Piliečiams

Rytoj (trečiadienį) 9.30 val.  kviečiame į piketus, kurie vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Mažeikiuose.

Valstybė, kaip  ir namas,  kuriame svarbiausia ląstelė yra šeima. Tauta turi gyventi saugiame ir tvirtame būste.  Deja, tą tvirtą ir saugų „namą“ XIX a.  sunaikinti pasišovė K. Marksas, kaip atgyvenusią instituciją.  Vėliau to darbo ėmėsi Leninas, kurio pagrindinis šūkis – ginti  darbininkų ir valstiečių klasę, moteris, kaip  nuskriaustas socialines grupes.

XXI a.  leftistai nutarė  atgaivinti, sugrąžinti žlugusias teorijas, tik šiek tiek pakeitę pavadinimus, bet esmė – ginti nuskriaustas socialines grupes: seksualines mažumas, juodaodžius, moteris.

XIX a. K. Markso ir F. Engelso filosofiniai traktatai  nebuvo įgyvendinti  ir  XX a.  Leninui  taip pat nepasisekė  sukurti naujos visuomenės, nors   jis  ir jo pasekėjai  nepritariančius  net žudydavo.  Klaidingam  tikslui  pasiekti sovietų sąjunga  paaukojo milijonus savo  žmonių gyvybių. Šių istorinių asmenybių siekis sunaikinti  šeimą, sukurti komunizmą, kaip  naują socialinę sistemą, – gėdingai žlugo.

Lietuvoje XXI a. leftistų  norus, – sukurti modernią visuomenę, įgyvendina liberalai, konservatoriai ir jaunieji socialdemokratai.  Deja, tikslas – utopinis, neįgyvendinamas.  Kada ši politinė jėga supras, kad piliečiai, juos vadindami neomarksistais, neklysta?  Todėl tik  laiko klausimas, kada ta idėja fix  žlugs ir kiek bus padaryta žalos?

Negalima likti abejingiems, kai siekiama sunaikinti šeimą, valstybę.  Totalitarinės sistemos elementų  įgyvendinimas –  tragedija pasaulio visuomenei.

Šalies istorija  –  kiekvienos valstybės  tvirti  pamatai. Sunaikink, išmesk “netinkamus” įvykius iš istorijos ir valstybė lieka be pamatų.  Šiandien tokią niekingą valstybės naikinimo   užduotį atlieka tie, kurie atleido iš  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau Genocido centras)  generalinį direktorių Adą Jakubauską ir ruošiasi  paskelbti direktoriumi  Arūną Bubnį.

Mes, piliečiai,  ne pirmą straipsnį rašome apie   A. Bubnį, kuris yra vadinamas Holokausto istorijos specialistu, kuris  jau daug metų dirba  Genocido centre ,  kuris aiškina, kad Lietuvoje Holokaustas prasidėjo 1941-06-22.  Tačiau  kažkodėl jis nepaaiškina, kodėl “nesant” Holokaustui japonų diplomatui Čijunei Sugiharai 1985 m. buvo  suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas?  Kaip čia nutiko, kad japonas gelbėjo žydus, gavo garbingą gelbėtojo vardą,  nors Lietuvoje Holokausto atseit  nebuvo?

Manome, kad   Genocido centro darbuotojas A. Bubnys  privalėjo   Holokausto apibrėžimą išplėsti, nes sistemingo, masinio žudymo metu buvo žmonių, kurie gelbėjo žydus. Holokaustą nuo žydų gelbėtojų atskirti negalima.  Jau po karo, išgelbėtų žydų palikuonys su  japono Č. Sugiharos  išduota viza, surado  gelbėtoją ir jį paskelbė didvyriu.  Holokausto apibrėžime yra pateikti vieni teiginiai, o realiame gyvenime  – kiti.   Todėl, kai kalbame apie Holokaustą, būtina kalbėti ir apie valstybių priimamus sprendimus, kai Europą apėmė karas ir   gyventi tapo nesaugu.

Istorikas A. Bubnys,  Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti  ( toliau Tarptautinė Komisija), vadovaujama  Emanuelio  Zingerio lieka prie sovietinės Holokausto periodizacijos ir istorinį faktą, susijusį su japonų diplomatu, palieka  nieko vertą. Aiškinant Holokaustą,  būtina pateikti informaciją, kaip elgėsi Lietuvos vyriausybė iki sovietinės okupacijos ir kokią didžiulę žalą padarė žydams  Sovietų sąjungos okupacija ir ambasadų uždarymas.    Manome, kad  A. Bubnys  ir organizacija, kuriai vadovauja E. Zingeris,  tuos istorinius faktus  ignoruoja, tikslu švarinti Sovietinę okupaciją.   Jie,  vadovaudami  Genocido centrui, mums,  piliečiams,  suvaržo teisę  gauti   tokias istorines  išvadas, kokios jos  turėtų būti.

Manome, kad A. Bubnys ir Tarptautinė komisija   atlieka Kremliaus  užduotį – balina sovietinę okupaciją.   Č. Sugihara gavo gelbėtojo vardą už tai, kad žydams  išdavinėjo  vizas – gyvybės bilietus ir suteikė galimybę palikti sovietų okupuotą Lietuvą bei išvengti    getų ir būsimų žudynių.   Sovietų okupacija, stalinistinis režimas žydams tapo  mirties gaubtu.  Uždarė išvažiavimą  į vakarus ir  atvėrė kitą kelią, –  gyvuliniais traukiniais į Sibirą, į tremtį, į lagerius. Todėl, naciams okupuojant Lietuvą, nedidelė dalis žydų pasitraukė į rytus. Kaip Tarptautinė komisija  reaguoja į reikalavimą  Sovietų totalitarinę sistemą priskirti  dalyvavus žydų naikinime, uždraudžiant jiems išduoti vizas – gyvybės bilietus?  Jie tuoj informuoja pasaulio visuomenę, kad Lietuvoje norima neigti  Holokaustą.

Sovietų sąjungai sugriuvus,   jos tankai paliko Lietuvą, bet liko kitas  sovietų ginklas –  tarybinė istorija, kurią gina Tarptautinė komisija.

Todėl A. Bubnio paskyrimas į Genocido centro direktorius būtų antivalstybinis veiksmas.

Prašome paaiškinti:

1. kodėl  yra pažeidžiamos mūsų, piliečių, teisės į teisingą istoriją,

2.  kodėl  A. Bubnys, nagrinėdamas Holokaustą,   balina sovietų okupaciją, kuri uždraudė  žydams, norėjusiems gauti vizas-gyvybės bilietus,pasitraukti iš karo apimtos Europos ir tokiu būdu  sąmoningai paskyrė   mirties nuosprendžius?

3. kodėl  sovietinės sistemos balintojai, Holokausto organizatorius – sovietinę ir nacistinę  diktatūras, organizavusias    masinį žmonių žudymą,   neįvardina pagrindiniais žydų žudikais?

2021-04-17 Atgimimo aikštė. Klaipėdiečiai su reikalavimu skirtu valdžiai.

2021 m. balandžio 17 d. klaipėdiečiai į Atgimimo aikštę atėjo su plakatu, kuriame buvo parašyta „Klaipėda reikalauja: Šalin rankas nuo N. Venckienės kovotojos prieš pedofiliją! Ar dar gyva Deimantė?“

Kai  tokie ir panašūs klausimai užduodami jau 107 kartą,  tai  reiškia, kad vis dar  ieškomi atsakymai.  Kodėl  Lietuvoje neigiama pedofilija, kuria užsiiminėjo aukštas pareigas užimantys pareigūnai?  Kodėl tyčiojamasi iš N. Venckienės ir piliečių, kurie negali susitaikyti su akivaizdžiu valdžios melo demonstravimu?   Manome, kad jie siautės  tol, kol  valdžia Lietuvoje  turės sprendimų  galias.

Žymus britų istorikas Naillas Fergusonas  informavo  Europą,  ir tame tarpe Lietuvą,  kaip yra  įgyjamos valdžios galios. Jos įgyjamos, kai  perimami arba, dar kitaip pasakius,  užgrobiami  universitetai ir žiniasklaida.  Pagal N. Fergusoną Rusija protų okupaciją  realiai  pradėjo įgyvendinti po 1991 metų, kai sugriuvo  Sovietų sąjunga. Leftistai, kurių ideologiniai vadai sėdi Kremliuje,   prastumė į aukštus postus  tuos, kurie ėmė įrodinėti, kad visuomenė turi gyventi pagal tikėjimo tezes.

Klaipėdiečiai mano, kad  leftistų   reikalavimai politikoje vadovautis tikėjimu, o  ne diskusijose ieškoti tiesos, yra kritinės pasaulėžiūros  eliminavimas, siekiant įgyvendinti tikėjimo ideologiją.   Lietuvoje leftistai  pasitelkė etiketes ( violetiniai, patvoriniai, karbofoso koloradiniai,  vatnikai ir t.t. ),  kurias galima pavadinti  tikėjimo reikalvimais. Leftistai, neįtinkančioms visuomeninėms grupėms prisegę etiketes, siekia  automatinio  jų  pasmerkimo.

Ar Deimantę,  kaip liudininkę,  nesunaikino, sužinosime tik atėmę iš valdžios galias.  Valdžia tai puikiai žinojo,  todėl 2020 m. į Seimo rinkimus “išleido”   daug   partijų. Leftistinė valdžia laimėjo  Seimo rinkimus.

2021-05-15 vyks šeimų maršas. Kaip norėtųsi, kad  būtų vienas reikalavimas,  –  pedofilų seksualiniams džiaugsmams neleisime sugriauti  vaikystės.

Piliečiai, kurių  sąžinė dar nėra pavirtusi į pinigų maišelį, prisimena, kaip Deimantė atsisakė eiti su biologine motina, kaip  valdžia  nutarė Laimai Stankūnaitei  perduoti dukrą, o vėliau  jas paslėpti nuo žmonių.

Piliečiai  renkasi kiekvieno mėnesio 17 dieną priminti valdžiai, kad laukia iš jos įrodymų, jog  mergaitę nenužudė arba nepavertė daržove.

Ateisime į Atgimimo aikštę  ir gegužės 17 d.  12 val. , nes mes nesame mergaitei pavojus, nes mes ją saugojome, kaip liudininkę  pedofilijos byloje. Visiškas teisingumo degradavimas, kai valdžia nutarė pedofilais įvardinti Deimantės senelius ir jų kaimynę.

2021-05-17 bus lygiai devyni metai, kai ginkluoti policininkai siautėjo Kluonio g. Garliavoje. Susidorojimas, melas negali būti užmirštas, kviečiame  ateiti ir valdžiai priminti, kad ji jau 9 metus tarnauja blogiui, pedofilų klanui.

Arūnas Bubnys  2021-04-15 Seimo  vakariniame posėdyje  prisistatė  kandidatu   į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau – Genocido centras) generalinio direktoriaus postą.

Pretendentas savo kalboje  kaltino buvusį direktorių  dėl dirbtinio supriešinimo,   nors  pats savo parašu prisidėjo prie organizuoto skandalo. Manome, kad Seimas patvirtinęs Genocido centro direktoriumi  A. Bubnį,  demaskuos save, kad dirba ne Lietuvai, bet vykdo generolo Černovo nurodymus.

JAV vadovybė kaltina Rusiją, kad ji kišosi į rinkimus. Jei Rusija kišosi į JAV, tai tuo labiau į kaimyninės valstybės – Lietuvos rinkimus.  Į kokias politines jėgas investavo autoritarinė  kaimynė? Atsakymas –  į tas, kurios padėtų klastoti Lietuvos istoriją, t.y. paliktų galioti sovietinę istoriografiją. Manome, į tą politinę jėgą, kuri atstatydino Adą Jakubauską ir patvirtins A. Bubnį.

Ko siekia Rusija Lietuvoje? Pirmiausia, kad liktų ta istorija, kurią jie mums rašė, kai buvome okupuoti.  Jų tikslas yra  akcentuoti, kad nuo pirmos dienos, kai naciai įžygiavo į sovietų okupuotą Lietuvą, lietuviai ėmė  žudyti žydus.

Todėl sovietinė Holokausto istoriografija nutyli, o  kai negali tylėti, tai klastoja pirmąjį nacių įvykdytą masinį žydų ir komunistų sušaudymą Lietuvos teritorijoje 1941-06-24  Gargžduose. Atvykę policininkai iš  okupuotos Klaipėdos, demonstravo lietuviams, kaip reikia elgtis su žydais ir komunistais.  1941-06-24 Gargždų pagrome  nedalyvavo Lietuvos policininkai ar baltaraiščiai .    Tačiau rusų kalba pateiktame  Šklovskio Levo (Шкловский Лев) sudarytame Holokausto atlase parašyta, kad lietuviai dalyvavo Gargždų žudynėse.  Pridedame rusišką šaltinį. http://world.lib.ru/s/shklowskij_l/rrrr.shtml?fbclid=IwAR3dzrPGSOSL0UyI5e7L1WRXoferd3X2seYIzpp4qTHrQzI2UTghMoa-08A

Sovietinė istoriografija sąmoningai sudėlioja įvykius taip, kad dėl Holokausto yra kalti  lietuviai, kad jie, atseit,  turi žudikų geną.  Ilgametis darbuotojas A. Bubnys ir jo vadovaujamas  skyrius Genocido centre nepaneigė absurdiškų kaltinimų,  atvirkščiai,  Genocido centro darbuotojas Valdemaras Klumbys reikalauja pripažinti, kad  „tarpukariu antisemitizmas net ir tarp kultūrinio elito narių, taip, tai padėjo įtraukti vietinius gyventojus į žydų žudynes nacių okupacijos laikais,..“.   Pasirodo, kad didžiausi žydų  pagromai per nacių okupacinį laikotarpį  buvo ne tik Lietuvoje, bet taip pat Latvijoje ir  Estijoje.   Kas mus, Pabaltijo  tautas,  privertė elgtis panašiai?  ( Pabaltijo valstybėse nuo 1941 m. iki 1944 m. buvo nužudyta  90 ir daugiau procentų  žydų). Ar kalti  genai? Tikrai, kad „Ne“, nes estų protėviai į Europą atėjo prieš 10 tūkstančių metų, o lietuvių, latvių prieš 5 tūkstančius metų.  Mus, Pabaltijo  tautas ne genai vienijo, bet sovietų okupacija.   Apie Sovietų okupacijos  įnašą į Holokaustą  parašė  istorikas iš JAV Timothy Snyder knygoje „Kruvinos žemės“ Europa tarp Hitlerio ir Stalino“.  Lietuvoje,  taip rašančio ape Holokaustą  istoriko  –  neturime.

Manome, kad prie sovietinės istoriografijos likti reikalauja    Maskva,  pasitelkdama žydų bendruomenę, todėl tai  tarptautinei  žydų bendruomenei, kuri  tarnauja   tokiai pat totalitarinei sistemai, kaip nacistinė, laikas pasakyti , kad švarindami sovietinę okupaciją, iš tikro, šlovinate ir jos  dvynę – nacistinę sistemą.

Manome, jei atkūrus Nepriklausomybę, nebūtume turėję  „vyresniojo brolio“ 30-ties metų kontrolės, tai seniai Lietuvos Holokausto  istorija būtų  tokia kokia ji buvo iš tikrųjų, be sovietinės „pasakos“.

2021 m. balandžio mėn. 1d., balsavimas Seime  dėl Genocido centro direktoriaus  aiškiai  parodė  politines jėgas, kurios tapo Maskvos „šestiorkėmis“. Manome, tai konservatoriai, abi liberalų partijos ir socialdemokratai.  Putinas nėra kvailas, negi jis investuos į Uspaskich partiją arba valstiečius, kuriuos  žiniasklaida stebi, lyg per padidinamą stiklą.   Konservatoriai ir liberalų partijos yra, kaip ir   patriotinės, kaip ir turinčios  piliečių pasitikėjimą, todėl  gali vykdyti Kremliaus nurodymus ir manome,  nebus įtartos Lietuvos interesų išdavyste.  Štai ką aiškiai pasakė balsavimas, vykęs Seime

Seimo narius kviečiame tarnauti gėriui ir taikai, o ne autoritarinei Rusijai.  Kviečiame nepatvirtinti  A.  Bubnio kandidatūros.  Išmokime skaudžią holokausto pamoką ir kurkime visuomenę  be  totalitarinių sistemų balinimo.

Arūnas Marčauskas, kuris yra facebooko viešos grupės „Klaipėda kalbasi su Lietuva apie politiką“ administratorius, balandžio 10 d. patalpino Viačeslavo Titovo nuotrauką. Taip pat parašė tekstą „Ar dar prisimenate šitą veikėją (beje, ultra patriotų Naglis Puteikis ir Virginija Jurgilevičienė (ši vargšė vis dar mūsų grupės narė) draugelį)? Išmestas iš politinių barščių rusofašistas V. Titovas savo fb paskyroje jau nebesicackina ir atvirai varo Putino propagandonizmą. Gaila, bet Policijos virtualus patrulis nė velnio jo atveju neveikia.“

Seimo dauguma,  nusprendusi pašalinti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras) generalinį direktorių Adą Jakubauską, skatina piliečius, visuomenines organizacijas, partijas, kurios įžvelgė politinį susidorojimą,  vienytis. Apie tai, tuoj po Seimo sprendimo,  SMS žinutėje  parašė  Centro partijos – Tautininkai  pirmininkas Naglis Puteikis: „Bet tai tik papildomas argumentas, kad mirtinai būtina vienytis visoms patriotinėms organizacijoms.“

Per 2020 m. Seimo rinkimus nesugebėjome suburti  vieningos patriotinių organizacijų  koalicijos. Ar pasiseks dabar, ar  vėl  patriotinės partijos kartos  tas pačias klaidas, ar ir vėl lips  „ant to paties  grėblio“?

Vienas grėblio dantis, kuris skaudžiausiai  dūrė, tai partijų, piliečių nesugebėjimas susikalbėti.  Ar susitars, ar dirbs  kartu Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija-Tautininkai, nes šios patriotinės partijos turi didžiausią  rinkėjų pasitikėjimą?

Š.m.  kovo 9d. gavau iš Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo  el.p. kvietimą  prisijungti prie  jo vadovaujamos partijos ir  tapti  nare arba rėmėja. Kvietimas malonus, bet partijos nare negaliu tapti, nes, būdama klaipėdietė, jau ne vieną dešimtmetį  dirbu drauge su kitu politiku Nagliu Puteikiu.  Prisimenu, kai į Klaipėdą atvyko gyventi N. Puteikis ir  tik pabendravus su juo, man kilo asociacija, kad kaip ir smetoniniais laikais neįtinkančius politikus, valdininkus išsiųsdavo toliau nuo sostinės, jog panašiai valdžia elgiasi ir atgavus Nepriklausomybę. Apie lietuvišką Sibirą – Klaipėdą savo prisiminimuose rašė žurnalistas Bronius Aušrotas ( 1909-06-25 – 1993-11-24), kad prof. Augustino Voldemaro politinės linkmės rėmėjai Antano Smetonos vyriausybės buvo ištremti į Klaipėdą. Tokio pat likimo, kaip Algirdas Sliesoraitis, sulaukė ir B. Aušrotas.  Tada N. Puteikio paklausiau, ar ne tokius pat sprendimus priiminėja ir mūsų dienų vyriausybė?  Atsakymas – šypsena ir galvos linktelėjimas. Manau, kad Lietuvos problema, jog valdžia netoleruoja kitokios nuomonės. Valdžios intrigų  ir galių demonstravimas   sugrįžo į šių dienų politiką.

Ar tas smetonininis nuomonių ignoravimas yra šiandien tik valdžios  problema, ar tai būdinga ir patriotinėms partijoms? Įvykiai Centre reikalauja mokytis iš politinės istorijos, t.y.  nedaryti klaidų. Ar išmokome, ar sugebėsime priimti sprendimus drauge: Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija – Tautininkai? Šios partijos  panašiai, bet ne identiškai  vertina Ado Jakubausko  šalinimą  iš  direktoriaus posto.

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas V. Radžvilas rašo, kad  generalinio direktoriaus nuėmimas Centre „primena Lietuvos padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais. ,,Vilnius mūsų, o mes –  rusų” – šis visuomenėje akimirksniu altaiklus posakis liudija, kad Lietuvos žmonės gerai suprato tikrąją padėtį ir jautė artėjančią katastrofą. O valdantysis elitas apsimetinėjo kvaileliais ir vaidino faktiškai jau prarastą valstybę iki pat 1940 m. ultimatumo. Šis gerai pažįstamas scenarijus kartojasi.”

Manau, kad Centro partija- tautininkai  taip pat ir Nacionalinis susivienijimas sutinka, jog   Kremlius aktyviai dalyvavo Centre keičiant generalinį direktorių. Nacionalinio susivienijimo pirmininkas  teigia apie tiesioginį Kremliaus dalyvavimą  ” Vilnius mūsų, o mes rusų”. Manau,  kad  panaši ir Centro partijos- tautininkų nuomonė, jog  Kremlius daro poveikį per Europos Sąjungą, kurioje viešpatauja jų, stalinistinė ideologija, kurios    tikslas  yra   balinti sovietų okupaciją. Lietuvos politinė padėtis skiriasi nuo 1939 metų,  nes šiandien Lietuva  yra Europos sąjungos narė. Sugrąžinti Lietuvą į buvusios Sovietų sąjungos glėbį, o šiuo metu į  Rusijos, galima tik sugriovus Europos sąjungą.  Europos sąjungos kairiųjų  pasaulėžiūra, kuri yra  perimta iš totalitarinės sovietinės sistemos ir   vadinasi  tikėjimo tezėmis,  turi tikslą sunaikinti   Europos sąjungą.  Kremliaus ideologai  verčia  įtikėti  Europos  sąjungos istorikus, politikus, kad  „stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti“ (pagal britų istoriką N. Fergusoną).   Vakarų Europos valstybės matė ir pergyveno tik vieną totalitarinę sistemą – nacistinę, rytų Europos valstybės, o ypač Lietuva , Latvija, Estija, pažino dvi totalitarines sistemas, kurios yra ne tik tapačios, jas ne tik būtina lyginti, bet dar būtina ir akcentuoti, kad  sovietinė yra žymiai agresyvesnė, nors  Niurnbergo procese nebuvo teisiama.

Birželio sukilimo minėjime, ko gero, pirmiausia bus akcentuojami  ne to meto didvyriai, bet sukilimo priežastis – nuversti sovietinę okupaciją. Ką tai reiškia Europos sąjungos istorijos moksle bei politikoje, kurios yra  grindžiamos tikėjimo tezėmis? Tai būtų Kremliaus ideologijos silpnėjimas, o gal net leftistinių galių praradimo pradžia.

Išeinant iš šių teiginių,  galiu drąsiai teigti, jog Centro partija – Tautininkai yra už Europos sąjungą, už ilgalaikę sąjungą, kuri galima tik  nacionalinių valstybių  sąjungoje, bet ne federacinėje Europos  sąjungoje.  Šios ilgalaikės sąjungos, kuri būtų grįsta  nacionalinių valstybių sąjunga, labai nenori Kremlius. Kremliaus vizija – federalinė Europos sąjunga, t.y. susinaikinimo sąjunga. Todėl Kremlius yra suformulavęs kitą tikėjimo tezę, kad  dešinieji tautininkai „gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciais.“ ( N. Fergusonas).

Mano kritikas Virginijus Partaukas,  N. Fergunsono suformuluotą tikėjimo tezę dėl tautininkų pavirtimo į nacius, suprato, kaip turinčia pagrindo. Tikėjimo tezės negali tapti teisingomis tezėmis.  Ši tikėjimo  tezė yra klaidinga, nes veda į naują diktatūrą.  Teisinga tezė tada, jei tautiškumą, nacionalinį išskirtinumą  galima kritikuoti, viešai abejoti jų teiginiais,  tai  tautiškumas nevirs nacizmu.  Nacistais, stalinistais, maocedūnistais  tampama tik tada, kai įvedama diktatūra, kai draudžiama viešai pasisakyti, kai kitaip mąstantiems organizuojami loginiai šmeižto skandalai,  kai sodinami į kalėjimus.  Europoje, o taip pat Lietuvoje   aiškiai matosi  šliaužiančios diktatūros elementai, kurių užsakovas Kremlius, o vykdytojai  leftistai.

Šiuo metu ryškėja tokia politinė situacija, kad Lietuva, pasitraukusi  iš Sovietų sąjungos,  nutraukė tik ekonominius saitus, bet ne  ideologinius.  Europos sąjungoje, po Sovietų sąjungos sugriuvimo,  „socialistai gavo kultūrinę hegemoniją universitetuose ir medijose“ ( N. Fergusonas).

Galime teigti, kad sovietinė pasaulėžiūra istoriniais klausimais  viešpatauja  Europos sąjungoje  ir diskriminuoja visus, kurie neatitinka pageidaujamos pasaulėžiūros.  Kas gali paneigti, kad  Centro darbuotojo  Arūno Bubnio  Holokausto tyrimų  suskirstymas į dvi kryptis: išeivijos lietuvių – Holokausto gražinimo ir  jo paties  bei tarptautinės komisijos – Holokausto kritinę, yra tinkamos Kremliaus pasaulėžiūrai?

Ar informacija, kad  1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentui  atlikus išsamų tyrimą dėl Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio bei Vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio  veiklos ir  neradus nusikaltimo įrodymų  dėl kolaboravimo su naciais ir prisidėjimo prie žydų izoliavimo,  yra gražinimo istorija? Tai jokia gražinimo istorija, tai yra tiesa apie Birželio sukilimo organizatorius, kuri įpareigoja garbingai ir plačiai paminėti  Birželio sukilimo 80 –metį.  Kita  istorinė asmenybė yra Jonas Noreika – Generolas Vėtra,   kurią pagal A. Bubnį ir tarptautinę komisiją pagražiname, teikdami, jog jis dalyvavo  žydų gelbėjime.   Jėzuitu kunigas  Jonas Borevičius apklausoje paliudijo, jog antinacistiniam judėjimui vadovavo J. Noreika.

Nejaugi prie lietuvių išeivijos, istorijos  pagražintojų turėtų būti priskirtas ir JAV žymus istorikas Timothy Snyderis, kuriam  nacizmas ir komunizmas yra tolygūs režimai?  Kitaip sakant  dėl žydų genocido kaltos yra ne tautos, kurios buvo okupuotos nacių ar sovietų, bet  totalitarinė sistema.  Masinio žydų sunaikinimo vidurkis, okupavus naciams  Vakarų Europos valstybes ,  buvo apie 50 procentų. Pabaltijo valstybėse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje apie 95 procentai. Akivaizdūs dėsningumai. Vienokie skaičiai tose šalyse, kur buvo viena okupacija – nacistinė ir visai kiti skaičiai kur buvo  okupuoti kelių diktatūrų: sovietų ir nacių. Išvada, kad masinio žudymo priežastis yra ne kažkokie tautiniai genai, bet totalitarinės sistemos. Visuomenei  didžiausias pavojus yra ne tautinė valstybė, bet  diktatūrinė  valdymo sistema.

Lietuvoje  datuojama Holokausto  periodizacija  nuo 1941-06-22  taip pat yra sovietinis palikimas.   Kodėl Holokausto Lietuvos kritinės krypties istorikai   prisirišo prie sovietų istoriografijos suformuluotos  datos?  Japonijos diplomatas Sugihara Čiunė   1940 m. liepos–rugpjūčio mėn.  organizavo Lietuvoje žydų  gelbėjimą, išdavinėdamas  vizas asmenine iniciatyva.  Apie Č. Sugiharą yra sukurtas filmas „Gyvybės  vizos“,  o   Hilelis Levine  JAV parašė monografiją apie pastangas gelbėjant karo pabėgėlius.   Kodėl Lietuvos vyriausybę, kuri atliko tokį pat darbą, kaip Č. Sugihara,  nepagerbė  jokiu filmu, nėra jokios monografijos?  Kodėl istorija nėra nagrinėjama intelektualinio integralumo plotmėje?

Faina Kukliansky, Emanuelis  Zingeris  taip pat reikalauja likti prie sovietinės istoriografijos. Kai Lietuva siekia atsikratyti  sovietinės istoriografijos, jie teigia, kad  neigiame Holokaustą.

Ar neatrodo keista Nacionalinio susivienijimo vadovams, kad istorikas A. Bubnys, galimai deklaruojantis  Rusijai tinkamą pasaulėžiūrą,  yra įrašomas į Nacionalinio susivienijimo Seimo rinkimų sąrašą?

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs esamą situaciją, kviečia dalyvauti  „skubiai organizuojant platų ir ryžtingą pasipriešinimą.“

Centro partija- Tautininkai, organizuodami  piketus per visą Lietuvą dėl A. Jakubausko , pakvietė dalyvauti  įvairių miestų skyrius. Mes, būdami ne vilniečiais, pastebėjome žiniasklaidos nutylėjimus, informacijos blokavimą, todėl pirmiausia partijai siūlome organizuoti  konferencijų, susitikimų ciklą su įvairių miestų gyventojais. Susitikimai  būtų  skirti paminėti  Birželio sukilimo  80-metį. Turi žinių, turi tiesos galias.

Manau,  jei  susitikimuose, kuriuos organizuos rajonuose Centro partija – Tautininkai dalyvaus Nacionalinis susivienijimas, o centristai su tautininkais ateis į organizuojamas  Nacionalinio susivienijimo ryžtingų pasipriešinimų akcijas, tai  istorinę pamoką   būsime išmokę.

https://www.facebook.com/100001996155164/videos/3914389245304242

Žurnalistas Liudas Dapkus  rašo, kad  „istorija yra svarbus kovos ginklas“. Šių dienų įvykiai akivaizdžiai rodo, kad šį ginklą  naudoja  „Историческая память“ fondas,  įkurtas  Vladimiro Putino parėdymu.  Manome šio fondo tikslas yra perrašyti Lietuvos istoriją, t. y. balinti sovietinę okupaciją, neigti stalinizmo  indėlį į Holokaustą.    Manome, kad  „Историческая память“ fondo uždavinius  siekiama įgyvendinti, perėmus vadovavimą Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos tyrimo centrui ( toliau- Centras).

Neišgirdome  atsakymo į Raigardo Musnicko, LRT  televizijos laidoje „Dienos tema“pateiktą klausimą R. Morkūnaitei-Mikulėnienei dėl  Centro  sklandaus atstovavimo Lietuvos interesams. Manome, kad Seimo darbo  grupės vadovė  elgėsi nesąžiningai, kalbėdama tik apie apgailestavimą, jog „sunku galvoti apie efektyvų darbą“. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė taip ir neatsakė ar efektyvus Centro darbas bus skirtas Lietuvos interesams apginti, ar, atvirkščiai, juos išduoti.

Manome, kad  Lietuvos interesų įvertinimas ir gynimas turėjo  būti pagrindinė Seimo darbo grupės misija. Ar Mingailė Jurkutė,  nesilaikydama  teisės aktų, viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus, viešai neobjektyviai vertindama Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą, savo veiksmais nepakenkė Centro ir Komisijos reputacijai? Ar jos veiksmai nepadarė žalos Lietuvos interesams? Manome, kad darbuotoja, kuri galbūt veikia ne Lietuvos interesams, galimai yra  toleruojama  Seimo darbo grupės vadovės. Žiniasklaida informavo, kad R. Morkūnaitė–Mikulienienė ignoravo  61 Genocido tyrimo centro darbuotojo Seimui siųstą poziciją. Išklausė tik vieną pusę, atliko vienpusišką tyrimą, kai agresyvi kaimyninė valstybė Rusija teigia, jog  istoriją naudoja,  kaip ginkl

Dėl M. Jurkutės  atleidimo, ir to kaip šį klausimą reikėtų spręsti yra paskelbtas LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ kreipimąsi  2021-03-17 „DĖL PADĖTIES LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRE“ .

Manome, kad dirbti su Lietuvos istorija ir pateikti visuomenei savo darbo rezultatus, gali  tik atsakingi   žmonės, kurie savo asmeninės nuomonės neiškelia aukščiau valstybės interesų.

2021 m. kovo mėn. 24 d.  9.00 val. kviečiame neabejingus piliečius į piketą:

Vilniuje prie Lietuvos Respublikos Seimo, Gedimino pr. 53,

Kaune prie buvusios KGB būstinės, Laisvės al. 14,

Klaipėdoje prie  buvusios KGB būstinės, S. Neries 4.

 Manome, kad Seimo darbo grupės, (kaip) nesugebėjusios pateikti politinio vertinimo ar M. Jurkutės ir 17-os pasirašiusių pareiškimą Centro darbuotojų veikimas atitinka Lietuvos interesams, darbą  reikia vertinti blogai ir, šį, galbūt gyvybiškai svarbų Lietuvos egzistencijos klausimą  grąžinti Seimo darbo grupei nagrinėti iš esmės.

 Pridedame Lietuvos žmogaus teisių organizacijų kreipimąsi.

Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas                                          Virginijus Partaukas      Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Klaipėdos atstovybė    Virginija Jurgilevičienė Kauno jungtinis  demokratinis judėjimas                                               Rūta Zabielienė

Centro partija -Tautininkai                                                                         Naglis Puteikis

Tęsiame  piketų bangą prie,  kurios dar  prisijungiasi Telšiai ir Panevėžys.  Atkovojus Nepriklausomybę, KGB  nepasitraukė, ji ir šiandien šeimininkauja Lietuvoje, kaip gūdžiais sovietiniais laikais, vadovaujant  Rusijos užsienio žvalgybos generolui Vladimirui Černovui.

Generolo Černovo parankiniai KGB-istinius metodus, manome,  nutarė taikyti atleidžiant  generalinį direktorių Adą Jakubauską iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Ar galima pasmerkti ir atleisti iš direktoriaus  pareigų, jei nutraukė  darbo sutartį su  Mingaile Jurkute, arba, kad į darbą priėmė dirbti Vidmantą Valiušaitį, o gal  todėl, kad tiesą pasakė apie leftistų  pasaulėžiūrą   per Krymo totorių TV?

Tai nėra priežastys dėl kurių reikėtų atleisti iš darbo generalinį direktorių.

Pagrindinė atleidimo priežastis, kad Lietuva informaciniame kare  dirbtų  Rusijos naudai ir imtų „formuoti, ginti ir platinti moksliniu požiūriu teisingus, Rusijos interesus atitinkančius postulatus dėl „probleminių“ bendros istorijos siužetų.“ – rašo Liudas Dapkus  „Istorijos makaronai lietuvių ausims“.

Neišėjusiems KGB-istams,  ne tas žodis, kad nepatinka,  juos siutina, kai LGGRTC generalinis direktorius   ir V.  Valiušaitis  reikalauja  sovietinius šaltinius  vertinti kritiškai.  KGB paliko Lietuvos istorikams tai, kas  turi   balinti sovietinę okupaciją ir sovietinį genocidą.

Jau du mėnesius stebime per žiniasklaidą  loginio  šmeižto skandalą,   kurio tikslas pakeisti LGGRTC generalinį direktorių.  Manome, kad šlykštaus skandalo užsakovas  yra agresyvi kaimynė Rusija.

Seimo narių prašome  nevykdyti užsakymo, nedalyvauti hibridiniame kare priešo pusėje.

Piliečiai renkasi prie buvusių  KGB pastatų,  kuriuose  vykdavo  pragariški žaidimai, o tų žaidimų tikslas  buvo organizuoti Lietuvos gyventojų genocidą, t.y. kuo daugiau  žmonių išžudyti, o likusius gyvus,   sukiršinti, laikyti baimėje.  Sakome NE sovietinės totalitarinės  sistemos balinimo šalininkams Lietuvos istorijos  baruose.

Renkamės Vilniuje,Kaune, Klaipėdoje,Panevėžyje, Telšiuose

Susipažinusi su Seimui siunčiamais laiškais ir pareiškimais dėl  Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras), teikiu savo nuomonę.

Šiandien per žiniasklaidą skaitome,  lyg tai labiausiai nukentėjo Mingailė Jurkutė už kritiką.

Kodėl Lietuvos gyventojams meluojama. Kokia ta jos kritika?  Pasiskaitykite  ką Mingailė rašo žiniasklaidoje RT.lt 2021.02.04 straipsnyje „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.  Straipsnio pavadinimas, o vėliau  jos surašytos   mintys, yra skirtos politizuotiems  klausimams , atseit, pagal ją,  vyksta „ zadanijų nuleidimas istorikams“.  M.  Jurkutė nutarė, kad  jokių „zadanijų“  ir todėl gali viešai,  neobjektyviai vertinti  Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą.  M. Jurkutė pergyvena dėl  tarptautinių skandalų, kai visi mato, jog tų triukšmų  organizatoriai  tėra keletas žydų, tačiau visai nepergyvena, kad  savo veiksmais galimai padeda  Kremliui.

Viena  jos  pastaba, kuri  manau, kad ne tiek pykdo žydus, kiek Kremlių, tai nauja informacija apie  Joną Noreiką. Visi puikiai suprantame,  kad Lietuvai Kremlius negali pasakyti, kad informacija  apie Generolą Vėtrą yra nepriimtina. Kas nutiktų, jei taip Putino ideologai pasakytų?  Visuotinis gyventojų pasipiktinimas.  Kaip tada veikia  Kremlius?

Manome,  tada ir atsiranda M. Jurkutė,  vykdanti  Vladimiro Putino nurodymu  įkurto fondo, „Историческая память“  uždavinius, tai yra juodina šalies istoriją.

Žydų tautybės rašytojas  Julijus Margolinas  rašė, kad komunizmas, kuris įvairiais pavidalais atgimsta  žemėje kelia kur kas didesnį pavojų negu jau sunaikintas ir pasmerktas hitlerinis fašizmas.

Nesunku atgimti komunizmui, kai  jis yra prižiūrimas Rusijos užsienio žvalgybos generolo  Vladimiro Černovo. .

Ar M. Jurkutė, iš tikro, yra naivi ir nesupranta, kad yra apipainiota ir dirba pagal fondo „Историческая память“  reikalavimus?  Manome,  tik  tada, kai pereinama informaciniame kare  dirbti į priešo pusę,  piktinamasi  Centro vadovybės  nurodymu, kad   „negalima pasitikėti sovietiniais šaltiniais“.  (M. Jurkutės str. „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.)

M. Jurkutė, iš tiesų, negalima pasitikėti  sovietiniais šaltiniais.  Naudoti sovietinius šaltinius yra neišvengiama,  bet pasitikėti žiauriausios diktatūros rašliava- jokiu būdu.

Seimas, priimdamas  sprendimą dėl  Centro,  neturi pasiskelbti  pralaimėjęs informaciniame kare,  negali sau šaudyti į kojas.  Diktatūra negimsta per naktį, ji lėtai šliaužia.  Šiandien totalitarinę sistemą,  žmoniją naikinančią ideologiją,  skleidžia Kremlius.  Nesustabdysime, tai  sovietų istorijos fanams nugalėjus,   labai nukentėsime.

Senoji vadovybė turi likti dirbti, o M. Jurkutė, jei nori dirbti, tai  manome turi  pamąstyti, kodėl   informaciniame kare nuėjo tarnauti priešui.

Reaguodamas į Seimo vicepirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vakar viešai išsakytą nuomonę, kad jai „kyla abejonių, dėl LGGRTC direktoriaus gebėjimų“ ir kad „susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti”, siunčiu viešą laišką Seimo nariams.

Klaipėdiečiai, kurie ateidavo kiekvieno mėnesio  17 dieną į Atgimimo aikštę dėl Garliavos įvykių, kovo 3 d. išlydėjo į amžinąją poilsio vietą bendražygį Edvardą Šalkauską.

Kai susirinkdavome į aikštę,  E. Šalkauskas pirmiausiai paklausdavo, ar viskas gerai.  Jo rūpestis mus vienijo ir darė geresniais.  Skaudu, kad nebėra tarp mūsų, atėjusių į aikštę, Žmogaus, kuriam  buvome brangūs  ir  nestovės šalia  su klausimu: „Ar dar gyva Deimantė?“ .

E.. Šalkauskas, visuomenininkas nuo 1988 m. vasaros, kai įsijungė į   Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas delegatu į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvos darbininkų sąjungos (LDS) įkūrėjų Klaipėdoje.

Virginijus Partaukas, kuris taip pat buvo aktyvus Lietuvos darbininkų sąjungos narys, prisimindamas   Edvardą pasakojo, kad  su juo kartu dalyvaudavo  susirinkimuose, kurie vykdavo kas antrą savaitę Darbininkų  sąjungos būstinėje H. Manto 24.

Edvardas profsąjungos lyderiu, Žemaitijos baldininkų darbininkų sąjungos pirmininku,  dirbo  iki pat savo mirties valandos.

Vienas iš  Edvardo  rūpesčių buvo laikraštis “Darbininkų balsas”, todėl į aikštę ateidavo ne tuščiomis rankomis, o   nešinas   naujausiu numeriu.

Visuomeninkus, kurie renkasi kiekvieno mėnesio 17 d.,  vienija ištikimybė tiesai.  Nėra ir nebus taip, kad  visi vienodus  kelius  matys į tiesą. Lietuvos valdžios bėda, kad ji turi savo tiesą ir visuomeninkai tapo jos ir žiniasklaidos patyčių  objektais. Šioje daugiabriaunėje tiesos paieškoje, esame giliai įsitikinę, kad  Deimantei  nebuvo grėsmės iš piliečių,  jog pedofilų klanas nėra išgalvotas. Mums svarbu sužinoti, kad  pedofilijos liudininkė – gyva, t.y., kad jai būtų leista skaipu  pabendrauti su pusbroliu arba  kitu,  valdžiai tinkamu būdu, kuris patvirtintų, kad jos nenužudė ar nepavertė į “daržovę”.

E. Šalkauskas, kai vykdavo diskusija apie kelius į pilietinę visuomenę,  apie tiesos ieškojimą, niekada nepykdavo už kritiką, o atvirkščiai, kritikams sakydavo, kad   visada durys į Profsąjungos būstinę atviros.  Jei reiktų kokios pagalbos visada galime  kreiptis į jį.

Kada žmogus tampa milžinu?  Kai  yra  paprastas,  moka atskirti šmeižtą nuo kritikos ir  nesavanaudiškai ištiesia  pagalbos ranką  skriaudžiamam.

Žmogus  išėjo  amžinybėn, bet jo  vienas iš  norų – išvysti gyvą Deimantę, liko neįgyvendintas.

E. Šalkausko  su mumis  nebebus, bet mes tęsime  tiesos paieškos misiją ir ateisime balandžio 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.