Valstybės institucija – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT), kreipimasis
į kurį, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), nėra asmeniui galutinė
teisinės gynybos priemonė, savo sprendimais, kurie šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos ir Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) reikalavimus,
nepaiso KT kartais net to, kad jis yra teisėju savo paties byloje, atima galimybę asmenims dalyvauti
valstybės valdyme:
I.
- I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos
Respublikos Konstituciją, kuri įpareigoja Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – ir Seimas) priimti:
1) Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriuo Seimas privalo nustatyti KT statusą ir jo įgaliojimų
vykdymo tvarką (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis);
2) Lietuvos Respublikos teismų įstatymą (toliau – ir Teismų įstatymas), kuriuo Seimas privalo
nustatyti Teismų sudarymą ir kompetenciją (Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalis).
Tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT ir Teismas veikia pagal savo atskirus, savarankiškus
įstatymus – Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo. Pažymime ir tai, kad KT neturi jokių
instancinių (apeliacija, kasacija) ryšių su Teismu. Visa tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT į
Teismų sistemą neįeina.
„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).
Paminėtina tai, kad jau Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu „šis asmuo
išnaudojo visas teisinės gynybos priemones“, „turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą“, akivaizdžiai
rodo tai, kad KT nėra asmeniui „teisinės gynybos priemonė“ – akivaizdžiai nėra Teism as, kuris
įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.
Nurodytąją Konstitucijos nuostatą detalizuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, kuris jau
tiesiogiai įvardina, kad Konstitucijos nuostata, jog „šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos
priemones“, reiškia tai, kad „yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas“ (65
straipsnio 2 dalis).
Taigi, ši Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad
„Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo
labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.
II. - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (33
straipsnio 1 dalis).
Konstitucinė kiekvieno asmens teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 106
straipsnio 4 dalis) ir yra viena iš teisių, kurias įgyvendindami jie gali dalyvauti valdant savo šalį.
Kiekvieno asmens teisė kreiptis į KT yra ne bet koks asmens kreipimasis į KT, o tik toks, kuris
susijęs su reikalavimais ar siūlymais spręsti Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytus klausimus. KT,
gavęs kreipimąsi, sprendžia, ar norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia tai, kad
kiekvieno asmens kreipimasis į KT yra iš esmės individualus ir tuo pačiu metu kolektyvinis kreipimasis
į KT, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai
1
visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios
galiojantį arba priimti naują teisės aktą.
Pabrėžiame tai, kad Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, teisės sistemose teisė
dalyvauti valdant savo šalį paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į
viešosios valdžios instituciją, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik
pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar
pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą. - Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas kreipimosi teisės įgyvendinimo
tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios kreipimosi teisės esmės, dirbtinai suvaržyti
ar nepagrįstai pasunkinti šios kiekvieno asmens konstitucinės teisės įgyvendinimo.
Konstitucinė kreipimosi teisės samprata suponuoja tai, kad kiekvieno asmens konstitucinė
kreipimosi teisė yra laikoma įgyvendinta tik tada, kai Konstitucinis Teismas apsvarsto pateiktą
kreipimąsi ir priima sprendimą dėl kreipimesi išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar
netenkinimo. - Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų
ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.
Ši konstitucinė piliečių teisė – tai ir viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai taip pat gali
dalyvauti valdant savo šalį.
Pabrėžiame tai, kad, KT jau konstatavo ne tik tai, kad: „Konstitucijoje yra įtvirtinta piliečių teisė
dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis)“, bet ir, būtent tai, kad: „5. Pagal
Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar
pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Ši konstitucinė piliečių teisė – tai ir viena iš teisių, kurias
įgyvendindami piliečiai taip pat gali dalyvauti valdant savo šalį“ (2006 m. sausio 26 d. nutarimas
„DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PETICIJŲ ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 1 DALIES 2 PUNKTO, 10
STRAIPSNIO 4 DALIES IR 16 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“).
Šiuo nutarimu,
„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria: (…) - Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata
„sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog
asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų
komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas
Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra
grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose
įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui , prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
(…)
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.“ - Neturi likti nepastebėta tai, kad Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės
kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su
Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta piliečių kreipimosi teise.
Kiekviena iš šių teisių turi savo, tik jai būdingą turinį.
Tai suponuoja skirtingą šių teisių įgyvendinimo tvarką, taip pat kai kuriuos jų gynimo ypatumus. - Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį kreipimosi teisės įgyvendinimo tvarką nustato
Konstitucinio Teismo įstatymas. Taigi, įstatymų leidėjas turi pareigą kreipimosi santykius
reglamentuoti ne bet kokiu teisės aktu, o – įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi kreipimosi
teisės įgyvendinimo tvarkos elementai, būtent: dėl ko galima kreiptis; formalūs reikalavimai, kuriuos
turi atitikti kreipimasis; kreipimosi padavimo tvarka; sprendimų dėl atsisakymo priimti kreipimąsi
priėmimo ir jų apskundimo tvarka ir kt. - Konstitucinio Teismo įstatymo reikšmingos nuostatos:
a) 22 straipsnis nustato, kad:
„Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą. Nutarimus
Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu.
Šio įstatymo numatytais atvejais baigiamasis Konstitucinio Teismo aktas vadinamas išvada.
2
Konstitucinis Teismas atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima
sprendimus.“
b) 59 straipsnis nustato, kad: „Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir
neskundžiami.“
c) 83 straipsnio 2 dalis nustato, kad: „Konstitucinio Teismo pateikta išvada yra galutinė ir
neskundžiama.“
d) Konstitucinio Teismo įstatyme nuostatų, kad sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami
apskritai nėra. - Tai, kas išdėstyta, reiškia tai, kad KT, įrašydamas sprendime be teisėto pagrindo tokį
teiginį, t. y., kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“,
piktnaudžiauja savo išskirtine padėtimi valstybėje, šiurkščiai pažeidžia viešosios teisės principą
„leidžiama tai, kas leista“, viršija savo įgaliojimus, kuriuos jam suteikia Konstitucija ir Konstitucinio
Teismo įstatymas. - Teismas visada privalo vadovautis įstatymu: „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik
įstatymo“ (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia tai, kad Teismas, gavęs Skundą dėl
sprendimo, privalo patikrinti jo priėmimo teisėtumą ir pagrįstumą. - Konstitucija nustato vienintelį pagrindą, kuriuo KT turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti
bylą, t. y., „jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais“ (106 straipsnio 7 dalis). - KT kompetenciją nustato I.LIETUVIŲ TAUTOS Lietuvos valstybės piliečių valia
priimta ir paskelbta Lietuvos Respublikos Konstitucija: „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar
įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės
aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“ (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). - Tai, kas išdėstyta, reiškia tai, kad konstitucinė kiekvieno asmens kreipimosi teisės
(Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis) samprata suponuoja tai, kad konstitucinė asmens kreipimosi,
grindžiamo teisiniais motyvais, teisė yra laikoma įgyvendinta tik tada, kai KT apsvarsto pateiktą
asmens kreipimąsi ir, išsprendęs bylą iš esmės, priima nutarimą (Konstitucijos 106 straipsnio 4 ir 7
dalys ir Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis) dėl asmens kreipimesi išdėstytų
reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo
kompetencijai (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis ir 105 straipsnis). Tokį nutarimą KT skelbia
Lietuvos Respublikos vardu. Tik tokie nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107
straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis bei 59 straipsnis), o
sprendimus (Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis) priima tik „atskirais klausimais, dėl
kurių byla neišsprendžiama iš esmės“.
Tai reiškia tai, kad, pagal Konstituciją, KT turi teisę savarankiškai spręsti, kokie asmens
kreipimesi iškelti reikalavimai (siūlymai) yra tenkintini, o kokie – netenkintini, bet, pabrėžiame tai, kad
tik šiuos iškeltus reikalavimus (siūlymus) išnagrinėjęs ir išvadą išdėstęs nutarime, kurį skelbia Lietuvos
Respublikos vardu.
Taigi, kol KT nepriėmė tokio nutarimo, reiškia tai, kad kiekvieno asmens, kurio kreipimasis
grindžiamas teisiniais motyvais, konstitucinė teisė nėra įgyvendinta. Būtent nutarimu (ne sprendimu)
KT ir nutaria dėl ne tik pareiškėjams, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbių klausimų. Taip pat ir
Seimo pozicija dėl nutarimų yra, būtent tokia, pvz., „Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako
nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu: (,,,) 3) prašyme nurodyto teisės akto
atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas
Konstitucinio Teismo nutarimas“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėjai, pateikę kreipimąsi, kuris grindžiamas teisiniais motyvais, siekia gauti šios
valstybės institucijos, t. y. KT, Konstitucijos nuostatomis pagrįstą nutarimą dėl kreipimesi išdėstytų
reikalavimų (siūlymų). Tokiu būdu Pareiškėjai reiškia savo mintis ir skleidžia idėjas, siekia dalyvauti ir
dalyvauja valstybės valdyme.
Tai reiškia tai, kad, kai KT atsisako priimti tokį nutarimą, ši valstybės institucija trukdo
asmenims skleisti idėjas, pažeidžia Pareiškėjų teises į minties laisvę, į saviraiškos laisvę, į laisvę
turėti savo nuomonę, į laisvę skleisti idėjas – apskritai trukdo asmenims dalyvauti valstybės valdyme. - Kai KT priima eilinį sprendimą „DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ NR. xxxx“,
kuriuo dėl kreipimosi, kuris grindžiamas teisiniais motyvais, iš esmės neteisėtai ir nepagrįstai
nusprendžia: „Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo (-ų) (…) prašymą Nr. xxxx“ ir jame įrašo visiškai
nepagrįstą teiginį, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“,
reiškia tik tai, kad KT šiurkščiai pažeidžia Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą.
3 - Tokių „sprendimų“, t. y. vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3
dalimi, KT jau „prigamino“ 1000-čius ir pabrėžiame tai, kad „tebegamina“. Štai vėliausias, kurį
radome, kai žiūrėjome KT oficialiajame tinklalapyje, buvo KT 2026 m. balandžio 7 d. sprendimas
„DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ NR. 1A-18/2026“ Nr. KT26-A-S23/2026, kuriuo,
„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3,
4 dalimis, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-18/2026.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“
14.1. Pabrėžiame tai, kad nė viena šiame „sprendime“ nurodytoji Konstitucinio Teismo
įstatymo norma nesuteikia teisės „sprendime“ nurodyti, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas
yra galutinis ir neskundžiamas.“
14.2. Pabrėžiame ir tai, kad KT, priimdamas „sprendimą“, vadovavosi, būtent Konstitucinio
Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad: „Konstitucinis Teismas atskirais
klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus“, bet nei Konstitucija ir nei
Konstitucinio Teismo įstatymu nepagrindė „sprendimo“ rezoliucinės dalies teiginio, kad: „Šis
Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“ - Tai, kas išdėstyta, reiškia tai, kad KT tik pats, tik savo iniciatyva ir be jokio teisinio
pagrindo parašė „sprendime“, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir
neskundžiamas“, nes Konstitucinio Teismo įstatymas, kuriuo KT vadovaujasi, jam tokios teisės
nesuteikia. - KT dėl visų asmens kreipimesi išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo
privalo priimti motyvuotą nutarimą, kuris atitiktų Konstitucijos 106 straipsnio 4 ir 7 dalių, 102, 105
ir kitų Konstitucijos straipsnių bei konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucinio Teismo
įstatymo reikalavimus. - Konstitucinio Teismo įstatymas nedraudžia, bet tiesiogiai nenustato dėl sprendimų
„atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės” (Konstitucinio Teismo įstatymo 22
straipsnio 3 dalis), apskundimo tvarkos ir termino ir nenustato, kad sprendimai yra galutiniai ir
neskundžiamai. Tai reiškia tai, kad teisinis reguliavimas turi akivaizdų trūkumą – yra teisės spraga.
Tai tapo labai aktualiu klausimu, kai kiekvienas asmuo įgavo teisę kreiptis į KT.
Dėl tokio teisinio reguliavimo trūkumo KT ir gali sau leisti sprendime be jokio teisinio
pagrindo parašyti, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“
Tai, kas išdėstyta, reiškia tai, kad KT, įrašydamas sprendimuose tokį teiginį be teisėto
pagrindo, piktnaudžiauja savo išskirtine padėtimi valstybėje, šiurkščiai pažeidžia viešosios teisės
principą „leidžiama tai, kas leista“, viršija savo įgaliojimus, kuriuos jam suteikia Konstitucija ir
Konstitucinio Teismo įstatymas. - Tai, kas išdėstyta, reiškia tai, kad Konstitucinio Teismo įstatyme turi būti nustatyti
sprendimo apskundimo Teismui terminas ir tvarka arba jame aiškiai įtvirtinta tai, kad ir sprendimas
yra galutinis ir neskundžiamas, kas akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo
įstatymui (apie tai žr.: ir žemiau tekste). - Teisė kreiptis į Teismą yra fundamentali asmens teisė, kurios jokia valstybės institucija
apskritai niekas neturi jokios teisės apriboti ar paneigti. - Manome, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas dėl to, kad jis
nedraudžia, bet tiesiogiai nenustato ir tiek, kiek jis tiesiogiai nenustato sprendimo apskundimo
Teismui termino ir tvarkos,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 30
straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 ir 3 dalims,
111 straipsniui, 106 straipsnio 4 ir 7 dalims, 102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 105 straipsniui, 3
straipsnio 2 daliai, 5 straipsniui, teisingumo, teisės viršenybės, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir
teisinės valstybės principams. - Jeigu Seimo Peticijų komisijos pateiktieji Mūsų argumentai neįtikintų, tai objektyviam,
išsamiam, visapusiškam, greitam šio klausimo išnagrinėjimui bei teisėto ir pagrįsto sprendimo dėl
jo priėmimui, vadovaudamiesi Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalimi, 4, 5, 6 straipsniais, 7 straipsnio 1
dalimi, 8, 33 straipsniais, paskelbkite viešą konkursą visai Tautai surasti Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatyme straipsnį, kuris suteikia teisę sprendimuose įrašyti teiginį, kad: „Šis
Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“
4 - Tokie „sprendimai“, pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį ir kitus jos straipsnius, negali
likti galioti, o galiojantis teisinis reguliavimas negali sudaryti tam kliūtis.
Lietuvoje visi asmenys turi turėti tikras teises pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos
priemone. Pabrėžiame tai, kad dėl to, jog asmuo turėtų teisę kreiptis į Teismą, Lietuvoje užtenka to,
kad asmuo mano, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos.
Dėl to, kad nebūtų dirbtinių kliūčių asmeniui įgyvendinti savo teises reikšti savo mintis,
skleisti idėjas ir dalyvauti valstybės valdyme,
siūlome:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme tiesiogiai nustatyti sprendimo apskundimo
Teismui terminą ir tvarką. - Pabrėžiame tai, kad Teismas, tirdamas „sprendimo“ priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo
klausimą, gali įvertinti tik tai, ar asmens kreipimasis į KT yra pagrįstas teisiniais argumentais, o – ne tai,
ar jo kreipimesi išdėstyti reikalavimai (siūlymai) tikrai būtų patenkinti, jei jo šis kreipimasis būtų buvęs
KT priimtas ir nagrinėjamas.
III. - Yra ir tokių KT „sprendimų“, kurie ne tik visiškai neatitinka nei Konstitucijos ir nei
Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimų, bet ir neatitinka teisinės valstybės principo bei nesuvokiami
sveiku protu. Pvz., 2024 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. KT43-A-S36/2024, kuriuo,
„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4
dalimis, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 28 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2 dalimi, 69
straipsnio 1 dalies 1, 3, 6 punktais, 2 dalimi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia: - Atsisakyti nagrinėti pareiškėjų [duomenys neskelbiami] ir [duomenys neskelbiami]
prašymą Nr. 1A-18/2024. - Paskirti pareiškėjams [duomenys neskelbiami] (asmens kodas [duomenys neskelbiami])
ir [duomenys neskelbiami] (asmens kodas [duomenys neskelbiami]) 300 Eur (trijų šimtų eurų)
dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kuri per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų
laikotarpį, skaičiuojamą nuo šio Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo dienos, turi būti
sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 6805).
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“ - Pažymime tai, kad KT ir šiame „sprendime“ įrašė visiškai Konstitucinio Teismo
įstatymu nepagrįstą teiginį, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir
neskundžiamas.“ - Juo labiau KT neturėjo teisinio pagrindo tokį teiginį užrašyti dėl dviejų(2) ne teismo ir
rašytinio proceso tvarka priimtų, savo esme (skiriasi priėmimo pagrindai, tikslai, įvykdymo
užtikrinimas ir kt.) visiškai skirtingų sprendimų:
1) Atsisakyti nagrinėti Pareiškėjų Prašymą patikrinti įstatymų atitiktį Konstitucijai, kuris yra
grindžiamas teisiniais motyvais,
ir
2) Paskirti Pareiškėjams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. - KT tik pats, tik savo iniciatyva ir be jokio teisinio pagrindo parašė „sprendime,“ kad:
„Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“, nes Konstitucinio Teismo
įstatymas, kuriuo KT vadovaujasi, jam tokios teisės nesuteikia.
Šiuo konkrečiu atveju KT priėmė „sprendimą“, kaip jame nurodo, kad:
:„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4
dalimis, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 28 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2 dalimi, 69
straipsnio 1 dalies 1, 3, 6 punktais, 2 dalimi“.
Pabrėžiame tai, kad nė viena nurodytoji Konstitucinio Teismo įstatymo norma nesuteikia
teisės „sprendime“ nurodyti, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“ - Pabrėžiame ir tai, kad KT, priimdamas šį „sprendimą“, vadovavosi, būtent Konstitucinio
Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad: „Konstitucinis Teismas atskirais
klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus“, bet nei Konstitucija ir nei
Konstitucinio Teismo įstatymu nepagrindė „sprendimo“ rezoliucinės dalies teiginio, kad: „Šis
Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“
5 - Tokiu „sprendimu“ asmenims padaryta reali, didelė turtinė ir neturtinė žala. Jeigu tokia
ydinga praktika nebus užkardyta, tai tokiais „sprendimais“ KT asmenims ir toliau darys realią,
didelę turtinę ir neturtinę žalą.
Pabrėžiame tai, kad asmenims paskiriama tikra bauda, jiems nedalyvaujant ir apie tai jiems
nieko nežinant – nesuteikiama jokia jiems galimybė pasiaiškinti, nors, pvz., jų kaltė ir nebuvo
įrodyta pagal įstatymą, bet jie neturi tikros teises pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone
Lietuvoje. - Teisinėje valstybėje Įstatymas ir Teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališkų ar
neteisėtų veiksmų, bet Lietuvoje net nenumatyta galimybė asmeniui, kuriam paskirta tokia bauda,
prašyti valstybės instituciją, paskyrusią baudą, ją panaikinti ar sumažinti arba ginčyti jos paskyrimo
teisėtumą ir pagrįstumą Teisme. Įstatymai apskritai nenustato paskirtosios baudos apskundimo
tvarkos ir termino.
Pabrėžiame tai, kad Konstitucinio Teismo įstatymas nenustato, kad sprendimai yra galutiniai
ir neskundžiami, bet Teismas, vadovaudamasis tuo, kad Konstitucinio Teismo įstatymas nenustato
paskirtosios baudos apskundimo tvarkos ir termino, atsisako ginti ir net nė nebando ginti asmenų
teisėtų interesų ir teisių. Valstybės institucijos demonstruoja asmeniui savo jėgą, skirdamos baudas
jam – tokiu būdu persekiodamos ir baugindamos jį, o Teismas net apskritai atsisako nagrinėti
asmens Skundą. Taigi, kas gali paneigti tai, kad bet kuriam, kurio pareigybės pavadinime yra žodis
„teisėjas“, yra geras „teisėjas“ tik tas „teisėjas“, kuris gina „teisėją“, bet – ne Žmogų ?
Tai reiškia tai, kad asmuo teisinėmis priemonėmis neturi jokios galimybės pasiekti
teisingumą Lietuvoje. Tokiu būdu griaunamas ir pasitikėjimas apskritai valstybe. Tai reiškia tai, kad
Lietuva dar nėra teisinė valstybė. - Dabar galiojantis teisinis reguliavimas, t. y. pagal Konstituciją, Konstitucinio Teismo
įstatymą bei KT jurisprudenciją, kiekvienas asmuo Lietuvoje baudos paskyrimą dėl
piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis turi teisę ginčyti Teisme – priešingas atvejis teisinėje
valstybėje net neįsivaizduojamas.
„Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti
remdamasis Konstitucija.“ (Konstitucijos 6 straipsnis).
„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1
dalis).
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra tiesiogiai nustatyta teisė asmeniui, kurio
konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, kreiptis į Teismą.
Asmens teisė kreiptis į Teismą yra garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio
1 dalyje. Taip pat asmens teisė, kai jo teisės ir laisvės, nustatytos Konstitucijoje ir Konvencijoje, yra
pažeistos, pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kreipdamasis į valstybės instituciją,
yra garantuojama Konstitucijos ir Konvencijos 13 straipsnyje. - Neturi likti nepastebėta ir tai, kad Konvencijos signatarių, Europos Tarybos narių,
vyriausybės, susitarė bendromis pastangomis užtikrinti tam tikras Visuotinėje žmogaus teisių
deklaracijoje (toliau – ir Deklaracija) paskelbtas teises (Konvencijos preambulė).
Konstitucija, Deklaracija ir Konvencija Žmogui garantuoja: skleisti idėjas (Konstitucijos 25
straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, Deklaracijos 19 straipsnis, Konvencijos 10 straipsnio 1 dalis), minties
laisvę (Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalis, Deklaracijos 18 straipsnis, Konvencijos 9 straipsnio 1
dalis), turėti savo pažiūras (Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 22 straipsnio 4 dalis, 29
straipsnis, 31 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, Deklaracijos 2, 7, 10, 11 bei 12 straipsniai, Konvencijos 6
straipsnio 2 ir 3 dalys, 3 ir 14 straipsniai), teisę asmenims kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų
darbą, apskųsti jų sprendimus, kreiptis į teismą, dalyvauti valstybės valdyme (Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 1 ir 2 dalys, 25 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 26 straipsnio 1 dalis, 106
straipsnio 4 dalis, 109 straipsnio 1 dalis ir kitos nuostatos, Deklaracijos 8 straipsnis, 21 straipsnio 1
dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), orumą (Konstitucijos 18 straipsnis, 21 straipsnio 1, 2 ir 3
dalys, 22 straipsnio 4 dalis, Deklaracijos 5 straipsnis, Konvencijos 3 ir 14 straipsniai). - Taip pat ir KT savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta
ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo
būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves
Teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d.,
2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).
6
KT 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad: „tokia teisinė situacija, kai kuri nors
asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad
ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja.“ - Kaip šios Peticijos 1-e punkte akivaizdžiai įrodyta, Lietuvoje a smeniui, pagal
Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas, o K T į Teismų sistemą Lietuvoje
apskritai neįeina. - Lietuvos vidaus teisė aiškiai nedraudžia kreiptis į Teismą dėl reikalavimų, susijusių su
tokia situacija, kaip aukščiau nurodytoji, t. y., kai KT paskyrė asmenims baudą už piktnaudžiavimą
procesinėmis teisėmis tik rašytinio proceso tvarka ir šiems asmenims nieko nežinant – net asmenys
neturėjo jokios galimybės pasiaiškinti.
Asmenys gali remtis savo teise, kuri yra įtvirtinta Lietuvos vidaus teisėje, į teisingą
procedūrą, nagrinėjant klausimus dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo ar
neskyrimo, įskaitant teisę būti apsaugotam nuo savavališko ir diskriminacinio skundo dėl šios teisės
atmetimo, kuri yra taip pat įtvirtinta Lietuvos vidaus teisėje. - Pažymime tai, kad iš bendrosios kompetencijos ir administracinių Teismų darbo
praktikos akivaizdžiai matome ir tai, kad Teismo priimtojo sprendimo (nutarties) rezoliucinės
dalies atskirosios dalys gali būti skirtingai skundžiamos.
Tokia praktika turi būti taikoma ir KT. - Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Teisė kreiptis į teismą turi
būti „praktiškai panaudojama ir veiksminga“, o ne „teorinė ar iliuzinė“ (šiuo klausimu žr. Bellet
prieš Prancūziją, 1995 m. gruodžio 4 d., § 36, A serija, Nr. 333-B). Ši pastaba ypač teisinga
sprendžiant dėl 6 straipsnyje numatytų garantijų, atsižvelgiant į tai, kokią svarbią vietą
demokratinėje visuomenėje užima teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (žr. Lichtenšteino kunigaikštis
Hansas Adamas II prieš Vokietiją [DK], Nr. 42527/98, § 45, ECHR 2001-VIII; Lupeni graikų
apeigų katalikų parapija ir kiti prieš Rumuniją [DK], Nr. 76943/11, § 86, 2016 m. lapkričio 29 d.,
ir Zubac, minėta pirmiau, § 77). - Pabrėžiame tai, kad Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas apskritai nesuteikia teisės
sprendime užrašyti teiginį, kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“. - Konstitucinio Teismo į statyme turi būti nustatyta paskirtosios baudos apskundimo
tvarka ir terminas arba įtvirtinta, kad ir sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. - Teisinėje valstybėje negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, kai asmeniui
padaryta reali, didelė turtinė ir neturtinė žala, asmuo net neturi jokios teisės pasiaiškinti ir
išsiaiškinti, kas, kokiu pagrindu, kodėl, kaip ir pan. - Pabrėžiame tai, kad Teismas privalo paisyti to, kad šiuo metu Konstitucinio Teismo
į
statyme nėra įtvirtinta, kad sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Pabrėžiame ir tai, kad dėl to, kad asmuo turėtų teisę kreiptis į Teismą, Lietuvoje užtenka to,
kad asmuo mano, kad jo teisės ar laisvės pažeistos.
Taigi, jeigu asmuo mano, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, jau ir turi teisę kreiptis į
teismą.
Taigi, pagrindas asmeniui kreiptis į teismą, yra manymas, kad jo teisės ar laisvės yra
pažeistos. - Visa tai reiškia tai, kad Teismo pareiga yra ir ginti asmenį nuo valstybės bei valstybės
institucijų.
Tik Teismas Lietuvoje nagrinėja ir sprendžia klausimus dėl konkretaus asmens teisių ar
laisvių pažeidimo, bet Teismas, vadovaudamasis tuo, kad Konstitucinio Teismo į statymas tiesiogiai
nenustato paskirtosios baudos apskundimo tvarkos ir termino, atsisako ginti ir net nė nebando ginti
asmenų.
Tai akivaizdžiai rodo tai, kad pažeidžiama asmens teisė kreiptis į Teismą ir kad pažeidžiama
asmens teisė, kai jo teisės ir laisvės, nustatytos Konstitucijoje ir Konvencijoje, yra pažeistos,
pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, bei kad taip
pat tuo yra pažeidžiamos ir kitos asmens teisės, garantuojamos Konstitucijos, Konvencijos bei
Deklaracijos aukščiau paminėtųjų nuostatų. - Taip pat matome ir tai, kaf KT, priimdamas „sprendimą“, buvo teisėju savo paties byloje.
Baudą KT paskyrė byloje, kurioje pats KT buvo teisėju savo paties byloje (teisėjai yra
teisėjais „savo paties byloje“), nes šioje byloje KT nagrinėjo Pareiškėjų Prašymą ir dėl
7
Konstitucinio Teismo įstatymo, kuris nustato Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo
tvarką, atitikties Konstitucijai. - Visa tai reiškia tai, kad KT, kai tik tokiu „sprendimu“ atsisakė nagrinėti Pareiškėjų
teisinius argumentus ir „sprendime“ įrašė visiškai Konstitucinio Teismo įstatymu nepagrįstą teiginį,
kad: „Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“, šiurkščiai pažeidė
asmens konstitucines teises ir apskritai atėmė teisę asmenims dalyvauti valstybės valdyme. - Taip pat dėl to, kas aukščiau išdėstyta, teiginys, kad: „ Šis Konstitucinio Teismo
sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas “, negali būti taikomas tiesiogiai vienodai abiem visiškai
skirtingiems „sprendimo“ rezoliucinės dalies punktams. - Konstitucinio Teismo įstatymas nedraudžia, bet tiesiogiai nenustato dėl paskirtosios
baudos ir apskritai dėl sprendimų „atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės”
(Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis), apskundimo tvarkos ir termino ir nenustato,
kad yra galutiniai ir neskundžiamai. Tai reiškia tai, kad teisinis reguliavimas turi akivaizdų trūkumą– yra teisės spraga.
Tai tapo labai aktualiu klausimu, kai kiekvienas asmuo įgavo teisę kreiptis į KT.
Dėl tokio teisinio reguliavimo trūkumo KT ir gali sau leisti dėl paskirtosios baudos bei
apskritai dėl sprendimų be jokio teisinio pagrindo parašyti, kad: „Šis Konstitucinio Teismo
sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“
leidžiama tai, kas leista“.
Viešosios teisės normos ir principai reglamentuoja viešąjį administravimą ir viešosios
valdžios subjektų statusą. Tai reiškia tai, kad KT šiurkščiai pažeidžia viešosios teisės principą
„
Tai reiškia tai, kad tokiu būdu tik savavališkai, diskriminuodamas asmenis,
piktnaudžiaudamas savo išskirtine padėtimi valstybėje, šiurkščiai pažeisdamas viešosios teisės
principą „leidžiama tai, kas leista“, KT visiškai neteisėtai ir nepagrįstai uždėjo bendrą dviem(2)
visiškai skirtingiems sprendimams draudimą skųsti teismui, bet šio draudimo visiškai nepagrindė
nei Konstitucijos ir nei Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatomis.
Visa tai reiškia tai, kad priimtajame „sprendime“ toks teiginys turi būti visiškai išbrauktas. - Pabrėžiame tai, kad subjektas, kuris skyrė asmenims baudą, nurodytaisiais veiksmais, t.
y., viršydamas savo įgaliojimus (įrašė „sprendime“ be teisinio pagrindo teiginį, jog: „Šis
Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“), pažeisdamas Konstitucijos ir
Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas (priėmė tik „sprendimą“, kai privalėjo priimti nutarimą),
bei kitais, ir pasinaudodamas, būtent paminėtąja teisinio reguliavimo spraga, siekia:
1) nukreipti visuomenės dėmesį nuo savo tokių „sprendimų“, kurie visiškai neatitinka nei
Konstitucijos, nei Konstitucinio Teismo įstatymo, nei dažniausiai ir faktinių bylos aplinkybių,
2) kad Pareiškėjai neturėtų teisės ir realios galimybės pasinaudoti teise į teisingą procedūrą,
nagrinėjant klausimus dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo
3) ir teise pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamiesi į valstybės
instituciją,
4) kad Lietuvos teismai tuo pasinaudotų ir apskritai atsisakytų nagrinėti tuos pažeidimus
tokiu būdu apskritai neleisdami Pareiškėjams pasinaudoti teise į teisingą Teismą. - Kas gali paneigti tai, kad Lietuvos Teismai naudojosi, naudojasi ir toliau naudosis tokia
ydinga teisine padėtimi ir neatstatė, neatstato bei neatstatys asmens teisės į teisingą procedūrą
baudos skyrimo metu, kuri yra įtvirtinta Lietuvos teisėje ?
Tokiu būdu sudaromos prielaidos Teismui neištirti visų bylos aplinkybių ir neįvertinti visų
Pareiškėjų argumentų, kuriuos gali priimti arba atmesti, bet visais atvejais privalo nurodyti
motyvus. - Visa tai, rodo ir tai, kad, nors ir Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis tiesiogiai draudžia
persekioti asmenis už kritiką, bet KT, visiškai nepaisydamas Konstitucijos nuostatų, jeigu tik kas
nors jam nepatiko, tai iš karto naudojasi savo išskirtine padėtimi valstybėje ir demonstruoja savo
jėgą, baugina Pareiškėjus, skirdamas baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis be jokio
tyrimo, net neišklausęs antrosios pusės nuomonės. KT be jokio tyrimo, tiesiog iš visiškai
nebaudžiamosios jėgos pozicijos skyrė baudą Pareiškėjams ir tuo ne tik kliudo ginti pažeistas
asmens konstitucines teises ir laisves, bet ir siekia tokiomis bauginimo priemonėmis pakenkti ir
Pareiškėjų vykdomai su viešojo intereso tenkinimu ir gynimu susijusiai veiklai bei atgrasyti juos
nuo šios veiklos.
8 - Pats baudos skyrimo faktas jau, o juo labiau baudos skyrimas be galimybės pasiaiškinti
žemina Žmonių orumą ir yra iš esmės diskriminacija dėl pažiūrų.
KT, skirdamas baudą, baudžia ir baugina Pareiškėjus, persekioja juos už kritiką, žemina jų
orumą, diskriminuoja juos, varžo minties laisvę, kliudo skleisti idėjas – apskritai kliudo dalyvauti
valstybės valdyme. - Asmenų bandymas pasiekti, kad Lietuvos Teismai atliktų teisminę peržiūrą ir
veiksmingai įvertintų bet kokias klaidas, kurios padarytos baudos skyrimo procedūros metu,
sužlunga dėl tokio teisinio reguliavimo trūkumo.
Atsižvelgdami į pirmiau minėtus veiksnius, darome išvadą, kad asmens bandymai pasiekti,
kad Lietuvos Teismai atliktų teisminę peržiūrą ir veiksmingai įvertintų bet kokias klaidas, kurios
padarytos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo procedūros metu, įskaitant
teisę būti apsaugotam nuo savavališko ir diskriminacinio skundo dėl šios teisės atmetimo, sužlunga
Lietuvos Teismams nesugebėjus užtikrinti veiksmingos teisinės gynybos priemonės, tinkamos
asmens Skundui išnagrinėti iš esmės. Tokiu būdu asmens Skundas lieka ne tik neišnagrinėtas, bet ir
apskritai nenagrinėtas. Tokiu būdu yra pažeidžiama asmens teisė kreiptis į Teismą, garantuojama
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Tai reiškia tai, kad KT, įrašydamas sprendimuose tokį teiginį be teisėto pagrindo,
piktnaudžiauja savo išskirtine padėtimi valstybėje, šiurkščiai pažeidžia viešosios teisės principą
„leidžiama tai, kas leista“, viršija savo įgaliojimus, kuriuos jam suteikia Konstitucija ir Konstitucinio
Teismo įstatymas. - Teisinės Valstybės Konstitucinio Teismo įstatyme turi būti nustatyta KT sprendimų
(Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis) apskundimo tvarka ir terminas.
Tai, kad Konstitucinio Teismo įstatymas tiesiogiai nenustato ir tiek, kiek jis tiesiogiai
nenustato ne teismo tvarka paskirtosios baudos apskundimo tvarkos ir termino, paneigia asmens
konstitucinę teisę kreiptis į Teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) ir konstitucinę teisę apskųsti
valdžios institucijų ar pareigūnų sprendimus (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis) bei suvaržo
konstitucinės kiekvieno asmens teisės kreiptis į KT įgyvendinimą (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad tai, jog pagal Konstitucinio Teismo
įstatymo nuostatas, Pareiškėjai negali tokio „sprendimo“ apskųsti Teismui, akivaizdžiai prieštarauja
Konstitucijos 6 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 daliai, 29
straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 ir 7 dalims bei kitiems straipsniams. - Manome, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas dėl to, kad jis tiesiogiai
nenustato ir tiek, kiek jis tiesiogiai nenustato ne teismo tvarka paskirtosios baudos už piktnaudžiavimą
procesinėmis teisėmis apskundimo tvarkos ir termino,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 22
straipsnio 4 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio
1 ir 3 dalims, 111 straipsniui, 106 straipsnio 4 ir 7 dalims, 102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 105 straipsniui, 3
straipsnio 2 daliai, 5 straipsniui, teisingumo, teisės viršenybės, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir
teisinės valstybės principams. - Manome, kad ir pats teisėjas, kuris nagrinėja individualiąją bylą, privalo pamatyti, kad
yra pagrindas manyti, kad Konstitucinio Teismo įstatymas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje
byloje, prieštarauja Konstitucijai. Taip pat ir bylos proceso dalyviai turi teisę pateikti dėl to Teismui
teisinius argumentus, kuriuos Teismas gali priimti arba atmesti, bet visais atvejais privalo nurodyti
motyvus.
Jeigu Teismas, kuris nagrinėja individualiąją bylą, suabejoja tuo, kad vadovaujantis
Konstitucija galima ginčyti ne Teismo tvarka paskirtosios baudos teisėtumą ir pagrįstumą, tai tokiu
atveju Teismas privalo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į KT (Konstitucijos 110
straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalys,
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalis ir kt.).
Taigi, Teismas privalo savo inixiatyva ar bylos proceso dalyvių prašymu kreiptis į KT, bet
dažniausiai bijo, nes suveikia vidinis cenzorius, kuris pataria tiesiog vadovautis principu, kaip
liaudis sako, kad „varnas varnui akies nekerta“, ir nesikreipia, tokiu būdu sudarydami sąlyhas
įsiteisėti tokiems ydingiems „sprendimams“. - Neturi likti nepastebėta tai, kad tai, jog Konstitucinio Teismo įstatymas tiesiogiai
nenustato ne teismo tvarka paskirtosios baudos apskundimo tvarkos ir termino, yra pagrindas
kreiptis ne tik į KT, bet – ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nes net tik nėra įtvirtinta ir
9
neužtikrinama asmeniui teisė į teisingą Teismą – apskritai nėra įtvirtinta teisė į Teismą (Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). - Tokie „sprendimai“, kuriais KT paskyrė asmenims realią baudą už piktnaudžiavimą
procesinėmis teisėmis, nors jų kaltė ir nebuvo įrodyta pagal Įstatymą, pagal Konstitucijos 7
straipsnio 1 dalį ir kitas jos nuostatas, negali likti galioti, o galiojantis teisinis reguliavimas negali
sudaryti tam kliūtis.
Jau tai, kaip šios Peticijos 1-e punkte akivaizdžiai įrodyta, Konstitucijos 106 straipsnio 4
dalies nuostata akivaizdžiai patvirtina tai, kad subjektas, paskyręs asmenims baudą (KT), pagal
Konstituciją, asmenims teisių ir teisėtų interesų, pažeistų konstitucinių teisių ar laisvių gynimo
požiūriu nėra ir niekada nebuvo Teismu, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada
nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.
Taigi, vien tai, kad valstybės institucijos pavadinime yra vartojama sąvoka „Teismas“, jokiu
būdu nereiškia, kad ši valstybės institucija yra Teismas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje (Žr.: ir
žemiau tekste). - Lietuvoje visi asmenys turi turėti tikras (realias) teises pasinaudoti veiksminga teisinės
gynybos priemone. Pabrėžiame tai, kad dėl to, jog asmuo turėtų teisę kreiptis į Teismą, Lietuvoje
užtenka to, kad pats asmuo mano, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos.
Subjektas, paskyręs baudą asmenims, pagal Konstituciją, nėra asmeniui Teismas, t. y.
asmens galutinė teisinės gynybos priemonė.
Teisinėje valstybėje turi būti ir yra neįmanomas dalykas, kad be įstatyminio pagrindo baudos
paskyrimas ne Teismo ar Teismo tvarka būtų neskundžiamas ir užkirstų kelią teisinėmis
priemonėmis Pareiškėjams pasiekti teisingumą valstybėje. - Teisė kreiptis į Teismą yra fundamentali asmens teisė, kurios jokia valstybės institucija
apskritai niekas neturi jokios teisės apriboti ar paneigti. Tai, kad Konstitucinio Teismo įstatymas
tiesiogiai nenustato ir tiek, kiek jis tiesiogiai nenustato ne teismo tvarka paskirtosios baudos
apskundimo tvarkos ir termino, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio
Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimui.
Konstitucinio Teismo įstatymo 40 straipsnis, pagal kurį ne teismo tvarka skyrė baudą
Pareiškėjams, bei visas šis įstatymas nenustato ne teismo tvarka paskirosios baudos apskundimo
tvarkos ir termino, bet teisę pateikti skundą Teismui suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija:
aukščiau paminėtieji 6 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 2 dalis, 29
straipsnio 1 dalis ir kt., taip pat – ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai teisės aktai.
Teisinėje valstybėje nėra ir negali būti specialiųjų teisės normų, kurios draustų asmenims
patikrinti Teisme baudos ne teismo tvarka paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Todėl dėl tokio „sprendimo“ 2-o punkto, t. y. dėl baudos ne teismo tvarka paskyrimo
teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo, Teismas privalo taikyti Konstituciją ir įstatymo ar teisės
analogiją arba kreiptis į Konstitucinį Teismą. - KT jokio kreipimosi į Teismą asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos,
niekada nenagrinėjo ir nenagrinės. KT tik abstrakčiai tikrina vieno teksto atitiktį kitam tekstui, bet
tokiu būdu, t. y. be pagrindimo įstatymu, „sprendime“, nurodydamas, kad „sprendimas“ „yra
galutinis ir neskundžiamas“, sudaro dirbtinę kliūtį Teismui pačiam taikyti aukščiausiosios galios
valstybėje įstatymą – Konstituciją, kuri „yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo
teises gali ginti remdamasis Konstitucija“ (6 straipsnis).
59.1. Asmenys turėjo ir turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad jų Skundas dėl baudos už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis panaikinimo bus tinkamai apsvarstytas, skaidriai,
objektyviai ir nesavavališkai įvertintas Teisme, bet nebuvo ir nėra veiksmingos būdo, kuriuo KT
įgyvendino diskreciją, priežiūros ir tai nulėmė, kad asmenims buvo, skiriama ir bus skiriama tokia
bauda.
59.2. Baudos paskyrimas asmeniui nėra abstraktus politinis pareiškimas. Tai individualus
sprendimas, asmeniui sukeliantis ne tik konkrečias turtines pasekmes – turtinius nuostolius, bet ir
sukeliantis asmeniui konkrečias neigiamas, su reputacija, garbe ir viešuoju statusu susijusias,
pasekmes. Pagal konstitucinę doktriną tokie sprendimai reikalauja ypatingo skaidrumo ir
pagrįstumo.
59.3. Bendru atveju diskrecija (veiksmų laisvė, nuožiūra) reiškia pasirinkimo laivę tarp
teisėtų alternatyvų, bet ji nereiškia teisės veikti be teisinio ir faktinio pagrindo.
10
Atsiriboti tik abstrakčia nuoroda į KT diskreciją Konstitucija draudžia, nes veiksmų laisvė
nėra teisinė tuštuma ar imunitetas nuo teisminės kontrolės. Gal „sprendimas“ buvo priimtas be
jokios patikrinamos faktinės medžiagos ? Tai jau peržengtų visas veiksmų laisvės ribas ir pavojingai
priartėtų prie savivalės.
59.4. Taigi, konstitucinė KT diskrecija nėra absoliuti.
KT nėra aukščiau Konstitucijos ir Teismo.
Veiksmų laivė, kuria buvo pasinaudota priimant „sprendimą“ turi būti pripažinta
prieštaraujančia Konstitucijai, nes ji buvo panaudota be konstitucinio pagrįstumo.
Toks „sprendimas“ be Teismo sprendimo, nustatytų faktų ir procedūros, o pasekmės
asmeniui – reputacinės ir stigmatizuojančios.
Pagal konstitucinę ir Europos žmogaus teisių doktriną, kuo labiau sprendimas varžo asmens
teises ar reputaciją, tuo griežtesnė tiri būti jo teisminė kontrolė, tačiau konkrečiu atveju to
pasigendama.
59.5. Ar toliau KT slėptis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos nebebus galima ?
59.6. Pareiškėjų pateikiamas Seimo Peticijų komisijai siūlymas peržengia dėl vieno KT
„sprendimo“ priėmimo ribas. Sprendžiamas fundamentalus klausimas, ar KT veiksmai Lietuvoje
yra teisiškai kontroliuojami, ar jie jau virto ar gali virsti nepatikrinama valdžios zona ?
59.7. Diskrecija KT neatleidžia nuo pareigos pagrįsti „sprendimą“ Konstitucijos ir
Konstitucinio Teismo įstatymo normomis.
59.8. Teisinės valstybės kelias – skaidrumo ir teisės kelias.
59.9. Klausimo nagrinėjimo baigtis Seimo Peticijų komisijoje ir taps reikšmingu lakmuso
popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai. - Dėl to, kad nebūtų dirbtinių kliūčių asmeniui ginti savo teisėtus interesus ir įgyvendinti
savo teises,
siūlome:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme tiesiogiai nustatyti ne teismo tvarka
paskirtosios baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis apskundimo tvarką ir terminą. - Teismas, tirdamas „sprendimo“ KT ne teismo tvarka paskirtosios baudos už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, privalo išnagrinėti
bylą iš esmės ir , kaip asmens galutinė teisinės gynybos priemonė, priimti galutinį sprendimą.
IV. - Konstitucinio Teismo įstatymas nustato, ką ir pats KT nutarime išvardino, t. y. dėl ko KT
sprendimus gali priimti:
„15.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis
Teismas priima sprendimus dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo (61 straipsnio 2 dalis), dėl
bylos (teisenos) nutraukimo (69 straipsnio 3 dalis)“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr.
33/03).
Manome, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „Dėl
Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras
dokumentas.“, turi būti suderinta su Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi,
kuri nustato, kad: „Nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais.“, t. y. KT sprendimai nėra įtvirtinti.
Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje būtina žodį „ sprendimas“ pakeisti
žodžiais „papildomas nutarimas“.
V. - Pateikiame konkretų ydingos KT veiklos pavyzdį: KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, kurį
dar ir dabar aktyviai eksploatuoja pats KT ir jo pirmininkas (dabar jau buvęs).
Pabrėžiame tai, kad KT neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės,
kad KT nėra asmens galutinė teisinės gynybos priemonė, KT nėra asmeniui Teismas, kuris
įtvirtintas Konstitucijoje, kad KT teisėjai, priimdami 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, buvo teisėjais
savo pačių byloje, kas tikrame Teisme yra neįmanoma, ir net patys nustatė, ką nagrinės, kas
tikrame Teisme taip pat yra neįmanoma.
63.1. 2006 m. birželio 6 d. nutarime, kuris ir yra „Dėl Konstitucinio Teismo statuso“, KT
konstatavo, kad:
11
„18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 1
straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai.“
Tai reiškia tai, kad Konstitucinis Teismas tikrino ir priėmė nutarimą dėl Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo ir šio straipsnio 3 dalies atitikties tik 2 Konstitucijos
straipsniams – tik Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai,
bet „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais“,
nutarė: „ Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio
pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalis (Žin., 1993, Nr.
6-120) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“,- tai reiškia tai, kad KT tikrino atitiktį tik 2 Konstitucijos straipsniams, bet nutarė, kad
neprieštarauja visai Konstitucijai.
63.2. Pabrėžiame ir tai, kad KT net pats sau nustatė, ką jis nagrinės. Šiame nutarime KT taip
pat nurodo, kad nustatė:
„2. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos
Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ buvo nuspręsta:– priimti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio
pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111
straipsnio 1 daliai;– grąžinti pareiškėjui prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio
pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams.“
Tokiu būdu patys KT teisėjai nusistatė, ką jie nagrinės, – patys apribojo savo tyrimą, t. y.
apribojo savo tyrimą iki įstatymo normų atitikimo tik 2 Konstitucijos straipsniams patikrinimo, bet
jie patys ir visiškai neteisėtai bei nepagrįstai nutarė, kad neprieštarauja visai Konstitucijai.
Manome, kad tikrame Teisme tokiu atveju būtų taikomas trūkumų šalinimo institutas – tik
kažin, ar reikėtų, nes: „LIETUVIŲ TAUTA – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, (…),
Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė KONSTITUCIJĄ“ (Konstitucijos preambulė),
kuria įsteigė ir nustatė Teismo ir KT kompetenciją, ką ir išdėstė šios Konstitucijos VIII, IX
skirsniuose, kuriuose ir yra visi visa tai (steigimą, sudarymą, kompetenciją ir kt.) nustatantys
straipsniai.
Matyt, priimdamas šį 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, KT po ranka neturėjo Konstitucijos
teksto ir neturėjo galimybės pažiūrėti šiuose Konstitucijos skirsniuose esančių straipsnių nuostatų ?
Iš šono žiūrint, atrodo, kad šios institucijos nariai veikė nesąžiningai, nes nagrinėjo
pareiškėjų prašymą, ignoruodami Konstitucijos straipsnius, kurie nustato KT ir Teismo steigimą,
sudarymą ir jų kompetenciją bei kt. Pabrėžiame tai, kad, būtent tai KT net apskritai atsisakė:
„ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis
neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams“. Tokiu būdu KT apskritai ignoravo tai, kad KT ir
Teismas turi savo atskirus, savarankiškus įstatymus, kuriuos priimti Lietuvos Respublikos Seimą
įpareigoja pati Konstitucija.
63.3. Taip pat šiuo konkrečiu atveju KT teisėjai yra teisėjais „savo paties byloje“, nes
priėmė nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo, kuris nustato Konstitucinio Teismo statusą ir jo
įgaliojimų vykdymo tvarką, atitikties Konstitucijai. Čia jau yra valstybės teisinės sistemos
problema. Jos išsprendimas, pirmiausia, priklauso nuo šių asmenų sąžinės. Tol, kol jų darbas kelia
pagrįstų abejonių, sudaromos realios sąlygos klestėti sisteminei Korupcijai valstybėje. Nuo šių
asmenų sąžiningo ar nesąžiningo veikimo iš dalies ir priklauso Lietuvos ateitis.
63.4. Tai, kas išdėstyta, reiškia tai, kad toks KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimas iš esmės
yra niekinis nuo jo priėmimo momento – nėra teisės šaltinis, kuriuo tikras Teismas turėtų teisę
grįsti savo sprendimus (nutartis).
63.5 Konstitucijos 106 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi, kurios nuostata jau akivaizdžiai
patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo „Teismu“, kuris įtvirtintas
Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė.
Pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis
asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija.
12
A smeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas (Konstitucijos
IX SKIRSNIS).
63.6. Pabrėžiame tai, kad KT, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, turi teisę
peržiūrėti savo nutarimus, išvadas ir sprendimus, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, taip pat
atkreipiame dėmesį į tai, kad ir patys KT nariai (teisėjai, kurių yra 9) dėl priimtojo nutarimo pateikia
raštu savo atskirąją nuomonę (kartais net 3 KT nariai iš karto).
Taip pat ir pats KT konstatavo, kad: „12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines
nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais
atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr.
33/03). - Dėl to, kas išdėstyta, Seimo P eticijų komisija turėtų (manome, kad privalo):
pasiūlyti Konstituciniam Teismui peržiūrėti savo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą ir priimti
nutarimą, kuris atitiktų Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimus.
VI. - Pateiktieji aukščiau konkretūs pavyzdžiai akivaizdžiai rodo tai, kad KT, priimdamas
sprendimus ir nutarimus būna ir teisėju savo paties byloje (teisėjai yra teisėjais „savo paties
byloje“), nes kartais KT nagrinėja ir pareiškėjo prašymą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo, kuris
nustato KT statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką, atitikties Konstitucijai.
Seimo Peticijų komisija turėtų (manome, kad privalo) paklausti,
ar KT pirmininkas arba teisėjai, dalyvaudami (tokią teisę turi) subjekto, kuris turi įstatymų
leidybos iniciatyvos teisę, posėdyje pranešė, kad būtina taisyti ydingą teisinę padėtį, susidarančią, kai
KT turi nagrinėti klausimus dėl Konstitucinio Teismo įstatymo atitikties Konstitucijai – t. y. verčia juos
būti teisėju savo paties byloje, kai tokiais atvejais iš esmės visi KT teisėjai privalo nusišalinti ?
VII. - Pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 4 dalį, KT išvada yra tik tarpinis
dokumentas, nes Konstitucijos 107 straipsnio 4 dalis, nustato, kad „Remdamasis Konstitucinio Teismo
išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia
Seimas.“
Tai reiškia tai, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostata, kad:
„Konstitucinio Teismo pateikta išvada yra galutinė ir neskundžiama.“, prieštarauja Konstitucijai.
Todėl būtina Konstitucinio Teismo įstatyme išbraukti 83 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad:
„Konstitucinio Teismo pateikta išvada yra galutinė ir neskundžiama.“
VIII. - Teisinė Valstybė valdoma ne doktrinomis, pvz. tik vienos iš valstybės institucijų – KT, ko
norėtų ir ką visuomenei pasakoja kai kurie politikai, o – Įstatymais, už kurių turinį yra tiesiogiai
atsakingi pati Tauta arba jos išrinktasis Seimas. Ir Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt) taip pat
pateikia:
1) „doktrinà (lot. doctrina – mokymas, mokslas), politinė doktrinà, vientisa viena iš kitos išplaukiančių ir
tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų, tam tikrų politinių pažiūrų sistema, turinti pakankamai aiškius sudedamuosius
elementus ir griežtą vidinę logiką. Doktrinose formuluojami politikos tikslai, priemonės, motyvai. Doktrinos kuriamos
siekiant paveikti politiką, padėti įgyvendinti tam tikras politines idėjas. Doktrinas dažniausiai kuria ne patys politikai, o
mąstytojai ir filosofai iš bendresnių pažiūrų į žmogaus prigimtį, valstybę, jos santvarką, paskirtį ir tikslus. Doktrina ne
tik vertina, bet ir prognozuoja politiką, t. p. pateikia rekomendacijų, metodų, kaip pasiekti vieną ar kitą tikslą.
Doktrinos funkcijos: vertinimo (analizuojama, apibūdinama, vertinama politinė situacija), programinė
(aptariami tikslai, uždaviniai), rekomendacinė patariamoji (pateikiama formos, metodai, būdai pasiekti tikslą),
propagandinė auklėjamoji (formuojamos žmonių nuostatos dėl problemos svarbos, reikšmės), organizacinė
mobilizuojamoji (skatinamas žmonių pasiryžimas, veiklumas, atveriamos asmens galimybės).
Doktrinos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus: istorinius (senovės, viduramžių, Renesanso, naujųjų ir
naujausiųjų laikų, šiuolaikinės politinės doktrinos), regioninius (Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Vakarų Europos,
Rytų Europos, Azijos ir kitos), ideologinius (humanistinės, totalitarinės, anarchistinės ir kitos doktrinos), veiklos sferų
(kultūros, mokslo, socialinės ekonominės ir kitos doktrinos), partiškumo (demokratinių, konservatyvių,
socialdemokratinių ir kitų partijų doktrinos) ir kita. Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos – liberalizmas,
socializmas, konservatizmas.“
2) „įstãtymas, tam tikra tvarka priimtas aukščiausios teisinės galios teisės norminis aktas. Įstatymus priima
aukščiausia valstybės valdžios institucija (dažniausiai atstovaujamoji – parlamentas) arba tauta (referendumu). Kai
kuriose valstybėse yra ir atstovaujamoji įstatymų leidyba (deleguotieji įstatymai) – kai parlamentas kai kuriuos
įstatyminio reglamentavimo srities klausimus paveda nustatyti vykdomosios valdžios institucijai. Įstatymas įtvirtina
teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius. Visi kiti vidaus teisės aktai yra žemesnės teisinės
galios (poįstatyminiai) ir tik detalizuoja įstatymo nuostatas arba skirti įstatymo nuostatoms įgyvendinti.
13
Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių svarbą įstatymai skirstomi į kodeksus, programinius (nustato
ekonominės ir socialinės veiklos tikslus, bet ne teisės normas) ir paprastuosius (organinius) įstatymus.
Įstatyminio reguliavimo ribos priklauso nuo konkrečios valstybės visuomenės teisinės ir politinės kultūros
lygio, istoriškai susiklosčiusių teisės tradicijų, bet demokratinės visuomenės prioritetinės gyvenimo sritys turi būti
reguliuojamos tik įstatymais. Jais įtvirtinama žmogaus teisių ir laisvių apsauga, valstybės valdžios bei savivaldos
institucijų sudarymo tvarka, įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios veiklos principai, teisės aktų
priėmimo tvarka, valdžios institucijų ir teismų sistema, valstybės bei savivaldos institucijų biudžetų formavimo
principai, mokesčių sistema, teisinės atsakomybės pagrindai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų teisinis
statusas, valstybės saugumo pagrindai ir kita.
Lietuvoje įstatymus priima Lietuvos Respublikos Seimas arba įstatymai priimami referendumu. Pagal svarbą
įstatymai skirstomi į konstitucinius ir paprastuosius. Konstituciniais laikomi tiesiogiai Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje įvardyti įstatymai, joje nurodyti įstatymai ir Konstitucijos pataisos. Įvairias gyvenimo sritis
reglamentuojantys paprastieji įstatymai skirstomi į einamuosius ir kodifikuotus. Einamieji įstatymai galioja tam tikrą
laiką (pvz., valstybės biudžeto įstatymas). Kodifikuotais įstatymais vadinami kodeksai, statutai, kuriuos įstatymu
patvirtina Seimas.“ - I.LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė Lietuvos
Respublikos Konstituciją, kuria nustatė, kas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime
(Konstitucijos 68 straipsnis).
Pabrėžiame tai, kad KT, pagal Konstituciją, neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų
leidybos iniciatyvos teisės Seime (tai akivaizdžiai nustato Konstitucijos 68 straipsnis).
Tai reiškia tai, kad KT apskritai neturi teisės ir nekuria Įstatymų. Taip pat jis neturi teisės
kurti teisės normų, kurios pakeistų Įstatymą ar net taptų Įstatymu, juo labiau neturi teisės kurti teisės
normų, kurios prieštarautų Įstatymui. - Ar ir ši valstybės institucija, t. y. KT, privalo paklūsti Lietuvos valstybės Įstatymams ?
- Bet kuriuo atveju, KT neturi nei įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, nei įgaliojimų
kaip nors „aktyvuoti“ tai, kas prieštarauja Konstitucijai ir Įstatymui, juo labiau neturi įgaliojimų
Teismus informuoti, kad jo nutarimo, išvados ir sprendimo motyvai gali pakeisti galiojančias
Konstitucijos ar Įstatymo normas Teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl
individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. - Kaip šios Peticijos 1-e punkte akivaizdžiai įrodyta, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies
nuostata jau akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada nebuvo
„Teismu“, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui galutinė
teisinės gynybos priemonė. - Taigi, pabrėžiame tai, kad KT neleidžia įstatymų ir net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos
teisės (Konstitucijos 68 straipsnis), taip pat ir nėra asmeniui teisinės gynybos priemonė – juo labiau
nėra asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis). - Reikia atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kylančią iš Teismo ir KT tikslų.
I.LIETUVIŲ TAUTA, priimdama Konstituciją, įsteigė šias valstybės institucijas (Teismą ir KT)
visiškai skirtingų tikslų Valstybėje įgyvendinimui
Pabrėžiame tai, kad pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios pagrindu yra įsteigti KT
ir Teismas, nustato ir jų tikslus, dėl kurių jie yra įsteigti.
73.1. Kaip minėta šios Peticijos 1-e punkte, LIETUVIŲ TAUTA Lietuvos valstybės piliečių
valia priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įpareigoja Lietuvos Respublikos
Seimą priimti dėl Teismo ir dėl KT, t. y. dėl kiekvieno jų, atskirus, savarankiškus Įstatymus – iš
esmės konstitucinius specialiuosius jiems Įstatymus. Taigi, abi šios valstybės institucijos veikia
pagal savo atskirus, savarankiškus Įstatymus, kurie abu turėtų būti laikomi konstituciniais
Įstatymais, nes juos įpareigoja priimti pati Konstitucija.
73.2. Konstitucija griežtai atskiria KT nuo Teismo: skirtingi Konstitucijos skirsniai: IX
SKIRSNIS – „TEISMAS“, VIII SKIRSNIS – „KONSTITUCINIS TEISMAS“).
73.2.1. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis nustato, kad: „Teisingumą Lietuvos
Respublikoje vykdo tik teismai“.
Taigi, Teismas yra Lietuvos valstybės valdžios institucija – kuri ir tik kuri Lietuvos
Respublikoje vykdo teisingumą. Teismas sprendžia šalių ginčą ir bet kuriuo atveju turi nustatyti,
kuri pusė yra teisi (rungimasis be lygiųjų).
73.2.2. KT, pagal Konstituciją, yra tam tikra kontrolės institucija, kuri nagrinėja ir sprendžia,
ar norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, t. y. yra įsteigtas konkrečių uždavinių, kuriuos
nustato Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai, įgyvendinimui.
Pabrėžiame ir tai, kad Konstitucija suteikia teisę ir įpareigoja KT nagrinėti ir nuspręsti tik, ar
įsigalioję norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, ir nesuteikia jokios teisės jam
14
rekomenduoti ar nurodyti, kokius norminius teisės aktus privalo priimti Seimas, Vyriausybė ar
Prezidentas. Priešingas KT veikimas reikštų jo tiesioginį dalyvavimą įstatymų leidyboje ir tiesioginį
šiurkštų Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų (taip pat ir kitų Konstitucijos straipsnių)
pažeidimą. - Dėl to, kas išdėstyta, KT į Teismų sistemą apskritai neįeina. KT yra tam tikra kontrolės
institucija ir tikrina, ar norminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Todėl KT savo nutarimą,
išvadą ir sprendimą privalo pagrįsti tik Konstitucijos nuostatomis – tiesiogiai įpareigoja
Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad: „Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo
pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir
vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.“, ir Konstitucinio Teismo įstatymo 17 straipsnio
2 dalis, kuri nustato, kad: „Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
jai neprieštaraujančių įstatymų.“ Tai reiškia tai, kad Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas
tiesiogiai įpareigoja KT savo veikloje vadovautis iš esmės tik Konstitucija. - Tik Teismas Lietuvos Respublikoje vykdo teisingumą ir teisingumas yra vykdomas tik
asmens atžvilgiu. KT jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos,
bylos niekada nenagrinėjo ir nenagrinės. KT nutarimas nėra net Įstatymas (res judicata galia) tik
šalims, nes KT nutarimu nusprendžia dėl visai visuomenei ar jos daliai svarbių klausimų, kai reikia
pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą.
Teisinėje valstybėje asmeniui galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas. „Asmuo,
kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalis) ir toks asmuo kreipiasi į Teismą, kuris ir tik kuris pradeda ir vykdo teisingumą
Lietuvos Respublikoje (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). - Pabrėžiame ir tai, kad KT su Teismu neturi jokių instancinių (apeliacija, kasacija)
ryšių.
Tik Teismo sprendimo vykdymas yra užtikrinamas valstybės prievarta.
Tik Teismo sprendimai gali būti vykdomi ir kitose valstybėse, o KT nutarimai, išvados
ir sprendimai veikia tik į Lietuvos teisės sistemą (nėra valstybės kaip tokios atstovavimo). - Neturi likti nepastebėta tai, kad Teismas paprastai absoliučioje daugumoje bylų įvykdo
asmens atžvilgiu teisingumą visiškai be KT. - Atkreipiame dėmesį į tai, kad: „Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės,
priimdamas nutarimą. Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu“
(Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis).
„Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos surašomas kaip atskiras dokumentas. Jame
nurodoma: nutarimo pavadinimas, jo priėmimo data ir vieta; Konstitucinio Teismo sudėtis; posėdžių
sekretorius; dalyvaujantys byloje asmenys ir jų atstovai; nagrinėjamas klausimas, jo pagrindas;
Konstitucijos ir šio įstatymo straipsniai, nustatantys Konstitucinio Teismo teisę nagrinėti šį
klausimą; reikalavimas, esantis kreipimesi; teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai buvo
tikrinamas, visas pavadinimas, jo paskelbimo ar gavimo šaltinis; Seimo nario ar valstybės pareigūno
veiksmai ar sprendimas, kurių atitikimas Konstitucijai buvo tiriamas; aplinkybės, kurias nustatė
Konstitucinis Teismas; argumentai ir įrodymai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo priimtas
sprendimas, o prireikus – argumentai, paneigiantys kitas nuomones; Konstitucijos norma, kuria
vadovavosi Konstitucinis Teismas, vertindamas akto ar veiksmo atitikimą Konstitucijai; nutarimo
rezoliucija; nurodymas, kad nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.“ (Konstitucinio Teismo
įstatymo 56 straipsnis). - Taip pat ir Teismo sprendimą (nutartį) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir
rezoliucinė dalys. - KT konkretaus nutarimo ir Teismo konkretaus sprendimo (nutarties) atskiros dalys turi
visiškai skirtingas prasmes ir užima visiškai skirtingas vietas Lietuvos teisės šaltinių sistemoje.
80.1. Tik nutarimo rezoliucinė dalis sukelia teisines pasekmes, nes, būtent tik nutarimo
rezoliucine dalimi KT tiesiogiai atlieka savo pareigą, kurią jam uždeda Konstitucija. Konstitucija
įpareigoja KT patikrinti ir nuspręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja ar prieštarauja
Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja ar prieštarauja
Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai). Pažymime tai, kad tik nutarimo
rezoliucinėje dalyje KT tai ir konstatuoja. Todėl tik nutarimo rezoliucinė dalis sukelia teisines
pasekmes visiems, bet joms nėra užtikrinta valstybės prievarta.
80.2. KT ir Teismas, spręsdami konkrečią bylą, kiek reikia tos bylos išsprendimui, taiko ir
15
aiškina Konstituciją ir Įstatymus. Aiškinimas tiesiogiai susijęs su tos konkrečios bylos išsprendimu
ir aiškinantieji negali peržengti ribos, už kurios jau sukuriama nauja teisės norma. Aiškinantieji gali
ieškoti naujų formuluočių, bet tik tai turi daryti sprendimo pagrindimui toje konkrečioje byloje.
Aiškinant sukurti principai neperauga į visiems privalomas teisės normas, kurioms būtų užtikrinta
valstybės prievarta.
80.3. Tai, kas išdėstyta reiškia tai, kad KT nutarimo, kaip ir Teismo sprendimo (nutarties),
motyvai visais atvejais nevirsta visiems privaloma teisės norma – Valstybės Įstatymu.
Be to, KT nutarimo, kaip ir Teismo sprendimo (nutarties), motyvai niekada nebuvo, nėra ir
niekada nebus teisės norma, kuriai būtų užtikrinta valstybės prievarta.
80.4. Pabrėžiame tai, kad, keičiantis KT sudėčiai, keičiasi ir tam tikros sąvokos, kuri buvo
aptariama nutarime, turinys ir todėl iš esmės keičiasi (ir privalo keistis) nutarimo motyvai.
Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ir patys KT nariai (teisėjai, kurių yra 9) dėl priimtojo
nutarimo pateikia raštu savo atskirąją nuomonę (kartais net 3 KT nariai iš karto).
KT, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, turi teisę peržiūrėti savo
nutarimus, išvadas ir sprendimus, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių.
Taip pat ir pats KT konstatavo, kad: „12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines
nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais
atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos“ (KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas Byloje Nr.
33/03). - Pabrėžiame tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) konstatavo, kad:
„Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų
faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali
ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis)“ (žr., pvz., LAT 2023 m. liepos 27 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 32 punktą ir 2023 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje
byloje Nr. e3K-3-111-421/2023 28 punktą bei jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kasacinis teismas yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais
laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų
galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja
tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir
nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini
prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad
įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra
pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais
faktais (žr., pvz., LAT 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 33
punktą, 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir 2017 m.
lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017 31 punktą bei jose nurodytą
kasacinio teismo praktiką). - Taigi, pagal LAT praktiką, tik byloje, kurioje KT priėmė tik nutarimą, būtų galima
galvoti apie nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais ir tai, jeigu būtų įvykdytos
sąlygos, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas
ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje, bei jeigu taip pat būtų įvykdytos ir kitos sąlygos, kurių
viena, t. y., kad prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet
kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, nebus, KT nagrinėjant bylą, niekada įvykdyta. - Pabrėžiame tai, kad konkretūs pavyzdžiai (ir aukščiau paminėtasis) akivaizdžiai rodo tai,
jog KT leidžia sau konstatuoti neva prejudicinių faktų buvimą ir sprendimuose, dėl kurių
Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad: „Konstitucinis Teismas atskirais
klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus“. - Visa tai reiškia tai, kad akivaizdžiai KT nutarimas, o juo labiau ir KT sprendimas
visiškai neturi įsiteisėjusio Teismo sprendimo savybių: 1) Teismo sprendimo privalomumas; 2) res
judicata galia; 3) Teismo sprendimo prejudicinė galia. - Nors ir Teismas kartais ir kreipiasi išvados tam tikru klausimu į Konstitucinį Teismą,
bet Konstitucinis Teismas vien dėl jo pavadinime esančio žodžio „Teismas“ jokios konkretaus
asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, bylos apskritai nenagrinėja – juo labiau
nepriima sprendimo, kaip asmens galutinė teisinės gynybos priemonė.
85.1. Neturi likti nepastebėta tai, kad Teismas, tirdamas „sprendimo“ priėmimo teisėtumo ir
pagrįstumo klausimą, gali įvertinti tik tai, ar asmens kreipimasis į KT yra pagrįstas teisiniais
16
argumentais, o – ne tai, ar jo kreipimesi išdėstyti reikalavimai (siūlymai) tikrai būtų patenkinti, jei jo šis
kreipimasis būtų buvęs KT priimtas ir nagrinėjamas.
85.2. Nors ir bylą nagrinėjantis Teismas ir siunčia jam nagrinėjamą bylą, KT gali tik
pažiūrėti ir įvertinti tik tai, ar tikrai Teismas priėmė sprendimą (nutartį), vadovaudamasis norminiu
teisės aktu, kurio atitikimą Konstitucijai prašoma ištirti, o – ne tai, ar jie tikrai laimės bylą, jei,
pripažinus, kad norminis teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, jiems bus suteikta teisė kreiptis į
Teismą.
85.3. Teismas, tirdamas „sprendimo“ KT ne teismo tvarka paskirtosios baudos už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, privalo išnagrinėti
bylą iš esmės ir, kaip asmens galutinė teisinės gynybos priemonė, priimti galutinį sprendimą. - Visa tai reiškia tai, kad pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra
klaidinantis pavadinimas, sukeliantis asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar
viena bylos nagrinėjimo instancija.
A smeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas
(Konstitucijos IX SKIRSNIS). - Tai, kas aukščiau išdėstyta, akivaizdžiai rodo tai, kad sąvokos „Konstitucinio Teismo
teisėjas“ turinys, pagal Konstituciją, iš esmės skiriasi nuo sąvokos „Teismo teisėjas“ turinio.
„Konstitucinio Teismo teisėjas“, pagal Konstituciją, negali būti prilygintas net „Apylinkės
teismo teisėjui“, kuris pats vienas vykdo teisingumą Lietuvos Respublikoje, ko neturi teisės daryti
net visi 9 KT teisėjai kartu. KT yra kolegiali valstybės institucija: „Konstitucinis Teismas bylas
nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima kolegialiai“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 19
straipsnio 1 dalis).
87.1. Neturi likti nepastebėta tai, kad KT pirmininkas ir teisėjai turi teisę tik dalyvauti
Visuotinio teisėjų susirinkimo posėdžiuose, bet neturi jokios teisės rinkti ar būti renkami į teismų
savivaldos institucijas, t. y. turi teisę tik stebėti (Konstitucinio Teismo įstatymo 15 straipsnis ir
Teismų įstatymo XIII SKYRIUS „TEISMŲ SAVIVALDA“). - Taigi, KT nėra apeliacinis teismas nacionalinių Teismų atžvilgiu ir negali panaikinti arba
pakeisti jų priimtų sprendimų. KT, pagal Konstituciją, tikrina norminių teisės aktų atitiktį
Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 1 ir 2 dalys). KT apskritai
nenagrinėja ir nesprendžia klausimų dėl konkretaus asmens teisių pažeidimo.
Nors ir užduoto klausimo nagrinėjimo forma panaši į Teismo, bet dėl to Konstitucinis
Teismas netampa Teismu, t. y. valstybės valdžios institucija, vykdančia teisingumą Lietuvos
Respublikoje (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).
Nors ir Konstituciniame Teisme posėdis vyksta panašiai taip, kaip ir Teisme, bet jis Teismu
vis tiek netampa, nes jokios konkretaus asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos,
bylos niekada nenagrinėjo ir nenagrinės. Tik dėl tokios darbo formos, t. y. tik dėl formos panašumų,
gal būt, ir galima būtų jį vadinti teismine (skirtumas: medis ar tik medinis) institucija.
Tokia šios valstybės institucijos (KT) darbo forma šiuo metu, nors ir ši valstybės institucija
įsteigta po „revoliucijos“, jau turėtų būti laikoma sovietiniu paveldu, nes ši valstybės institucija iš
esmės turi būti moksline – tiriamąja – be visus gąsdinančio triukšmo, kai teismo tvarkdarys be
teisinio pagrindo šaukia: „Stot ! Teismas eina !“. Neturi likti nepastebėta tai, kad dėl tikro Teismo
tai nustato Įstatymas, t. y., kad „Teismui įeinant ir išeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio
sekretorius paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti“ (LR CPK 236 straipsnio 1 dalis).
88.1. Taigi, KT, kaip ir kitos valstybės institucijos, kurios įtvirtintos Konstitucijoje
(Valstybės kontrolė ar Lietuvos bankas), yra tiesiog viena iš nustatytos, konkrečios srities priežiūros
(kontrolės) valstybės institucijų – iš kurių nė viena nedalyvauja teisingumo vykdyme Lietuvos
Respublikoje ir neturi jokių instancinių ryšių su Teismu.
88.2. Yra ir tarptautinių priežiūros (kontrolės) institucijų: pvz., Europos Žmogaus Teisių
Teismas (EŽTT), kuris tik prižiūri, kaip konkrečioje valstybėje yra laikomasi Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, bet jis nedalyvauja teisingumo vykdyme
šioje valstybėje ir neturi jokių instancinių ryšių su šios valstybės Teismu. Taigi, nors ir pavadinime
yra žodis „Teismas“, bet savo esme tai – tik priežiūros (kontrolės) institucija.
Pabrėžiame tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kaip ir KT, taip pat nėra
apeliacinis teismas nacionalinių teismų atžvilgiu ir negali panaikinti arba pakeisti jų priimtų
sprendimų, bet, skirtingai nuo KT, nagrinėja ir sprendžia, ar yra neteisėtai pažeistos konkretaus
asmens Konvencijos I skyriuje apibrėžtos asmens teisės bei laisvės (Konvencijos preambulė, 1, 19
17
straipsniai). Pabrėžiame ir tai, kad į EŽTT turi teisę kreiptis tik tas, kuris yra asmeniškai ir tiesiogiai
nukentėjęs(-usi) nuo vienos ar keleto pagrindinių teisių pažeidimų (turi „nukentėjusio asmens“
statusą).
88.3. Yra ir daugiau Lietuvoje institucijų, kurių pavadinime yra žodis „Teismas“: pvz.,
Teisėjų garbės teismas, Antstolių garbės teismas ir kt., bet niekam dėl jų net nekylą jokių abejonių,
kad jie tikrai nevykdo teisingumo Lietuvos Respublikoje, t. y. akivaizdžiai nėra Teism as. kuris
įtvirtintas Konstitucijoje.
88.4. Taigi, yra akivaizdu, kad, pagal Konstituciją, „Konstitucinis Teismas“ nėra ir niekada
nebuvo „Teismu “, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, juo labiau nėra ir niekada nebuvo asmeniui
galutinė teisinės gynybos priemonė, t. y. tiesiogiai nedalyvauja teisingumo vykdyme Lietuvos
Respublikoje – yra tik tam tikra kontrolės institucija. - Taigi, vartojama formuluotė „Konstitucinis Teismas“ negali būti aiškinama vien
pažodžiui, kaip leidžianti teigti, esą „Konstitucinis Teismas“ yra „Teismas“, t. y. teisingumą
Lietuvos Respublikoje vykdanti institucija, numatyta Konstitucijoje. Vien tai, kad minėtoje
formuluotėje yra vartojama sąvoka „Teismas“, jokiu būdu nereiškia, kad ši institucija yra tikras
Teismas.
Tai reiškia tai, kad yra akivaizdu, jog šios valstybės institucijos yra ne veltui įtvirtintos
skirtinguose
Konstitucijos skirsniuose: IX SKIRSNIS – „TEISMAS“, VIII SKIRSNIS
„KONSTITUCINIS TEISMAS“. - Teisė kreiptis į Teismą yra fundamentali asmens teisė, kurios jokia valstybės
institucija – apskritai niekas neturi jokios teisės apriboti ar paneigti. - Pavadinimas „Konstitucinis Teismas“ Lietuvoje yra klaidinantis pavadinimas, sukeliantis
asmenims neteisėtų ir nepagrįstų lūkesčių neva yra dar viena bylos nagrinėjimo instancija.
Lietuvoje a smeniui, pagal Konstituciją, galutinė teisinės gynybos priemonė yra tik Teismas, o
KT į Teismų sistemą Lietuvoje apskritai neįeina .
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra tiesiogiai nustatyta teisė asmeniui, kurio konstitucinės
teisės ar laisvės pažeidžiamos, kreiptis į teismą. „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik
teismai“ (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).
Taigi, tik Teismas Lietuvoje nagrinėja ir sprendžia klausimus dėl konkretaus asmens teisių ir
laisvių pažeidimo.
Teismo pareiga yra ir ginti asmenį nuo valstybės bei valstybės institucijų. - Esamas teisinis reguliavimas sukelia asmenims neteisėtus ir nepagrįstus lūkesčius,
kuriuos skatina ir buvę KT teisėjai (ypač KT pirmininkai), tvirtindami viešai, kad asmuo turi teisę į
individualų „skundą“. KT pateikiamas ne „skundas“, o – iš esmės prašymas patikrinti norminio teisės
akto atitiktį Konstitucijai.
Vien dėl to, kad šiai valstybės institucijai, t. y. KT, suteiktas visuomenę klaidinantis
pavadinimas, yra sudaromos sąlygos neįgyvendinti ir šiurkščiai pažeisti Konstitucijos 5, 6,
straipsnių, 7 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 4 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 ir 2 dalių,
29 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 ir 3 dalių, 111 straipsnio, 106 straipsnio 4 ir 7 dalių, 102
straipsnio 1 ir 2 dalių, 105 straipsnio ir kt. bei konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus.
Toks visuomenę klaidinantis pavadinimas sudaro sąlygas ir negeranoriškiems subjektams
(naudoja tai ir buvę KT teisėjai, ypač jo buvę pirmininkai) tvirtinti, kad asmenys turi teisę į
individualų „skundą“, kas visiškai neatitinka tikrovei, nes asmens kreipimasis į KT, pagal
Konstituciją, yra asmens prašymas patikrinti norminio teisės akto atitiktį Konstitucijai.
Toks tvirtinimas, kad asmenys turi teisę į individualų „skundą“, kuria ir vaizdą neva asmuo
kreipiasi į „Teismą“ su tikru skundu.
Tokie buvusių KT teisėjų, ypač jo buvusių pirmininkų, teiginiai kartu su visuomenę
klaidinančiu valstybės institucijos pavadinimu akivaizdžiai klaidina visuomenę, nes sukelia
neteisėtus ir nepagrįstus lūkesčius asmeniui neva jo bylą gali peržiūrėti dar vienos instancijos
Teismas, kas visiškai neatitinka tikrovei. - Pats laikas yra daiktus vadinti tikraisiais vardais: KT – ne Teismas.
Tikslinga pakeisti Lietuvos valstybėje klaidinantį, sukeliantį neteisėtus ir nepagrįstus asmenims
lūkesčius, kad yra neva dar viena Teismo instancija, institucijos pavadinimą „Konstitucinis Teismas“ į
pavadinimą „Konstitucinė Taryba ar Komisija“.
Valstybės institucijos pavadinimo „Konstitucinis Teismas“ pakeitimas į pavadinimą
„Konstitucinė Taryba ar Komisija“ būtų tik nedidelė, t. y. tik redakcinė, Konstitucijos teksto pataisa, bet
18
didelis žingsnis Lietuvos teisėkūros dėl Žmogaus teisių įgyvendinimo istorijoje – didelis žingsnis
Žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje užtikrinimui.
Dėl to, kas aukščiau išdėstyta,
Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos prašome:
pripažinti kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti.
Siūlome: - Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme tiesiogiai nustatyti sprendimo
apskundimo Teismui terminą ir tvarką. - Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme išbraukti 83 straipsnio 2 dalį, kuri
nustato, kad: „Konstitucinio Teismo pateikta išvada yra galutinė ir neskundžiama.“ - Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme tiesiogiai nustatyti ne teismo tvarka
paskirtosios baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis apskundimo tvarką ir terminą. - Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad:
„Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras
dokumentas.“, žodį „ sprendimas“ pakeisti žodžiais „papildomas nutarimas“. - Pakeisti valstybės institucijos pavadinimą „Konstitucinis Teismas“ į pavadinimą
„Konstitucinė Taryba ar Komisija“.
Objektyviam, išsamiam, visapusiškam, greitam klausimų išnagrinėjimui bei teisėto ir
pagrįsto sprendimo dėl jų priėmimui tikslinga ir
dėl to prašome Jūsų: - Paskelbti viešą konkursą visai Tautai surasti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatyme straipsnį, kuris suteikia teisę sprendimuose įrašyti teiginį, kad: „Šis Konstitucinio Teismo
sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.“ - Pasiūlyti Konstituciniam Teismui peržiūrėti Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d.
nutarimą ir priimti nutarimą, kuris atitiktų Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo
reikalavimus. - Pareikalauti, kad Konstitucinis Teismas pateiktų savo poziciją dėl ydingos teisinės
padėties, susidarančios, kai Konstitucinis Teismas turi nagrinėti klausimus dėl Konstitucinio Teismo
įstatymo atitikties Konstitucijai – t. y. verčiamas būti teisėju savo paties byloje, kai tokiais atvejais
iš esmės visi Konstitucinio Teismo teisėjai privalo nusišalinti.