Istorinė apžvalga skirta išorinio uosto projektams Melnragėje

Lietuvos pajūriui iškilo grėsmė būti sunaikintam dėl uosto plėtros. Dėl to peržiūrėjome laikraščiuose “Klaipėda”, “Vakarų ekspresas”, “Literatūra ir menas” bei kt. aprašytą klaipėdiečių kovą dėl Melnragės nuo sąjūdžio laikų iki 2000 metų.
1992m. rugpjūčio mėn. 15d. laikraštyje “Klaipėda” str. “Prisiekiu prieš Tautą, Tėvynę, Dievą” parašyta “užsieniečiai iš Sankt Peterburgo suprojektavo “moderniškesnį – atviroje jūroje, kas leis nekliudomai teršalams plėstis pakrante šiaurės kryptimi.” Apie norą statyti išorinį uostą taip pat skaitome 1995-11-18 laikraštyje “Klaipėda” Zitos Daugintytės str. “Grėsmės akivaizdoje…” Autorė rašė, jog “pasirenkant Melnragės variantą, t.y. rekonstruojant senąją įmonę, buvo numatyta statyti naują 900 m. ilgio prieplauką nuo šiaurinio molo į Girulių pusę (“Klaipėda” 1991-05-15).
Pirmasis viešas susirinkimas buvo skirtas naftos įmonės rekonstrukcijai Melnragėje. Jis įvyko 1990m. vasario mėn. 7d. Jį surengė Žaliųjų sąjunga adresu S. Daukanto g. 9. Šiame susirinkime griežtai buvo pasisakyta prieš rusiško mazuto ir degalų ( benzino, gazolio) eksporto įmonės statybą. Po to įvyko apskrito stalo diskusija Klaipėdos miesto valdžios namuose, tada jie vadinosi Vykdomasis komitetas. Apie susitikimą išsamiai aprašė žurnalistė A. Žičkuvienė straipsnyje „ Naftos eksporto įmonė“ laikraštyje „Lietuvos žvejys“ ( 1990-03-03).
Nevyriausybinė organizacija “Žaliųjų sąjunga”, kuriai pasiaukojančiai vadovavo Zita Daugintytė, daug metų kovojo su valdžios ketinimais sunaikinti Lietuvos pajūrį. Ši organizacija vykdė įvairias protesto akcijas, rinko parašus kad vyriausybė anuliuotų 1991-09-16 Nr.384 nutarimą, kuriuo buvo nuspręsta “statyti Klaipėdos naftos eksporto įmonę teritorijoje tarp Melnragės I ir II gyvenviečių ir Klaipėdos rajono Labrenciškių kaimo. Žaliųjų sąjungos pirmininkė Z. Daugintytė rinko informaciją ir viešino ją, pirmiausia apie naujos naftos eksporto bazės statybą. Statyba turėjo vykti šalia miesto ligoninių. Tie, kurie stūmė nauja naftos kompleksą jos teiginių negalėjo paneigti. Pav., Klaipėdos naftos įmonės statyboms direktorius R. Jautžemis sakė , kad reikės iškirsti 60-80 ha miško. Naftos įmonės direktorius Martinas Gusiatinas, teigė, kad reikės iškirsti 40ha miško. Jam oponuojanti Žaliųjų sąjungos pirmininkė tvirtino, jog planuojama statyti naują įmonę, kuriai bus reikalingi milžiniški rezervuarai kelių rūšių sunkiųjų ir dvylikai rūšių skaidriųjų produktų laikymui, perpumpavimo stotys, komunikacijos, privažiavimo takai geležinkeliams, teritorijos vamzdynams, tam tikslui bus iškirsta apie 200ha miško. Šis miškas, kuriame vien pušys, yra paveldas. Po ilgų metų nenutrūkstamo klaipėdiečių triūso, gausybės protestų buvo atsisakyta nuo grėsmingų sumanymų.
Žaliųjų sąjungos pirmininkė buvo teisi sakydama, jog bus paaukoti milžiniški žalieji plotai. Tie, kurie stumia uosto plėtros 4-ąjį variantą, šiandien teigia, jog iškirs 240 ha miško. Pagal numatomus miško kirtimus, drąsiai galime tvirtinti, jog grąžinamas 1990 metais stumtas uosto plėtros variantas.
Kitas argumentas, kurį naudojo uosto plėtros šalininkai buvo, jog naujojo uosto statyba taps Nepriklausomybės garantu, nereikės naftos produktais apsirūpinti tik per Rusiją. Teiginiai dėl Nepriklausomybės buvo tik iš piršto išlaužti. Žaliųjų sąjungos pirmininkė prašė atkreipti dėmesį į Naftos įmonės direktoriaus M. Gusiatino viešą pasisakymą, kurį atspausdino „Vakarų ekspresas“ 1992-04-04 straipsnyje „Pavadinimas jau yra“. Laikraštis rašė, jog konferencijos metu M. Gusiatinas pasakė, kad įmonės statyboje bei eksploatavime Rusijai siūloma būti kompanionais ir įsigyti 20% akcijų. Įdomus faktas, kuris sako, kad 1990 metais išorinio uosto Melnragėje iniciatorius buvo Rusija. Lietuvai priklausantys ir „Vniešekonombank“ esantys 95 milijonai dolerių pervedami tik Klaipėdos naftos eksporto įmonės rekonstrukcijai.
Leningrade dar sovietmečiu, o tai 1967 m. buvo paruošti perspektyviniai prekybinio uosto plėtros planai. Tam pasipriešino tarybinės Lietuvos valdžia. Klaipėdos kraštovaizdis, Baltijos jūros krantai būtų buvę sunaikinti negrįžtamai. Klaipėda turėjo pakankamai gyventojų kalbančių rusiškai, po prekybos uosto rekonstrukcijos rusakalbiai būtų nustelbę lietuvaičius. Kodėl tarybinių laikų plėtros planai buvo sugrąžinti 1990 metais? Kodėl svetimos valstybės sukurti planai , nepasisekus juos įgyvendinti 1967 m. ir 1990 m. yra grąžinami 2017 metais?
Okupantams nerūpėjo ir neskaudėjo galvos dėl pajūrio, dėl miško, todėl ir sukūrė antilietuvišką projektą. Tarybiniams specialistams vienodai atrodė, kad keisis bangolaužių kryptis, kad povandeninės srovės sunaikins visą pajūrio ruožą nuo Klaipėdos iki Palangos. Bet skaudžiausia, kad tarybinių laikų pseudoprojektus grąžino, tiesa, mums, piliečiams, teigdami, kad juos ruošė užsienio specialistai iš JAV „ Fluor Daniel“ ir kt. 1993 metais. Apie šių dienų stumiamą Uosto bendrąjį planą teigiama taip, kad jį rengė trijų bendrovių konsorciumas – UAB „Sweco Lietuva“, UAB „Kelprojektas“ ir UAB „Urbanistika“. Toks dokumentas rengiamas pirmą kartą uosto istorijoje.
Mielieji, rūbeliai seni, tikslai seni, užsakovai seni – tik įgyvendintojai nauji.
This entry was posted in
Be kategorijos. Bookmark the
permalink.
Ko išmoko Lietuva iš o k u p a c i j o s ?!