipėdoje bus pervadintos Salomėjos Nėries ir Liudo Giros vardais pavadintos gatvės bei nukabinta atminimo lenta Antanui Venclovai, nes jie esant totalitariniam režimui aktyviai dalyvavo priimant sprendimus. Panaikinti gatvių pavadinimus bei nukelti atminimo lentą nusprendė Klaipėdos savivaldybėje dirbusi „ Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo“ komisija.
Mūsų liberalai su konservatoriais nutarė nukopijuoti iš JAV atėjusią madą, nukelti paminklus, nukabinti atminimo lentas. Tiesa, kad ten, už vandenyno, įrengia lenteles su užrašu, kas čia stovėjo ir kodėl jau nebestovi. Nebestovi, nes neatitinka tos konkrečios bendruomenės išpažįstamų vertybių: valstybės vienybės, demokratijos, visų žmonių prigimtinės lygybės ir pan.
Kiekviena valstybė turi savo individualią istoriją, kurios bijoti ir ją, tą istoriją, laikyti totalitarinės ar autoritarinės sistemos propagavimu, daugiau negu juokinga.
JAV vyko pilietinis karas, o Lietuvoje tokio karo nebuvo. Lietuva turi agresyvią ir saldžialiežuvę kaimynę Rusiją, o JAV tokios neturi. Lietuva XX a išgyveno dvi okupacijas, o JAV – nė vienos.
Kievienas okupantas per įvairias žiniasklaidos priemones ruošė palankią „dirvą“ savo atėjimui ir viešpatavimui. Naciai ir sovietai buvo gerai įvaldę kiršinimo meną. JAV gyventojams neteko išgyventi tai, kas nutiko mums, europiečiams.
1939 01 30 A. Hitleris Reichstage pareiškė, kad kilus karui Europos žydija bus sunaikinta. Stalinas puikiai žinojo nacių ketinimus – sunaikinti Europoje gyvenusius žydus, tačiau pasirašė sutartį, kuri ir tapo pagrindine žydų ir kitų tautybių žmonių mirties priežastimi. Ribentropo – Molotovo pakto dalyvė Sovietų sąjunga nusimetė kaltę, apsiskelbė gelbėtojais nuo nacizmo, o blogiečiais įvardino mus, okupuotas tautas. Šiandien putinistai, vadovaudamiesi melaginga istorija, paskelbė, jog įžengė į Ukrainą sunaikinti nacistus. Ukrainiečiai savo krauju tą sovietinę melo istoriją perrašo.
Lietuvos valdžia, kuri priklauso konservatoriams ir liberalams, įsitikinusi, jog nemokame atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos, totalitarinio ir autoritarinio režimo nuo demokratijos. Seime prabalsavo, jog reikia uždrausti totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimą viešuose objektuose.
Ar vyksta autoritarinio režimo propagavimas, kai pasakojame apie Liudą Girą, kuris politinę veiklą pradėjo kaip kontržvalgybininkas, prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo, jam pasisekė sužlugdyti lenkų rengiamą sąmokslą Lietuvoje, buvo gana žinomas literatas, tačiau kažkuriuo momentu jis palūžo ir tapo valstybės, kurią kūrė, duobkasiu.
Istorikas Mindaugas Tamošaitis „Istorijos detektyvuose“ pasakoja, kad atleistas iš kontržvalgybos turėjo ieškoti kito darbo, nes iš kūrybos neišgyveno. L. Gira tapo Valstybės teatro direktoriumi.
„Ten visi iš jo juokdavosi: buvo menininkas, nelabai orientavosi realiame gyvenime. Kai ateidavo dailininkai, aktoriai aplink matydavo vien popieryną. Kartą pavaišino sumuštiniu, kuris buvo įvyniotas į oficialų orderį“ … „Netvarka, nesugebėjimas tvarkytis teatrui lėmė didelį nuostolį. Netgi kvietė savo jaunystės draugą V. Mickevičių-Krėvę tarpininkauti, kad jo nesodintų į kalėjimą. Apie 1927 m. buvo tokia prasta padėtis, kad jis netgi norėjo nusižudyti. Iš posto buvo pašalintas ir nustatytas terminas atlyginti nuostolius. Iš kalėjimo išsisuko, bet kaip administratorius, valstybės tarnautojas buvo silpnas ir negalėjo toliau dirbti.“ – teigė M. Tamošaitis.
„Istorijos detektyvuose“ rašoma, kad „viskas šiame gyvenime turi savo kainą, nerūpestingumas taip pat. Tikriausiai nepasitenkinimas esama padėtimi, didelės ambicijos vertė jį ieškoti naujų kelių, tiksliau, surasti tuos, kuriems jis galėtų tarnauti ir už tai gauti gerą atlyginimą.“ „L. Gira pasikeičia – iš tautininko jis virsta kraštutiniu kairiuoju, pradeda garbinti SSRS.“
„…Ypač 1935–1937 m. SSRS pasiuntinybė rodo dėmesį inteligentams, stengiasi juos pritraukti, turėti iš to naudą. Gira buvo tas žmogus, kuris matė, kur pučia vėjai, galima ir pinigų užsidirbti. Nuo 1937 m. jis tampa žmogumi, į kurį sovietai pradeda žiūrėti labai rimtai“, – sako M. Tamošaitis.
L. Gira už pinigus pardavė Tėvynę. Ar toks jo elgesys propaguoja totalitarinį režimą, ar tokiu režimu galima didžiuotis? Iš tikrųjų, sovietinė santvarka, viliojusi pinigais prasiskolinusį intelegentą, parodė, jog totalitarinis režimas yra degradavęs režimas. Visi puikiai suprantame, jog sovietai, pirkdami žinomus, garsius žmones, demonstravo amoralų sistemos elgesį.
Šiandien Lietuvoje taip pat turime žinomų žmonių, kurie neatsakingai elgiasi su pinigais. „ Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus…“ – naujienų portale „Delfi“ paskelbtame komentare teigė Ignas Vėgėlė. Pavardės neįrašė, tačiau Andrius Tapinas nusprendė, kad čia apie jį pasisakė žinomas advokatas ir padavė jį į teismą.
Ar šiandien nemedžioja putinistai žinomų, garsių žmonių? Tai yra tikras ir realus pavojus Lietuvos demokratijai, o ne paminklas prezidentui A. Smetonai, Kazio Škirpos, Salomėjos Neries, Liudo Giros gatvių pavadinimai, paminklinis akmuo Juozui Krikštaponiui.
Konservatoriai ir liberalai, kurie paruošė nacistinio, sovietinio ir smetoninio režimo draudimo įstatymą, puikiai žino, kad ne paminklai, atminimo lentos, gatvių pavadinimai šlovina netinkamas santvarkas, bet informaciniai ir hibridiniai karai. Šis įstatymas priešui hibridiniame kare teiks reikalingos medžiagos. Konservatorių ir liberalų rinkėjus mobilizuos ir juos pasiųs kovoti su tais lietuviais, kurie norės Vilniuje matyti paminklą Antanui Smetonai taip pat ir su tais patriotais, kurie reikalaus grąžinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, bei su ta žmonių bendruomene, kuri reikalauja patraukti savo „švarias rankas ir moralią sąžinę“ nuo S. Neries, L. Giros gatvių pervadinimo.
Konservatoriai su liberalais, paskelbę karą savo tautai, sieks pergalės, o ji įmanoma suvaržius demokratiją, įvedus autoritarinį valdymą. Pirmieji tokio valdymo požymiai: tauta nežino, kad Vilniuje paminklas A. Smetonai, alėja pavadinta K. Škirpos vardu propaguoja totalitarinį ir autoritarinį režimus. Neišmanančią, neprotingą tautą reikia patraukti į šoną ir viską perduoti svarstyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, savivaldybių institucijoms, devynių žmonių komisijai.
Konservatoriai ir liberalai nusprendė, kad lietuvių tautai reikalingas apynasris – įstatymas, draudžiantis propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Tai jau tikru tikriausias kelias link autoritarinio valdymo.