Sausio mėn. 21 d. K. Donelaičio skvere rinkosi Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisija ( toliau – komisija) Išvažiuojamojo komisijos posėdžio metu susitiko su klaipėdiečiais ir išklausė jų pastabas dėl Donelaičio skvero sutvarkymo.
Tarp klaipėdiečių, kurie atvyko išsakyti savo pageidavimus dėl skvero sutvarkymo, buvau ir aš. Miestiečiai, kurie atvyko į Donelaičio skverą prašė protokoluoti jų pasisakymus. Susirinkusius nuramino, kad daromas įrašas.
Mano pasisakymas buvo tuoj po aktyvaus klaipėdiečio Virginijaus Partauko. Parodžiau nuotrauką, kurioje skveras nufotografuotas žiemos metu. Joje medžiai be lapų ir aiškiai matyti, kad liepos susodintos tvarkingai, eilėmis. Šiai liepų kompozicijai yra apie 200 metų. Laikas, karai, neatsakingi miesto vadovai Klaipėdoje sunaikino daug ką, tačiau šį parką išsaugojo. Mūsų pareiga jį palikti kuo mažiau pakeistą. Medžiai, kuriems jau ne vienas šimtas metų tvirtai įsikabinę šaknimis į žemę, nes nuo stiprių pajūrio audrų jie tik palinko. Liepos pasvirusios tokia trajektorija, nuo vakarų į rytus, atrodo lyg stovėtume šalia jūros. Visi skvero medžiai turi būti išsaugoti. Šalia manęs stovėjo Dalia Kiseliūnaitė. Ji kalbėjo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ vardu.
Tiesa, kitų klaipėdiečių pasisakymų nesiklausiau, tačiau tikiuosi, jog protokole mūsų reikalavimai bus užfiksuoti. Balsavimo teisės neturime, ją turi tik komisijos nariai, o pasisakyti galima buvo tik vieną kartą, todėl nelaukiau susitikimo pabaigos, palikau skverą.
Vėliau susitikau su tais klaipėdiečiais, kurie buvo iki susitikimo pabaigos. Jie pasakojo apie architekto Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algirdo Žebrausko projektą, kurį jis pats ir pristatinėjo. Architektui atrodo, kad turi matytis K. Donelaičio paminklas, todėl skvere bus nukirsta kelioliką geros būklės medžių, išryškinti erdvę
Gerbiamas architekte A Žebrauskai, sovietiniai okupantai nekirto medžių, žalią rūbą paliko tokį kokį rado, tik skvere palaidojo žuvusius. Vėliau buvo nuspręsta karo aukas perlaidoti prie sukurto memorialo Skulptūrų parko pakraštyje, o skverą sutvarkyti. Žymus klaipėdietis vyriausiasis miesto dailininkas Petras Šadauskas pasiūlė pastatyti paminklą K. Donelaičiui. Miesto dailininkas turėjo architektūrinį išsilavinimą, paminklo papėdę papuošė lietuvišku granitu, kuri šlifavo rankiniu būdu. Ponas architekte A. Žebrauskai, Jūs nesiskaitote su kūrybiniu Klaipėdos miesto vyriausiojo dailininko P. Šadausko palikimu, jo intelektualiu grožio suvokimu, jo autorinėmis teisėmis.
Išsaugoti, nenaikinti pakenčiamos ir geros būklės medžius yra ne tik klaipėdiečių reikalavimas, bet ir pagarba protėviams. Mes, visuomeninkai, tikime, kad Klaipėdos miesto garbės piliečiui Valentinui Greičiūnui, kuris buvo vienas iš miesto vadovų, rūpi dvasinės vertybės, kuriomis vadovavosi to meto architektai, dailininkai ir laukiame jo aktyvaus dalyvavimo išsaugant P. Šadausko kūrybinį unikalumą ir liepas, kurioms ne vienas šimtas metų.
Valdžia, kuri rūpinosi ikikarine Klaipėda prižiūrėjo šį skverą, nekirto medžių nors buvo pastatę paminklą Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I. Šiame skvere pokarinė Klaipėdos valdžia taip pat nenaudojo kirvio politikos. XXI amžiuje viena iš svarbiausių problemų – klimato atšilimas, tačiau miesto valdžia išduoda sąlygas, leidžiančias kirsti medžius su plačia laja. Klaipėdos miesto valdžios veiksmus negalima pavadinti kitaip, kaip seno pasaulio griovimas ir naujo statymas. Klaipėdoje siaučia XXI amžiaus revoliucionieriai. Tokiais raudonaisiais juos ir prisimins ateinančios kartos.
Apie 2017 m. Donelaičio skvere medžius jau norėjo iškirsti, tačiau atsisakė tokių ketinimų. Todėl miestui dovanotas projektas penkis metus ramiai miegojo. Miestiečiai manė, kad pseudoprojektas atgulė mirtinu miegu. Deja, jį prisiminė Rimantas Taraškevičius 2022 m. sausio 1 d. minint K. Donelaičio 308 metų gimimo datą. Valdžios atstovai atėjo ne nusilenkti būrų dainiui, bet piktintis, kad nesutvarkytas skveras. To pakako, kad sugrąžintų numarintą projektą ir kirvio politiką.
Ką daryti, kai klaipėdiečiai, matydami 200 metų senumo medžius, teigia, kad tai gražu? Prašo nekirsti, palikti tą grožį ir dvasią ateinančioms kartoms. Miesto valdžia sako – negražu. Jiems reikia saulės, jiems reikia, kad nuo gatvės matytųsi Donelaičio skulptūra, matyt todėl, jog tingi išlipti iš mašinos ir prieiti prie paminklo.
Tokie valdžios reikalavimai, tai tyčiojimasis iš miesto istorijos, nes reikalauja naikinti žiauriausią karą ištvėrusiame mieste, likusį paveldą, taip pat pritaria garbingiausio poeto iš Mažosios Lietuvos niekinimui. Jei K. Donelaičiui būtų rūpėję tapti matomu, tai būtų rašęs vokiečių kalba, nes būtų turėjęs milijonus skaitytojų. K. Donelaičio kuklumas, meilė žmogui ir gamtai, tai jo gyvenimo būdas. Apie tai ir byloja šiandieninis skveras pavadintas poeto vardu.
2022 m. sausio 21 d. skvere atvykusiam architektui klaipėdiečiai išsakė sąlygas, kuriomis turėtų jis vadovautis projektuojant skvero sutvarkymą. Kokia gėda! Jis pasiklausė, o tada su komisijos nariais ir keliais klaipėdiečiais, kuriems jau neleido kalbėti, apėjo šimtametes liepas, įtikinėdamas komisiją, kokius medžius reikia kirsti. Ačiū komisijos nariui Egidijui Bacevičiui, kuris nuo atėjūno iš Telšių drąsiai gynė medžius, tarytum būtų medžių advokatas.
Miegojo gėdos lovyje ši absurdiška, nemalonų godumo jausmą skleidžianti dovana, tegu verčiasi labdaringi projekto pinigai ant kito šono ir toliau miega. Kol nėra sutarimo tarp miestiečių ir valdžios šiam gamtos grožiui reikia kito projekto. Šiuo metu pakaktų paruošti parko paprastąjį projektą, pakeičiant dangą, sutvarkant apšvietimą, suremontuojant suoliukus, atliekant kitą būtiną remontą, nukertant blogos būklės medžius ir gydant liepas, kurios gali stovėti dar šimtą metų. Nukirstus medžius atsodinti, kad išliktų senojo skvero kompozicija.
Išsaugokime liepas, vyriausiojo miesto dailininko P. Šadausko autorines teises ir pagarbą K. Donelaičio kuklumui.