Vyksta aršus informacinis karas ir kiekvienas pasirenkame, kurioje fronto pusėje kariauti. Informacinio karo ypatybė yra rodyti vienas į kitą pirštais ir teigti, jog anie tarnauja priešų fronte, nemyli Lietuvos ir apsimeta patriotais.
Aš manau, kad priešų fronte, t.y. sovietiniame – putinistiniame, yra Lietuvos žydų bendrijos pirmininkė Faina Kukliansky, JAV, Vokietijos ir Izraelio ambasadoriai, Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, LRT žurnalistė Indrė Makaraitytė, teisininkas Dainius Žalimas. Juos ir kitus vienija tai, kad laikosi Sovietų sąjungos parašytos Holokausto istorijos. Šitos ideologijos nešėjai teigia, kad dėl II pasaulinio karo aukų kalta nacistinė Vokietija ir kolaborantai, kurie talkino žudynėms.
Kitos ideologojos kariai, t.y, lietuviškos, mano, kad dėl II pasaulinio karo aukų kalta nacistinė Vokietija ir Sovietų sąjunga. Šią koncepciją draudžiama viešinti, o ją besilaikantys yra išvadinami antisemitais, kurie bijo tiesos ir nori atgaivinti nacizmą.
Putinistai yra galingi, nes jie pašalino iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus posto totorių Adą Jakubauską ir paskyrė Arūną Bubnį. Jie privertė atsistatydinti iš Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko posto konservatorių, istoriką Valdą Rakutį dėl jo išreikštos nuomonės, kad okupantai visada suras kolaborantų, kurie pasiruošę nužudyti artimą. Manau, kad absurdiškesnį kaltinimą V. Rakučiui neįmanoma buvo pateikti. Teiginys, kad kolaborantais tapo ir žydai, Vilniaus geto policininkai , tariamai, sukėlė įtampą tiek šalies viduje, tiek užsienyje su mums svarbiais strateginiais partneriais.
Informaciniame fronte netikėtai aktyviai ėmė reikštis Seimo narys teisininkas Remigijus Žemaitaitis. Gaila, kad R. Žemaitaitis pasirinko ne lietuvišką naratyvą, bet sovietinį-putinistinį. Jis vadovaujasi sovietinės pasaulėžiūros koncepcija, kad kolaborantai - kalti dėl II pasaulinio karo aukų. Didelio proto nereikia vietoj lietuvių kolaborantų įrašyti žydus kolaborantus, t.y. okupantams naudingą teiginį, kad kaltos okupuotos tautos, o ne valstybė, kuri ginklo pagalba įjungė užgrobtų tautų žemes.
Okupuotos šalies gyventojams pavergti buvo naudojamos įvairios priemones: deportacija. kiršinimas. Tarpusavio pjūdymui Kremlius pasirinko žydus. Apie tai teigė ambasadorius Vytautas A. Dambrava, kuris 30 metu dirbo JAV ir 12 metų Lietuvos diplomatineje tarnyboje. Jis susipažino su JAV valstybes departamento dokumentu datuotu 1941 m kovo mėnesį, kuriame pateikė diplomatiniais kanalais surinktą informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Pažymoje teigiama, kad sovietai į administracijos aparatą , ypač REPRESINIŲ ORGANŲ, skirdavo žydų tautybės asmenis.
Dėl visko, kas blogo ištiko lietuviams, atseit, kalti žydai, o ne sovietai, okupavę Lietuvą.
R. Žemaitaitis nėra didvyris, kai viešina Kremliaus vykdytą tautų kiršinimo politiką. Jo reikalavimas, kad Izraelis atsiprašytų už Sovietų padarytus nusikaltimus priklauso sovietinio-putinistinio naratyvui. Gėda, tačiau mes, lietuviai, nesugebėjome apsiginti nuo sovietinio-putinistinio ideologijos teiginio, kad kalta tauta dėl per karą nužudytų žydų. Liūdna, tačiau vadovaudamasis Kremliaus naratyvu Algirdas Brazauskas atsiprašė žydų tautos. Nors ir verčiami lenkai atsisakė prisiimti kolektyvinę atsakomybę dėl Holokausto.
Sovietinis-putinistinis naratyvas yra labai artimas nacistinės Vokietijos pasaulėžiūrai, nes abi šios koncepcijos nenori pripažinti, jog okupantas, organizavęs įvairias provokacijas, ir yra kaltas. Jos kaltina tautas, o ne save, diktatūrinę sistemą.
Alfredas Rukšėnas rašo, kad 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, Vokietijos kariuomenės daliniai 06 25 įžygiavo į Kauną. Šią dieną Kaune baigėsi Birželio sukilimas, buvo suformuota vokiečių okupacinė administracija, naciai pradėjo inicijuoti žydų pogromus. Pirmosios žydų žudynės įvyko Lietūkio garaže.
Fotografo Wilhelmo Gunsiliuso ir pulkininko L. Von Bischoffshausen liudijimais, daugybę žydų su laužtuvu išžudė maždaug 25-erių metų blondinas vyras. Dviejose nuotraukose jis pozuoja, pergalingas, laužtuvu užmušęs savo auką. Spėliojama, kas tasai vyras galėjo būti. Vieni tvirtina, kad jisai SS karininkas Joachim Hamann. Kiti mano, kad jisai gestapininkas Algirdas Antanas Pavalkis. Arvydas Anušauskas teigia, kad juo galėjo būti Juozas Surmas, kuris vėliau kalbėjo, jog žudynes suorganizavo su Lietuvos vokiečiu Richard Schweizer. J. Surmas, sulietuvėjęs vokietis, ir R. Schweizeris abu buvo kilę iš Kybartų. J. Surmas buvo suorganizavęs grupę kalinių, išlaisvintų iš Kauno kalėjimo.
Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija yra II pasaulinio karo aukų vieninteliai kaltininkai. Jos 1939 m. pasirašė Ribentropo Molotovo paktą ir beveik du metus mokė vienas kitą , ką ir kaip reikia daryti, kad okupantai būtų nekalti, o kaltos okupuotos tautos.
Viena iš karo organizatorių ir 70 milijonų žmonių žudikė - Sovietų sąjunga 1944 m., t.y. po antrosios Lietuvos okupacijos parašė II pasaulinio karo ir Holokausto istoriją, kurioje kaltina nacistine Vokietiją ir okupuotas tautas, bet nei vienu žodžiu neužsimena, kad Sovietų sąjunga yra karo organizatorė ir karo aukų kaltininkė. Melagingos istorijos rezultatas – šiandieninis karas Ukrainoje.
Rusai paskelbdami karą, nurodė melagingą priežastį-denacifikuoti Ukrainą. Nors ir pavėluotai Lietuvos žurnalistai, konservatoriai, liberalai, užsienio ambasadoriai turėtų atsisakyti sovietio -putinistio naratyvo ir perimti lietuviškąjį.
Deja, Lietuvoje sovietų istorija apie Holokaustą tebėra ginama ir puoselėjama.
Putinistų informacinio fronto kariai į Lietuvos politinę areną, galimai, išleido R. Žemaitaitį, jog už II pasaulinio karo aukas nenuteista karo iniciatorė – Sovietų sąjunga liktų nenubausta. Priešų informacinio karo užsakovai reikalauja toliau kaltinti tautas ir jas pjūdyti tarpusavyje.