Centristai Gargžduose
Dėl Jono Noreikos – generolo Vėtros ir lietuvių karinio ir visuomenės veikėjo, diplomato Kazio Škirpos atmintinų ženklų sunaikinimo vyksta arši kova, nes artėja rinkimai į Seimą. Kiekviena partija rinkėjams nori pasiųsti žinią, kodėl ją reikia rinkti. Kiekviena politinė partija nori gauti įgaliojimus būti valdančiąja jėga. Kokioms partijoms 2020 metai atvers vartus į parlamentą, į valdžios Olimpą?
Aršiausiai už rinkėją kovoja naujieji liberalai, tai Laisvės partija ir jų vadai : Aušra Armonaitė ir Remigijus Šimašius. R. Šimašius, būdamas Vilniaus meras, turi galimybę savo darbais patraukti rinkėją. Vilniaus mero partinė-rinkiminė nuostata, kad kolaborantams: nacių ar sovietų, neturi likti jokių atminimo lentelių, paminklų. Po generolo, atseit nacių kolaboranto Vėtros, naktinio atminimo lentos nuėmimo, laukia Petro Cvirkos, atseit sovietų kolaboranto, paminklo nukėlimas.
Konservatoriai savo rinkėjams aiškina, jei kovojo už Lietuvos nepriklausomybę – didvyriai ir jų atminimas turi būti įamžintas.
Panašiai teigia ir naujai kuriamos krikščionių demokratų partijos iniciatoriai: Vytautas Radžvilas, Vytautas Sinica. Pagal juos nesvarbu, ar tarnavo naciams, jei kovojo už Nepriklausomą Lietuvą.
Socialistinis liaudies frontas ir panašios kairiosios jėgos sutinka įamžinti tik kolaboravusius su sovietų valdžia.
Ar tai visas politinis spektras vertinant XX a. Lietuvos istoriją? Aišku, kad ne, nes trūksta Centro partijos politinės pozicijos.
Centro partijos nuostata turėtų būti tokia, kad turi būti atstatyta paminklinė lenta generolui Vėtrai, sugrąžintas alėjai K. Škirpos pavadinimas, nenuverstas P. Cvirkos paminklas.
Šiek tiek plačiau apie Centro partijos politinį vertinimą.
XX amžiuje, tiek I-ojo, tiek II-ojo pasaulinių karų iniciatorė yra ne Lietuva. Ji tebuvo okupantų mindžiojama. Okupacijų vykdytojai turi prisiimti atsakomybę, o ne atskiri piliečiai. Gausūs ir masiniai kaltinimai piliečiams, o ne okupantams: nacistinei Vokietijai, Sovietų sąjungai, turi aiškų tikslą – skaldyk visuomenę.
Liberalkonservatoriai verčia priimti jų teiginius, kaip teisingus. Ar jie turi teisę iš XXI a. perspektyvos vertinti XX a. politinius kataklizmus? Kodėl Lietuvos inteligentai nemėgo smetoninės valdžios? Kokie sprendimai buvo teisingi, įvykus kraugeriškai sovietų okupacijai? Kaip reikėjo elgtis, kai esant sovietinei okupacijai į Lietuvą atėjo kitas okupantas? Dalis Lietuvos patriotų, įžygiavus vokiečių kariuomenei, priėmė sprendimą pasilikti dirbti savivaldos institucijose, kad apgintų vietos gyventojus nuo okupanto bei veiktų Lietuvių fronte, kuris buvo pogrindyje.
Kai Lietuvos valstybė buvo nepriklausoma, tai „nei plaukelis“ nenukrito nuo žydų tautybės piliečių. Holokaustas yra ne Lietuvos valstybės inicijuotas nusikaltimas. Už holokaustą turi atsakyti tie, kurie įvedė tokią susidorojimo formą.
Kas gali paneigti, kad kai kurių žydų tautybės žmonių tikslas yra ne išsiaiškinti istorinę tiesą, bet siekis, kad valstybė prisipažintų padariusi nusikaltimą ir mokėtų turtu. Šitą absurdišką žydų svajonę apkaltinti Lietuvą ir gauti turto palaiko visokio plauko liberalai, kurie mielai kovoja su paminklinėmis lentomis, naudoja istorijos klastojimą.
Panašų reikalavimą žydai išsakė Lenkijos valdžiai. Mūsų kaimynus toks reikalavimas papiktino ir ji net priėmė įstatymą, kad Lenkija nekalta dėl holokausto , o tokio tipo kaltinimų skleidimas yra nusikalstama veika. Žydai iš pradžių pasipiktino, o vėliau nurimo. Žydams buvo aiškiai pasakyta, jog Lenkija buvo okupuota ir okupacinės valdžios sprendimai nėra Lenkijos valdžios sprendimai. Tokius pat sprendimus turi priimti ir Lietuva.
Lietuvos gyventojams teko pergyventi ir dar vieną okupaciją, tai sovietinę. Rytų okupantai aiškino, kad ji buvo savanoriška, nes gyventojai bendradarbiavo. Vienas iš sovietų bendradarbių buvo Petras Cvirka. Ar P. Cvirka tapo didžiausia okupacijos dėmė ? P. Cvirka sukūrė literatūrinį kūrinį apie tarpukario Lietuvoje netinkamai pravestą žemės reformą, kuri žmones nuskurdino. Mūsų kaimynės Latvijos žmonės tarpukaryje, po žemės reformos, gyveno žymiai geriau. Kas kaltas, kai žmonės ieško pagalbos? Ar žmogus, ar valdžia?
Į Lietuvą ne P. Cvirka atvežė „rytų saulę“, bet Ribentropo – Molotovo paktas.
P. Cvirkos skulptūra turi likti, perkelti jos nereikia. Valdžios pareiga, kad Lietuvoje, tiek tarpukario laikotarpiu, tiek šiandien kuo mažiau būtų nepatenkintų socialine atskirtimi, patyčiomis, valdžios savivaliavimu ir t.t. . P. Cvirkos paminklas – priekaištas godžiai valdžiai, tiek praeityje, tiek šiandien.