Piliečiams

A. Tapinas   2025-08-26 Vilniuje organizavo mitingą tikslu apginti konservatorius ir liberalus. Tiesa tokia, kad šios politinės jėgos  valdė Lietuvą pagal direktyvas panašias į Kremliaus. Liūdna, tačiau būtina konstatuoti – Tapinas ir jo pakviesti mitinguotojai  dirba ne Lietuvai, reikalaudami iš socialdemokratų padorumo, pravardžiuodami marginalais visus, kurie atsisako dirbti Maskvai.

Konservatoriai su liberalais padalino Lietuvą į dvi dalis. Viena – tapinų Lietuva. Jiems, konservatorių ir liberalų  rėmėjams,  yra suteiktos teisės laisvai reikšti savo įsitikinimus, kaltinti, jog valdančiosios partijos nuėjo “oboliauti su velniu”. Kitai Lietuvai  yra draudžiama vadovautis LR Konstitucijos 25 straipsniu, kuriame kalbama apie teisę laisvai reišti informaciją bei idejas.

Mes, kita Lietuva,  tą pačią dieną kaip ir Tapinas, Klaipėdoje atsistojome su plakatais.

Pasirodo, kad mes, kita Lietuva,  klaipėdiečiai, neturime teisės reikšti savo įsitikinimų. Mums teko asmeniškai pažinti policijos darbo pokyčius, įvykusius, kai valdžioje buvo konservatoriai su liberalais.  Pirmą kartą   Klaipėdos policijos komisariate  lankėmės 2022 m. kovo mėnesį. Mus apskundė dėl plakato – su svastikos ženklu ir Z simboliu. Tada policijos tyrėjas priėmė nutarimą, kad nepropaguojame totalitarinio režimo ir už svastikos ir Z simbolio pavaizdavimą neskyrė jokių baudų. Su tuo plakatu stovėjome daugiau negu trys metus įvairiuose minėjimuose. Viskas buvo legalu.   Klaipėdos policijos komisariato tyrėjai 2025 m. gegužės mėnesį,  sulaikė mane su tuo pačiu plakatu, o kiek vėliau – Virginijų Partauką ir  pareiškė, jog propaguojame totalitarinius režimus. Jie kažkodėl nutarė, jog mūsų veiksmai skirti viešinti nacistines idejas, jog kėsinomės į nustatytą valdymo tvarką ir pažeidėme ją. Mus už tai nubaudė pinigine  bauda.

Kas pasikeitė?  Tiesiog  teko pajusti konservatorių premjerės  Ingridos Šimonytės  ir Seimo pirmininkės, liberalės  Viktorijos  Čmilytės vadovavimo rezultatus – policijos tyrėjų intelekto sunaikinimą, teisėtvarkos „nugarkaulio sulaužymą”. Manau, jog tai įvyko dėl to, kad  šios  politinės jėgos  reikalavo policininkų tarnauti ne Lietuvai, bet Kremliui, t.y. negalima  rusakalbių ir mylinčių Putiną provokuoti, sudaryti   konfliktines situacijas, tyčiotis iš jų įsitikinimų, Putiną negalima lyginti su Hitleriu. Mums skirta nuobauda reiškia, kad Lietuvos “vatnikams” galioja LR Konstitucijos 25 str. ir juo remiantis jie turi teisę skųsti visus, kurie naudoja simbolius bei atvaizdus antidemokratinių jėgų kritikai.     

Taigi, dėl šventos ramybės, dėl putinistų džiaugsmo, atseit, reikia uždrausti kiršinti žmones,t.y. pritarti Rusijos skleidžiamai dezinformacijai, kad Rusija yra kovotoja prieš nacizmą.

Todėl plakatą, kuriame pavaizduotas nacistinės Vokietijos ženklas – svastika negalima lyginti su Putino Rusijoje naudojamu Z ženklu.  Atseit, tai  draudžiami ženklai.  

 Mūsų paaiškinimai, kad juos draudžiama naudoti, jei norima propaguoti nusikalstamą režimą, bet niekas nedraudžia ir jokiame įstatyme nėra parašyta, jog draudžioma kritikuoti ir pasmerkti totalitarinius režimus naudojant svastiką ar Z raidę.

Konservatorių ir liberalų valdžia per keturis metus taip išplovė policininkams protą, kad jie choru aiškina, jog nesupranta, kada draudžiami ženklai ir  Lenino bei Stalino portretai  smerkia režimus, o kada juos propaguoja. Neigti, apsimesti, jog nesupranta, kai aiškiai matosi, jog naudojami ženklai ir diktatorių atvaizdai turi tikslą pasmerkti nusikalstamus režimus,  reiškia, jog Lietuvos policija ėmė tarnauti Kremliui ir kelti mums, režimų kritikams, administracines  bylas. Jie, policininkai, plakatą su svastika ir Z raide nutarė pripažinti netinkamu, pažeidžiančiu Administracinį nusižengimų kodeksą  ir  paskyrė sumokėti   400 ir 300 eurų baudas. Kadangi atsisakėme mokėti , dėl to V.  Partaukui teks minti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono (Gargždai) rūmų slenkstį. Byla bus nagrinėjama 2025-09-05d. 9 val. (penktadienį). Virginijos Jurgilevičienės byla pateko į Klaipėdos apylinkės teismo Kretingos rajono rūmus, kur nagrinėjimas vyks 2025-09-19d. 13 val.

Kadangi  administracinėmis bylomis siekiama nutildyti Putino siautėjimo kritikus, darytina išvada, kad po konservatorių ir liberalų valdymo, Lietuvos saugumui yra iškilusi reali grėsmė.

Štai ką norėjome pasakyti savo plakatais tą pačią “Gėdos dieną’,  kai  Vilniuje Tapinas pakvietė ginti politines jėgas, kurios dirbo ne Lietuvai. Taip pat norime pakviesti stebėti administracinio nusižengimo bylų nagrinėjimą, kuris bus viešas.  

Šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, Baltijos  kelio  minėjimas turėtų prasidėti nuo  Juodojo kaspino, t.y.  nuo Ribentropo Molotovo pakto pasmerkimo.

Nacistinės Vokietijos nukariautos valstybės: didžioji dalis  Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, o pilnai okupuotos:   Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo, Danijos, Norvegijos, Čekijos, Lenkijos, o taip pat užkariautos   sovietų –  dalis Suomijos, Rumunijos ir Pabaltijo šalys, tapusios dviejų diktatorių   pasidalinimo objektais  yra  suinteresuotos Putino  Rusijos kapituliacija.  Žiauri II pasaulinio karo pamoka šiandien reikalauja Europai būti vieningai.   

Kremlių erzina toks vieningas Europos valstybių blokas. Rusija  supranta, jog  Europos  vienybės priežastis-Ribentropo Molotovo paktas, todėl apie  tą susitarimą    pateikia tik  dezinformaciją.

Mes, grupė klaipėdiečių bei Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis,  prie „Arkos“paminklo atėjome pasmerkti  Ribentropo Molotovo paktą, kuris užprogramavo  ginklo pagalba  keisti valstybines sienas.

Piketo nuotraukas įkėlėme į facebooką. Kremliaus gynėjai, manipuliantai nepatenkinti.  Klaipėdietis Sergėj rašo: „Kodėl ligoniai ne klinikoje?“.  Kitas komentatorius pasivadinęs Cirkininku, nutarė auklėti mus, piketuotojus, kremliaus argumentais: „ Pirmiausia Vokietija ir Lenkija dalinosi Čekija..,  O STALINAS PAMOKĖ LENKUS, KAD NEVALIA SKRIAUSTI SLAVŲ ČEKŲ. Taip, kad  molotavo ribentropo pakto dėka, Lietuva atgavo Vilniaus kraštą. DĖKOKIT RUSAMS“.  Ar tikrai reikia dėkoti agresoriui už  valstybinių sienų pakeitimą, kuris kainavo   apie 70 milijonų žmonių gyvybių? Kitas Kremliaus mokyklos mokytojas Saulius savo komentare rašo:   „Pagal Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva  gyveno 2 metus (iki 1941). Pagal Ruzvelto-Čerčilio- Stalino paktą – 50 metų. Kada pasmerksime ši paktą?“ Pirmiausia, dviejų diktatorių paktą, kuris  nusinešė milijonus gyvybių, netinka  lyginti  su Jaltos priimtu susitarimu, skirtu karo nutraukimui. Antra, vakarų šalys  taikos  susitarimą pasirašė  verčiamos Stalino sąlygų.  Tai pamoka, kad Rusija moka gąsdinti karu, ir tai jai padeda gauti teritorinių nuolaidų. Šiandien  Kremlius žada paskelbti III pasaulinį  karą, jeigu jam bus trukdoma įgyvendinti grobuoniškus planus. Europos lyderiai aiškiai pasakė, jog daugiau Rusijai nebenuolaidžiaus,  taip kaip Jaltoje ir Potsdame.

Lietuvos ryto straipsnyje  „ Tyrimas – išaugo Molotovo-Ribentropo paktą teisinantis rusų dezinformacijos srautas“ parašė, kad „ Prieš Molotovo-Ribentropo 86-ąsias metines Kremliui palankiuose žiniasklaidos kanaluose šiemet fiksuotas daugiau nei tris kartus išaugęs teigiamai paktą vaizduojančios dezinformacijos srautas, skelbia Dezinformacijos analizes centras Debunk.org“.

Šiandien pasaulyje situacija  sudėtinga. Neaiškius žaidimus žaidžia JAV prezidentas Donaldas Trampas. Jis Rusijos ir Ukrainos prašo pradėti  taikos derybas, nes kasdieną žuva apie 700 žmonių.  D. Trampas nesupranta, kad  yra tokia šalis Rusija, kuriai  žmonių gyvybės niekada nebuvo vertybė. Putino dvarui  tėra viena vertybė – žemėlapyje pakeisti valstybių sienas, Rusijos imperijos naudai.

Kaip mes, piliečiai, turime elgtis, kai  kita pusė, žmonių gyvybių naikintoja,  vykdo aršų informacinį karą?  Ji pateikia argumentus, kuriuos vėliau galima perskaityti mūsų prorusiškų piliečių komentaruose, arba, prorusiški komentatoriai atkarta JAV ar kitų valstybių žurnalistų pateiktą informaciją. Atsibuskite, prorusiški veikėjai, jums aiškiai parašė Lietuvos rytas, kad Kremliui palankiuose žiniaskalidos kanaluose yra viešinama Putinui naudinga  dezinformacija.

Jei Kremlius skiria didžiules pinigų sumas dezinformacijai, tai mes, piliečiai, turime aiškiai pasakyti, jog netapome jų melų aukomis.  

Mus, piketuotojus, labiausiai neramina, kad Kremliaus darbininkams  į pagalbą atėjo Lietuvos valdžia, pasitelkdama policiją ir teismus. Prorusiškos jėgos  ypač ėmė siautėti Klaipėdoje po to, kai konservatorė Paulė Kuzmickienė su savo kolegomis  paruošė, o Seimas priėmė   Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymą. Taip pat pagal P. Kuzmickienės ir Monikos Ošmianskienės bei jų kolegų pasiūlymą buvo padarytos  pataisos Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme ir Administracinių nusižengimų kodekse.   Kremliniams nemalonu matyti plakatą, kuriame sulyginame žmogžudžių simbolius: nacių svastika =  ženklui Z . Jie pyksta ir aiškina, kad tuos ženklus draudžia naudoti seimūnų paruošti įstatymai, atseit,  pažeidžiame administracinę tvarką, kiršiname visuomenę.   

Tie, kurie tą įstatymą įgyvendina,  apsimetė, jog   nesupranta kada draudžiamas simbolis propaguoja totalitarinį režimą, o kada smerkia.  Todėl plakatą su svastika ir Z raide nutarė pripažinti netinkamu, pažeidžiančiu Administracinį nusižengimų kodeksą  ir  paskyrė sumokėti   400 ir 300 eurų baudas. Kadangi atsisakėme mokėti , dėl to Virginijui Partaukui teks minti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono (Gargždai) rūmų slenkstį. Byla bus nagrinėjama 2025-09-05d. 9 val. , Virginijos Jurgilevičienės byla pateko į Klaipėdos apylinkės teismo Kretingos rajono rūmus ir nagrinėjimas vyks 2025-09-19d. 13 val.

Konservatorių paruoštas įstatymas padeda Putino rėmėjams būti komforto aplinkoje, t.y.  Kremliaus gerbėjams likti mele, jog Rusija yra kovotoja su nacizmu. Tai aiški konservatorių  prorusiška veikla, žalinga Lietuvai.

Todėl naudosime ženklus, kuriais  aiškinsime, kad  šiandieninė Rusija yra nasistinių idėjų tęsėja ir, kad tai nepasikartotų. Tai mus įpareigoja gėdingas Stalino ir Hitlerio suokalbis, sudarytas 1939 m. rugpjūčio  23 dieną.    

Ribentropo ir Molotovo sutarties pasirašymo data – 1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d.

Nuo to laiko jau praėjo 86 metai.  Š.m. rugpjūčio 23 d. 12 val. renkamės prie “Arkos” paminklo, esančio šalia Biržos tilto, paminėti sutarties, kuri pareikalavo didžiulio skaičiaus aukų (žuvo nuo 50 iki 70 milijonų žmonių).

Šiandien, beveik kasdieną, girdime, kad gali kilti III pasaulinis karas. Pasauliniu karu  ir žmonių aukomis grasina Rusija. Žmonės pasimetę, išsigandę. Mums liūdna, nes yra tikinčių tokiu  Putino melu.

Turime konstatuoti faktą, kad Stalinas reinkarnavosi į Putiną.  XXI a. Europoje užgimė , kaip ir XX amžiuje, diktatorius, kuriam žmonių gyvybės yra nereikšmingos, turinčios pavirsti lavonų krūvomis.   Šiandien, diktatoriaus valia, jos nugulė Ukrainos žemę.  

Turime ir kitą, geresnį faktą, jog fiureris nereinkarnavosi. Šių dienų Europa neturi Hitlerio. Jei nėra antojo diktatoriaus, tai neįmanomas III pasaulinis karas.

Europa išmoko II pasaulinio karo pamokas. Ji atsisakė nuolaidžiauti žudikui Putinui. Už tai didžiulė garbė Europos lyderiams.

Liūdnas faktas, kad yra europiečių, o jų tarpe ir lietuvių, tikinčių Putino melu – esą, Ukrainoje reikia žudyti žmones, jog šalia Rusijos neįsikurtų NATO blokas.

Jei šiandien nepadėsime Ukrainai, nesuvarysime žudiko į savo urvą, į Kremlių, tai gali pasikartoti gėdingas Ribentropo-Molotovo paktas.  Nežinome per kokį laikotarpį Europoje gali atsirasti dar vienas diktatorius, o tada jau galetų prasidėti viską naikinantis karas.

Todėl simbolių, kuriuos naudojo ir dabar tebenaudoja diktatoriai, draudimas negali būti absoliutus. Šiais simboliais galima ir būtina pasmerkti nusikalstamą diktatorių veiklą.

Ateisime prie “Arkos”, atsinešime plakatą, kurį viešino tarpukario Lietuvoje ir plakatus su svastika ir sovietiniais ženklais, kurie naudojami šiandien.   

Kviečiame rugpjūčio mėn. 23 d., ( šeštadienį), 12 val.prisijungti ir drauge pasmerkti diktatorių nusikaltimus, lavonais suvertusius apie 70 milijonų žmonių.  

Privalome ignoruoti gegužės 9 dieną, kaip diktatoriaus pasidžiavimo žudymu datą. Žuvusiuosius turime pagerbti gegužės 8 d., nes jie  tapo žmogžudžių Stalino ir Hitlerio aukomis.   

Kiekviena tauta, kiekvienas miestas turi turėti  savo gyvatą. Kas suteikia  lietuvių tautai, Klaipėdos miestui stiprybę, teisingą įamžinimo tęstinumą? Žinojimas, kad kiekviena tauta ir miestas turi savo uždavinius. 

Mes, lietuviai,  turime  priimti sprendimus, išsiaiškinę  kas yra tiesa, ką įamžinti, ką gerbti, o apie ką tik žinoti  vadovaujantis   Vydūno sukurta teorija apie žmogiškumą.  Deja, esame verčiami  tapti moderniais ir pritarti   Zenono Norkaus    knygoje  „Istorika“ paviešintiems teiginiams , kad  nėra vienintelės tiesos: „Dabar abejojama, ar iš viso galima viena vienintelė istorinė tiesa apie tuos pačius praeities fragmantus“( psl.  85).   

Su širdgėla turime konstatuoti, kad Lietuvoje  reikalaujama  laikytis dviejų tiesų teorijos apie tuos pačius istorinius fragmentus.     Vieną tiesą platina  Ordino  palikuonys ir jų gerbėjai,  o kitą  tiesą – mes, autechtonų palikuonys.

Pagal vokiečių tautininkų teoriją, mes, lietuviai, paveldėjome garbingą vokišką kultūrą, kurią turime puoselėti ir įamžinti.  Pagal Vydūną,   šeima, giminė, tauta  savaime nėra vertybės. Jos tokiomis pasidaro tik tada, jei joje gali reikštis žmogiškumas. Tautos esmė,- pradžioje ji siekia laisvės, jog vėliau galėtų teikti kitoms tautoms savo sukurtus turtus, auginti žmogiškumą.  Kuo daugiau žmogiškumo, tuo pilniau pasiekiama žmonijos vienybė.  

Ar tikrai lietuviai tautininkai, norėdami  neįamžinti  praeities įvykių, istorinių asmenybių, kurios puoselėjo Prūsijos Lietuvoje vokišką kultūrą, daro žalą miestui? Istorikas, Seimo narys, konservatorius Vytautas Rakutis diskusijoje, kuri buvo skirta Klaipėdos istorijai pasakė taip:  „…jei lietuviai priimtų visą Memelio–Klaipėdos istoriją, mes labai praturtėtume žymiais žmonėmis, įvykiais ir t. t. Skaudu matyti, kaip iki šiol nevertinami Memelio likučiai, koncentruojamasi tik į lietuviškąją miesto istoriją.“ 

 Z. Norkaus  knygoje „Istorika“ santarvė suprantama kaip interpretacijų požiūrių įvairovė. Atseit,  „Tikras istorikas visada „mato savaip“ ( psl.  206). Ar  toks istorijos vertinimas, kad ne žmogiškumas  padeda įsigalėti santarvei, bet interpretacijų įvairovė  veda į karinius konfliktus? Kas gali paneigti, kad ta vienybė, santarvė, kurią deklaruoja, taip vadinami, modernistai, iš tikro,  turi tikslą   įgyvendinti   imperialistinių valstybių  uždavinius?  

Lietuvoje, o taip pat Klaipėdoje, vyksta  pasaulėžiūrinis karas. Viename fronte sėdi kai kurie Klaipėdos universiteto istorikai, liberalai su konservatoriais ir gina, kaip jie galvoja,  europines vertybes, vokiečių  nukariautojų kultūrą, o kitame – visuomeninkai bei šiuo metu Klaipėdos mieste daugumą turinti  politine jėga,  ginanti  lietuvišką  miesto istoriją.

Kas gali paneigti, kad gerbti užkariautojų vokiečių kultūrą  yra  Kremliaus reikalavimas?  Imperinė  Rusija,  nukariavusi daugybę tautų,  Putinas, tęsdamas imperinius nukariavimus,  siekia, kad  carinės Rusijos, Sovietų sąjungos ir putinistinės Rusijos  pavergtos tautos didžiuotųsi imperialistinėmis  rusiškos  kultūros ambicijomis, taip, kaip dabar Klaipėdos krašto  lietuviai, verčiami didžiuotis vokiškumu. Mūsų, lietuvių, uždavinys – parodyti teisingą kelią  nukariautoms tautoms Rusijoje.

Siūlome:

Ypatumai	Įamžinimo vieta
1809 m. karalius Vilhelmas Fridrichas III padovanojo miestui žemes nuo  Bomelsvitės  iki švyturio, kad jas apželdintų, sustabdytų smėlio slinkimą .   Šiandien, tai išlikusios Vitės kapinės.   Kopų apželdinimas, smėlio slinkimo sustabdymas – reikšmingiausias  XIX a. miestiečių  darbas, kuris neša naudą iki šių dienų.	Įkurti  Vitės kapinėse parką ir jame įamžinti  žmones, dirbusiuis  apželdinant smėlio kopas.
Melnragės gyvenvietės ir pajūrio  išsaugojimas XX a. pab. Atgavus nepriklausomybę, miestas galėjo netekti Melnragės pajūrio ir dalies miško.  Turime dėkoti  Zitai Daugintytei ir kitiems klaipėdiškiams,  išsaugojusiems Melnragės girią,  pajūrį, nes Melnragėje  buvo numatyta pastatyti naftos terminalą. Klaipėdiečiams, kuriems vadovavo Z. Daugintytė, terminalą pasisekė perkelti į Šventąją prie Būtingės.	Įamžinti prasmingą darbą, išsaugant pajūrį ir girią pastatant Melnragėje Zitos Daugintytės sukurtą iš metalo meninį kūrinį.
Atgavus nepriklausomybę, Klaipėdos lietuvišką naratyvą gynė ir puoselėjo Kazys Budginas, Algimantas Liesis.	Užbaigti jų pradėtus įamžinimo darbus, pastatyti atminimo akmenį Skulptūrų parke
Patriotizmas, vykstant karui  Ukrainoje, turi tapti miesto kultūrinio gyvenimo  prioritetu	2026  m. paskelbti Klaipėdos sukilimo dalyvės Onos  Dreižytės – Piaulokienės metais
Klaipėdietis Adomas Brakas (1886-04-05 –  1952-02-02) yra įamžintas. Jo vardu pavadinta meno mokykla. A. Brakas buvo ne tik menininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas.	Adomui Brakui paminklinė lenta ant jo gyvenamojo namo Herkaus Manto g. 27
Jochanas Zembrickis ( 1856-01-10 – 1919-03-08) Kilęs iš mozūrų bajorų. Jis 1893 m. galutinai apsigyveno Klaipėdoje. Parašė Klaipėdos miesto istoriją. J. Zembrickio  lietuvių kalba “Klaipėdos istorija” tritomis buvo išleistas: I tomas – 2002, II tomas – 2004, III tomas – 2011. 2026 m. bus minimas 170 metų jubiliejus.	Johanas Zembrickis. Paminklinė lenta ant buvusios vaistinės pastato
Jonas Tatoris (1925 m. birželio 17 d. Medeikiuose, Biržų raj. – 2004 m. kovo 6 d.) – Lietuvos menotyrininkas, architektūros istorikas.   Nuo 1969 m. J. Tatoris dėstė  Klaipėdoje. Jis  parašė daug išsamių ir reikšmingų straipsnių apie miesto istorinę raidą ir architektūrą. Reikšmingiausias iš J. Tatorio ilgamečių tyrinėjimo darbų yra monografija „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“.	Jono  Tatorio  paminklinė lenta ant Dailės muziejaus pastato
Architektas Vaidotas Guogis. Unikalios fachverkinės konstrukcijos atpažįstamos kaip miesto tapatumo ženklas,  puikus restauratorius.  Sutvarkė  gražiausią  fachverkinių sandėlių kompleksą.	Vaidotas Guogis. Paminklinė lenta ant jo gyvenamojo namo Didžiojo Vandens g. 14
Petras Šmitas (1941–2023) – meno istorikas, fotomenininkas, pedagogas, valstybės tarnautojas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas.	Petras Šmitas.  Paminklinė lenta ant A. Bako  meno mokyklos pastato

Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius kiek anksčiau pateikė dalį siūlomų įamžinti  Mažosios Lietuvos įstorinių veikėjų ir įvykių, kuriuos patvirtino Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė.

Ypatumai	Įamžinimo vieta
Matas Pretorijus, vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikas, Lietuvių raštijos darbuotojas. Klaipėdos laukininkų bažnyčia.	Šalia buvusios Klaipėdos Šv. Jokūbo bažnyčios (Laukininkų, Žemininkų, Lietuvininkų bažnyčia) – evangelikų-liuteronų bažnyčia, kuri aptarnavo miesto apylinkių, daugiausiai lietuvininkų tikinčiuosius. Tiltų g. 18 . Pastatyti maketą.
Jonas Bretkūnas XVI-XVII a. evangelikų liuteronų kunigas, Biblijos į lietuvių kalbą vertėjas, Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos vienas pradininkų.	Reformatorių bažnyčia, Tiltų  19, pastatyti maketą.
Mažosios Lietuvos kultūros, politikos veikėjams, istorinių datų įamžinimo alėja	Už Vienybės arkos

,  

Palmira Martinkienė „Atviroje Klaipėdoje“  paviešino straipsnį „Idėja atkurti kopų apželdintojui skirtą paminklą virsta kūnu“. Ji parašė: „Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė pritarė, kad būtų atkurtas kopų apželdintojui ir Klaipėdos parko įkūrėjui Johannui Riechertui skirtas obeliskas. Jis dar 19 a. buvo pastatytas Klaipėdos poilsio parke, bet po Antrojo pasaulinio karo neišliko.“

Ar verta šį atminimo ženklą atstatyti?  Tiesa, ir dar už miesto pinigus?   Žurnalistė savo straipsnyje pateikė informaciją apie J. Riechertą iš žymaus klaipėdiečio Johano Zembrickio knygos „Klaipėdos istorija“. Praktiškai,  ji  beveik viską ir parašė apie J. Riechertą, ką rado  J. Zembrickio veikale.

Kodėl tam, kas siūlo atstatyti paminklinį ženklą ir tiems, kurie pritarė jo atstatymui neatrodo keista, kad tiek daug J. Zembrickio knygoje yra rašoma  apie Klaipėdai carinės Rusijos padarytos žalos XVIIIa. pab. – XIX a. pr. likvidavimą ir plačiai aprašomi įvykiai, kurie padėjo įveikti slenkantį  į miestą smėlį ir taip „skupai“ pateikiama informacija apie paminklu įamžintą J. Riechertą?

Dėl gresiančio miestui  ganyklų ir daržų praradimo buvo kaltas Septynerių metų karas (1756-1762).  Šiame kare Prūsijos priešas buvo carinė  Rusija, kurios kareiviai 1757 m. liepos 5d. privertė miesto gynėjus pasiduoti. Nuo tada  miestą ėmė kontroliuoti rusų kariuomenė. Ji negailestingai kirto iki to laiko labai saugomą mišką. Tereikėjo dviejų metų rusų šeimininkavimo ir Klaipėda pajuto užkariavimo padarinius – derlingų žemių užpustymą. Miškų naikinimo mastai aprašyti Johano Zembrickio knygoje „Klaipėdos istorija“ II tome. Jis rašo, kad 1790 m. iš Rasytės girioje buvusių 17419 margų, liko 380 margų brandaus miško.

Audrų  suneštos  smėlio kopos slinko  į sausumą, pasiekė net Plytinės rajoną. Klaipėdos gyventojai rašė skundus. 1798 m.   vienas Miškų departamento tarėjas atvyko į Klaipėdą susipažinti vietoje su esama padėtimi. Jo nuomone, jei dvaras, t.y. karalius perleistų miestui  visą plotą, kuris pavirto smėlynu, tai tada klaipėdiečiai būtų patys suinteresuoti jį tvarkyti. Klaipėdos miesto vyriausioji galva,  burmistras Tarrachas buvo kitos nuomonės. Pagal jį,  nors miestiečiai ir kenčia dėl ganyklų ir arimų užpustymo, tačiau vargu, kad miestiečiai patys įsipareigotų atsodinti Melnragės mišką, kadangi tie plotai labai ilgai dvarui priklausė, ir toks darbas  pareikalaus  didelių išlaidų, tam nėra jokių išteklių. Magistratas, Klaipėdos valdžia, galimai dėl didelių, nepakeliamų miestui išlaidų, siūlė, kad  minėtą, smėliu apėjusį plotą, apželdintų miškininkai.

Kaip karštą bulvę mėtė problemos sprendimą: karaliaus dvaras ant miestiečių, o miestiečiai ant aukščiausios valdžios pečių.

Dėl Melnragės miškų ploto sunaikinimo didžiulę žalą patyrė  Aulaukio palivarkas, kuriame 1808 m. buvo puikiausia molinga dirva, nuimamas derlius, nušienaujamos pievos, deja po kelerių metų beveik visa dirbama žemė ir pievos buvo po smėliu, kaip ir Svijanės upelio aukštupys, kurį beveik visą užpustė.

1809 m. gegužės mėn. karalius paskelbė asmeninį įsaką, kuriame nurodė, jog ginčytinas smėlio plotas prie švyturio, nuo Bomelsvitės perleidžiamas miesto nuosavybei ir apželdinimui. Taip pat po kelių mėnesių, 1809 m. liepos mėn.,  smėlio plotus Zandšolėje   perdavė miesto magistratui. Padovanotose žemėse tuoj pat prasidėjo darbai. J. Zembrickis parašė: „Johanas Heinrichas Forsteris 1809 m. parengė išsamų likusios smėlynų dalies apželdinimo planą ir 1810 m. pristatė Statybos ir laukų valdybos deputacijai, dar kartą pabrėždamas reikalo svarbą. Jis taip pat toleregiškai numatė, jog būtina užsodinti  neriją iki Smiltynės” …” Pirmiausia, smėliui sulaikyti  buvo nutiestos ilgos ir aukštos vytelių užtvaros.  Ką daryti apsiėmė žydas Hirschas Hirschelis iš Jokūbavo, Žemaitijoje. Paskui sodino karklų sodinukus, kuriuos atgabendavo iš Gargždų, Tilžės, Balgos, vėliau sėjo pušų konkorėžius” .. “Taigi  mes turime dėkoti  Forsteriui, kad dabar, nuo Liepojos vartų  iki švyturio galime pasivaikščioti per nuostabų miškelį, jis visa tai paruošė“ –   J. Zembrickis „Klaipėdos istorija“  I tomas 227 psl.

Į atsodinimo darbus buvo įtraukti visi klaipėdiečiai. J. Zembrickis rašo, kad aplinkiniai kunigai bažnyčiose ir sakyklose agitavo šiems darbams rinkti konkorėžius.  

Amžina padėka visiems, kurie prisidėjo prie darbo, kuris reikalavo ištvermės, didelės kantrybės ir tikėjimo, kad tas darbas atneša naudą visuomenei. 1822 m.  jų darbo rezultatai jau gerai matėsi.  Per 19 m. nuo 1810 iki 1829 m. miesto iždas ir laukų kasa įvairioms priemonėms išleido, kurios padėjo išsaugoti miesto ganyklas ir laukus,  9054 talerius.

1822 m. sausio mėnn 7d. karalius savo įsaku miestui atiduoda 479  margų Melnragės girininkijos žemės plotą už švyturio, kuris taip pat buvo užneštas smėlio. Pagal įsaką miestas turėjo įsipareigoti apželdinti šį plotą. Miestui už šią žemę nereikėjo mokėti jokių mokesčių.

 Pasivaikščiojimo kelias tarp  J. Riecherto paminklo iki švyturio buvo nutiestas 1861 m.

Naujai padovanotose žemėse jau  1821 m. prasidėjo sodinimo darbai. Apsodinti smėlynus buvo pradėta turint kelis tikslus: norint darbininkams garantuoti uždarbį tais sunkiais laikais , siekiant sustabdyti pakrantės kopų slinkimą, kuris grėsė ir laivybai.

Prasidėjus želdinimo darbams buvo nuspręsta, jog reikalingas specialus „Plantacijos inspektorius“. 1811  juo buvo išrinktas seniūnas Rennertas, 1813 m. – inkarų kalvis Johanas Engelis,  1820 – malūnininkas  J. Riechertas.

Kažkodėl  J. Zembrickis teigė, kad “Apie tolesnį plantacijos  vystymąsi čia jau nepriklauso rašyti.” Kodėl? Ar todėl, kad Klaipėdos valdžia buvo užsakovė ir finansuotoja, o J. Riechertas tik juos tęsė ?

Ar tinka iš ilgo, sunkaus ir nuoširdaus klaipėdiečių darbo, stabdant smėlio slinkimą į sausumą, išskirti Plantacijos inspektorių J. Riechertą  ir jam atstatyti obeliską?

Manau, ne šiaip sau J. Zembrickis tiek daug dėmesio  skyrė pirmiesiems  smėlio želdintojams ir labai minimaliai užsiminė apie J. Riecherto veiklą. Ar garbinga ir padoru įamžinti tik vieną klaipėdietį iš didžiulės grandies žmonių prisidėjusių prie likvidavimo padarinių, kuriuos sukėlė carinės Rusijos kariuomenės invazija į Klaipėdos kraštą?

Galimai, kad  Riecherto amžininkai pasielgė negarbingai, nepastatę atminimo ženklo J. H. Forsteriui, kuris kūrė apželdinimo planą. Nepaminėti liko ir Plantacijos inspektoriai, kurie dirbo iki J. Riecherto. Manau, kad istorikas neatsitiktinai priminė apie palikuonių padėka tiems, kurie šį darbą vykdys ir vadovaus.

Siūlau miesto valdžiai pasielgti garbingai ir įamžinti visus, kurie prisidėjo likviduojant carinės Rusijos invazijos padarinius. Visus, kuriuos paminėjo savo istoriniame veikale J. Zembrickis. Jei to nesugebėjo padaryti XIX a., tai tą turime padaryti mes, kurie gyvename XXI a, o ne kartoti vieno asmens įamžinimo tradiciją.

SKUNDAS

2025 m. liepos 21 d.

dėl 2025-06-30 nutarimo Nr. 30-ANR N-7438-2025 (vyr. tyrėjas Leonas Butkus)

Faktinės aplinkybės

Aš, Virginijus Partaukas, būdamas dviejų organizacijų steigėju, patriotišku ir aktyviu piliečiu, š.m. gegužes 9d. ( “Pergalės” dieną)  piketavau prie sovietinių karių kapinių Daukanto g. 35, Klaipėda.

Pranešime apie piketą nurodžiau temą „Gegužės 9-oji – karas prieš Ukrainą“. Pikete turėjau  tikslą viešai pasmerkti Rusijos Federacijos vykdomą agresiją prieš Ukrainą, išreikšti savo pilietinę poziciją dėl Rusijos valdžios veiksmų, bei skleisti informaciją visuomenei žodžiu ir plakatų pagalba. Šiam tikslui Pikete  naudojau dvyliką pastatatomų plakatų su simboliais įvairiais informaciniais tekstais:

• „Putinistai tris metus Ukrainoje naudoja Hitlerio metodus. Tai pasityčiojimas iš žuvusių kovoje prieš fašizmą !! Rusakalbi, netylėk!!!“
• „Klaipėdieti, ar supranti, kad Rusijos imperija buvo, yra ir bus amžinas Lietuvos priešas?“
• Piketo metu buvo demonstruojamas plakatas, kuriame Z ženklas prilygintas svastikai,  parašyta Hitler = Putin, o viršuje užrašyta frazė „FAŠIZM STOP!“.

Piketo metu  kviečiau praeivius, susidomėjusius mano plakatais,  diskutuoti, skleidžiau informaciją  apie Rusijos agresiją ir istorinius faktus. Į Piketą pakviečiau ir visuomenininkę, buvusią istorijos mokytoją, kolegę Virginiją Jurgilevičienę.  Atkreipiu  Teismo dėmesį, kad mes ir dar dvi moterys, pirmieji Lietuvoje jau 2022-02-23 ( karo išvakarėse) piketavome prie Rusijos konsulato, gėdindami konsulą J. Choryško, bet be jokių simbolių. Pamatę, kad agresyvi, totalitarinė, imperinė Rusija nesiliauja žudyti ukrainiečius ir viską niokoti, taikydama Hitlerio nacistinės-fašistinės Vokietijos metodus,  naudojant karo techniką su Z ženklu, kuris tapo Putino ideologijos ir galios simboliu, po mėnesio prie konsulato tų pačių asmenų pikete jau panaudojome labai informatyvų, dviprasmybių nekeliantį plakatą su ANK 524 str. įvardintais simboliais: svastika lygu Z, Hitler = Putin, o viršuje užrašas FAŠIZM STOP. Klaipėdoje gyvena daug rusakabių ir net lietuvių, palaikančių Putino imperinius kėslus. Juos  papiktino  Z ženklo  sulyginimas su svastika, todėl paskambino į  VPK ir pranešė apie svastikos demonstravimą. Į skambutį atsiliepęs pareigūnas, tikriausiai, neuždavė klausimo: Kam priklauso Krymas? Atvykę patruliai paėmė plakatus su draudžiamais simboliais, surašė protokolus, tačiau neatlikę tyrimo baudos nepaskyrė ( foto pridedame).

Kitos dienos ryte, 2022-03-24 d. , aš surengiau protesto piketą  po VPK langais. Reiškiau didelį pasipiktinimą su garsiakalbiu ir plakatais, tame tarpe ir su tais pačiais simboliais , dėl paimtų plakatų ir protokolų ( foto pridedame). Plakatu išreiškiau įtarimą, kad VPK dirba putlerio agentas. Išėjęs pabendrauti pareigūnas Gintautas Kuprys, pažadėjo teiseną nutraukti, o plakatus grąžinti. Tą ir padarė 2022-04-01d.

2022-03-24 d. vakare, su įvairias plakatais, tame tarpe ir su   draudžiamais  simboliais dalyvavau mitinge, kuris buvo skirtas Ukrainos palaikimui  Atgimimo aikštėje ( foto pridedu).  Pareigūnai viską paveikslavo, bet pretenzijų nereiškė. Po to, viešose vietose: Atgimimo aikštėje, Liepų g. 1, prie paminklo  „Vieningai Lietuvai“, Naujajame turguje per tris metus plakatus su ženklais panaudojau daugiau negu  dešimt kartų. Tai liudijančios nuotraukos, vaizdo įrašai  turėtų  būti išlikę VPK duomenų bazėje ( foto pridedu). Paskutininiai kartai su simboliais buvo 2025-02-24d. Liepu g.1 ir 2025-05-01 prie paminklo “Vieningai Lietuvai”. Kai piketavome  2025-02-24d. adresu   Liepų g. 1, buvo atvažiavę net du ekipažai.Vienas iš jų suabejojo, ar teisėtai elgiamės, todėl pasiskambinę į VPK,  palinkėję sėkmės, nuėjo.

2025-05-09 prie sovietų karių  kapinių Klaipėdos policijos komisariato pareigūnas Edgaras Jazminskas  paėmė iš mano kolegės V. Jurgilevičienės plakatą su simboliais, surašė protokolą be jokio tyrimo ir ekspromtu paskyrė 150 Eur avansinę baudą. Ji laikė mano plakatą ( foto pridedu).  Tai sukėlė didžiulį mano pasipiktinimą ir nusivilimą, nes nuo 2022-05-08 dienos piketo sovietų karių kapinėse, jokių teisės aktų pakeitimų trijų metų laikotarpyje  nebuvo, bet mums netikėtai, kažkodėl, pasikeitė  policininkų veiksmai mūsų atžvilgiu. Aš tai sieju su Klaipėdos miesto ir apskrities VPK vadovų pasikeitimais. Matomai, V. Jurgilevičienė tapo personalinių pokyčių policijoje  auka, nes  pasikeitė teisės aktų traktavimas.

Aš to nepakęsdamas,  2025-05-21d. surengiau protesto akciją-piketą  priešais  VPK adresu Kauno g. 35 ir,  būdamas įsitikinęs savo teisumu, atsinešiau plakatus su tais ženklais, kuriuos galima naudoti pagal  ANK 524 3-čią dalį. Tuo tikslu paruošiau net atskirą plakatą E. Jazminsko ir kitų  policininkų  patriotiškumo ir kompetencijos  skatinimui. Pradėjus piketą, neužilgo atvykę pareigūnas Marius Lotužis ( toliau Pareigūnas) su kolege, išklausė mano paaiškinimą, kad tam tikrais atvejais galiu naudoti šiuos  simbolius. Jis su kolege sugrįžo į komisariatą. Maždaug po  penkiolikos minučių vėl atėjo ir surašė   administracinio nusižengimo protokolą 31-ANR N-7387-2025 (toliau- Protokolas), kuriame nurodė, jog aš viešoje vietoje plakatų pagalba demonstravau nacistinę svastiką, sovietinę raudonos spalvos penkiakampę žvaigždę bei Rusijos Federacijos karinių pajėgų simbolį „Z“, taip galimai pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnio ir 3 dalies nuostatas.

2025-06-30 Klaipėdos  apskrities vyriausiojo policijos komisariatas (toliau- Komisariatas) priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 30-ANR N-7438-2025 (toliau – Nutarimas) ir  vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 524 straipsnio 1 dalimi man skyrė 400 eurų baudą ir konfiskavo 4 plakatus.

Komisariatas motyvavo tuo, kad ANK 524 str. 1 dalis numato administracinę atsakomybę už totalitarinių ar autoritarinių režimų simbolių, kuriuos šie režimai naudojo ar naudoja jų įvykdytai ar vykdomai karinei agresijai, vykdomiems ar įvykdytiems nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams propaguoti, platinti, naudoti susirinkimuose, viešosiose vietose arba kitokį viešą demonstravimą. Komisariato teigimu, aš viešoje vietoje, demonstravau plakatus, kuriuose pavaizduota nacistinė svastika, sovietinė penkiakampė raudona žvaigždė ir „Z“ raidė, kuri taip pat paryškinta atskiruose žodžiuose, užrašas „PUTIN = HITLER” (toliau- Draudžiama simbolika), todėl akivaizdu, kad jis viešoje vietoje viešai demonstravo autoritarinio režimo simbolius, kuriuos Rusijos Federacija ir kiti režimai naudojo ar naudoja jų įvykdytai ar vykdomai karinei agresijai, vykdomiems ar įvykdytiems nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams propaguoti.

Aš nesutinku  su Komisariato nutarimu, nes jis laikytinas ydingu, pažeidžiančiu piliečių konstitucinę teisę į žodžio ir saviraiškos laisvę, prieštarauja protingumo kriterijams ir demokratinės teisinės valstybės principams bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, todėl prašau  Nutarimą panaikinti.

Mano, pareiškėjo,  motyvai

1. Pažymėtina, jog dabartiniai Pareigūno ir Komisariato veiksmai, kuriais plakatuose pavaizduotų simbolių demonstravimas vertinamas kaip galimai draudžiamas, prieštarauja ankstesnei pačios Policijos institucijų praktikai. Iš byloje ROIK Nr. 22163368891 esančių duomenų matyti, kad 2022 m. balandžio 1 d. Klaipėdos apskrities VPK pareigūnas Gintautas Kuprys nutraukė administracinę teiseną ir grąžino plakatus man, konstatuodamas, jog minėtų simbolių naudojimas nebuvo skirtas nacistinių ar komunistinių idėjų propagavimui, ar antidemokratinių organizacijų kūrimui, o turėjo informacinį pobūdį, susijusį su įvykiais Ukrainoje bei imperinės Rusijos agresijos pasmerkimu. Šiai pozicijai pritarė ir pareigūnas Gediminas Kalasūnas, kuris savo atsiliepime teismui nurodė, jog plakatų demonstravimas negali būti vertinamas kaip draudžiamas veiksmas.
2. Todėl šiuo atveju Pareigūno  veiksmai dėl tų pačių plakatų pikete, prieštarauja Policijos  veiksmams, kuriais anksčiau plakatus su draudžiamais simboliais  pripažino teisėtais. Pareigūnai ankstesnių piketų metu ne kartą fotografavo plakatus su minėta simbolika ir šie įrodymai neabejotinai yra saugomi policijos archyve,  todėl ginčijamas Nutarimas suponuoja Komisiariato veiksmų nenuoseklumą ir kelia pagrįstas abejones dėl teisės taikymo stabilumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymosi.

Dėl Susirinkimų įstatymo nuostatų

• Pažymėtina, kad tiek Pareigūnas, tiek Komisariatas, priėmęs ginčijamą Nutarimą, remiasi Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo nuostatomis, tačiau minėto Įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad  susirinkimo ar pavienio asmens akcijos metu draudžiama:
  • akivaizdžiai kurstyti pažeisti arba pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus (kalbomis, plakatais, šūkiais, audiovizualinėmis priemonėmis ar kitais veiksmais);
  • pažeisti dorovės, geros moralės ir etikos normas;
  • demonstruoti nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR vėliavą, herbą, jų sudedamąsias dalis, atsakingų už Lietuvos gyventojų represijas vadovų atvaizdus, nacistinių ar komunistinių organizacijų simbolius ar uniformas, svastiką, SS ženklą, kūjo ir pjautuvo ženklą, raudonos penkiakampės žvaigždės ženklą ar jų pagrindu sudarytas vėliavas ar ženklus, į juos klaidinančiai panašius antikonstitucinių organizacijų simbolius bei atlikti nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR himną;
  • kitokiais būdais rengtis atlikti ar atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse.
• Taigi įstatymas imperatyviai nustato susirinkimų (Piketo) metu draudimą akivaizdžiai kurstyti pažeisti arba pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, draudimą pažeisti dorovės, geros moralės ir etikos normas. Minėtos įstatymo nuostatos nedraudžia demonstruoti minėtų simbolių ar ženklų, jeigu tai daroma tokiu būdu, kuris tarnauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir gerai moralei, pavyzdžiui, istorinio fakto, totalitarinių režimų nusikaltimų pasmerkimo ar švietimo tikslu.
• Jei Lietuvos politikai ir pareigūnai priiminėja sprendimus, absoliučiai uždraudžiant tam tikrų simbolių panaudojimą ir nepaliekant galimybės žmonėms tam tikrais atvėjais, iškilus būtinybei (vykstant karui) sąmoningai ir atsakingai, vienprasmiškai juos panaudoti informacijos sklaidos apie daromus nusikaltimus tikslais, tai darytina išvada, kad mūsų valdžia ( politinė, vykdomoji, teisine ir t.t.) yra visiškai „buka“, arba turi akivaizdžius  totalitarizmo ar  autoritarizmo požymius. Įvertinus iškilusį pavojų drmokratiniams procesams Lietuvoje, prašau teismo  savo kompetencijos ribose spręsti šią problemą,  pav. kreiptis  į Konstitucinį teismą

Dėl Konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo

• Pažymiu, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
  •  Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
  • Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
  • Šiuo atveju plakatų siunčiama informacija visuomenei nėra susijusi su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija. Todėl draudimas skleisti informaciją plakato forma dėl visuomenei ypač aktualių politinių įvykių, tokių kaip Rusijos agresija, reiškia nepagrįstą konstitucinės teisės į saviraiškos laisvę ribojimą ir sudaro pavojingą precedentą pilietinės visuomenės laisvei Tiek atskiriame plakate, tiek jų visumoje esančios žinios yra aiškiai antinacistinės ir atspindi antikarinę poziciją yra  pasmerkianti agresiją ir nusikaltimus žmoniškumui. Tokia išraiškos forma yra teisėta ir būtina demokratinėje visuomenėje, ypač esant kariniam konfliktui Europoje.

Dėl EŽTT praktikos bylose dėl saviraiškos laisvės

• Atkreipiu dėmesį, kad EŽTT ne kartą yra pabrėžęs, jog saviraiškos laisvė taikoma ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai ar laikomos neįžeidžiančiomis, bet ir toms, kurios „įžeidžia, šokiruoja ir trikdo valstybę ar visuomenės dalį (žiūr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside v. United Kingdom, Nr. 5493/72,  ). Šiuo atveju mano  plakatų žinutės (Putin = Hitler, svastika = Z, raudona žvaigždė = svastika) gali būti politiškai aštrios, bet taip yra saugoma mano politinė nuomonė, net jei ji daliai visuomenės atrodo šokiruojanti, ar neatitinkanti jos pažiūrų, pav. rusakalbių ir kitų klaipėdiečių pateisinančių imperinės Rusijos agresiją  Ukrainoje.

• Analogiškai kitoje byloje (Vajnai v. Hungary) dėl komunizmo simbolio – penkiakampės raudonos žvaigždės – nešiojimo. Petras Vajnai, Vengrijos Mažosios komunistų partijos (Workers’ Party) vicepirmininkas, 2003 m. dalyvavo viešame renginyje Budapešte ir nešiojo raudoną penkiakampę žvaigždę, kuri buvo laikoma komunistiniu simboliu. Pagal tuo metu galiojusį Vengrijos Baudžiamojo kodekso straipsnį, draudžiantį viešai demonstruoti nacistinius arba komunistinius simbolius, Vajnai buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą. Vajnai tvirtino, kad raudona žvaigždė yra tarptautinis darbo judėjimo simbolis, siejamas ne tik su totalitarizmu, bet ir su kova už socialinį teisingumą. Jis skundėsi, kad draudimas pažeidė jo žodžio laisvę pagal EŽTK 10 straipsnį. EŽTT konstatavo, kad vien ženklų demonstravimas neįrodo siekio skleisti totalitarinę ideologiją, nebent yra aiški propagavimo intencija. EŽTT konstatavo, kad byloje nebuvo įrodymų, jog Vajnai veiksmai skatino smurtą ar grasino demokratijai, simbolis (raudona žvaigždė) turi daug reikšmių, įskaitant teisėtą politinę ideologiją, nebuvo įrodyta, kad draudimas buvo proporcinga priemonė siekiant teisėto tikslo.  Vien tai, kad kažkas gali jaustis įžeistas, nėra pakankama priežastis riboti  žodžio laisvę  tekstais arba simboliais plakatuose ir kitomis saviraiškos formomis.  Teismas pripažino, kad draudimai  turi būti vertinami proporcingai ir neturi tapti pertekliniais. Šiuo atveju aš plakatus  su žvaigžde, svastika,  Z raide naudojau  kritikai, o ne propagandai. Tai atitinka EŽTT nuostatą, jog ne kiekvienas uždraustas simbolis yra propaganda (žiūr. EŽTT  2008 m. vasario 8 d. sprendimą Vajnai v. Hungary Nr. 33629/06).

• EŽTT byloje Perinçek v. Switzerland (2015) Perinček buvo nuteistas už armėnų genocido neigimą. EŽTT pripažino, kad valstybės gali riboti saviraišką, tačiau ribojimai privalo būti būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant teisėtų tikslų. Bet kokie ribojimai turi būti proporcingi ir pagrįsti įrodymais, kad jie būtini apsaugoti kitų teises ar visuomenės interesus. Mano atveju Policija nepristatė įrodymų, kad  keturi  plakatai kėlė realią grėsmę demokratijai ar kurstė neapykantą. Be proporcingumo įvertinimo, man skirta sankcija pažeidžia EŽTT standartus.

1. EŽTT byloje Şorli v. Turkey (2005) protestuotojas laikė plakatą su frazėmis prieš Turkijos karinę politiką. EŽTT pripažino, kad tai buvo saviraiškos laisvė, net jei ji kėlė nepatogumų valdžiai. Mano atveju  Plakatai yra protesto forma. Net,  jei juose  naudojami uždrausti simboliai, svarbu kontekstas – ar tai propaganda, ar Stalino ( žvaigždė), Hitlerio (savastika), Putinos (Z raidė) ir jų nusikaltimus žmonijai atspindinčių ženklų smerkimas ir kritika.
2. Tokiu būdu pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką saviraiškos laisvė saugo net ir šokiruojančias, aštrias politines žinutes. Vien simbolių demonstravimas negali būti laikomas nusikaltimu ar administraciniu nusižengimu, jei tai daroma kritikos, o ne propagandos tikslu. Ribojimai saviraiškai galimi tik jei jie būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamiems tikslams. Todėl pagal EŽTT standartus mano plakatų demonstravimas yra teisėta saviraiškos forma, o bauda ir konfiskavimas yra perteklinės, nepagrįstos priemonės.

Dėl tikrovės neatitinkančių duomenų Nutarime, jis laikytinas suklastotu

1. Nutarimo dėstomojoje dalyje (pirmo puslapio aštuntoje eilutėje nuo apačios) parašyta, neva aš  nurodžiau,  kad mano  „kova su imperine Rusija yra būtent švietėjiška.“
2. Tokio paaiškinimo nei savo 2025-06-20 raštiškame prašyme (reg. Nr. 30-AP-3484), nei žodinio bylos nagrinėjimo metu nebuvau  pateikęs. Mano raštiškame prašyme žodis „švietimas“ išvis nevartotas; jame penkis kartus pavartotas žodis „informavimas“. Nagrinėjimo metu,  pareigūnui L. Butkui užsiminus apie švietimo veiklą,  aiškiai nurodžiau: „mes švietimu neužsiimame“ ir po dviejų minučių  pakartojau: „mes į švietimą nepretenduojame.“
3. Todėl nutarime įrašyta frazė yra tikrovės neatitinkantis faktas, kuris gali klaidinti teismą bei pažeidžia mano teises į teisingą bylos nagrinėjimą, numatytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.

Dėl neteisingai pritaikytų teisės aktų

1. Pareigūnas L. Butkus nutarime konstatuoja, kad mano  veiksmai „neatitinka švietimo atvejo“ (nutarimo II puslapio trečios pastraipos pabaiga), šią išvadą laikydamas pagrindu priimti man nepalankų sprendimą.
2. Tokia išvada yra teisiškai nepagrįsta, kadangi mano  veikla yra susijusi su informacijos sklaida, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis. Mano veikla yra nurodyta NVO „Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas“ ir Asociacijos „Klaipėdos žalieji“ steigimo dokumentuose. Ji nėra susijusi su švietimo veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. Todėl švietimo veiklos kriterijų taikymas mano atžvilgiu laikytinas netinkamu teisės normų taikymu. Aš esu aktyvus pilietis, visuomeninkas ir nepretenduoju į profesionalų informacijos teikimą, bet turiu pilną teise tai daryti man patogia ir, mano nuomone, efektyviausia forma piketu metu.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių neįvertinimo

1. Man paskirta 400 Eur administracinė nuobauda, nors analogiškoje situacijoje mano  kolegei V. Jurgilevičienei buvo paskirta 300 Eur bauda. Pareigūnas neatsižvelgė į mano amžių (virš 65 metų) bei mano neįgalumą (40 % darbingumas), kurie pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 35 straipsnio 1 dalį laikytini atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
2. Toks pareigūno veiksmas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnyje.

VADOVAUJANTIS  IŠDĖSTYTAIS  ARGUMENTAIS, LR KONSTITUCIJOS 25 STR., EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS 10 STR. , TEISINGUMO, SĄŽININGUMO, PROTINGUMO PRINCIPAIS,   PRAŠAU:

1. Pripažinti, kad nutarimo dėstomojoje dalyje nurodyti mano tariami paaiškinimai dėl „švietėjiškos veiklos“ neatitinka tikrovės ir išbraukti juos iš nutarimo teksto kaip klaidinančius bei pažeidžiančius mano teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
2. Pripažinti, kad mano veikla yra susijusi su informacijos sklaida, o ne su švietimo veikla, ir švietimo kriterijų tiesioginį  taikymą mano atžvilgiu laikyti nepagrįstu.
3. Įvertinti mano amžių bei sveikatos būklę, kaip atsakomybę lengvinančias aplinkybes,  bei sumažinti man paskirtą administracinę nuobaudą proporcingai teisės aktų nuostatoms ir teisingumo principams, jeigu teisena mano atžvilgiu nebūtų nutraukta.
4. Nutraukti administracinio nusižengimo teiseną mano atžvilgiu.
5. Grąžinti man priklausančius keturis  plakatus, kurie buvo paimti policijos pareigūnų.

Virginijus Partaukas

Klaipėdos  apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viršininkui

SKUNDAS                                                        

Dėl galimai suklastoto pareigūno Leono Butkaus  2025-06-30 nutarimo Nr. 30-ANR N-7438-2025, byloje Nr. ROIK: 25273476421

2025-07-08

Administracinio nusižengimo ( dėl kurio padarymo nesutinku) byloje pagal ANK  542 str. teiseną  2025-06-30 nagrinėjo Klaipėdos VPK  ANB nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Leonas Butkus. Bylos nagrinėjimui buvau iš anksto pateikęs prašymą, reg. Nr. 30-AP-3484, 2025-06-20, (2 puslapiai ir papildomą medžiagą).  Kitus argumentus pasakiau posėdžio metu .

Pareigūnas patikino, kad yra daromas vaizdo ir garso įrašas. Posėdžio pabaigoje L. Butkus įteikė man nutarimą, kurio skaityti nebebuvo laiko ir jam paprašius – pasirašiau.

Namie perskaitęs tekstą, labai nustebau, nes turinys neatitiko tikrovės. Nutarimo dėstomojoje dalyje, pirmame puslapyje, aštuntoje eilutėje iš apačios, tyrėjas kažkodėl be pagrindo konstatuoja: „ V. Partaukas nurodė, kad jo kova ( V.P su imperine Rusija) yra būtent ŠVIETĖJIŠKA…“.

Kategoriškai nesutinku, kad aš, raštiškame prašyme, ar žodžiu posėdžio metu, simbolių naudojimą argumentavau teise užsiimti švietimu. Tai absoliutus melas, kuris išaiškės perskaičius prašymo tekstą ir išklausius posėdžio garso ar vaizdo įrašą. Ką ir  PRAŠAU atlikti.

Antro puslapio, trečios pastraipos pabaigoje, kaip vieną iš pagrindinių motyvų  mano atžvilgiu nepalankiam nutarimui priimti, jis konstatuoja: „Todėl iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad V. Partauko veiksmai neatitinka …ŠVIETIMO atvejo“.  

Palengvindamas tyrimą  informuoju,   kad prašyme penkis kartus paminėjau žodį “informavimas”, o žodžio  „švietimas“ nėra. Posėdžio metu pareigūnui prakalbus apie švietimą, aš pasakiau:  „ mes švietimu neužsiimame“, o po dviejų minučių pakartojau: „mes į švietimą nepretenduojame“. Nepaisant to, radau pareigūno suklastotą teksto dalį , tam  skiriant  net septynias eilutes. Matomai, pareigūnas  suabejojo ar tikrai mes negalime skleisti informaciją ( tai leidžia Europos žpmogaus teisių deklaracija, LR Konstitucijos 25 str.,  beveik visų NVO  įstatai ), todėl nusprendė sukurpti papildomus išgalvotus argumentus ir pritaikyti man , iš esmės, profesionalams skirtą LR Švietino įstatymą.

Pareigūnas L. Butkus man skyrė 400 Eu baudą, o ne minimalią   300 Eu ( kaip mano kolegei V. Jurgilevičienei analogiškoje situacijoje), nes nesugebėjo suskaičiuoti, jog man yra daugiau negu  65 metai. Jis taip pat nekreipė dėmesio į mano informaciją, kad esu  ir neįgalus  ( 40% darbingumas).  Kad, tyrėjas praignoravo  mano atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra papildomas argumentas nutarimą laikyti suklastotu , neatitinkančiu realybės, ignoruojančiu teisingumo, sąžiningumo, protingumo teisės principus.

Pareigūnas kol kas tik sukūrė melagingą, tikrovės neatitinkantį dokumentą – nutarimą. Jį perdavus teismui, jis būtų ir panaudotas su atitinkamomis pasekmėmis. Todėl dar kartą PRAŠAU nedelsiant stabdyti suklastoto dokumento eigą.  Atlikus tyrimą, įpareigoti  tyrėją ištaisyti aukščiau išvardintus faktinius neatitikimus ( dėl švietimo funkcijos ir lengvinančių aplinkybių).

PRAŠAU, kol ne vėlu,   nedelsiant sudaryti komisiją, išnagrinėjus šiame skunde pateiktus  objektyvius argumentus,  ištaisyti suklastotą nutarimą,  išimant iš teksto dokumento dalį pirmame ir antrame lapuose, kuriuose kalbama apie švietimą ir nubausti pareigūną. Priešingu atveju, palikus suklastotą tekstą bus klaidinamas teismas, apsunkintas mano būsimo skundo nagrinėjimas, užsitęs procesas, nukentės Klaipėdos policijos prestižas. Aš neprašau atlikti tokių veiksmų, kurie būtų teismo kompetencijoje, o tik ištaisyti dokumente esančius faktinius, akivaizdžius tikrovės neatitikimus.

Gali būti, kad tokie klastojimai, policijai tinkamų argumentų „pritempimai“ yra paplitę tarp Klaipėdos VPK tyrėjų ( jei drįsta taip elgtis su patyrusiu piketuotoju).  Todėl apie tokį faktą privalėsiu informuoti Vyriausiąjį policijos komisarą, VRM, Seimą, Prezidentą.

Nepaisant visko esu  pasiruošęs geranoriškai bendradarbiauti su VPK, pateikti patikslinančią informaciją, pvz. pensininko ir neįgalioko pažymėjimus, iš naujo pasirašyti nebesuklastotą nutarimą.

Tarpkitko, turime pavyzdį, kai  nutarimas nebuvo klastojamas. Aš  2025-06-10 dalyvavau mano kolegės V. Jurgilevičienės beveik identiškos  bylos  ROIK: 25272364388 nagrinėjime, kurį atliko ir surašė nutarimą VPK pareigūnė Erika Kliaugienė.  Dėl mano plakato, paimto prie sovietinių karių kapų 2025-05-09 dokumentą ji surašė sąžiningai,neklastojo,  neprimetė mums jokių  švietimo funkcijų, su paskesniu jų neigimu. Apsiribojo įrodinėjimu, jog neturime teisės informuoti, su kuo kategoriškai nesutinkame.

Lauksiu operatyvaus ir argumentuoto atsakymo.

Pagarbiai                                                                        V. Partaukas

Tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Palangos ikikarinių gyventojų palikuonys apsijungė į bendruomenę ir pasivadino Palangos miesto senbuvių bendruomene. Tada jų buvo apie 300 žmonių. Vienas iš jų darbų, kuriuo didžiuojasi –  maro kapų išsaugojimas. Iš vaikystės  Raimundas Kubilius žinojo kur randasi maro kapinaites, nes tėvai neleisdavo  rinkti uogas, grybus. Atgavus nepriklausomybę,  maro kapinatės  atsidūrė šalia žvyro karjero, kurį kasė  sovietiniais laikais.  Nepriklausomybės laikais buvo nuspręsta plėsti karjerą, iškirsti mišką, sunaikinti maro kapinaites. Pasirodo, kad  žemėlapiuose nebuvo pažymėta vieta kryželiais, nebuvo parodyta, kad šalia karjero buvo kapinės. Todėl Palangos miesto senbuvių bendruomenės nariams aiškino, jog tai tik   senelių pasakos  apie maro kapinaites. Archeologo Vlado Žulkaus vadovaujami studentai ant nurodyto vietinių gyventojų kalnelio atliko archeologinius kasinėjimus ir rado žmonių kaulų. Tada maro kapinaites  įtraukė, kaip reikšmingą objektą, į Kultūrinių  vertybių sąrašą.  Buvo sustabdyta žvyro karjero plėtra, išsaugotas miškas. Bendruomenės nariai ne vienerius metus tvarkė maro kapinaites, apjuosė akmenimis, pastatė kryžių bei įsirengė susibūrimo vietą – akmenų suoliukus.

Keliukas per mišką tapo nepravažiuojamas dėl išmuštų duobių. Bendruomenės pirmininkas R. Kubilius kreipėsi į Palangos komunalininkus su prašymu greideriu pravažiuoti ir  sutvarkyti privažiavimą iki maro kapinaičių. Pažadėjo, tačiau gavę raštišką prašymą, atsisakė tvarkyti kelią.

Šalia, kito karjero pašonėje, yra taip pat laidojimo vieta. Ten amžino poilsio atgulė nužudyti žydai. Keliukas  yra  tvarkomas už Palangos savivaldybės lėšas. Dvigubų standartų taikymas  piktina žmones. Mirusieji turi būti vienodai prižiūrimi.

Atsisakius padėti Palangos miesto valdžiai, kreipėsi į Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regiono padalinį. Atvažiavo su technika, patvarkė  keliuką ir dabar jau su mašina galima privažiuoti prie maro kapinių.

Didelis ačiū  kretingiškiams nuo palangiškių senbuvių  ir visų, kuriems sudarė galimybę aplankyti atminimo vietą – maro kapines.

Senbuvių bendruomenė Palangos miesto valdžios prašė, kad ant kelio Palanga -Šventoji, šalia žydų žudymo ir laidojimo  nuorodos ženklo, būtų pastatyta nuoroda ir į maro kapinaites.  Matyt, dėl dvigubų standartų, kurių laikosi  Palangos miesto valdžia, tokio ženklo ir nepastato.  

Atėjo laikas Palangos savivaldybei būti jautriai ir  prižiūrėti ne tik  žydų žudymo bei laidojimo vietą, bet ir maro kapinaites.

Piliavietėje vykusio susitikimo „Istorija be mitų: ekspertų žvilgsnis į Atgimimo aikštę“ metu vedančiajam Klaipėdą pavadinus Žemaitijos dalimi, iš salės pasigirdo vyriškas balsas, kad Klaipėda niekada nebuvo  Žemaitija. Kitas balsas, tiesa, moteriškas, pareiškė, kad Klaipėda buvo Žemaitija.

Klaipėdos krašto istorija skirtingai traktuojama todėl, kad užkariautojams, kurie atėjo XIII a., reikėjo įrodyti, jog jie yra teisėti šio krašto šeimininkai. Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo XX a. trečiame dešimtmetyje, ypač pagausėjo melagingų teorijų kūrėjų. Užkariautojų palikuonims, kurie suprato, jog praranda savo antrą tėvynę, kurioje gyveno kelis šimtmečius, reikalinga buvo istorija, kad Mažosios Lietuvos lietuviai yra kolonistai, o ne autechtonai.          

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje Lietuvos istorikas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas Algirdas Matulevičius apie XX a. trečio dešimtmečio istorikus žmoną ir vyrą, Gertrūdą ir Hansą Mortensonus, sukūrusius negyvenamų dykrų teoriją, parašė, jog „Mortensenai teigė, kad krašto senbuviai žuvę per tarpusavio bei kryžiuočių karus, sukilimus, išsikėlę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų kraštuose susidariusi negyvenama dykra, kurią neva tik XV a.–XVI a. pradžioje masiškai apgyvenę kolonistai iš Didžiosios Lietuvos“.

Istorikai su garbingais moksliniais vardais atliko užsakymą ir pateikė dykros teoriją, kurioje išaiškino, kodėl iki Karaliaučiaus, Priegliaus upės, gyveno lietuviai.

Karge Paul (Paulius Kárgė) (1862–1928) vokiečių istorikas, mokslų daktaras, pritarė nepagrįstai Gertrūdos ir Hanso Mortensenų koncepcijai dėl mažlietuvių etnogenezės.

Pagal dykrų koncepciją lietuviams, žemaičiams, kurie kariavo su kryžiuočių ordinu, karas neatnešė didelių žmogiškųjų išteklių nuostolių. Jis naikino gyventojus tik kryžiuočių užgrobtose žemėse.

Šiandien stebime karą Ukrainoje ir matome, jog nukenčia, žūva ir netenka gyventojų abi kariaujančios pusės. Pagal G. H. Mortensonus, P. Karge lietuviai, žemaičiai ne tik nežuvo nuo kryžiuočių, bet „daugindamiesi kaip triušiai“ apgyvendino Mažąją Lietuvą.

Karai, deja, persekioja žmoniją, tačiau įsiviešpatavus taikai, per karą prarastų gyventojų skaičius atsistato natūraliai.

Tokie pat procesai vyksta ir po marų. Epidemijoms, užkrečiamoms ligoms nėra sienų. Visos, kurios siautė Mažojoje Lietuvoje, guldė į šaltus kapus ir Didžiojoje Lietuvoje.

Palangos miesto  senbuvių bendruomenės pirmininkas Raimundas Kubilius pakvietė aplankyti maro laikų kapinaites. Jis parodė iš Registrų skyriaus gautą pažymą, kurioje parašyta, kad laidota nuo XVI iki XVIII a. Tik jo ir kitų palangiškių senbuvių dėka buvo sustabdytas žvyro karjero įrengimas, miško iškirtimas ir kapinaičių sunaikinimas. Kapinaitės yra įrodymas, kad per marus žmones mirė tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek Didžiojoje. 

Po marų gyventojai natūraliai atsikūrė tik Didžiojoje Lietuvoje. Deja, Mažojoje Lietuvoje, kaip įprasta užkariautojams, vyko prievartinis naujų gyventojų atkėlimas. Ansis Bruožis knygutėje „Mažoji Lietuva. Jos amžių įvykiai“ rašo, kad „buvo įsakyta Brandenburgo, Pomerų ir kitose provincijose kolonistus gaudyti ir į Lietuvą gabenti“.

Tiek praeityje, tiek šiandien užkariautojų palikuonys ir jų gerbėjai yra šventai įsitikinę, jog XIII a. atėję užkariautojai iš vakarų atnešė tik gerą. Lietuviai, ypač žemaičiai, yra nedėkingi, o lietuvininkai, šito krašto gyventojai, visada norėjo būti su Vokietija ir net dabar didžiuojasi, kad šis kraštas buvo valdomas vokiečių.

Tai tipiniai okupantų ideologijos teiginiai. Šiandien tokią pat ideologiją skleidžia Rusija savo okupuotoms tautos.

Gerų užkariautojų nebūna, visi užkariautojai naikina autechtonus ir apgyvendina kolonistus. Nesvarbu, ar užkariautojai yra iš vakarų – vokiečiai, ar iš rytų – rusai.

Todėl sovietų istorikai Klaipėdos krašto sukilimą aprašė neigiamai, nes išsivadavimo kovos gąsdina tiek užkariautojus vokiečius, tiek okupantus sovietus. Su ginklu atėję, nukariavę tautą, nenori sutikti, kad autechtonai turi teisę išsivaduoti iš „labai gero ir daug naudos atnešusio“ užkariautojo.  

Klaipėdos krašte „blogiečiai” keitėsi pagal politinius pokyčius. Iki I pasaulinio karo kontrabandininkai, girtuokliai, žmogžudžiai buvo lietuviai, o vokiečiai buvo geraširdžiai gelbėtojai. Apie tai skaitome Ernsto Vicherto, Hermano Zudermano literatūriniuose kūriniuose. Po karo, po Klaipėdos sukilimo, „blogiečiais” tapo lietuviai iš Didžiosios Lietuvos, o nuskriaustaisiais – lietuviai iš Mažosios Lietuvos.

Šiandien atsiranda tokių istorikų, kurie tarpukario vokiškų kolegų propagandistų veikalus laiko teisingais ir vardija klaidas, kurias darė Lietuvos vyriausybė, pvz., lietuvių kalbos grąžinimą į mokyklas. Tai primena įvykius Rusijoje, tik tada lietuviai, kurie nenorėjo būti vokiečių užkariautojų valdomi, buvo vadinami šnipais, o Rusijoje – tautinių mažumų atstovai, kurie siekia išsivaduoti iš Rusijos įtakos, – inoagentais (užsienio agentais).  

XV a. lietuviškas žemes didysis Lietuvos valdovas Vytautas su Ordinu padalino skirtingoms valstybėms, nutiesė sieną, sukalė kuoliukus. Lietuviškos žemės, kurios vadinosi skalvių, nadriuvių, žemaičių, pateko į Ordino priklausomybę.  

Pasidomėjau, iš kur kilę Klaipėdos miesto mero Arvydo Vaitkaus protėviai. Pasirodo jie gyveno apie 20 kilometrų nuo Klaipėdos. Jei XV a. siena būtų nutiesta už A. Vaitkaus protėvių tėviškės, apie 21-25 kilometrus nuo Klaipėdos, tai mero protėviai  būtų kuršiai, o vėliau nuskriausti mažlietuviai, suvokiantys Prūsijos dvasią ir raudoną plytą. Tačiau sieną nutiesė apie 16 kilometrų nuo Klaipėdos ir todėl jam, kaip žemaičių atstovui, nesuvokti skriaudų, kurias patyrė mažlietuviai.

Kaip patinka ta pseudoistorija, kurią tenka klausytis iš kai kurių istorikų ir jų bendraminčių?

Pasirodo, kad XV a. sieną tiesė išmanioji technologija. Ji nustatė, kokie gyventojai yra kuršiai ir juos įjungė į Ordino valstybę, o žemaičius paliko Vytauto priklausomybei. Visiems, kurie aiškina, jog Klaipėda yra ne žemaičių žemė, būtina argumentuoti: jei vienoje sienos pusėje, Vytauto žemėse, gyveno žemaičiai, tai ir kitoje, Ordinui atitekusioje pusėje, gyveno taip pat žemaičiai iki Šilutės, o už Šilutės – skalviai.

1856-1857 metais daktaras Teodoras Triplinas keliavo per Vakarų Lietuvą ir šiaurės rytų Prūsijos dalį. Jis pastebėjo, kad tiek Lietuvoje, kuri priklausė carinei Rusijai, tiek Prūsijoje, Priekulės rajone, kuriame šeiminkavo vokiečiai, gyventojai kalbėjo žemaitiškai. Tik šimtmečio reikėjo intensyvaus užkariautojo darbo, kad Klaipėdos apylinkėse gyvenantys autechtonai prarastų žemaitišką tarmę, kuria kalbėjo jų protėviai XIX a. viduryje.  

Kodėl melagingas, išgalvotas teorijas, kurias pateikė prieškariniai specialistai, Vokietijos istorikai, perėmė ir platina šių dienų Klaipėdos miesto istorikai?