Karas Ukrainoje keičia mūsų įprastą pasaulį. Ar mes esame pasiruošę priimti permainas, ar tik mojuoti kumščiais?
Žinomas visuomeninkas Virginijus Partaukas nutarė, kad nacistinės Vokietijos žlugimo dieną, – gegužės mėn. 8 d., reikia minėti. Ta diena yra pergalės diena prieš blogį. Jam labai svarbu, kad ta diena nenueitų į užmarštį, o taptų simboliniu perspėjimu, kad pakėlęs kalaviją, nuo jo ir žūsi.
Šiandien, kurie reikalauja nugriauti paminklinį ženklą – kalaviją, save vadina patriotais. Ekspertų priimtą verdiktą dėl paminklų komplekso reikėtų pavadinti grūmojimą kumščiais, kuris dabar labai madingas.
Klaipėdos tarybinių karių kapinėse vieni piktinasi kardu, nes tai esą sovietinės okupacijos didybės ženklas, o kiti, kad tai iškilių, mąstančių tautiečių autorinis darbas, kuris skirtas ne sovietinės okupacijos garbinimui, bet turintis gilesnių prasmių. Šis iš XIII – XIV amžių atėjęs lietuviškas kalavijas, kuris papuoštas gėlių vainikėliu, simbolizuoja kryžių- sunkią lietuviškų žemių gyventojų dalią. Tai kalavijas iš tų laikų, kai Lietuva kūrė valstybę, – Lietuvos valstybingumo atminties simbolis.
Norisi šių dienų ekspertų paklausti, ar galėjo gūdžiais sovietiniais laikais tokį paminklą pastatyti miesto aikštėje? Puikiai žinome, kad neįmanoma. Talentingi tautiečiai atrado vietą prie žuvusių tarybinės armijos karių ir įamžino tai, kas jiems buvo tuo metu aktualu. Žuvusiems visai nesvarbu, koks paminklas šalia jų stovės. Šis paminklas svarbus mums, gyviesiems. Gerbkime ir saugokime autorių darbą, kurie tais sunkiais okupaciniais metais, sugebėjo simboliais išreikšti lūkestį dėl nepriklausomos, kitokios Lietuvos.
Superpatriotai teigia, kad ši vieta netinkama, nes čia yra karių kapinės. Manome, kad tinkama, nes kaip rašė viena klaipėdietė, kuri gerai pažinojo architektą Petrą Šadauską ir jo šeimą, jis suprojektavo tarp dviejų bažnyčios bokštų kryžių – kalaviją su vainikėliu. Visuomenininkas V. Partaukas taip pat sako, kad tinkama vieta, nes paminklą galima prasmingai panaudoti mūsų istorijos pažinimui. Geresnės istorijos pamokos, kai atvesime jaunuosius klaipėdiečius, svečius ir papasakosime, parodysime, paaiškinsime to kryžiaus-kalavijo prasmę, neįmanoma pravesti. Todėl V. Partaukas sekmadienį, gegužės mėn. 8 d., ateis į Daukanto g. esantį tarybinių karių kapavietę ir atsineš keletą plakatų, o viename jų bus parašyta „Ne griaukime visus TSRS paminklus, o panaudokime mūsų vaikų kritinio mąstymo ir patriotiškumo ugdymui“.
Ne mažesnę įtaką priimamiems sprendimams, nuomonės formavimuisi turi ir autoritetai. Darius Kuolys - kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas ir vienas iš autoritetų apie Andriaus Tapino, Gabrieliaus Landsbergio paskelbtą karą tarybinių karų kapinėmis facebooke parašė taip: „ Kai ukrainiečiai didvyriškai kaunasi su Rusijos kariuomene, kai rusai kariauja su ukrainiečių vaikais, moterimis ir seneliais, lietuviai pradeda karą su žuvusių sovietinių karių kaulais.“ Kodėl primityvūs urapatriotai nesupranta, kad Lietuvos piliečiai buvo okupuoti, kad jiems teko sunkus laikotarpis, jog garbingi tautiečiai priešinosi ir savo meniniams darbams, jei tik nepastebėdavo akyla tarybinė ideologija , suteikdavo bendražmogiškas, netgi patriotines vertybes, o ne sovietinę didybę. Negalima priiminėti sprendimus, vadovaujantis urapatriotų rekomendacijomis, būtina atsiklausti miestiečių.
Tarybinių karių paminklų komplekso likimą turi spręsti klaipėdiečiai, turi būti savivaldybės lygmens referendumas.
