Prūsijos istorija reikalauja peržiūrėti Europos sąjungos biudžeto sudarymą, projektų finansavimą ir kitas svarbias sąjungos sutarties sąlygas

paveikslų galerija

Šiais metais  balandžio 10 d.  Prūsijos valstybei būtų sukakę   495 metai.

Prūsijos valstybės egzistavimą  galima pavaizduoti kaip   matematikos veiksmą  420+75=495.  Prūsijos valstybė, kurią sudarė prūsų ir lietuvių žemės,  politiniuose žemėlapiuose  egzistavo 420 metų. O po to ta teritorija  75 m.  žemėlapiuose nurodoma kaip Rusijos federacija, Kaliningrado sritis. Bendrai sudėjus gaunasi 495 metai.

Minint  Prūsijos 495 metų datą reikia  atsakyti į keletą klausimų.  Kodėl  XX a. Karaliaučiaus kraštą  „išvalė“ nuo gyventojų ir atkėlė visiškai naujus žmones į šią teritoriją? Kodėl visai kitokie istorijos vingiai nutiko Prūsijos Klaipėdai?  Pirmiausia, sovietai savo baisiems darbams rado pateisinimą, atseit,  jie nubaudė tuos,  kurie sunaikino prūsų tautą ir ištrynė prūsų kalbą. Apie tai O. Šneidereitas knygoje „Prūsai“ psl, 258 rašo „kad ankstesniųjų nusikaltimų neįmanoma pašalinti darant naujus“.   XX a. pr.  Prūsijoje  nebebuvo žmonių kalbančių  prūsų  kalba, nebuvo suinteresuotų dėl  tautinio apsisprendimo ir nereikalavo nepriklausomybės, kaip  Pabaltijo tautos.   Po II -jo pasaulinio karo raudonieji okupantai,  jei būtų buvusi įkurta tautinė  Prūsijos valstybė, tai su Karaliaučiaus krašto žmonėmis būtų pasielgę, taip kaip su Lietuvos, Latvijos, Estijos gyventojais.

Todėl minint Prūsijos 495 metų sukaktį  įvertinkime, o tiksliau išmokime pamoką, kuri turėtų vadintis – europiečiai, išvenkime  Prūsijos gyventojų likimo. Todėl šiandien reikalaujame, kad  Europos sąjungą sudarytų  nepriklausomų valstybių sąjunga, kurioje  didžiausias dėmesys  būtų skiriamas  tautinėms  kalboms, nacionalinei savimonei. Tai svarbiausi banginiai  tautos gyvybingumui  ir taikai palaikyti.  Federalinė Europa, kuri  elgiasi su tautomis, lyg turinčiomis  provincijos statusą,  o ne valstybių galias, sulauks  „bausmių vykdytojų“, kurie Europos gyventojams paskirs Prūsijos žmonių likimą. Europa su sostine Briuseliu ir provincijomis  taps  karų ir nesutarimų  židiniu, t.y  galingesnių valstybių kąsniu arba, kitaip pasakius,  žeme be tautų atstovų,  bet apgyvendinta tik žmonėmis,  kokia buvo Prūsija  XX amžiuje.

 Europos istorija teigia, kad šio kontinento gyventojai  visą laiką intensyviai bendravo. Viduramžiais ir naujaisiais amžiais Europos didikai turėdavo  dideles šeimas, todėl nuotakų ir žentų buvo pakankamai.  Beveik visi  valdovai buvo artimesni ar tolimesni giminaičiai.  Tiesa, visiems savo vaikams surasti  turtingas antras puses buvo neįmanoma,  todėl nemažai savo palikuonių siųsdavo  tarnauti riteriais-vienuoliais  į ordinus. Paskutinysis  Kryžiuočių ordino  didysis magistras Albrechtas  buvo kilęs iš 18-ką vaikų turinčios šeimos. Jo mama buvo  Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo  sesuo Sofija. Tik suėjus 14 metų, ji buvo  ištekinta  už  Šventosios Romos imperijos  markgrafo Frydricho  ir jam pagimdė didžiulę krūvą vaikų. Iš  aštuonių gyvų sūnų net penkis reikėjo atiduoti tarnauti bažnyčiai, kad jie turėtų užtikrintą pragyvenimo šaltinį.  Sofijos sūnus Albrechtas, kuris vėliau  tapo  paskutiniuoju Kryžiuočių magistru ir pirmuoju Prūsijos valdovu,  irgi buvo paaukotas bažnyčiai. Jį 21 metų priėmė  į ordiną, įšventino į riterius ir išrinko didžiuoju magistru. Didžiajam magistrui Albrechtui nuolat reikėjo laviruoti tarp imperatoriaus, popiežiaus ir  Lenkijos karaliaus nurodymų.  Žygimantas Senasis, t.y. motinos brolis reikalavo, kad Ordinas į riterius priimtų  lenkų kilmės, o ne vokiečių didikų vaikus. Kitas reikalavimas  buvo kovoti su pagonimis, nes tokia  buvo tikroji ordino paskirtis. Tokiu atveju ordinas turėtų  būti perkeliamas kur nors į Balkanus arba į Ukrainos pietinę dalį, kariauti su turkais ar totoriais  išpažįstančiais islamą. Tokioms kardinalioms ordino permainoms pasipriešino vokiečių kunigaikščiai bei Ordino riteriai.

 Nesutarimai su  dėde, Lenkijos  karaliumi Žygimantu Senuoju, 1519 m. Albrechto vadovaujamą Ordiną  atvedė  prie  karo veiksmų, kurie buvo  nesėkmingi. Tarpininkaujant Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V, 1521 m. balandžio 5 d. buvo paskelbtos ketverių metų paliaubos. Albrechtas, suprasdamas, kad po ketverių metų atsinaujinęs karas grės galutiniu Ordino valstybės sunaikinimu, priima sprendimą sutikti tarnauti  dėdei, Lenkijos karaliui.

 1525 metais  Kryžiuočių ordino  didysis magistras Albrechtas išvyksta į Krokuvą  pasirašyti taikos sutarties ir pripažinti ištikimybę  Lenkijos karaliui, tačiau parašą deda ne kaip  didysis magistras, bet kaip Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis.

 1525 m. balandžio mėn. 10 d.  buvo įkurta pasaulietinė Prūsijos valstybė, kurioje  dominuojančia religija  tapo liuteronų tikėjimas. Aišku, kad  buvo  vienuolių, kurie liko ištikimi popiežiui, t.y. katalikų tikėjimui  ir  nepritarė Liuterio mokymui. Suprantama, kad  jie  prakeikė magistrą Albrechtą ir jo įkurtą pasaulietinę valstybę.

 Vienas iš tokių buvo kronikos autorius  Simonas Grunau, kuris įkurtos Prūsijos  pasaulietinės valstybės  liuteronų tikėjimo lyderius vaizdavo kaip  moraliai sugedusius asmenis, tapusius  šėtono instrumentais. Apie tai  rašo Egidijus Miltakis  straipsnyje „ Antiliuteroniška propaganda Simono Grunau kronikoje“.Tų įvykių amžininkas  Dominikonų vienuolis S.  Grunau užrašydavo gatvėse, aludėse   išgirstas istorijas, kurios  buvo tulžingos, neigiamos,  kadangi  jis nekentė Albrechto ir niekino Martyną Liuterį.

 Prūsijos pasaulietinės valstybės įkūrimą, kitaip kaip revoliucija nepavadinsi, nes visas vyskupijos bažnyčių vienuolynų turtas (žemės, brangenybės, liturginiai reikmenys ir kt.) buvo nusavintas.  S. Grunau buvo įsitikinęs, kad M. Liuterio erezijos, kurios užsibaigdavo  bažnytinio turto  grobstymu, atneš ateinančioms kartoms tik  nelaimes.  Taip pat S. Grunau teigė,   kad M. Liuteris, skleisdamas savo erezijas, nepaklusdamas Romos bažnyčiai,    kliudo sukurti amžiną ir pastovią taiką. Tad Kronika yra perspėjimas ainiams, pagalba jiems suvokiant  nuolat Prūsiją užgriūvančių nelaimių priežastis.

 S. Grunau, tapęs Prūsijos valdančiųjų kritiku, sulaukė  įvertinimo, atseit jis yra  menko išsilavinimo, didelis  religinis fanatikas,  be kritinio mąstymo, tikįs stebuklais.

 Kas dabar gali paneigti, kad  Prūsija,  likusi katalikišku kraštu,  būtų išvengusi baisaus likimo po II pasaulinio karo?  Kas gali paneigti, kad S. Grunau perspėjimai  ainiams buvo teisingi?

 Visais amžiais žmonės nori ir siekia taikos. Amžių istorijos  patirtis sako, kad  bloga taika yra šimtą kartų geriau už gerą karą. Todėl kiekviename šimtmetyje rasime piliečių,  kaip S. Grunau, kurie   perspėja  dėl  pasekmių,  priėmus sprendimus. Deja, ir šiandien, jeigu  teigi, ką reikia daryti, kad  būtų taika, tai  iš valdžiažmonių  sulauki pažeminimų,  patyčių  ir išgirsti  tokius  žodžius:  klounai, turintys siaurą protą, supuvusios  dušios,   homo sovieticus,  melagiai ir t.t. Čia paminėjau epitetus, kuriuos išsako tie, kurie nepritaria teiginiams, kad  federalinė Europos sąjunga taps karo židiniu, nelaime pasauliui, o saugumas  įmanomas  tik, jei  Europos sąjunga  būtų nepriklausomų valstybių sąjunga. Panašius įžeidžiančius žodžius girdime ir iš tų, kurie garbina Putiną, kai aiškiname, kad Kremliaus politikai, pavyzdžiui atėmę iš Ukrainos Krymą,  kolonizavę Karaliaučiaus kraštą siekia  karo, o ne taikos.

Suprantama, kad praėjus 495 metams prisimename įvykius,  amžininko pasisakymus  todėl,  jog prisimintume ir Klaipėdos miesto vardą. Katalikų tikėjimo ištikimi tarnai teigė, jog pagrindinė priežastis ateiti į Prūsiją liuteronams buvo tik materialinis suinteresuotumas. 56 Ordino nariai kartu su didžiuoju magistru, išskyrus Klaipėdos komtūrą kunigaikštį Erich’ą von Braunschweig’ą, nieko nelaukdami atsisakė vienuolių įžadų ir tapo kilmingais žemvaldžiais. Deja, klaipėdietis ilgai nesipriešino  sekuliarizacijai, todėl su juo  Albrechtui  pavyko greitai ir sėkmingai susitarti.

Klaipėdos vardas ypač dažnai buvo minimas pasibaigus I-jam pasauliniam  karui, kai  Paryžiuje sprendė  valstybių sienų likimą. Vien todėl, kad nepasisekė senuosius gyventojus asimiliuoti ir vyko diskusijos dėl Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos, Klaipėdos krašte Antantės pavedimu apsistojo Prancūzijos kariuomenė.

Prūsijos dalis, kurioje gyveno lietuviškos skalvių ir nadruvių  gentys nuo XVI a. sudarė lietuvininkų etnosą, išsaugojo gimtąją kalbą.  Po I-jo pasaulinio karo Tilžėje Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba pareiškė, kad šiame krašte lietuviai yra dauguomenė  ir remdamiesi Vilsono tautų apsisprendimo teise   visas savo jėgas skirs Mažosios Lietuvos  priglaudimui prie Didžiosios.  Bėda tik ta, kad po I-jo pasaulinio karo  nepasisekė visai Mažajai Lietuvai susijungti su Didžiąja. Klaipėdos krašto  lietuvininkų  likimas, pasibaigus II -ajam pasauliniam karui,  kardinaliai išsiskyrė  nuo Prūsų Lietuvos lietuvininkų, kurie gyveno  anapus  Nemuno.

Šių dienų Europos sąjungos vadovai, varžydami nacionalinių valstybių teises,  kaltindami lenkus, čekus, vengrus nepaklusnumu, patys to nesuprasdami veda prie  neišvengiamų, politinių permainų.  Tada ir Prūsijos  klausimas būtų sprendžiamas tarptautiniu lygiu. Nevyriausybinė organizacija Mažosios Lietuvos reikalų taryba 2002-03-28 surašė priminimą, kad 1918 m. lapkričio 30d. Tilžės aktas nėra pilnai įgyvendintas, nėra priglausta  visa Mažoji Lietuva prie Didžiosios.  1945 metais Potsdamo sutartimi dalis Prūsijos teritorijos buvo perduota administruoti Sovietų sąjungai. Ji atliko kitokį veiksmą, t.y.  Prūsijos teritoriją  savavališkai inkorporavo į Sovietų sąjungos sudėtį, kitaip sakant, kolonizavo, įvykdė genocidą.

Šiandien minėdami Prūsijos  valstybės 495 metų  istoriją turime priminti  Rusijos federacijai, kad šis kraštas jai jokia teise nepriklauso ir būtina svarstyti kaip kraštui civilizuotai atstatyti   istorinį teisingumą. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariai ir rėmėjai prašo neužmiršti ir įgyvendinti lietuvininkų dar XX a. pr. išreikštą norą, kad  “ Karaliaučiaus kraštas kaip Lietuvos Respublikos globojama teritorija ( autonomijos ar kitomis teisėmis) galėtų kartu įeiti į Europos sąjungos valstybių šeimą (psl. 145,  knyga „Mažoji Lietuva lietuvininkų kovos“).  Neteisingi politikų sprendimai šimtmečius išlieka neužgyjančia, kraujuojančia žaizda. Todėl būtina reikalauti, kad  Europos sąjunga  keistų savo vadovavimo stilių, t.y. peržiūrėtų  Europos sąjungos biudžeto sudarymą, projektų finansavimą ir kitas svarbias sąjungos sutartis. To reikalauja ateinančių kartų saugumas, taikos išsaugojimas, to  moko Prūsijos valstybės istorija, Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos sąjungos  bei šių dienų koronoviruso epidemijos padariniai.

Kategorijos: Be kategorijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>