Žlugus Sovietų sąjungai, nežlugo jos ideologija, o sėkmingai integravosi į vakarų kultūrą ir įgijo hegemoniją universitetuose ir medijose, tame tarpe ir Lietuvos mokslo įstaigose

Paksas 1Kas vyksta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ( toliau – LGGRTC)?  Galimai  ten buvo organizuotas vietinis dirbtinis skandalas,  kurių Lietuvoje nemažai įvyko per 30 metų. Vienas  šlykščiausių, tai pučas, kurio metu buvo pašalintas   prezidentas R. Paksas.

Šiandien LGGRTC susikovė dvi antagonistinės  jėgos: kairiosios marksistinės ir dešiniosios akademinės. Ar jos gali susitaikyti?  Ar vis tik   iš vienos jų bus atimtos galios ir taps tarnaite?  Facebooke dažnai komentuojantis Gintautas Miknevičius  manęs klausia „ jums duota užduotis Jurkutę, Klumbį sunaikinti?“  Baisu, kai matomas, tik vienas galutinis  rezultatas – sunaikinimas, o ne intelektualinis smalsumas ieškant  tiesos.

Į santykių aiškinimąsi, į bekompromisinį  karą esame  įtraukti ir  mes, tretieji asmenys-visuomenė, per   LGGRTC  darbuotojų straipsnius: istorikės Mingailės  Jurkutės straipsnis  DELFI.lt 2021 m. vasario 10 d. apie įstaigos darbą pavadinimu „Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose“ ir Valdemaro Klumbio, istoriko, Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitarinių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo  straipsnis  LRT.lt pavadinimu “ Kas vyksta Genocido  centre? Darbuotojo nuomomė“.  Šie  straipsniai  tapo ekskursijų vadovais  įstaigos  „virtuvėje“.

Vaikščioti po LGGRTC „virtuvę“ tapo įdomiau, kai Delfyje perskaičiau apie istoriką Niallą Fergusoną straipsnyje „Žymus britų istorikas: universitetuose valdžią užgrobė kairieji“.  Mūsų visuomenė ilgą laiką buvo už geležinės uždangos, o šis istorikas – laisvo pasaulio atstovas. Mes, posovietinė visuomenė,  neturėjome galimybių lyginti pasaulyje vykstančius procesus, o N. Fergusonas tokią galimybę turėjo. Jis teigia, kad pasikeitė istorijos mokslo supratimas  laisvame pasaulyje po Sovietų sąjungos sugriuvimo.  Anot vakarų istoriko sovietų sąjungos ekonomika žlugo, tačiau sovietinis kultūrinis naratyvas tapo vyraujančiu pasaulio universitetuose ir žiniasklaidoje. Esmė, kad istorijos moksle imta balinti sovietinę okupaciją per, taip vadinamas, tikėjimo tezes. „Pirma: stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti. Antra: stalinizmas ir maoizmas nėra taip blogai kaip nacionalsocializmas. Trečia: konservatyvumas yra pirmoji nacionalsocializmo pakopa, o pastarasis neturi nieko bendro su socializmu (nežiūrint to, kad jis yra netgi pačiame nacionalsocializmo pavadinime), – taigi, dešinysis gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciu.“ – N. Fergusonas.

Sugriuvus sovietų sąjungai, Lietuvos  universitetuose  ir žiniasklaidoje  įsigalėjo agresyvieji kairieji, kurie  save pavadino liberalais. Jie  ėmė šalinti  dešinįjį  akademinį  sluoksnį.  Deja, kaip rodo dirbtinis skandalas,  akademinio sluoksnio nėra taip lengva sunaikinti, atvirkščiai, jis  siekia perimti, iš taip vadinamų liberalų, dalį galių. Apie tai Lietuvos visuomenę informavo Lietuvos ryto korespondentas Vytautas Bruveris.  Jis pareiškė, kad jokiu būdu negalima perduoti  sprendimų  galios     LGGRTC vadovybei.  Tačiau, net siekdami atsikratyti direktoriaus, jie nesugebėjo išsižadėti marksistinio įdirbio.   Pagal Auksę Ūsienę (Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialistė)    jų elgesys ir „turinys primena sovietmečio darbo kolektyvų kreipimąsi“, o „paralelių galima rasti“ kreipimuose „į Lukašenką ar net Putiną, kad gelbėtų“.

Ginklai paruošti, o   straipsniai  turėtų tapti kulkomis. Pagal N.  Fergusoną, į pagalbą susidoroti marksistai dažniausiai dar  kviečiasi ir šmeižto logiką.  M. Jurkutė  savo straipsnyje Delfi teigia, kad įstaigos vadovas meluoja, jog LGGRTC vyksta  tik   vidinės rietenos. Tačiau pati kažkodėl  rašo  apie vidines rietenas dėl tyrimų patikimumo.  Istorikė mano, kad turi moralinę teisę mokyti, kaip reikia  dirbti su istoriniais šaltiniais, jog būtų atskleista tiesa.   Ji, kaip pavyzdį, pateikia Dainiaus Noreikos darbą apie partizaninį judėjimą. Šis istorikas ištyrė apie 1000  partizanų biografijų ir nustatė, jog  tik apie 5 procentai  partizanų buvo susiję su holokaustu.  Šio istoriko atlikta analizė, pagal M. Jurkutę,  paneigė   informaciniame kare Rusijos naudojamą teiginį, kad „Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai,  partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų.“ Pagyrusi istoriko D. Noreikos darbą, tuo pačiu kritikuoja „ Genocido centro viešųjų ryšių specialisto Daliaus Stanciko parengtą pažymą, kurioje nurodoma, kad  Jonas Noreika gelbėjo žydus.“.    Ar galima pagal šaltinių gausą lyginti nacių ir sovietų okupacijas, kai  viena tęsėsi  apie trejus metus ir  rašytiniai šaltiniai galimai yra atsidūrę Vokietijoje, o kita  –  tęsėsi nuo 1944 m. rudens, išskyrus Klaipėdos miestą,  iki 1990 m, kovo 11 d.,  ir   didžioji dalis  rašytinių šaltinių liko Lietuvoje?  Aišku, kad negalima.  Riejasi LGGRTC istorikai ir dėl kunigo Jono Borevičiaus 1986 m. liudijimo teisme.  Jungtinių Amerikos Valstijų teisme surastas liudijimas yra tinkamas   istorinis dokumentas ir jį paneigti gali tik kitas panašus  dokumentas.  Agresyvieji  kairieji neigia dokumento patikimumą ir jiems dalykiški argumentai  nevaidina jokio vaidmens.  Jie ieškojo  rėmėjų  ir užtarėjų Seime ir tuo tikslu susitiko su Seimo pirmininke.

Kita  „virtuvės“ vietinės rietenos įdomi detalė yra  LGGRTC darbuotojų galima nekompetencija. Apie tai  rašo jau  kitas istorikas V. Klumbys. Savo samprotavimus jis pradeda nuo to,  „kad jau porą metų Centras, bandydamas kovoti tarptautiniuose informaciniuose karuose ir politinėse vidaus kovose, šaudė net ne į varnas, o sau (ir Lietuvai) į kojas.“ Jei buvo laikas, kai istorikai sau ir Lietuvai šaudė į „kojas“, tai kokie istorikų  šūviai buvo skirti Lietuvos „kojų“ sunaikinimui?  Klumbys apie tai nerašo, bet  tame pačiame tekste rašo apie tai, kad Vidmantas Valiušaitis  vedė mokymus tinkamus  pirmakursiams.  Tai juos labai supykdė, atseit,  išsityčiojo iš jų kompetencijos. Ar V. Klumbiui nekilo klausimas, gal informaciniame kare  jie ir šaudė į „kojas“ Lietuvai dėl kompetencijos stokos?

Kuo dar pasireiškė galima nekompetencija? Tai keliaklupsčiavimu  prieš žydų organizacijas.  Istorikė  M. Jurkutė   rašė, kad kunigo J. Borevičiaus liudijimas  „suklaidino visuomenę, įsiutino žydų organizacijas, prajuokino istorikus. Šis neva sensacingas atradimas sukėlė įtampą ir visiškai bereikalingą ir Lietuvai žalingą reakciją už Lietuvos ribų.“  Ši  istorikė tokiu būdu, aiškiai pasakė visuomenei apie savo nekompetenciją,  kai tinkamą dokumentą, t.y.  liudijimą teisme,  siekia  parodyti  kaip niekinį, nes jis  „įsiutino  žydų organizacijas“.

Kas nepatenkintas dėl paviešintos informacijos apie J. Noreiką?  Įdomu būtų susipažinti su gausia įsiutusia žydų bendruomene. Pasirodo jos nėra. Yra tik toks ponas  G. Gochin, kurio  facebooko profilyje   daugiausia informacijos iš Lietuvos. Todėl drąsiai galima teigti, kad pasaulio spauda G. Gochino  „tyrimais“ nesidomi  ir  tai,  ką matome ant jo  facebooke profilio, negalima vadinti pasaulinio  lygio skandalu.   Tiesa, paskutiniu laiku jis plačiai reklamuoja  J. Noreikos anūkės  knygą  apie senelį.  Tą nedidelę grupę rašytojų ir propagandistų  papildo ponia  Faina Kukliansky, nes pono G.  Gochin  puslapyje gali rasti visus Lietuvos žydų bendruomenės straipsnius  apie tai, kaip Lietuvoje nemėgstami žydai. Gochin ir jo Co  tikslas – juodinti Lietuvos istoriją bei , žydus ne tik naikinusią, bet ir  gelbėjusią tautą, mus, lietuvius. Net patiems žydams, kurie skaito straipsnius, žiūri įrašus kyla klausimas, kodėl  nekritikuojama sovietinė okupacija. Iš tikro, kodėl  ponas  nenori matyti   holokausto, kurį vykdė socializmo bei komunizmo  apologetai?

Stebina ir istorikės pergyvenimai dėl  galimų konfliktų  su mūsų strateginiais Europos, Artimųjų Rytų ir transatlantiniais partneriais. Ar tikras, ar tik apsimestinis  M. Jurkutės rūpestis?  Kai  Rusija ir Vokietija vėl ima intensyviai draugauti –  per Baltijos jūrą tiesti dujotiekį, tai  kelia rūpestį  ne tik mūsų strateginiam partneriui  JAV , bet ir Lietuvos akademiniam sluoksniui, politikams  bei visuomenei.  Ypač, kai  Rusija, nenori prisiimti kaltės dėl holokausto, kai ji  suinteresuota klastoti istoriją ir kaltinti  tik Lietuvą dėl  žydų  naikinimo, tai reikėtų  ne nuolaidžiauti Žydų bendruomenei, bet aiškintis, kodėl ji, kaip ir Rusija,  neigia  Sovietų sąjungos  aktyvų dalyvavimą holokauste.   J. Noreiką -  žydų gelbėtoją,  komunistai sušaudė.   Todėl Rusija turėtų sulaukti dar vieno  kaltinimo už nusikaltimą žmogiškumui. Dabar aiškiai matosi, kad Rusija „kojas ir rankas“ mums toliau sukinės, bet kaltės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros sušaudymo neprisiims.

Lietuvos jaunimas  tapo  negražių politinių žaidimų įkaitais.  Putino Rusija  per agresyviąją kairiąją  pasaulėžiūrą siekia  Lietuvoje valdyti  visuomeninius procesus.  Kairiajam režimui  reikia, kad būtų  ugdomas nemąstantis jaunimas.  Tokį ir ruošia šiandieniniai  universitetai. Jaunieji istorikai keliaklupsčiauja  prieš galingesnį ir gina   sovietines propagandines kliauzes.   Matyt todėl Lietuvos istorijos instituto direktorius  Alvydas Nikžentaitis drauge  su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekane  Loreta Skurvydaite,  Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi  Vasilijumi  Safronovu  bei VDU Istorijos katedros vedėju Mariumi  Sirutavičiu  informavo visuomenę,  kad atsisako bendradarbiauti su LGGRTC,  kadangi šis centras  nepritarė   sovietinėms kliauzėms  nukreiptoms  prieš J.  Noreiką.

Marksistai  įlindo  į  Lietuvos mokyklas per   švietimo programą. Jie  programų turinį  paruošė vadovaujantis  agresyviąja kairiąja pasaulėžiūra, o iš tikrųjų,  manome, pagal Putino Rusijos spec. tarnybų nurodymus. Svetimos valstybės vienas iš švietimo programos  tikslų buvo,  kad  Lietuvoje  neliktu elito.  Gaila, tačiau   jaunimas, baigęs mūsų mokyklas,  gali būti tik pastumdėliais.  Kaip pavyzdys –  Gabrielius Landsbergis.  Kodėl jo tokie žemi reitingai, kodėl  lydere turėjo tapti Ingrida Šimonytė? Todėl, kad vaikis neturi to, ką  duoda  akademinių sluoksnių pasaulėžiūra, o tai idėjų, pozicijų, perspektyvų įvairovę bei  intelektualinį integralumą, loginį   mąstymą, kuris būdingas elitui.

Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky Seimo nario Valdo Rakučio pranešimą perfrazavo taip, kaip jai naudinga.   Ar elito atstovas, moralus politikas, išdrįstų  pasakyti taip, kaip išsireiškė  G, Landsbergis reaguodamas į prof. V. Rakučio pranešimą: „pikta, labai žmogiškai pikta, kad pritrūko adekvatumo ir supratingumo. Seimo nario nuomonė neturi nieko bendro nei su mano pozicija, nei su nuostatomis, kurias gina mano atstovaujama partija ar Vyriausybė, kurioje dirbu“? Manome, kad tikro elito atstovas pirmiausiai perskaitytų visą Seimo nario pranešimą, kuriame  yra  glaustai surašyti teiginiai apie holokaustą ir suprastų esmę, kodėl  F. Kuklainsky nepatiko pranešimas. Vien todėl  V. Rakučio  pranešimas  supykdė   Žydų bendruomenės pirmininkę, kad  aukai buvo nuimta „karūna“.  V.  Rakučio pranešimo esmė,    kad  įvykus okupacijai,  gyventojai gali tapti  ir aukomis,  ir žmogžudžiais.  Tai yra tiesa. Baikime krūpčioti iš baimės, kad supykdysime  žydų organizacijas. Ne baimė turi vyrauti priimant sprendimus, bet tiesa.

Žlugus totalitarinei valstybei, nežlugo jos pasaulėžiūra.  Apie tai šneka istorikas N. Fergusonas.   Lietuvoje   tautinės-patriotinės mokyklos atstovai  istorikai: Merkys, Tyla, Jučas ir kiti buvo  pastumti į šoną ir galias perėmė istoriko   Gudavičiaus mokykla. Meilės Lukšienės  tautinės mokyklos naikintojai  švietimo doktriną  vadina  progresyvia, kitokia,  o iš tikro, ji  ruošia  tikrų tikriausius karjeristus, bet ne elitą. Kitas istorikas  iš JAV Timothy Snyder  knygoje „Kruvinos žemės“ Europa tarp Hitlerio ir Stalino“  aiškiai  pasakė, kas nutiko žydų tautai,  kai Lietuvoje buvo sunaikinta dalis elito.  Todėl būtina  išmokti skaudžią holokausto pamoką ir  kurti visuomenę, kurioje  nepasikartotų  II-jo pasaulinio karo scenarijus. Aukai ne šiaip ‘nuimama karūna“, bet  parodyti, kad nekaltai  pralietas  žydų kraujas neleidžia F. Kukliansky    neigti  socialistinės ir komunistinės sistemos įnašo  į holokaustą.

Dievo palaima, kad išsivadavome iš geležinės užtvaros ir galime susipažinti su pasaulinio garso istorikų teiginiais, kurie padeda pamatyti kas vyksta Lietuvoje.  Išgirskime N. Fergusono  kvietimą sukilti prieš  šmeižto logiką ir,  kad tai turi tapti intelektualinio integralumo ir  pasaulio egzistencijos klausimu.

Kategorijos: Be kategorijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>