Piliečiams

Tėvas, kai buvau mokinė,  reikalaudavo  taupyti sąsiuvinius ir kitas mokyklines priemones. Manau todėl, kad Jo vaikystė buvo sunki. Senelis, kurį visi vadindavome tėvuku,  buvo našlaitis ir   savo darbinę veiklą pradėjo kaip  kumetis. Vyresnieji vaikai, o  jų tarpe ir Tėvas, nuo vaikystės dirbo – žinių sėmėsi tik vėlų rudenį. Tėvas  pasakojo, kad klasėje buvo mažiausias. Mokytoja jį pasikviesdavo į priekį ir kaip gerą, pažangų mokinį rodydavo ūkininkų vaikams. Tėvas prisimena, jog ūgiu ir metais didesni vaikai matematikoje nesusigaudydavo, o jis  matematinius uždavinius įveikdavo greičiausiai. Baigęs keturias klases, toliau nesimokė, nes išėjo dirbti. Įsidarbino durpyne,  kadangi ten  mokėjo daugiau negu ūkininkai. Nusipirko dviratį, o tarpukaryje apie  1938 metus dviratis prilygo mašinai. Per vieną durpių griūti, susilaužė koją. Ligoninėje chirurgas pasiūlė koją nupjauti, nes lūžis buvo pavojingas. Tėvas atsisakė operacijos, reikalavo  gipsuoti. Koja sugijo, tačiau ligoninėje praėjo šauktinio į kariuomenę laikotarpis. Į Lietuvos kariuomenę buvo pašauktas metais vėliau – 1939. Jei tėvui nebūtų lūžusi koja, tai karinę tarnybą būtų baigęs  iki  Tarybų sąjungos okupacijos.

Kodėl turėjo nusilaužti  koją? Kodėl turėjo išeiti į kariuomenę metais vėliau? Kodėl pasyviai, prieš savo valią dalyvavo   Lietuvos armijos sunaikinime ir buvo priverstas tarnauti Tarybinėje armijoje?  Klausymų ‘kodėl’ daug? Atsakymas vienas –  nuo likimo nepabėgsi.

Šiandien susipažinusi su Tėvo baudžiamąja byla, kurioje tyrimą atliko NKVD, pasiklausiusi  Klaipėdos universiteto istoriko Hektoro Vitkaus, turiu ginti  tėvą nuo nepagrįstų kaltinimų. Tėvas 1941m. liepos mėn. dezertyravo  iš  Tarybinės kariuomenės ir grįžo  į Telšius. Telšiuose gyvi, neseni  prisiminimai apie Rainių žudynes. Rainių žudynių dalyvis – Nachmanas Dušanskis,  kuris asmeniškai tardė  taip pat ir vieną iš paskutinių partizanų Adolfą Ramanauską – Vanagą.  Tardymo rezultatas atsispindi ištraukoje iš A. Ramanausko medicininio akto: “Pooperacinė diagnozė: trauminis šokas. Didelės kapšelio žaizdos, kapšelio turinio (sėklidžių ir sėklinių latakų) nebuvimas. Smarkus kraujavimas. Durtinės smeigiamosios žaizdos dešiniojoje akyje.”

Tėvas Telšiuose susitinka buvusi Lietuvos armijos karininką Nakutį su kuriuo tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir tarybinėje armijoje. Karininkas priekaištavo, kad Tėvas yra nebaigęs tarnybos Lietuvos kariuomenėje ir  todėl turįs atlikti pareigą Tėvynei  būryje „Savi saugo“.

Už tarnystę būryje „Savi saugo“ Jonas Skrodenis buvo nuteistas ir turėjo  lageryje praleisti  25 metus.  NKVD byloje  liudytoja F. I. Kybartienė teigė, jog ji matė, kaip 1941m. rudenį J. Skrodenis sėdėjo viename iš vežimų, kuriuose buvo vežamos žydės, vaikai ir jų turtas.  Konvojavimas, kuriame dalyvavo „Savi saugo“ būriai yra  priskiriamas žydų šaudymui.  Kodėl konvojavimas, t,y, pervežimas, lydėjimas iš vieno darbo  objekto į kitą  vietą, yra prilyginimas  šaudymui? Manome, kad  net konvojavimas  į sušaudymo vietą  negali būti prilyginamas žydų šaudymui, tai turėtų būti vadinama talkininkavimu vykdant  nusikaltimą. 

 Arkadijaus Vinokuro knygos „Mes nežudėme“ pristatyme  išgirdau, kad net Nepriklausomos Lietuvos teismai konvojavimą priskiria žydų šaudymui.  Tai absurdas, tai žmonių kvailinimas ir bukinimas. Kodėl leidžiame  N. Dušanskio bendražygiams vadovauti mūsų teismams, skleisti melagingas žinias, perteklinius kaltinimus?

Ponios Kybartienės antras liudijimas  yra apie tai, jog girdėjusi, kad  J. Skrodenis susipykęs dėl  žydų aukso su sukilėliu  Gedeminu, jį nušovęs. Šis liudijimas tik patvirtina, kad Tarybinė santvarka buvo paruošusi mąstymo klišes. Pagal tarybinę propagandą  į „Savi saugo“ būrį stojo tik žydų aukso ištroškę jaunuoliai. Tarybinės žiniasklaidos, istorikų buvo nutylima tiesa, jog  Tarybų sąjunga Lietuvos karius prievarta padarė Tarybinės armijos kareiviais.  Neviešinama, jog pirmosiomis karo dienomis buvo išduodami šautuvai  su vienu šoviniu, – apsupus vokiečių  kariams, nusišauti. Draudžiama buvo kalbėti, o dabar nutylima, kad būriai „Savi saugo“ buvo steigiami, jog padėtų apsiginti nuo raudonojo maro, vidaus tvarkai palaikyti, o ne žydams šaudyti.

Kodėl  šių dienų žiniasklaida, teisėtvarka, istorikai, valdžia, akademinė visuomenė    vadovaujasi sukurtomis vertinimo  klišėmis tų, kurie dirbo tarybinėje NKVD sistemoje, kurie naudojo  žiaurius tardymo, gąsdinimo  metodus? 

Negalima toleruoti melo, šmeižto, netiesos apie jaunuolius   tarnavusius būriuose “Savi saugo”. 

Lietuvos pajūriui iškilo grėsmė būti sunaikintam dėl uosto plėtros. Dėl to peržiūrėjome laikraščiuose “Klaipėda”, “Vakarų ekspresas”, “Literatūra ir menas” bei kt. aprašytą  klaipėdiečių kovą dėl Melnragės nuo sąjūdžio laikų iki 2000 metų. 

1992m. rugpjūčio mėn. 15d. laikraštyje “Klaipėda”  str. “Prisiekiu prieš Tautą, Tėvynę, Dievą” parašyta “užsieniečiai iš Sankt Peterburgo suprojektavo “moderniškesnį – atviroje jūroje, kas leis nekliudomai teršalams plėstis pakrante šiaurės kryptimi.” Apie  norą statyti išorinį uostą taip pat  skaitome   1995-11-18 laikraštyje “Klaipėda”  Zitos Daugintytės str.  “Grėsmės akivaizdoje…” Autorė rašė,  jog  “pasirenkant Melnragės variantą, t.y. rekonstruojant senąją įmonę, buvo numatyta statyti naują 900 m. ilgio prieplauką nuo šiaurinio molo į Girulių pusę  (“Klaipėda” 1991-05-15). 

Pirmasis viešas susirinkimas buvo   skirtas  naftos įmonės rekonstrukcijai Melnragėje. Jis  įvyko 1990m. vasario mėn. 7d. Jį surengė  Žaliųjų sąjunga  adresu S. Daukanto g. 9. Šiame susirinkime griežtai buvo pasisakyta prieš rusiško mazuto ir degalų ( benzino, gazolio) eksporto  įmonės statybą.  Po to įvyko apskrito stalo diskusija Klaipėdos miesto valdžios namuose, tada jie vadinosi Vykdomasis komitetas. Apie susitikimą išsamiai aprašė žurnalistė A. Žičkuvienė straipsnyje „ Naftos eksporto įmonė“ laikraštyje „Lietuvos žvejys“ ( 1990-03-03).

Nevyriausybinė organizacija “Žaliųjų sąjunga”, kuriai pasiaukojančiai vadovavo Zita Daugintytė, daug metų kovojo su valdžios ketinimais sunaikinti Lietuvos pajūrį. Ši organizacija vykdė įvairias protesto akcijas, rinko parašus  kad vyriausybė anuliuotų 1991-09-16 Nr.384 nutarimą, kuriuo buvo nuspręsta “statyti Klaipėdos naftos eksporto įmonę teritorijoje tarp Melnragės I ir II gyvenviečių ir Klaipėdos rajono Labrenciškių kaimo.  Žaliųjų sąjungos pirmininkė Z. Daugintytė rinko informaciją ir  viešino ją, pirmiausia apie naujos naftos eksporto  bazės statybą.  Statyba turėjo vykti šalia miesto ligoninių. Tie, kurie stūmė nauja naftos kompleksą  jos teiginių  negalėjo paneigti. Pav., Klaipėdos naftos įmonės statyboms direktorius R. Jautžemis sakė , kad reikės iškirsti 60-80 ha miško.  Naftos įmonės direktorius Martinas Gusiatinas,  teigė, kad reikės iškirsti  40ha miško. Jam oponuojanti Žaliųjų sąjungos pirmininkė  tvirtino,  jog planuojama statyti naują įmonę, kuriai bus reikalingi milžiniški rezervuarai kelių rūšių sunkiųjų ir dvylikai rūšių skaidriųjų produktų laikymui, perpumpavimo stotys, komunikacijos, privažiavimo takai geležinkeliams,  teritorijos vamzdynams,  tam tikslui bus  iškirsta  apie 200ha miško. Šis miškas, kuriame vien pušys,  yra paveldas.  Po ilgų metų nenutrūkstamo  klaipėdiečių triūso,  gausybės  protestų  buvo atsisakyta nuo grėsmingų sumanymų. 

Žaliųjų sąjungos pirmininkė buvo teisi sakydama, jog bus paaukoti milžiniški žalieji plotai.  Tie, kurie stumia uosto plėtros 4-ąjį variantą,  šiandien  teigia, jog iškirs  240 ha miško. Pagal numatomus miško kirtimus, drąsiai galime tvirtinti, jog grąžinamas 1990 metais stumtas  uosto plėtros variantas.

Kitas argumentas, kurį naudojo uosto plėtros šalininkai buvo, jog naujojo uosto statyba taps Nepriklausomybės garantu, nereikės naftos produktais apsirūpinti tik per Rusiją. Teiginiai dėl Nepriklausomybės buvo tik iš piršto išlaužti. Žaliųjų sąjungos pirmininkė  prašė atkreipti dėmesį į Naftos įmonės direktoriaus M. Gusiatino viešą pasisakymą, kurį atspausdino „Vakarų ekspresas“ 1992-04-04 straipsnyje „Pavadinimas jau yra“. Laikraštis rašė, jog konferencijos metu M. Gusiatinas pasakė,  kad įmonės statyboje bei eksploatavime  Rusijai siūloma būti kompanionais  ir įsigyti 20% akcijų. Įdomus faktas, kuris sako, kad 1990 metais išorinio uosto Melnragėje iniciatorius buvo Rusija.  Lietuvai priklausantys ir  „Vniešekonombank“ esantys 95 milijonai dolerių pervedami tik Klaipėdos naftos eksporto įmonės rekonstrukcijai.

Leningrade dar sovietmečiu, o tai  1967 m. buvo paruošti perspektyviniai prekybinio uosto plėtros planai. Tam pasipriešino  tarybinės Lietuvos valdžia. Klaipėdos kraštovaizdis, Baltijos jūros krantai  būtų buvę sunaikinti negrįžtamai. Klaipėda turėjo pakankamai gyventojų kalbančių rusiškai, po prekybos uosto rekonstrukcijos rusakalbiai būtų nustelbę lietuvaičius. Kodėl tarybinių laikų plėtros planai  buvo sugrąžinti 1990 metais? Kodėl  svetimos valstybės sukurti planai , nepasisekus juos įgyvendinti  1967 m. ir 1990 m. yra  grąžinami 2017 metais? 

Okupantams nerūpėjo ir neskaudėjo galvos dėl pajūrio, dėl miško, todėl ir  sukūrė antilietuvišką projektą. Tarybiniams specialistams vienodai atrodė, kad  keisis bangolaužių kryptis, kad povandeninės srovės sunaikins  visą pajūrio ruožą nuo Klaipėdos iki Palangos. Bet skaudžiausia, kad tarybinių laikų pseudoprojektus grąžino, tiesa, mums, piliečiams, teigdami, kad  juos  ruošė užsienio specialistai iš JAV „ Fluor Daniel“ ir kt. 1993 metais. Apie šių dienų stumiamą  Uosto bendrąjį planą teigiama taip, kad jį rengė trijų bendrovių konsorciumas – UAB „Sweco Lietuva“, UAB „Kelprojektas“ ir UAB „Urbanistika“. Toks dokumentas rengiamas pirmą kartą uosto istorijoje.

Mielieji, rūbeliai seni, tikslai  seni, užsakovai seni – tik įgyvendintojai nauji. 

Šiandien, t.y spalio 26d.,   Klaipėdos valstybinio  jūrų uosto direkcija pasikvietė  pokalbiui asociaciją Klaipėdos žalieji.   Kadangi esu seniausios Klaipėdoje veikiančios organizacijos „Žaliųjų sąjunga“tarybos  narė, nutariau sudalyvauti ir aprašyti susitikimą.

Pasirodo, taip lengvai nepateksi. Lietuvos jūrų uosto direkcija iš vakaro paprašė  dalyvių sąrašo. Likau nesupratusi, kodėl?  Ar tai karinis objektas? O gal pavojingas sveikatai,  todėl gali neužtekti dujokaukių?

Manau, kad  Uosto direkcijos ir Klaipėdos žaliųjų  bendru sutarimu nebuvau įleista  į susitikimą.

Lietuvos jūrų direkcija žaidžia negražius žaidimus. Skaldo Klaipėdos bendruomenę. Skaldyk ir valdyk yra okupanto taisyklė.   Kodėl valstybinė įstaiga įsivedė okupantams būdingą bendravimo su visuomene taisyklę?

Direkcija dėl uosto plėtros  organizuoja susitikimus  atskirai, t.y., Melnragės gyventojams, Pietinio rajono žmonėms,  Vitės kvartalui, nevyriausybinėms organizacijoms. Nepatinka, pyksta, kai melnragiškiai atvyksta klausytis ką kalba uostininkai pietinio rajono gyventojams. Direkcijos atstovas įspėja, kad susitikimas su pietinio rajono gyventojais, jei melnragiškiai užduoda kausimą, ar pasisako.

Ketvirtas uosto plėtros variantas apima visą Klaipėdą, todėl visi klaipėdiečiai turi žinoti, kokios statybos vyks jūroje ir mariose. Mums, klaipėdiečiams, tegul „nekabina makaronų“ apie ekonominį stebuklą. Jei per 27 Nepriklausomybės metus  sugebėjome  užimti  tik 25 vietą Europos sąjungoje, tai uostas ir dar Laisvajai ekonominei zonai prijungtos teritorijos – ekonomikos gelbėtojais netaps.  Šis projektas,  galimai, tik dar labiau  nuskurdins Lietuvos gyventojus, nes iki šios dienos nežinomi investuotojai, nežinomas ekonominis ir ekologinis įvertinimas, kitaip tariant,  bus kaip visada, pastatysime, o tada pažiūrėsime. Kas gali paneigti, kad  tai bus tik eilinis pinigų plovimas.

Klaipėdiečiai tik susivieniję sugebės apginti pajūrį ir marias nuo PAVOJINGŲ taršalų, nuo  neparemtų faktais, ekonominiais paskaičiavimais  pažadų.

Klaipėdiečiai  jau 65 kartą  atėjo į pagrindinę miesto aikštę pasakyti, kad  17 diena Lietuvai tapo smurto simboliu.  Prieš  5 metus ir penkis mėnesius Lietuvos valdžia nutarė, kad gali jėga iš senelių paimti mergaitę.

Garliavoje, Klonio gatvėje  kaimynai, Lietuvos žmonės matė Deimantę:   lakstančią, žaidžiančią, bendraujančią. Kur mergaitė šiandien? Viskas pasakyta klaipėdietės plakate “Deimantėle,  seneliai Kedžiai  tave myli ir laukia sugrįžtant į gimtuosius namus”. Lietuvos  teisėtvarkos institucijų priimtas sprendimas –  jėga  išplėšti vaiką iš  saugios, mylinčios aplinkos iki šios dienos yra pūliuojanti žaizda.

Šių dienų teisėsauga tyčiojasi iš žmonių, kuriems pedofilijos skandalas yra ne fikcija, bet šlykšti tikrovė.   Mūsų  teisėtvarka siekia įrodyti, kad mergaitę prižiūrėjo  blogo linkintys  seneliai, kaimynė, Lietuvos žmonės.

Seneliai laukia savo anūkės, laukia iš jos žinios. Valdžia tyli. Bylos, kurias sukurpė  prokuratūra, teismuose tampa niekinėmis. Liudininkai atsisako savo parodymų. Kas užsakė ir kodėl prokuratūra sutiko nagrinėti  parodijoms prilygstančias  bylas?

Lietuvos valdžios kėslai susidoroti su seneliais tik patvirtina, jog teisėtvarka yra pedofilų įtakoje. Matomai jie taip elgiasi dar ir todėl, kad  byla –  žudikė ir  susidorojama  ne tik su pedofilijos  liudininkais, bet ir  artimaisiais. 

Tylėti, nematyti kas vyksta Lietuvoje  negalima. Lietuvos teisėtvarka šiandien tyčiojasi iš pedofilijos aukų, rytoj  ims persekioti, kelti bylas  kiekvienam  teigiančiam, kad Lietuvos valdžią užgrobė dėdės,  turintys lytinį potraukį vaikams.

Ateisime ir lapkričio 17d.  Iškrypėliai  negali okupuoti   Lietuvos. VAIKAI   negali būti jų žaisliukais.

Šių metų spalio  14d. Marių bendruomenė  organizavo susitikimą, kuriame dalyvavo  Valstybinio jūrų uosto direkcijos  Rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius  Artūras Drungilas. Jis pristatė  paruošta Uosto plėtros plano 4-tąjį variantą: šiauriniai uosto plėtrai -130 ha,  pietinei – 80 ha su numatomu rezervinės 336 ha teritorijos prijungimu prie uosto. Šiam variantui pritarė vyriausybė.  Kodėl pritarė, kai aiškinamajame rašte 1.5 dalyje įrašyta „Suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybės ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo ir veiklos plėtojimo planuojamoje teritorijoje sąlygų.“  Ar su visuomene derino?

Susitikime  su Marių bendruomene,  su gyventojais interesai tikrai nebuvo derinami.  Tai patvirtina diskusija ir atsakymai  auditorijai.

Pirmoji paklausėja pasiteiravo,  kada bus įvykdyti uosto pažadai sutvarkyti pietinio miesto rajono magistralines gatves? A. Drungilas apkaltino savivaldybę,  kad transporto mazgų projektas, kuris kainavo ne vieną šimtą tūkstančių  eurų, savivaldybei nepatiko. Keista, kad uostas imasi įgyvendinti projektą net nežinodamas užsakovo pageidavimų. Jei uostas nesugeba derinti veiksmų, nesugeba efektyviai įsisavinti  0,5 milijono eurų, tai kas laukia Lietuvos, Klaipėdos kai projektai  bus daugiamilijoninės vertės?

Kasdien dešimtys sunkiasvorių mašinų su uosto kroviniais kerta uostamiestį, bet   gatvių remontu rūpinasi miestas, nes tai jo turtas.  Lietuvoje veikiantys įstatymai, leidžia Jūrų uostui daužyti  sunkiasvorėmis mašinomis gatves, o po to numeti miestui  milijoną ar daugiau. Pasirodo, už tuos kelis  milijonus eurų, kuriuos skiria uostas, miestas turi “rankas, kojas” geradariams nubučiuoti.

Kitas klausimas buvo apie uosto  sanitarines zonas. Atsakymo nesulaukėme.  Tada  klaipėdietė papildė, kad su tyliu Jūrų uosto direkcijos pritarimu jos buvo panaikintos.

Visuomeninkas Virginijus Partaukas  paklausė uosto atstovo, ar jie  sutinku prisiimti asmeninę atsakomybę, dengti savo turtu, jei  uosto plėtros projektas būtų  nesėkmingas. NE –atsakė A. Drungilas, nes tai daroma dėl visuomenės.  Tiesa, jį labai pradžiugino prašymas už Valstybinio jūrų uosto  pinigus, tvarkant Jūrininkų prospektą, šalia įrengti  gyventojams automobilių statymo aikšteles. Gėda džiaugtis tokiu klausimu.

Klaipėdiečiai turi  kaimyną ne tik turtingą, bet ir grėsmingą, kelianti sveikatai ir gyvybei pavojų.    Uostas apie eurus, kuriuos skiria miestui,  pastoviai giriasi, o  apie krovinių  pavojingumą – tyli.  Kodėl klaipėdiečiams nepateikiama jokia informacija apie uoste  perkraunamus ir vežamus pavojingus krovinius? Juos tikrai krauna, nes veža nuodingus chemikalus iš Jonavos, Kėdainių. Įvykus avarijai, išsipylus nuodingiems chemikalams, klaipėdiečiai  patirtų didžiulę žalą, nukentėtų jų sveikata,

Taip pat buvo klausimas dėl taršios krovos KLASCO įmonėje.  Švyturio g. gyventoja per savo langus mato kalnus geležies rudos. Paskutinį pusmetį ji negali apsikęsti nuo rusvų metalo dulkių, kurios nusėda ant langų, palangių, užuolaidų. Po gyventojų skundų įmonės vadovai pasiteisino, jog  netikėtai  persikėlus krovai iš Latvijos uosto,  jie, atseit, manė, kad geležies dulkes nuplaus lietus. Dabar įsigijo vandens patrankas ir žmonėms nebebus nepatogumų. Deja, ir šiandien gyventojų langai tebėra nusėdę  metalo dulkėmis. Mašinos, kuriomis atvažiuoja KLASCO darbuotojai taip pat lieka  raudonos.  Galimai tos dulkės yra  radioaktyvios, nes nežinome ar kas vykdo kontrolę.  Gyventoja paklausė, kodėl latviai atsisakė  kenksmingos nekonteinerinės krovos? Kodėl  Lietuva prisiėmėme taršią krovą?  Valstybinio jūrų uosto atstovas teigė, kad atviru būdu kraunama    ne tik Lietuvoje, bet ir Ventspilyje.

Po A. Drungilo atsakymo taip ir likome nesupratę, kaip čia yra, juk tarp uostų vyksta  arši konkurencinė kova  dėl krovinių,  bet ima  latviai ir .perleidžia  savo krovinius Lietuvai. Išvada: Latvija rūpinasi ir saugo savo gyventojų sveikatą, – Lietuva – NE.

Valstybinė jūrų uosto direkcija nekontroliuoja ir neprižiūri krovos darbų. Ji   tik pinigus renka iš krovos kompanijų. Todėl  Europos sąjungoje  Klaipėda tapo  taršiausiu    uostamiesčiu   (informacija pateikta viešai). Vietoj to, kad imtųsi priemonių dėl taršios krovos, miestiečiams  aiškina, kaip kovos su tarša. Ją  perkels į jūrą ir už trečios vandenvietės, kur numatyta skirti 15oo ha gamybinei-logistinei veiklai. Tai būtų  didžiausias pramoninis parkas Europos Sąjungoje.  4-tas uosto plėtros variantas –  ekologinė bomba. Tarša lieka tarša, ar ji Švyturio gatvės gyventojus nuodys, ar jūrą.

Kodėl klaipėdiečiams ir Lietuvos žmonėms rožinėmis spalvomis piešiamos  gigantomanijos vizijos ir žadami pasakiški pelnai ?   TODĖL, KAD  TYLĖTUME. Kas yra svarbiau – pinigai ar sveikata? Kas iš tų pinigų, kai  dėl taršos anksčiau laiko iškeliausi į Lėbartų kapines. Sveikatos nenusipirksi.

Mes, klaipėdiečiai,  į Atgimimo aikštę renkamės   kiekvieno mėnesio 17 dieną 12 val. pasakyti, jog valdžia naudojasi  ausų kištukais, kai į ją kreipiasi  tautos atstovai.  Matyt  todėl  jau   5 metai ir 4 mėnesiai neatsakoma, ar gyva Deimantė?

Šiandien susirinkę nusprendėme, kad  mergaitės nebėra gyvos arba ji tapo daržove. Taip pat manome, kad tie, kurie valdžioje užima pilkųjų  kardinolų statusą, siekdami tapti “švariais”, galimai  persistengė trindami    sekso žaidimus iš vaiko atminties.  Jie, valdydami korumpuotus teisėjus, reikalauja  apkaltinti mergaitės senelius, tėvo giminaičius. Mes matome  kaip teisėtvarka, lyg tarnaitė,  vykdo  pilkųjų kardinolų  užsakymus.

Ką daryti,  kaip apginti tiesą?  Garliavos įvykių dalyviai ginasi viešindami internete teismo posėdžius, priimamus sprendimus.  Tiesos skelbimas ir žinojimas – vienintelis kelias  apsiginti nuo valdžios savivaliavimo.

Šiandien būtina viešinti apie valdžios   tyčiojimąsi iš badaujančių prie prezidentūros.  Garliavoje 240 policininkų mindžiojo valstybinę vėliavą. Susirinkę prie prezidentūros stebi, kaip valdžia ignoruoja svarbiausią įstatymą – Konstituciją. Konstitucijoje 2 str. įrašyta, kad  Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Iškiliausi, drąsiausi Lietuvos piliečiai, kuriuos įgaliojo kitų miestų visuomeninkai,  vadovaudamiesi Konstitucija, reikalauja   pertvarkyti teisėsaugą, teisėtvarką. Reikalauja  įvesti tarėjų ir prisekusiųjų institucijas,  rinkti  vyriausiuosius  prokurorus  bei teismų pirmininkus.

Kodėl prezidentė, kuri kiekvieną dieną  nuo rugpjūčio 21 d.  mato palapines netoli prezidentūros langų, nenurodė savo  padėjėjams suorganizuoti susitikimą su  badaujančiais?  Matyt todėl, kad   prezidentė  į Konstituciją žiūri kaip į šiukšlių rinkinį.

Garliavoje piliečių nusistatymą apginti į pedofilų tinklą pakliuvusį vaiką įveikė 240 policininkų.  Badaujančius prie prezidentūros policija “saugo”, t.y rūpinasi  jų sveikata.  Jie reikalauja neterminuotą akciją nutraukti vadovaujantis  nauju  Vilniaus savivaldybės įsakymu. Kodėl Vilniaus  savivaldybė kepa  įsakymus kaip blynus ir pasikvietusi policiją gąsdina protestuojančius prie prezidentūros? Matyt todėl, kad yra įpratusi  auklėti tautą botagu ( policija),  nesiskaityti  su piliečiais bei tyčiotis iš jų. Tik diktatūrinių  valstybių  prezidentai niekina  tautas, kurios kuria valstybes.

Lietuvoje jau tapo įprasta, kad valdžios atstovai mindžioja valstybinę vėliavą,  tyčiojasi iš Konstitucijos. Valdžia per  antipilietinę žiniasklaidą  mus, piliečius, įžeidinėja, provokuoja, žemina. Pilietinė visuomenė, pagal valdžią, neegzistuoja, tai tik saujalė Lietuvai norinčių pakenkti žmonių, provokatorių. Nėra Lietuvoje problemų, nėra sunaikintas  vaikas,  teigia valdžia. Melas,- sako pilietinė valdžia.  Kodėl liudininkę išvežėte į nežinią tikslu ištrinti atmintį ar nužudyti? Tautą jaudinantys klausimai ir toliau lieka neatsakyti.

Ateisime ir spalio 17d., nes pilietinei visuomenei  tiesa yra brangiausias turtas

Pulkininkas Vincas Vitkauskas

Lietuva nedidelis lopinėlis   Žemės planetoje. Daugiausiai sienų turime su slavais, kurie didžiuojasi savo patriotiškumu, tvirtais doroviniais pamatais ir t.t. Atrodo, gyvenk ir džiaukis tokia kaimynyste, bet taip nėra. Kodėl? Todėl, kad nesijaučiame saugūs, nes svarbiausias šalių bendravimo reikalavimas – nekeisti  valstybių sienų – nesilaikomas. Rusija, galingiausia mūsų kaimynė, nusižengė šiai valstybių bendravimo taisyklei. Krymas nėra jų istorinės žemės. Šį kraštą Carinė Rusija prisijungė tik 1783 m. Lietuvą Carinė Rusija galutinai užgrobė 1795 m., po paskutinio Žečpospolitos padalijimo. Įsiveržimų, užgrobimo laikas skiriasi 12 metų. Kas gali paneigti, kad  Rusija neatnaujimo   grobikiškų apetitų ir dėl Lietuvos?  

Rusija po paskutinės Krymo okupacijos ėmė daug  investuoti į propagandos sklaidą. Lietuvoje beveik didžioji dalis rusakalbių Krymo okupaciją priima kaip teisingą, reikalingą Rusijos politinį sprendimą. Yra taip mąstančių ir lietuvaičių. Vyksta informacinis karas ir šiame kare jau iš anksto žinomas rezultatas – jokia,  nors geriausiai, tobuliausiai būtų organizuota  Rusijos propaganda nelaimės, nes Lietuvoje yra gyvų liudininkų mačiusių  1940 m. birželio  mėn. 15 d. okupaciją ir puikiai prisimenančių informacinį karą, kurį tarybinė Rusija  organizavo iki okupacijos ir tikrovę po tarybinių karių įėjimo. Didžiąją Lietuvos gyventojų dalį sudaro palikuonys tų, kurie savo „kūnu“ išbandė Carinės Rusijos, Tarybinės Rusijos propagandą, o dabar stebi šiuolaikinės Rusijos organizuojamą informacinį karą.

Šiandien Rusijai reikia faktų įrodančių, jog Lietuvoje yra susidorojama su kitaip mąstančiais, su tais, kurie  NATO laiko okupacine karine jėga, o referendumą į Europos Sąjungą – suklastotu. Kas kelia  šoką? Tai Lietuvos teisėtvarka: policija, prokuratūra, kuri dirba lyg  Rusijos užsakymus vykdanti  tarnaitė, organizuoja kitaip mąstantiems baudžiamas bylas, kurios šiuo metu yra nagrinėjamos Klaipėdos apygardos teisme.

Mes, 1940m. birželio mėn. Tarybinės Rusijos okupacijos aukų palikuonys, žinome, kad Lietuvai daugiausiai žalos padarė ne „paraudonavę“ lietuvaičiai, bet aukštas pareigas ėję tautiečiai.  Vienas iš jų –  Vyriausias kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas. Jis iš Tarybinės Rusijos gaudavo instrukcijas, pinigus. Todėl Lietuva, turėjusi didžiausią kariuomenę  iš Pabaltijo šalių, neiššovė nei šūvio. Lietuvos karininkai ne didvyriškai žuvo mūšyje, bet badu buvo numarinti tarybinės Rusijos lageriuose. Tarybinės Rusijos kariai pirmiausiai  įžengė į Lietuvą – 1940m. birželio 15 d,, į Latviją bei Estiją  –birželio 17 d.  Lietuvą pirmiausiai okupavo dėl to, jog puikiai žinojo, kad ji nesipriešins.

Mums, kurių tėvai, seneliai, proseneliai matė kaip tarybinės Rusijos kariuomenės kareivių batai naikino gyvybę, moralines vertybes, saugumo jausmą, ugdė baimę, tenka stebėti šiandieninį Lietuvos gyvenimą. Mes nebijome “paraudonavusių” eilinių tautiečių, nes jie neįgalūs ką nors pakeisti. “Paraudonavę” piliečiai ir 1940m. birželyje neįvykdė jokio perversmo. Nepasitikėjimą mums kelia Lietuvos valdžia, aukščiausieji valdžios atstovai, Vinco Vitkausko veiklos ir įdirbio palikuonys, nes didžiausią žala  buvo padaryta tų, kurie Tarpukario Lietuvoje   užėmė aukštas pareigas valdžioje. 

Mes, piliečiai, teigiame, kad viena svarbiausių emigracijos priežasčių yra tai, kad Lietuvoje nėra teisingumo. Kodėl to negirdi prezidentė, kuri viešai aiškina, jog labai suinteresuota sugrąžinti tautiečius į Lietuvą. Šiandien dėl teisingumo žmones pasiryžę numirti iš bado ir tai vyksta prie prezidentūros langų. Ar to nemato, negirdi prezidentė? O gal jai neleidžia matyti Vinco Vitkausko pėdomis einantys,  aukščiausius postus  Lietuvos valdžioje užimantys? 

Klaipėdos miesto valdančiųjų bendravimo su opozicija bei  aktyviais klaipėdiečiais populiariausias saviraiškos būdas – patyčios tapo kasdienybe. Dėl patyčių iš miesto tarybos  pasitraukė visuomeninio komiteto „Puteikis plius“ narė Ligita Girskienė.

Valdančiųjų koalicijoje yra ir visuomeninis komitetas „Klaipėda“. Šio komiteto atstovas Vytautas Čepas nutarė tęsti patyčias. Klaipėdos miesto tarybos posėdžio metu jis aktyvius klaipėdiečius išvadino darmojedais. Vėliau viešai  pakartojo  panieką reiškiantį  daiktavardį. Tiesa, V. Čepas duodamas interviu į eterį kalbėjo vartodamas tik lietuvišką žodį – tinginiai.

Jo kolegos aiškina, kad V. Čepas turi savo kalbos stilių, leksiką. Ar žodis tinginiai yra priskiriamas prie išraiškingos kalbos? Ne. Tinginiai, veltėdžiai, parazitai, duonėdžiai, deja, nustato faktą, neabejotiną buvimą, tikrumą.  Savo išsakytą faktą jis grindžia tuo, kad nuo ryto iki vakaro piketuoja, sėdi miesto tarybos komitetuose, komisijose, niekur nedirba.

V. Čepas atėjo į politiką dėka klaipėdiečių, kurie susiėmę rankomis stovėjo Vilties g., saugojo jį nuo jedinstvininkų. Atėjo dėka tų,  kuriems buvo nepriimtina sovietinė diktatorinė valdymo sistema. 

Sovietinė valdymo sistema dėka aktyvių piliečių buvo pakeista į kitą, kuri vadinama vakarietiška.  Šiai sistemai būdinga, kad visuomenėje yra trys nepriklausomos valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisėsauga. Taip pat aktyviai reiškiasi ir neoficialios valdžios: tai  žiniasklaida, kuri turi didžiulę įtaką rinkėjams ir pirmųjų trijų valdžių kontrolei, ją vadina ketvirtąja valdžia. Nevyriausybinių organizacijų sektorių  arba dar vadinama pilietinę valdžią yra įvardinama kaip   penktoji valdžia.

Trys pirmosioms oficialioms valdžios:  įstatymų leidžiamoji, tai Seimas, o savivaldybėje – miesto taryba, įstatymus įgyvendinanti, vykdomoji valdžia, tai Vyriausybė, o savivaldybėje – administracija, įstatymus prižiūrinti – teismai. Finansavimas šioms valdžioms yra skiriamas iš biudžeto. Neoficialioji valdžia – žiniasklaida  gauna pajamas kaip verslas. Ji nustato įkainius už savo paslaugas. Penktoji valdžia nėra finansuojama iš biudžeto, nėra ir verslo struktūra. Demokratinė valdžia bendradarbiauja, įsiklauso į penktosios valdžios nuomonę, totalitarinė valdžia ignoruoja visuomenę, susidoroja su penktąja valdžia.

Totalitarinis valdymas yra, kai  valstybė valdoma grupės, kuri nepripažįsta savo valdžios apribojimo. Klaipėdos mieste valdantieji liberalai ir tapo ta grupe,  reikalaujančia vienbalsiškumo. Tai akivaizdžiai pasimatė, kai vicemeras Artūras Šulcas per miesto tarybos posėdį pareiškė, jog tik jie, rinkti miestiečių yra tikrieji bendruomenės nariai. Pasirodo, kad visos kitos miestiečių bendruomenės yra netikros. Klaipėdos miesto valdantieji  arba grupė draugų ignoruoja miestiečių pasiūlymus, prašymus, tyčiojasi, kadangi į miesto valdžią kreipiasi,  pasirodo,  netikros bendruomenės.  Klaipėdos liberalai miestą nevaldo, kaip tarybiniai pirmieji sekretoriai, Musolinis ar Hitleris. Jie klaipėdiečių nesodina į kalėjimą už siekį aktyviai dalyvauti penktosios valdžios veikloje.  Jie su savo politiniais oponentais, visuomeninkais, bendruomenių atstovais susidoroja subtiliau, jie naudoja prieš juos patyčias bei demonstruoja savo valdžios galias.

Klaipėdos miesto valdantieji neatsiprašo dėl  piknaudžiavimo savo galiomis. Artūras Šulcas net neatėjo į Etikos komisijos posėdį, raštu neišsakė argumentų dėl netikrų ir tikrų bendruomenių. Valdantiesiems, kadangi jie jaučiasi visagaliai, keistai atrodo visuomeninkų pasipiktinimas, dėl vicemero A. Šulco siekio perimti bendruomenių funkcijas, išplėsti savo valdymo galias, ignoruoti, tyčiotis iš atstovų, kurie priklauso penktajai valdžiai mieste. Valdančiųjų pastoviai demonstruojamos patyčios, niekinimas,  valdžios uzurpavimas  turi vienintelį tikslą – tęsti totalitarinį valdymą.  Jam padeda ir V. Čepas, kuris tyčiojasi iš penktosios valdžios atstovų ir nesiruošia atsiprašyti.

V. Čepas  žiniasklaidai aiškino, kad jį taip pat įžeidinėja piliečiai, kurie pasitinka prie durų ir išvadina vagimi, mafija.  V. Čepo elgesys niekuo nesiskiria nuo mušeikos. Atseit,  mane piliečiai muša žodžiais, tai ir aš atsilyginu tuo pačiu, tik konkrečiai gyventojų grupei, piketuotojams, todėl jų neatsiprašysiu.

V. Čepo išsakytos patyčios, jų padaryta žala penktosios valdžios atstovams, bus svarstoma rugsėjo mėnesį.  

Mes, klaipėdiečiai, į Atgimimo aikštę jau 63 kartą atėjome su plakatais  pasakyti, kad Garliavos įvykiai, mergaitės ėmimas,  pasitelkiant prievartą,  2012m. gegužės 17d. ankstų rytą  susisieja su šiandieniniais įvykiais.

Tada dar Generaliniu Policijos komisaru dirbęs Saulius Skvernelis  vadovavo policininkams jėga ėmusiems mergaitę.  Pagrindinis Teismo sprendimo reikalavimas buvo, jog negalima naudoti smurto prieš vaiką. S. Skvernelis atėjo  į pagalbą antstolei. Jo vadovaujami policininkai  privačiame kieme purškė dujomis, daužė „bananais“  žmones, taip pat gąsdino susirinkusius per garsiakalbį, kad yra pasitelkę šunis. Jų tikslas buvo, kad žmonės išsivaikščiotų ir paliktų kiemą. Policininkai siekė,  kad Lietuvos gyventojai neatliktų pilietinės pareigos, nestebėtų  Teismo sprendimo vykdymo, todėl žmones, kaip maišus, vilko į mašinas, vežė į policiją.  Šiandien šis žmogus, jau  premjeras ir toliau  tyčiojasi iš piliečių. Jo vadovaujama vyriausybė siūlo mažinti mokesčius tiems, kurie gauna atlyginimą daugiau kaip 6 tūkstančius  eurų. S. Skvernelis  nurodė, kad Lietuvoje, įvestomis „Sodros“ įmokų lubomis, pasinaudotų  1450 žmonių, t.y., 0,051 proc. nuo Lietuvos gyventojų skaičiaus.  Premjeras juos giria, teigdamas, kad tai Lietuvos ekonomikos gelbėtojai. Ar tikrai jie gelbėtojai? O gal Lietuvos ekonomikos skandintojai? Mums, klaipėdiečiams, seniai norisi žinoti kokius atlyginimus gauna UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras  „KRATC“ vadovai.  Viešojoje erdvėje  ne kartą buvo išsakytos pretenzijos, kad „KRATC“ atlyginimai išsišoka bendrame šalies kontekste. Gėda juos vadinti verslininkais, kai pagrindinės pajamos gaunamos iš  klaipėdiečių kaip rinkliava. Ar ne vergovę įvedė pardavėjams stambių prekybinių centrų savininkai ir moka jiems tik tiek, kad nenumirtų badu?

Premjero pasiūlytos lengvatos turtingiausiems  taip pat primena įvykius privačiame Garliavos kieme. S, Skvernelis daro karjerą, lipdamas, trypdamas žmogiškumą, vykdydamas tik turtingiausiųjų  užsakymą, o  likusius Lietuvos gyventojus niekina, žemina, kaip tai darė 2012 m. gegužės mėn. 17 d. Garliavoje. Tada nuo S, Skvernelio įsakymo nukentėjo teisingumo reikalaujantys  piliečiai, dabar – visa Lietuva.

Neteisingumas, kurį Lietuvos valdžia demonstruoja nuo Nepriklausomybės atgavimo,  skaudžiai žeidžia mus, piliečius. Tylėti, susitaikyti negalima. Ateisime ir rugsėjo 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.

Taip pat kviečiame visus dalyvauti  2017m. rugpjūčio mėn. 21 d. prasidedančioje bado akcijoje, kuri  skirta Teisingumo atstatymui. Bado akcija už teisingumą vyks Vilniuje S. Daukanto aikštėje, prie prezidentūros.

Prisidėdami prie bado akcijos, padėsite tiems, kurie buvo teisimi už pilietinę poziciją, padėsite  priartėti prie Tiesos, kuri reikalinga  Deimantės seneliams,  visiems piliečiams.

Tautinių socialistų baudžiamoji byla nagrinėjama Klaipėdoje. Ar ne todėl, kad uostamiestyje  turime vieną didžiausių rusakalbių bendruomenių? Rusakalbiai  ir Rusų sąjungos partijos  pirmininkas  Viačeslav Titov ateina stebėti Tautinių socialistų bylos į Klaipėdos apygardos teismą.  Tai atsitiktinumas, ar surežisuotas  Lietuvos piliečių  įbauginimo scenarijus?  Atseit, kiek daug turime kenkėjų Lietuvoje.

Kadangi esame aktyvūs klaipėdiečiai: lankomės teismuose, stebime bylas, aptarinėjame jas, todėl užduodame klausimą, kodėl trijų vyrų teismas vyksta Klaipėdoje, o ne Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose  bei ieškome atsakymo į jį.

Manome, kad šiuo kvailu  scenarijumi rusakalbiams ugdoma   baimė, nepasitikėjimas Lietuvos valdžia ir jos piliečiais.  Taip  pat  gąsdinimo scenarijus taikomas  mums, lietuviams,  artėjant prezidento, savivaldybių  ir kitiems  rinkimams. Politinis Lietuvos elitas, kaip ir Rusijos, turi  sukurti  priešą ir jo pagalba mobilizuoti tautą, t.y. nukreipti tinkama linkme  rinkimų dieną.

Politinis elitas padedant  policijai, prokuratūrai, teismams, žiniasklaidai   jau  ‚plauna tautai smegenis“  teigdami, atseit, aplink priešai, kurie mūsų šaliai grasina, kelia pavojų. Tai trys vyrai, kurie teisiami už savo nuomonę, kvietimą jungtis ir taikiu keliu kovoti už socialinį teisingumą. Savo lapelyje “Tautieti!” tariami priešai rašo, kad „ Metų metus besitęsiantys pažadai ir priešrinkiminės pasakos apie nuostabų gyvenimą Žydrojoj Europos Sąjungoje naudinga tik saujelei liberal-kapitalistinių nusikaltėlių“.  Šis ir dar keli  teiginiai   iššaukė baudžiamąją  bylą  trims tautiniams socialistams: Olegui Titorenko, Giedriui Grabauskui, Žilvinui Razminui,  kuriems gresia kalėjimas. Kritikuoti  NATO, Europos sąjungą ir eurą  yra pavojinga , nes būsi  policijos ir prokuratūros įvardintas antivalstybiniu veikėju.

V. Titovą, mūsų politinis elitas reikalauja vertinti pagal  Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių, kuris pasisako:„Šis politinis veikėjas su tokia savo komunikacija yra nesąžiningas ir nedoras. Kaip politikas jis daro gėdą.  Mano įsitikinimu, tokia veikla jis kenkia Lietuvos valstybės interesams, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui…“.

Ką jis tokio pasakė, už ką mes jį turėtume smerkti? Ar už tai, kad neteisingai įvertino skaudžiausią  Lietuvos istorijos pokario etapą? Norisi paklausti, kas tie, teisuoliai, kurie  teisingai įvertina tą  Lietuvos istorijos laikmetį?  Ar jie semiasi žinių iš istorijos vadovėlių, ar susidarė nuomonę iš  žiniasklaidos straipsnių?  Pirmiausia,  vertindami pokario istoriją, paklauskime kokioje barikadų pusėje buvo  mūsų tėvai, seneliai, nuo ko  jie nukentėjo, o gal skriaudų pridarė?  Gal juos norėjo išvežti į Sibirą ir dėl to jie  slapstėsi, pasitraukė į mišką, o gal    protėviai buvo varomi dirbti į  kolūkį, o naktį, po kelių perspėjimų, nespėję pasislėpti,  iš ryto kaimynų buvo rasti nušauti?  Nežinome kodėl, bet tenka vis dažniau girdėti meluojant, kad  Amerikos balsas per radiją nekalbėjo apie JAV kariuomenės žadamą pagalbą okupuotiems kraštams ir neragino kovoti, nepasiduoti okupantams.   Ar neklastojama  istorija teigiant,  kad radijas iš Amerikos nevykdė agitacijos, neskatino vyrų eiti į mišką?  Miško bunkeriuose tokių, kurie 1941 m. dalyvavo šaudant žydus, nacistų parankinių tikrai nebuvo daug.  Didžiausią dalį sudarė kaimiečiai, kuriuos  kaimynai  matydavo ateinačius į  vienkiemius maisto, besikaunačius su stribais ar jau  negyvus  gulinčius  miestelio aikštėse.

Kodėl atsirado tiek daug ir taip skirtingai vertinančių mūsų pokario istoriją?  Pokario istorijoje  didvyrių nebuvo, nes didžiausia dalis išžudytų, nušautų buvo lietuviai, t.y., vyrai, kurie pasirinko mišką,  stribo tarnystę ar priverstinę žemdirbio bei tarnautojo dalią. Tik okupantams, sovietams tiko, kad  lietuvis naikina lietuvį, nes nereikėjo gyvulinių vagonų, prižiūrėtojų  žmones vežant  į Sibirą.  Didžiausia vertybė yra gyvybė, kurią reikia saugoti, puoselėti. Lietuvio  žudymas dėl pažiūrų, įsitikinimų, kolaboravimo  nėra didvyriškumas. Kodėl pokario rezistentai nepasirinko neginkluotos, nesmurtinės kovos?  Kodėl vykdė okupantams naudingą lietuvio gyvybės naikinimo politiką? Dėl to, kad miške  buvo daug infiltruotų KGB-istų. Pokario istorija mus moko,  jog turime turėti savo vertinimo kriterijus, o jie yra: gyvybė, pagarba žmogui,  galimybė išsakyti savo nuomonę.   Žurnalistės Rasos Pakalkienės iš laikraščio „Lietuvos žinių“ reikalavimas straipsnyje „Ar Lietuvą dergiantis klaipėdietis turėtų atsakyti už savo žodžius?“   pasmerkti klaipėdietį Viačeslav Titov, o ne diskutuoti su juo, ieškoti tiesos, supratimo yra  netoleruotinas, nedemokratiškas, neatitinkantis  vakarietiškų principų, dvelkia sovietmečiu. Pokario istorija turi būti mokytoja ir praeities klaidų  kartoti negalime. Nevalia tęsti  kaktomūšio politikos. Esame Europos sąjungos šalis,  todėl privalome gerbti visų nuomonę, o jei nesutinkame, tai kalbėts diskutuoti, įrodinėti savo tiesas, ugdyti kritinį mąstymą.