Kviečiame klaipėdiečius ir svečius spalio mėn. 16 d. 16 val. prie Herkaus Manto paminklo ( H. Manto g. 38) prisiminti Mažosios Lietuvos genocido dieną. Susirinkę prie prūsų sukilimo vado paminklo prisiminsime prieš 82 metus Mažąją Lietuvą nusiaubusį kruvinąjį sovietinį marą.
1944 VII 30 vokiečių karinė vadovybė įsakė evakuotis visiems Klaipėdos krašto gyventojams, išskyrus dirbančius svarbiuose objektuose. Evakuoti kaimo gyventojai buvo apgyvendinti Karaliaučiaus krašto dvaruose, pas ūkininkus, o miestiečiai evakuoti į Vokietijos gilumą.
1944 vasaros pabaigoje vokiečiams pavyko sustabdyti sovietinės kariuomenės veržimąsi, fronto linija kuriam laikui stabilizavosi. Klaipėdos krašto gyventojams įsakyta grįžti nuimti derlių.
1944 X 9–20 sovietinės kariuomenės I Pabaltijo frontui pavyko užimti Smalininkus, Šilutę, ties Nausėdais pasiekti Nemuną, spalio 21 d. įsiveržti į Pagėgius. Toks staigus priešo įsiveržimas sutrukdė gyventojų evakuaciją, bėgantieji pateko į karo veiksmų zoną,
Karas didesniai daliai civilių, patekusių į karo veiksmų zoną, baigėsi mirtimi. Sovietų kareiviai prisimena, kad tankų vikšrai buvo aplipę žmonių kūnų dalimis, nes sovietų technika traiškė besitraukiančius gyventojus iš Mažosios Lietuvos.
Sovietų kariaiviams, kai jie priartėjo prie Mažosios Lietuvos, politrukai aiškino, kad ten yra Vokietija ir nereikia gailėtis vokiečių. Rusų rašytojas Ilja Erenburgas 1942 m. liepos 24 d. „Krasnaja Zvezda“ straipsnyje Убей!“ („Užmušk!“) rašė: „ Mes žinome viską. Mes nieko nepamiršome. Mes supratome: vokiečiai ne žmonės. Nuo dabar žodis „vokietis“ mums pats didžiausias prakeiksmas. Nuo dabar žodis „vokietis“ užtaiso šautuvą. Nekalbėsime. Nesipiktinsime. Žudysime. Jei tu per dieną nenužudei nors vieno vokiečio, tavo diena praėjo veltui (…). Jei tu užmušei vieną vokietį, užmušk kitą – nieko nėra mums linksmesnio nei vokiečių lavonai. Neskaičiuok dienų. Neskaičiuok varstų. Skaičiuok tik viena: kiek tu užmušei vokiečių (…)“.
1944 metais vasarą į Lietuvą, į Vilnių atvyko garsus karo propagandistas rašytojas Ilja Erenburgas ir jis per Vilniaus radijo stotį kalbėjo: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį.“
Žmonių kraujas, moterų prievartavimas buvo Raudonosios armjos karių kasdienybė. Šiandien, minėdami tą baisų žmones naikinantį karą, Mažosios Lietuvos genocido dieną, turime ne tik paminėti nužudytus bet ir pasakyti, kad karo nusikaltimams senaties termino nėra. Kiek galime girdėti, kad nugalėtojus niekas neteisia. Išprievartautos ir nužudytos moterys, tankų vikšrais užmušti civiliai, nuskandinti pabėgėlių laivai – aukos. II pasaulinio karo žmonių netektys turi būti pamoka, kad daugiau to nepasikartotų.
Deja, karas į Europą sugrįžo. Žmones, kurie nepadarė jokio nusikaltimo yra nužudomi.Labai dažnai girdime, kad karas Ukrainoje yra ne mūsų karas. Karas kaimyninėje šalyje mūsų karas, nes ta pati šalis, kuri pasmerkė mirčiai Mažosios Lietuvos gyventojus, tęsia savo nusikalstamą veiklą ir žudo. Prisimenant II pasaulinio karo aukas reikalaujame:
Putiną ir jo kariuomenę perduoti į tarptautinį karo nusikaltimų tribunolą.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius