Lietuvos Centro partijos požiūris į atminimo ženklų naikinimą neturėtų būti radikalus

Centristai Gargžduose

Centristai Gargžduose

Dėl  Jono Noreikos – generolo Vėtros ir lietuvių karinio ir visuomenės veikėjo, diplomato  Kazio  Škirpos  atmintinų ženklų sunaikinimo  vyksta  arši kova, nes  artėja rinkimai į Seimą.  Kiekviena  partija rinkėjams  nori pasiųsti žinią, kodėl ją reikia  rinkti.   Kiekviena politinė partija nori gauti įgaliojimus būti valdančiąja jėga. Kokioms partijoms  2020 metai  atvers vartus į parlamentą, į valdžios Olimpą?

Aršiausiai už rinkėją kovoja naujieji  liberalai,  tai  Laisvės partija ir jų  vadai : Aušra Armonaitė ir  Remigijus  Šimašius.   R. Šimašius, būdamas Vilniaus meras, turi  galimybę  savo darbais   patraukti   rinkėją.  Vilniaus mero partinė-rinkiminė nuostata,  kad kolaborantams: nacių ar  sovietų, neturi likti jokių atminimo lentelių, paminklų.  Po  generolo, atseit nacių kolaboranto Vėtros, naktinio atminimo lentos nuėmimo,  laukia Petro Cvirkos, atseit sovietų kolaboranto,  paminklo nukėlimas.

Konservatoriai  savo rinkėjams aiškina,   jei kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, tai nėra  svarbu, ar veikė nacių sukurtose  valdžios institucijose.  Tai Lietuvos didvyriai ir jų atminimas turi būti įamžintas.

Socialistinis liaudies frontas ir panašios kairiosios jėgos sutinka įamžinti tik  kolaboravusius su  sovietų valdžia.

Ar tai visas politinis spektras vertinant  XX a. Lietuvos istoriją?  Aišku, kad  ne,  nes  trūksta Centro partijos  politinės pozicijos.

Centro partijos nuostata turėtų būti tokia, kad turi būti  atstatyta  paminklinė lenta generolui Vėtrai,   sugrąžintas alėjai K. Škirpos pavadinimas, nenuverstas P. Cvirkos paminklas.

Šiek tiek plačiau apie  Centro partijos politinį   vertinimą.

XX amžiuje, tiek I-ąjį, tiek II-ąjį pasaulinius karus sukėlė ne Lietuva. Ji tebuvo okupantų mindžiojama.  Valdžios turi prisiimti atsakomybę, o ne atskiri piliečiai.  Gausūs ir masiniai kaltinimai piliečiams, o ne  valdžios institucijoms, turi aiškų tikslą – skaldyk  visuomenę.

Liberalkonservatoriai  verčia priimti  jų teiginius, kaip teisingus.  Ar jie   turi teisę  iš  XXI a. perspektyvos vertinti  XX a. politinius kataklizmus?   Kodėl  Lietuvos inteligentai   nemėgo smetoninės valdžios? Kokie sprendimai buvo teisingi, įvykus  kraugeriškai sovietų okupacijai?  Kaip reikėjo elgtis, kai esant sovietinei okupacijai į Lietuvą  atėjo kitas okupantas?  Dalis Lietuvos patriotų,  įžygiavus  vokiečių kariuomenei,  priėmė  sprendimą pasilikti dirbti savivaldos institucijose, kad   apgintų vietos gyventojus nuo  okupanto   bei   veiktų  Lietuvių fronte, kuris buvo pogrindyje.

Kai Lietuvos valstybė  buvo nepriklausoma, tai „nei plaukelis“ nenukrito nuo žydų tautybės piliečių. Holokaustas yra  ne Lietuvių valstybės inicijuotas nusikaltimas.  Už holokaustą turi atsakyti tie, kurie įvedė tokią susidorojimo formą.

Kas gali paneigti, kad kai kurių žydų tautybės žmonių  tikslas yra ne išsiaiškinti istorinę tiesą, bet  siekis, kad valstybė prisipažintų padariusi  nusikaltimą ir  mokėtų  turtu.  Šitą absurdišką žydų svajonę apkaltinti Lietuvą ir gauti turto palaiko visokio plauko liberalai, kurie mielai kovoja su paminklinėmis lentomis, naudoja istorijos klastojimą.

Panašų reikalavimą žydai išsakė Lenkijos valdžiai.  Mūsų kaimynus toks   reikalavimas papiktino  ir ji net priėmė įstatymą, kad Lenkija nekalta dėl holokausto , o tokio tipo kaltinimų skleidimas  yra nusikalstama veika. Žydai iš pradžių pasipiktino, o vėliau nurimo.  Žydams buvo aiškiai pasakyta, jog  Lenkija buvo okupuota ir okupacinės valdžios sprendimai nėra Lenkijos valdžios sprendimai. Tokius pat sprendimus turi priimti ir Lietuva.

Lietuvos gyventojams teko pergyventi ir dar vieną okupaciją, tai sovietinę. Rytų  okupantai aiškino, kad ji buvo savanoriška, nes gyventojai bendradarbiavo.  Vienas iš sovietų bendradarbių  buvo  Petras Cvirka. Ar P. Cvirka tapo didžiausia okupacijos dėmė? Ar  ta dėme  – smetoninė  valdžia? P. Cvirka sukūrė literatūrinį kūrinį apie  netinkamą žemės reformą,  kuri  Lietuvą  nuskurdino.  Mūsų kaimynės Latvijos  žmonės tarpukaryje, po žemės reformos, gyveno žymiai geriau.

Į Lietuvą ne P. Cvirka atvežė „rytų saulę“, bet   Ribentropo – Molotovo paktas.

 P. Cvirkos skulptūra turi likti, perkelti jos nereikia. Valdžios  pareiga,  kad Lietuvoje,   tiek tarpukario laikotarpiu, tiek šiandien kuo mažiau būtų nepatenkintų socialine atskirtimi, patyčiomis, valdžios savivaliavimu  ir t.t. .  P. Cvirkos paminklas – priekaištas  godžiai valdžiai, tiek praeityje, tiek  šiandien.

Kategorijos: Be kategorijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>