Siekis aktualizuoti, puoselėti bei minėti Prūsijos valstybės įkūrimo datą – įžeidimas, pritarimas  istorijos klastojimui 

Prūsijos valstybės istoriją reikia žinoti, bet šiai valstybei dedikuoti veikalus yra amoralus sprendimas.

1525 m. religinė-karinė vokiečių ordino valstybė pakeitė valdymo stuktūrą, t.y. vyriausiasis magistras-vienuolis Albrechtas tapo pasaulietiniu valdovu. Jis su daugeliu Vokiečių ordino riterių priėmė evengelikų liuteronų   tikėjimą, pasidalijo Katalikų bažnyčios bei dvasininkų turtus. Jie, tapę liuteronais,  galėjo vesti, kurti šeimas. Pasaulietinę valstybę pavadino Prūsija. Tačiau šioje Prūsijos valstybėje valdininkai bei kunigaikščio dvaras nekalbėjo prūsiškai. Prūsų hercogystėje dvaras kalbėjo vokiečių kalba. Tai XVI a. klastotė, nes  Prūsų valstybę valdė  ne prūsai, o juos nutautinę, išvarę, išžudę Ordino vienuoliai-riteriai, pakeitę katalikų tikėjimą į liuteronų.

Vienuolis, Prūsijos kronikos autorius Simonas Grunau, naujai įkurtos Prūsijos valstybės amžininkas, neigiamai atsiliepė apie  liuteronišką valstybę. Jis negarbingu elgesiu laikė tai, kad buvę ordino riteriai-vienuoliai pasisavino Katalikų bažnyčios žemes. S. Grunau dar prieš penkis šimtus metų pasmerkė vokiško dvaro priimtą sprendimą –  valstybę pavadinti Prūsija, todėl, norėdamas įrodyti, kad prūsai skiriasi nuo kolonistų vokiečių, į kroniką įdėjo prūsų kalbos žodynėlį (100 žodžių).

S. Grunau savo kronikoje pabrėžė prūsų ir lietuvių giminystę. Giminingos tautos sunaikinimas ir iš žemėlapio ištrintos tautos pavadinimo „Prūsija“ pasisavinimas mums, lietuviams, yra neužgyjanti žaizda.

Šiandien Klaipėdos miesto savivaldybė rekomenduoja minėti 500 metų Prūsijos valstybės jubiliejų ir šiai datai yra dedikuojami kūriniai. Tai tikrų tikriausia nepagarba ir patyčios sunaikintai prūsų tauta

2024 m. gruodžio 5 d.  Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje pristatant kultūros istorikės Jovitos Saulėnienės knygą „Klaipėdos gatvių istorijos“ buvo informuota, jog knyga skirta Prūsijos valstybės įkūrimui. Tuomet Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Algimantas Švanys paklausė, o kaip buvo paminėtas prūsų sukilimas, Herkus Mantas?

1260 m. rugsėjo 20 d prasidėjo Didysis Prūsų sukilimas, ir 2025 metais minėsime 765 metų sukaktį. Kodėl Klaipėdos savivaldybės kultūros skyrius neakcentavo šios datos? Kai vieninteliai prūsų tautos atminties saugotojai esame mes, lietuviai.

Tik išsiugdę nepilnavertiškumo kompleksą, kurį Ordinas ir jų palikuoniai skiepijo apie 700 metų, galime tvirtinti, jog reikia aktualizuoti, puoselėti ir minėti vokišką valstybę, vykdžiusią autochtonų naikinimą. Prūsijos valstybė yra užkariavimo, tautos sunaikinimo pasekmė.

Deja, tie, kurie yra vadinami autoritetais,  pav. Arvydas Juozaitis,  taip pat pritaria Prūsijos valstybės įkūrimo minėjimui. Tai nėra tolerancija, tai  pripažinimas, kad vergovė yra gėris. Tokios mintys mane aplankė, kai A. Juozaitis pasisakė  minint K. Donelaičio gimtadienį Klaipėdoje.  

Deja, Klaipėdos miesto savivaldybės tarnautojams tyčiotis iš Mažosios Lietuvos istorijos padeda ir  profesorius Valdas Rakutis. Štai V. Rakučio mintys: „…jei lietuviai priimtų visą Memelio–Klaipėdos istoriją, mes labai praturtėtume žymiais žmonėmis, įvykiais ir t. t. Skaudu matyti, kaip iki šiol nevertinami Memelio likučiai, koncentruojamasi tik į lietuviškąją miesto istoriją.“ 

Profesoriaus verkšlenimai, kad lietuviai nevertina būtent Klaipėdoje esančių paminklosauginių pastatų yra daugiau negu keisti. Lietuvoje veikia Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Jis vienodai taikomas Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Kodėl V. Rakučiui atrodo, jog Klaipėdoje šis įstatymas neveikia?

Ar tikrai praturtėtume, jei priimtume, pagerbtume  žmones, kurie kažkada gyveno ir kūrė Klaipėdos krašte bei užkariautojų paliktą literatūrinį palikimą? Klaipėdos miesto Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimo suteikimo grupė priėmė sprendimą – vienai iš gatvių grąžinti istorinį pavadinimą – Ernsto  Vicherto.   E. Vichertas gyveno Bismarko gadynėje ir buvo istorinių romanų autorius, poetas, rašytojas, teisėjas. Jo apysaka „Šaktarpis“ yra išversta į lietuvių kalbą. Šiame veikale jis aprašo literatūrinį veikėją su lietuviška pavarde Jurgaitis. Atseit, Jurgaitis dažnai sėdėdavo smuklėje, reikalaudavo pilnų stiklelių, gerdavo su kiekvienu nauju svečiu, dainuodavo jiems lietuviškas dainas, plūsdavo žvejų prievaizdą, girininką ir nuomininkus. Paskui pusiau apkvaitęs šokdavo, klykdavo, kraipydavo veidą. Aprašo to lietuvio Jurgaičio ir kitą bruožą – žiaurus, jis sumanė įvykdyti žmogžudystę, t.y. per potvynį nužudyti vokiečių valdininką. Prievaizdas, kurio pavardė Grinbaumas – vokietis, sumanus, darbštus, pasiruošęs gelbėti į bėdą pakliuvusius žvejus. 

Meninis žodis nuo senų laikų iki šių dienų yra naudojamas ir užgrobtų tautų nutautinimui. Lietuviu būti gėda, nes jie yra girtuokliai, mušeikos, tinginiai,  žmogžudžiai, o vokiečiu -puiku, nes vokiečiai – geri žmones, jie visiems stengiasi padėti, gyvena pasiturinčiai, kultūringi.

Iš apysakos „Šaktarpis“ aiškiai matosi, kad E. Vichertas  meninio žodžio pagalba  dalyvavo  senųjų gyventojų – lietuvių – vokietinime, nutautinimo procese.   

Mums, lietuviams, yra primenama, jog esame nedėkingi Prūsijai, nes šios valstybės sostinėje Karaliaučiuje buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga (1547). Lietuviškų knygų atsiradimą skatino religinės permainos, o ne Prūsijos valstybės atsiradimas.   

Europoje religinių permainų buvo neįmanoma sustabdyti. Katalikybė, kovodama su liuteronišku judėjimu, taip pat ėmė kurti švietimo, kultūros ir mokslo stiprinimo centrus. 1595 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išleista pirma lietuviška Mikalojaus Daukšos „Postilė“. Lietuviška knyga LDK pasirodė vėliau negu Prūsijoje, t.y. po 48 metų.

Dabar ant istorinių svarstyklių padėkime išnaikintą prūsų tautą bei lietuvių raštijos pradžią, Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Ar tie įvykiai yra vienodo svorio? Deja…

Lietuviško rašto atsiradimo neįmanoma buvo sustabdyti, nes jo atsiradimo priežastis – religiniai karai.

Prūsų tautą sugrąžinti į Prūsiją yra neįmanoma, nes ši tauta išnaikinta.

Lietuviai, kurie manė, jog tautos sunaikinimas yra nusikaltimas ir jam nėra senaties termino, reikalavo, jog I pasaulinio karo nugalėtojai Klaipėdos kraštą, kai Paryžiaus taikos konferencijos sprendimu 1919 m. jį  atskyrė nuo Vokietijos, atiduotų Lietuvai.  

Mažlietuviai kovojo įvairiomis priemonėmis, t.y. diplomatinėmis, o kai nepasisekė, organizavo sukilimą, paprašė Lietuvos vyriausybės pagalbos. Tuos lietuvius vadinti Kauno šnipais, papirktais Lietuvos valdžios yra šmeižtas. Netinka Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetą pravardžiuoti, kad jis – priedangos komitetas. Tai istorinių faktų iškraipymas, buvusių šio krašto valdytojų kerštas, neapykantos sklaida  išsilaisvinusiai nuo svetimšalių valdymo Lietuvai, tiesa, tik mažai jos daliai.

Užkariautojų jau nebėra, tačiau jų sukurtas melas liko. Prūsijos valstybės įsikūrimo datos minėjimas mums, lietuviams, primena skaudų prūsų likimą, didelės dalies lietuvių nutautinimą ir šių dienų istorikų sprendimą žodio „prisijungimas“ pakeitimą į „prijungimą“.   

This entry was posted in Be kategorijos. Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *