Informacinis karas dėl Mažosios Lietuvos istorijos ir toliau vyksta pilnu tempu. Vyganto Vareikio istorinio vertinimo mokykla nenori sutikti, kad lietuviškasis arba Jono Vanagaičio naratyvas yra teisingas. Kare tinka visos priemonės. Klaipėdos universiteto dėstytojas, artimas V.Vareikio draugas, parašė skundą į Vyriausiąją rinkiminę komisiją dėl „Atviroje Klaipėdoje“ paviešinto straipsnio „Prašome Klaipėdos miesto valdžią neetišką terminą „prijungti“ prie Lietuvos keisti tinkamu žodžiu „prisijungę“. Istorine tema parašytame straipsnyje nebuvo agituojama, nebuvo prašoma balsuoti už mane, Virginiją Jurgilevičienę, kandidatuojančią nuo tautininkų – centristų į Klaipėdos miesto tarybą. Skundikas nutarė, kad šis straipsnis turėjo būti pažymėtas, kaip politinė reklama.
Klaipėdos rinkiminė komisija išnagrinėjo skundą. Ji atsiuntė akademinės visuomenės nariui ir man, apskųstai, susirinkimo protokolo išrašą, kuriame parašyta, kad tame straipsnyje yra surašytas V. Jurgilevičienės požiūris, kuris neagituoja ir neragina balsuoti už ją.
Vytautas Čepas 2023 m. sausio mėn. 17 d. pakvietė į susitikimą. Pateikta medžiaga, išsakytos nuomonės skatino kitaip įvertinti Klaipėdos istorikus ir jų argumentus. Apie tai ir parašiau, nes prasminga informaciją pateikti po susitikimo, o ne praėjus keliems mėnesiams.
Man atrodė, kad istorikas V. Vareikis neteisingai interpretuoja, aiškina istorinius įvykius. Jis teigia, kad mums daug metų buvo meluojama apie 1923 metų sukilimą. Tai esąs karinis žygis su tikslu prijungti Klaipėdos kraštą. Istorikas sako, kad tarpukario Lietuvos gyventojai buvo priversti mokytis melagingos istorijos, nes bijojo pasakyti tiesą.
Manau, kad šis požiūris į istorinius įvykius yra klaidingas ir jį jau teikė nacistinės Vokietijos apologetai. Jau tada buvo aiškinama, kad lietuviai, kadangi Vokietija buvo ekonomiškai stipresnė valstybė, nenorėjo susijungti su agrarine Didžiąja Lietuva. Todėl buvo įvykdyta aneksija.
V. Vareikio istorinių įvykių vertinimo mokykla priminė prieškarinėje Lietuvoje skleidžiamus kaltinimus, šmeižtą prieš J. Vanagaitį ir jo naudojamą terminą „ prisijungė“. Manau, kad XXI a. .atgimė Neumanno-Sasso bylos fragmentai ir antilietuviška propaganda.
V. Vareikio istorinio vertinimo mokyklos koncepciją sudaro vieno įvykio aprašymas. Šį naratyvą naudoja tik okupantai, nes jiems nenaudinga pateikti šimtmečius apimančią istoriją, kuri prasideda nuo XIII a., kai Kalavijuočių ordinas užgrobė Klaipėdą.
Kiekviena mokykla turi ir skirtingus vertybinius pagrindus.
V. Vareikio mokykloje dominuoja ekonominiai šalies pasiekimai. Šios mokyklos gerbėjai pasakoja apie tvirtus tiltus, tobulesnę žemės ūkio techniką Mažojoje Lietuvoje ir t.t.. Jie teigia, kad mažlietuviai nenorėjo susivienyti su agrarine, atsilikusia kita Lietuvos dalimi. Ekonominė gerovė esanti vertybė ir ji bus pasiekta tik drauge su Vokietija.
J. Vanagaičio mokykla aiškino, kad lietuviai iš Mažosios Lietuvos siekė vienovės, nes jautė tautinį, valstybinį identitetą. Jiems tautiškumo puoselėjimas – didžiausia vertybė.
J. Vanagaičio almanachas „Kovos keliais“ yra tapęs savotišku istorinių įvykių vertinimo testamentu, kuriame daug vietos skirta įvairių lietuviškų draugijų veiklos aprašymams.
Politika ir istorija yra šalia. Kiekviena politinė jėga nori turėti savo praeities įvykių istorinį naratyvą. Šiandien, kada Ukrainoje vyksta karas, ypač išryškėjo tų istorinių mokyklų panašumai ir skirtumai.
Pasirodo, okupantas, ar jis iš rytų, ar iš vakarų, tačiau vertybės, kurias jis propaguoja yra panašios. Provokiškas tautietis teigė, kad gerai buvo Vokietijos sudėtyje, nes liko puikūs keliai. Prorusiškas pilietis aiškina, kad buvo gerai sovietų laikais, kai būdavo nemokamai suteikiami butai ir t.t. .
Okupantų naudojamas naratyvas neigia tautines vertybes ir net iš jų tyčiojasi ir niekina.
Prorusiško naratyvo gynėjai naudojasi V. Vareikio mokyklos istoriniais teiginiais ir aiškina, kad Kremlius mokėsi iš Lietuvos kaip užgrobti Krymą. Sutapatinimui labai padeda teiginys, kad 1922 m. gruodžio 18d. įkurtas Vyriausias Lietuvos gelbėjimo komitetas buvo Didžiosios Lietuvos priedangos įstaiga ir tik skelbė atsišaukimus.
Kremliaus naratyvo veikėjus ir šių dienų „progresyviai“ mąstančius sieja meilė skundams, kurie turi ugdyti paklusnumą. Apie sovietinius skundikus prirašyta tiek, jog neverta kartotis. Šių dienų skundimas ir akademinėje bendruomenėje tapo įrankiu susidoroti su kitaminčiais. Tokio proceso pavyzdys yra Valstybinės televizijos direktorės Monikos Garbačiauskaitės – Budrienės inicijuotas puolimas prieš Jolantą Mažylę. Lietuvos žurnalistų sąjunga nepalaiko atgimusios sovietinių laikų praktikos ir gina dėstytoją.
Akademinė visuomenė yra krečiama skandalų, nes gavę sprendimų galias, įsivaizduoja protingiausiais. Todėl kitaip mąstantys tampa skundų objektais. Klaipėdoje pažiūrų viešinimą nutarė įvardinti politine rinkimine reklama, kurią privaloma pažymėti ir surašė skundą.
Manau, kad akademinė visuomenė mus sugrąžina į sovietinius laikus, kai buvo reikalaujama paklusti vienai ir teisingai nuomonei, todėl prašome iš universiteto trauktis sovietiniam, nacistiniam, kremliniam istorijos įvykių vertinimo naratyvui.
Pirmas žingsnis būtų kreiptis į Seimą ir prašyti, jog nutarime įrašytų , kad 2023 metai yra skelbiami Klaipėdos krašto prisijungimo , o ne prijungimo prie Lietuvos metai.