Istorinė apžvalga skirta išorinio uosto projektams Melnragėje

 2017-10-26 Klaipėdos žalieji

Lietuvos pajūriui iškilo grėsmė būti sunaikintam dėl uosto plėtros. Dėl to peržiūrėjome laikraščiuose „Klaipėda“, „Vakarų ekspresas“, „Literatūra ir menas“ bei kt. aprašytą  klaipėdiečių kovą dėl Melnragės nuo sąjūdžio laikų iki 2000 metų. 

1992m. rugpjūčio mėn. 15d. laikraštyje „Klaipėda“  str. „Prisiekiu prieš Tautą, Tėvynę, Dievą“ parašyta „užsieniečiai iš Sankt Peterburgo suprojektavo „moderniškesnį – atviroje jūroje, kas leis nekliudomai teršalams plėstis pakrante šiaurės kryptimi.“ Apie  norą statyti išorinį uostą taip pat  skaitome   1995-11-18 laikraštyje „Klaipėda“  Zitos Daugintytės str.  „Grėsmės akivaizdoje…“ Autorė rašė,  jog  „pasirenkant Melnragės variantą, t.y. rekonstruojant senąją įmonę, buvo numatyta statyti naują 900 m. ilgio prieplauką nuo šiaurinio molo į Girulių pusę  („Klaipėda“ 1991-05-15). 

Pirmasis viešas susirinkimas buvo   skirtas  naftos įmonės rekonstrukcijai Melnragėje. Jis  įvyko 1990m. vasario mėn. 7d. Jį surengė  Žaliųjų sąjunga  adresu S. Daukanto g. 9. Šiame susirinkime griežtai buvo pasisakyta prieš rusiško mazuto ir degalų ( benzino, gazolio) eksporto  įmonės statybą.  Po to įvyko apskrito stalo diskusija Klaipėdos miesto valdžios namuose, tada jie vadinosi Vykdomasis komitetas. Apie susitikimą išsamiai aprašė žurnalistė A. Žičkuvienė straipsnyje „ Naftos eksporto įmonė“ laikraštyje „Lietuvos žvejys“ ( 1990-03-03).

Nevyriausybinė organizacija „Žaliųjų sąjunga“, kuriai pasiaukojančiai vadovavo Zita Daugintytė, daug metų kovojo su valdžios ketinimais sunaikinti Lietuvos pajūrį. Ši organizacija vykdė įvairias protesto akcijas, rinko parašus  kad vyriausybė anuliuotų 1991-09-16 Nr.384 nutarimą, kuriuo buvo nuspręsta „statyti Klaipėdos naftos eksporto įmonę teritorijoje tarp Melnragės I ir II gyvenviečių ir Klaipėdos rajono Labrenciškių kaimo.  Žaliųjų sąjungos pirmininkė Z. Daugintytė rinko informaciją ir  viešino ją, pirmiausia apie naujos naftos eksporto  bazės statybą.  Statyba turėjo vykti šalia miesto ligoninių. Tie, kurie stūmė nauja naftos kompleksą  jos teiginių  negalėjo paneigti. Pav., Klaipėdos naftos įmonės statyboms direktorius R. Jautžemis sakė , kad reikės iškirsti 60-80 ha miško.  Naftos įmonės direktorius Martinas Gusiatinas,  teigė, kad reikės iškirsti  40ha miško. Jam oponuojanti Žaliųjų sąjungos pirmininkė  tvirtino,  jog planuojama statyti naują įmonę, kuriai bus reikalingi milžiniški rezervuarai kelių rūšių sunkiųjų ir dvylikai rūšių skaidriųjų produktų laikymui, perpumpavimo stotys, komunikacijos, privažiavimo takai geležinkeliams,  teritorijos vamzdynams,  tam tikslui bus  iškirsta  apie 200ha miško. Šis miškas, kuriame vien pušys,  yra paveldas.  Po ilgų metų nenutrūkstamo  klaipėdiečių triūso,  gausybės  protestų  buvo atsisakyta nuo grėsmingų sumanymų. 

Žaliųjų sąjungos pirmininkė buvo teisi sakydama, jog bus paaukoti milžiniški žalieji plotai.  Tie, kurie stumia uosto plėtros 4-ąjį variantą,  šiandien  teigia, jog iškirs  240 ha miško. Pagal numatomus miško kirtimus, drąsiai galime tvirtinti, jog grąžinamas 1990 metais stumtas  uosto plėtros variantas.

Kitas argumentas, kurį naudojo uosto plėtros šalininkai buvo, jog naujojo uosto statyba taps Nepriklausomybės garantu, nereikės naftos produktais apsirūpinti tik per Rusiją. Teiginiai dėl Nepriklausomybės buvo tik iš piršto išlaužti. Žaliųjų sąjungos pirmininkė  prašė atkreipti dėmesį į Naftos įmonės direktoriaus M. Gusiatino viešą pasisakymą, kurį atspausdino „Vakarų ekspresas“ 1992-04-04 straipsnyje „Pavadinimas jau yra“. Laikraštis rašė, jog konferencijos metu M. Gusiatinas pasakė,  kad įmonės statyboje bei eksploatavime  Rusijai siūloma būti kompanionais  ir įsigyti 20% akcijų. Įdomus faktas, kuris sako, kad 1990 metais išorinio uosto Melnragėje iniciatorius buvo Rusija.  Lietuvai priklausantys ir  „Vniešekonombank“ esantys 95 milijonai dolerių pervedami tik Klaipėdos naftos eksporto įmonės rekonstrukcijai.

Leningrade dar sovietmečiu, o tai  1967 m. buvo paruošti perspektyviniai prekybinio uosto plėtros planai. Tam pasipriešino  tarybinės Lietuvos valdžia. Klaipėdos kraštovaizdis, Baltijos jūros krantai  būtų buvę sunaikinti negrįžtamai. Klaipėda turėjo pakankamai gyventojų kalbančių rusiškai, po prekybos uosto rekonstrukcijos rusakalbiai būtų nustelbę lietuvaičius. Kodėl tarybinių laikų plėtros planai  buvo sugrąžinti 1990 metais? Kodėl  svetimos valstybės sukurti planai , nepasisekus juos įgyvendinti  1967 m. ir 1990 m. yra  grąžinami 2017 metais? 

Okupantams nerūpėjo ir neskaudėjo galvos dėl pajūrio, dėl miško, todėl ir  sukūrė antilietuvišką projektą. Tarybiniams specialistams vienodai atrodė, kad  keisis bangolaužių kryptis, kad povandeninės srovės sunaikins  visą pajūrio ruožą nuo Klaipėdos iki Palangos. Bet skaudžiausia, kad tarybinių laikų pseudoprojektus grąžino, tiesa, mums, piliečiams, teigdami, kad  juos  ruošė užsienio specialistai iš JAV „ Fluor Daniel“ ir kt. 1993 metais. Apie šių dienų stumiamą  Uosto bendrąjį planą teigiama taip, kad jį rengė trijų bendrovių konsorciumas – UAB „Sweco Lietuva“, UAB „Kelprojektas“ ir UAB „Urbanistika“. Toks dokumentas rengiamas pirmą kartą uosto istorijoje.

Mielieji, rūbeliai seni, tikslai  seni, užsakovai seni – tik įgyvendintojai nauji. 

Kategorijos: Be kategorijos.

1 komentaras

  1. Birutė:

    Ko išmoko Lietuva iš o k u p a c i j o s ?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>