Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo atsirado politinės jėgos, kurios buvo suinteresuotos teigti negatyvią informaciją apie sukilėlius, tikėtina, ir kiršinimo tikslais. Dėl to 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariatas surašė pranešimą apie iškeldintą iš buto žydą Javšicą. Klaipėdiečiai iš dokumento rinkinio „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” sudarytojo Vasilijaus Safronovo neišgirdo paaiškinimo, kodėl į rinkinį pateko feikinis pranešimas be analizės? Kodėl mūsų sukilėliai liko apšmeižti?
Žydų ir lietuvių santykiai visada susilaukia didesnio dėmesio. Tai jautrus klausimas, ir jeigu istorikai jį pateikia neatsakingai, tai didžiulė nepagarba istorinei atminčiai.
2023 m. tas pats istorikas Vasilijus Safronovas atrinko dokumentus, transliteravo ir komentavo bei parašė kritinę dalį knygai ,,Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė”.
Ar tikrai buvo atlikta Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio-Polovinsko atsiminimų kritinė analizė? Jei buvo, tai kaip galėjo internetiniame laikraštyje ,,Atvira Klaipėda” atsirasti straipsnis, pavadintas „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“. Tokį pavadinimą straipsniui davė žurnalistas Martynas Vainorius, nes J. Budrys-Polovinskas taip įrašė savo dienoraštyje. Kiek tokiame pasakyme istorinės tiesos?
Iš J. Budrio-Polovinsko dienoraščio sužinome, kad Tilžės akto signataras, diplomatas, teisininkas Viktoras Gailius kreipėsi į J. Budrį-Polovinską, dirbusį gubernatoriumi, priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į Klaipėdos teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių kalbą. Dienoraštyje po prašymo ir atsirado J. Budrio-Polovinsko įrašas apie tai, kad „Lietuviai ir vokiečiai žydų nekenčia“.
Liūdna ir skaudu skaityti visišką sukilimo vado nesusigaudymą Klaipėdos krašto situacijoje. Po sukilimo Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai šnekantys tarnautojai, reikalingas buvo vertėjas. Tilžės akto signataras Jurgis Arnašius 1924 m. įsidarbino Klaipėdos teisme vertėju. Jo sūnus Valteris Arnašius, kuris baigė Karaliaučiuje teisės mokslus, 1930–1940 teisėjavo Klaipėdoje. Jis buvo vienintelis Klaipėdos teisme teisėjas, kuriam nereikėjo vertėjo. Įdomu, kodėl sukilimo vadui nebuvo svarbiausia užduotis Klaipėdoje sulietuvinti įstaigas? Kodėl jo asmeninis rūpestis buvo tautinė priklausomybė? Tas pats žurnalistas Martynas Vainorius, tik kitame savo straipsnyje „Tarpukario Klaipėda: kas klestėjo ir kentėjo valdant Lietuvai?“, rašė apie kitus atsiųstus dirbti į Klaipėdą gubernatorius, vykdžiusius lietuvinimo politiką „…sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą“.
Jei, kaip rašo J. Budrys–Polovinskas, lietuviai būtų nekentę žydų, tai tuoj po Klaipėdos sukilimo 1923 m. nebūtų atsikėlęs žydų tautybės teisininkas Rudolfas Valsonokas. Jis parašė ir 1932 m. išleido knygą „ Klaipėdos problema“. Jis, kaip ir šio krašto patriotai, teigė, kad Klaipėdos kraštas – baltiška žeme, čia įsikūrę gyventojai – autochtonai; pritaria 1923 Antantės šalių sprendimui teritoriją perduoti Lietuvai, rašė apie Vokietijos kišimąsi į krašto valdymą, vietos gyventojų kiršinimą, neregėtą šios valstybės politinį, ekonominį spaudimą Lietuvai.
Čia, Klaipėdos krašte, lietuvių kalba kalbantys žydai buvo reikalingi kaip oras lietuvinant nutautintą kraštą. Žydai padėjo vykdyti lietuvinimo misiją – čia yra puikus R. Valsonoko pavyzdys. Aišku, kad buvo nepatenkintų politinių jėgų, ir jos darė viską, kad lietuviai ir žydai būtų kiršinami, ir tokiu būdu būtų stabdomi Klaipėdos krašto lietuvinimo darbai.
Keistai atrodo, kai istorikas Vasilijus Safronovas, kuris atrinkinėja tendencingą istorinę medžiagą, tapo Lietuvos kultūros tarybos nariu 2025–2029 m. kadencijai (2025-05-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 288).