Piliečiams

Prokuratūros nurodymu Kriminalinė policija ištyrė LRT Naujienų tarnybos vadovo Audriaus Matonio skundą dėl Seimo nario Naglio Puteikio viešų pareiškimų apie neleistinus A. Matonio ir verslininko Dariaus Nedzinsko ryšius. N. Puteikis kaltino A. Matonį organizuojant šališkus, vienpusiškus LRT reportažus, naudingus išskirtinai D. Nedzinskui. Pastarasis be konkurso bando užvaldyti dalį Trakų autobusų stoties ir ten, nenusipirkęs užstatymo teisės, įrengti didelį prekybos centrą. Finansų ministerijos ir Centrinės projektų valdymo agentūros tyrimai patvirtino, kad toks sandoris nuostolingas valstybei. Vilniaus apygardos prokuratūra, išnagrinėjusi N. Puteikio pareiškimą, kreipėsi į teismą dėl išimtines teises be aukciono valdyti, naudotis ir įsigyti valstybinę žemę D. Nedzinsko įmonei sudariusio mainų sandorio tarp UAB „Trakų autobusai“, kurio vienintelis akcininkas yra Trakų r. savivaldybė, ir D. Nedzinsko UAB „Trastas“ pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Kriminalinė policija N. Puteikio pareiškimuose A. Matonio atžvilgiu šmeižto požymių nerado ir ikiteisminį tyrimą nutraukė.

Daugiau informacijos:

Seimo narys Naglis Puteikis

Tel. 869842136

El. p. Naglis.Puteikis@lrs.lt

 Į Atgimimo aikštę atėjome 70 kartą pasakyti savo nuomonę, kad   valdžia organizavo  vaiko paėmimą  vien tam, kad nutildytų paskutinę pedofilijos skandalo liudininkę.

Visi, kurie rinkdavomės į Garliavoje esančią Klonio gatvę, žinojome,  jog valdžia ims mergaitę vieninteliu tikslu – užbaigti plačiai  pagarsintą pedofilijos skandalą ir dar dėl to, kad   pasukti situaciją sau naudinga linkme.

Seime vienuolė Nijolė  Sadūnaitė  klausė, ar mūsų nuogąstavimai, kuriuos išsakėme  dar 2012 metais pildosi ir  vaiką, šturmu paėmę,  Jus  Anapilin  išlydėjote? Parodykite seneliams, kad ji gyva, kad ją nepavertėte daržove.

Atsakymą sulaukėme, o jis toks, kad buvusi teisėja Neringa Venckienė, sulaikyta ir ją ruošiasi grąžinti į Lietuvą.    Valdžia galinga, įtakinga ir jūs, piliečiai, žinokite savo vietą, jums leidžiama eiti tik į žurnalisto A. Tapino organizuojamus mitingus.

Mūsų piliečių poziciją išsako N. Venckienės sūnaus video laiškas ir prašymas po peticija pasiršyti, kad jo mamos skubų išvykimą iš Lietuvos svarstytų ir Baltieji rūmai  Jungtinėse Amerikos valstijose.  Kviečiame visus, kurie dar nepasirašė tai padaryti:  https://petitions.whitehouse.gov/petition/protect-neringa-venckiene-political-persecution-and-extradition

Pasirašyti yra  garbinga ir tai privalome atlikti visi, kurie  branginame  tiesą.

Ateisime ir balandžio 17 d., nes tik Gyvybė  yra tiesa ir vertybė.

Antanas Kasperavičius -Ąžuolas

Partizaną  Antaną Kasperavičių išlydime iš  Šv. Juozapo bažnyčios  2018 m. kovo  mėn.15 d. 12 val.

Mūsų, Klaipėdos visuomeninkų gretose  aktyviai dalyvavo  Antanas Kasperavičius. Aukštas, tiesus jis asocijavosi su tarpukario laikų karininku.  Apie jo pokario kovas su okupantais sužinojome tik iš dokumentinio filmo apie partizanus  “Trispalvis”

Antanas Kasperavičius,  išeidamas, palikdamas nuodėmingą žemę, kurioje  idealų ieškojimai yra būtinybė, savo darbais, visa veikla, kaip ir prisakė  tikėti, kad vardan Lietuvos privalome ieškoti kelio į  artimo supratimą ir gėrio siekimą.

Ąžuolą prisimename, kaip taktišką, giliai mylintį tiesą ir Lietuvą, pilietį.  Garliavos įvykius, buvęs partizanas, vertino panašiai kaip vienuolė Nijolė Sadūnaitė ir šiuose įvykiuose pasirinko ne valdžios brukamą, o piliečių poziciją, kuriai yra nepriimtina dalinė tiesa, galingojo diktatas. Jis ateidavo į mūsų  organizuojamas akcijas ir stovėdavo su plakatais, reikalaujančiais valdžios  mus, piliečius, nekvailinti, bet gerbti.

Partizano   Ąžuolo  gyvenimas  tapo mums, kaip mokykla. Tik tokia veikla turi prasmę, kai šalia esantį žmogų gini nuo patyčių, žeminimo, kankinimo, prievartavimo. Partizanas Ąžuolas tokiu kovotoju išliko visą savo  amžių. Jo žodžiai: „Kaip beveik kiekvienoj tautoj, taip ir lietuvių – yra idealistai, materialistai ir prisitaikėliai. Aš nesu materialistas, aš nesu prisitaikėlis, aš būsiu tiktai karys. Aš priešinsiuosi visą laiką.“, mums liko, kaip priesakas išlikti garbingais piliečiais.

Seimo narys Naglis Puteikis prašo ištirti, ar 2,5 mln. litų dydžio neatlygintina paskola, kurią verslininkas Darius Nedzinskas suteikė advokatui Vytautui Markevičiui, nebuvo apsimestinis sandoris, kuriuo siekta paveikti politinius procesus, kad būtų priimti privatiems asmenims naudingi sprendimai dėl amžiaus afera vadinto bendrovės Leo LT steigimo.

N. Puteikio prašyme, adresuotame Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, nurodoma, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjo, kad D. Nedzinskas 2007 m. gruodžio 17 d. be palūkanų (neatlygintinai) suteikė 2500000 (dviejų milijonų penkių šimtų tūkstančių) litų paskolą V. Markevičiui.

Seimo nario žiniomis, nurodytą paskolą suteikęs D. Nedzinskas yra buvęs „Vilniaus prekybos“ akcininkas, Leo LT kūrimo metu vadovavęs privačiai įmonei „NDX energija“ ir aktyviai prisidėjęs prie to, kad būtų priimti valstybei žalingi sprendimai (žr. interneto portale alfa.lt 2007 m. lapkričio 19 d. paskelbtą straipsnį „NDX energija“ iškėlė ultimatumą valstybei, https://www.alfa.lt/straipsnis/157924/ndx-energija-iskele-ultimatuma-valstybei-papildyta), o paskolą gavęs V. Markevičius – advokatas, vienas iš advokatų profesinės bendrijos Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai partnerių, nuo 2006 m. liepos mėnesio, kaip skelbta, buvęs tuomečio ministro pirmininko Gedimino Kirkilo neatlygintinu patarėju teisėsaugos klausimais (žr.: https://lietuvosdiena.lrytas.lt/-11540734111153040703-premjero-patar%C4%97j%C5%B3-komand%C4%85-papildys-politologas-m-jurkynas.htm; interneto portale infolex.lt 2008 m. kovo 18 d. paskelbtą V. Markevičiaus interviu: https://www.infolex.lt/portal/start.asp?act=news&Tema=50&str=20772).

Atkreiptinas dėmesys, kad Leo LT projektas buvo pristatytas Seimui ir visuomenei 2007 m. gruodžio 19 d., t. y. praėjus dviems dienoms po to, kai D. Nedzinskas neatlygintinai paskolino V. Markevičiui 2,5 milijono litų.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, Seimo narys N. Puteikis prašo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos ištirti, ar 2007 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartis, kuria D. Nedzinskas paskolino V. Markevičiui 2,5 milijonus litų, nėra apsimestinis sandoris, o šiai prielaidai pasitvirtinus priimti būtinus sprendimus.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas paprašytas įvertinti, ar paskolos sutarties sudarymo aplinkybės nesuteikia pagrindo pradėti tyrimą dėl galimai neteisėtos Leo LT įsteigimu suinteresuotos verslo grupės įtakos politikams, ir padaryti atitinkamus sprendimus.

Seimo nario Naglio Puteikio pranešimas

Vasario 15d., pasitinkant Lietuvos 100- metį,  Lietuvos pensininkų susivienijimo vadovės Aldonos  Marijos Gedvilienės pakviesta susitikti su rinkėjais į Klaipėdą atvyko Seimo narė Aušra  Maldeikienė.

A. Maldeikienė, kai jos klausaisi per  TV,  atrodo politikė  kaip politikė, gal kiek rėksminga. Kai ją išgirdome  gyvai, tai didžioji dalis logiškai mąstančių klausytojų  pakeitė nuomonę  ir  jų akyse iš rėksmingos kovotojos   pavirto  tik draugelių globėja.

Ponia  Maldeikienė  labai daug laiko skyrė buvusiai seimo narei  Gretai Kildešienei. Gėda kartoti kokiais žodžiais ji apdovanojo savo buvusią kolegę. Susirinkę siūlė baigti  šnekėti apie praeitį,  o geriau  papasakoti  ką veiks, jei taps  prezidente.   Tarp atėjusiųjų į susitikimą ir Seimo narės  kilo kivirčas.  A.  Maldeikienė ėmė grasinti, kad  išeis, jei nesi -klausys jos prielaidų.  Viena iš jų, kad  rinkėjai yra avinai, jei  renka  tokias  gretutes. Pateikė pavyzdį iš gydymo srities, atseit, neiname  pas žmogų, neprašome atlikti operacijos,  jei jis nėra chirurgas. Tai kodėl valdžią atiduodame  neišmanėliams? Kažkas iš salės A. Maldeikienei bandė aiškinti, kad kalta sistema, rinkiminiai  partiniai sąrašai.  Priekyje žinomi, gerbiami politikai, o už jų gretutės.  Svarbi detalė,  kad A. Maldeikienė,  kuri rinkėjus vadina avinais, pasirodo  pasisako tik už   rinkiminius sąrašus, tiesa, renkant Seimą.

Klausaisi ir supranti, kad  į Pempininkų  biblioteką susirinkusius klausytojus, iš tikro ji  nori matyti tik avinais ir atitinkamai bendrauti. Įdomi moteris, klykia, kad nemėgsta rinkėjų avinų, tačiau visa savo šneka siekia išsiugdyti ko daugiau tokių.

Tik avinai gali sutikti, kad  Lietuvai, jos ekonomikai, pensininkams yra gerai, kai A.  Kubilius su I. Šimonyte skolinosi iš privačių bankų, o ne iš  Tarptautinio valiutos fondo, kaip latviai.  Anot jos, skolinosi, jog nereikėtų mažinti  pensijų.  Tikrovė tokia ir  A. Maldeikienė tai žino, jog kai Latvijoje buvo sumažintos pensijos, tai jų Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad negalima mažinti, ir atstatė. Tarptautinis valiutos fondas   ( toliau – TVF) parodė lankstumą ir netaikė sankcijų.  A. Kubilius  nesiskolino iš TVF ir nieks nereikalavo   mažinti pensijų, bet jis vis vien  jas sumažino. Maldeikienė nepaneigė,  kad  šiandien latviai gauna didesnes pensijas.  Ko gero  viena iš priežasčių yra ta, jog ėmė paskolą iš TVF , kur palūkanų dydis 3 procentai , o ne iš privačių bankų už 9 procentus.  Kam valdžioje reikalingi kubiliai, ekonomistės  šimonytės, jei  nežino, kad 9   yra trigubai  daugiau  negu 3?   Iš jos pasakojimo supratome,  kad A. Kubilius yra  gėris  ir   adekvačiausiai  mąstantis konservatorius. A. Maldeikienei patinka ir  Saulius Skvernelis, Dalia Grybauskaitė.  Jie yra geri,  o Gitanas Nausėda – blogas. Ji eis į  rinkimus tik tam, kad juos,  kandidatus į prezidento postą, išnervintų.  Supratome, kad vienas iš tų, kuriam gadins nervus ir rinkiminę kompaniją bus G.  Nausėda.  Išgirdę vieną iš jos tikslų – nervinti G. Nausėdą,  susidarėme nuomonę, kad iš tikro  į rinkimus ji eis tik tam, kad   padėtų  S. Skverneliui.  Tereikia  pasižiūrėti į reitingus tų, kurie žada kandidatuoti į prezidentus. Pas G. Nausėda yra aukšti ir jis pagrindinis S. Skvernelio konkurentas.  Todėl Garliavos įvykiai, kuriuose aktyviai dalyvavo S. Skvernelis, pagal A. Maldeikienę, yra išgalvoti  tam, kad Kedžiai pasipelnytų.

 Liūdna, matėsi, kad  po šio susitikimo atsirado valdžios rinkėjų – avinų, mekenančių pagal A. Maldeikienės išsakytas mintis ir jos pamąstymus.

Į Atgimimo aikštę atėjome  69 kartą tik su vienu klausimu.  Ar gyva mergaitė? Tie, kurie pasiuntė 240 ginkluotų policininkų, žinojo, kad piliečiai, kuriems Lietuva yra brangiausias  turtas, nenurims, domėsis pedofilijos liudininkės likimu.  Todėl  valdžia, priėmusi  sprendimą paimti  liudininkę, jau buvo paruošusi   scenarijų, kaip nuramins piliečius.  Sisteminėje žiniasklaidoje  pasipylė straipsnių lavina,  kad tai yra teisėjos Venckienės ir jos brolio fantazijos.  Valdžia  globojanti pedofilus   labai apsiriko.  Piliečiai nepatikėjo žiniasklaidoje pasirodžiusiais straipsniais ir jau daugiau kaip 5 metus domisi mergaitės likimu.  Paklausk,  bet  kokio žmogaus, kuris nėra susipykęs su logika,  ar  būtų  žudomi žmonės, kurie  kalba nesąmones, fantazuoja. Sulauksi   vienintelio atsakymo, kad  ne.  Žuvus su pedofilija susijusiems žmonėms, o tai  teisėjui,  Naruševičienei, neaiškiomis aplinkybėmis mirus  A. Ūsui ir nužudžius  Drąsių Kedį, piliečiai negali patikėti valdžios  kuriamomis  versijomis.

Manome, kad  2012 m. jėga paėmė Mergaitę  tik tam, jog  ją nužudytų , kaip jos  Tėvą.

Šiandien mums, piliečiams, aiškina, kad valstybė saugo mergaitę nuo nusikalstamo poveikio.  Iš tikro saugo nuo disidentės  sesės Sadūnaitės. Šis žmogus savo visu gyvenimu rodė, kad yra sąžiningumo ir padorumo simbolis. Nuo šito žmogaus saugoti mergaitės tikrai nereikia. Paimkite sesę, nuveskite pas mergaitę su kuria ji daug  bendravo, leiskite  joms susitikti.

Mes, klaipėdiečiai, kai stovėjome Atgimimo aikštėje, paklausėme pro šalį einančio Seimo nario Simono Gentvilo: ar gyva Deimantė? Išgirdome atsakymą, kad gyva. Iš kur jis  žino, jei net prezidentė nežino.  Meluoja?

NKVD ISTORIKAI

Ponios  Indrės  Makaraitytės  straipsnis  „Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje – dviveidystės, neįgalumo ir realybės simbolis“  pasirodė jau prasidėjus savivaldybės tarybų narių ir merų rinkimams.  Manome, kad  jos straipsnis yra tiesioginis spaudimas  Ukmergės rajono savivaldybės merui Rolandui  Janickui.  Pagal žurnalistę, kuri darbuojasi mūsų pinigais išlaikomoje žiniasklaidoje,   meras yra „ per silpnas, kad išvis turėtų kokią nors aiškesnę poziciją…“.    „Fanatikų kliedesius“,  vadina   ukmergiškių argumentus siekiančius apginti    sovietinės rezistencijos dalyvį Juozą Krikštaponį.

Indrė Makaraitytė savo straipsnyje paviešino JAV ambasadoriaus Lietuvoje laišką.

Ponas  ambasadorius su savo eiliniu raštu galėjo palaukti savivaldybės rinkimų pabaigos. Jis to nepadarė. Štai ką rašo: „Kaip ir 2021 m. laiške jums, dar sykį jūsų prašau pagerbti Holokausto aukas Ukmergėje pašalinant memorialą žinomam nacių kolaborantui Juozui Krikštaponiui. Istoriniai tyrimai labai aiškiai parodo, kad J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje.“   Ar JAV ambasadorius yra susipažinęs su to meto įvykių peripetijomis?  Manau, kad surašyti tokį laišką  jį paskatino rašliava aksčiau tarnavusių     NKVD tardytojais ir pasižymėjusių  ypač  žiaurumu,  kuriuos vėliau  Komunistų partija pasiuntė dirbti istorikais Eusėjus Rozauskas ir Boleslovas Baranauskas bei dar vienas jų kolega  Kazys Rukšėnas. Būtent šių NKVD  tardytojų darbai yra išversti į anglų kalbą ir prieinami  amerikiečiams.   Lietuvos istorikai  Alfredas Rukšėnas, to tarybinių laikų pseudoistorijų kūrėjo sūnus,  Zigmas Vitkus, Mindaugas Pocius, Vytautas Bruveris, Nerijus Šepetys  buvo pakviesti į radio laidą, kurią vedė  Aurimas Švedas. Laidoje neišgirdau jokių istorinių argumentų, o pylėsi lyg iš gausybės rago  kaltinimai, jog nesame humanistai ir t.t. , nes  priešinamės ir nenukeliame paminklo J. Krikštaponiui.

Gal vis tik išvadintiems fanatikams istorikai   paiškins, kodėl jų  ištirtoje istorinėje medžiagoje nėra  paviešintas   Lietuvių nacionalistų partijos kreipimasis  į Vokietijos Reicho vadovybę: „ Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys – Gudijos žydų ir civilių, rusų belaisvių šaudymas ir korimas. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti“   Kai   nuvykę į Gudiją ir sužinoję, jog teks kariauti ne su raudonuoju maru,  ne valyti miškus nuo šio  tautas naikinančio  gaivalo, tai jau 1941 m. spalio 10 d. pasitraukė  52  asmenys.  Gal atsakys tie šaunūs istorikai, kodėl NKVD apklausose  1948-1949 , kai buvo tardomi  antro būrio kariai  savo vadu nurodė Nikodemą Reikalą?  Kodėl nebuvo paminėtas Juozas Krikštaponis?  I. Makaraitytės fanatikais  išvadintiems –  aišku kodėl antro būrio kariai per tardymą  savo vadu mini N. Reikalą, nes tarp  pasitraukusių iš Baltarusijos spalio 10d.   buvo ir J. Krikštaponis. Kodėl KGB kabinetuose tardomi  tik 1961 m. ir 1980 m.  prisiminė J. Krikštaponį?   Ar ne ne KBG nurodymu pagerėjo  tardomų žmonių  atmintis?  Kas  gali paneigti, kad KBG  apžmeiždami J. Krikštaponį siekė  ne tik   pažeminti   jį kaip rezistencinių kovų dalyvį, bet dar todėl, kad J. Krikštaponis buvo prezidento Antano Smetonos  labai artimas giminaitis, jo sesers sūnus. Todėl ir atsirado reikiami liudijimai, atseit, prezidento A. Smetonos giminaitis – žydšaudys.

Kai Lietuvos istorikai neatsakė nė į vieną  klausimą, o sugebėjo klausiančius išvadinti fanatikais, tai JAV ambasadoriaus Lietuvoje laiškas, kuris pasirodė jau prasidėjus  rinkimams  yra atviras ir gėdingas kišimasis į  savivaldos  rinkimus.

Visi puikiai supranta, kad  Ukmergės merui tenka atlaikyti didžiulį  spaudimą, kurį  aiškiai deklaruoja  grupė istorikų, valstybinės žiniaskalidos atstovė I. Makaraitytė, Konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir sunkiosios politinės technikos  dalyvis  – JAV ambasadorius.  Manome, kad   šie asmenys veikia prieš Lietuvos valstybę ir žmones, kurie gina Lietuvos piliečius, nužudytus  NKVD pasiųstų  dalinių.   JAV ambasadoriaus Lietuvoje siunčiami laiškai aiškiai pasako, kad  meras R. Janickis, kuris vadovaujasi tautinėmis, lietuviškomis  nuostatomis, yra nepriimtinas.

Manau, kad JAV ambasadorius vadovaujasi  šmeižikiška dar NKVD sukurta Holokausto istorija ir jos pagrindu reikalauja keisti  Ukmergės rajono savivaldos priimtus sprendimus.  Tokie reikalavimai yra neteisėti, o ypač   rinkiminės kompanijos  metu.

2018 m. sausio mėn. 1d. internetiniame laikraštyje  „Atvira Klaipėda“ perskaičiau Palmiros Martinkienės  straipsnį ir jos išsakytas mintis apie tolerantiškumą.  Mano galva, iš tikro išsakyti teiginiai nieko bendro neturi su tolerantiškumu.  Ji didžiuojasi, kad gynė   Rūtą Vanagaitę    nuo ją smerkiančių.  Save priskirčiau prie smerkiančių Rūtą Vanagaitę, nes ponia knygoje „Musiškiai“ pateikė  ne nuomonę, bet melagingas išvadas, t.y  kaltinimus genocidu   Lietuvos  administracinei struktūrai nuo 1941 m. birželio mėn. iki 1944 m. spalio mėn.   Kaip galima kaltinti Lietuvos valdžią, jei įžygiavus  okupacinei  kariuomenei,  galiojo tik   nacistinės Vokietijos įstatymai?

Kas vyko šiandieninėje  Lietuvoje, kai dienos šviesą išvydo  knyga „Mūsiškiai“?  Kontaktuoja. Žurnalistas Andrius Tapinas dalyvauja “Knygų mugėje” pristatant   R.  Vanagaitės knygą.  Šios knygos tikslas, kad  prisiimtume atsakomybę už okupuotoje  Lietuvoje  galiojusius  nacistinius įstatymus ir tvarką.  Tokį absurdą neįmanoma laikyti  tiesa. Politikas ir kultūros apžvalgininkas, Vidmantas Valiušaitis apie  knygos „Mūsiškiai“ autorę rašė: „Sakyčiau, darbas žmogaus, stokojančio bazinių istorinių žinių apie laikotarpį, apie kurį bandoma pasisakyti ir jį vertinti.“

Lietuvos valdžia nepasmerkė  R.  Vanagaitės už absurdiškus kaltinimus, o lenkų valdžia net priėmė įstatymą, kad numato baudas ir  trijų metų laisvės atėmimą asmenims,  tyčia mėginantiems lenkų tautai priskirti nusikaltimus, kuriuos naciai vykdė per beveik šešerius metus trukusią okupaciją.

Kilus tarptautiniam skandalui  pasisakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras  Gabrielis. 2018 m. vasario mėn. 3 d. jis  pareiškė, kad Holokaustas buvo įvykdytas „mūsų ir niekieno kito“. Jis pasakė, kad  negalima iškraipyti istoriją, pavyzdžiui, aiškinant apie „lenkiškas koncentracijos stovyklas“ nacių okupuotoje Lenkijoje.

R. Vanagaitei,  matyt atrodė, kad mažokai papylė patyčių Lietuvai ir tada nutarė atskleisti “tiesą” apie partizaną  A. Ramanauską-Vanagą. Visų paplavų, kuriomis  apipylė partizaną, neminėsiu, bet priminsiu šlykščiausia  tai, kad žudėsi žalodamas savo lytinius organus.  Ar R.  Vanagaitei visiškai  atrofavosi  smegenys, ar bijojo  Efraimo Zuroffo, t.y. žinių šaltinio?   Nereikia būti dideliu savižudybių  specialistu, kad suprastum, jog turint aštrų daiktą, dursi į veną, bet ne į lytinius organus, nes tokiu veiksmu sukelsi tik skausmą,  o  ne iššauksi   mirtį.

Tuomet kilo didžiulis skandalas.  P. Martinkienė teisi – ją, R. Vanagaitę, už partizano šmeižtą pasmerkė  didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Ją pasmerkiau dar kartą ir aš dėl jos melo, o ne dėl nuomonės išsakymo.

Kas vyksta su mūsų nemažos tautos dalimi? Kodėl  ji  pritaria  melui, istorijos iškraipymui?  Keistokai atrodo teiginiai tų, nepritariančių,    Rūtos Vanagaitės pasmerkimui.  Pasirodo,  mes ją nulinčiavome  už kitokią, daugumai neįtikusią jos nuomonę, bet ne už melą.

Lenkų valdžia,  norėdama  apsiginti nuo savų  vanagaičių,  istorijos darkytojų,  išleido net įstatymą. Vokiečių ministras antrino lenkams ir taip sugrąžino pasitikėjimą istorija, pagarbą tiesai.

Apie  žmones, kurie  karo metu   ėmėsi žmogžudžio verslo,  galima pasakyti, kad tai yra gyventojai,  nesilaikę   moralinių  normų ir principų, iš kurių vienas yra nemeluok.

Manau, kad  R. Vanagaitė ir jos draugas E.  Zuroffas,  iškraipydami tiesą, kviečia piliečius dalyvauti  moralinių vertybių  naikinime.   Neturint atsakomybės ir manant, kad  siekiant tikslo galima meluoti, tai didelė tikimybė, kad prasidėjus  politiniams kataklizmams,  moralines normas manipuliuojantys, kaip skuduru,  ims šautuvą ir atiminės gyvybes. ..

Dėkoju lenkų, vokiečių valdžioms už galimybę gyventi oriai.

Viešoje erdvėje   prašoma pasirašyti už 3 idėjas Lietuvai. Nepriklausomybės jubiliejaus proga pateiktos idėjos turėtų   žmones  vienyti, o ne juos  skaldyti. Šiandien, kai skaitai apie idėją – butą jaunai šeimai, supranti,  kiek toli nuo Lietuvos žmonių  yra tie, kurie pateikė tas tris  idėjas.

Butas turi būti  kiekvieno piliečio per mokesčius uždirbta nuosavybė. Lietuvos valdžia iš piliečių renka mokesčius ir todėl dalį  jų privalo  panaudoti   butų statybai, kuriuos žmonės lengvatinėmis sąlygomis  galėtų privatizuoti. Valstybės elitas per  27 metus neišmoko surinktus   mokesčius  grąžinti tiems, kurie juos sumokėjo .

Lietuvos valdžios  ne tik, kad negrąžino dalies mokesčių per butų statybų subsidijavimą, bet  atvirai  reketavo piliečius.

Žmones  apiplėšinėja  ir  savivaldybės tarnautojai, kurie reikalauja pasirašyti   įstatyme,  “Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas”  (Toliau Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio  2 dalies tik po  5 punktu, nors jame  nurodyti net šeši galimi būdai kompensuoti piliečių turtą. Piliečiai pageidaudavo, kad jiems grąžintų turtą pagal įstatyme nurodytus  įvairius punktus, išskyrus 5 – tą, nes pasirinkus jį,  turtas yra prarandamas. Klaipėdietė Stanislava Urniežienė, kai ją pakviesdavo Klaipėdos savivaldybės specialistės sužinoti pagal kokį punktą  norėtų  gauti kompensaciją,   pastoviai savivaldybę informuodavo, jog ji  nori įsigyti nuosavą būstą,  vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsniu, 2 dalies 2 punktu. Jos skundą  tikrinęs  Seimo kontrolierius konstatavo, kad  Klaipėdos savivaldybė piktnaudžiavo, neleido  pasinaudoti  pasirinkimo teise  dėl valstybės garantijos.    Morališkai palūžusi ir sutikusi su 5 punktu per mėnesį  gavo butą. Tiesa, jis  netapo jos nuosavybe, bet liko savivaldybės turtu.

Kauno miesto savivaldybė taip pat piktnaudžiavo savo teisėmis, gąsdindama piliečius, kad jei nepasirašys   už 5 punktą, tai  negaus jokio buto ir  bus išmesti į gatvę.  Nors įstatymas leidžia  rinktis iš 6 punktų, bet  kauniečius privertė  pasirašyti  taip pat tik už  5 punktą. Todėl  net keletas namų buvo apgyvendinti tik pagal  Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Kauniečiai spaudimo išdavoje pasirinkę 5 punktą,  pasirašydavo sutartis,  kad  savivaldybės išnuomotuose   būstuose galės gyventi virš 100 metų.  Tačiau, praėjus keleriems metams, savivaldybės ėmė keisti sutartis ir didinti mokesčius bei trumpinti nuomos trukmę.

Klaipėdietė S.  Urniežienė kreipėsi į Administracinį teismą su skundu, kuriame nurodė, kad  Savivaldybė savavališkai keičia sutarties punktus ir nuskaičiuoja nuo  tikslinės  sąskaitos  žymiai didesnes sumas, negu ji pasirašė sutartyje. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad  savivaldybė  privalo  skaičiuoti tokią nuomą, kokia nurodyta pradinėje sutartyje. Nors Kauno savivaldybė buvo informuota apie   Vyriausiojo administracinio teismo  S. Urniežienei  palankų sprendimą  ir paprašyta laikytis  teismų praktikos – grąžinti į  tikslinę  sąskaitą  neteisėtai nusavintus pinigus, ji vis vien atsisakė vykdyti teisėtus gyventojų prašymus. Prašome negriauti pasitikėjimo valstybe, grąžinti neteisėtai atimtą teisę į nuosavybę, į  nekilnojamąjį turtą, į butą.

Lietuvos piliečiai, mokantys mokesčius,  apsigyvenę savivaldybės būstuose po 1998 metų arba nespėję pasinaudoti  Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu, šiandien nesupranta, kodėl savivaldybės būstą turi pirkti  tik pagal Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti  ar išsinuomoti įstatymo,  5 skirsnio 24 straipsnio, 2 dalį, kuri  teigia, kad  savivaldybės būstą galima įsigyti už rinkos kainą. Lietuvos piliečiai  moka valstybei mokesčius, o valdžia,  surinkdama pinigus iš žmonių, elgiasi lyg verslininkas, kuriam gyventojai  jokių mokesčių nemoka.

Valdininkai iš  Lietuvos Respublikos  Aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos elgiasi nesąžiningai.   Jų sugalvotas naujas pseudo mokestis, kuriuo  labai didžiavosi  Seime, Peticijų komisijoje,  kai teikėme prašymą leisti būstus išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis, yra amoralus.  Iš valdininkų aiškinimų supratome, kad išsiperkantys būstą rinkos kaina tapo  naujo mokesčio pavadintu   “nupirk  būstą  piliečiui laukiančiam  gyvenamojo ploto  savivaldybėje” aukomis. Prašome gerbti mokesčių mokėtojus  ir jiems  taikyti įstatymą, kuris  galiojo anksčiau perkant savivaldybės būstą.

Laikinosios  gyvenamosios  patalpos, t.y. bendrabučiai,  buvo   privatizuoti.  Bloke esančius du kambarius leido privatizuoti skirtingoms šeimoms, kurios naudojasi  vienu dušu įrengtu tualete. Tokie  bendrabučiai tapo miesto ir ten gyvenančių žmonių skauduliais. Per 27 Lietuvos Nepriklausomybės metus  nebuvo paruoštas projektas, kaip bus griaunami ar perstatomi į butus  sovietinių laikų bendrabučiai. Reikalaujame paruošti bendrabučių pertvarkymo į butus finansavimo tvarką.

Lietuvoje yra nemažai namų, kuriuos dėl prastų sanitarinių  sąlygų, t.y. taršos, triukšmo ir kitų ribinių normų viršijimo reikia griauti, gyventojus perkeliant gyventi .į sveikesnę aplinką. Reikalaujame sudaryti Lietuvoje  griautinų namų  sąrašą ir paruošti gyventojų  aprūpinimo būstais finansavimo tvarką.  

Mitingas, kuris vyko prie Klaipėdos prokuratūros

Lietuvos piliečiai, gyvendami toje pačioje šalyje, matydami tas pačias TV programas, skaitydami tuos pačius laikraščius, deja, politikų veiksmus vertina skirtingai. Kodėl? Manau, todėl, kad Tarybų sąjungos diktatūrinio režimo didžiausias blogybes matėme skirtingomis akimis.

Man, kaip augusiai politinio kalinio šeimoje, didžiausia problema buvo draudimas kalbėti tiesą apie XX a. vidurio istorinius įvykius, tuo metu vykusius politinius procesus. Nebuvo galima sakyti tiesos, nes tuoj prisistatys sargas iš pastato, į kurį ranka rodo vadas.

Mano šeima Klaipėdoje gyveno už geležinkelio stoties. Ten, kur šiandien yra Kaštonų gatvės garažai, buvo laukai. Klaipėdiečiai tuose laukuose laikydavo karves, apsisodindavo daržus. Mano tėvai turėjo didžiulį tvartą, kuriame augino porą karvių, 3-4 kiaules, 10-20 vištų. Mama buvo siuvėja, todėl tarybiniais laikais maistas ir rūbai nebuvo problema.

Sovietų sąjungos sugriuvimo ir Nepriklausomos Lietuvos geidžiau visa širdimi. Pirmiausia todėl, kad galėčiau kalbėti, ką ir kaip suvokiu, kad galėčiau be baimės garsiai išsakyti,  kodėl vienaip ar kitaip vertinu vykstančius politinius procesus.

Todėl, kai neopatriotai, kaip vieną iš tarybinės diktatūros blogybių nurodo tuščias parduotuvių lentynas, manęs tai „neveža“. Pustuštės lentynos man nesukeldavo jokio diskomforto. Kai šiandien dažnai tenka skaityti apie prekių trūkumą tarybinėje Lietuvoje, o ne tuometinį draudimą laisvai reikšti įsitikinimus, padarai išvadą, kad Lietuvoje politinių disidentų buvo nedaug. Didžiąją jų dalį sudarė skuduriniai disidentai. Juos žavėjo vakarų skarmalai.

Klaipėdoje tuos skarmalus demonstruodavo Herkaus Manto gatvėje (jaunimas vadindavo Brodvėjumi) elitinės prostitutės. Gatvę jos šlifuodavo išsidažiusios ryškiais, užsienietiškais dažais, išskirtinio dizaino batais bei rūbais.

Didžiausia Lietuvos bėda, kad šiandien skarmalų disidentai valdo šalį. Jiems talkina „pažangioji“ žiniasklaida

Būtent priklausantys skuduriniams disidentams reikalauja persekioti kitaip mąstančius, t.y. tuos, kuriuos yra apžavėjęs „Vladimiras Vladimirovičius, mažasis šių dienų „stalinukas“ kiaulės akutėmis..“

Tarybiniais laikais skuduriniai disidentai nejautė, kaip kaskart už nugaros kvėpuoja represinis šešėlis reikalaujantis mąstyti pagal Vladimiro Iljičiaus raštus.

Tarybiniai prisitaikėliai neišnyko, nes jie persikūnijo į neopatriotus.

Visiems moralizuojantiems ir kalbantiems apie politikų teises ir pareigas, nurodinėjantiems, kam ir su kuo galima bičiuliautis ar glėbesčiuotis, patariu skaityti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ten surašyta, kas yra draudžiama. Negalima įvesti cenzūros vadovaujantis savo vidiniais, skuduriniais įsitikinimais.

Lietuvos Respublikos Konstituciją, o ne jos dvasias gina A.A disidento Viktoro Petkaus, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos atstovo bendraminčiai: Vytautas Budnikas, Stasys Stungurys ir eilė kitų piliečių. Jie tęsia darbus, kurie Nepriklausomos Lietuvos valdžiai yra neparankūs.

Ne tikrieji, o skuduriniai disidentai, kompensuodami savo sovietinį nepilnavertiškumą, didžiuojasi, kad gali niekinti tuos, kurie aiškina, kad NATO kariuomenė yra okupacinė, kadangi nebuvo referendumo, nebuvo atsiklausta tautos, kokia karinė jėga turi ginti Lietuvos Nepriklausomybę ir pan.

Klaipėdos apygardos teismas tuoj priims sprendimą dėl Olego Titorenkos, Giedriaus Grabausko ir Žilvino Razmino išsakytų nuomonių ir bendraminčių paieškos. Ši byla yra inspiruota skudurinių disidentų ir yra Lietuvos gėda. Šitą bylą stebiu ir dėkoju politikams, išdrįsusiems ginti galimybę išsakyti nepriklausomą nuomonę.

Visuomenininkas V. Partaukas ir teisiamasis G. Grabauskas Klaipėdos apygardos teisme