Piliečiams

2025 m. sausio  9 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos  Kultūros, švietimo ir sporto komiteto posėdyje svarstė Liudo Giros gatvės pavadinimo pakeitimą.   Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė   siūlė dar kartą  L.  Giros gatvę pavadinti Ernsto Vicherto vardu. Protokole, kuris yra pateikiamas prie sprendimo parašyta, jog Vitalijus Juška pasakė,  kad neturime bijoti jo vokiškumo.

 Vienas Klaipėdos istorikas tą patį  teigia apie Vokietijos pirmąjį “plieninį” kanclerį Oto Bismarką, kuris vykdė agresyvią tautinę politiką  – viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Pagal tą istoriką,  Šilutės rajone, viename iš kaimų,  gyvena drąsūs žmonės, nes Bismarko vardą davė  gatvės pavadinimui. O gal jie nėra drąsūs, bet – nesusipratėliai?

Ar mes, lietuviai, bijome O. Bismarko ir E. Vicherto?    

Facebooke žinomas visuomenės veikėjas Vytautas Gocentas  parašė, kad  paminklą “Borusija” nuvertė  Martyno Jankaus pasamdyti žmonės.  Ar Mažosios Lietuvos patriarchas M. Jankus bijojo paminklo “Borusija”?

Mes, šio krašto gyventojai, privalome deklaruoti  pasaulėžiūrą, kurios laikėsi  Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Erdmonas Simonaitis ir kiti šio krašto autochtonai, t.y. negerbti tuos, kurie vykdė prievartinės germanizacijos politiką, tame tarpe, tyčiojosi iš lietuvių.  

Negarbinimas kolonistų , vykdžiusių asimiliaciją,  jų smerkimas nėra vokiškumo baimė.

Manau, to nenorėdamas, Bismarko nutautinimo politiką labai taikliai atskleidė Dainius Elertas. Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupės  posėdyje  jis pasakė: “Vokietijos imperijoje mokyklose buvo mokoma vokiškai, tačiau Prūsų Lietuvoje laisvai ėjo lietuviška spauda, lietuviškai vyko pamaldos, lietuviškai pasisakydavo kunigai, lietuvininkai galėjo sudaryti savo politines partijas, kultūrines organizacijas, rengti dainų šventes ir kt.“

Bismarko  nutautinimo politika:  mokyklos slenksti peržengei -kalbėk vokiškai. Jo nutautinimo metodai orientuoti į jaunimą.  Patarlė sako: “lenk medį kol jaunas”, t.y.  ugdyk jaunimą per vokišką žodį, mokyk gėdytis lietuviškų šaknų. Vyresnio amžiaus žmonių neperauklėsi, vokiečiais juos nepaversi, tai išsispręs savaime ir erzinti jų nereikia, o geriau suvaidinti demokratiją.

E. Vicherto apsakymas “Šaktarpis” parašytas, taip vadinamu, nutautinimo  stiliumi. Vyresnio amžiaus lietuvis Jurgaitis – niekšas, atstumianti asmenybė, o jo dukra, t.y. jaunimas–doras kaip ir vokietis, pavarde Grinbaumas.

 Įamžinti istorinę asmenybę, kuri per vaizdingą žodį vykdė lietuvių tautos asimiliaciją – nepagarba  M. Jankui ir visiems šio krašto  lietuviams. Jie sugebėjo nepakliūti į nutautinimo tinklus, į vokiečių tautininkų  materialinės gerovės  glėbį ir padarė reikšmingiausią darbą savo gyvenime – padėjo grąžinti Klaipėdos  kraštą Lietuvai.

Kultūros, švietimo ir sporto komiteto nariai išklausė mano teiginius, kad  E. Vicherto  veikalas  „Šaktarpis“ yra tipinis kolonisto kūrinys bei, jog  nebuvo bendrauta su L. Giros gatvės  gyventojais, nesutinkančiais, kad gatvė būtų pavadinta E. Vicherto vardu. Komiteto pirmininkas Arvydas Cesiulis  pasiūlė balsuoti už  gatvės pavadinimo pakeitimą.  Jis  pasakė, jog pritaria, kad gatvė būtų pavadinta Ernsto Vicherto vardu ir pridūrė, jog sprendimą priims Taryba sausio 30 dieną, o jų komitetas tėra tik  patariamasis. 

Pasirodo, kad šiam komitetui, išskyrus Romaldą Idzelevičių, nesvarbus yra Klaipėdos miesto gyventojų prašymas, prolietuviškas istorinis įvertinimas ir jie Klaipėdos miesto tarybai pataria gatvę pavadinti E. Vicherto vardu.

Mes, XXI a. klaipėdiečiai,  turime skirtingas  nuomones dėl E. Vicherto veiklos.  Vieni  mano, kad E. Vichertas yra ta asmenybė, kurią būtų garbė turėti savo vardynuose, kuris vokiečių pasauliui atnešė lietuvių vardą. Tai esanti  mūsų miesto istorinė atmintis, nes Klaipėda- daugiakultūris miestas. Kiti mano, kad Klaipėdos miesto istorinėje atmintyje turime rašytoją,   kuris  vokiečių  pasauliui pavaizdavo Prūsų Lietuvą. Čia gyveno ir lietuviai, kurie, pagal jį,- menkystos, amoralūs žmones.

Nutautinimo politikos esmė, kad mes, atseit, tokie, kokius aprašė E. Vichertas. Todėl turėtume nepykti už „tiesą“ ir įamžinti rašytoją. Kiek dar ilgai lietuvio, neišsižadėjusio savo gimtosios kalbos, žeminimą vadins „tiesa“ ir siūlys tos  „tiesos“ skelbėjus  įamžinti?

Istorijos negalima pakeisti. Klaipėdos krašte 700 metų buvo diegiama vokiška kultūra, kalba. Tai žinodami, turime įvertinti agresyvaus germanizavimo pasekmes, bet ne O. Bismarko politikos vykdytojui suteikti gatvės pavadinimą.

Artūro Šulco straipsnyje „Pribrendo sprendimui dėl Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių“ yra paminėta mano, Virginijos Jurgilevičienės,  pavardė.

Pasirodo, kad jau „išsirpo ir  pribrendo“ sprendimas keisti gatvių pavadinimus.  Ar tikrai „pribrendo“?

Neseniai buvome supažindinti su naujos Vyriausybės, kuriai vadovauja Gintautas Paluckas darbų sąrašu. Naujoji Vyriausybė nutarė  švelninti įtampą dėl istorinės atminties vertinimo.  Ji planuoja peržiūrėti Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius  režimus ir jų ideologijos įstatymą.

Kas gali paneigti, kad naujoji Vyriausybė primygtinai nereikalaus keisti gatvių pavadinimus? Mes nežinome, mes laukiame, kad, galimai, desovitizacijos įstatymas bus panaikintas.

Įdomu, ar miesto meras  siūlo, ar teikia sprendimą dėl gatvių pervadinimo? Tik klausimas, kodėl „pribrendo“ miesto tarybai reikalas svarstyti  visuomenę skaldantį įstatymą?  

Keistai skamba žodis „pribrendo“.  Manau, iš tikrųjų, „pribrendo“ laikas  Lietuvos visuomenės kvailinimui, atseit, įstatymas geras, nes yra savivaldybių tarybų kurie skuba tą įstatymą įgyvendinti.

A. Šulcas, rašydamas tą straipsnį, galėjo apsiriboti žodžiu „pribrendo“, t.y. plačiau parašyti kaip  „išsirpo“ reikalas įgyvendinti visuomenę skaldantį įstatymą.  Nenorėjo. Reikėjo būtinai paminėti  mano teiginį, kad „ apklausa nieko nereiškia, mitingas reiškia viską“.

Apklausos tapo tariama demokratijos išraiška. Šios demokratijos, t.y.  apklausos  perlas buvo balsavimas dėl dalyvaujamojo biudžeto. Vos ne savo kieme paruošia projektą už 100 tūkstančių  ir jis įgyvendinamas, nes už jį  labai daug balsavo. Privačių rajonų gyventojai, jaunimas  yra geriau įvaldęs internetą  ir  laimi.  Laimi ne naudingiausias miestui projektas, laimi tas siūlymas, kuris sulaukia daugiausia balsų.

Todėl teiginys, kad visuomenės įtraukimui į sprendimų priėmimą  užtenka apklausų, kurias organizuoja valdžia,  yra  dirbtinės demokratijos pavyzdys.   Visuomenės organizuojamus renginius, mitingus taip pat reikia įtraukti į sprendimų priėmimą,   nes tai tiesioginė gyvetojų nuomomės išraiška, neužsakyta valdžios. Todėl tariami kovotojai už demokratiją, pasitelkę apklausas, neturėtų tyčiotis iš aktyvių piliečių.

Manau, kad mano pavardė paminėta, kad   paauklėti  tarybos narius, jog  priimant sprendimą reikia remtis apklausa, o ne gyventoju mitingu arba poezijos skaitymais, kurie vyko Klaipėdos miesto viešojoje  Meno skyriaus  bibliotekoje.

Prūsijos valstybės istoriją reikia žinoti, bet šiai valstybei dedikuoti veikalus yra amoralus sprendimas.

1525 m. religinė-karinė vokiečių ordino valstybė pakeitė valdymo stuktūrą, t.y. vyriausiasis magistras-vienuolis Albrechtas tapo pasaulietiniu valdovu. Jis su daugeliu Vokiečių ordino riterių priėmė evengelikų liuteronų   tikėjimą, pasidalijo Katalikų bažnyčios bei dvasininkų turtus. Jie, tapę liuteronais,  galėjo vesti, kurti šeimas. Pasaulietinę valstybę pavadino Prūsija. Tačiau šioje Prūsijos valstybėje valdininkai bei kunigaikščio dvaras nekalbėjo prūsiškai. Prūsų hercogystėje dvaras kalbėjo vokiečių kalba. Tai XVI a. klastotė, nes  Prūsų valstybę valdė  ne prūsai, o juos nutautinę, išvarę, išžudę Ordino vienuoliai-riteriai, pakeitę katalikų tikėjimą į liuteronų.

Vienuolis, Prūsijos kronikos autorius Simonas Grunau, naujai įkurtos Prūsijos valstybės amžininkas, neigiamai atsiliepė apie  liuteronišką valstybę. Jis negarbingu elgesiu laikė tai, kad buvę ordino riteriai-vienuoliai pasisavino Katalikų bažnyčios žemes. S. Grunau dar prieš penkis šimtus metų pasmerkė vokiško dvaro priimtą sprendimą –  valstybę pavadinti Prūsija, todėl, norėdamas įrodyti, kad prūsai skiriasi nuo kolonistų vokiečių, į kroniką įdėjo prūsų kalbos žodynėlį (100 žodžių).

S. Grunau savo kronikoje pabrėžė prūsų ir lietuvių giminystę. Giminingos tautos sunaikinimas ir iš žemėlapio ištrintos tautos pavadinimo „Prūsija“ pasisavinimas mums, lietuviams, yra neužgyjanti žaizda.

Šiandien Klaipėdos miesto savivaldybė rekomenduoja minėti 500 metų Prūsijos valstybės jubiliejų ir šiai datai yra dedikuojami kūriniai. Tai tikrų tikriausia nepagarba ir patyčios sunaikintai prūsų tauta

2024 m. gruodžio 5 d.  Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje pristatant kultūros istorikės Jovitos Saulėnienės knygą „Klaipėdos gatvių istorijos“ buvo informuota, jog knyga skirta Prūsijos valstybės įkūrimui. Tuomet Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Algimantas Švanys paklausė, o kaip buvo paminėtas prūsų sukilimas, Herkus Mantas?

1260 m. rugsėjo 20 d prasidėjo Didysis Prūsų sukilimas, ir 2025 metais minėsime 765 metų sukaktį. Kodėl Klaipėdos savivaldybės kultūros skyrius neakcentavo šios datos? Kai vieninteliai prūsų tautos atminties saugotojai esame mes, lietuviai.

Tik išsiugdę nepilnavertiškumo kompleksą, kurį Ordinas ir jų palikuoniai skiepijo apie 700 metų, galime tvirtinti, jog reikia aktualizuoti, puoselėti ir minėti vokišką valstybę, vykdžiusią autochtonų naikinimą. Prūsijos valstybė yra užkariavimo, tautos sunaikinimo pasekmė.

Deja, tie, kurie yra vadinami autoritetais,  pav. Arvydas Juozaitis,  taip pat pritaria Prūsijos valstybės įkūrimo minėjimui. Tai nėra tolerancija, tai  pripažinimas, kad vergovė yra gėris. Tokios mintys mane aplankė, kai A. Juozaitis pasisakė  minint K. Donelaičio gimtadienį Klaipėdoje.  

Deja, Klaipėdos miesto savivaldybės tarnautojams tyčiotis iš Mažosios Lietuvos istorijos padeda ir  profesorius Valdas Rakutis. Štai V. Rakučio mintys: „…jei lietuviai priimtų visą Memelio–Klaipėdos istoriją, mes labai praturtėtume žymiais žmonėmis, įvykiais ir t. t. Skaudu matyti, kaip iki šiol nevertinami Memelio likučiai, koncentruojamasi tik į lietuviškąją miesto istoriją.“ 

Profesoriaus verkšlenimai, kad lietuviai nevertina būtent Klaipėdoje esančių paminklosauginių pastatų yra daugiau negu keisti. Lietuvoje veikia Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Jis vienodai taikomas Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Kodėl V. Rakučiui atrodo, jog Klaipėdoje šis įstatymas neveikia?

Ar tikrai praturtėtume, jei priimtume, pagerbtume  žmones, kurie kažkada gyveno ir kūrė Klaipėdos krašte bei užkariautojų paliktą literatūrinį palikimą? Klaipėdos miesto Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimo suteikimo grupė priėmė sprendimą – vienai iš gatvių grąžinti istorinį pavadinimą – Ernsto  Vicherto.   E. Vichertas gyveno Bismarko gadynėje ir buvo istorinių romanų autorius, poetas, rašytojas, teisėjas. Jo apysaka „Šaktarpis“ yra išversta į lietuvių kalbą. Šiame veikale jis aprašo literatūrinį veikėją su lietuviška pavarde Jurgaitis. Atseit, Jurgaitis dažnai sėdėdavo smuklėje, reikalaudavo pilnų stiklelių, gerdavo su kiekvienu nauju svečiu, dainuodavo jiems lietuviškas dainas, plūsdavo žvejų prievaizdą, girininką ir nuomininkus. Paskui pusiau apkvaitęs šokdavo, klykdavo, kraipydavo veidą. Aprašo to lietuvio Jurgaičio ir kitą bruožą – žiaurus, jis sumanė įvykdyti žmogžudystę, t.y. per potvynį nužudyti vokiečių valdininką. Prievaizdas, kurio pavardė Grinbaumas – vokietis, sumanus, darbštus, pasiruošęs gelbėti į bėdą pakliuvusius žvejus. 

Meninis žodis nuo senų laikų iki šių dienų yra naudojamas ir užgrobtų tautų nutautinimui. Lietuviu būti gėda, nes jie yra girtuokliai, mušeikos, tinginiai,  žmogžudžiai, o vokiečiu -puiku, nes vokiečiai – geri žmones, jie visiems stengiasi padėti, gyvena pasiturinčiai, kultūringi.

Iš apysakos „Šaktarpis“ aiškiai matosi, kad E. Vichertas  meninio žodžio pagalba  dalyvavo  senųjų gyventojų – lietuvių – vokietinime, nutautinimo procese.   

Mums, lietuviams, yra primenama, jog esame nedėkingi Prūsijai, nes šios valstybės sostinėje Karaliaučiuje buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga (1547). Lietuviškų knygų atsiradimą skatino religinės permainos, o ne Prūsijos valstybės atsiradimas.   

Europoje religinių permainų buvo neįmanoma sustabdyti. Katalikybė, kovodama su liuteronišku judėjimu, taip pat ėmė kurti švietimo, kultūros ir mokslo stiprinimo centrus. 1595 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išleista pirma lietuviška Mikalojaus Daukšos „Postilė“. Lietuviška knyga LDK pasirodė vėliau negu Prūsijoje, t.y. po 48 metų.

Dabar ant istorinių svarstyklių padėkime išnaikintą prūsų tautą bei lietuvių raštijos pradžią, Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Ar tie įvykiai yra vienodo svorio? Deja…

Lietuviško rašto atsiradimo neįmanoma buvo sustabdyti, nes jo atsiradimo priežastis – religiniai karai.

Prūsų tautą sugrąžinti į Prūsiją yra neįmanoma, nes ši tauta išnaikinta.

Lietuviai, kurie manė, jog tautos sunaikinimas yra nusikaltimas ir jam nėra senaties termino, reikalavo, jog I pasaulinio karo nugalėtojai Klaipėdos kraštą, kai Paryžiaus taikos konferencijos sprendimu 1919 m. jį  atskyrė nuo Vokietijos, atiduotų Lietuvai.  

Mažlietuviai kovojo įvairiomis priemonėmis, t.y. diplomatinėmis, o kai nepasisekė, organizavo sukilimą, paprašė Lietuvos vyriausybės pagalbos. Tuos lietuvius vadinti Kauno šnipais, papirktais Lietuvos valdžios yra šmeižtas. Netinka Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetą pravardžiuoti, kad jis – priedangos komitetas. Tai istorinių faktų iškraipymas, buvusių šio krašto valdytojų kerštas, neapykantos sklaida  išsilaisvinusiai nuo svetimšalių valdymo Lietuvai, tiesa, tik mažai jos daliai.

Užkariautojų jau nebėra, tačiau jų sukurtas melas liko. Prūsijos valstybės įsikūrimo datos minėjimas mums, lietuviams, primena skaudų prūsų likimą, didelės dalies lietuvių nutautinimą ir šių dienų istorikų sprendimą žodio „prisijungimas“ pakeitimą į „prijungimą“.   

2025 metų sausio 15-ąją švęsime Klaipėdos krašto sukilimo 102-ąsias metines. Tai pats svarbiausias įvykis ilgametėje Klaipėdos krašto istorijoje, nulėmęs ne tik šio krašto, bet ir Lietuvos valstybės ateitį. Sukilimas susideda iš trijų dalių. Visuose trijuose šio istorinio įvykio etapuose – krašto visuomenės parengime dėl  jungimosi su Lietuvos valstybe, karinėje operacijoje prieš okupacinę prancūzų įgulą ir teisiniame susivienijimo įforminime dalyvavo ir mažlietuviai bei didlietuviai. Karinės operacijos vado Jono Budrio žodžiais „Ranka rankon drauge dirbdami laimėjome“. Tinkamai pagerbti turi būti visi sukilimo dalyviai, ne tik Didžiosios Lietuvos savanoriai, bet ir lietuvininkai, be kurių dalyvavimo Klaipėdos krašto sukilimas negalėjo nė prasidėti. Mūsų atveju yra kalbama apie žymaus lietuvininkų veikėjo Viliaus Šaulinskio atminimą. Jis, minėtų įvykių dalyvis, 1935-ais metais buvo iškilmingas palaidotas greta Sukilėlių paminklo. Trūksta labai nedaug – tik atminimo ženklo vienam iš Sukilimo organizatorių 1923 m. memoriale.

2024 m. spalio  mėnesio tarybos posėdyje buvo tvirtinami  Klaipėdos miesto strateginio veiklos plano   pakeitimai.

Buvo pateiktas prašymas tarybos komitetams, kad Klaipėdos miesto taryboje priimtų sprendimą praplėsti Klaipėdos Sukilimo memorialą,  prijungiant Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sekretoriaus Viliaus Šaulinskio  atminimo ženklą. Prašymas buvo atmestas, motyvuojant, kad   raštą reikėjo adresuoti Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupei.

Dar 1998 m.  V. Šaulinskio giminaičiai parašė prašymą dėl   1923 metų sukilimo dalyvio vietos įamžinimo,  o 2003 m.   „Vakarų Ekspreso“ laikraštis parašė kokie buvo priimti sprendimai:  „Kultūros paveldo centro istorikė Vilma Norvaišienė “Vakarų ekspresui” sakė parengsianti kapo aprašą, nuotraukas, kitą oficialią medžiagą ir pateiks Kultūros paveldo centrui. Dėl kapo patekimo į registrą keblumų, jos manymu, neturėtų kilti – oficialiai įforminus, kad čia yra palaidotas žmogus, bus galima kapą pažymėti ir atminimo lentele, kuriai leidimas gaunamas iš Savivaldybės. Kultūros paveldo centre neabejojama, kad Vilius Šaulinskis daug nusipelnęs Lietuvai, tačiau rūpintis konkrečiai, kad jo kapas būtų įtrauktas į memorialinių vietų sąrašą, imta tik giminėms paraginus.“ Liūdniausia, kad  V. Šaulinskio artimieji, nors jų senelis vienas iš garbingiausių šio krašto gyventojų,   atsakymo iš Klaipėdos savivaldybės nesulaukė.  Klaipėdos miesto administracija  ir jų konsultantai nutarė neatsakyti, pažeminti, suniekinti  Klaipėdos sukilimo dalyvio artimuosius.  Pagal to meto valdžią,  juk  1923  metais jokių lietuvių  idealistų, patriotų  nebuvo,  o  sukilime dalyvavo Kauno valdžios nupirkti  keli šio krašto gyventojai.   

Didžioji dalis Klaipėdos miesto istorikų  tada prieš 26 metus ir dabar  vadovaujasi taip vadinama   materialinės gerovės   pasaulėžiūra  arba dar ją galima pavadinti vokiečių tautininkų.  Šios ideologijos esmė, kad  Lietuva, kuri įėjo į carinės Rusijos sudėtį, buvo atsilikęs kraštas, kuriame dominavo mediniai namai,  o Vokietijoje – mūriniai namai, aukštesnis pragyvenimo lygis. Atseit,  materialus gėris –  raudonos plytos buvo vienintelė vertybė. Todėl  šio krašto gyventojai norėjo būti Vokietijos sudėtyje. Klaipėdos istorikai ir jų pasekėjai, pateikdami  išvadas, apibendrinimus apie 1923 m. sukilimą mano, kad jų  teiginiai yra teisingi  ir negalima jais abejoti bei  jiems prieštarauti.    Šios ideologijos atstovai nepripažįsta lietuvių  idealistų, kuriems buvimas vienoje valstybėje su savo tautiečiais buvo didžiausia vertybė.  Lietuvių idealistų   kredo labai aiškiai pateikė   1923 metų sukilimo dalyvio Miko Šimkaus anūkė Rasa Šimkutė dokumentiniame filme, kurį paskyrė savo tėvui Gediminui Šimkui. Jos tėvelio žodžiai buvo : ,,Aš labai myliu lietuvius“.

Pagal istorikus-materialistus, visi šio krašto gyventojai nenorėjo prisiglausti prie Lietuvos. To siekė tik Kauno šnipai.  Galimai todėl šio krašto „išdavikus“, pardavusius kraštą Lietuvai  nėra verta įamžinti. Todėl   V. Šaulinskio giminaičių prašymo netenkino.  Kito paaiškinimo, kodėl iki šiandien nėra atminimo ženklo ant sukilėlio V. Šaulinskio kapo, neturime.

Negerbiami, pamirštami yra  ir kiti Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai. Joniškės  kapinėse yra palaidotas Šilutės Seimo deklaracijos  signataras, Gedimino ordinu apdovanotas sukilimo dalyvis iš Katyčių Jonas Aušra. Klaipėdos miesto valdžios atstovai kiekvienais metais  Sukilimo dieną, t.y.  sausio 15 -tą   neša gėles ant  Tilžės akto signataro, Sukilimo dalyvio, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo  komiteto nario Jurgio Lėbarto kapo, tačiau nemato reikalo sausio 15 d. aplankyti aktyviai veikusio Klaipėdos kraše sukilėlio Jono Aušros  amžino poilsio vietos ir palikti padėkos ženklą –  gėles ant jo kapo.

Miesto valdžia, kai važiuoja į Lėbartus  padėti  gėles ant Sukilimo politinio  vado Erdmono Simonaičio  kapo, neprisimena, jog  Klaipėdoje gyvena  Sukilimo vado vaikaičiai, juos nepakviečia prisijungti ir drauge pagerbti  jų senelį,  kurio  idėja buvo ginklu atsiimti iš prancūzų Klaipėdą ir jo indelis labai didžiulis, kad  Sukilimas baigtųsi sėkmingai.

Klaipėdos miesto meras  Arvydas Vaitkus sutiko, kad  toks elgesys su 1923 metų sukilimo dalyviais ir jų giminaičiais miestui garbės nedaro.

 Mums, šio krašto gyventojams, būtina Sukilimo dalyvius prisiminti, pagerbti, nes jie puoselėjo tikrą vertybę – vieningą Lietuvą. Privalome apginti jų garbę ir pareikalauti, jog įvairios institucijos, turinčios įtakos galią,  nerašinėtų  šmeižikiškų teiginių, nustotų  tyčiotis  ir žeminti gėda darančiomis išvadomis.  

Pr. spaudai, Petras Gražulis, Europos Parlamento narys  +37069842163

2024 m. spalio mėn. 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresnioji tyrėja Olga Švenčionė priėmė nutarimą Nr. 10-ANR_N-28167-2024 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 23225056110, kuriuo pripažino Petrą Gražulį kaltu dėl viešo sovietinės kario uniformos demonstravimo.

Nors žodinio nagrinėjimo stadijoje pateiktas paaiškinimas ir paaiškinime raštu pakartota, kad tai daryta visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius ar autoritarinius režimus tikslais.

Tačiau policijos tyrėjai, nagrinėję šią bylą, visiškai ignoravo šiuos argumentus, tarsi P. Gražulis būtų toks pats, kaip Sovietų Sąjungos karo veteranai, kurie su tokiomis uniformomis atvykdavo švęsti sovietinių švenčių į Vilniaus Antakalnio kapines ir tomis uniformomis nepagristai didžiuodavosi.

Tuo metu P. Gražulis elgėsi visiškai priešingai. Sovietinę tankisto uniformą viešai rodė legalaus mitingo metu, siekdamas informuoti visuomenę apie visuomenei labai svarbius ir žinotinus istorinius įvykius. Norėjo viešai paskleisti istorinę informaciją apie pilietį Čmil, kuris 1944 m. įvažiavo į Lietuvą su okupacine SSRS kariuomene, dėvėdamas sovietinę tankisto uniformą.

Tokiu būdu norėta nušviesti jo indėlį į Lietuvos Respublikos okupaciją ir genocidą, kuris galimai slepiamas jo anūkės, buvusios Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen. Taip pat siekta, kad pastaroji įvertintų šį indėlį, atskleisdama, kam ji lojali – ar Lietuvos Respublikai, ar Sovietų Sąjungai.

Pažymėtina, kad pati sovietinės tankisto uniformos dėvėtojo anūkė Viktorija Čmilytė-Nielsen 2015 m. kovo mėn. dalyvavo Rusijoje surengtame Pasaulio moterų šachmatų čempionate, kuris akivaizdu, kad tyčia buvo surengtas Krymo užgrobimo 2014 m. metinių proga ir netoli Krymo – Sočyje.

Tuo labiau kad tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje būta atvejų, kai aukšti valstybės pareigūnai (Vincas Vitkauskas, Antanas Merkys, Kazys Bizauskas) deklaravo savo lojalumą Lietuvai, bet lemiamu momentu ją išdavė.

Dabar, kasdien stiprėjant Rusijos agresijos grėsmei, vykstant kruvinam karui Ukrainoje ir informaciniam karui su Vakarų demokratijomis, itin svarbus aiškumas dėl esamų Lietuvos Respublikos politikų ir valdininkų lojalumo, ypač tuometinės Seimo Pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen, kuri aukščiau minėtus savo senelio biografijos faktus itin kruopščiai slepia ir vengia įvertinti.

Ji niekada nepasmerkė nei savo senelio, nei savo tėvo, kuris buvo KGB rezerve, darbų ir nusikaltimų Lietuvai. Tuo darytina išvada, kad jis savo tylėjimu pritaria savo tėvo ir senelio nusikaltimams Lietuvai.

Kaip iš viso yra įmanoma, kad P. Gražulis, buvęs sovietinis kalinys – paskutinis SSRS kalinys, priklausęs Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupei, Eucharistijos grupei, dalyvavęs antisovietiniuose mitinguose ir už tai teistas, persekiotas, kalintas, šlovintų okupacijos simbolį – V. Čmilytės-Nielsen senelio tankisto uniformą? Ta uniforma demonstruota su širdgėla, o ne su pasididžiavimu. Todėl toks kaltinimas ir nuobauda yra didžiausias sovietinio kalinio įžeidimas.

Tai – kovos prieš sovietinę sistemą ir už Nepriklausomą Lietuvą paniekinimas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, prašoma šią administracinę nuobaudą panaikinti, nes aukščiau aprašyti veiksmai visiškai atitinka Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį:

524 straipsnis. Nacistinių, komunistinių simbolių, totalitarinių ar autoritarinių režimų simbolių platinimas ar demonstravimas.

3. Pagal šį straipsnį neatsako asmenys, kurie padaro šio straipsnio 1, 2 dalyse nurodytas veikas muziejų veiklos, visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius ar autoritarinius režimus, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais, asmenys, kurie naudoja oficialią egzistuojančios valstybės simboliką (išskyrus dvispalvę (juodos ir oranžinės spalvų) Georgijaus (šv. Jurgio) juostą naudojančius asmenis), ir Antrojo pasaulinio karo dalyviai, vilkintys savo uniformą.

Tie  tautiečiai, kurių galvose  košė, o ne istorinės situacijos analizė, kaltina S. Nėrį ir kitus lietuvius. Atseit, jie okupantams  pardavė Lietuvą, išvykdami 1940 m. rugpjūčio mėn. į Maskvą „saulės“.

Tik turintis košę galvose Lietuvos rašytojus bendradarbiavusius su sovietine okupacine valdžia   lygina su  Norvegijos rašytoju Knutu Hamsonu.  Norvegams neteko  patirti sovietinės okupacijos,  skelbusios, jog žino kaip įgyvendinti socialinį teisingumą. Todėl jų kolaboranto, rašytojo  K. Hamsono,  nacių gerbėjo negalima lyginti su S. Nėrimi.

Nemažai reikia turėti galvose  košės,  kad suveltumei XX a. įvykius:  1940 m. birželio mėn. – Tarybų sąjungos okupaciją,  1941 m. – nacistinės Vokietijos okupaciją, 1944 m. – II -ąją Tarybų sąjungos okupaciją.

1940 m. Lietuva nesugebėjo Tarybų sąjungai pasipriešinti, nes sovietai organizavo sėkmingą  informacinį karą,  papirko tinkamus Lietuvos vyriausybės narius. Okupantai  paskelbė apie tariamos revoliucijos pergalę ir žinomų lietuvių prašymą priimti Lietuvą į Tarybų sąjungos sudėtį.

1941 m ir  1944 m. įvykiai panašūs, nes lietuviai, neapsikentę raudonojo maro siautėjimo, pasipiktinę jų  darbais,   dalyvavo Birželio sukilime (1941 m), o vėliau (1944 m -1953m. ) partizaniniame judėjime.  Tik košės prisidėję į savo galvas Birželio sukilimą ir jo dalyvius kaltina  dėl  holokausto,  užmiršę, kad  nuo 1941 m. Lietuvoje vienintelė  kaltininkė dėl žydų naikinimo yra  nacistinė Vokietija. Nemažiau košės turi galvoje ir tie, kurie  S. Nėrį ir kitus tautiečius  kaltina dėl sovietų siautėjimo, kai vienintelė kaltininkė yra Sovietų sąjunga.

Būtų puiku, kad mūsų patriotai išsikratytų košę iš savo galvų, nes tik tada  jiems nekiltų noras kaltinti  mus, lietuvius,  dėl žydų naikinimo per II pasaulinį karą ir teigti, jog  S. Nėris  bei kiti tautiečiai,  okupavus Lietuvą sovietams, kalti dėl okupacinės politikos, kurią vykdė „vyresnis brolis“  iš rytų.   Užkariautojui priklauso valdžios galios, jie priėmė sprendimus naikinti okupuotą tautą. Naciai apgyvendinti vokiečiais, 0 sovietai  apgyvendinti rusakalbiais.

Sovietų sąjunga perėmė carinės Rusijos naudojamas priemones kaip reikia grobti svetimas žemes, o po to valdyti okupuotas tautas.  Mums, lietuviams, teko gyvai išgyventi ir stebėti būdus, kurie padeda okupantams  „patvarkyti“ nukariautą kraštą. Štai šios priemonės:

1. Tauta yra amorali, stokojanti tolerancijos žydų tautybės žmonėms, degradavusi, homofobiška.

2. Tauta yra amorali, dominuoja skundikai ir kolaborantai.

Okupantai tautai formavo  nepilnavertiškumo kompleksą- paklusnumą, baimę, antra, jie  nukreipdavo žmonių pykti  ant savų  kolaborantų, skundikų.  Naudojant tokias priemones  užkariautojams lengviau būdavo valdyti okupuotą tautą.

Karas Ukrainoje reikalauja geriau pažinti  okupantų naudotą ideologiją,  kurios esmė, jog  nukariautos tautos atstovai yra kalti dėl okupantų nusikaltimų žmogiškumui. Okupantai nukariautos  tautos pyktį nukreipę į lietuvius, tapusius jų pagalbininkais, t.y.  S.Nėrį, Liudą Girą ir kt., o tada save vaizduoja esančius ne prie ko, savotiškais geriečiais.

Pastovus mano  pasaulėžiūros kritikas, visuomenininkas Virginijus Partaukas,  pasakė:  ,,Lietuviai, kurie dalyvavo holokauste,  „saulės“ parvežime yra šiek tiek  kalti dėl Lietuvos okupacijos, II pasaulinio karo ir pokario įvykdytų nusikaltimų“.  Jis negirdėjo, neskaitė, jog okupavus kraštą, visa kaltė atitenka okupantui.

Niekada to ir  neperskaitys, nes holokausto, pokario istoriją parašė buvę NKVD-stai Bronislavas Baranauskas ir Eusiejus Rozauskas. Negi okupantas duos nurodymą  parašyti, kad jie, sudarę sutartį su naciais,  yra kalti dėl žydų žudynių, Lietuvos žmonių naikinimo?

Okupanto kaltės negalima perkelti ant okupuotos tautos, nes jei nebūtų atėjęs su ginklu okupantas, tai nebūtų atsiradę kolaborantų. Jei sutinkame dalintis kalte,  bausti savo kolaborantus, tai įjungiame žalią šviesą  naujiems nukariavimams, okupantų siautėjimui.  Būtent tai šiandien ir vyksta Ukrainoje.

50 metų  Lietuvoje okupantai mokė jaunąją kartą iš vadovėlių, kuriuose niekinami tautiečiai, jiems pritaikomi dirbtiniai kaltinimai, jog tai žydšaudžiai, banditai ir pan. Atgavus nepriklausonybę, tarybinių laikų istorija apie holokaustą  beveik nepakito, ją perrašė, citavo  ir apie tai rašo  Violeta  Rutkauskienė str. „Kodėl šmeižiama Lietuva ir jos didvyriai?

 Apie partizaninį judėjimą, apie persirengėlius, apie sąmoningą kiršinimą, persirengėliams išžudant valstiečių šeimas istorija stengiasi nutylėti.  Kiek išžudė persirengėliai  taikių gyventojų? Nežinome. Okupantai,  vykdydami nurodymą  iš NKVD, savo žmones aprengdavo Lietuvos kariuomenės kareivių rūbais, infiltruodavo  į partizaninius būrius tik vienu tikslu-  žudyti kaimo  žmones, nes tada jų nebereikėjo vežti į Tolimuosius rytus.  Istorija ir šiandien daug nutyli apie priemones, metodus, kuriuos naudojo okupantai.  Kol  mūsų istorijoje daugiau šmeižto ir netiesos, – nustokime  auklėti tautiečius, reikalaujančius  palikti S. Nėries įamžinimą gatvių pavadinimuose.

Naivi ir vaikiška kova su buvusiais kolaborantais, manau, yra buvusių okupantų iš rytų užsakymas. Kariaudami su savo tauta, mažiau, o gal ir visai nekovojame informacinio karo su būsimu okupantu, kad daugiau nepasikartotų  karo žudynių.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius dalyvavo konkurse. Tai trimetė Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis iš dalies finansuojama programa, skirta Lietuviškam Klaipėdos krašto 100-čio  minėjimui. 

2023 m. buvo pagamintos atminimo lentos garbingiems mažlietuviams  Erdmanui Simonaičiui ir Jokūbui Stikloriui. E. Simonaitis buvo Klaipėdos sukilimo politinis vadas, o J. Stikliorius – kultūros darbuotojas. 2023 m. paruošta ekskursija, kurios tikslas supažinti su Mažosios Lietuvos patriotais, kuriems yra pakabintos atminimo lentos ant pastatų, kuriuose jie  gyveno ar dirbo. 

2024 m. Mažosios Lietuvos reiklaų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus paruoštą  projektą  “Mažosios Lietuvos kultūros politikosir visuomenės veikėjų Edmono Simonaičio ir Jokūbo Stiklioriaus atminimo įamžinimu “Didvyriai gyvi” įgyvendino architektas Adomas Skiezgelas ir skulptorius Rimantas Eidėjus. Jie  sukūrė medalius. Juose įamžinti garbingi mažlietuviai: E. Simonaitis, J. Stikliorius. 

Architektas Adomas Skiezgelas ir skulptorius Rimantas Eidėjussavo  kūrybius darbus – medalius, skirtus Klaipėdos krašto istorinėms asmenybėms,   eksponavo  Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centre, Kalvystės muziejuje. 

Menininkai  savo kūrybinius darbus dovanos Mažosios Lietuvos muziejui. Šie medaliai papildytų kolekciją, kuri yra skirta iškilioms Mažosios Lietuvos asmenybėms. 

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus projektą “Mažosios Lietuvos kultūros politikosir visuomenės veikėjų Edmono Simonaičio ir Jokūbo Stiklioriaus atminimo įamžinimas “Didvyriai gyvi” remia Klaipėdos miesto savivaldybė

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Klaipėdos atstovybė susipažinusi  su Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos Klaipedos skyriaus frakcijos siūlymu Salomėjos Nėries gatvę pavadinti Adolfo Ramanausko – Vanago vardu  yra pasipiktinusi   pateiktais argumentais.

Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų Klaipedos skyriaus frakcija prašo įtvirtinti istorinę tiesą, tačiau kaip ją atstatyti,  jei  1940 m. birželio 15 d. A. Ramanauskas – Vanagas nedalyvavo jokiose kovose už Lietuvos laisvę, nebuvo  1940 m.  didvyriu, nes Lietuvos valdžia,  žinodama to meto politinę padėtį,  nutarė nesipriešinti. Prezidentas Antanas Smetona  pasitraukė iš Lietuvos.  Todėl Konservatoriai  priešpastatyti  S. Nėriai   A. Ramanauską – Vėtrą  elgiasi  amoralaliai,  nes 1940  m. birželio Lietuva patyrė totalinę apgaulę dėl šviesios ateities pažado.

Lietuviai į kovą pakilo tik 1941 m. birželio 23 d., supratę kokia žiauri ir klastinga yra Tarybų sąjunga ir jos politika. Deja, naujieji okupantai – nacistinė Vokietija neilgai leido veikti Lietuvos laikinajai   vyriausybei. Lietuviai, kurie kovojo su raudonuoju maru yra vadinami žydšaudžiais.  Konservatoriai Seime atsisako minėti  Birželio sukilimo datos.

Tarybų sąjungai pradėjus  II-ąją  Lietuvos okupaciją,  į kovą už Lietuvos laisvę įsijungė A. Ramanauskas – Vanagas.

S. Nėries atgaila, kuri buvo paviešinta per jos eiles,  buvo tylioji rezistencinė kova.

Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų Klaipedos skyriaus frakcijos  pasiūlymas surašytas, atsisakant  įvykių chronologijos ir demonstruojant vien emocijas, t.y. tipinė   manipuliacija, kurios tikslas paveikti ir kontroliuoti klaipėdiečius.

Būtina užsiminti ir apie  laisvės kovų didvyrio A. Ramanausko-Vanago įamžinimą Klaipėdoje ir apie Klaipėdos  patrauklumą turizmo požiūriu.  Ant pastato  S. Nėries 5, Klaipėda yra pakabintos kelios paminklinės lentos.  Meniniu ir vizualiniu požiūru atminimo lenta, kuri skirta didvyriui A. Ramanauskui – Vanagui yra nepagarba mūsų didvyriškai praeičiai. Ar garbingas tautietis vertas skardinės  lentelės, kuri linkusi apsinešti rūdimis? Nejuokinkite, konservatoriai, kad tokia atminimo lenta suteikia patrauklumo turizmo požiūriu. Ar ne jūsų, konservatorių,  valdymo metais Klaipėdos savivaldybė įsigijo apie pusę šimto prastos kokybės rūdijančių metalinių  lentelių?  Jas  pakabinote  įvairiose miesto vietose, kurios darko miesto veidą ir daro jį nepatraukliu turistams.

Visi Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos Klaipedos skyriaus frakcijos  teiginiai ir palyginimai  turi aiškų tikslą –  skiepyti neapykantą  mūsų istorijai.

Reikalaujame  siūlymą nesvarstyti.

Klaipėdos miesto savivaldybė paskelbė apklausą dėl S. Nėries gatvės pavadinimo  pakeitimo,  Susipažinti galima  facebooko puslapyje  https://www.facebook.com/klaipedos.savivaldybe.   Šis skelbimas susilaukė didelio susidomėjimo ir apie  tūkstantį komentarų. Didžioji dalis komentatorių  reikalauja nekeisti gatvės pavadinimo.

Politikai Vytautas Grubliauskas, Lina Skrupskelienė facebooke pateikė savo nuomonę dėl gatvės pavadinimo pakeitimo. V. Grubliauskas įrašė pokalbį su Klaipėdos miesto garbės piliečiu Vytautu Čepu, kuris pasakė: „Leiskit žmonėms gyventi tokioje Lietuvoje, kokioje jie nori. Kodėl grupelė žmonių sprendžia gera buvo poetė Salomėja Nėris ar ne?” Lina Skrupskelienė  facebooke parašė, kad „ Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, šiuo metu išgyvena laikotarpį, kai peržiūrimos ir permąstomos istorijos, kultūros ir politikos sąsajos. Tačiau ar tikrai reikia skubėti ir keisti gatvių pavadinimus, kai šalia yra daugybė kitų svarbių klausimų? Ar nėra svarbesnių darbų, nei lentelių perrašymas ir senųjų pavadinimų keitimas?“

Konservatorė  Paulė Kuzmickienė yra iniciatorė  daugumą lietuvaičių pašiurpinusio  įstatymo, kuris  draudžia propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus. Dauguma klaipėdiečių ir politikų mano, jog tai konservatorių rinkiminis  šou, kurio tikslas mobilizuoti savo rinkėjus.  Atseit, jie, konservatoriai,  už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, o visi kiti, kurie reikalauja palikti S. Nėries gatvės pavadinimą yra vatnikai. Ar pasitvirtins konservatorių  rinkiminiai triukai, kurie primena fašistinės propagandos elementus, tai parodys rinkimai, kurie vyks spalio 13 d.

Vytautas Valevičius, humanitarinių mokslų daktaras, internetiniame laikraštyje „Atvira Klaipėda“ straipsnyje  „Šių dienų fašizmas“ rašo, kad „… šiuolaikinis fašizmas remiasi trimis pagrindiniais bruožais: priešų (vidinių ir išorinių) paieška, jėgos (prievartos) kaip visų problemų sprendimo būdu bei perdėtu praeities mistifikavimu, suteikiant jai nebūtą turinį. Aišku, kad prie vardintų valstybių būtų galima pridėti ir daugiau, tačiau ir fašizmas yra ne visose, kai kur jis prasideda, kai kur baigiasi.“

Manome, kad Lietuva, kaip būtų liūdna turi  fašizmui būdingų  bruožų. Lietuvos valdantieji surado vidinius priešus – poetus, rašytojus, kurie vyko į Maskvą „saulės“ parsivežti. Dauguma tautiečių reikalauja nustoti ieškoti  priešų (vidinių), nes Ribentropo Molotovo paktas apsprendė   Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos likimą. „Saulė“ ruošėsi savo užtekėjimui nuo 1939 metų ir užgriuvo ne todėl, kad jos laukė  dalis lietuvaičių, bet todėl, kad  Sovietų sąjunga prisigamino pakankamai tankų okupacijos įvykdymui. Konservatoriai tapo sovietinės propagandos tęsėjais, t.y mistifikavo S. Nėrį, suteikė jai galias, o ne sovietiniams tankams.

Jei savivaldybė atsisakys pakeisti gatvių pavadinimus, tai jai bus skirta bauda. Konservatoriai kaip tinka fašizmo  ideologams teigiamai vertina prievartos naudojimą politinėje kovoje.    Tariami  demokratai  skelbia apklausą, pateikia tris variantus, o ketvirto pasiūlymo, kad gatvės pavadinimas liktų senas, t.y.  S. Nėries vardas,  nėra.

Aišku, kad Lietuva nėra Šiaurės Korėja, Iranas, tačiau fašizmo elementai aiškiai matosi. Tauta yra baudžiauninkai, vatnikai, mažaraščiai, nesusipratėliai, kuriuos reikia priversti paklusti teisingai Konservatorių partijos linijai.

Prašome Klaipėdos miesto tarybos,  sulaukus dėl S. Nėries gatvės pavadinimo  apklausos rezultatų, nesvarstyti iki rinkimų į Seimą. Po rinkimų kreiptis į Savivaldybių asociaciją ir inicijuoti įstatymo pakeitimą.

Primenu, kad Vasilijus Safronovas,  Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras kartu su Klaipėdos universiteto kolegomis 2023 m. sudarė dokumentų rinkinį pavadinimu „1923-ieji: Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” . Šiame dokumentų sąvade  jis įdėjo abejotinos vertės Vokietijos kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimą apie lietuvius sukilėlius, kurie represavo žydus, juos iškeldinat iš savo namų. Kaip pavyzdys buvo nurodyta, kad tuo metu kažkoks Javšicas buvo iškeldintas iš savo namo, o jį užėmė lietuvių sukilėliai. Buvo sudarytas įspūdis, kad Klaipėdos sukilimas, siekęs šio krašto įsijungimo į Lietuvos valstybę, buvo nukreiptas prieš žydus.  Šią istoriją tiriamajame straipsnyje „Neerzinkite klaipėdiečių“   išsiaiškinti pabandęs žurnalistas Martynas Vainorius, atrodo, ją padarė tik dar labiau neaiškią.

Pabandžiau sužinoti, kiek  Klaipėdoje gyveno Javšicų ir kas buvo toks „nukentėjęs“ Javšicas. Paprašiau  kultūros istoriko  Audriaus  Valicko  pagalbos, nes jis   ikikarinės Klaipėdos žemėlapyje maudosi, lyg žuvis vandenyje, neblogai susigaudo ir adresų knygose.

Štai ką sužinojau iš Klaipėdos-Memel miesto adresų knygų, kurios datuojamos XIX a. II puse –  XX a. I puse, apie žydų tautybės klaipėdiškius, nešiojusius pavardę Javšicas (Jawschitz).   Bankininkas Isaak Jawschitz buvo Moltkės g. Nr.3  namo savininkas. Šiame pastate jis pats gyveno ir dar butus nuomojo. Vėliau I. Javšicas  persikėlė į  Kanto gatvę Nr.4.   Jakobas Jašvicas buvo tik   Liepojos g. Nr.15 savininku,  jis  nebuvo įrašytas kaip gyventojas. Tame pačiame name gyveno prekybininkas Jankel Jawschitz, tačiau  XX a. ketvirtajame dešimtmetyje   Jankelis Javšicas jau figūruoja kita pavarde – Javšiutcas. Aiški pavardės transformacija. 1935 m. tame pačiame name butą turėjo Taube Javšiutc.   Parko g. Nr.16  gyveno  Isaak Jawschitz, jis buvo Augustės Viktorijos gimnazijos  mokytojas. Isako Javšico  butas buvo   taip vadinamame  mokytojų bendrabutyje. Faiwel Jawschitz, pagal adresų knygą,  1909 m.gyveno  Kirpėjų g.,  o vėliau persikėlė  gyventi į  Friedricho Wilhelmo  g. Nr. 35/36.    Adresų knygoje jis įrašytas ne tik  namo savininku, bet ir gyvenančiu, t.y. užimančiu vieną butą . Kitas  F. Javšicas (ar tas pats Faivelis Javšicas, ar jau kitas)  įrašytas savininku ir gyventoju adresu Aleksandro g. 2B. Iš adresų knygos yra neaišku,  nes  įrašyta tik pirmoji  vardo raidė F. Jašvicas.   Galimai  Faivelis Jašvicas turėjo du namus, abejuose po butą, kuriuose gyveno jo šeima, o kitus butus nuomojo.

Faivelis  Javšicas, remiantis 1915 metų  adresų knygomis,  buvo dar ir  medienos pirklys. Viename bute gyveno jis pats, o kituose įrašyti 4 nuomininkai . Kadangi pastatas buvo dviejų aukštų su mansarda, vienu metu jame galėjo įsikurti tiek kelios įstaigos, tiek gana nemažai gyventojų. 1926 m. Fridricho Wilhelmo 35/36 namo  savininku  tebėra tas pat žydas F. Javšicas, o  nuomininkų buvo jau 6,  vėliau jų skaičius dar labiau išaugo.  Vyriausiajam  Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetui  tikrai nereikėjo užimti viso namo, būtų pakakę išsinuomoti vieną patalpą.  Todėl tampa visiškai neaišku, kokiu pagrindu kilo konfliktas, paminėtas Tilžės kriminalinės  policijos pranešime, juolab  kad kitų šaltinių, mininčių šį faktą, nėra arba jie yra „pritempti“. Galbūt  jokio namo savininko F. Javšico iškeldinimo išvis nė nebuvo, o jei ir įvyko koks ginčas tarp šeimininko bei  patalpų nuomai ieškančio Vyriasiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto, tai jis buvo mažareikšmis, nes kituose šaltiniuose nėra aprašytas. Tilžės policijos (t.y. užsienio šalies) pareigūnai galėjo surašyti minėtąjį pranešimą  remdamiesi viso labo sklandančiais gandais, kažkokiems vokietininkams išvydus ant namo sienos pakabintą Lietuvos vėliavą,  o ne paties F. Javšico skundu.   Šios pažymos surašymo priežastys galėjo būti pačios įvairiausios- nuo paprasčiausios laikraštinės anties iki tautinės nesantaikos kurstymo.

1922 m. gruodžio mėn. 18d. Klaipėdoje susidarė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas. Jis  pirmą atsišaukimą atspausdino vokiečių kalba. Jame rašoma, kad medžio industrijos sumetimais ponai Krausas ir Jahnas įsteigė klaipėdiečių-lenkų Prekybos draugiją „Mempol“.  Kaip žiūrėjo ir vertino klaipėdiškiai, kurie buvo susiję su medienos verslu, naują lenkišką neaiškių tikslų siekiantį konkurentą „Mempol“? Įdomu, ar  Javšicas, kurio verslas irgi mediena, buvo susijęs su prekybos draugija „Mempol“? Tame pačiame atsišaukime rašoma apie mokesčius,  kad  „ Jau ir dabar bandoma vien ūkininkų ir namų savininkų sąskaiton  virš vandens išsilaikyti“, o F. Javšicas buvo  dar ir namo savininkas,  kuris nuomojo butus.   Kodėl lietuviai, laisvo miesto  „auką“  ir  savo galimą sąjungininką F. Javšicą turėjo priverstinai  iškeldinti?

1923 metų sukilimas prasidėjo tik   tada, kai lietuviai, nuvykę  1922 m. lapkričio mėnesį į Paryžių, sužinojo, kad I pasaulinio karo nugalėtojai nusprendė Klaipėdą  paskelbti laisvuoju   miestu, o ne perduoti Lietuvai.  Kova dėl Klaipėdos  tarp lietuvių, vokiečių ir lenkų prasidėjo 1919 m., po Versalio taikos sutarties pasirašymo, kai Klaipėdoje buvo įkurtas vykdomasis komitetas. Į šį komitetą įėjo vyriausias burmistras  Altenbergas, viršininkas Honings, pirklys Jahnas ir dar trys miestiečiai, kurie atstovavo darbininkus bei  dvarininkus. Vėliau, o tai 1920 m.vasario mėn., atsikraustė prancūzai, kuriems vadovavo generolas Odry. Lenkai, nors juos rėmė prancūzai, negalėjo organizuoti sukilimo, nes lenkų čia kaip ir nebuvo, vokiečiai pralaimėjo karą ir jie  „balso“  neturėjo. Todėl šios politinės jėgos norėjo, jog Klaipėda būtų  laisvas miestas bent dešimt metų.  Vieninteliams lietuviams netiko  Klaipėda kaip laisvas miestas  ir vieninteliai lietuviai  galėjo organizuoti sukilimą, nes  Klaipėdos krašte gyveno nemažai  lietuvių.  „Freištaatininkai“- laisvo miesto ideologai, abejojančius klaipėdiškius arba nesidominčius politika,  siekė patraukti  į savo pusę,  naudodami juodąją propagandą, visišką melą, dezinformaciją. Jie pasirinko tokią veikimo politiką, kad yra vokiečiai ir  kalba vokiečių vardu.  „Freištaatininkams“ svarbiausia buvo sukiršinti lietuvius su vokiečiais. Jonas Vanagaitis almanache „Kovos keliais“ rašo, kad „Visus lietuvius, ėjusius prieš „freištaato“ politiką, jie stengdavosi apšaukti didžiausiais vokiškumo priešais, aklais nacionalistais, o paskui pavadinti  dargi purviniausias šnipais“.  Papirkinėjimas taip pat buvo naudojamas. J. Vanagaitis ir  Jurgis Aukštuolaitis, vokiečių kariuomenės karo valdininkas,  mažlietuvis, tačiau mažai pažįstamas tilžiškiams, nes kilimo buvo iš lietuvio žvejo šeimos,  1919 m.  Tauragėje įsteigė Pirmąjį Prūsų lietuvių pulką. Deja, J. Aukštuolaitis buvo melagingai apkaltintas, kad išeikvojo lėšas, iškviestas į Kauną, o pulkas išformuotas.  J. Vanagaitis mano, kad tas melas prisidėjo, jog J. Aukštuolaitis jau apie  1919 m.vasarą  ėmė dirbti lenkams, tapo lenkų apmokamu agentu. Mažlietuviai, kurių  neinformavo, kodėl buvo išformuotas jų pulkas, ėmė nepasitikėti didlietuviais. J. Aukštuolaitis, tapęs lenkų šnipu,  juos verbavo, kaltino didlietuvius neteisingai pasielgus, sunaikinus Prūsų lietuvių pulką. Į tą „frieštaatininkų“ tinklą įkliuvo J. Vanagaitis, Jurgis Lėbartas. Jie į Paryžių, į lemiamą ir  paskutinį pakvietimą išvyko „freištaatininkų“ delegacijoje.   J. Lėbartas pasitraukė iš priešų stovyklos dar Prancūzijoje, o J. Vanagaitis tik grįžus į Lietuvą.

Ar sukilėliai, kurie patys buvo „freištaatininkų“ aukomis, turėjo būti kerštingi, iškraustyti iš namų žydą, galimą „freištaatininką“?

Martynas Vainorius  str. „Neerzinkite klaipėdiškių“ parašė, jog „Minėtosios knygos sudarytojai rašo, kad nėra aišku, kuris Jawschitz čia turėtas omenyje, nes Klaipėdoje tuo metu veikė medienos prekybos įmonės „Faiwel Jawschitz“ ir „Gerbrüder Jawschitz“ bei kredito bendrovė „Jawschitz&Sommer“. Medienos verslininkas Faiwelis buvo bankininko Isaako tėvas.“ Kodėl   V. Safronovas į tą  paieškų sąrašą  neįtraukė prekybininko  Jankel Jawschitz, kuris  gyveno   Liepojos gatvėje, o, svarbiausia,  kad  bute?  Kodėl Jankel Javšicas apie 1930 metus  pakeitė  pavardę? Istorikas turėtų paaiškinti, kodėl Kauno valdžiai išsiųstoje B.K. Balučio  telegramoje paminėtą  Javšicą susiejo su Faiwel Jawschitz, kuris gyveno  Friedricho Wilhelmo  gatvėje, jei lietuvio pasiųstoje telegramoje parašyta, kad Jašvicui priklausė tik butas, o Faivelis Javšicas buvo dviaukščio namo savininkas. Galbūt net dviejų namų šeimininkas.  Buto negalima sutapatinti su  dviaukščiu namu.  Publikuojamoje B.K. Balučio telegramoje minimas  Javšicas turi tik butą,  o Faivelis Jašvicas buvo  namo savininkas.  B.K. Balučio telegrama nėra kitas įrodymas,  patvirtinantis lietuvių sukilėlių  savivaliavimą,  atvirkščiai, jis paneigia tokį faktą,nes rašo apie Javšicą, kuris „senokai išvažiavęs“ ir palikęs  pustuštį butą, pasirodo,  pagal adresų knygą, senokai be priežiūros  paliko   ir  savo  nuomininkus.   Klaipėdos universiteto istorikai  paminėjo tik dalį  gyventojų su pavarde Jašvicas, o kitus nutylėjo. Galbūt buvo bereikšmiai  kaip mokytojas  Isakas Javšicas,  namo savininkas Jakobas Jašvicas  arba prekybininkas Jankelis Javšicas. Neužsiminė apie   F. Javšicą, gyvenusi Aleksandro gatvėje.  Klaipėdos- Memel adresų knyga ir Tilžės policijos komisariato pranešimas bei B.K. Balučio pateikti duomenis apie klaipėdiečius  turi tik vieną bendrą jungiantį ryšį – pavardę Jašvicas.  Todėl, manau, kad Tilžės policijos komisariato pranešėjo pažyma  feikinė, t.y melaginga.

Kadangi Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimą paviešino  Klaipėdos universiteto istorikai,  tai jie ir turėtų jį tinkamai įvertinti, pripažindami, kad Klaipėdos krašto sukilėliai nesiekė konfliktuoti su krašte gyvenusiais žydais.

Juolab, kad Klaipėdos-Memel miesto adresų knygoje, kuri datuota 1942 m., jau žydo Javšico šeima nėra pastato Fridricho Wilhelmo 35/36  savininke. Po sėkmingo sukilimo ir Klaipėdos krašto prisiglaudimo prie Lietuvos nei vienas žydas, kurio pavardė Javšicas, nebuvo išvarytas, ar  iš jo atimtas turtas. 1939 m. kovo mėn. visi klaipėdiečiai su pavarde Javšicas turėjo palikti miestą. Jei išvaryti žydai buvo Lietuvos piliečiai ir persikėlė į kitus Lietuvos miestus, tai  iš Smetoninės valdžios gavo  piniginę kompensaciją.