Sovietinės Lietuvos mokyklinis istorijos vadovėlis pateikia informaciją tik apie 1940 m. liepos mėn. tariamą socialistinę revoliuciją ir apie delegaciją, išvykusią į Maskvą paprašyti, kad Lietuvą priimtų į Sovietų sąjungos sudėtį.
To laikmečio mokykliniame istorijos vadovėlyje nerašoma, kad prieš tariamą socialistinę revoliuciją, birželio mėn. 15 d., sovietų tankai kirto Lietuvos valstybinę sieną ir ją faktiškai okupavo.
Sovietinės ideologijos esmė – akcentuoti tik naudingus istorinius faktus bei užmiršti arba slėpti nepatogius įvykius. Todėl jų pateiktą istoriją galime pavadinti „išpešiotos vištos“ teorija. Sovietai pešiojo ir mėtė lyg plunksnas netinkamus faktus, o tinkamus hiperbolizavo, kad visuomenė matytų tik tą „tiesą“, kuri buvo naudinga okupacinei valdžiai.
Sovietinė istorija neigia istorinių įvykių seką, ignoruoja 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdytą okupaciją, tačiau plačiai viešina sekantį faktą – 1940 m. liepos – rugpjūčio mėn., taip vadinamą, kolaboravimą. Okupacija yra priežastis, o pasekmė – kolaboravimas. Lietuvos Respublikos Seime tariami Lietuvos patriotai, nutarę vadovautis sovietine idiologija, atsisakė istorinių įvykių nuoseklumo. Jie neparuošė bei nepriėmė įstatymo, kuris būtų skirtas okupacijai, kaip svarbiausiam, pirminiam istoriniam įvykiui įvertinti. Iki šiandien nėra įstatymo leidžiančio Staliną patraukti į karo nusikaltėlių teismą, kaip vieną iš II pasaulinio karo organizatorių, okupavusį Lietuvą. Vietoj to paruošė Desovitizacijos įstatymą, skirtą sekusiam istoriniam įvykiui po okupacijos. Lietuvos politikai, atsisakydami ruošti sprendimą, jog Stalinas – tarptautinis karo nusikaltėlis, tuo pačiu, kviečia buvusį okupantą sugrįžti. Taip pasielgę politikai deklaruoja tarnystę Putinui. Desovitizacijos įstatymą reikia pavadinti “gėlių mėtymu” okupantui po kojomis. Šiandien yra siunčiama žinia potencialiam būsimam okupantui, jei jis ateis užgrobti Lietuvos: nepaduos jo į teismą kaip karo nusikaltėlį, paliks ramybėje, kovos su kolaborantais, vykdys desovitizaciją, deklaruos tautiečiams panieką už bendradarbiavimą su priešu.
Praeitais metais Klaipėdos miesto taryba atsisakė keisti kolaborantų Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių pavadinimus.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Paulė Kuzmickienė, kuri paruošė Desovitizacijos įstatymą, Lietuvos vyriausybės atstovė Daiva Kerekeš, kuri skundė Klaipėdos tarybos sprendimą, Vilniaus administracinio teismo teisėjai Jolita Rasiukevičienė, Arūnas Kaminskas ir Vita Valeckaitė bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai tapo užsakymo stalu, nes jie sutiko ir pritarė, jog priežastis nėra svarbiausias įvykis, o pasekmė jiems tapo svarbiausiu faktu. Jie atsisakė laikytis nuoseklumo ir eiliškumo vertinant istorinius įvykius. Gėda, bet anksčiau išvardintieji, valdžią atsovaujantys, pritaria, jog galima taikyti sovietinius metodus – ištraukti iš įvykių sekos faktą, kuris, atseit, deklaruoja patriotizmą ir tautai, kaip prisidirbusiems „kačiukams“, kaišioti po nosimi reikalavimą neigiamai įvertinti kolaborantus.
Lietuvos gyventojai, reikalaujantys laikytis vakarietiškos demokratijos, kad visi istoriniai įvykiai būtų įvertinami pagal chronologišką seką, atsisakę paklusti sovietinės istorijos reikalavimams, yra vadinami kremliniais ir vatnikais. Lietuvos gyventojai, pritariantys sovietinės istorijos metodologijai, yra vadinami patriotais.
Būtina teisiškai įvertinti 1940 m. birželio mėn. 15 d. okupaciją. Kol nėra teisiškai įvertintas Sovietų sąjungos, kaip karo organizatorės, nusikaltimo mastas, kai jos suokalbininkė Vokietija sulaukė pasmerkimo, kol vyksta paruošiamieji darbai, turėtų būti stabdomas Desovitizacijos įstatymo vykdymas.
Klaipėdos miesto savivaldybė galėtų žymiai daugiau prisidėti prie viešinimo vieno juodžiausio tautos įvykio – okupacijos. Jei nebūtų į Lietuvos teritoriją įžengę nekviesti svetimos valstybės kareiviai, tai nebūtų ir kolaboravimo – po to sekusios pasekmės.