Piliečiams

Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos

Klaipėdos  skyriui

PRAŠYMAS ĮTRAUKTI Į  KULTŪROS VERTYBIŲ REGISTRĄ DONELAIČIO AIKŠTĘ KLAIPĖDOJE

2017-05-10

Klaipėda

Istorikas Vasilijus Safronovas rašo, kad“ XIX a. pirmoje pusėje minėtoji Liepų g. atkarpa buvo užsodinta medžiais ir paversta bulvaru. . Tuo metu buvo suformuota ir aikštė. Sprendžiant iš 1840 m. Klaipėdos plano, ji irgi buvo apsodinta liepomis perimetru iš pietinės, vakarinės ir rytinės pusės. . Gali būti, kad jau tuo metu centrinė aikštės erdvė, apsupta medžių, buvo naudojama gimnastikos pratyboms (nuo XIX a. vidurio aikštė pervadinta atsižvelgiant į šią jos funkciją). Tokiu būdu nuo pat pradžių aikštės naudojimas jungė rekreacinę ir sporto funkcijas. XIX a. pab. Donelaičio aikštėje vykdavo gimnastikos treniruotės.“ Taip atsirado PIRMAS PARKAS  Klaipėdoje.

Dėl Donelaičio aikštės klaipėdiečiai kreipėsi į nepriklausomą dendrologų komisiją, kuri pateikė savo išvadas, kad reikia palikti autentišką liepomis apželdintą aikštę. Kopiją pridedame.

Labdaros ir paramos fondas „Žaliuok, mano mieste“.kuriam vadovauja skulptorius Arūnas   Sakalauskas rekomendavo aikštės projektuotojams Donelaičio aikštėje visus medžius naikinti.

Arūnas Sakalauskas  yra ir komisijos, kuri sprendė kokie iš pateiktų penkių projektų yra nugalėtojai.

Per projektų pristatymą Klaipėdos savivaldybės tarybos salėje iš labdaros paramos fondo „Žaliuok mano mieste“ pirmininko A. Sakalausko sužinojome, kad  toje vietoje buvo kapines. Retoriškai užklausė, gal jas reikia atkurti.?

Arūnas Sakalauskas pareiškė, kad Donelaičio aikštė  nėra įtraukta  į Kultūros registrą.

Prašome pirmą Klaipėdos miesto aikštę  įtraukti į kultūros registrų sąrašą.

Į Atgimimo aikštę dar kartą rinkomės paminėti nekviestų svečių, policininkų vizitą į privatų kiemą. 240 pareigūnų buvo instruktuoti kaip elgtis tą ankstų 2012 m. gegužės 17 d. rytą.  Jiems buvo nurodyta, kokius žmones reikia grėbti iš minios, o po to  daužyti „bananais“, nors “patvoriniai”  tik tenorėjo stebėti teismo sprendimo vykdymą. Negalima taikią žmonių minią vaikyti, naudojant  smurtą. Kodėl teisėsauga vykdė  nepriimtinus, netoleruojamus veiksmus prieš savo piliečius?

Lietuvos valdžios veiksmai privačiame Garliavos kieme priminė įvykius  2017m. kovo 26 d. Maskvoje.   TV „Lietus“ rodė tiesioginę trancliaciją iš Maskvos ir kitų miestų. Žmonės išėjo į gatves be jokių plakatų, išėjo pasivaikščioti pagrindinėmis miesto gatvėmis. Maskvoje policininkai iš minios temdavo jiems nurodytus žmones ir sodindavo į „varanokus“.  Stebėdami kaip Maskvoje  taikios eisenos dalyviai yra vaikomi, supratome, kad Lietuvos valdžia  savo mentalitetu, savo veiksmais elgiasi kaip Putino Rusija.  Kodėl Lietuvos policininkų darbo metodai niekuo nesiskiria nuo kolegų iš Rytų?

Netoleruojame  Rusijos valdžios smurtavimo prieš piliečius, kurie nutarė pasivaikščioti pagrindine miesto gatve.  Negalime užmiršti panašaus  Lietuvos policininkų   smurtavimo  Garliavoje, privačiame kieme  ir todėl  kiekvieno mėnesio 17 d.primename Lietuvos valdžiai, kad  tai kas vyko Deimantės senelių Kedžių kieme, o vėliau jų namuose yra nenuplauta Lietuvos gėda.

Ar galėtų Paryžiuje taikiai nusiteikusius žmones, einančius Elizėjaus laukų alėja, tampyti policija? Ar muštų žmones, norėjusius stebėti  antstolės darbą? Tikrai ne.

Todėl  Šv. Velykų antrą dieną` atėjome pasmerkti Lietuvos  policininkų smurtavimo  prieš taikiai nusiteikusius žmones, prieš tuos, kurie vykdė pilietinę pareigą, t.y. stebėjo vaiko perdavimą antstolei.   Šį kartą turėjome   plakatą su įrašu, kad Rusijoje buvo vykdomos represijos, o Lietuvoje tą patį įvardino  „vsio zakono‘. Gėda Lietuvos teisėsaugai!

Lietuvoje policininkai elgiasi pagal rytietiškus papročius –  ką valdžia nori, tą ir daro su pilietiškai nusiteikusiais stebėtojais: daužo juos „bananais“, veža į policiją, o vėliau užtampo  po teismus.

Mums, suaugusiems, nepriimtina  neteisybė, smurtas. O kaip  su tokiu valdžios vykdomu blogiu  gyventi vaikui, kurio širdelė  dar nesurambėjusi?

Ateiti privalome gegužės 17 d, ir  pažymėti penktąsias  metines smurto,  kurį tą ankstų rytą per  TV stebėjo  visa Lietuva, o gyvai  ir mergaitė.  Tuo pačiu pareikalausime atsakomybės iš Lietuvos „elito“, dalijančio  įsakymus  analogiškus represiniam Putino aparatui, kuris vakarų pasauliui nepriimtinas dėl pilietinės visuomenės naikinimo.  Garliavos įvykiams senaties termino nebus!

2017 m. balandžio mėn. 6 d. nutrūko visuomenininko , Klaipėdos jungtinio demokratinio judėjimo įkūrėjo ir ilgamečio pirmininko Vito Žiliaus gyvenimas. Š.m. birželio mėn. 15 d. jam būtų 65 m.

Iš prigimties Vitas negalėjo pakęsti neteisybės. Kai per Lietuvą nuvilnijo Kęstučio  Čilinsko kvietimas burtis, kovoti su valdančiųjų godumu, ginti viešą interesą, jis atsiliepė ir tapo  pilietinės nevyriausybinės organizacijos  Jungtinis demokratinis judėjimas Klaipėdos skyriaus nariu.  K.  Čilinsko ir jo bendraminčių įkurta organizacija ėmė kelti pavojų korumpuotai valdžiai. Vienas iš destrukcinių metodų buvo siuntinėti apie K. Čilinską šmeižikiškus  laiškus į organizacijos narių pašto dėžutes.  Tuo užsiiminėjo, kurie turėjo valdžią ir jos nenorėjo prarasti. Paprasčiau pasakius – partinukai.

2010 metais K. Čilinskas ir grupė visuomeninkų pasitraukė iš Jungtinio demokratinio judėjimo ir įkūrė naują organizaciją „Nepartinis demokratinis judėjimas”. Į Klaipėdos nepartinio demokratinio judėjimo skyriaus įkūrimą atvyko K. Čilinskas.  Visų mūsų nuostabai tie, kurie skaitė, platino šmeižikiškus tekstus apie advokatą visuomenininką  į steigiamąjį nepartinio demokratinio judėjimo Klaipėdos skyrių atėjo su prašymais, kad būtų priimti.

2010 m. pabaigoje V. Žilis nusprendė įkurti savarankišką nevyriausybinę pilietinę organizaciją „Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas. Triukšmadariai pasimetė, nebežinojo į kokią organizaciją stoti ir liko už borto.

Klaipėdos jungtinio demokratinio judėjimo organizacija, jos pirmasis ir ilgametis pirmininkas V. Žilis  savo visuomeninėje veikloje vadovavosi   meile Tėvynei ir paprastam žmogui. Kitos mieste veikusios pilietinės organizacijos būrėsi prie  V. Žilio vadovaujamo kolektyvo.

V. Žilio tvirta pilietinė pozicija buvo pamatas priimti teisingus ir dorus sprendimus.

Kiekvienas žmogus yra vertybė, bet tas , kuris prisiima atsakomybę už bendruomenę yra palaima ir skydas  tiems, kurie kovoja prieš valdžios savivaliavimą, neteisybę. Jo išėjimas į amžinybę yra skausmas  šeimai,  netektis bendražygiams.

Šį sekmadienį  12 val.  velionis bus pašarvotas  Šilutės pl. 48B  laidojimo namuose  “Alterna”. Pirmadienį 13 val.  bus  laikomos  Šv. mišios už  mirusįjį  Šv. Brunono bažnyčioje ( Debreceno gatvėje ), o 14 val.  bus laidojamas Lėbartų kapinėse, kolumbariume.  Pagerbti užtenka gėlės žiedu.

Bendražygiai

2017 m. kovo 15 d. į Klaipėdą atvyko Arkadijus Vinokuras  kartu dalyvavo ir dr. Hektoras Vitkus pristatyti knygos „Mes nežudėme“. Knygos žinia – „lietuvių tauta nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Nekalti ir neprivalo atsakyti už tėvus, kurie žudė, persekiojo, konvojavo žydus – motinas, tėvus, vaikus, senelius link duobių, iš kurių negrįžtama“, rašo A. Vinokuras.

1950 m. kovo 2-3 d.  Pabaltijo karinės apygardos  karo  tribunolas nuteisė mano tėvą Joną Skrodenį. Jis nuteistas už tai, kad nuo 1941 m. liepos mėn iki 1941 m. spalio mėn. buvo būrio „Savi saugo“ karys. Tarnaudamas Savisaugos būryje   konvojavo suimtus  tarybinius piliečius, saugojo karinius sandėlius, kareivines.  Pagal A. Vinokurą mes, tų istorinių laikų palikuonis, nesame kalti, tačiau mūsų tėvai, seneliai yra niekšai. Tą patį patvirtino ir  Klaipėdos universiteto dėstytojas H. Vitkus. Mano tėvas Jonas Skrodenis dalyvavo konvojavime, o tai tas pats kas  žydų šaudymas. Atseit,  turėjo galimybę pasirinkti ir pasirinko būrį „Savi saugo“.

Iki 1940 m. birželio 15d. J. Skrodenis buvo Lietuvos  kareiviu. Po sovietų okupacijos jam nuėmė Lietuvos kariuomenės ženklus – Vytį ir  Gedimino stulpus nuo kareivio uniformos ir padarė Tarybinės šalies kariu su ta pačia Lietuvos kareivio uniforma tik be Lietuvos valstybingumo  ženklų.  Labai norisi paklausti A. Vinokuro ir jo padėjėjo iš Klaipėdos universiteto, ar turėjo apsisprendimo teisę  ir galėjo atsisakyti tapti  Tarybinės šalies kariu, tarybinės šalies piliečiu?   1941 m. birželio 22d. į Lietuvą įžygiuoja nacistinė kariuomenė. Ar turėjo apsisprendimo teisę neįsileisti nacių? Besitraukdama Tarybinės kariuomenės vadovybė, išdavė  buvusiems Lietuvos kariuomenės kariams šautuvą su vienu šoviniu, –  nusišauti, jei apsups vokiečiai. Pirmieji traukėsi senieji tarybiniai kariai, o  gyvu skydu pavertė lietuvaičius naujai “iškeptus” tarybinės kariuomenės karius.

Tėvas ir dar keletas karių 1941 m. liepos mėn. grįžo namo į Telšius. Jiems reikėjo registruotis komendatūroje, kurioje sutiko Lietuvos kariuomenės karininką Nakutį. Jis pasakė, kad jie  turį tęsti nutrauktą tarnybą dėl sovietinės invazijos ir stoti į Savisaugos būrį. Už tai, kad  nepasinaudojo  apsisprendimo teise, neatsisakė tarnauti   Savisaugos būryje, pagal knygos autorių, tėvas yra kaltas.

Į  savisaugos būrius stojo ne žydų šaudyti, bet  tęsti karinę tarnybą, kurią nutraukė  sovietų okupacija. Todėl pratarnavęs kelis mėnesius, pasitraukė.   Tėvas nutraukė tarnystę   Savisaugos būryje  1941 m. spalio mėn.

Klaipėdos universiteto dėstytojas H. Vitkus savo kaltinimus grindė dar ir faktu, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo paleista 1941m. rugpjūčio 5d., Tai visi, kurie supratę jog tarnavo Lietuvai su vyriausybės pasitraukimu privalėjo išstoti iš Savisaugos būrių. Įdomu, ar buvo toks kreipimasis į Lietuvos karius? H. Vitkus pareiškė, kad po Laikinosios Lietuvos vyriausybės veiklos sustabdymo, matė tekstą, kuriuo pasižadėjo  dirbti nacistinei Vokietijai.  Todėl tarnavusius Savisaugos būriuose negalima laikyti, kaip vykdžiusius tęstinumą Lietuvos kariuomenėje. Ar tokius pasižadėjimus  perskaitė ir patvirtino savo parašais Savisaugos būrių kariai Telšiuose?

Knygos „Mes nežudėme“ pristatyme  A. Vinokuras pasakė, kad ją parašė remdamasis jau nepriklausomos Lietuvos teismais, kurie konvojavimą įvardina kaip žydų šaudymą. Atseit Lietuvos pilietis save laikė didvyriu, o teismas įrodė, kad jis žydšaudys.

Skaitau savo tėvo  bylą, kuri 1955 metais buvo peržiūrėta ir konstatuota, jog nėra jokių įrodymų, kad J. Skrodenis dalyvavo tarybinių žmonių šaudyme, todėl jam sumažino kalinimo terminą.  Tačiau jei  šiandien tėvo bylą tirtų Nepriklausomos Lietuvos teismas,  tai konstatuotų, kad yra žydšaudys. Tai absurdas ir nusikalstamas istorinių įvykių vertinimas.

Tai gal prisipažinkite, kad yra užsakymas paskleisti žinią, jog tie lietuviai, kurie  tarnavo Savisaugos  daliniuose, okupavus Lietuvą Vokietijai, yra  žydšaudžiai.  Kodėl jaunimas  stojo į savisaugos būrius – tyla. Kodėl apie vieną iš pagrindinių priežasčių, o tai tęsti dėl I-os, sovietinės okupacijos nutrauktą  tarnystę Lietuvos kariuomenėje, niekas nerašo?  Istorija yra pasukama tokiu kampu, kokiu naudinga neaiškioms politinėms jėgoms. Atseit nėra kalti tie, kurie suplanuoja ir siunčia   kariuomenę į svetimą valstybę, organizuoja žudymus, bet „iešmininkai“,  jog  nepasinaudojo apsisprendimo teise.

Nepasinaudojo apsisprendimo teise. Šį teiginį taip pat sėkmingai galime pritaikyti  ir  patiems žydams.  Nereikėjo jiems kaupti turtų, tai nacistinė  partija Vokietijoje  nebūtų šią tautą išskyrusi iš kitų tautų,  nepasiuntusi į dujų kameras ir  link duobių, iš kurių negrįžtama.  Nacistai  naudojo  žydų turtus, pinigus, kad galėtų ginkluoti  savo  kariuomenę  ir  vykdyti  fiurerio  fantazijas.

Virginija Jurgilevičienė

Mes  renkamės kiekvieną mėnesį 17 dieną į pagrindinę Klaipėdos aikštę išsakyti savo viltį, tikėjimą, kad tiesa nugalės. Renkamės dar ir todėl, kad  mums skauda. Skauda dėl mergaitės, kurią biologinė motina, advokatas ir 240 policininkų išnešė į nežinią.

Mes  prisiminėme  Baltaragio ariją iš miuziklo Velnio nuotaka:    “Aš vaiką pardaviau. Dieve, ką aš padariau!”

Nuo senų senovės žinome, kad  jei yra  paklausa, yra ir pardavėjas. Kas šiandien yra pirkėjas? Kas užsakovas? Nesunku suprasti, kas tas slaptas ir viską naikinantis Lietuvos valdovas,  kuris beveik kasmet,   kaip  slibinas iš pasakos,  išlenda  ir prašo aukos. Tai buvę KGB darbuotojai, dėl neįvykusios liustracijos,  tapę Lietuvos pilkaisiais kardinolais.

Prisiminkime tik ryškiausius epizodus. Tai saugumiečio Vytauto Pociūno žūtis 2006 metais ir šmeižtai bei atleidimas iš darbo  jo kolegų: Vytauto Damulio, Kastyčio Braziulio, kurie liudijo tiesą apie savo žuvusį draugą. Daugiau  klausykitės     youtube.com  https://www.youtube.com/watch?v=_vhnCnT9Ykg&feature=youtu.be

Gyva, deganti atmintis yra pedofilijos skandalas. Gijos šio šlykštaus verslo  taip pat veda  į saugumo departamentą, į  nenustatytą asmenį Aidą.  Drąsius  Kedys kaltino saugumietį Aidą,  tvirkinus ir seksualiai prievartavus jo mažametę dukrą.  2010 m.,  D. Kedys miršta labai neaiškiomis aplinkybėmis. Kas gali paneigti, kad tai ne saugumiečių darbas? Tų pačių, kurie pro langą išstūmė Vytautą Pociūną.

Šiandien Saugumo departamentas kaltina Seimo narį Mindaugą Bastį nuo 2001 m.,  bendradarbiavus su buvusiais KGB ir nusikalstamo pasaulio atstovais. Kadangi jau 2017 metai, tai tokia  pažyma prašosi  klausimo,  kodėl tiek metų tylėjo? Tiesa, 2012 m. buvo kilęs skandalas, tačiau tai vienintelis. Kodėl VSD toleravo ir leido daryti žalą Lietuvai  net 16 metų?   O iš tikro, kas slepiasi po ta pažyma?  Yra ruošiama kita auka? K. Braziulis, buvęs saugumietis, savo tinklapyje rašo, kad  čia nusitaikyta į Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininką Ramūną Karbauskį.

Ar buvusiems KGB darbuotojams, sėdintiems VSD,  šiandien pasiseks apkvailinti piliečius  ir juos užlaipinti dar kartą  ant to pačio grėblio,  ant melo versijų?

Skaudu, kad iš gyvenimo turėjo išeiti V. Pociūnas, D. Kedys. Skaudu, kai Garliavoje gyvenančių senelių gyvenimas paverstas didžiule neviltimi.

Ateisime ir balandžio 17 d., nes jei tikimės, kad stovėdami po medžiu išsaugosime save , jog mums neatsitiks  kaip su Deimante, labai klystame.

Mes, klaipėdiečiai,   su V. Baku bendravome, matėmės per   Jungtinio demokratinio judėjimo, o vėliau Nepartinio demokratinio judėjimo  suvažiavimus. Šių organizacijų pirmininkas  Kęstutis Čilinskas drauge su  V. Baku atvykdavo į Klaipėdą. Kadangi priklausėme vienai organizacijai tai prieš keletą metų aš, Klaipėdos jungtinio demokratinio judėjimo narė, o vėliau Nepartinio demokratinio judėjimo Klaipėdos skyriaus laikina pirmininkė,  tapau V. Bako   facebooko  draugė.

Manau, kad  V. Bakas,  patekęs į Seimą  per daugiamandatę rinkimų apygardą su Valstiečių ir žaliųjų partijos sąrašu ir tapęs  Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, privalo girdėti visų nuomones. Savo pamąstymus išsakiau   facebooke V. Bakui,   parašius jam teiginius  apie  Seimo narį Mindaugą Bastį.  Facebooko draugui, LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui,  nepatiko mano nuomonė, manau įsižeidė, o gal   išsigando.  O parašiau, jog  JAV,  Europos valstybės žino, kad Lietuva turėjo problemų su liustracija. Lietuvoje neįvyko apsivalymas nuo KGB agentų. Todėl reikalaudami pasitraukti M.  Bastį, ar kitą mūsų VSD struktūrai neįtikusį politiką, tik vaidinate, kad dirbate. Seimo saugumo komitetas tik tada bus vertas šio to, kai kiekvieną VSD pateiktą pažymą nagrinės ne iš konteksto ištrauktą, bet žvelgs per problemos visumą. Man, kaip pilietei, valstybės prestižas yra svarbus kriterijus. Esu aktyvus ir savo šalį mylintis žmogus, todėl siekiu tik vieno, kad Europos sąjungoje Lietuva atrodytų solidžiai.  Gėda, kai mano šalis, dėl ypač didelės emigracijos. įgijo  pastumdėlės ir nevykėlės vardą.  Gėda, kai  Europos valstybių komandoje Lietuva tapo  autsaidere. Todėl prašau  Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto  atsakyti  į šiuos klausimus.

2017 m. kovo mėn. 9d. žiniasklaidoje pasirodė informacija apie Seimo narį M.  Bastį. Atseit, jis palaikė ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovais, buvusiais Rusijos KGB karininkais.

Pirmas klausimas, kada M. Bastys pradėjo susitikinėti  su buvusiais KGB karininkais?  Jei tai darė nuo 2000 m., t.y. nuo to laiko kai tapo Seimo nariu,  kokių  nuo 2001 m. VSD ėmėsi priemonių   M. Basčio atžvilgiu?

Antras klausimas,  ar VSD informuoja Seimo narius, nurodo pavardes buvusių Rusijos KGB karininkų, nusikalstamų pasaulio atstovų ir rekomenduoja su  jais nebendrauti? Kiekviena įstaiga, taip pat ir VSD,  privalo dirbti prevencinį darbą. Ar tokį darbą dirba VSD?

Trečias klausimas , ar buvę KGB asmenys, nusikalstamo pasaulio atstovai yra   įtraukti  į sąrašą nepageidaujamų asmenų ir jiems neleidžiama atvykti į Lietuvą?  Jei yra, tai kaip gali atvykti  į Lietuvą  nusikalstamo pasaulio atstovai, buvę Rusijos KGB karininkai?

Ketvirtas  klausimas,  kas tikrina   VSD darbo rezultatų kokybę, veiklos naudingumą šaliai?

Mūsų, visuomeninkų. nuomone  VSD   po saugumiečio V. Pociūno žūties yra praradusi visuomenės pasitikėjimą.

Neatsakius į rūpimus piliečiams klausimus, susidaro įvaizdis, kad neaiškios politinės jėgos nori pasinaudoti VSD galiomis.  Kas gali paneigti, kad padedant VSD prasideda “medžioklė” prieš politinius konkurentus?

Manome, kad VSD turi dirbti pagal  taisykles, kurias privalo  įvesti ir prižiūrėti Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Šalies įvaizdžiui didžiulę žalą daro   VSD pažyma  apie M. Bastį, dirbantį  Seime  nuo 2000 m. ir kaip rašoma spaudoje,  jau nuo 2001-2002 m. bendraujantį  su  J.Kostinu, kuris atstovauja  „Rosatom“ interesus, kurie  kertasi su Lietuvos valstybės pozicija dėl Astravo AE.

Visi sutinkame, kad  Baltarusijoje statoma elektrinė yra pavojingas objektas. Apie Astravos AE išgirdome 2008 metais, kai  Baltarusijos valdžia galutinai apsisprendė atominę elektrinę statyti šalia Lietuvos,  tik 55 km. nuo Vilniaus.  Ką šis faktas sako? Jis teigia, kad Lietuvos VSD yra brokdarė. Ši institucija, kuri rūpinasi tautos saugumu turėjo visais kanalais informuoti Lietuvos vyriausybę ir dirbti taip, kad atominės jėgainės   vieta nebūtų parinkta  šalia Lietuvos.

Jei baltarusiai tikėjosi, kad Astravos AE energijos perteklių bus galima laikyti  Kruonio elektrinėje ir dėl to pasirinko statyti šalia Vilniaus atominę jėgainę, tai tokius ketinimus žinojo VSD, Lietuvos vyriausybė.  Kodėl tylėjo?  Kas gali paneigti, kad Lietuvos socialdemokratai, kurie šalį valdė nuo 2004 m. iki 2008 m., buvo sutarę apie bendradarbiavimą, apie  pagalbą  reguliuojant  energetinės sistemos darbą.  Dar kartą klausiu, kas kaltas, kodėl Baltarusijos valdžia pasirinko Astravą, kaip atominės jėgainės statybos vietą?

Dabar, kai jau Astrave AE yra statoma ir iš VSD pažymos sužinome:  pirma,  jėgainė statoma nesilaikant saugumo standartų, antra, Rusija pasinaudodama ja gali mėginti sukliudyti Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijai su Vakarais.

Ką daro šiandien Lietuvos vyriausybė,  tuomet pražiopsojusi  galimybę keisti atominės jėgainės vietą?  Lietuvos vyriausybė turi reikalauti  statyti laikantis saugumo standartų, jei nesilaiko skųsti  Europos Sąjungai.  Ar šiandien ES vykdo Astravos AE statybos priežiūrą?   Gal mes, piliečiai, ko nežinome ir galima Astravos AE statybą užkonservuoti?  VSD žino ir gali nurodyti būdus, kaip galima būtų tai padaryti.  Ko tyli, kodėl neinformuoja Lietuvos vyriausybę? Stebėdami konservatorių inicijuotą  parašų rinkimą, ar kitas akcijas galime teigti, kad jos neveiksmingos.

Kaip elgiasi Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos vyriausybė, kai VSD įvardina   „Rosatom“ kaip priešą ir reikalauja visuotinio  pasmerkimo?   Tačiau man, kaip pilietei, nereikia pasmerkimo,  man reikia atsakymų:

– kodėl 2004-2008 m. vyriausybė, VSD nieko nedarė, kad  atominės jėgainės vieta būtų pakeista?

– kodėl nėra įvardinti realūs žingsniai užkonservuoti Astravos AE?

 – kodėl,  neturint poveikio plano, nėra paskirtas pastovus atstovas  prižiūrėti  Astravos AE statybai?

Seimo vardas taps skaidresniu, kai  Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ims analizuoti VSD pažymas, nes į viešumą patekusi informacija apie M. Bastį, teigia apie saugumiečių ir politikų prastą darbą.

Teismo posėdžio, kuris vyko 2017-02-22, tvarkaraštis

Istorija –  mūsų mokytoja. Iš jos  gauname  žinias  tiesos paieškoms. Mums, Mažosios Lietuvos kultūros, politikos, etikos perėmėjams,  įsiminė  2009 m. rugsėjo 19 d. Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusi  Mažosios Lietuvos politinio veikėjo, laikraštininko, lietuvybės puoselėtojo Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitės-Vanagaitienės palaikų perlaidojimo ceremonija. Ceremonijos metu pranešimą apie Jono Vanagaičio asmenybę, veiklą ir nuopelnus skaitė Klaipėdos universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto, Istorijos katedros vedėjas doc. dr. Vygantas Vareikis.  Šiam istorikui atrodė tinkama vieta ir laikas priminti tarpukario Lietuvoje mestus kaltinimus, atseit J. Vanagaitis –   nesąžiningas, vogė.  Po to  kalbėjęs vaikaitis  Romas Šležas paneigė šmeižikiškus gandus apie senelį, primindamas, kad visas bylas J. Vanagaitis laimėjo, o  šmeižtą paneigė tik Kauno dienraščiai, kurie buvo atspausdinę vokietukų kaltinimus. Klaipėdos laikraščiai, kaip „Memeler Dampfboot“ ir kt. neišdrįso parašyti savo skaitytojams, jog esantys melagiai ir kiršintojai. Mūsų visų lietuvių bėda, kad tuoj  patikime pletkais, o ypač jei tai susiję su turtais. Tarpukario Lietuvoje J.  Vanagaičio kaltinimas nesąžiningumu buvo grindžiamas gyvenamoji namo statyba Žaliojoje gatvėje 2 (dabar  Karoso g.)

Primename Klaipėdos krašto istoriją, nes šiandien dalis klaipėdiečių žeria panašius kaltinimus  Jurgiui Aušrai. Taip elgiasi tie, kurie yra valdžioje, kurie turi nedorus ketinimus, aklai pavydi ir todėl be sąžinės graužaties skleidžia melą, tapusį jų tiesa.  Tarpukario Lietuvoje  proseneliai, seneliai, tėvai buvo  priešinami pasinaudojant jų silpnybe – potraukiu turtu. Ir šiandien esame kiršinami, toliau manipuliuojant mūsų silpnybėmis.

J. Aušrai tenka nešti  teisinės  valdžios absurdiškus kaltinimus  ir kai kurių piliečių skleidžiamą patyčių naštą, nes  jis yra vienas iš dalyvių garsios  naftininkų bylos,   plačiai aprašytos spaudoje. Kažką naujo parašyti neįmanoma. Norisi  tik  sudėlioti taškus.

J. Aušra AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi tapo tuo laiku, kai šią įmonę slėgė rekonstrukcijai paimti kreditai.  Bendra patvirtintų rekonstrukcijos darbų vertė siekė 440 mln. litų ir ši  kreditų suma  buvo gauta iš bankų.

Įmonė per septynerius metus, prabėgusius nuo pagrindinių rekonstrukcijos darbų pabaigos, sugebėjo ne tik grąžinti šimtamilijonines paskolas, bet ir nuolat dirbo pelningai, mokėjo dividendus privatiems akcininkams bei ženkliai  pildė valstybės biudžetą.

Esant J. Aušrai AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi veiklos skaičiai buvo  įspūdingi, bet Rokas  Masiulis, perėmęs 2010 metais  vadovavimą įmonei, Jurgiui Aušrai ir ekspeditoriaus paslaugas teikiančiai bendrovei “ Naftos grupei” suorganizuoja baudžiamą bylą dėl to, kad pastarieji  nesivadovavo principu „krauk arba mokėk“.

Pasak kaltinimo, 2005-2010 metais vienintelis bendrovės „Naftos grupės“ akcininkas A. Urbutis, pasinaudodamas uošvio A. Vaičiulio ryšiais su J. Aušra, kuris buvo „Klaipėdos naftos“ vadovas, sudarė valstybei nuostolingą sutartį, pagal kurią „Naftos grupė“ įgijo išskirtines sąlygas perkrauti naftos produktus per „Klaipėdos naftos“ terminalą.

Klaipėdos nafta“ įsipareigojo „Naftos grupei“ rezervuoti krovos pajėgumus,  nenumatant jokių piniginių ar kitokių sankcijų, jei pastaroji nepateiks sutarto produktų kiekio.  Naujas direktorius Rokas Masiulis nutarė, kad tokia sutartis nešė nuostolius įmonei, o terminalui neaptarnavus kitų potencialių klientų, buvo negautos pajamos, vertinamos milijonais eurų.  Senajam  direktoriui Jurgiui Aušrai  yra iškeliama  baudžiama byla dėl mistinių milijonų.

Viešai  apsiskelbęs save sąžiningu, 2011 m. R. Masiulis sudaro sutartį  tarp „Orlen Lietuvos“ ir „Klaipėdos naftos“ ir čia panaudoja „krauk arba mokėk“ principą. Tai yra, jeigu „Orlen Lietuva“ patiektų „Klaipėdos naftai“ mažesnį produktų kiekį, nei nurodyta sutartyje, Mažeikių įmonė sumokėtų už visą nepateiktą „Klaipėdos naftos“ krovai produktų kiekį. Dienraštis „Lietuvos žinios“ rašo, „Toks dviejų ūkio subjektų susitarimas ES teismų praktikoje kvalifikuojamas kaip draudžiamas „vertikalus susitarimas“. ES teisės aktai bei Lietuvos konkurencijos įstatymas griežtai draudžia tokius susitarimus, nes taip ribojama konkurencija“

Rokui Masiuliui to maža. Kastytis Braziulis savo facebooko paskyroje rašo:  “2011 – 2012 metais valstybei priklausanti įmonė „Klaipėdos nafta“,kuriai tuomet vadovavo Rokas Masiulis, sudarė sutarčių su konsultantais už 55 294 016 mln. lt. Buvo pasiektas Lietuvos rekordas.

Per 2 metus konsultantams išleido 55 294 016 mln. litų

Per metus – 27 647 008 mln. litų
Per 1 mėnesį – 2 303 917 mln. litų
Per 1 dieną – 76,797 tūkst. litų
Per 1 valandą – 3 199 tūkst. litų
Per 1 minutę – 53, 04 litus”

Kas čia darosi toje Lietuvoje? Už  sutartį, kuri kvalifikuojama kaip neteisėta, nes  panaudotas „vertikalus susitarimas“, už brangiausius Lietuvoje konsultantus  R. Masiulis skiriamas  LR Energetikos ministru, o dabar dar ir  LR Susisiekimo ministru.  Už sutartį, kurioje nėra jokių „vertikalių susitarimų“,  J. Aušra ir grupė verslininkų yra apskundžiamai teisėsaugai.  Jau greit bus septyneri metai, kai  J. Aušra ir keletas verslininkų mina policijos, prokuratūros, teismų slenksčius.

 R. Masiulis, kada jo užklausė apie  sutartį tarp   Orlen Lietuvos“ ir „Klaipėdos naftos“, atsakė, kad tokio susitarimo pagrindinė priežastis konkurencija dėl naftos produktų krovos ne tik Klaipėdos uoste, bet ir visoje Baltijos rinkoje.

Sutinkame, kad  Klaipėda yra ne vienintelis Baltijos jūros uostas. Nuo seno vyko didžiulė konkurencija tarp uostų dėl krovinių. XVI a. viduryje Klaipėdos konkurentai dancigiečiai užvertė akmenimis Danės uostą, todėl į upę iki pat 1820 m. galėjo įplaukti tik nedideli laivai.  Ką šis istorinis įvykis teigia. Jis moko uostininkus sudaryti tokias sąlygas  krovinių gabentojams, kad  šie aplenktų konkurentų uostus ir  krautų Klaipėdoje, bet neatiminėti  krovinius iš savo miesto verslininkų, nes uosto priežiūra, išlaikymas yra visų uostininkų bendras reikalas.

2010 metais paskirtas  AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi  R. Masiulis, šimtus metų naudojamas uostininkų verslo taisykles,  nutarė įvardinti nusikaltimu ir kreipėsi į teisėsaugą. AB „Klaipėdos nafta“ iš ekspeditorinių bendrovių  gavo už kiekvieną perkrautą ir saugomą naftos toną tokią sumą, kokią patvirtino valstybinė komisija.  Ar gyvenant  laisvos  rinkos sąlygomis   svarbu  kokią sumą  gauna naftos grupės savininkas A.  Urbutis?  Tai asmeninis verslininko,  teisėtai įkūrusio įmonę, kuri  ekspedijavo iš Rusijos į Lietuvą naftos produktus, reikalas. Valdžia turėtų padėkoti verslininkams, kad jie randa klientų ir vyksta krova per Klaipėdos uostą. Dabar mūsų teisėtvarka verslininko pelnus nutarė  įvardinti neteisėtai įgytais, kuriuos, atseit, A. Urbutis vėliau legalizavo. Niekaip negalime suprasti,  kodėl  pelną  už naftos produktų ekspedijavimą  iš Rusijos į Europą įvardina lyg tai būtų narkotikų  biznis, kai  neteisėtai įgyjami pinigai, slepiant  jų kilmę. Šiuo atveju pinigų kilmė neslepiama, ji aiški, tai naftos produktų pervežimas.   Verslininkas savo pelną ar viršpelnį, kaip įvardina mūsų teisėtvarka, gali investuoti kur nori,  taip pat laikyti įgytus pinigus  kokioje nori valstybėje.  Negalima pavadinti pastatų statybą Naujojo Uosto 11 pinigų legalizavimu, fiktyviu investavimu, negalima kaltinti pinigų plovimu.  Vienintelis  verslininko A. Urbučio įkurtos įmonės  neteisėtas veiksmas būtų, jei jis, perduodamas pinigus kitam verslininkui, siekė išvengti ir  nesumokėti pelno bei kitus mokesčius į valstybės biudžetą. Byla turėtų būti tik dėl nesumokėtų mokesčių.

Pagal R.Masiulio komandą, kurią kitaip kaip antivalstybinę nepavadinsi, nes rusų verslininkai, jų kraunamas  vakuuminis gazolis iš Klaipėdos nuplaukė į kaimyninius Talino ir Liepojos uostus, o drauge ir pajamos į kaimyninių  valstybių biudžetus.  „Lietuvos žinių“ duomenimis, R. Masiulis,  būdamas direktoriumi „Klaipėdos nafta“, taikė  3,3 euro tarifą įmonei „Orlen Lietuva“ už perkrautą dyzelino ir benzino metrinę toną. Mums, Lietuvos piliečiams, labai svarbu, kai R. Masiulis ir įvedė   principą „krauk arba mokėk“ bei  aukštus įkainius, ar  padidėjo pajamos į  šalies  biudžetą?  Įdomu, kiek kartų daugiau mokesčių į biudžetą sumokėjo AB „Klaipėdos nafta“, kai direktoriumi tapo R. Masiulis? Per kiek metų R. Masiulis būtų išmokėjęs virš 400 milijonų kreditų bankams?

Daužytis į krūtinę ir rėkti, kad mylių Tėvynę, esu jai ištikimas,  nesunku.  Ne žodžiais, o darbais būtina deklaruoti ištikimybę šaliai, jos gyventojams.  2010 m.  J. Aušra, išeidamas iš įmonės direktoriaus pareigų, valstybinės įmonės sąskaitoje paliko 63,5 mln. litų gryno pelno. Kiek valstybinės įmonės AB „Klaipėdos nafta“ sąskaitoje gryno pelno paliko 2014 m., išeidamas R. Masiulis? Manome, kad tai paslaptis, nes šis tarnautojas, sukūręs sąžiningo ir dievobaimingo piliečio įvaizdį, samdėsi brangiausius konsultantus, o 2014 m. nutarė, jog gali išsimokėti  sau ir darbuotojams apie 490 tūkst. eurų  premijų  už sėkmingai įgyvendintą SGD terminalo projektą. Matyt Lietuvoje tarnautojo sąžiningumo viršūnė yra kai,  būdamas valstybinės įmonės direktoriumi, mokėdamas atlyginimus įmonės teisininkams,   nusisamdo brangiausią advokatų kontorą TARK GRUNTE SUTKIENE.    2011-2016 m. „Klaipėdos nafta“ su minėta advokatų kontora sudarė beveik 784 tūkst. eurų vertės sutarčių.

Gal atėjo laikai, kad tarnautojo sąžiningumas ir padorumas įrodinėjamas ne valstybiniais pinigais nusisamdant brangiausius advokatus, bet  pajamomis į valstybės biudžetą?

Lietuvos žmonės pavargo ir  yra  nusivylę valdžia, kuri šalį valdo net nežinodama kas yra valstybei naudinga ir moralu.  Tauta mato kaip politikai   ją maitina apsimestinėmis moralinėmis vertybėmis. Vienintelė labai paprasta ir visiems piliečiams suprantama vertybė yra mokesčiai į šalies biudžetą, o vėliau tų pinigų pagrindu  kuriamas viešas gėris. R.  Masiulis, buvęs energetikos ministras, prezidentei, konservatorių partijos nariams, pristatęs save teigiamu personažu, mano, kad labai dorai ir sąžiningai elgiasi, kai   AB „Klaipėdos nafta“  įmonės sąskaitoje esančius pinigus nepanaudoja  viešam gėriui kurti, pav,. išpirkti žemę iš savininkų, per kurią eis dujotiekis.  Lietuvoje „dori ir sąžiningi“ tarnautojai ir šiandien  išsimoka sau premijas, samdo brangiausius advokatus,  konsultantus,  keistomis sutartimis daro akivaizdžią žalą savo šalies verslininkams.

Todėl privalome reikalauti, kad bendrovės žala būtų skaičiuojama  nuo pelno mokesčio skirtumo, kurį valstybė gavo, kai AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi buvo  J. Aušra, ir  kai   AB „Klaipėdos nafta“direktoriumi tapo  R. Masiulis, nes teisme gėda klausytis prokuroro, žeriančio kaltinimus, kuriuose   figūruoja mistinės sumos.

Turime reikalauti iš  teisėtvarkos ne iš konteksto išiminėti sau patogius  faktus ir kalbėti apie sąžiningumą, o  vadovautis ataskaitomis apie valstybinio biudžeto pajamas,  ir tik tuomet  spręsti, ar baudžiama byla teisingai iškelta.

O gal baudžiamą bylą turi užsidirbti Rokas Masiulis už „vertikalų susitarimą“, už konkurencijos ribojimą, už premijas ir brangių advokatų iš Vilniaus samdymą, už konsultantus?

Kas gali paneigti, kad R. Masiulis, kuris  neturėjo žalio supratimo apie uosto specifiką,  skubėjo iškelti bylą pirmtakui, kad galėtų būti saugus, kai sudarinės verslui nenaudingus sandorius, išsimokės premijas, samdys   brangius advokatus ir konsultantus?

Virginija Jurgilevičienė

Piketas dėl Virginijaus Simanausko prašymo keisti smurtaujančią aplinką

Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos pirmininkė Virginija Jurgilevičienė

Klaipėdos jungtinio demokratinio judėjimo pirmininkas  Virginijus Partaukas

Lietuvos Respublikos Seimui

Lietuvos Respublikos Socialinės  apsaugos ir darbo ministrui

 PRAŠYMAS SUTEIKTI IŠSKIRTINES GALIAS  VAIKŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBŲ REKOMENDCIJOMS

2017-02-20

Klaipėda

  Virginijus Simanauskas  našlys, vienišas tėvas, auginantis dvi mažametes dukras. Gyvena socialiniame bendrabutyje Žvejų g., Klaipėda.    Bendrabutis skirtas viengungiams,  todėl tame bendrabutyje tėvui su dukromis  dėl  lėbaujančių  kaimynų, kurie ne tik baugina jo dukras,  bet ir nusamdytas aukles, yra nesaugu.  Jo kaimynas, kuris anksčiau gyveno socialiniame būste Kuncų g. 14 name  su bendra virtuve, girtuokliaudavo, padegė butą ir dėl to jį iškėlė į Žvejų g. bendrabutį šalia  V. Simanausko mažamečių vaikų, kurie turi naudotis  viena virtuve, vienu san. mazgu.  Kuncų g. 14 namo gyventojams buvo nesaugi kaimynystė su girtuokliu ir padegėju, bet ar   gali būti saugi aplinka  dviem mažametėms mergaitėms? ,  V. Simanauskas  visą laiką gyvena įtampoje dėl savo vaikų  gyvybės ir sveikatos.   Abi  V. Simanausko dukros nuolat patiria  stresą, gyvena baimėje.

Virginijus Simanauskas ne vieną kartą kreipėsi dėl socialinio būsto į  Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinio būsto skyriaus vedėją Danguolę Netikšienę,  į Klaipėdos miesto tarybos narį  Vytautą Čepą, į LR Seimo narį Naglį Puteikį, į  seniūnaitį bei tarybos narį Tomą  Meškinį.prašėsi  bei prašėsi į  priėmimą pas miesto merą Vytautą Grubliauską,

Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinio būsto skyriaus vedėja Danguolė Netikšienė  atsakė, kad nesuteiks  socialinio būsto, nes būtų pažeistos teisės asmenų ir šeimų, įrašytų į sąrašą anksčiau už jį, tarp kurių yra motinų ir tėvų, kurie vieni augina vaikus ( taip pat ir našlių). Taip pat  ji paaiškino, kad siūliusi  pasinaudoti nauja paramos būstui forma – būsto nuomos ar išperkamosios nuomos dalies kompensacija. Ar taip atsakydama vedėja D. Netikšienė nesmurtauja, puikiai žinodama, kad nauja paramos būstui forma stringa, nėra norinčių išnuomoti butų.

2017 m. sausio 26 d. V. Simanauskas  kalbėjo apie savo problemą  Klaipėdos miesto tarybos posėdžio metu ir  Klaipėdos miesto taryba nusprendė, kad klausimą turi spręsti Socialinis ir sveikatos  komitetas.  Eilinį kartą D. Netikšienė  pasisakė prieš būsto suteikimą  V. Simanausko šeimai.  Taip pat  V. Simanauskas nebuvo informuotas  ir nepakviestas, kad  išsakytų savo argumentus  komiteto posėdyje.

Mažamečiai vaikai nuolat mato artimoje aplinkoje  girtuokliaujančius  ir triukšmaujančius kaimynus.  Ar tai ne smurtinė aplinka? Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai  pripažįsta, kad vaikai turėtų augti kitokiomis sąlygomis.

Kodėl Vaikų teisių specialistų išvados  nesuteikia pirmenybės sprendžiant problemą, susijusią su  vaikų blogėjančia  psichine sveikata ir nesaugia aplinka?

Ar tik įvykus nelaimei, imsime ieškoti kaltų?

Prašome Seimo taisyti įstatymus, kad į Vaikų teisių  tarnybos rekomendacijas būtų  atsižvelgiama  ir pirmumo teise suteikiamas  būstas,  o šeima su vaikais iškeliama iš  smurtaujančios aplinkos.

Savivaldybė  kol kas nėra arčiau žmogaus. Vietinės valdžios atstovė cituoja įstatymą ir teigia, kad negali padėti vaikams, kurie gyvena smurto aplinkoje.  Tik  Seimas keisdamas įstatymus  įgalins vietinę valdžią realiai spręsti problemas. .

Pagarbiai,

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus  Partaukas

Valdžia 2012 m.  gegužės  mėn. 17 d.  Garliavoje     pademonstravo   brutalią jėgą ir  spec. pajėgų  pagalba parodė, kad yra pranašesnė, galingesnė už piliečius.   240 policininkų,  įsiveržę  į privatų kiemą, atseit,  vykdydami teismo sprendimą, pagal išankstinį  nurodymą  instruktažo metu  sumušė žmones ir, naudodami smurtą,   paėmė vaiką, nors  teismo sprendimas neleido naudoti smurtą  prieš vaiką.   Ginkluoti iki ausų policininkai bananais mušė piliečius,  pastato viduje išjungė visas kameras.  Seimo inicijuotai komisijai  parodė iš konteksto išimtą 12 sekundžių trukmės filmuotą medžiagą. Šis pavyzdys rodo, kad kas turi valdžią, tas gali smurtauti ir nebus nubaustas.

Šiomis dienomis Seimas skubos tvarka priėmė   LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisą, kurioje apibrėžė keturias smurto prieš vaikus formas: fizinį, psichologinį ir seksualinį smurtą bei nepriežiūrą.   Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas keičiamas, siekiant geriau apsaugoti vaikus nuo tėvų smurto, bet ne nuo įvairių valdiškų institucijų. 

Jei LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisose rašoma tik apie tėvų smurtavimą prieš vaikus, bet  ne  apie valdžios  atstovų  nuolatinį  galių demonstravimą,  tai galime daryti išvadą, kad išnykus vienam smurtavimo grandinės segmentui, o tai tėvų valdžios demonstravimui, neišnyks smurtas prieš vaikus, nes Lietuvoje valdžia ir toliau gali  naudoti prieš juos fizinį, psichologinį, seksualinį smurtą.  Teisinės ir kitų valdžios struktūrų galių demonstravimas leidžia teigti, kad nebus apsaugoti vaikai,  kuriuos pardavinėja motinos aukštų pareigūnų seksualiniams poreikiams tenkinti.  

Mes, piliečiai,  matome ir girdime, kaip valdžia  kasdien demonstruodama  savo galias  institucijų pagalba,  tyčiojasi  iš žmogiškumo.  Priimtos  pataisos  dėl LR Vaiko teisių tik dar kartą parodė, jog yra dvi Lietuvos,  t. y.,  piliečiai, kuriems apribojamos teisės, ir  valdžia, kuri gali  prieš vaikus smurtauti teisėtai. Stebėdami šalies  gyvenimą,  drąsiai galime  teigti, kad   valdžios institucijos sąmoningai  daro  žalą  mūsų valstybei. 

Ateisime ir kovo 17 d., nes  ir toliau  išlieka visuomenės niekinimas, patyčios iš žmonių, įvairių valstybinių, savivaldybės institucijų valdžios galių demonstravimas  prieš piliečius, prieš vaikus. 

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJOS KLAIPĖDOS ATSTOVYBĖ

 LR  Seimo  socialinių reikalų ir darbo komitetui

LR Socialinių reikalų ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui

PRAŠYMAS PADĖTI SKURDŽIAUSIAI GYVENANTIEMS

2017-01-31

Klaipėda

 2016m. gruodžio 10 d. vyko Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Klaipėdos atstovybės išplėstinis susirinkimas.

Susirinkimo dalyviai,  remdamiesi savo asmenine patirtimi ir kitų asmenų atsiliepimais, konstatavo, jog socialinės atskirties problemos tokios didelės, kad jas išspręsti   be  Lietuvos Seimo, vyriausybės, Klaipėdos miesto valdžios pagalbos ir palankių sprendimų neįmanoma.

Didžiuliai finansiniai rūpesčiai  užgulė  klaipėdietę, daugiavaikę mamą, neturinčią  žalingų įpročių,  išauginusią  10 dorų piliečių, kuri  išeities ieško ne vieną dešimtmetį, bet atsimuša kaip į sieną.

Šios mamos, užauginusios 10 vaikų, didžiausias skaudulys yra komunalinės skolos, susidariusios,   kai visi pinigai buvo  išleidžiami maistui ir kitiems vaikų poreikiams tenkinti.      Klaipėdos miesto savivaldybė vieną kartą padengė komunalines skolas, bet nedengė antstoliams priskaičiuotų sumų, kurios  susidarė net didesnės negu komunalinės skolos.   Dešimties  vaikų mama mano, jei įmonės, išieškodamos komunalines skolas, kreipiasi  į antstolius ir šie pradeda išieškojimą, tai  vien tik  komunalinių skolų padengimas yra beprasmis pinigų mėtimas. Priimtuose ir patvirtintuose savivaldybių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašuose ( toliau pašalpų tvarkos aprašas) turi būti įteisinta tvarka, kad dengiamos skolos ir  antstoliams . Dėl ydingo Pašalpų tvarkos aprašo daugiavaikė šeima daugiau nei 15 metų neišsikapsto iš skolų, kurios siekia virš 10 tūkstančių eurų. Daugiavaikė mama nutarė, kad vienintelis kelias yra skelbti fizinio asmens bankrotą. Pradėjusi bankroto bylą, iš bankroto administratoriaus sužinojo, jog reikia sumokėti  vienkartinį 1000 eurų mokestį, o po to  iš jos bus išskaičiuojama kas mėnesį po 50 eurų. Ji  vienkartiniai įmokai  sumokėti tokios sumos   neturi, neturi ir artimų giminaičių, kurie galėtų paskolinti. Ką tokiu atveju daryti?

Manome,  kad savivaldybių tarybos, tvirtindamos Pašalpų tvarkos aprašus,  turi įrašyti, jog privalo  sumokėti vienkartinį  bankroto administratoriaus mokestį.

Socialinės pašalpos dydis – 102 eurai žmogui  yra žemiau  skurdo ribos. Šis nustatytas normatyvas yra pasityčiojimas iš žmogiškumo.

Siūlome skubos tvarka keisti, t.y didinti socialinę pašalpą iki 204 eurų vienam žmogui. Tai skatintų žmones ieškotis darbo, nes jie neprarastų savivaldybės socialinio būsto nuomos  kompensacijos, vaikų maitinimo, šilumos ir  kitų lengvatų.

Prašome atsakyti, kada ir  kokių  veiksmų  planuojate imtis, kad būtų įgyvendinti mūsų pasiūlymai.

Susirinkimui pirmininkavusi                Virginija Jurgilevičienė

Susirinkimui sekretoriavęs                    Virginijus Partaukas