2025-06-27 d. Klaipėdoje, Skulptūrų parke Mažosios Lietuvos muziejaus atstovai pristatė miesto visuomenei skulptoriaus Gintauto Jonkaus sukurtą paminklinį akmenį, skirtą Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto II -jam sekretoriui Viliui Šaulinskiui. Šio atminimo ženklo klaipėdiečiai laukė nuo 1998 metų. Tais metais V. Šaulinskio giminės kreipėsi į savivaldybę su prašymu atkurti V. Šaulinskio palaidojimo vietą. Kraštotyrininkas Kazys Budginas kartu su V. Šaulinskio giminaičias paskutinį kartą šiuo klausimu kreipėsi 2003 metais. Pagal K. Mickevičių, savivaldybės atstovas giminaičiams paaiškino, jog , reikia raštu pateikti įrodymus, kad čia palaidotas V. Šiaulinskis. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto sekretoriaus nuopelnai Klaipėdos savivaldybei neatrodė tokie, kad verta jį įamžinti. Pasirodo, kad pažyma turi tokią galią, jog 22 metus dėl paminklinio akmens pastatymo buvo tyla. Galimai, dar ir dėl to, kad tais pačiais metais mirė kraštotyrininkas K. Budginas.
“Atviros Klaipėdos” redaktorius Martynas Vainorius 2024-09-21 straipsnyje „Idealistai reikalingi tik esant pavojui, o ne dalinant pinigus“ parašė, kad daug metų nėra įamžintas garbingiausias klaipėdietis V. Šaulinskis. Redaktorius savo straipsnyje priekaištus išsakė Klaipėdos miesto savivaldybei, Mažosios Lietuvos reikalų tarybai Klaipėdos krašto skyriui, t.y. patalpino nuotrauką, kurioje matosi, kaip 2023 metais atidaroma paminklinė lenta mažlietuviui Jokūbui Stiklioriui. Nuotraukoje, kuri padaryta prie J. Stiklioriaus atminimo lentos, stovi atstovas iš Klaipėdos savivaldybės Mantas Macikas ir architektas Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narys Adomas Skiezgelas. Šita nuotrauka „Atviroje Klaipėdoje “ kaip priekaištas, kad mažlietuviams kabinamos lentos, tačiau V. Šaulinskiui nesugebama pastatyti atminimo ženklo.
Manau, kad prieš 27 metus Klaipėdos savivaldybėje pradėtą darbą, kurį dėl absurdiškų priežasčių nutraukė, turi užbaigti. Užklausus Klaipėdos miesto savivaldybės merą Arvydą Vaitkų, kokį sprendimą turėtų priimti savivaldybė, kai sužino apie pradėtus, deja, neužbaigtus projektus, mero atsakymas buvo, kad turi užbaigti. Jis paprašė vicemero Algirdo Kamarausko kuruoti, asmeniškai kontroliuoti paminklinio akmens pastatymą Vyriausiajam Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto sekretoriui Viliui Šaulinskiui.
Malonu, kad A. Kamarauskas jam pavesta darbą atliko, tam reikėjo tik pusmečio ir 2025-06-27 d. klaipėdiečiai rinkosi į Skulptūrų parką, į paminklinio ženklo, skirto V. Šaulinskiui atidarymą ir klausėsi dizainerio Kęstučio Mickevičiaus pasisakymo, kad Klaipėdos miesto valdžia žiūri patriotiškai, atseit, „dabar tie vėjai kiti pučia, nebeturėtų būti tų problemų, kurios buvo tada.“
„Atviros Klaipėdos“ redaktorius straipsnyje apie V. Šaulinskį atspausdino 1935 m. „Lietuvos aido“ nekrologą, kuriame buvo pateikta trumpa biografija, nuopelnai, apdovanojimai. Deja, Klaipėdos visuomenė, atvykusi į paminklinio akmenens, kuris pažymėjo V. Šaulinskio palaidojimo vieta, atidarymą, nebuvo supažindinta su tais faktais, kuriuos patekė „Lietuvos aidas” , pagerbdamas amžinybėn išėjusįjį. Štai ką parašė: „Pažymėtina, kad jo asmenyje sukilimui ruošti turėta labai naudinga pajėga. Slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie tai nežinojo.“ Tų atsišaukimų galia buvo didžiulė. Jie buvo neįkainuojamas įnašas į sukilimo pergalę.
Apie V. Šaulinskio šaulio veiklą papasakojo buvęs Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų (Jūros) šaulių 3-iosios rinktinės vadas atsargos majoras Rolandas Lukšas. Susirinkę sužinojo, kad V. Šaulinskis su bendraminčias 1923 m. kovo mėn. įkūrė jų rinktinę. R. Lukšas pasidžiaugė, kad Klaipėdos šauliai pasitinka 106 metų Šaulių organizacijos įkūrimo sukaktį prie paminklinio akmens skirto rinktinės pradininkui.
Po oficialaus paminklinio akmens atidarymo ir kalbų Skulptūrų parke, Klaipėdos savivaldybės atstovai, šauliai aplankė ir pagerbė gėlių puokšte Joniškės kapinėse garbingą šaulį LŠS Klaipėdos XX rinktinės narį ( nuo 1923), valdybos ir tarybos narį (1924-1939) Jurgį Lėbartą.
Dėkingumas ir pagarba istorijai ir žmonėms, kurie neišdavė Lietuvos dėl sotesnio kąsnio.