Piliavietėje vykusio susitikimo „Istorija be mitų: ekspertų žvilgsnis į Atgimimo aikštę“ metu vedančiajam Klaipėdą pavadinus Žemaitijos dalimi, iš salės pasigirdo vyriškas balsas, kad Klaipėda niekada nebuvo Žemaitija. Kitas balsas, tiesa, moteriškas, pareiškė, kad Klaipėda buvo Žemaitija.
Klaipėdos krašto istorija skirtingai traktuojama todėl, kad užkariautojams, kurie atėjo XIII a., reikėjo įrodyti, jog jie yra teisėti šio krašto šeimininkai. Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo XX a. trečiame dešimtmetyje, ypač pagausėjo melagingų teorijų kūrėjų. Užkariautojų palikuonims, kurie suprato, jog praranda savo antrą tėvynę, kurioje gyveno kelis šimtmečius, reikalinga buvo istorija, kad Mažosios Lietuvos lietuviai yra kolonistai, o ne autechtonai.
Mažosios Lietuvos enciklopedijoje Lietuvos istorikas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas Algirdas Matulevičius apie XX a. trečio dešimtmečio istorikus žmoną ir vyrą, Gertrūdą ir Hansą Mortensonus, sukūrusius negyvenamų dykrų teoriją, parašė, jog „Mortensenai teigė, kad krašto senbuviai žuvę per tarpusavio bei kryžiuočių karus, sukilimus, išsikėlę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų kraštuose susidariusi negyvenama dykra, kurią neva tik XV a.–XVI a. pradžioje masiškai apgyvenę kolonistai iš Didžiosios Lietuvos“.
Istorikai su garbingais moksliniais vardais atliko užsakymą ir pateikė dykros teoriją, kurioje išaiškino, kodėl iki Karaliaučiaus, Priegliaus upės, gyveno lietuviai.
Karge Paul (Paulius Kárgė) (1862–1928) vokiečių istorikas, mokslų daktaras, pritarė nepagrįstai Gertrūdos ir Hanso Mortensenų koncepcijai dėl mažlietuvių etnogenezės.
Pagal dykrų koncepciją lietuviams, žemaičiams, kurie kariavo su kryžiuočių ordinu, karas neatnešė didelių žmogiškųjų išteklių nuostolių. Jis naikino gyventojus tik kryžiuočių užgrobtose žemėse.
Šiandien stebime karą Ukrainoje ir matome, jog nukenčia, žūva ir netenka gyventojų abi kariaujančios pusės. Pagal G. H. Mortensonus, P. Karge lietuviai, žemaičiai ne tik nežuvo nuo kryžiuočių, bet „daugindamiesi kaip triušiai“ apgyvendino Mažąją Lietuvą.
Karai, deja, persekioja žmoniją, tačiau įsiviešpatavus taikai, per karą prarastų gyventojų skaičius atsistato natūraliai.
Tokie pat procesai vyksta ir po marų. Epidemijoms, užkrečiamoms ligoms nėra sienų. Visos, kurios siautė Mažojoje Lietuvoje, guldė į šaltus kapus ir Didžiojoje Lietuvoje.
Palangos miesto senbuvių bendruomenės pirmininkas Raimundas Kubilius pakvietė aplankyti maro laikų kapinaites. Jis parodė iš Registrų skyriaus gautą pažymą, kurioje parašyta, kad laidota nuo XVI iki XVIII a. Tik jo ir kitų palangiškių senbuvių dėka buvo sustabdytas žvyro karjero įrengimas, miško iškirtimas ir kapinaičių sunaikinimas. Kapinaitės yra įrodymas, kad per marus žmones mirė tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek Didžiojoje.
Po marų gyventojai natūraliai atsikūrė tik Didžiojoje Lietuvoje. Deja, Mažojoje Lietuvoje, kaip įprasta užkariautojams, vyko prievartinis naujų gyventojų atkėlimas. Ansis Bruožis knygutėje „Mažoji Lietuva. Jos amžių įvykiai“ rašo, kad „buvo įsakyta Brandenburgo, Pomerų ir kitose provincijose kolonistus gaudyti ir į Lietuvą gabenti“.
Tiek praeityje, tiek šiandien užkariautojų palikuonys ir jų gerbėjai yra šventai įsitikinę, jog XIII a. atėję užkariautojai iš vakarų atnešė tik gerą. Lietuviai, ypač žemaičiai, yra nedėkingi, o lietuvininkai, šito krašto gyventojai, visada norėjo būti su Vokietija ir net dabar didžiuojasi, kad šis kraštas buvo valdomas vokiečių.
Tai tipiniai okupantų ideologijos teiginiai. Šiandien tokią pat ideologiją skleidžia Rusija savo okupuotoms tautos.
Gerų užkariautojų nebūna, visi užkariautojai naikina autechtonus ir apgyvendina kolonistus. Nesvarbu, ar užkariautojai yra iš vakarų – vokiečiai, ar iš rytų – rusai.
Todėl sovietų istorikai Klaipėdos krašto sukilimą aprašė neigiamai, nes išsivadavimo kovos gąsdina tiek užkariautojus vokiečius, tiek okupantus sovietus. Su ginklu atėję, nukariavę tautą, nenori sutikti, kad autechtonai turi teisę išsivaduoti iš „labai gero ir daug naudos atnešusio“ užkariautojo.
Klaipėdos krašte „blogiečiai” keitėsi pagal politinius pokyčius. Iki I pasaulinio karo kontrabandininkai, girtuokliai, žmogžudžiai buvo lietuviai, o vokiečiai buvo geraširdžiai gelbėtojai. Apie tai skaitome Ernsto Vicherto, Hermano Zudermano literatūriniuose kūriniuose. Po karo, po Klaipėdos sukilimo, „blogiečiais” tapo lietuviai iš Didžiosios Lietuvos, o nuskriaustaisiais – lietuviai iš Mažosios Lietuvos.
Šiandien atsiranda tokių istorikų, kurie tarpukario vokiškų kolegų propagandistų veikalus laiko teisingais ir vardija klaidas, kurias darė Lietuvos vyriausybė, pvz., lietuvių kalbos grąžinimą į mokyklas. Tai primena įvykius Rusijoje, tik tada lietuviai, kurie nenorėjo būti vokiečių užkariautojų valdomi, buvo vadinami šnipais, o Rusijoje – tautinių mažumų atstovai, kurie siekia išsivaduoti iš Rusijos įtakos, – inoagentais (užsienio agentais).
XV a. lietuviškas žemes didysis Lietuvos valdovas Vytautas su Ordinu padalino skirtingoms valstybėms, nutiesė sieną, sukalė kuoliukus. Lietuviškos žemės, kurios vadinosi skalvių, nadriuvių, žemaičių, pateko į Ordino priklausomybę.
Pasidomėjau, iš kur kilę Klaipėdos miesto mero Arvydo Vaitkaus protėviai. Pasirodo jie gyveno apie 20 kilometrų nuo Klaipėdos. Jei XV a. siena būtų nutiesta už A. Vaitkaus protėvių tėviškės, apie 21-25 kilometrus nuo Klaipėdos, tai mero protėviai būtų kuršiai, o vėliau nuskriausti mažlietuviai, suvokiantys Prūsijos dvasią ir raudoną plytą. Tačiau sieną nutiesė apie 16 kilometrų nuo Klaipėdos ir todėl jam, kaip žemaičių atstovui, nesuvokti skriaudų, kurias patyrė mažlietuviai.
Kaip patinka ta pseudoistorija, kurią tenka klausytis iš kai kurių istorikų ir jų bendraminčių?
Pasirodo, kad XV a. sieną tiesė išmanioji technologija. Ji nustatė, kokie gyventojai yra kuršiai ir juos įjungė į Ordino valstybę, o žemaičius paliko Vytauto priklausomybei. Visiems, kurie aiškina, jog Klaipėda yra ne žemaičių žemė, būtina argumentuoti: jei vienoje sienos pusėje, Vytauto žemėse, gyveno žemaičiai, tai ir kitoje, Ordinui atitekusioje pusėje, gyveno taip pat žemaičiai iki Šilutės, o už Šilutės – skalviai.
1856-1857 metais daktaras Teodoras Triplinas keliavo per Vakarų Lietuvą ir šiaurės rytų Prūsijos dalį. Jis pastebėjo, kad tiek Lietuvoje, kuri priklausė carinei Rusijai, tiek Prūsijoje, Priekulės rajone, kuriame šeiminkavo vokiečiai, gyventojai kalbėjo žemaitiškai. Tik šimtmečio reikėjo intensyvaus užkariautojo darbo, kad Klaipėdos apylinkėse gyvenantys autechtonai prarastų žemaitišką tarmę, kuria kalbėjo jų protėviai XIX a. viduryje.
Kodėl melagingas, išgalvotas teorijas, kurias pateikė prieškariniai specialistai, Vokietijos istorikai, perėmė ir platina šių dienų Klaipėdos miesto istorikai?