2026-07-03 Indrė Makaraitytė, kuri vadovauja LRT Tyrimų skyriui, apie visuomeninkus savo facebooko paskyroje parašė: „Visi jie vaidina aktyvistus, tačiau šia vaidyba yra pridengiami kur kas rimtesni reikalai.“
Šis facebooko įrašas skirtas klaipėdiečiui, nepriklausomos žiniasklaidos atstovui, VšĮ “Pilietinė žiniasklaida” vadovui Gediminui Paplauskui. Ji klausia, kas G. Paplauską daro ne šiaip eiliniu provokatoriumi?
Manau, kad žurnalistė su savo publikacijomis ir šmeižikiška nuomone apie antisovietinio judėjimo dalyvius turėtų užduoti klausimą sau, ar ji pati nėra šiaip ne eilinė provokatorė?
Manau, kad savo straipsniuose apie nacistinės Vokietijos okupaciją, holokaustą I. Makaraitytė šmeižia Lietuvą, vykdo antilietuvišką politiką. Viename iš straipsnių „Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?“ ji kaltina, kad mes, lietuviai, nepripažįstame, jog mūsų tautietis Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis dalyvavo žudant žydus. Žurnalistė rašo: „ Istorikai turi duomenų, kad J. Krikštaponio vadovaujama kuopa dalyvavo likviduojant Baltarusijos Rudensko žydų getą.“ Po to ji savo straipsnyje rašo, kad istorikai cituoja buvusio bataliono kario Martyno Kačiulio parodymus: … Vokiečiai iš žandarmerijos stovėjo toliau. O mūsų kuopą sušaukė čia, ir žydai tose duobėse buvo. Dvi grupės. Vienas kareivis iš mūsų, jaunų, pasakė: aš negaliu, sako, žmonių šaudyti. Tai paskui Krikštaponis, kuopos vadas, pasakė: kurie negalite šaudyti, pasitraukite. Iš mūsų buvo pasitraukę 15 ar 17 vyrų į šoną. Mes buvome kokių 20–25 metrų atstumu nuo tų visų ir matėme viską“.
Mano nuomone šis I. Makaraitytės straipsnis – propagandinis, pridengiantis kur kas rimtesnius reikalus.
Kas tie istorikai, kurie teikia žurnalistei duomenis? Manome, kad vienas iš jų turi būti humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Pocius. Žurnale „GENOCIDAS IR REZISTENCIJA“ 2022, 1(51) istorikas M. Pocius paruošė straipsnį apie J. Krikštaponį.
Istorikas kaip įrodymą, jog J. Krikštaponis dalyvavo žydų šaudyme pateikia 1961 metų liudijimus, kad 1941 m. rudenį ir žiemą Baltarusijoje vykdytų civilių žudynių metu 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas ėjo J. Krikštaponis, atseit, liudija dešimt skirtingu laiku apklaustų buvusių 2-ojo bataliono policininkų. Taip pat istorikas trumpai paminėj, jog 1948-ųjų vasarą tardymo metu buvo apklausti 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, o svarbiausia, žurnalistės Indrės Makaraitytės paminėtas karys M. Kačiulis, t.y. visi jie pasakė, „kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesį 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas”
M. Pocius nutarė, jog 1961 metų policininkų liudijimai yra teisingi ir jais rėmėsi, juos sureikšmino, nors jie išsakyti praėjus beveik dvidešimčiai metų po įvykių Baltarusijoje, o kiti liudijimai, kurie buvo išgauti 1948-ųjų vasarą, kurie buvo išgauti iš 2-osios kuopos policininkų: B. Simonavičiaus, S. Gervino, M. Kačiulio, t.y. praėjus 7 -riems metams po įvykių, jog kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, yra neverti dėmesio. Istorikas parašė, kad 1948-ųjų metų policininkų liudijimai yra neaiškūs. Istorikas savo straipsnyje nesivadovauja apklausų chronologijos, nesilaiko įvykių sekos.
Istorikas M. Pocius savo straipsnyje parašė įdomų teiginį, jog „Visuomenėje pasitaikančios nuomonės, kad KGB dokumentais negalima remtis, nes saugumiečiai juos falsifikavo ir specialiai šmeižė J. Krikštaponį (Krikštaponį) , nėra pagrįstos, nes vidiniam naudojimui skirtuose tardymo protokoluose tai daryti nebuvo jokio tikslo ir prasmės.“
Jeigu pritartume istoriko M. Pociaus teiginiui, kad KGB vidiniam naudojimui apklausos dokumentus neklastojo, tai pagal 1948-ųjų apklausą policininkams vadovavo N. Reikalas, o ne J. Krikštaponis. Išvada, kad kaltinimai J. Krikštaponiui dėl žydų šaudymo yra melagingi. Jo nedalyvavimą patvirtina kegebistų vykdyta 1948-ųjų apklausa.
Kodėl praėjus beveik 20 metų po įvykių Baltarusijoje KGB tardytojams imta liudyti, kad J. Krikštaponis dalyvavo? Todėl, kad okupacinė Tarybų valdžia iškėlė naują uždavinį- kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius.
Lietuvos heraldikos istorikė Violeta Rutkauskienė straipsnyje „Tautos budeliai prie istorijos vairo“ parašė, kad “ LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą”, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus.“
1959 m. KGB tardytojai, tapę istorikais, neranda liudijimų, kad J. Krikštaponis dalyvavo šaudant žydus Baltarusijoje. Jei nėra, tai bus, ir tokie liudijimai atsiranda , būtent 1961m. ir vėlesnėse apklausose.
M. Pocius pateikė dar vieną teiginį, kad J, Krikštaponis buvo kuopos vadu, kai šaudė Baltarusijoje žydus, karo belaisvius, komunistus. Štai ką jis parašė: „1941 m. gruodžio 18 d. 2-ojo bataliono vadas mjr. A. Impulevičius parašu patvirtino, kad „ltn. Juozas Krištaponis“, nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. ėjęs kuopos vado pareigas, „tinka būti pakeltas į kapitono laipsnį“.Paprastai laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą. Jei J. Krikštaponis (Krištaponis) spalio–gruodžio mėnesiais būtų sirgęs, gydęsis ligoninėje, buvęs komandiruotėje Lietuvoje ar dėl kitų priežasčių ilgai nėjęs vadovaujančių pareigų (dirbęs atsakingo darbo), nebūtų jokio pagrindo jam suteikti aukštesnį laipsnį.“ Kas trugdė M. Pociui vadovautis kitais teiginiais ir padaryti kitokią išvadą? Jei lietuviai policininkai gavo melagingą įsakymą, kad turi vykti į Baltarusiją išvalyti plotus nuo užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų, o atvykę sužinojo, jog batalionas prieš jo valią integruotas į Vokietijos Reicho 11-ąjį policijos rezervinį batalioną ir juos siunčia šaudyti beginklius žmones, tai ta apgaule pasipiktino 52 bataliono kariai ir dezertyravo. Kaip turėjo elgtis 2-ojo bataliono vadas mjr. A. Impulevičius? Ar dezertyrus priduoti nacių valdžiai, ar juos ginti, nes pats išsiuntė kariauti su raudomuoju maru, o nežudyti civilius, karo belaisvius? Ar ne todėl vadas ir patvirtino savo parašu, jog „tinka būti pakeltas į kapitono laipsnį“, tinka tarnauti Lietuvoje, taip apsaugant nuo nacių persekiojimo?
Manau, kad istoriko išvada dėl kapitono laipsnio suteikimo neteisinga. Tai tik pritempti teiginiai, kad galėtų apkaltinti J. Krikštaponį dalyvavus žydų ir karo belaisvių šaudyme. Manau, kad istorikai M. Pocius taip pat Alfredas Rukšėnas ir dar keletas vadovaujasi 1959 m LKP CK nutarimu, jog tinka tik tokios išvados, vadovaujantis archyvine medžiaga, kurios kompromituoja antisovietinio pasipriešinimo dalyvius.
Regionų administracinis teismas istorikų prašė pagrįsti ne vadovavimo kuopai ar okupacinio režimo įsakymų vykdymo faktą, bet pateikti teisinius įrodymus dėl Juozo Krikštaponio dalyvavimo nusikaltimuose žmogiškumui. Istorikai to nepristatė.
Lietuvoje teisingumą vykdo ne istorikai, žurnalistai, o teismas. Teismas pasisakė, kad nėra teisinių įrodymų, jog J. Krikštaponis yra žydšaudys.
Indrės Makaraitytės kaltinimai straipsnyje „Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?“ apie J. Krikštaponį yra šmeižtas.
Indrė Makaraitytė vadovauja LRT Tyrimų skyriui. Šis skyrius tiria ir analizuoja visuomenei svarbius, rezonansinius įvykius, jų priežastis ir pasekmes. Pagal I. Makaraitytės straipsnius apie Lietuvos didvyrius J. Krikštaponį, Joną Noreiką ir kitus, manome, jog kažkas ją manipuliuoja, kad melagingas žinias skelbtų kaip teisingas. Jei žurnalistė negarbingai elgiasi su tautos didvyrias, tai – pagrindas netikėti žurnalistės mestais G. Paplauskui retorininiais kaltinimais jo ardomąja veikla. Manau, kad ne tiesa yra varomoji pažinimo jėga, bet noras apginti savo draugę Nomedą Marčėnaitę.
Indrė Makaraitytė informaciniame kare, kurį yra paskelbusi Rusija, negina Lietuvos didvyrių, o atvirkščiai – juos šmeižia. Pagal jos nuomonę, mes, lietuviai visuomenininkai, esame žydšaudžių gynėjai. Ar ne tokių išvadų nori Kremlius? Jam reikia tokios nuomonės propaguotojų, kad galėtų ateiti į Lietuvą su ginklu ir denacifikuoti. Priežastis – lietuviai gina ir myli žydšaudžius.
Žurnalistė nesuvokia, kad lietuviai myli tiesą, nepritaria sovietiniams mitams ir melui.
Manome, kad žurnalistė I. Makaraitytė yra grėsmė Lietuvos saugumui, prašome VSD pateikti informaciją apie žalą, kurią jau padarė I. Makaraitytė Lietuvai šmeiždama tautos didvyrius.