Spalio 23 d. įvyko Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto organizuota konferencija „Krikščioniškieji mentalitetai vakarinėje LDK dalyje XV–XVIII a.“. Organizatoriai trumpame kvietimo įvade parašė, kad XX a. pr.prancūzai pasiūlė alternatyvų politinių ir karinių istorinių įvykių vertinimą, kurį pavadino mentalitetų istorija. Kiekviename istorijos laikmetyje įvairios socialinės gyventojų grupės turi savo įsitikinimus, mąstymo ir elgesio standartus. Dominuojančios grupės elgesį įprasta vadinti mentalitetiniu. Kita gyventojų grupė, kuri neatitinka visuotinai priimtų standartų, vadinasi mentaline marginalija.
Ar galima peržiūrėti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos politinę ir karinę istoriją ir pritaikyti mentalitetų teoriją, t.y. nustatyti savybes, dėsningumus, susisteminti faktus ir pateikti išvadas? Išklausiusi dalį pranešimų neišgirdau, kad politiniams istorijos įvykiams būtų pritaikyta mentalitetų teorija. Teorija yra vienas dalykas, o praeities įvykių vertinimas, faktų susisteminimas, savybių nustatymas, dėsningumų analizė ir išvadų pateikimas, tai visai kas kita. Ar įmanoma XV a. – XVIII a. šalies kultūriniam, ekonominiam, socialiniam gyvenimui nustatyti įvairių gyventojų grupių mąstymo, elgesio, veiksmo standartus, kuriuos galima būtų pritaikyti mentalitetų teorijai?
Kas buvo Simonas Grunau?
Todėl nutariau pati paieškoti atsakymo, kokiai socialinei grupei priklausė XVI a. gyvenęs kronikininkas, vienuolis Simonas Grunau. Jis, katalikų bažnyčios tarnas, dirbęs popiežiui. Ši bažnyčia turėjo ir turi turto bei galių, ją aptarnaudavo išsilavinę kunigai ir vienuoliai, kurie vykdė švietėjišką veiklą. Iki 1525 m. S. Grunau priklausė mentalitetinei, t. y. valdančiųjų gyventojų grupei.
Konferencijoje dalyvavęs Egidijus Miltakis ( Lietuvos kultūros tyrimų institutas) jau po konferencijos pasakė, jog S. Grunau priklausė mentalinei marginalijai. E. Miltakis, teigdamas, kad S. Grunau priklausė užribiniams, teisus. Valdžia, protas, jėga, švietimas, kultūra nuo 1525 m. atiteko kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio dvarui. Visi, kas kritikuoja valdžią – marginalai. Kitaip sakant, kai 1525 m. buvo pakeistas ne šalies vadovas, bet šalies valdymo sistema (religinė valstybė tampa pasaulietine) ir Kryžiuočių ordino mentalitetų atstovai, nenorėję tapti protestantais, buvo padaryti mentaliniais marginalais, neišprususiais, neišsilavinusiais, užribio bendruomenės nariais. S. Grunau kaip tik ir sulaukė tokio įvertinimo, atseit, jis yra menko išsilavinimo, didelis religinis fanatikas, be kritinio mąstymo, tikįs stebuklais.
Apie ką kalba Rūdavos mūšis?
Ar galime S. Grunau kaltinti kritinio mąstymo trūkumu? Aprašęs Rūdavos mūšį 1370 m., vykusį šalia Karaliaučiaus, nugalėtojais įvardino lietuvius „ir kovėsi visą dieną sniege, nuo ko jis krauju pasruvo, ir broliai mūšį pralaimėjo“.
Šių metų kovo 13 d. internetiniame laikraštyje Alkas.lt buvo paviešintas Tomo Baranausko straipsnis „Rūdavos mūšis – kieno pergalė, kieno pralaimėjimas? 650 metų mūšio jubiliejų pasitinkant“. Istorikas rašo, kad. anot Vygando Marburgiečio , „Kęstutis su visais leidosi bėgti (…), kol pribėgo savo žemę“, o „Algirdas apsitvėrė miške nukirstais medžiais“. T. Baranauskas priėjo išvados, kad bėgantys tikrai nesusiręstų iš medžių gynybinio aptvaro, todėl lietuviai turėję išankstinę mūšio taktiką. Kęstutis su savo kariais vykdė karinius veiksmus prie Rūdavos pilies, o tuo metu Algirdas netoli pilies su savo kariais, miške apsikirto medžiais. Ar ne keistai atrodo, kai kariuomenė bėga būtent per tą miško vietą, kurioje yra įrengta medžių sąvartomis sutvirtinta laikina tvirtovė? Ne keistai, jei tai įvardiname įviliojimu į spąstus. Tame miške ir įvyko generalinis mūšis, kuriame žuvo ordino maršalas (kariuomenės vadas) ir 26 riteriai. Lietuviai taip pat patyrė netekčių, tačiau nei vienas kunigaikštis nežuvo mūšyje.
Ne šiaip sau išdėsčiau Rūdavos mūšio eigą. Aprašymo tikslas yra argumentuotai įrodyti, jog vienuolis S, Grunau buvo įvaldęs kritinį mąstymą. Jei žuvo kariuomenės vadas-maršalas Heningas Šindekopfas, du komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių, tai tie pateikti faktai pagrįstai įrodo, kad pergalė prie Rūdavos pilies buvo lietuvių.
Kodėl kiti šaltiniai ir istorikai pergalę skiria Ordinui? Todėl, kad ir šiandien kiekviena kariaujanti pusė informuoja apie savo laimėjimus, nes tai skatina patriotizmą, bet ne tiesos paieškas. Ordino argumentai, kad pergalė buvo brolių, yra grįsta tuo, jog lietuvių kariuomenė pasitraukė. Jos ir buvo tokia užduotis, nes atvyko žiemą, trumpam laikui, naikinti ir prisigrobti, bet ne užkariauti.
Kai tik atsirado valstybės, kai tik prasidėjo karai, tai politinis vertinimas tampa svarbiausiu ir valdžioje esantys reikalauja rašyti apie jų pergales. Tai pripažįstama visuotinai priimto mąstymo standartu. Jis egzistuoja ir šiandien. Jei nepateiki tinkamo politinio vertinimo, tariamai teisingo, tai neturi kritinio mąstymo, neatitinki priimtų mąstymo standartų ir priklausai marginalų grupei.
Ar S. Grunau – religinis fanatikas?
Kitas Domininkonų vienuoliui S. Grunau mestas kaltinimas, kad jis yra didelis religinis fanatikas, tikįs stebuklais. Čia kalbama apie jo prakeiksmus naujai susikūrusiai 1525 m. Prūsijos valstybei, kai kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su daugeliu Vokiečių ordino riterių priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, išvijo Romos popiežiaus vienuolius, kunigus ir pasidalijo Katalikų bažnyčios ir dvasininkų turtus.
Albrechto Brandenburgiečio dvaras uždraudė S. Grunau ir kitiems katalikams sakyti bažnyčioje pamokslus. Domininkonas buvo pasipiktinęs turto atėmimu ir aiškino, kad naujas tikėjimas, iš tikro, yra materialiai naudingas naujiems ponams, o Prūsijos gyventojams atneš tik nelaimes. Ar tokius teiginius galime priskirti religiniam fanatikui, ar tikrovę suvokiančiam, loginį mąstymą įvaldžiusiam atstovui?
Jei riteriai, o jie nebuvo ubagai, nebūtų pasiglemžę katalikų bažnyčiai priklausančio turto, jei būtų likę Žygimanto Senojo, o vėliau jo sūnaus priklausomybėje – Prūsijos likimas būtų kitoks, tikrai ne toks tragiškas, kokį teko patirti 1945 metais Prūsijos gyventojams. S. Grunau liūdnos pranašystės išsipildė XX a. . Žinant du dėmenis, (svetimo turto užvaldymą ir kitos nuomonės uždraudimą) nesunku numatyti veiksmų pabaigą. Krachas tai visuomenei! Tai kur čia S. Grunau religinis fanatizmas?
Analogija su šiandiena
Kas vyko praeityje ir kas vyksta šiandien? Už valdžios vyrų ir moterų stovintys oligarchai reikalauja iš visuomenės atitinkamų įsitikinimų, mąstymo ir elgesio standartų, kurie didina jų turtus. Tai vadinama mentalitetiniu arba dar kitaip – „protingu” mąstymu. Jei valdžiai teigiate, kad ji savo priimtais sprendimais naikina ateinančių kartų egzistenciją, tai tampate marginalais.
Laikas kalbėti tiesą apie absurdišką mentalitetų teoriją, kurios tikslas pateisinti valdžios godumą. Plėšikaujančios valdžios veiklos rezultatas visą laiką toks pat – nukenčia piliečiai, o vėliau oligarchai ir patys save sunaikina. Taip buvo praeityje, taip tebevyksta ir šiandien. Todėl kiekvieno piliečio, visuomenės pagrindinė užduotis – stabdyti valdžios godumą.
