Šiandien ura patriotams sakome, kad Lietuvos tauta ir po šimto metų gerbs Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Neries talentą, didžiuosis jais, o ne piktinsis jų kolaboravimu su okupantais.
Kiekviena save gerbianti tauta deklaruoja kas svarbiausia jos išlikimui. Tai žinojimas, kad okupacija yra priežastis, o kolaboravimas tėra to pasekmė.
Ura patriotai turi suprasti, kad nesant okupantų, kurie suinteresuoti tautos naikinimu, niekada nebūtų ir kolaborantų, kuriuos šiandien reikėtų dergti.
XX a. Europai teko išgyventi dviejų okupantų: sovietų ir nacių, kurie verti vienas kito, siautėjimą. Kiekvienas iš jų ruošė Lietuvos žmones okupacinės valdžios tarnystei. Sovietai per žiniasklaidą didžiausią dėmesį skyrė socialinės neteisybės paieškoms bei žydų tautybės žmonių neapykantos lietuviams ugdymui. Sovietai, formuodami okupacinės valdžios represinius organus, dažniausiai į juos kvietė žydų tautybės atstovus. Sovietinės veiklos pasekmes jaučiame iki šios dienos. Žydų bendrijos pirmininkė Faina Kukliansky viename iš intervių teigė, kad žydai labiau nekenčia lietuvių. Savo pasisakymu ji prisipažino, jog dalyvauja dar sovietų laikais organizuotame tautų kiršinime. Jei F. Kukliansky dirbtų ne Kremliui, tiesa, šiandien dar vadinamiems vatnikams, tai viešai aiškintų, jog žydų tauta nekenčia sovietų, o ne lietuvių. Žydų ir lietuvių vieninteliai priešai yra užkariautojai: sovietai ir naciai, kurie 1939 m. susitarė pasidalinti Europa. Europos žydams mirtį atnešė Ribentropo Molotovo paktas, o ne Lietuvos kolaborantai. Europos žydai Molotovo parašu buvo pasmerkti sunaikinimui.
Sovietinis okupantas liko nenubaustas, jis toliau siautėja, tiesa, jau Putino asmenyje, žudo ukrainiečius. Manau, kad Rusijos prezidento dėka, artimiausias jo draugas Viačeslav Kantor daug metų vadovavo tarptautinei Europos žydų organizacijai, kurios tikslas buvo tyčiotis iš lietuvių, ukrainiečių tautų. Putino užduotis neigti, kad II pasaulinio karo žudynių organizatorė – Sovietų sąjunga.
Mes, lietuviai, pirmiausia pažinome sovietinį marą. Ikikarinėje Lietuvoje Kremlius per žurnalą „ Naujoji Romuva“ bei kitą spaudą „čiulbėjo“, kad taps gelbėtojais nuo visų lietuvius ištikusių bėdų. Sovietiniais pažadais patikėjo dalis Lietuvos intelegentų, darbininkų. Deja, okupavę Lietuvą, perėmę valdžią ėmė taikyti tokias priemones kaip trėmimus, atleidimus iš darbo , kurios turėjo pakeisti tautos moralines vertybes.
Lietuvos žmones mano, kad sovietams nepasisekė palaužti tautos moralę, nors okupantas per savo represines skundikų institucijas sekė 24 val. ir taip prižiūrėjo pavergtą tautą. Sovietiniais metais plačiai buvo paplitusi ezopo kalba - perkeltinių prasmių kalba ir taip apeinama cenzūra.
Puikiai suprantame, kad okupantai nesugebėjo pakeisti tautos moralines vertybes, nes Justino Marcinkevičiaus ezopo kalba suteikė Lietuvos žmonėms dvasinę stiprybę ir tikėjimą laisvos Lietuvos ateitimi.
Puikiai suprantame, kad šiandien tie, kurie sovietmečiu buvo bejėgiai susidoroti su tautinėmis vertybėmis, atgimė ir kaip purviną skudurą kaišioja Lietuvos žmonėms teiginius, kad J. Marcinkevičius kolaboravo, o F. Kukliansky aiškina , kad Lietuvos didvyris Juozas Krikštaponis – žydšaudys.
Konstatuokime faktą, kad sovietai atgimė konservatoriuose, liberaluose ir jų ideologijos gynėjuose bei elgiasi kaip neookupantai.
Klaipėdiečiai, rugpjūčio 13 d. 15 val. renkamės prie žuvusių, palaidotų prancūzų, lenkų karių paminklo, kuris randasi už Tarybinių karių kapų. Šalia gatvės, kuri turi Lietuvos lakštingalos Salomėjos Neries pavadinimą. S. Neries negalime pamiršti ir neturime leisti neookupantams iš jos tyčiotis.