Piliečiams

Lietuvos Vyriausiasis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas

Palmira Martinkienė  2017-12-28  parašė straipsnį „Žinomi politikai palaiko NATO priešininkus?“.

Šiame straipsnyje esu  paminėtair aš.  Todėl pirmiausia susiradau Viačeslav Titov  facebooką ir perskaičiau  rusų kalba Edvino Keriko  įrašą: „Ateis laikas ir mes tuos NATO užpakalių laižytojus aikštėse traiškysime!!! ( „Не чего придёт время и мы этих натовских задницо лизов на площадях будем давить!!!“).

Keista, bendraujant su Edvinu nepastebėjau, kad jis būtų aršus NATO priešininkas, koks  atsiskleidė   facebooke.  Taip pat jo paskyroje radau krūvą nuotraukų, kuriose matosi Edvinas. Tiesa ta, kad tose nuotraukose Edvino kita pavardė. Šalia  jo matosi ir draugužis  Antanas.

Norisi paklausti, kodėl Edvinas vieną kalba, gyvai bendraudamas, ir kitoks  pasirodo facebooke?  Istorijai, o gal būt  prokuratūrai paliksime išsiaiškinti kodėl grasina mus  traiškyti.

Palmira Martinkienė nutarė viešai pakomentuoti  Arūno Marčausko absurdiškus išvedžiojimus  iš jo facebook paskyros  „Klaipėdietiški memai”.  Tuo pačiu ji nusprendė paviešinti apie memo  surastus tariamus priešus,  iš kurių vienas esu aš, Virginija Jurgilevičienė.  Kitas priešas esanti  Nika Puteikienė, kurią,   pagal memą, pažįstu ir su ja bendrauju ne tik virtualioje erdvėje, bet ir realioje aplinkoje.  Priešu tapau todėl, kad palaikinau  V. Titovo 2017-11-21 įrašą, kuriame jis informavo apie    Giedriaus Grabausko, Olego Titorenko ir Žilvino Razmino  vykstantį teismą. Taip, palaikinau, nes man ši teisminė byla yra absurdiška, kadangi piliečius nepagrįstai bandoma padaryti kaltais.

Kai į  Lietuvą iš rytų 1940 m. birželio mėn. įžengė okupantas, tai mūsų  kariuomenė neiššovė nei šovinio. Mano tėvas kaip tik tuo laiku buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kareivis. Dar paauglei  jis pasakojo kaip  karininkus išvežė, o kareiviams buvo liepta nusisegti Lietuvos valstybės ženklus – vyčius, stulpus. Po to juos išsiuntė skusti  bulvių, ką aš ir matau išlikusiose tėvo nuotraukose.  Lietuvą išdavė, pardavė aukščiausio rango karininkas – kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, o ne eiliniai. Mūsų valstybės istorijos pavyzdžiai rodo, kad didžiausią žalą padaro aukščiausi šalies atstovai. Manome, kad šis principas galioja ir šiandien.

Konstitucija   piliečiams garantuoja žodžio laisvę.  Už ką trys vyrai yra teisiami – už nuomonę  ar nesantaikos kurstymą?  Nepasitikėdama žiniasklaida, stebėjau teismo procesą tiesiogiai. Vyrai teisiami už  2-jų  reklaminių lapelių turinį: prieš eurą ir prieš NATO.  Specialistai turėjo nuspręsti, ar yra tuose lapeliuose neapykantos, smurto, kurstymo ginklu versti valdžią.  Ekspertės pažymėjimą turinti   Jūratė Urbonienė neįžvelgė smurto, kurstymo, nesantaikos. Tada buvo pakviestas  Laimutis Laužikas, kuris neturi eksperto pažymėjimo, tačiau šis pilietis padarė išvadas tokias kokių reikėjo, kad vyrus būtų galima teisti. Vieno iš teisiamojo advokatas, atvykusio liudyti L,  Laužiko paklausė, kokia metodika jis vadovavosi  darydamas išvadas, jog lapeliuose yra reikalaujama smurtauti.   Atsakymas nustebino, nes  L. Laužikas pasirodė,   naudojosi  rusų lingvisto  Baranov metodika.  Advokatas pasiteiravo, ką ta metodika turi bendro su lietuvių kalba?  L.  Laužikas pasakė, jog kažkas turi dirbti  nemalonius darbus. Geriau jis būtų atvirai mums, teismo stebėtojams, pasakęs, kad Lietuvos valdžiai reikia  ištikimai tarnaujančių melui.  Melo dėka, kaip ir putino Rusijoje,  galima žmones teisti, nubausti didelėmis piniginėmis bausmėmis, t.y. dar labiau skurdinti piliečius.

Kas iš   Klaipėdos politikų ateina į teismo salę, kas sėdi ir moraliai palaiko žmones, kurie už savo įsitikinimus yra tampomi po teismus. Vienintelis Viačiaslav Titov. Už tai ir palaikinau jo įrašą facebooke.

Šiuo metu esu seniūnaitė. Mano seniūnijoje yra keletas daugiaaukščių namų, kurie buvo pastatyti tarybinių karininkų šeimoms. Šiandien juose   gyvena nemažai rusakalbių. Tokie teismai, kurių tikslas gąsdinti piliečius, daro didžiulę žalą bendruomenei, nes ji dar labiau skaldosi. Rusakabiai  mūsų, lietuvių, bijo, užsidaro, stengiasi nebendrauti. Visuomenės suskaldymas yra didžiulė žala valstybei. A. Marčauskas. ieškodamas priešų, tik dar kartą patvirtina, kad valdžia  nežino kokio piliečio norėtų ir kaip reikia jį ugdyti. Iš mūsų, piliečių, reikalaujama pasmerkti kitaip mąstančius ir iš jų padaryti priešus. Tai  pavojingas reikalavimas, vedantis  tiek į valstybės, tiek į piliečių susinaikinimą.

Valstybės, žiniasklaidos pareiga ne skaldyti piliečius, bet ieškoti bendrų sąlyčio taškų, nes į šį  pasaulį ateiname mylėti ir būti mylimais.  Nesvarbu, ar tu esi lietuvis, ar rusakalbis.

  Manau, kad visada visuomenėje atsiras piliečių, kurie   didžiuosis savo įžvalgomis ieškant priešų. Viešpatie, taip norisi, kad tai būtų tik A. Marčausko problema. Deja, P. Martinkienė paviešindama jo išvadas per žiniasklaidą, nutarė, kad tai ne jo asmeninė, bet  visuomenės problema.

Ko gero,  dėl  Edvino Keriko padaryto įrašo ir A. Marčausko svaičiojimų paviešinimo teks kreiptis į prokuratūrą.

Virginija Jurgilevičienė

Eglutės, kurias  išpuošė visuose miestuose –  džiaugsmas vaikams, o suaugusiems tikėjimas, kad jų gyvenimas turi prasmę.

5 metai ir 7 mėnesiai, kai mergaitė iš Garliavos yra pradanginta. Galimai ir sunaikinta, nes buvo liudininkė pedofilijos byloje.

Susirinkę  Klaipėdoje, Atgimimo  aikštėje, klausėme vienas kito, ar Deimantė gyva, ar jos akytės mato žaliaskarę eglutę?

Vaikai yra mūsų, suaugusių, rūpestis. Visi, kurie lankėmės Garliavoje girdėjome mergaitės prašymą, pasilikti, budėti, nes ji bijo tų, kurie ateidavo pas biologinę motiną ir tenkino savo iškrypusius įgeidžius. Budėjome, tikėjome, kad neišdrįs naudoti smurtą prieš mergaitę ir jos tetą ir senelius. Deja. Išdrįso, iš filmuotos medžiagos matosi,  kad   motina kartu su advokatu neša klykiančią iš skausmo Deimantę.

Valdžia tęsia darbą, kuris  protu nesuvokiamas  – teismų pagalba siekia įbauginti tuos, kurie stebėjo tą ankstų gegužės 17 d. rytą mergaitės ėmimą.

Valdžia savivaliaudama, demonstruodama savo  galias,  niekindama piliečius, kurie siekė tiesos, reikalavo  įrodymų, kad mergaitė gyva,  Kalėdas pavertė skausmo minėjimo diena.

Valdžia, kuri  naudoja  netoleruotinas  priemones, t.y.  bauginimą,  yra laikina. Vaikas, jo  gyvybės tęstinumas, yra amžinas. Todėl ateisime ir 2018 metų sausio mėn. 17 d., nes gyvybė yra  vertinama kaip aukščiausia dorybė. Valdžia     privalo pateikti įrodymus, kad vaikas, kuris yra aktyvus bylos žudikės dalyvis,  yra gyvas.

Į Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto  prašymą atsiliepė dailininkė, Žaliųjų sąjungos pirmininkė Zita Daugintytė. Jos darbus atliktus akvarele išvysite aukcione, kuris vyks 2017-12-16 14 val. Amberton viešbutyje. Surinkti pinigai bus panaudoti Tilžės akto signatarų atminimo lentų pakabinimui.

Dailininkė   yra kilusi iš Kretingos raj. Kūlupėnų. Vaikystėje didžiulį poveikį jai darė tėvas. Jam, tarpukario Lietuvos ūkininkui, nukirsti sveiką, gražų  medį buvo nusikaltimas. Antanas  Daugintis turėjo nemažą plotą miško, kiekvienas medis jam buvo gyvos gamtos stebuklas. Žiūrėti į gamtą, kaip į stebuklą išmokė ir pagranduką – Zitą Daugintytę.

Z. Daugintytė  neatsitiktinai pasuko menininkės keliu. Per meną, per spalvas, per formas  pasakoja mums apie   gamtos unikalumą, jo nepakartojamą  grožį. Zitos Daugintytės gėlės, atliktos akvarele atskleidžia  unikalų reiškinį – žiedo grožį. 

Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas 1991m. vasarą  kreipėsi į Zitą Daugintytę kuri tuo metu jau buvo  Klaipėdos krašto Žaliųjų sąjungos pirmininkė, su prašymu  padėti išsaugoti miesto paplūdimius ir šalia esantį botaninį zoologinį draustinį, kuriame  tarp I-os ir II-os Melnragių  buvo numatyta įkurdinti naftos, chemijos bei suskystintų dujų pramoninį kompleksą.  

Akivaizdu tokiam sumanimui nebuvo lengva  pasipriešinti, reikėjo  analizuoti projektus, organizuoti įvairaus lygio susitikimus, protesto akcijas ir tai viešinti spaudoje, Visuomenės pasipriešinimas prasidėjo nuo bado akcijos, kuri buvo nukreipta prieš pramonės plėtrą minėtame draustinyje.  Šios akcijos metu  buvo surinkta 40 tūkstančių piliečių parašų  nukreiptų prieš minėtas statybas. 

Net keletą metų (1989 m. – 1994 m.) tęsėsi nenutrūkstamos  Žaliųjų sąjungos organizuojamos protesto akcijos prieš taršios pramonės plėtrą miesto paplūdimiuose ir minėtoje Girulių draustinio teritorijoje. Kai pagaliau 1994 m. pavyko  “išstumti” pramoninį kompleksą į Butingę ( neužilgo tas projektas buvo sugrąžintas į Klaipėdą, į dabartinę naftos įmonės teritoriją).

Šiandien klaipėdiečius yra apėmęs nerimas ir apmaudas,  jog Lietuvos valdžia prieš gyventojų valią melu ir manipuliacijomis nutarė plėsti    taršią pramonę  šiaurinėje ir pietinėje miesto dalyse. Gerai suprasdami, kad pietinės dalies gyventojai pateks į taršios pramonės spąstus. 

Mažoji Lietuva, Klaipėda yra unikalus kraštas.  Dailininkė savo šaknimis, per mamos giminę,  yra susijusi su šiuo kraštu.

Z. Daugintytė savo kūryba prisideda prie  Klaipėdos mieste gyvenusių iškilių asmenybių  įamžinimo. 

Sekančiame numeryje skaitykite apie Klaipėdos dailininkus E. Žvaigždiną, R. Borisovą, kurie savo darbais prisidės prie Tilžės akto signatarų įamžinimo.

Klaipėdiečiai, susirinkę į Atgimimo aikštę lapkričio mėn.17d. 12 val.,  pirmiausia tylos minute pagerbė bendražygio, ilgamečio protesto akcijos  dalyvio Algimanto Markaus išėjimą Anapilin. Tylus, visada besišypsantis Algimantas daugiau akcijoje nedalyvaus, todėl  TIESA, noras žinoti TIESĄ  mums, likusiems čia, žemėje, turi rūpėti dar labiau.

Tiesa lieka užribyje, kai skaitai, jog teisme Vytautui ir Laimutei Kedžiams  yra Laimos Stankūnaitės ieškinys  padengti jai padarytą daugiau kaip puse milijono eurų žalą. L. Stankūnaitė mano, kad  jai ir dukrai, kuria atseit seneliai  uždarę namuose nuteikinėjo prieš motiną, kalbėjo apie seksą ir traumuodavo vaiką nuolatiniais gąsdinimais bei grasinimais. Jai, nukentėjusiai,  seneliai turi sumokėti solidžią sumą eurų. Vaikas nebuvo uždarytas namuose, visi, atvykę į Garliavą galėjo bendrauti su mergaite,  klausytis jos muzikavimo ir matyti, kaip ji žaidžia su bendraamžiais. Kodėl L. Stankūnaitė meluoja, kai tūkstančiai tautiečių, o tiek tikrai lankėsi per pedofilijos skandalą Garliavoje,  liudija, jog vaikas nebuvo uždarytas.  L. Stankūnaitė  už pateiktą melą reikalauja pusės milijono eurų.  Kai valstybėje netiesa tampa priemone teisme laimėti bylą, valstybė tampa skuduru.

Kaip mes, Lietuvos piliečiai, turime jaustis, kaip gyventi su netiesa, kurią teisėtvarka,  įvairios jos institucijos savo sprendimais  paverčia tiesa?

Ar mergaitė, kuriai  TIESA buvo vertybė, gali  tokioje valstybėje išlikti gyva? NE.  Todėl seneliams ir nerodo jų anūkės.

Neateiti, tylėti yra gėda. Gėda daryti nusikaltimą prieš teisingumą. Ateisime ir gruodžio mėn 17d.

Sveikatos ir socialinių reikalų komitetas lapkričio mėn. 13d.  svarstė klausimą dėl seniūnaičių išmokų. Socialinių reikalų departamento direktorė Audra Daujotienė pristatė projektą. Administracija siūlė išmokas seniūnaičiams didinti iki 35 Eur per mėnesį. Komiteto nariai sužinoję, jog  Seniūnaičių sueiga nutarė didinti iki 50 Eur per mėnesį, ėmė diskutuoti.  Direktorė pasisakyme teigė, kad seniūnaičių pasiūlymas yra pagrįstas vadovaujantis LR Vietos savivaldos įstatymu. Seniūnaičiai siūlo pravažiavimui  skirti 27 Eur., t.y.  vardinį mėnesinį  bilietą 30-čiai dienų., administracija tik darbo dienoms ir jo kaina – 20 Eur. Seniūnaičių sueigoje, žemiausios savivaldybės grandies atstovai  nustebo, išgirdę, kad jiems siūloma važinėtis tik darbo dienomis, o jei reikės  šeštadienį, sekmadienį – mokės jau iš savo kišenės, nors įvairūs užsiėmimai dažniausiai vyksta išeiginėmis dienomis. Administracija nutarė už telefono ir interneto paslaugas skirti 8 Eur. Seniūnaičiai savo sueigoje nusprendė, kad išmokose turi būti du atskiri mokėjimai: vienas už telefoną, kitas – už internetą. Seniūnaičiai prie savo teikto protokolo pridėjo kainas  iš Klaipėdos viešojo transporto, Tele2, Mezon.

Tarybos narė Vaida Žvikienė pasiūlė pritarti seniūnaičių sueigos siūlymui, t.y.  daryti administracijos pateiktame projekto  sprendime korekciją dėl 50 Eur mėnesiui

Komiteto  pagrindinė misija  yra svarstyti, siūlyti pataisas, keisti, papildyti administracijos teikiamus sprendimų projektus. V. Žvikienės pasiūlymui nepritarė tarybos narys Saulius Liekis. Jam atrodė, kad  komitetas negali koreguoti, pasiūlyti seniūnaičiams išmokų  50 Eur ir teigė, kad reikia balsuoti už  administracijos siūlymą seniūnaičiams skirti  išmokoms 35 Eur. mėnesiui.

Sveikatos ir socialinių reikalų komitetas nepritarė V. Žvikienės pasiūlymui ir balsvo už seniūnaičių išmokas, kurios būtų 35 Eur mėnesiui.  Dėl 50 Eur. išmokų nutarė taip, jog komitetas rekomenduoja Savivaldybės administracijai išanalizuoti seniūnaičių sueigos siūlymo pagrįstumą dėl išmokų seniūnaičiams didinimo iki 50 Eurų per mėnesį ir teikti tarybai.

Seniūnaičiai, kurie  dalyvavo ir stebėjo  Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto posėdį,  ėmė priekaištauti  S. Liekiui, nepritarusiam Reglamento pirmininkės pasiūlymui. Politikas nepatenkintiems seniūnaičiams facebooke atsakė, kad   komitetas negali keisti sprendimo. Jis gali jam nepritarti, teikti pastabas ar protokolinius pavedimus. Tą komitetas ir padarė.

Finansų ir ekonomikos komitete pirmininkas Rimantas Taraškevičius teikė du pasiūlymus svarstomu klausimu. Už  50 Eur išmoka, kuria pasiūlė konservatorius Arūnas Barbšys,  buvo nepritarta. Šio komiteto nariai  balsavo  už 35 Eur.

Pasibaigus posėdžiui iš tarybos nario Arūno Barbšio išgirdome, kad yra labai svarbu, jog pritartų komitetas. Todėl ir siūlė komitetui  pritarti seniūnaičių išmokai, kuri būtų 50 Eur.

Abu komitetai pritarė administracijos teiktam projektui. Tarybos nario Sauliaus  Liekio teiginiai, kad komitetas nieko negali keisti, o gali tik prašyti, neatitinka reglamento nuostatas.

Keista, išrinkome tarybos narį, kuris dalyvauja komitetų posėdžiuose daugiau negu  du metus  ir nežino reglamento, o gal jam yra patogu nežinoti, kad komitetai gali keisti administracijos sprendimus.

Greitai bus metai, kaip norime sužinoti Etikos komisijoje, Ginčų komisijoje, Administraciniame apygardos teisme,  kodėl Klaipėdos miesto mero pavaduotojas save įvardino “tikruoju” bendruomenės atstovu. Skunde trumpai išdėstėme nuostatas, kurias deklaruoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Administracinis teismas.  

Atskirasis skundas dėl administracinės bylos Nr. I-1441-243/2017

Kreipėmės į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kad panaikintų Klaipėdos miesto savivaldybės etikos komisijos ( – toliau Etikos komisija)  sprendimą 2016-12-19 Nr. TAR1-142, kuris buvo priimtas išnagrinėjus  mūsų skundą dėl  Klaipėdos miesto  mero pavaduotojo A. Šulco viešo pasisakymo.  Klaipėdos miesto tarybos posėdyje,  kilus diskusijai dėl to, kad   ruošiant sprendimus yra ignoruojama   miesto bendruomenė pasisakė   mero pavaduotojas:  „Ar žmonės nėra skaitę Konstitucijos? Visi 31 tarybos narys yra tikrieji bendruomenės atstovai. Nėra jokių kitų bendruomenės atstovų pagal Vietos savivaldos įstatymą. Yra tik miesto tarybos nariai, kurie atlieka savo pareigas“.

Etikos komisijos  sprendimą  2016-12-19 Nr. TAR1-142 skundėme dėl to, kad ši komisija,  nedalyvaujant vicemerui ir nesant jo rašytinio atsiliepimo   savo  nutarime įrašė „Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje A.Šulcas kalbėdamas apie tarybos nario statusą rėmėsi LR Vietos savivaldos įstatymu, kurio 22 straipsnio I dalyje nurodyta, kad  „ Savivaldybės tarybos  narys yra Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka savivaldybės nuolatinių gyventojų išrinktas savivaldybės bendruomenės atstovas“.   Iš kur  komisijos nariai, komisijos pirmininkė žinojo, jog  A. Šulcas rėmėsi LR Vietos savivaldos įstatymu 22 str.?  O  gal jis rėmėsi  to paties įstatymo  11 straipsnio 5 punktu, kuris numato būtinybę politikui prisiekti ir taip tapti atseit “tikruoju”  bendruomenės atstovu?  Lieka paslaptimi.  Galimai  ši  komisija turi antgamtinių  galių ir geba skaityti  kito žmogaus  mintis per atstumą?

Mes, Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas ir  Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrija, 2017-01-19 apskundėme Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimą Klaipėdos  miesto savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai (toliau –  Ginčų Komisija) . Ginčų Komisija atsisakė skundą nagrinėti,  kaip nepriskirtiną administracinių ginčų komisijos kompetencijai (AGKĮ 20 str.2d.1p.)

Pagal Ginčų Komisiją, Etikos komisijos sprendimas nėra individualus administracinis aktas. Klaipėdos Apygardos Administracinio teismo (toliau –  Teismas) sprendimu, priimtu   2017 m. balandžio 14d. Administracinėje byloje Nr. 1-755-583/2017,  įsiteisėjusi 2017m. gegužės 16 d. Konstatuojamoje dalyje parašyta, jog „minėto Etikos komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nagrinėjimas yra priskirtinas Klaipėdos  miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos kompetencijai ir  pareiškėjai turėjo teisę skundu  kreiptis  į Administracinių ginčų komisiją“.

Ginčų komisija, vadovaudamasi Teismo  nutartimi priimta   2017 m. balandžio 14d ., pakvietė  mus į posėdį  ir  2017-06-07  priėmė sprendimą Nr. TGK-1 nutraukti bylą dėl pareiškėjų 2017-01-19 skundo kaip nepriskirtiną administracinių ginčų komisijos kompetencijai.

Administracinių ginčų komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis teigia, kad”Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.” Mūsų skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas,  tai konstatuoja įsiteisėjusi  2017 m. gegužės 16d.   Administracinė byla 2017 m. balandžio 14d.  Nr. 1-755-583/2017.

Ginčų komisijos prašėme  panaikinti Etikos komisijos sprendimą 2016-12-19 Nr. TAR1-142 , nes   tiriamoji dalis yra atlikta ne profesionaliai,  t.y. nepateikta kokiu būdu, kokiais keliais  sužinojo mero pavaduotojo nuomonę, jei jis nedalyvavo posėdyje ir nepateikė atsiliepimo raštu.

Etikos komisijos, Ginčų komisijos pasisakymuose, o taip pat dabar ir Teismo vertinimu, „Etikos komisijos sprendimas pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia, nes jame nėra nurodyta jokių pareiškėjams privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų tokį sprendimą priėmusios viešojo administravimo institucijos vardu priimtų sprendimų, galinčių konkrečiai įtakoti pareiškėjų teises ir pareigas“.

Kai prašome, kad  Etikos komisija  iš naujo atliktų tyrimus, t.y. pasikviestų mero pavaduotoją ir iš jo pačio sužinotų  kuo jis rėmėsi kalbėdamas apie  tikruosius bendruomenės atstovus ir, kodėl jis sako, kad  „nėra jokių kitų bendruomenės atstovų“ mums rašo Teismo nutartyje ,  kad  “reikalavimas  konstatuoti , jog politikas pažeidė ar nepažeidė  valstybės politiko elgesio principus, negali būti laikomas  tokį reikalavimą reiškiančių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda  teisė reikalauti politiką nubausti” (Klaipėdos apygardos administracinio teismo  Administracinės bylos Nr. I-1441-243/2017 4 puslapis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 4 straipsnyje  teigiama, jog „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Svarbiausias Lietuvos Respublikos  įstatymas užtikrina  tautos teisę dalyvauti šalies, miesto valdyme teikiant pasiūlymus tiesiogiai, t. y. esame bendruomenės atstovai, kaip ir politikai tik be balso teisės  miesto taryboje.  Politikas save vadintis “tikruoju” bendruomenės atstovu, taip  iškeldamas  save aukščiau bendruomenių ir jų renkamų  atstovų, pav, seniūnaičiai, tokiu būdu jis ignoruoja  teisę tiesiogiai dalyvauti savivaldoje kitoms  bendruomenėms,  savivaldybės gyventojams.  Politikas taip  pažeidžia Konstitucijos garantuojamas teises, pažeidžia įstatymu saugomus interesus. 

Prašome  panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017-11-07 nutartį  byloje Nr. I-1441-243/2017, kadangi  mūsų skundžiamas Etikos komisijos  2016 m. gruodžio 19 d. sprendimasNr. TARI-142 ,  Teismo įsigaliojusiu sprendimu yra laikytinas  savivaldybės administravimo subjekto priimtu individualiu administraciniu  aktu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme II skirsnyje  4 straipsnyje  2 dalyje rašoma, kad administraciniai teismai nusprendžia dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo;

Virginija Jurgilevičienė

Virginijus Partaukas

Tėvas, kai buvau mokinė,  reikalaudavo  taupyti sąsiuvinius ir kitas mokyklines priemones. Manau todėl, kad Jo vaikystė buvo sunki. Senelis, kurį visi vadindavome tėvuku,  buvo našlaitis ir   savo darbinę veiklą pradėjo kaip  kumetis. Vyresnieji vaikai, o  jų tarpe ir Tėvas, nuo vaikystės dirbo – žinių sėmėsi tik vėlų rudenį. Tėvas  pasakojo, kad klasėje buvo mažiausias. Mokytoja jį pasikviesdavo į priekį ir kaip gerą, pažangų mokinį rodydavo ūkininkų vaikams. Tėvas prisimena, jog ūgiu ir metais didesni vaikai matematikoje nesusigaudydavo, o jis  matematinius uždavinius įveikdavo greičiausiai. Baigęs keturias klases, toliau nesimokė, nes išėjo dirbti. Įsidarbino durpyne,  kadangi ten  mokėjo daugiau negu ūkininkai. Nusipirko dviratį, o tarpukaryje apie  1938 metus dviratis prilygo mašinai. Per vieną durpių griūti, susilaužė koją. Ligoninėje chirurgas pasiūlė koją nupjauti, nes lūžis buvo pavojingas. Tėvas atsisakė operacijos, reikalavo  gipsuoti. Koja sugijo, tačiau ligoninėje praėjo šauktinio į kariuomenę laikotarpis. Į Lietuvos kariuomenę buvo pašauktas metais vėliau – 1939. Jei tėvui nebūtų lūžusi koja, tai karinę tarnybą būtų baigęs  iki  Tarybų sąjungos okupacijos.

Kodėl turėjo nusilaužti  koją? Kodėl turėjo išeiti į kariuomenę metais vėliau? Kodėl pasyviai, prieš savo valią dalyvavo   Lietuvos armijos sunaikinime ir buvo priverstas tarnauti Tarybinėje armijoje?  Klausymų ‘kodėl’ daug? Atsakymas vienas –  nuo likimo nepabėgsi.

Šiandien susipažinusi su Tėvo baudžiamąja byla, kurioje tyrimą atliko NKVD, pasiklausiusi  Klaipėdos universiteto istoriko Hektoro Vitkaus, turiu ginti  tėvą nuo nepagrįstų kaltinimų. Tėvas 1941m. liepos mėn. dezertyravo  iš  Tarybinės kariuomenės ir grįžo  į Telšius. Telšiuose gyvi, neseni  prisiminimai apie Rainių žudynes. Rainių žudynių dalyvis – Nachmanas Dušanskis,  kuris asmeniškai tardė  taip pat ir vieną iš paskutinių partizanų Adolfą Ramanauską – Vanagą.  Tardymo rezultatas atsispindi ištraukoje iš A. Ramanausko medicininio akto: “Pooperacinė diagnozė: trauminis šokas. Didelės kapšelio žaizdos, kapšelio turinio (sėklidžių ir sėklinių latakų) nebuvimas. Smarkus kraujavimas. Durtinės smeigiamosios žaizdos dešiniojoje akyje.”

Tėvas Telšiuose susitinka buvusi Lietuvos armijos karininką Nakutį su kuriuo tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir tarybinėje armijoje. Karininkas priekaištavo, kad Tėvas yra nebaigęs tarnybos Lietuvos kariuomenėje ir  todėl turįs atlikti pareigą Tėvynei  būryje „Savi saugo“.

Už tarnystę būryje „Savi saugo“ Jonas Skrodenis buvo nuteistas ir turėjo  lageryje praleisti  25 metus.  NKVD byloje  liudytoja F. I. Kybartienė teigė, jog ji matė, kaip 1941m. rudenį J. Skrodenis sėdėjo viename iš vežimų, kuriuose buvo vežamos žydės, vaikai ir jų turtas.  Konvojavimas, kuriame dalyvavo „Savi saugo“ būriai yra  priskiriamas žydų šaudymui.  Kodėl konvojavimas, t,y, pervežimas, lydėjimas iš vieno darbo  objekto į kitą  vietą, yra prilyginimas  šaudymui? Manome, kad  net konvojavimas  į sušaudymo vietą  negali būti prilyginamas žydų šaudymui, tai turėtų būti vadinama talkininkavimu vykdant  nusikaltimą. 

 Arkadijaus Vinokuro knygos „Mes nežudėme“ pristatyme  išgirdau, kad net Nepriklausomos Lietuvos teismai konvojavimą priskiria žydų šaudymui.  Tai absurdas, tai žmonių kvailinimas ir bukinimas. Kodėl leidžiame  N. Dušanskio bendražygiams vadovauti mūsų teismams, skleisti melagingas žinias, perteklinius kaltinimus?

Ponios Kybartienės antras liudijimas  yra apie tai, jog girdėjusi, kad  J. Skrodenis susipykęs dėl  žydų aukso su sukilėliu  Gedeminu, jį nušovęs. Šis liudijimas tik patvirtina, kad Tarybinė santvarka buvo paruošusi mąstymo klišes. Pagal tarybinę propagandą  į „Savi saugo“ būrį stojo tik žydų aukso ištroškę jaunuoliai. Tarybinės žiniasklaidos, istorikų buvo nutylima tiesa, jog  Tarybų sąjunga Lietuvos karius prievarta padarė Tarybinės armijos kareiviais.  Neviešinama, jog pirmosiomis karo dienomis buvo išduodami šautuvai  su vienu šoviniu, – apsupus vokiečių  kariams, nusišauti. Draudžiama buvo kalbėti, o dabar nutylima, kad būriai „Savi saugo“ buvo steigiami, jog padėtų apsiginti nuo raudonojo maro, vidaus tvarkai palaikyti, o ne žydams šaudyti.

Kodėl  šių dienų žiniasklaida, teisėtvarka, istorikai, valdžia, akademinė visuomenė    vadovaujasi sukurtomis vertinimo  klišėmis tų, kurie dirbo tarybinėje NKVD sistemoje, kurie naudojo  žiaurius tardymo, gąsdinimo  metodus? 

Negalima toleruoti melo, šmeižto, netiesos apie jaunuolius   tarnavusius būriuose “Savi saugo”. 

Lietuvos pajūriui iškilo grėsmė būti sunaikintam dėl uosto plėtros. Dėl to peržiūrėjome laikraščiuose “Klaipėda”, “Vakarų ekspresas”, “Literatūra ir menas” bei kt. aprašytą  klaipėdiečių kovą dėl Melnragės nuo sąjūdžio laikų iki 2000 metų. 

1992m. rugpjūčio mėn. 15d. laikraštyje “Klaipėda”  str. “Prisiekiu prieš Tautą, Tėvynę, Dievą” parašyta “užsieniečiai iš Sankt Peterburgo suprojektavo “moderniškesnį – atviroje jūroje, kas leis nekliudomai teršalams plėstis pakrante šiaurės kryptimi.” Apie  norą statyti išorinį uostą taip pat  skaitome   1995-11-18 laikraštyje “Klaipėda”  Zitos Daugintytės str.  “Grėsmės akivaizdoje…” Autorė rašė,  jog  “pasirenkant Melnragės variantą, t.y. rekonstruojant senąją įmonę, buvo numatyta statyti naują 900 m. ilgio prieplauką nuo šiaurinio molo į Girulių pusę  (“Klaipėda” 1991-05-15). 

Pirmasis viešas susirinkimas buvo   skirtas  naftos įmonės rekonstrukcijai Melnragėje. Jis  įvyko 1990m. vasario mėn. 7d. Jį surengė  Žaliųjų sąjunga  adresu S. Daukanto g. 9. Šiame susirinkime griežtai buvo pasisakyta prieš rusiško mazuto ir degalų ( benzino, gazolio) eksporto  įmonės statybą.  Po to įvyko apskrito stalo diskusija Klaipėdos miesto valdžios namuose, tada jie vadinosi Vykdomasis komitetas. Apie susitikimą išsamiai aprašė žurnalistė A. Žičkuvienė straipsnyje „ Naftos eksporto įmonė“ laikraštyje „Lietuvos žvejys“ ( 1990-03-03).

Nevyriausybinė organizacija “Žaliųjų sąjunga”, kuriai pasiaukojančiai vadovavo Zita Daugintytė, daug metų kovojo su valdžios ketinimais sunaikinti Lietuvos pajūrį. Ši organizacija vykdė įvairias protesto akcijas, rinko parašus  kad vyriausybė anuliuotų 1991-09-16 Nr.384 nutarimą, kuriuo buvo nuspręsta “statyti Klaipėdos naftos eksporto įmonę teritorijoje tarp Melnragės I ir II gyvenviečių ir Klaipėdos rajono Labrenciškių kaimo.  Žaliųjų sąjungos pirmininkė Z. Daugintytė rinko informaciją ir  viešino ją, pirmiausia apie naujos naftos eksporto  bazės statybą.  Statyba turėjo vykti šalia miesto ligoninių. Tie, kurie stūmė nauja naftos kompleksą  jos teiginių  negalėjo paneigti. Pav., Klaipėdos naftos įmonės statyboms direktorius R. Jautžemis sakė , kad reikės iškirsti 60-80 ha miško.  Naftos įmonės direktorius Martinas Gusiatinas,  teigė, kad reikės iškirsti  40ha miško. Jam oponuojanti Žaliųjų sąjungos pirmininkė  tvirtino,  jog planuojama statyti naują įmonę, kuriai bus reikalingi milžiniški rezervuarai kelių rūšių sunkiųjų ir dvylikai rūšių skaidriųjų produktų laikymui, perpumpavimo stotys, komunikacijos, privažiavimo takai geležinkeliams,  teritorijos vamzdynams,  tam tikslui bus  iškirsta  apie 200ha miško. Šis miškas, kuriame vien pušys,  yra paveldas.  Po ilgų metų nenutrūkstamo  klaipėdiečių triūso,  gausybės  protestų  buvo atsisakyta nuo grėsmingų sumanymų. 

Žaliųjų sąjungos pirmininkė buvo teisi sakydama, jog bus paaukoti milžiniški žalieji plotai.  Tie, kurie stumia uosto plėtros 4-ąjį variantą,  šiandien  teigia, jog iškirs  240 ha miško. Pagal numatomus miško kirtimus, drąsiai galime tvirtinti, jog grąžinamas 1990 metais stumtas  uosto plėtros variantas.

Kitas argumentas, kurį naudojo uosto plėtros šalininkai buvo, jog naujojo uosto statyba taps Nepriklausomybės garantu, nereikės naftos produktais apsirūpinti tik per Rusiją. Teiginiai dėl Nepriklausomybės buvo tik iš piršto išlaužti. Žaliųjų sąjungos pirmininkė  prašė atkreipti dėmesį į Naftos įmonės direktoriaus M. Gusiatino viešą pasisakymą, kurį atspausdino „Vakarų ekspresas“ 1992-04-04 straipsnyje „Pavadinimas jau yra“. Laikraštis rašė, jog konferencijos metu M. Gusiatinas pasakė,  kad įmonės statyboje bei eksploatavime  Rusijai siūloma būti kompanionais  ir įsigyti 20% akcijų. Įdomus faktas, kuris sako, kad 1990 metais išorinio uosto Melnragėje iniciatorius buvo Rusija.  Lietuvai priklausantys ir  „Vniešekonombank“ esantys 95 milijonai dolerių pervedami tik Klaipėdos naftos eksporto įmonės rekonstrukcijai.

Leningrade dar sovietmečiu, o tai  1967 m. buvo paruošti perspektyviniai prekybinio uosto plėtros planai. Tam pasipriešino  tarybinės Lietuvos valdžia. Klaipėdos kraštovaizdis, Baltijos jūros krantai  būtų buvę sunaikinti negrįžtamai. Klaipėda turėjo pakankamai gyventojų kalbančių rusiškai, po prekybos uosto rekonstrukcijos rusakalbiai būtų nustelbę lietuvaičius. Kodėl tarybinių laikų plėtros planai  buvo sugrąžinti 1990 metais? Kodėl  svetimos valstybės sukurti planai , nepasisekus juos įgyvendinti  1967 m. ir 1990 m. yra  grąžinami 2017 metais? 

Okupantams nerūpėjo ir neskaudėjo galvos dėl pajūrio, dėl miško, todėl ir  sukūrė antilietuvišką projektą. Tarybiniams specialistams vienodai atrodė, kad  keisis bangolaužių kryptis, kad povandeninės srovės sunaikins  visą pajūrio ruožą nuo Klaipėdos iki Palangos. Bet skaudžiausia, kad tarybinių laikų pseudoprojektus grąžino, tiesa, mums, piliečiams, teigdami, kad  juos  ruošė užsienio specialistai iš JAV „ Fluor Daniel“ ir kt. 1993 metais. Apie šių dienų stumiamą  Uosto bendrąjį planą teigiama taip, kad jį rengė trijų bendrovių konsorciumas – UAB „Sweco Lietuva“, UAB „Kelprojektas“ ir UAB „Urbanistika“. Toks dokumentas rengiamas pirmą kartą uosto istorijoje.

Mielieji, rūbeliai seni, tikslai  seni, užsakovai seni – tik įgyvendintojai nauji. 

Šiandien, t.y spalio 26d.,   Klaipėdos valstybinio  jūrų uosto direkcija pasikvietė  pokalbiui asociaciją Klaipėdos žalieji.   Kadangi esu seniausios Klaipėdoje veikiančios organizacijos „Žaliųjų sąjunga“tarybos  narė, nutariau sudalyvauti ir aprašyti susitikimą.

Pasirodo, taip lengvai nepateksi. Lietuvos jūrų uosto direkcija iš vakaro paprašė  dalyvių sąrašo. Likau nesupratusi, kodėl?  Ar tai karinis objektas? O gal pavojingas sveikatai,  todėl gali neužtekti dujokaukių?

Manau, kad  Uosto direkcijos ir Klaipėdos žaliųjų  bendru sutarimu nebuvau įleista  į susitikimą.

Lietuvos jūrų direkcija žaidžia negražius žaidimus. Skaldo Klaipėdos bendruomenę. Skaldyk ir valdyk yra okupanto taisyklė.   Kodėl valstybinė įstaiga įsivedė okupantams būdingą bendravimo su visuomene taisyklę?

Direkcija dėl uosto plėtros  organizuoja susitikimus  atskirai, t.y., Melnragės gyventojams, Pietinio rajono žmonėms,  Vitės kvartalui, nevyriausybinėms organizacijoms. Nepatinka, pyksta, kai melnragiškiai atvyksta klausytis ką kalba uostininkai pietinio rajono gyventojams. Direkcijos atstovas įspėja, kad susitikimas su pietinio rajono gyventojais, jei melnragiškiai užduoda kausimą, ar pasisako.

Ketvirtas uosto plėtros variantas apima visą Klaipėdą, todėl visi klaipėdiečiai turi žinoti, kokios statybos vyks jūroje ir mariose. Mums, klaipėdiečiams, tegul „nekabina makaronų“ apie ekonominį stebuklą. Jei per 27 Nepriklausomybės metus  sugebėjome  užimti  tik 25 vietą Europos sąjungoje, tai uostas ir dar Laisvajai ekonominei zonai prijungtos teritorijos – ekonomikos gelbėtojais netaps.  Šis projektas,  galimai, tik dar labiau  nuskurdins Lietuvos gyventojus, nes iki šios dienos nežinomi investuotojai, nežinomas ekonominis ir ekologinis įvertinimas, kitaip tariant,  bus kaip visada, pastatysime, o tada pažiūrėsime. Kas gali paneigti, kad  tai bus tik eilinis pinigų plovimas.

Klaipėdiečiai tik susivieniję sugebės apginti pajūrį ir marias nuo PAVOJINGŲ taršalų, nuo  neparemtų faktais, ekonominiais paskaičiavimais  pažadų.

Klaipėdiečiai  jau 65 kartą  atėjo į pagrindinę miesto aikštę pasakyti, kad  17 diena Lietuvai tapo smurto simboliu.  Prieš  5 metus ir penkis mėnesius Lietuvos valdžia nutarė, kad gali jėga iš senelių paimti mergaitę.

Garliavoje, Klonio gatvėje  kaimynai, Lietuvos žmonės matė Deimantę:   lakstančią, žaidžiančią, bendraujančią. Kur mergaitė šiandien? Viskas pasakyta klaipėdietės plakate “Deimantėle,  seneliai Kedžiai  tave myli ir laukia sugrįžtant į gimtuosius namus”. Lietuvos  teisėtvarkos institucijų priimtas sprendimas –  jėga  išplėšti vaiką iš  saugios, mylinčios aplinkos iki šios dienos yra pūliuojanti žaizda.

Šių dienų teisėsauga tyčiojasi iš žmonių, kuriems pedofilijos skandalas yra ne fikcija, bet šlykšti tikrovė.   Mūsų  teisėtvarka siekia įrodyti, kad mergaitę prižiūrėjo  blogo linkintys  seneliai, kaimynė, Lietuvos žmonės.

Seneliai laukia savo anūkės, laukia iš jos žinios. Valdžia tyli. Bylos, kurias sukurpė  prokuratūra, teismuose tampa niekinėmis. Liudininkai atsisako savo parodymų. Kas užsakė ir kodėl prokuratūra sutiko nagrinėti  parodijoms prilygstančias  bylas?

Lietuvos valdžios kėslai susidoroti su seneliais tik patvirtina, jog teisėtvarka yra pedofilų įtakoje. Matomai jie taip elgiasi dar ir todėl, kad  byla –  žudikė ir  susidorojama  ne tik su pedofilijos  liudininkais, bet ir  artimaisiais. 

Tylėti, nematyti kas vyksta Lietuvoje  negalima. Lietuvos teisėtvarka šiandien tyčiojasi iš pedofilijos aukų, rytoj  ims persekioti, kelti bylas  kiekvienam  teigiančiam, kad Lietuvos valdžią užgrobė dėdės,  turintys lytinį potraukį vaikams.

Ateisime ir lapkričio 17d.  Iškrypėliai  negali okupuoti   Lietuvos. VAIKAI   negali būti jų žaisliukais.