Tie tautiečiai, kurių galvose košė, o ne istorinės situacijos analizė, kaltina S. Nėrį ir kitus lietuvius. Atseit, jie okupantams pardavė Lietuvą, išvykdami 1940 m. rugpjūčio mėn. į Maskvą „saulės“.
Tik turintis košę galvose Lietuvos rašytojus bendradarbiavusius su sovietine okupacine valdžia lygina su Norvegijos rašytoju Knutu Hamsonu. Norvegams neteko patirti sovietinės okupacijos, skelbusios, jog žino kaip įgyvendinti socialinį teisingumą. Todėl jų kolaboranto, rašytojo K. Hamsono, nacių gerbėjo negalima lyginti su S. Nėrimi.
Nemažai reikia turėti galvose košės, kad suveltumei XX a. įvykius: 1940 m. birželio mėn. – Tarybų sąjungos okupaciją, 1941 m. – nacistinės Vokietijos okupaciją, 1944 m. – II -ąją Tarybų sąjungos okupaciją.
1940 m. Lietuva nesugebėjo Tarybų sąjungai pasipriešinti, nes sovietai organizavo sėkmingą informacinį karą, papirko tinkamus Lietuvos vyriausybės narius. Okupantai paskelbė apie tariamos revoliucijos pergalę ir žinomų lietuvių prašymą priimti Lietuvą į Tarybų sąjungos sudėtį.
1941 m ir 1944 m. įvykiai panašūs, nes lietuviai, neapsikentę raudonojo maro siautėjimo, pasipiktinę jų darbais, dalyvavo Birželio sukilime (1941 m), o vėliau (1944 m -1953m. ) partizaniniame judėjime. Tik košės prisidėję į savo galvas Birželio sukilimą ir jo dalyvius kaltina dėl holokausto, užmiršę, kad nuo 1941 m. Lietuvoje vienintelė kaltininkė dėl žydų naikinimo yra nacistinė Vokietija. Nemažiau košės turi galvoje ir tie, kurie S. Nėrį ir kitus tautiečius kaltina dėl sovietų siautėjimo, kai vienintelė kaltininkė yra Sovietų sąjunga.
Būtų puiku, kad mūsų patriotai išsikratytų košę iš savo galvų, nes tik tada jiems nekiltų noras kaltinti mus, lietuvius, dėl žydų naikinimo per II pasaulinį karą ir teigti, jog S. Nėris bei kiti tautiečiai, okupavus Lietuvą sovietams, kalti dėl okupacinės politikos, kurią vykdė „vyresnis brolis“ iš rytų. Užkariautojui priklauso valdžios galios, jie priėmė sprendimus naikinti okupuotą tautą. Naciai apgyvendinti vokiečiais, 0 sovietai apgyvendinti rusakalbiais.
Sovietų sąjunga perėmė carinės Rusijos naudojamas priemones kaip reikia grobti svetimas žemes, o po to valdyti okupuotas tautas. Mums, lietuviams, teko gyvai išgyventi ir stebėti būdus, kurie padeda okupantams „patvarkyti“ nukariautą kraštą. Štai šios priemonės:
1. Tauta yra amorali, stokojanti tolerancijos žydų tautybės žmonėms, degradavusi, homofobiška.
2. Tauta yra amorali, dominuoja skundikai ir kolaborantai.
Okupantai tautai formavo nepilnavertiškumo kompleksą- paklusnumą, baimę, antra, jie nukreipdavo žmonių pykti ant savų kolaborantų, skundikų. Naudojant tokias priemones užkariautojams lengviau būdavo valdyti okupuotą tautą.
Karas Ukrainoje reikalauja geriau pažinti okupantų naudotą ideologiją, kurios esmė, jog nukariautos tautos atstovai yra kalti dėl okupantų nusikaltimų žmogiškumui. Okupantai nukariautos tautos pyktį nukreipę į lietuvius, tapusius jų pagalbininkais, t.y. S.Nėrį, Liudą Girą ir kt., o tada save vaizduoja esančius ne prie ko, savotiškais geriečiais.
Pastovus mano pasaulėžiūros kritikas, visuomenininkas Virginijus Partaukas, pasakė: ,,Lietuviai, kurie dalyvavo holokauste, „saulės“ parvežime yra šiek tiek kalti dėl Lietuvos okupacijos, II pasaulinio karo ir pokario įvykdytų nusikaltimų“. Jis negirdėjo, neskaitė, jog okupavus kraštą, visa kaltė atitenka okupantui.
Niekada to ir neperskaitys, nes holokausto, pokario istoriją parašė buvę NKVD-stai Bronislavas Baranauskas ir Eusiejus Rozauskas. Negi okupantas duos nurodymą parašyti, kad jie, sudarę sutartį su naciais, yra kalti dėl žydų žudynių, Lietuvos žmonių naikinimo?
Okupanto kaltės negalima perkelti ant okupuotos tautos, nes jei nebūtų atėjęs su ginklu okupantas, tai nebūtų atsiradę kolaborantų. Jei sutinkame dalintis kalte, bausti savo kolaborantus, tai įjungiame žalią šviesą naujiems nukariavimams, okupantų siautėjimui. Būtent tai šiandien ir vyksta Ukrainoje.
50 metų Lietuvoje okupantai mokė jaunąją kartą iš vadovėlių, kuriuose niekinami tautiečiai, jiems pritaikomi dirbtiniai kaltinimai, jog tai žydšaudžiai, banditai ir pan. Atgavus nepriklausonybę, tarybinių laikų istorija apie holokaustą beveik nepakito, ją perrašė, citavo ir apie tai rašo Violeta Rutkauskienė str. „Kodėl šmeižiama Lietuva ir jos didvyriai?
Apie partizaninį judėjimą, apie persirengėlius, apie sąmoningą kiršinimą, persirengėliams išžudant valstiečių šeimas istorija stengiasi nutylėti. Kiek išžudė persirengėliai taikių gyventojų? Nežinome. Okupantai, vykdydami nurodymą iš NKVD, savo žmones aprengdavo Lietuvos kariuomenės kareivių rūbais, infiltruodavo į partizaninius būrius tik vienu tikslu- žudyti kaimo žmones, nes tada jų nebereikėjo vežti į Tolimuosius rytus. Istorija ir šiandien daug nutyli apie priemones, metodus, kuriuos naudojo okupantai. Kol mūsų istorijoje daugiau šmeižto ir netiesos, – nustokime auklėti tautiečius, reikalaujančius palikti S. Nėries įamžinimą gatvių pavadinimuose.
Naivi ir vaikiška kova su buvusiais kolaborantais, manau, yra buvusių okupantų iš rytų užsakymas. Kariaudami su savo tauta, mažiau, o gal ir visai nekovojame informacinio karo su būsimu okupantu, kad daugiau nepasikartotų karo žudynių.