Perskaičiusi Martyno Vainoriaus straipsnį apie Žemaitaitį, pasitelkusi redaktoriaus žodžius manau, jog M. Vainorius purvais ir melagienomis apdrabstė žemaitaitininkus, socdemus ir valstiečius.
Pagal M. Vainorių yra keičiamas visuomeninio transliuotojo įstatymas, pagal socdemus, valstiečius, žemaitaitininkus yra tik grąžinamos senojo visuomeninio transliuotojo įstatymo nuostatos. Todėl jokio buldozerio nėra, o yra tik amoralus ir negarbingas spaudimas palikti konservatorių priimtas įstatymo pataisas, kurios yra antidemokratinės.
Pagal redaktorių nėra purvo drabstymas pavadinti Remigijų Žemaitaitį antisemitu, nes Konstitucinis teismas užkabino jam tokią etiketę. Deja, tai yra drabstymas purvais, nes holokausto istorija yra parašyta sovietinių okupantų, kurie švarino savo niekingus darbus ir tyčiojosi iš lietuvių ir Lietuvos. Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva, kurios prezidentu buvo Antanas Smetona, padidėjo apie 90 tūkstančių žydų tautybės žmonių, Jie pasitraukė į Lietuvą, kad ji padėtų išvykti iš Europos, kurioje karas naikino miestus ir žmones. Lietuva pabėgeliams jokių trukdžių nekėlė. Jie nesunkiai gaudavo vizas ir palikdavo laikiną prieglobsčio šalį – Lietuvą. Sovietiniai okupantai 1940-06-15 d. užgrobę Lietuvą uždėjo gaubtą ir nebeleido gyventojams ir pabėgeliams laisvai išvykti iš okupuotos Lietuvos. Taip juos pasmerkdami mirčiai. Dėl jų mirčių kalti ne lietuviai ir ne Lietuva, bet tik Sovietų sąjunga. Kada bus teisiama Rusija, kaip Sovietų sąjungos istorijos perėmėja už nusikaltimus padarytus prieš Lietuvos gyventojus ir karo pabėgelius. Šią temą ir kitas istorines tiesas kelti, viešinti trukdė LRT žurnalistės Indrė Makaraitytė, Rita Miliūtė, nes jos pirmiausia yra nepatogios Rusijai. Atvirkščiai, vien tik šmeižtai Birželio sukilimo dalyviams, kurie stojo į kovą su sovietiniu maru, o ne su žydais. Sovietų sąjunga, prijungusi Lietuvos teritoriją, izoliavo nuo pasaulio Lietuvos piliečius ir pabėgelius, tai akivaizdus lietuvių ir žydų tautos naikinimas.
Todėl kol klesti okupantų parašyta holokausto istorija, netinka kabinti jokiems teismams stigmą – antisemitas.
Rita Miliūtė, Indrė Makaraitytė gina Rusiją, nes holokausto istorijos faktų peržiūrėjimas yra nenaudingas tik Rusijai, kuri turi būti patraukta kaip vykdžiusi holokaustą. Manau, kad I. Makaraitytės, R. Miliūtės ir dar trijų žurnalistų įkurtą Žurnalistų profesionalų asociaciją reikėtų pavadinti Rusijos gelbėjimo skėčio asociacija.
35 metai nepriklausomai Lietuvai, bet dėka tokių ir dar keletos žurnalistų viešai yra deklaruojama sovietinė melaginga holokausto istorija.
R. Miliūtė, I. Makaraitytė ir „Atviros Klaipėdos“ redaktorių sieja bendros pažiūros, kad visi lietuviai visais laikais buvo antisemitai. Todėl neatsitiktinai be jokios analizės ar paaiškinimo istorikas Vasilijaus Safronovas paviešino kriminalinės policijos Tilžės komisariato sudarytą pažymą apie žydų kilmės verslininką Javšicą( Jawschitz) dokumentų rinkinyje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”. M. Vainorius, pasinaudojęs melagingą pažymą apie lietuvių sukilėlių elgesį su žydų tautybės verslininku, taip pat suranda faktą,kurį tariamai susieja su Tilžės kriminalinės policijos komisariato pažyma. Štai kaip atsiranda feikinės žinios. Istorikas V. Safronovas, kuris paviešino melagingą pažymą turi eterį Lietuvos radio laidoje. Juos jungia siekis šmeižti lietuvius. Tam jiems ir reikalinga LRT. Dėl to purvais ir yra drabstomi socialdemokratai, valstiečiai ir žemaitaitininkai, kad sukėlė tariamą pavojų laisvam žodžiui.
Žurnalistų profesionalų asociacijos nariai laisvą žodį supranta kaip galimybę šmeižti Lietuvą ir lietuvius.
Dar vienas M. Vainoriaus teiginys, jog „tokios iniciatyvos dėl nacionalinio transliuotojo yra tik pirmas žingsnis autoritarizmo link“ priskiriamas melagienai. Valdančiuosius socialdemokratus kaltinti pasukusius autotarizmo link negalima, nes jie valdžią įgijo rinkimų keliu. Autoritarizmo link pasuko nacionalinis transliuotojas, nes dirba tiems, kurie prarado valdžią – konservatoriams Antra, nacionalinis transliuotojas varžo piliečių politinę veiklą. Klaipėdietis Virginijus Partaukas kaip pilietis jaučia pareigą per valstytbinę radiją pateikti savo nuomonę. Kas nurodė nacionaliniame radijuje dirbantiems žurnalistams neatsiliepti į V. Partauko skambučius? Kam ir kodėl yra varžomas piliečio politinis veikimas? Valstybinis radijas leidžia išsakyti nuomonę tik atrinktiems piliečiams. Toks valstybinio transliuotojo elgesys ir yra slenkantis į Lietuvą autoritarinis konservatorių valdymas. Kitas faktas, kuris rodo, kad autoritarizmo keliu yra pasukęs nacionalinis transliuotojas taip pat susijęs su V. Partauku. Jo politinės veiklos kredo yra ginti kariaujančią Ukrainą ir parodyti, jog putinizmas yra atgimęs nacizmas. Už tai, kad ženklais išsakė, o ne žodžiu, Klaipėdos policijos komisariatas nubaudė pinigine bauda. Atseit, ženklai yra draudžiami. Nacionalinis transliuotojas, kai V. Partaukas kreipėsi pagalbos, atsisakė viešinti jo politines nuostatas. V. Partaukas ir jo politinės pažiūros yra non grato nacionaliniam transliuotojui. Tada jis kreipėsi į privatų transliuotoją, kuris suteikė eterį V. Partauko politinėms pažiūroms. Dėka privataus transliuotojo teisingumas buvo atstatytas.
Žurnalistų profesionalų asociacija ir kultūrininkai dėl LRT gynybos, dėl tariamo laisvo žodžio kreipėsi į jaunimą. Tai irgi akivaizdus amoralus elgesys, nes jaunimas neturi tokios politinės gyvenimiškos patirties kaip, pavyzdžiui V. Partaukas. Išeiti ir ginti reikia pažinti ką gini. Nacionalinis transliuotojas sąmoningai leidžia tik atrinktai, pagal juos, tinkamai nuomonei. Todėl galima teigti, kad jaunimas išėjo ginti lozungą. Tai gėdinga ir negarbinga nacionalinio transliuotojo gynyba.
Tai ką daro Žurnalistų profesionalų asociacija, LTR gynėjai, kultūrininkai ir konservatoriai galima pavadinti puču. Po Ignitis pardavimo, atsisakymo minėti Birželio sukilimą ir maudymą Lietuvos piliečius patyčiose žmonės rinkimuose pasirinko kitas politines jėgas. Konservatoriai rinkimuose negavo daugumos. Dėja, jie nenori susitaikyti su pralaimėjimu, jų organizuojami mitingai turi pučo elementų.