2014-10-16 eisena skirta Mažosios Lietuvos genocido aukų paminėjimui
Ketvirtadienį, spalio 16 d. klaipėdiečiai rinkosi prie Herkaus Manto paminklo prisiminti liūdną Klaipėdos kraštui datą – Mažosios Lietuvos genocido dieną.
Politiniai įvykiai Lietuvą padalino į dvi dalis – Didžiąją ir Mažąją. Lietuvos padalinimo pradžia datuojama XIII a., kai dalį lietuviškų genčių okupavo kryžiuočių ir kalavijuočių kariniai, religiniai ordinai. Didžioji Lietuva išvengė kryžiuočių 700 metų valdymo, maro, kuris nusinešė į kapus daugiau negu pusę Mažosios Lietuvos gyventojų ir 1944 spalio, leidusio sovietinei kariuomenei tyčiotis, žudyti, prievartauti vietinius gyventojus, nes kareiviams buvo pasakyta, jog įžengė į fašistinės šalies guolį.
Minėdami Mažosios Lietuvos 70 metų genocido sukaktį, prisiminėme visas tautos naikinimo priemones, būdus ir įvykius, kuriuos apibendrintai atspindėjo klaipėdietės dailininkės paveikslas „Šauksmas“ .
Eisenos priekyje buvo nešamas meno kūrinys, simbolizuojantis moters širdgėlą, aidinčią per istorijos amžius. Šis darbas tapo didžiausių praradimų – gyvybių atėmimo – simbolis.
Prie Herkaus Manto paminklo apie XIII amžiuje kryžiuočių sunaikintą nemažą dalį baltų genčių atstovų priminė Tilžės akto signataro anūkas Helmutas Arnašius. Prie karžygio kojų palikome uždegtą žvakutę.
Apie istorijos tęstinumą, kurį Klaipėdos krašte tenka pratęsti šiandieniniams klaipėdiečiams, kalbėjo susirinkę prie paminklo piliečiai. Perimdami šalies istoriją, perimame ir tas kančias, netektis, kurias patyrė žmonės, gyvenę, dirbę, mylėję, kentę valdžios patyčias šiame krašte.
Apie lietuvių tautos išgyventas patyčias ir jų pasekmes kalbėjome prie pastato, kuriame per Napoleono karus gyveno Prūsų karalystės vyriausia valdžia – karalius su karaliene. Helmutas Arnašius teigė, kad draudimas žemesniam luomui, tarnaitėms ir paprastoms moterims, rengtis šilkiniais rūbais, dėvėti kojines, skrybėles, pirštines, dirbant tą patį valdišką darbą gauti mažesni atlyginimą, buvo įsigalėjęs visoje Europoje. Galbūt, tačiau žemesniuoju luomu Mažojoje Lietuvoje buvo lietuviai. Todėl dalis lietuvaičių perėmė okupantų, atėjūnų kultūrą, kalbą, siekdami iškopti į aukštesnįjį luomą. Tai kultūrinis, ekonominis genocidas.
Nors lietuvių tauta per mokyklas taip pat buvo germanizuojama, tačiau vis tik atsirado lietuvybės gynėjų. Ačiū tautos dvasiniam vadui, tautiečiui Vydūnui, eilei garbingų piliečių, kurie priešinosi genocido vykdymui.
Tačiau, kai šiandien kalbame apie Mažąją Lietuvą, turime prisiminti žiauriausią tautos išnaikinimo būdą, teritorijos išvalymą nuo vietinių gyventojų, kurį atliko tiek fašistinė Vokietija, tiek Tarybų Sąjunga. Mažlietuvių išvarymą atliko fašistinės Vokietijos administracija, vietinių gyventojų fizinį sunaikinimą – sovietų sąjungos kariuomenė.
Klaipėdiečiai 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą buvo priversti laivais palikti savo gimtąjį miestą. Išplaukiančius iš Klaipėdos uosto civilius gyventojus, tarybinė kariuomenė torpedavo ir skandino Baltijos jūroje. Tūkstančiams klaipėdiečių amžino poilsio vieta liko jūros dugnas.
Eisena, kurią organizavo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius, buvo užbaigta paleidžiant į marias atminties vainikėlį visiems žuvusiems, Mažojoje Lietuvoje nužudytiems per II-ąjį pasaulinį karą.
Klaipėdiečiai tylos minute pagerbė visus išėjusius į nebūtį Klaipėdos krašto gyventojus.
2014-10-16 Mažosios Lietuvos genocido aukų paminėjimas prie Manto Herkaus paminklo
