2021 m. spalio mėn. 17 diena mums, kurie renkamės į Atgimimo aikštę, liūdna, nes amžinybėn išėjo mūsų bendražygis V. Stončius, kuris jautė atsakomybę už Lietuvą, už jos piliečius. Jis 1991 m. sausio 13d. visą naktį budėjo Vilniuje prie parlamento rūmų, o 2012 m. 6 val. ryto kartu su piliečiais, stovėjusiais Garliavoje prie Deimantės senelių namų, patyrė Sauliaus Skvernelio pasiųstų policininkų siautėjimą. Kai išeina žmogus, kuris jaučia savo šalies ir kito žmogaus skausmą dėl išlikimo, yra didžiulė netektis. V. Stončius iš prigimties buvo visuomeninkas iš Didžiosios raidės.
Dievas kiekvienam leido gyventi tiek, kiek Jam atrodė, kad šioje žemėje žmogus turi gyventi. Žymus Romos imperatorius Markas Aurelijus, kuris gimė prieš 1800 metų apie mirtį parašė taip: „ilgiausias gyvenimas niekuo nesiskiria nuo trumpiausio, nes dabartis yra visų vienoda ir vienoda tai kas prarandama. Tai, ko netenkame, yra tik akimirka. Juk negalima prarasti to, kas jau praėjo, arba to, kas dar bus. Kaip galima atimti iš žmogaus tai, ko jis neturi? Tas, kuris miršta jaunas, ir tas, kuris sulaukia gilios senatvės, praranda tą patį. Jie netenka dabarties, nes žmogus turi tik dabartį, o to, ko jis neturi, negali ir prarasti.“
Manome, kad būtent taip, kaip aiškina apie mirtį romėnas M. Aurelijus, į gyvenimą žiūrėjo ir V. Stončius. Jei negalima prarasti to, kas jau praėjo ir to, kas dar bus, tai dabartis yra didžiulė vertybė. Deja, daugelis tą vertybę praleidžia ant sofos prie televizoriaus. Jie nesupranta, kad kiekvienam iš mūsų yra duotas ribotas laikas, todėl jei neišnaudosi šiandien ir dabar duotą galimybę atlikti kilnų darbą, tai laikas negailestingas, nes vakarykščią dieną nesusigrąžinsi.
V. Stončius Dievo skirtą ribotą laiką paaukojo Tėvynės laisvei, skriaudžiamam vaikui, teisei į teisingą teismą, tai yra vertybėms, kurios yra pamatinės visuomenės išlikimui.
Jau niekada neateis V. Stončius į Atgimimo aikštę, jau niekados nebepaklaus, ar dar gyva Deimantė, tačiau jo darbai skirti artimo žmogaus gerovei, liks mūsų atmintyje.