Viačeslav Titov klausimas apie partizaną Ramanauską – Vanagą privertė ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje dar kartą viešai prisiminti Lietuvos praeitį. Lygiagrečiai tenka nagrinėti ir Lietuvos saugumo klausimą.
Lietuva prarado Nepriklausomybę, kai buvo įgyvendintas Ribentropo-Molotovo paktas. Dviejų diktatorių susitarimas pražudė milijonus žmonių. Daugiau, kaip pusę amžiaus eilė valstybių buvo okupuotos. Estai pirmieji 1989 metais pareiškė, kad nepriklausomybės susigrąžinimo garantas yra nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos susitarimo paviešinimas ir reikalavimas grąžinti Pabaltijo valstybėms Nepriklausomybę.
Kodėl mums, atėjusiems į Viačeslav Titov teismą, ekspertai: Arvydas Anušauskas, Marius Laurinavičius keistokai sudėliojo istorijos akcentus, t.y., kad rezistencinis judėjimas yra svarbus Nepriklausomybės sugrąžinimui, tačiau neužsiminė, jog kova buvo įvairiapusė: Lietuvos vėliavų kėlimas, susideginimas, bažnyčios kronikos kūrimas ir sklaida ir t.t. o pagrindinė prielaidą atkurti nepriklausomybę – Ribentropo – Molotovo pakto pasekmių anuliavimas.
Lietuvių tauta pokario partizaninį judėjimą vertina labai prieštaringai. Ar tas istorinis laikotarpis, kurio pažinimas priklauso nuo įvykių dalyvių buvimo vietos, gali tarnauti stiprinant Lietuvos saugumą? Ar šiandien rezistencinio judėjimo vienpusiškas išaukštinimas padeda ugdyti patriotizmą? Lietuvos istorikai, valstybinės institucijos neduoda atsakymų. Atsakymo nutarėme ieškoti V. Titovo teisme. Posėdžio metu Seimo narys A. Anušauskas teigė, jog KGB-istus perrengdavo partizanų uniformomis ir žudydavo taikius gyventojus. Toks A. Anušausko liudijimas yra niekinis. Jei jis pasakė A, t.y., kad perrengdavo partizanų uniformomis ir žudydavo taikius žmones, tai būtinai turi būti pasakyta ir B, o tai kiek KGB persirengėliai kiekviename rajone išžudė taikių gyventojų? Ar tie KGB persirengėliai gyveno bunkeriuose ir verbuodavo į savo būrius kaimo vaikius? Ar „ persirengėlius“ teisdavo kaip partizanus ir išsiųsdavo į lagerius? Tikėtina, kad istorikai, specialistai atsakymų neieško, nes KGB archyvai išvežti į Rusiją. Neturint pirminių šaltinių, būtina naudotis kitais šaltiniais, o tai tų įvykių liudininkų pasakojimais. Mano gera pažįstama Stanislava Urniežienė kilimo iš Skuodo raj. dažnai prisimindavo savo senelės pasakojimą apie gerus ir blogus partizanus, kurie gyveno netoli jų namų, bunkeriuose. Ar galima blogiečius pavadinti persirengėliais? Nežinome, nes galimai Rusijos rėžimas nenori, kad viešai būtų aiškinamasi, kaip sovietų sąjunga okupuotą tautą per partizaninį judėjimą maudė kraujuje. Kas gali paneigti, kad net pusė partizanų buvo persirengėliai, kad galimai KGB-stams buvo nurodytas net skaičius, kiek reikia išžudyti taikių Lietuvos gyventojų. Sunaikinti vietoje ir taip sutaupyti pinigų, t.y. nebereikėjo remontuoti gyvulinių vagonų, mokėti prižiūrėtojams, kurie lydėjo deportuojamus lietuvius į Sibiro gilumą.
Kita legenda, kuri yra paplitusi ir kurią šiandien dažnai girdime, jog mūsų šeimą išvežė, nes įskundė kaimynas. Aišku, kas tas pasakas kūrė, tai KGB, nes kokį skaičių gyventojų iš kiekvieno rajono perkelti į Kazachstaną, Tolimuosius rytus nurodė Kremlius. Vietiniai KGB-stai sudarydavo sąrašus su pavardėmis, kuriuos reikia departuoti iš Lietuvos. Okupacinė valdžia nenorėjo prisiimti kaltės ir todėl dalį perkėlė mistiniams „skundikams“.
Liudininko A. Anušausko teiginiai apie persirengėlius reikalauja išsamesnio tyrimo. Deja, per 30 Nepriklausomybės metų nebuvo norima atsakyti į svarbius Lietuvos saugumui klausimus. Todėl darome išvadą, jei partizaninis judėjimas okupantams padėjo įgyvendinti jų tikslus ir Kremlius pasipriešinimą naudojo, kaip įrankį, susidorojant su nukariauta tauta, tai nekabinkime partizanams lentų, bet pastatykime bendrą paminklą pokario aukoms. Paminklą, apie ką užsiminė Seimo narys Dainius Kepenis.
Teisiamas V. Titov vadovaujasi ta informacija, kurią naudoja okupantai. Blogi, taikius žmones žudantys, partizanai ir geriečiai okupantai, kurie gelbėjo kaimiečius nuo mirties. Iš tikro, dalis kaimiečių savo akimis matė partizanus, kurie iššaudė nekaltus civilius. Galimai tai buvo persirengėliai.
Kas gali paneigti, kad būtent šiandieniniam Rusijos rėžimui reikia, kad apie partizaninį judėjimą kalbėtų tik gerai, kad „persirengėliams“ būtų skiriama kuo mažiau dėmesio, t.y. papildomų klausimų neužduodama.
Tiesa apie partizaninį karą piliečius sutaiko, melas – supriešina. Todėl ne V. Titovo pasisakymai daro žalą, bet didžiausi tautos kiršintojai yra tie, kurie iškraipo istorinius įvykius, nenoriai aiškinasi tiesą. Todėl galimi Lietuvos blogiečiai ir kenkiantys Lietuvos saugumui yra A. Anušauskas ir M. Laurinavičius.
Pagal prokuroro Simono Genio kaltinimus V. Titov per facebooką paskleidė net 34 melagingas, įžeidžiamas žinias, veikė prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. V. Titov kaltinamas istorijos klastojimu, partizaninio judėjimo niekinimu. Viena išvada, kuri buvo pateikta teismui skambėjo taip, jog Rusijos rėžimas ( matyt per V. Titovą) siekia sukompromituoti rezistencinį judėjimą tam, kad atėjus tai valandai ( naujai okupacijai) nebūtų pasipriešinimo. Tokios išvados vienintelis tikslas, kad tylėtume, nesiaiškintume apie persirengėlių vykdytą tautos genocidą. IŠ TIKRO, JEI ATEITŲ TA VALANDA ( NAUJA OKUPACIJA) tai okupantai ir vėl pasinaudotų persirengėliais ir žudytų nekaltus gyventojus.
Kyla pagrįstas klausimas, ar A. Anušauskas ir M. Laurinavičius nedirba Rusijos rėžimui?
