Piliečiams

Klaipėdos miesto meras paskelbė apklausą dėl   tarybinių karių amžino poilsio vietoa pertvarkymo.

Nuomonių formuotojai, politikai, pasinaudodami tautiečių praeities  nuoskaudomis, išgyvenimais, žinodami žmonių nuotaikas, siekia tik jiems vieniems žinomų tikslų.  Šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, galimai apsimestinis   patriotizmas suprantamas primityviais teiginiais: balvonai ( lietuviškai stabai, dievai),  brudni  (lietuviškai purvini) okupantų ženklai, piktžaizdės ir visa tai įvardijama   prievartos įrankiu, vykdančiu  genocidą.

Patriotai  prašo nukelti okupantų ženklus ir išvežti tuos stribus ir kardus į Rusiją arba į Grūto parką.

Kita nuomonė, – kad visais laikais griauti buvo būdinga    barbarams,  atšuoliavusiems  iš mongolų stepių. Manome, kad lietuviško sovietinio mentaliteto atstovas yra Andrius Tapinas, kuris pagal Darių Kuolį „pradeda karą su žuvusių sovietinių karių kaulais“.

Kaip reikėtų elgtis su karių kaulais ir okupantų pastatytais  paminklais atsakymas yra raštelyje, kurį rado sovietmečiu,  griaudami paminklą vokiečių karių kapinėse, Klaipėdos miesto  parke. Paminklo viduje vokiečių kalba buvo parašyta  “Prašalaiti, kad ir kas tu būtum, – nesikėsink. Čia palaidoti kariai, kurie žuvo vykdydami jiems duotą įsakymą. Tegul būna šventas jų atminimas”.  Tuometinis Klaipėdos miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas  prisiminė, jog  toks užrašas nesustabdė paminklą griovusių žmonių.  Suprantama, tai buvo sovietmetis,  bet kai  XXI a. elgiamasi  kaip sovietmečiu,  –  labai liūdna.

Ar  nukėlus  sovietmečiu pastatytus,   tarybinę kariuomenę šlovinančius  ženklus,  nuoskaudos  dėl okupantų padarytų neteisėtų veiksmų, žiaurių, melagingų sprendimų, liks ar išnyks?    Mieli patriotai, nugriovę paminklus tarybiniams kariams istorijos nepakeisime ir  nuoskaudų neišsigydysime. Ne praeitimi gyvenkime, bet  šiandiena, saugokime Lietuvą, kad  nebūtų tokio karo, koks vyksta Ukrainoje.

Lietuva,  gyvendama šiandiena  ir kurdama  rytojų,   pasirodo turi realų,  labai pavojingą  „balvoną”, šmeižikišką klišę, kurią mums prikabina,  jog  “žydšaudžiams” kabiname atminimo lentas, statome paminklus.    Štai tą balvoną – kaltinimą, jog garbiname žydšaudžius,  reikia skubiai “versti”.

2022-02-24 prasidėjo karas Ukrainoje. Šalia Lietuvos krenta bombos, griūva namai,  žūva žmonės.  Puikiai žinome, jei   Putinas nugalėtų  Ukrainą,  sekanti jo auka būtų  buvusios sovietinės Pabaltijo respublikos.

Ar suvokiame mes, Lietuvos gyventojai, jog  šiandienos didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui yra  Kremliaus viešinana  klišė, kad lietuviai, kaip ir  ukrainiečiai,  yra naciai, o dar  papildomai  ir „žydšaudžiai“,  Kremlius nuosekliai  visam pasauliui primindavo, kokia netikusi yra lietuvių tauta ir tą naratyvą viešino nuo 1944 m. vasaros iki šių dienų.

Kiekvienam  valstybės gyventojui turi rūpėti  savo šalies saugumas. Lietuvos visuomenė buvo pasipiktinusi Rūtos Vanagaitės knyga  „Mūsiškiai“, kuri deklaravo Kremliaus naratyvą apie Holokaustą.  Kremliaus ruporei R. Vanagaitei, kurios knygos tikslas buvo paruošti  Lietuvą okupacijai,   į pagalbą atskubėjo   A. Tapinas. Pristatydamas jos knygą, jis paklausė  „O kas toliau?“. Autorė atsakė, jog  neturi būti „žydšaudžių“ vardais  pavadintos gatvės ir mokyklos. Jiems neturi stovėti paminklai. Jos atsakymą reikia laikyti     rusų    informacinio karo ginklu – šmeižtu ir tuo ginklu mojuojama  ir šiandien.

 „Žydšaudžių“ etiketė  turėjo ir kitą tikslą: rusakalbiams  ugdytų  baimę,  nepasitikėjimą, galimai ir neapykantą tautai, kuri  garbino  “žydšaudžių” atminimą.

A. Tapinas nejaučia reikalo  atsiprašyti, jog dalyvavo   Kremliaus organizuotame  informaciniame kare  priešų pusėje,  tikslu juodinti lietuvių tautą, kad atėjus tam tikram laikui   okupantas susigrąžintų  Lietuvą,  atvirkščiai,  sėdo  į traktorių, kad nuverstų tarybinių karių paminklą. A. Tapine,   ne  tarybinių karių paminklai  tapo karo priežastimi, bet žodis –  denacifikuoti.

Kitas  tarybinių karių paminklų nukėlimo iniciatorius –   Konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.  G. Landsbergis kaip ir A. Tapinas reikalavo ir manau, kad reikalauja laikytis Kremliaus surašytos istorijos.  Yra piliečių, kurie bando  apginti užsienio reikalų ministrą, atseit,  jis ne prie ko, nes apie Lietuvos didvyrį Juozą Krikštaponį, jog tai „žydšaudys“,   gavo informaciją iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau Centras).  Kokią informaciją gavo tokią ir pateikė Ukmergės merui  Rolandui Janickui.

Visa Lietuva žino,  kad Kremlius reikalauja laikytis suklastotos istorijos, o Vytauto Landsbergio anūkas  nežino, jog  1944 m. vasarą,  kai  sovietai okupavo  antrą kartą, tai  II pasaulinio karo ir pokario istoriją parašė Kremlius. Maskolija  reikalavo tarybinių istorikų pateikti visuomenei įrodymų, įvairių melagingų liudijimų kad lietuviai „žydšaudžiai“ ir fašistai.  Manau, kad Lietuvos tuometiniai istorikai atsisakė dalyvauti  tokioje aferoje. Tuomet    istorikų bendruomenė buvo papildyta dviem žiauriais NKVD tardytojais  Boleslovu Baranausku ir Eusiejumi  Rozausku. Jie,  tapę istorikais, parašė Holokausto istoriją. Turime konstatuoti, jog  dalis Nepriklausomos Lietuvos istorikų  tęsė Kremliaus  naratyvą.

2009 m. Lietuvos žydų asociacija Izraelyje, kurią, manau, Kremlius naudoja informaciniame  kare ,  sudarė  4233 „žydšaudžių“ sąrašą. Tą sąrašą peržiūrėjo Centro specialistai ir po trijų metų  nustatė, kad yra istorinės medžiagos, pagrindžiančios 2055 asmenų dalyvavimą Holokauste. Tame sąraše atsidūrė Lietuvos didvyris Juozas Krikštaponis. Dėl jo kilo   didžiulis skandalas. Ar sunku buvo Užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui  susisiekti su  Centro darbuotoju  Gintaru Šidlausku , kuris savo facebooke  rašė, kad kaltinimai J. Krikštaponiui yra ne kas kita, kaip Rusijos ambasadoriaus „pastumdėlių“ pramanai?  Ar sunku buvo išklausyti kitą pusę,  kuri teigė, kad tai šmeižtas, kurį paruošė NKVD tardytojai?

Ne tik Centro darbuotojas G. Šidlauskas nesutinka, kad J. Krikštaponis yra „žydšaudys“, bet ir žurnalistas Antanas Ališauskas ( 1951-12- 23 – 2018-04-05), ilgalaikis   “Lietuvos aido” redakcijos darbuotojas. A. Ališauskas straipsnyje „ Kaltinamas dalyvavęs genocide: ar pagrįstai?“ rašo, kad  Impulevičiaus  policijos batalionas,  nuvykęs į Baltarusiją ir sužinojęs, jog yra pasiųstas ne kovoti su mirtinu lietuvių tautos priešu – bolševizmu, iš bataliono pasitraukė 52, kitur rašoma 57 karininkai ( duomenys iš apklausos).  Lietuvių karių protestas buvo išreikštas ne tik pasitraukimu, bet ir oficialiu dokumentu, kurį  paruošė  Lietuvių nacionalistų partija. Ji  pasipiktino, kad policijos batalionas  pasiųstas  žudyti. Lietuvių nacionalistų partija tai įvertino, kaip Lietuvą kompromituojantį ir žeminantį aktą. Lietuvių nacionalistų partijos parengtame memorandume Vokietijos Reicho vadovybei rašyta: „Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys – Gudijos žydų ir civilių, rusų belaisvių šaudymas ir korimas. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti“.

Impulevičiaus bataliono kariai nepatikėjo, kad vokiečiai  savo grasinimus realizuos.  Klaipėdos žurnalistas Antanas Stanevičius papasakojo, kad teko bendrauti su  išsiųstu  1941 m. į Baltarusiją lietuviu, kuris vėliau emigravo į užsienį.  Jis pasakė, kad juos išstatė į eilę ir šaudė kas dešimtą. Nuo nacio kulkos žuvo šalia jo stovėjęs draugas.

Manoma, kad tarp pasitraukusių iš  Impulevičiaus bataliono buvo ir 2 kuopos vadas Juozas Krikštaponis, o  sugrįžusius į Lietuvą Impulevičiaus bataliono karininkus ir kareivius  nebaudė,  nes  įsakyme  buvo nurodyta, kad vyksta į  Baltarusiją kovoti su  bolševikais, o ne šaudyti civilius ir karo belaisvius.

1948 m. NKVD tardymo metu  2 kuopos kariai pasakė, jog jų vadas Nikodemas Reikalas. Vėliau, o tai 1961m.  ir 1980m., kai kurie  apklaustieji  jau nurodo kitą vadą – Juozą Krikštaponį. Tik NKVD rūsiuose  laikas ir metai  “gerina” atmintį, nes matyt buvo išsiaiškinta, kad J. Krikštaponis yra prezidento Smetonos sesers vaikas.  Manome, kad NKVD nurodė, jog prezidento A. Smetonos aplinkoje turi būti “žydšaudžių”, kitaip sakant, amoralių prezidento giminaičių.  Reikia ir bus. Liudininkai paliudys.

Manau, kad A. Tapinas ir  G. Landsbergis tikisi,  jog  kaip vanduo nuo žąsies išnyks piliečių kaltinimai, kad galimai užsiima  antivalstybine veikla, tinkančia tik koloborantams, kai  palaiko, pritaria okupantų sukurtai istorijai.

Kviečiu nebūti patriotais pagal   A. Tapino ir  G. Landsbergio kvietimą o laisvais piliečiais, kurie suvokia, kad ne paminklai, tarybinių karių šlovinimas yra pavojus Lietuvos nepriklausomybei, nacionaliniam saugumui,  bet melas, sovietų sukurta klišė, kurią su malonumu skelbia ir Donatas Glaudenis straipsnyje  „Kas nuvainikuos nepelnytai pagerbtus, prisidėjusius prie Holokausto?“  Jis rašo apie J. Krikštaponį , jog „Man buvo nemalonu, kad šalis, kurios pilietis esu, šitaip pagerbia asmenis, nusikaltusius žmonijai.“

A. Tapino ir G. Landsbergio pažiūras galima pavadinti  neokomjaunuoliškomis, o juos pačius  XXI amžiaus revoliucionieriais. Paminklą lengva nugriauti, o Klaipėdoje  už nugriovimą dar ir pinigų bus nemažai   atseikėta, tačiau kaip nugriauti “balvoną-kliše”, kuri vadinasi –  tauta garbinanti “žydšaudžius”?  Ši melaginga klišė kuri,  kaip nuodai,  buvo  pilama  į tautiečių protus ir pasaulio visuomenę   nuo 1944 m. vasaros iki 2022 metų vasario mėn. 24 dienos, iki Ukrainos-Rusijos karo pradžios.

A. Tapino kvietimas tapti neosovietiniu patriotu yra negarbingas.

Siūlau  balsuoti,  kad nepritariame Sovietų Sąjungos karių kapinėse  naujai architektūrinei kokybei.

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Akcija, kuri skirta paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

Klaipėdiečiai 10 metų kiekvieno mėnesio 17 dieną  ateina į Atgimimo aikštę paklausti, kodėl valdžia nuo Lietuvos piliečių  paslėpė mergaitę, kuri buvo pedofilijos  liudininkė ir kuriai 2012 m. buvo aštuoneri metai? Lietuvos piliečiai, tėčio sesuo, mergaitės seneliai, jų kaimynė valdžiai   tapo  pavojingais nusikaltėliais.  Vėliau  valdžioje esantys organizavo teismus, kuriuose apkaltino senelius, kaimynę, kad vaiką mokino kalbėti apie seksualinius suaugusių žaidimus. Valdžia patenkinta, nes atsirado piliečių, kurie patikėjo melu, bet žymiai daugiau yra  piliečių, kuriems valdžios pasakos yra tik pasakomis, kurie nenori, kad Nepriklausomoje Lietuvoje  gyventojai būtų  vadinami pavojingais, nepatikimais.

Deimantė jau  pilnametė, svarbiausia, kad ji būtų gyva.  Gyvybę mergaitei davė  ne valdžioje sėdintys  ir ne jie turi teisę ją atimti.

Klaipėdiečiai, kurie atėjo į Atgimimo aikštę sprendė, ar toliau tęsti akciją. Ar ateiti kiekvieno mėnesio 17 d.? Vieni buvo, kad tęsti, nes prieš 10 metų raštu informavo savivaldybę, kad rinksis kiekvieno mėnesio 17 d. į Atgimimo aikštę iki to laiko, kol jiems valdžia pateiks įrodymus, kad mergaitė nenužudyta kaip jos tėtis, teisėjas ir motinos sesuo.  Kiti, kad valdžia savo nusikaltimą slėps ir reikia  surasti kitų būdų, o ne organizuoti viešas akcijas –  paklausimus, nes valdžia jų negirdi.

Piliečiai nėra valdžios pastumdėliai, kuriems galima pateikti informacijos tiek , kiek valdžiai atrodys, kad reikia. Piliečiai yra savo šalies šeimininkai ir jų valstybėje pedofilija negali klestėti, o tuo labiau tokie nusikaltimai būti  slepiami.  Nors valdžia pademonstravo, kad  baudžia tuos, kurie atskleidė šlykščiausią nusikaltimą – vaikų išnaudojimą, bet apsimesti, kad pritariame  valdžios melui yra taip pat  nusikaltimas.

Piliečiai negali dalyvauti nusikaltime,  tai žmogiškumo praradimas. Ateisime ir birželio 17 dieną.

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Gediminas Arnastauskas su plakatu, kuris skirtas paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Virginijus Partaukas su plakatu, kuris skirtas paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

Klaipėdos miesto merui Vytautui Grubliauskui

Virginija Jurgilevičienė, tel. 864024954

Virginijus Partaukas, tel. 86

Dėl visuotinės apklausos

2022-05-09

Klaipėda

Mes, klaipėdiečiai, paskutiniu laiku, kai yra kalbama ar rašoma apie Klaipėdos tarybinių karių kapines   girdime tik  darbo grupės, kuriai vadovavo  valdininkas Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška, išvadas. Jos rekomendacinės, nes galutinį verdiktą turi pasakyti Klaipėdos miesto gyventojai.

Darbo grupės priimtas sprendimas grąžina mus, Klaipėdos miesto gyventojus, į tuos laikus, kai sakydavome: „Ja našalnik ty durak“ (Aš viršininkas, o tu kvailys) Šiuo atveju našalnikas tapo darbo grupė, o durneliais – Klaipėdos miesto gyventojai,

Nemalonu, kai praėjus  daugiau  kaip 30 metų po sovietinės  gyvavusios tvarkos tenka  konstatuoti, jog ją nori grąžinti Vitalijaus Juškos vadovaujama ekspertų komisija.

Prašome Jūsų, mere, priėmimo  dėl  apklausos, nes demokratinėje šalyje  – aukščiausia tiesioginė žmonių valia yra  išreiškiama  apklausos ( vietinio lygmens referendumo)  būdu. Jums, mere, Vietos savivaldos įstatymo  44 straipsnis ” Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė ir jos įgyvendinimas” suteikia teisę paskelbti apklausą, tuo labiau, kad jau esate ir pažadėjęs klaipėdiečiams.

Karas Ukrainoje keičia mūsų įprastą pasaulį.  Ar mes esame pasiruošę priimti permainas,  ar tik mojuoti kumščiais?

 Žinomas visuomeninkas Virginijus Partaukas  nutarė, kad  nacistinės Vokietijos žlugimo dieną,  – gegužės mėn. 8 d.,  reikia minėti.  Ta diena  yra pergalės diena prieš blogį.  Jam labai svarbu, kad ta  diena  nenueitų  į užmarštį,  o taptų simboliniu perspėjimu, kad pakėlęs kalaviją, nuo jo ir žūsi.

 Šiandien, kurie reikalauja nugriauti paminklinį ženklą – kalaviją, save vadina patriotais. Ekspertų priimtą verdiktą dėl paminklų komplekso reikėtų pavadinti  grūmojimą  kumščiais, kuris  dabar labai madingas.

 Klaipėdos tarybinių karių kapinėse  vieni piktinasi kardu, nes tai esą sovietinės okupacijos didybės ženklas, o kiti, kad tai iškilių, mąstančių tautiečių autorinis darbas, kuris skirtas ne sovietinės okupacijos garbinimui, bet  turintis  gilesnių prasmių.  Šis iš XIII – XIV amžių atėjęs  lietuviškas kalavijas, kuris papuoštas   gėlių  vainikėliu,  simbolizuoja  kryžių- sunkią lietuviškų žemių gyventojų dalią.  Tai kalavijas iš tų laikų, kai Lietuva   kūrė  valstybę,  – Lietuvos valstybingumo  atminties simbolis.

 Norisi šių dienų ekspertų paklausti,   ar galėjo gūdžiais sovietiniais laikais  tokį  paminklą  pastatyti  miesto aikštėje?  Puikiai žinome, kad neįmanoma.  Talentingi tautiečiai atrado vietą prie žuvusių  tarybinės armijos karių ir įamžino tai, kas jiems  buvo tuo metu aktualu. Žuvusiems visai nesvarbu, koks paminklas šalia jų stovės.   Šis paminklas svarbus mums, gyviesiems.  Gerbkime ir saugokime autorių darbą, kurie  tais sunkiais okupaciniais metais,   sugebėjo simboliais išreikšti lūkestį dėl   nepriklausomos, kitokios  Lietuvos.

 Superpatriotai teigia, kad ši  vieta netinkama, nes čia yra karių kapinės. Manome, kad tinkama, nes kaip rašė viena klaipėdietė, kuri gerai pažinojo architektą Petrą Šadauską ir jo šeimą, jis suprojektavo  tarp dviejų bažnyčios bokštų  kryžių – kalaviją su vainikėliu.  Visuomenininkas  V. Partaukas taip pat  sako, kad tinkama vieta, nes paminklą galima  prasmingai panaudoti mūsų istorijos pažinimui. Geresnės istorijos pamokos,   kai atvesime jaunuosius klaipėdiečius, svečius ir papasakosime, parodysime, paaiškinsime to  kryžiaus-kalavijo prasmę, neįmanoma pravesti. Todėl  V. Partaukas sekmadienį, gegužės mėn. 8 d., ateis į Daukanto g. esantį tarybinių karių kapavietę ir   atsineš keletą plakatų, o viename jų  bus parašyta „Ne griaukime  visus TSRS paminklus, o panaudokime mūsų vaikų kritinio mąstymo ir patriotiškumo ugdymui“.

  Ne mažesnę įtaką priimamiems sprendimams, nuomonės formavimuisi  turi ir autoritetai.  Darius Kuolys  –  kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas  ir vienas iš autoritetų apie Andriaus Tapino, Gabrieliaus Landsbergio  paskelbtą karą tarybinių karų kapinėmis facebooke parašė taip:  „  Kai ukrainiečiai didvyriškai kaunasi su Rusijos kariuomene, kai rusai kariauja su ukrainiečių vaikais, moterimis ir seneliais, lietuviai pradeda karą su žuvusių sovietinių karių kaulais.“ Kodėl   primityvūs urapatriotai  nesupranta, kad Lietuvos piliečiai buvo okupuoti, kad jiems teko sunkus  laikotarpis, jog  garbingi tautiečiai priešinosi ir savo meniniams darbams, jei tik nepastebėdavo akyla tarybinė ideologija ,  suteikdavo  bendražmogiškas, netgi patriotines vertybes, o ne sovietinę  didybę. Negalima priiminėti sprendimus, vadovaujantis urapatriotų rekomendacijomis,  būtina atsiklausti miestiečių.

Tarybinių karių paminklų komplekso likimą turi spręsti klaipėdiečiai, turi būti   savivaldybės lygmens referendumas.

Klaipėdiečiai, ypač tie, kurie gyvena Mogiliovo  gatvėje yra  pasipiktinę, kad ją siūloma pervadinti.

Klaipėdos miesto taryba savo sprendimu patvirtins  naują gatvės pavadinimą.   Skaudu, bet reikia konstatuoti,  jog Klaipėdos miesto taryba įjungė viską traiškančią mašiną – buldozerį,  įdarbindama   tik vieną smegenų pusrutulį.   Klaipėdos miesto tarybos narys Viktoras Senčila Miesto tarybos posėdyje, kuris vyko 2022-03-01,   paprašė, kad išrinkti deputatai  įjungtų ir kitą smegenų pusrutulį.  Jis informavo,  kad šiuo metu  Baltarusijos pogrindyje  veikianti TV vadinasi Mogiliovas -6.  Ar miesto valdžia suvokia, kad Baltarusijoje yra ne tik V. Lukašenkos diktatūra, bet ir Baltarusijos gyventojai?  Manau, kad  Klaipėdos miesto tarybos sprendimas  turi tikslą ne tik  pasmerkti  V. Lukašenkos valdymą, bet ir  nepalaikyti  laisvą žodį, kurį baltarusiai girdi per kanalą Mogiliovas -6.

V. Senčila,   kai  Klaipėdos miesto taryboje buvo svarstomas  sprendimas keisti gatvės pavadinimą ,  pasakė, kad pavojingiausia žavėtis savimi, savo pozicija.  Ar nepastebėjote tarybos nariai, kad per  žavėjimąsi savimi,  paniekinote kovojančių baltarusių siekius? Nežinome, bet tikimės, kad laisvas žodis iš pogrindžio Mogiliovas-6 baltarusių kareiviams duoda jėgų atsisakyti kariauti rusų pusėje.  Manau, kad laisvas žodis iš Mogiliovo-6  prisideda prie pergalių Ukrainos fronte, nes baltarusai suformavo batalioną, kuris dalyvavo mūšiuose prie  Kijevo. Ukrainiečius nuo rusiško okupanto gynė  1861 m.  sukilėlio Konstantino Kalinausko vardu pasivadinęs baltarusų  karinis junginys.  Šio bataliono kariams vilnietis Sakalas Gorodeckis vežė humanitarines siuntas iš Lietuvos.

Manau, kad  prisideda ir žiniasklaida, jog Klaipėdos miesto taryboje veiktų tik vienas  smegenų pusrutulis. Spaudos centras BNS paviešino  Lietuvos žmonėms, kad artimiausiu laiku Klaipėdos miesto taryba priims sprendimą pakeisti Mogiliovo gatvės pavadinimą.  Ar ištrimitavus visai Lietuvos visuomenei,  t.y. atlikus žiniasklaidos savotišką spaudimą,  kad bus keičiamas gatvės pavadinimas, gali  tarybos nariai  atsisakyti keisti pavadinimą?  Ar gali mūsų tarybos nariams įsijungti  kitas smegenų pusrutulis, kad laisvo žodžio stoties pavadinimas yra Mogiliovas -6, kad  Klaipėdos miestas, jos žmonės visa širdimi su Mogiliovu-6., su Kosto Kalinausko batalionu, su baltarusais, kurie kovoja už Ukrainos laisvę?

Prašome paremti laisvą žodį, laisvą mintį ir Mogiliovo gatvės pavadinimą palikti nepakeistą.  Taip būtų išreikšta  pagarba nepriklausomai žiniasklaidai, kuri vadinasi  Mogiliovas -6.

2022-04-17 klaipėdiečiai Atgimimo aikštėje

Kiekvieną mėnesį klaipėdiečiai ateina į aikštę, nes   juos, Lietuvos gyventojus, kurie gynė teisėjos Neringos Venckienės siekį atskleisti Lietuvoje veikiantį pedofilų klaną, valdžia  paskelbė  nusikaltėliais.  Nuo jų paslėpė pedofilijos liudininkę Deimantę. Valdžia negali  pasakyti Lietuvos piliečiams, ar gyva Deimantė, atvirkščiai, sudarė visas sąlygas patekti į valdžią Garliavos įvykių aktyviam veikėjui Sauliui Skverneliui.  Deimantė, laimėjus Skvernelio partijai,  dar ilgiems metams liks valstybės paslaptimi.

Šiandien – Šventų Velykų dieną, Prisikėlimo dieną –  Jėzus paaukojo savo gyvybę, kad Tiesa, Viltis, Tikėjimas ir Meilė nenumirtų, kad prisikeltų, kad apgintų žmones nuo gausybės blogio sėklų.

Valdžia,  tapusi blogio gynėja, slėpdama tikruosius nusikaltėlius,  privažiuos stotelę, kuri vadinasi Tiesa apie Garliavos įvykius, ir tada piliečiai sužinos, ar gyva Deimantė, ar paversta į daržovę, ar jau jos nėra gyvųjų tarpe.

 Jau 9 metus ir 11 mėnesių ateiname,  aikštėje tyliai pastovime. Gegužės 17 d. bus lygiai dešimt metų, kai S. Skvernelio  vadovaujami beširdžiai  išnešė Deimantę, manome, į mirtį.

Ateisime ir gegužės mėn. 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę, kuri  randasi Klaipėdos mieste, paklausti „Ar dar gyva Deimantė?“

2022-04-17 aikštėje klaipėdiečius kalbina miestiečiai

Mums, Lietuvos gyventojams,  teigiama,  jog penktoje kolonoje yra tie, kurie  mus, lietuvius, vadina fašistais.  Taip elgiasi   paleckiukai, lekstučiai ir jų Co.

Deja, mums, Lietuvos gyventojams,  atrodo, kad penktoje kolonoje yra ne tik paleckiukai, bet ir valdžioje esantys, kurie aiškina, jog neigiame Holokaustą, neprisiimame asmeninės moralinės atsakomybės už žydų žudymus Lietuvoje.

Visi puikiai matome ir  žinome, kad Rusija  daug metų kariauja   hibridinį, informacinį karą.  Rusų informacinė kariauna   ukrainiečius vadino banderavcais, fašistais.

Kremlius siekia imperialistinių tikslų –  praplėsti Rusijos valstybės sienas.  Jų planuose buvo postsovietinių  respublikų sugrąžinimas į  Rusiją. Atkūrus Nepriklausomybę privalėjome laikytis to istorijos varianto, kurį suformavo 1940 m. okupantai, t.y.  neigiamo Lietuvos įvaizdžio. Atseit, Lietuva yra žydšaudžių tauta. Nuo tokio visaapimančio melagingo kaltinimo neįmanoma buvo apsiginti. Informacinio karo iniciatoriui Kremliui   į pagalbą atskubėdavo būrys mūsų tautiečių. Kai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, Lietuvos visuomenė pasakė,  jog tai  Rusijos informacinio karo produktas.  Andrius Tapinas,  pristatydamas knygų mugėje R. Vanagaitės knygą  Mūsiškiai”, sutiko būti informacinio karo dalyviu, pristatyti Kremliaus  pateiktą  istorijos variantą.  Ir  Nina Puteikienė  nesigėdija  mus kaltinti skleidžiant absurdišką teiginį, jog patys žydai kalti dėl genocido.   Šiame Kremliaus paskelbtame informaciniame kare dalyvauja žiniasklaida,  Izraelio, JAV  ambasadoriai ir būtinai Faina Kukliansky  bei  Seimo narys  Emanuelis Zingeris.    Atrodo, kad Lietuvoje gyvenantys ir padedantys  FSB  vadovui  Naryškinui   sprogdinti   informacinio karo „bombą“ yra įsikišę ausų kištukus.  Pastoviai   aiškiname, kad sovietai yra melagiai, istorinių faktų  klastotojai. Prisiminkime, kiek ilgai  Kremlius  neigė, jog  pasirašė  Ribentropo – Molotovo paktą ir   su naciais pasidalino Europą. Sovietai  kaltino  nacius įvykdžius Rainių egzekuciją, Panevėžio gydytojų  nužudymą, Katynėje lenkų kariškių, civilių sunaikinimą.   Melagiai NKVD tardytojai:  Boleslovas  Baranauskas,  Eusiejus Rozauskas   parašė  sovietinės dezinformacijos sklidiną Holokausto istoriją, kurios tikslas  pateikti šališkus argumentus. Kremliaus informacinio karo dalyviai,  išsiimkite ausų kamštukus  ir išgirskite, kad Lietuvoje nebuvo daugiau žydų šaudžiusių žmonių  negu kitose valstybėse. Visos tautos turi sadistų, jų turėjo ir Lietuva.

Vidmantas Valiušaitis, kuriam pasisekė prieiti prie NKVD bylų,   pastebėjo, kad bylose  esančių dokumentų numeriai nubraukti,  užrašyti kiti ir vėl nubraukti ir numeracijos skaičiai įrašyti dar kiti. Šis faktas rodo, kad garsūs istorikai,  NKVD tardytojai su dokumentais elgėsi taip kaip liepė Komunistų partija, t.y.  nereikalingus dokumentus sunaikindavo, pakeisdavo, o tada  darė pasaulio visuomenei žalingas, klaidinančias  istorijos interpretacijas.

Manau, informacinio karo schema buvo  ir tebėra labai primityvi.  FSB, Naryškino kontora,  pateikdavo nurodymus ne tik tiesiogiai, t.y. Lietuvos naudingiems idiotams bei bendradarbiams, bet ir Izraelio ir JAV atitinkamoms struktūroms, kurios sureaguodavo ir užsiundydavo savo ambasadorius. Šie darydavo spaudimą, o  Lietuvos valdžia paklusniai vykdydavo, kad atėjus X valandai, kai  Rusija pradės karą, ji galės informuoti pasaulio visuomenę, jog negailėkite lietuvių žydšaudžių tautos, kad  jiems tai karma už padarytus nusikaltimus per II pasaulinį karą.

Naryškino kontoros įdirbiui  iškilo grėsmė, nes  valdžioje esant Valstiečiams  2020 m. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi  tapo  totorius Adas Jakubauskas.  2021 m. stebint Lietuvos visuomenei, įsijungus Izraelio, JAV ambasadoriams, pritarus liberalams ir konservatoriams A. Jakubauskas buvo pašalintas iš Genocido centro direktoriaus posto. Tokia pat  schema naudojama ir reikalaujant nukelti paminklą didvyriui Juozui Krikštaponiui.  Šiuo atveju  Naryškino kontoros naudingu  idiotu tapo Gabrielius Landsbergis.  Ačiū Ukmergės merui Rolandui Janickui, kuris nepakluso  G. Landsbergio nurodymui ir neskuba versti paminklo.

Šiandien,  kada Ukrainoje vyksta  tikras karas, o Lietuvoje hibridinis, informacinis, tai mūsų, piliečių, pareiga yra  ne tik  padėti  ukrainiečiams, bet ir   neutralizuoti  hibridinio karo   naudojamus „šovinius“, –  neleisti  juodinti    Lietuvos valstybės ir piliečių reputacijos.

Kita Rusijos informacinio karo užduotis yra okupantus, rusų kariuomenę,  sutikti su gėlėmis. Rusijos  slaptoji tarnyba Ukrainoje panaudojo milijardus dolerių, pirko  opozicijos  palaikymą, kad rusų kariuomenė būtų apmėtyta gėlėmis.  Milijardai išleisti  papirkinėjimui, tačiau  rusai liko ištikimi  Ukrainai ir į rusus okupantus mėtė granatas, molotovo kokteilius. Ukrainos piliečiai išliko vieningi,  nes jie nebuvo  supjudyti.

Deja, Lietuvoje  Rusijos spec. tarnyba, t.y.  Naryškino kontora šią užduotį sėkmingai įgyvendina.  Dalyvauja tie patys veikėjai: A. Tapinas, liberalai ir  konservatoriai .  Šios partijos ir nurodyti veikėjai  sėkmingai kiršina  žmones, atseit, jie  neišmoko kalbėti lietuviškai, reikalauja  demontuoti sovietinių laikų paminklus, skirtus II pasaulinio karo aukoms.

Lietuvos gyventojų kiršinimui  pasipriešino “Atviros Klaipėdos” žurnalistas Denis Kišinevskij. Jo straipsnis vadinasi „Audra stiklinėje arba nenuvertinkime Lietuvos rusų. Atsakymas Ninai Puteikienei“. Manau, kad šis straipsnis nepatiko Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojams, nes žlugdo piliečių kiršinimo planą.   Kremliaus ideologams, imperinio mąstymo veikėjams rusų tauta tėra įrankis siekti savo tikslų. Jei jie, rusai, tam trukdo, tai Rusijoje sodina į kalėjimą, o Lietuvoje atiduoda liberalų ir konservatorių patyčioms, susidorojimui.

Savo nuomonę išsakė ir Vasilijus Safronovas; istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.  Specialisto nuomonė  nepatiko Dainiui Urbanavičiui, kuris savo pastabas surašė ir pateikė straipsnyje  „ Nesutinku sutikti“. Jo teiginys: „daktaras Vasilijus argumentuoja, kad nėra paminklo sovietinei armijai, o minia socialiniuose tinkluose sako, kad yra.“ Nuostabą kelia liberalų ir konservatorių susidorojimo argumentas – „minia socialiniuose tinkluose sako“.   Minia gali sakyti ką nori, bet  visi matome, jog  Klaipėdoje paminklo, skirto II- am  pasauliniui karui,  pagrindinis akcentas  – Lietuvoje archeologinių kasinėjimų metu atrasta  XV a.  kardo išdidinta kopija.  Kaip galima lietuvišką kardą sutapatinti su sovietine armija?  Patarlių apie kardą yra nemažai.  „Kas kardą pakelia, nuo kardo ir žūsta“,  „Kas su kardu kovoja, tas nuo kardo ir žlunga“,  „Su kuo kovosi, nuo to ir žūsi“.  Šis XV a. lietuviškas kardas turi gilią prasmę.  Nuleistas kardas – taikos  simbolis, kuris perspėja karą nešančius, kad  jūs žūsite,  pavirsite į šaltus, juodus  plieno gabalus. Mes juos, būtent iš tamsaus metalo,   ir matome  paminklų amsamblyje, kuris skirtas  prisiminti karą ir milijonus nužudytų žmonių.

Ponai,  Naryškino kontoros bendradarbiai,  mus, kaip ir Ukrainos   piliečius,  nepasiseks sukiršinti. Didelis ačiū, II pasaulinio karo aukų ansamblio kūrėjams, kurie galimai numatė  ir  taip sudėliojo  karo ir taikos akcentus,  kad  Klaipėdoje šis paminklinis ansamblis   tautas  vienytų, o ne skaldytų.

Manau, kad A. Tapinas, N. Puteikienė, liberalai ir konservatoriai  tapo  5 kolona,  nes elgiasi kaip  paleckininkai, savo  pasisakymais  kenkia Lietuvai. Jie sudėlioja taškus ant istorinių įvykių pasekmių taip, kaip naudinga informacinio karo iniciatoriui  Kremliui.   Tiek paleckiukai, tiek Tapino ir Co  reikalauja pusinės tiesos apie Holokaustą, palaiko  Lietuvos didvyrių reputacijos juodinimą,  vykdo sąmoningą piliečių kiršinimą.

D.  Kišinevskij, V. Sofronovas išlaikę padorumo egzaminą,  atsisakė  palaikyti kiršinimo politiką, o tiksliau, tautinės įtampos didinimo politiką.  Klaipėdos Mere, o Jūs, ar išlaikysite padorumo egzaminą?

Laikas  mums žiaurus, nes nuo 2012 m. iš valdžios reikalaujame, kad pasakytų, ar Deimantė dar gyva?  Atsakymo negauname, nors Seimo dauguma keitėsi 2016 m.. ir 2020 m. Valdžia nusikaltimą padarė beveik  prieš  10 metų.  Nusikalstama valdžia giliai įsitikinusi, jog ji laimės rinkimus į Seimą  ir 2024 metais. Visi puikiai suprantame, kad  jiems valdžia yra reikalinga,  kad  galėtų toliau slėpti nusikaltimą.

Mūsų visuomenė, kuri  save laiko  demokratiška, iš tikro, nieko nesiskiria nuo Putino sukurtos Rusijos visuomenės. Putino valdžia pasakė, kad  nėra karo, kad tai karinė operacija, kurios tikslas demilitarizuoti  fašistinę Ukrainą.  Didžioji Rusijos  tautos dalis didžiuojasi, kad jos šalis atlieka tokią pasauliui reikalingą misiją. Tai melas,  kuris tapo putiniška tiesa.

 Labai skaudu, tačiau Lietuvos valdžia  naudoja   putinišką tiesą, t.y. pasinaudojant  teisėtvarką  melą paverčia valdžios tiesa.   Lietuvos  valdžia  apkaltino Garliavos įvykių dalyvius  melagingais, išgalvotais nusikaltimais. Svarbiausia liudininkę išvežė ir slepia jau beveik 10 metų.

Visi puikiai suprantame, kad  valdžios nusikaltėliai netekę valdžios, neteks galių slėpti nusikaltimą. Štai kas vienija ir gyvatės pyne sujungė konservatorius, liberalus, socialdemokratus  ir  šiais metais pagimdytą  Skvernelio partiją.

 Deimantė tapo tiesos ir gėrio simboliu. Mes, kurie ateiname kiekvieno mėnesio 17 dieną,  žinome, kad vieną dieną tą politinė nuodingų gyvačių  raizgalynė  padvės ir tiesa bus išlaisvinta.

Todėl į Atgimimo aikštę ateisime  ir balandžio  mėnesio 17 dieną

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnį  seniūnaičiai   privalo seniūnaitijos gyventojams  pateikti praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą.   Kokia forma – įstatymas nenurodo.  Todėl kiekvienas seniūnaitis  pats pasirenka, kokia jam labiausiai priimtina.

Man, Universiteto seniūnaitijos seniūnaitei , atrodo  geriausiai veiklos ataskaitą pateikti per internetinį laikraštį „Atvira Klaipėda“ .

Šiais metais Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija  inicijavo reformą, kurios esmė – sumažinti  ligoninėje lovų  skaičių.  Didžioji dalis gyventojų  mano seniūnaitijoje yra vyresnio amžiaus, todėl lovų skaičiaus mažinimas yra absurdas.   „Atviroje Klaipėdoje“  pasisakiau neigiamai apie  tokią sveikatos reformą  ir nurodžiau savo visuomenines pareigas Klaipėdos miesto savivaldybėje.  Vienas komentatorius   mane išvadino apsišaukėle.  Pagal jį nėra jokios Universiteto seniūnaitijos ir jokios seniūnaitės.

Tas pats LR Vietos savivald0s įstatymas deklaruoja ir mūsų, seniūnaičių, teises.   Viena, galimai  pagrindinė teisė yra „tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant savivaldybės institucijų sprendimų projektus , kai sprendžiami klausimai yra susiję su jo atstovaujamos gyvenamosios vietovės bendruomenės viešaisiais reikalais;“ Jei ši teisė būtų įgyvendinta, tai į didžiulę dalį  prašymų, kuriuos gauname  iš gyventojų,   būtų  operatyviai atsakyta.

Gyventojai daugiausia seniūnaičių  klausia apie  infrastruktūrą, kiemų apšvietimą, mašinų aikštelių  įrengimą. Iš visų prašymų, tai  sudaro apie 70 procentų.  Dar 2019 m. siunčiau  el. paštu  į savivaldybę prašymą, kad  sutvarkytų kiemą,  o tiksliau mašinų stovėjimo  aikštelę , prie  Kretingos  g. 17 namo. Kokia eiga mano prašymo –  nežinau, nes jau ir namą renovavo, tačiau kiemas tebėra viena didžiulė bala. Gyventojams, kurie gyvena Kretingos g. 11, 15 namuose, buvo pažadėję sutvarkyti kiemus, kai tik bus renovuoti namai. Keturi metai, kaip namai renovuoti, tačiau kiemai tebėra nesutvarkyti.  Niekas netvarko ir Kretingos g. 3 namo kiemo, nors namas jau  2 metai, kaip renovuotas. Kaip seniūnaitei,  dažnai tenka girdėti klausimą, kada pradės tvarkyti kiemus.  Atsakymas – nežinau.

2022 m. vasario mėn. 17d. Klaipėdos miesto taryba patvirtino  sprendimą, kuris skamba taip  „Dėl finansavimo lėšų, skirtų  Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės reikšmės keliams ir gatvėms, dviračių ir pėsčiųjų takams,  daugiabučių namų kiemų vidaus keliams ( gatvėms) ir jų automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, tiesti, rekonstruoti, taisyti , naudojimo ir skirstymo , objektų eiliškumo nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“.   Šis sprendimas, jei skaitėte anksčiau surašytus teiginius,  taptų kiekvieno seniūnaičio  atsakymu į gyventojo klausimą, kada bus sutvarkytas jo kiemas.  Pagal LR Vietos savivaldos įstatymą turėjome dalyvauti  šio sprendimo ruošime. Nepakvietė. Matyt todėl, kad Klaipėdos miesto  savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja  Irena Šakalienė  yra svarbesnis asmuo už įstatymą.  Štai kokia I. Šakalienės nuomonė apie seniūnaičius:  „Kiekvienas seniūnaitis rūpinasi tik savo teritorija ir bando atstovauti tik savo kiemui.“.  Apie savanaudžius seniūnaičius  vedėja  kalbėjo Miesto ūkio ir aplinkosaugos komitete, kai buvo svarstomas objektų eiliškumo nustatymo tvarkos aprašas. Ką daryti, kai ignoruojamas įstatymas ir tarnautojo  nuomonė yra visagalė?

Vietos savivaldos įstatymas mums yra numatęs pareigą, kad turime aprašyti savo veiklą.  Tenka rašyti, kad mūsų veikla yra išklausyti įžeidinėjimus. Juos komitete, kaip Neptūnas žaibus, svaidė ne tik I. Šakalienė, bet ir Tarybos narys Arūnas Andziulis. Pagal A. Andziulį seniūnaičiai renkasi  į savo sueigą pyktis.

Mano pasiūlymas, kurį būčiau išsakiusi  Seniūnaičių sueigoje, tai  skaidrus objektų eiliškumo sudarymas. Kaip pasiekti  skaidrumą? Aišku, kad  per  viešumą.  Kuo daugiau viešumo, tuo mažiau korupcijos. Savivaldybės elektroniniame puslapyje yra  įkeliamos  visos 55  seniūnaitijos ir nurodomi konkrečiai kiekvienos seniūnaitijos  privažiavimo kelių, mašinų stovėjimo aikštelių ir t.t.    remonto terminai.  Kodėl tokia tvarka  naudinga man, kaip seniūnaitei ir gyventojui? Man, kad nebereikės rašyti ir  prašyti kelis kartus to paties. Įeisiu į savivaldybės puslapį ir labai operatyviai gyventoją informuosiu  kada bus sutvarkytas jo kiemas.  Antra, tvarkos skyrius, kartu su seniūnaičiu ir  gyventojais apžiūri vietoje ir surašo apžiūros aktą, įvertina realią būklę, nenurodydami sutvarkymo datų. Šį dokumentą taip pat patalpina seniūnaitijų kiemų sutvarkymo puslapyje.  Prieš gerą dešimtmetį buvo paruošti kiemų sutvarkymo projektai.  Jie  jau paseno, juos būtina peržiūrėti.

Įstatyme parašyta, kad  turiu  skatinti gyventojus  prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją.  Tikros patyčios, negi  prašysi, kad  balas sausintų?  Todėl pirmiausia turi būti sutvarkyta gyvenamoji vieta, kad galėčiau skatinti gyventojus ją prižiūrėti.

Gyventojų kiemai, aplinka yra ne tik mašinų stovėjimo aikštelės, privažiavimo keliai, bet ir žaliosios vejos. Universiteto seniūnaitijoje    visos institucijos, kurioms  yra priskirtos teritorijos,  prižiūri savo plotus, išskyrus,  Klaipėdos miesto savivaldybę. Ji, tiesa,  seniūnaitijoje yra pasiskyrusi  nedidelį žemės sklypą.  2021 m. vasarą daugiabučio namo savininkų bendrija “NEMUNAS”  pjovė žolę  daugiau negu tris kartus.  Klaipėdos universiteto “Žemynos” gimnazija visą vasarą ir rudenį  tinkamai prižiūrėjo jai skirtus plotus. Negalima blogu žodžiu paminėti ir UAB „Paslaugos būstui“, nes jie taip pat puikiai prižiūrėjo jiems skirtą teritoriją.  Klaipėdos savivaldybė į  daugkartinius raštiškus prašymus nereagavo,  atsirašinėjo,  nors siųsdavau ir  fotografijas, kuriose aiškiai matėsi jų neprižiūrimi žalieji plotai. Tik nuvykus į savivaldybę ir pabendravusi su atsakingu darbuotoju,  vasaros pabaigoje  pirmą kartą ir 2021 m. vienintelį  kartą buvo nupjauta  žolė Klaipėdos savivaldybei priklausančioje  vejoje.

2021-07-30, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pakvietė seniūnaičius  į nuotolinį  susitikimą  su mokslų daktaru, profesoriumi  S. Čaplinsku  vakcinacijos tema.   Ji labai aktuali, nes  ne visi gali skiepytis ir ne visi tiki mokslu,  bet  tai Lietuvos žmonės, mūsų piliečiai, kas juos apgins? Kaip seniūnaitė,  parašiau prašymą merui, nes Profesorius susitikimo metu aiškino, kad  dėl skiepijimosi ir testavimo turi būti naudojamas įtikinėjimo metodas, tačiau realiai gyvenime naudojamas visai kitas metodas – grasinimas atleisti iš darbo.

Paprašiau, kad  Klaipėdos miesto meras tarpininkautų, jog nebūtų  naudojama  prievarta  ir  miesto gyventojai, kurie yra mokesčių mokėtojai, nebūtų gąsdinami, jog bus atleisti iš darbo, jei nesiskiepija  arba nesitestuoja.

Turiu papildomas pareigas seniūnaičių sueigoje, esu sekretorė, protokoluoju. Darbo įrankį – diktofoną savivaldybė neskyrė.  Pagrindines, kaip man atrodo,  mintis, pasiūlymus rašau senoviškai – tušinuku.

Įstatymas prašo, kad seniūnaitis  numatytų  veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams.

Klaipėdos muzikinis teatras skiria  labdaringų bilietų įvairioms organizacijoms. Būtų malonu, kad kažkiek bilietų gautų ir seniūnaitijos.

Š. m. vasario mėn. 23 d. atėjome  su plakatais  prie Rusijos konsulato pasakyti, kad Rusijos prezidentas  V. Putinas  savo veiksmais  primena vieną žiauriausių XX a. Europos diktatorių  –  Staliną. Putino agresyvi politika  – Krymo okupacija, separatistinių valstybių pripažinimas, susišaukia su  stalinistiniais nusikaltimais.

Atėjome pakviesti aktyvaus piliečio,  kolegos Virginijaus Partauko. Jis negalėjo abejingai stebėti įvykius Ukrainoje ir jau vakar pasirašė keletą plakatų ta tema. Šiandien papildė pagal bendražygių pasisakymus. Vieni tekstai tiesmukiški, kiti verčiantys pamąstyti, ieškoti atsakymų. Kadangi šiandien pavakariais nusprendėme atvykti prie Rusijos konsulato Klaipėdoje, tai turėjome plakatinių klausimų ir konsului.

Niekas iš pastato neišėjo, bet tikimės, kad stebėjimo kameros viską gerai fiksuoja, o darbuotojai išvers rusiškai. Viena iš bendražygių pavėlavo pasiūlyti savo tekstą, o ir pati negalėjo dalyvauti. Jos laikomas plakatas būtų buvęs kitoks: “NEERZINKIME IR NEKĄSKIME Į KULNĄ STIPRIAUSIAM EUROPOS PLATUMŲ PLĖŠRŪNUI-RUSŲ LOKIUI!”. Kadangi sakome gyveną demokratinėje Lietuvoje, ir nuomonės gali skirtis, todėl pikete galima pamatyti įvairių tekstinių pasisakymų. Diskutuojame tarpusavyje, bet nepuolame viens kito keikti ar smurtauti, kaip daro kai kurie buldozeriniai urą patriotai, pvz. A. Marčauskas ir Co. Šiek tiek mus nuvylė policininkai. Mergina ir vaikinas rūsčiais veidais pareikalavo, kad visi piketo dalyviai pateiktume asmens dokumentus. Piketo organizatorius Virginijus nustebo, kodėl nepakanka vieno atsakingo asmens duomenų, kuo įtariami ar nusikalto eiliniai piketo dalyviai. Pareigūnas atsakė, kad esame piketuotojai, todėl su mumis taip ir elgiasi. Ar ne keista, kad aktyvus, konstitucine teise besinaudojantis pilietis laikomas potencialiu pažeidėju ar net nusikaltėliu? Tiesa, pareigūnai įsiklausė į patyrusio piketų meistro argumentus ir pretenzijų nebereiškė. Bet kaip jaustųsi pirmą kartą piketuojantys klaipėdiečiai, ar jie benorėtų rizikuoti vėl užsitraukti nemalonę, įtarinėjimus iš savų policininkų? Mūsų nuomone, kai kurių pareigūnų perdėtas uolumas, psichologinės įtampos kėlimas, ar net provokavimas yra netoleruotinas, nesiderina su žmogaus teisėmis. Į tokį policininkų autoriteto žeminimą turėtų reaguoti ir jų vadovai.

Policininkams pasitraukus prie juos atvežusios mašinos, toliau dalinomės mintimis, prisiminėme Stalino politiką, kuri turi pavadinimą “pats muša ir pats rėkia”.   Mes,  lietuviai, tas deklaruojamas “vertybes” matėme 1940 m. birželio 15 d.. Tada rytų diktatorius, pateikęs absurdiškus kaltinimus,  įžengė  į Lietuvos teritoriją.

Daug šimtmečių Lietuvą ir Ukrainą jungia panašus likimas, – ilgaamžė  Rusijos  okupacija ir reikalavimas klastoti   istoriją.

Apie 1978 metus  vasarojau pas Zigmą Pocių, kuris dirbo  Lietuviškos tarybinės enciklopedijos  mokslinėje redakcijoje,  meno skyriaus vedėju. Kartą jis  grįžo susinervinęs iš darbo, nes Maskvos tikrintojai grąžino jo parašytą tekstą apie teatrą. Dalį teksto išbraukė, atseit,  Lietuvoje teatro atsiradimo data negali būti  XVI  a. ir reikalavo nurodyti  vėlesnį amžių, t.y. apie XVII a., kai netoli Maskvos  ėmė veikti  pirmasis Rusijoje rūmų teatras. Čia tik teatro istorija, bet  net ją  reikėjo  klastoti, kadangi  mes, okupuotos šalys,  atseit, esame atsilikusios.

Panašiai nutiko ir ukrainiečiams. Suklastojo, o tiksliau, Rusija pasisavino   Ukrainos valstybės įkūrimą. Surašė kaip vienos valstybės istoriją, nors tai  dvi skirtingos valstybės, kurios turėjo skirtingus valstybių įsikūrimo laikotarpius. Ukrainos, kaip valstybės atsiradimas siejamas su Riuriku, o tai IX a., o Rusijos valstybės istorija prasideda nuo  Maskvos kunigaikštystės įsigalėjimo XIIIa. Ir siejama su  kunigaikščiu Danilu.

Didysis žydas propagandistas Vladimiras Solovjovas savo vedamose laidose  neužmiršta tyčiotis iš ukrainiečių ir per TV Planeta RTR pasakoti, jog  ukrainiečiai neturi savo istorijos, jog ją pavogė iš Rusijos, nors  labiau tikėtina, kad rusai pavogė istoriją iš ukrainiečių.

Beveik visose laidose  daug  kartų kartoja, jog ukrainiečiai yra fašistai-banderavcai. Gėda klausytis žydo, kuris negerbia  savo nekaltai nužudytų tautiečių atminimo ir  neįvardija  žydų mirčių  antrojo kaltininko.   Jei 1939 m. sovietai nebūtų sudarę draugystės sutartį su nacistine Vokietija, nebūtų   nacizmą išėję į “laisvę”, tai  galimai nebūtų kilęs net II pasaulinis karas ir nebūtų nužudyta milijonai nekaltų žydų, vokiečių,  rusų, čigonų ir kitų tautybių žmonių.

Mes, kurie atėjome prie konsulato, manome, kad valstybė nugalėtoja,  privertusi   surašyti istoriją  tokią, kokia yra jai  reikalinga, elgiasi negarbingai.  Kitas negarbingas  Rusijos elgesys tyčiotis iš valstybių,  ypač iš tų, kurios buvo  okupuotos dar carinės Rusijos laikais. Jos privalo paklusti, atiduoti  teritorijas, kurios yra svarbios dar didesnei galiai įgyti. Jei Rusijai reikalingų žemių neatiduosi, tai  ginklu ims grasinti, kaltinti visus, o save taikos paukščiu vadinti.

Atėjome prie Rusijos konsulato, nes skaudi Ukrainos ir Lietuvos, praeitis mus  sujungė, o žiauri rytdiena, kurią  buvęs okupantas  numatė Ukrainai,  reikalauja pasakyti – šalin rankas nuo Ukrainos!