Rugpjūčio 17 d. jau 51 kartą atėjome į Atgimimo aikštę paminėti skaudžiausią Lietuvos įvykį: mergaitės pagrobimą, prievartos naudojimą ir besaikį tyčiojimąsi iš mergaitės šalininkų teismuose.
Prie mūsų prisijungė gyventojas iš Neringos. Jo pasakojimai priminė mums tuos laikus, kai Drąsius Kedys atostogaudavo Neringoje ir gyvendavo sesers bute. Su kaimynais neringiškiais pasikalbėdavo, guodėsi, kad jo mergaitė, jo kūnas yra pardavinėjamas pedofilams.
Kai po J. Furmanavičiaus ir V. Narušienės nužudymo lietuviškas teisingumas ieškojo Drąsiaus Kedžio „bendrininkų“, kurie galimai galėjo padėti mergaitės tėčiui, buvo suimtas neringiškis kaimynas ir tardomas, grįžęs iš areštinės pareiškė, kad Lietuvoje teisybės nėra. Lietuvoje gali tapti nusikaltėliu ir būti pasodintas į kalėjimą, jei esi tik kaimynas žmogaus, kuris neįtiko valdžiai arba draugas, kaip atsitiko su Raimondu Ivanausku.
Valdžiažmogiai mergaitę paslėpė, grąžino biologinei motinai, tėvą – nužudė, draugą pasodino į kalėjimą, senelius ir kaimynę užtampė po teismus. Jie, valdžioje esantys, pasiekė gėdingą pergalę, bet ne teisingumą ir teisybę. Tylėti negalima ateisime ir rugsėjo mėn. 17d.
