Lietuvos žiniasklaida: laikraščiai, radijas, internetas, televizija skelbia daug informacijos apie prastą vaikų teisių gynimo tarnybos darbą ir socialinių centrų veiklą.
Lietuvos Respublikos Prezidentė, matydama visuomenės reakciją, pasisakė, pasiūlė problemos sprendimą. Iš Prezidentės pasisakymo išsityčiojo ir gavosi tik šnipštas. Permainos vaikų apsaugos tarnyboje reikalingos kaip oras.
Trumpai apie Klaipėdos miesto vaikų apsaugos tarnybą ir socialinės rūpybos darbą.
Vaikų teisių apsaugos tarnyba daug metų dirbo kartu su nevyriausybine organizacija, agentūra „Visos Lietuvos vaikai“ Klaipėdos fondu. Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė Gražina Aurylienė savo rašte teigė, kad Agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ Klaipėdos fondo vykdoma socialinė pagalba yra lanksčios formos ir yra tinkama esant skubioms, teisiškai sunkiai reglamentuojamoms situacijoms. Klaipėdos administracija nutarė, kad nepratęs panaudos sutarties su Agentūra, kuri randasi prestižinėje miesto dalyje, prie jūros. Agentūros vadovė kreipėsi į administraciją, į merą su prašymais leisti toliau dirbti, nes teikia labai reikalingas miestui paslaugas. O kaip elgiasi Klaipėdos vaikų teisių gynimo vadovė G. Aurilienė? Tyli. Neišdrįsta pasakyti savivaldybės administracijai, merui, kad nėra organizacijos į kurią būtų galima kreiptis iškilus teisiškai sunkioms situacijoms, neišdrįsta pareikalauti administracijos pratęsti panaudos nuomos sutarties dėl patalpų adresu Vaivos 23.
O kaip elgiasi Klaipėdos miesto socialinės paramos centras? Dar šlykščiau. Klaipėdos miesto socialinės paramos centro vadovė A. Liesytė viešai pareiškė, kad nežinanti jog agentūroje „Visos Lietuvos vaikai“ Klaipėdos fonde laikinai buvo globojami 79 vaikai. Viena iš socialinės paramos centro darbuotojų išgirdusi tokį vadovės teiginį, nustebo, o po to nusprendė, kad ponia A. Liesytė specialius akinius nešioja. Tai todėl ir nematė agentūros vadovės, kuri beveik kas mėnesį ateidavo į socialinės paramos centrą tvarkyti 500 litų pašalpą už vaiko globą.
Savivaldybės institucijos, kurios dirba su socialinės rizikos šeimomis, jų problemomis, neišdrįsta pareikalauti, kad miestas teiktų paslaugas nepilnametėms, kurios laukiasi kūdikių, gausioms šeimoms atvykusioms iš rajonų ir tapusioms benamiais.
2014 metais socialinės paramos skyrius neišmokėjo socialinių pašalpų ir sutaupė beveik 2 milijonus litų. Tuos pinigus panaudojo Pilies tilto remontui. Pasakysite, kad taip neleidžiama daryti. Draudimus lengvai galima apeiti. Ir jie apeinami, nes vaikų teisių gynimo tarnyba, socialinės paramos centras yra savivaldybės administracijos, mero „kišeninės“ organizacijos. Oficialiai tuos du milijonus litų panaudojo vaikų namų remontui, o tokią pat sumą nuėmė iš vaikų namų remontui skirto biudžeto ir pervedė tilto renovavimui.
Matome, kaip Klaipėdos vaikų teisių gynimo tarnyba, Klaipėdos miesto socialinės paramos centras elgiasi su „Visos Lietuvos vaikai“ Klaipėdos fondu, socialinės paramos biudžetu, kaip tarnauja Klaipėdos miesto administracijos ir mero nurodymams. Todėl galima teigti, kad visų socialinių negandų, o tai emigracija, girtuokliavimas, savižudybės yra tų organizacijų besąlygiškas paklusnumas savivaldybės administracijai.
Drąsiai galima konstatuoti, kad savivaldybių administracijų, merų diktatas vaikų teisių gynimo tarnyboms, socialinės paramos centrams yra vėžys, kuris naikina pasitikėjimą ir pagarbą valstybe.
Valstybės vadovės, prezidentės pastabos ir pasiūlymai keisti vaikų tarnybos apsaugos darbą yra teisingi. Iš jos, išsityčiodami žiniasklaidoje, tik patvirtinama, kad savivaldybės nenori iš savo „nagų“ paleisti valdymo galių. Iš chaoso ir betvarkės, esančios socialinėje srityje ir vaikų teisių gynime, pelnosi valdančiosios partijos savivaldybėse. Vyksta akivaizdžios manipuliacijos, kalbama apie gerus siekius, tarnystę miestiečiams, socialiai nuskriaustiems, o iš tikrųjų yra kuriama gerovė savo partijos nariams ir rėmėjams.
Kas nutrauks tą neteisybių, savivaliavimų grandinę? Kas sugrąžins pasitikėjimą valstybe? Siūlome pirmuosius žingsnius, o tai vaikų teisių gynimo tarnybų, socialinių centrų finansus atskirti iš savivaldybių biudžeto. Šioms organizacijoms suteikiamas savarankiškų institucijų statusas.