Kiekviena tauta, kiekvienas miestas turi turėti savo gyvatą. Kas suteikia lietuvių tautai, Klaipėdos miestui stiprybę, teisingą įamžinimo tęstinumą? Žinojimas, kad kiekviena tauta ir miestas turi savo uždavinius.
Mes, lietuviai, turime priimti sprendimus, išsiaiškinę kas yra tiesa, ką įamžinti, ką gerbti, o apie ką tik žinoti vadovaujantis Vydūno sukurta teorija apie žmogiškumą. Deja, esame verčiami tapti moderniais ir pritarti Zenono Norkaus knygoje „Istorika“ paviešintiems teiginiams , kad nėra vienintelės tiesos: „Dabar abejojama, ar iš viso galima viena vienintelė istorinė tiesa apie tuos pačius praeities fragmantus“( psl. 85).
Su širdgėla turime konstatuoti, kad Lietuvoje reikalaujama laikytis dviejų tiesų teorijos apie tuos pačius istorinius fragmentus. Vieną tiesą platina Ordino palikuonys ir jų gerbėjai, o kitą tiesą – mes, autechtonų palikuonys.
Pagal vokiečių tautininkų teoriją, mes, lietuviai, paveldėjome garbingą vokišką kultūrą, kurią turime puoselėti ir įamžinti. Pagal Vydūną, šeima, giminė, tauta savaime nėra vertybės. Jos tokiomis pasidaro tik tada, jei joje gali reikštis žmogiškumas. Tautos esmė,- pradžioje ji siekia laisvės, jog vėliau galėtų teikti kitoms tautoms savo sukurtus turtus, auginti žmogiškumą. Kuo daugiau žmogiškumo, tuo pilniau pasiekiama žmonijos vienybė.
Ar tikrai lietuviai tautininkai, norėdami neįamžinti praeities įvykių, istorinių asmenybių, kurios puoselėjo Prūsijos Lietuvoje vokišką kultūrą, daro žalą miestui? Istorikas, Seimo narys, konservatorius Vytautas Rakutis diskusijoje, kuri buvo skirta Klaipėdos istorijai pasakė taip: „…jei lietuviai priimtų visą Memelio–Klaipėdos istoriją, mes labai praturtėtume žymiais žmonėmis, įvykiais ir t. t. Skaudu matyti, kaip iki šiol nevertinami Memelio likučiai, koncentruojamasi tik į lietuviškąją miesto istoriją.“
Z. Norkaus knygoje „Istorika“ santarvė suprantama kaip interpretacijų požiūrių įvairovė. Atseit, „Tikras istorikas visada „mato savaip“ ( psl. 206). Ar toks istorijos vertinimas, kad ne žmogiškumas padeda įsigalėti santarvei, bet interpretacijų įvairovė veda į karinius konfliktus? Kas gali paneigti, kad ta vienybė, santarvė, kurią deklaruoja, taip vadinami, modernistai, iš tikro, turi tikslą įgyvendinti imperialistinių valstybių uždavinius?
Lietuvoje, o taip pat Klaipėdoje, vyksta pasaulėžiūrinis karas. Viename fronte sėdi kai kurie Klaipėdos universiteto istorikai, liberalai su konservatoriais ir gina, kaip jie galvoja, europines vertybes, vokiečių nukariautojų kultūrą, o kitame – visuomeninkai bei šiuo metu Klaipėdos mieste daugumą turinti politine jėga, ginanti lietuvišką miesto istoriją.
Kas gali paneigti, kad gerbti užkariautojų vokiečių kultūrą yra Kremliaus reikalavimas? Imperinė Rusija, nukariavusi daugybę tautų, Putinas, tęsdamas imperinius nukariavimus, siekia, kad carinės Rusijos, Sovietų sąjungos ir putinistinės Rusijos pavergtos tautos didžiuotųsi imperialistinėmis rusiškos kultūros ambicijomis, taip, kaip dabar Klaipėdos krašto lietuviai, verčiami didžiuotis vokiškumu. Mūsų, lietuvių, uždavinys – parodyti teisingą kelią nukariautoms tautoms Rusijoje.
Siūlome:
| Ypatumai | Įamžinimo vieta |
| 1809 m. karalius Vilhelmas Fridrichas III padovanojo miestui žemes nuo Bomelsvitės iki švyturio, kad jas apželdintų, sustabdytų smėlio slinkimą . Šiandien, tai išlikusios Vitės kapinės. Kopų apželdinimas, smėlio slinkimo sustabdymas – reikšmingiausias XIX a. miestiečių darbas, kuris neša naudą iki šių dienų. | Įkurti Vitės kapinėse parką ir jame įamžinti žmones, dirbusiuis apželdinant smėlio kopas. |
| Melnragės gyvenvietės ir pajūrio išsaugojimas XX a. pab. Atgavus nepriklausomybę, miestas galėjo netekti Melnragės pajūrio ir dalies miško. Turime dėkoti Zitai Daugintytei ir kitiems klaipėdiškiams, išsaugojusiems Melnragės girią, pajūrį, nes Melnragėje buvo numatyta pastatyti naftos terminalą. Klaipėdiečiams, kuriems vadovavo Z. Daugintytė, terminalą pasisekė perkelti į Šventąją prie Būtingės. | Įamžinti prasmingą darbą, išsaugant pajūrį ir girią pastatant Melnragėje Zitos Daugintytės sukurtą iš metalo meninį kūrinį. |
| Atgavus nepriklausomybę, Klaipėdos lietuvišką naratyvą gynė ir puoselėjo Kazys Budginas, Algimantas Liesis. | Užbaigti jų pradėtus įamžinimo darbus, pastatyti atminimo akmenį Skulptūrų parke |
| Patriotizmas, vykstant karui Ukrainoje, turi tapti miesto kultūrinio gyvenimo prioritetu | 2026 m. paskelbti Klaipėdos sukilimo dalyvės Onos Dreižytės – Piaulokienės metais |
| Klaipėdietis Adomas Brakas (1886-04-05 – 1952-02-02) yra įamžintas. Jo vardu pavadinta meno mokykla. A. Brakas buvo ne tik menininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas. | Adomui Brakui paminklinė lenta ant jo gyvenamojo namo Herkaus Manto g. 27 |
| Jochanas Zembrickis ( 1856-01-10 – 1919-03-08) Kilęs iš mozūrų bajorų. Jis 1893 m. galutinai apsigyveno Klaipėdoje. Parašė Klaipėdos miesto istoriją. J. Zembrickio lietuvių kalba “Klaipėdos istorija” tritomis buvo išleistas: I tomas – 2002, II tomas – 2004, III tomas – 2011. 2026 m. bus minimas 170 metų jubiliejus. | Johanas Zembrickis. Paminklinė lenta ant buvusios vaistinės pastato |
| Jonas Tatoris (1925 m. birželio 17 d. Medeikiuose, Biržų raj. – 2004 m. kovo 6 d.) – Lietuvos menotyrininkas, architektūros istorikas. Nuo 1969 m. J. Tatoris dėstė Klaipėdoje. Jis parašė daug išsamių ir reikšmingų straipsnių apie miesto istorinę raidą ir architektūrą. Reikšmingiausias iš J. Tatorio ilgamečių tyrinėjimo darbų yra monografija „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“. | Jono Tatorio paminklinė lenta ant Dailės muziejaus pastato |
| Architektas Vaidotas Guogis. Unikalios fachverkinės konstrukcijos atpažįstamos kaip miesto tapatumo ženklas, puikus restauratorius. Sutvarkė gražiausią fachverkinių sandėlių kompleksą. | Vaidotas Guogis. Paminklinė lenta ant jo gyvenamojo namo Didžiojo Vandens g. 14 |
| Petras Šmitas (1941–2023) – meno istorikas, fotomenininkas, pedagogas, valstybės tarnautojas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas. | Petras Šmitas. Paminklinė lenta ant A. Bako meno mokyklos pastato |
Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius kiek anksčiau pateikė dalį siūlomų įamžinti Mažosios Lietuvos įstorinių veikėjų ir įvykių, kuriuos patvirtino Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė.
| Ypatumai | Įamžinimo vieta |
| Matas Pretorijus, vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikas, Lietuvių raštijos darbuotojas. Klaipėdos laukininkų bažnyčia. | Šalia buvusios Klaipėdos Šv. Jokūbo bažnyčios (Laukininkų, Žemininkų, Lietuvininkų bažnyčia) – evangelikų-liuteronų bažnyčia, kuri aptarnavo miesto apylinkių, daugiausiai lietuvininkų tikinčiuosius. Tiltų g. 18 . Pastatyti maketą. |
| Jonas Bretkūnas XVI-XVII a. evangelikų liuteronų kunigas, Biblijos į lietuvių kalbą vertėjas, Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos vienas pradininkų. | Reformatorių bažnyčia, Tiltų 19, pastatyti maketą. |
| Mažosios Lietuvos kultūros, politikos veikėjams, istorinių datų įamžinimo alėja | Už Vienybės arkos |
,