Ernstas Aleksandras Augustas Georgas Vichertas gimė 1831-03-11 Įsrutyje (vok. Insterburg, rus. Černiachovskis). E. Vichertas buvo ne tik teisėjas, bet ir labai produktyvus rašytojas. Lietuvoje po II pasaulinio karo jo kūryba buvo patekusi į užmarštį.
Lietuviams apie E. Vichertą, kaip pjesių kūrėją, režisierių,rašytoją istorinio žurnalo leidėją iš nežinomybės ištraukė kultūros tyrinėtojas Domas Kaunas.
Šiandien Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono valdžios ir visuomenė skirtingai vertina E. Vicherto kaip rašytojo atminimo sugrįžimą. Klaipėdos rajono savivaldybė įsteigė E. Vicherto premiją “Jaunasis talentas”. Kasmet iškiliausią rajono moksleivį apdovanoja 500 eurų premija. Jau daugiau kaip 20 metų Priekulėje veikia E. Vicherto vardo mėgėjų teatras. Visai kitaip elgiasi su E. Vicherto atminimu Klaipėdos miesto savivaldybė. Ji atsisakė grąžinti E. Vicherto vardo gatvės pavadinimą. Vienas iš motyvų buvo, jog jo kūryba turėjo tikslą – asimiliuoti lietuvių tautą per meninį žodį.
Lietuvių kultūros istorijos tyrimų nėra kaip užkariautojų vokiečių literatūriniai kūriniai vykdė nutautinimo politiką. Graudu, tačiau vokiškai rašiusius ir jų paliktą literatūrinį paveldą yra reikalaujama vertinti taip, jog jis teisingai pavaizdavo lietuvio paveikslą, jo gyvenimo būdą, papročius. Liūdna, nes nedrįstama E. Vicherto kūrybą įvertinti asimiliacijos aspektu arba kaip jo litertūriniai pasakojimai siekė keisti lietuvio savivoką.
Trumpai apie E. Vicherto apsakymus.
Lietuvių kalba galėjome skaityti tik nepilnai išverstą E. Vicherto apysaką „ Šaktarpis“. Dėka finansuotojų: Klaipėdos miesto savivaldybės, leidybos paramos fondo „Bonifacijus“, p.Elenos Statulevičienės galime susipažinti su penkiais apsakymais. Vertėja Ieva Perednienė labai atsakingai perdavė mums, lietuviams, E. Vicherto literatūrinį palikimą. 2025 metais „Eglės“ leidykla išleido I. Perednienės išverstus penkis apsakymus su retesnių žodžių ir sąvokų paaiškinimu, pavadinimu “Lietuviški pasakojimai“.
Apsakymų rinkinys pradeda kūriniu „ Ansas ir Gryta“. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas Ansas – darbštus lietuvis, bet užsispyręs, atsisakantis atiduoti savo žemes vokiečiui dvarininkui. Rinkinyje „Lietuviški pasakojimai“ ( 14 psl.) apie vokietį parašyta: „Ponas Frydricas Gėlaras, kuriam priklausė dvaras….- taigi, jis buvo vyras , iškilęs savo pastangomis, ir pagrįstai savimi didžiavosi.“ Vokietis apie apsigyvenimą Prūsų Lietuvoje kalbėjo taip, kad „ Kam man tas dvaras….Pirmiausia reikia išsivalyti!“ Ir jis iš tikrųjų „valė“, daug greičiau , nei atrodė, jog būtų įmanoma- vieną po kito pirko ūkius, nugriaudavo senus medinius pastatus, sode iškirsdavo medžius, senus kiemus suardavo taip, kad netrukus net kaimo vaikai nebegalėdavo pasakyti, kurioje vietoje buvo Kristupo Posingio, o kurioje Jurgio Lauro šulinys“ ( psl. 14). Deja, visų Vanagų kaimo jam nepasisekė užvaldyti. Lietuviškos sodybos jam trukdė, t.y. gadino vaizdą į upės pusę. Vienas iš ūkių, kuriuos vokietis norėjo perimti priklausė lietuviui Ansui. Pagal apsakymo autorių, Anso ūkio perėmimas teisėtas, įsigijo per varžytines. Vokietis su buvusiu žemių savininku lietuviu Ansu norėjo teisingai pasielgti. Štai ką šneka vokietis F. Gėlaras: „Ansai, ir su savo senuoju kaimynu ketinu elgtis krikščioniškai. Tebūnie taip, lyg pats būčiau jį iš tavęs nusipirkęs už maždaug tokią sumą, kokią kadaise tau siūliau, neskaitant per tą laiką patirtų nuostolių dėl sklypo nepriežiūros. Jau atsiskaičiau su tavo tėvu ir jis pabučiavo man ranką, tavo seserį Marę aprūpinsiu kraičiu, kai jai atsiras vyras, o tau savo noru tuoj pat duosiu tris šimtus talerių nuo pirkimo vertės.“ ( psl. 55-56). E. Vichertas lygiagrečiai su ūkio praradimu aprašo ūkininko Anso meilę lietuvaitei Grytai, ir jų nuopolį: Gryta – nuodytoja, Ansas –padegėjas ir kontrabandininkas. Jie abu netenka gyvybių.
Gėris turi nugalėti, todėl vokiečiui atiteko žemės, o blogis turi būti nubaustas. Rašytojas E. Vichertas literatūriniams personažams Ansui ir Grytai atėmė gyvybes . Perskaitęs apsakymą, su kuom norėtumei tapatintis? Su vokiečiais, ar lietuviais? Ar garbė būti tokios tautos atstovu?
Sekantis apsakymas „Šaktarpis“. Lietuvis, vyresnės kartos atstovas Jurgaitis. Jis nepaiso valstybės nurodymų dėl draudimo žvejoti. Jurgaitis, kai būdavo pagaunamas brakonieriaujant, tai niekada nekaltindavo savęs, o visada žvejybos prievaizdą vokietį Griunbaumą. Jurgaitis į nelagalų verslą įtraukė ir jaunuolį vardu Endrikis. Vokietis Griunbaumas jį auklėja : „ O dabar dėl tavęs turiu bėdų, nes kartu su tuo senu niekšeliu patekai į nusižengusiųjų sąrašą!“… Bet tavo reputacija sutepta“… Būk protingas, Endriki, nebedaryk taip, iš to nieko gero nebus“( psl. 115).
Lietuvis tiek neapkentė žvejybos prižiūrėtojo, kad nusprendė jį nužudyti. Jis nupjovė polius, kurie laikė prievaizdo namą ir tikėjosi, kad pavasarį, kai ims judėti ledai, nuskęs prievaizdas drauge su namu. Pavasarį Jurgaitis džiaugėsi, kai išvydo plaukianti žvejybos prievaizdo namą: „ Žvejybos prievaizdas turi plaukti!-sušuko lietuvis. – Niekas jam nepadės, jis turi plaukti! Bet kranto nepasieks, ledas prakirs kaukolę, turės prigerti kaip šuo! Ojė, prigers!“(psl. 129).
E. Vicertas rašo, kad „ Žvejybos prievaizdas Griunbaumas…jam nebuvo galima nieko prikišti , išskyrus tai, kad būtent ir buvo labai griežtas ir tiksliai laikėsi įstatymo, o tai niekam nepatiko. (Psl. 82).
Apsakymo autorius palieka gyva vokietį, jį išgelbsti lietuvio Jurgaičio dukra. E. Vichertas savo literatūrinį personažą lietuvį nugalabija, nuskandina.
Šiame apsakyme taip pat nugali gėris, vokietis lieka gyvas, o lietuvis kaip blogis – sunaikinamas. Ir vėl tas pats klausimas, tai su kuo norėtumei tapatintis, ar su nuskandintu lietuviu, ar su vokiečiu.
Trečiame apsakyme lietuvė motina nužudo savo dukrą, nes ši pamilo patėvį, o patėvis įsimilėjo ją. Už palaidą gyvenimą nubaudžiami abu literatūriniai personažai. Motina dukrą Madlę nunuodija, o patėvis nusižudo.
Ketvirtas apsakymas pavadinimu „ Endrikis Kraupaitis“. Lietuvis E. Kraupaitis gyveno anapus Nemuno į Priegliaus upę įtekančio upelio aukštupyje. E. Kraupaitis, pasiturintis lietuvis, malūno savininkas, vedęs vokietę. Lietuvis sugalvojo savo seną malūną padegti, nes „patobulėjus technikai, jį aplenkė ne vienas konkurentas“( psl. 205). Jis tikėjosi gauti gerą išmoką, nes apdraudė, o už tuos pinigus pasistatyti naują malūną. Sumanymas nepasisekė, atsirado liudininkas, kuris matė, kad pats šeimininkas E. Kraupaitis padegė malūną. Teismas E. Kraupaitį nuteisė dešimt metų kalėjimo. E. Kraupaičio motina ėmėsi veiksmų išvaduoti sūnų. Ji surado melagingai liudijančią merginą, t.y. alibi savo sūnui, atseit, tą visą naktį jis buvo jos namuose. Teismas, prisiekusieji patikėjo melagingu liudijimu ir E. Kraupaitį išteisino ir paleido iš kalėjimo į namus. Motina, kuri puikiai žinojo, kad gelbėdama sūnų ji surado netiesą kalbančią liudininkę, pasitinka sūnų apsirėdžiusi tautiniais rūbais: „Tarpduryje pasirodė lietuviškais apdarais vilkinti senolė: jos galvą gaubė juoda, priekyje tarsi stogeliu kaktą dengianti skara, kurią iš apačios prilaikė balta kepuraitė;“ (psl.215). Sūnus aplanko melagingai liudijusią merginą ir jai siūlo pinigų, ji atsisako, ji nenori jokių pinigų, ji tik paėmė iš jo motinos „dailius meniškai išsiuvinėtus marškinius“, „ tokių niekur nenupirksi, ir šilko liemenes, ir gelumbės švarkus, ir vilnoninės kojines su smulkiausiais rombų raštais. Pasikvietusi mane ji traukė iš skrynios rūbelį po rūbelio. ..Tada malūnininke, ir sutikau“ (psl. 236).
Šiame apsakyme autorius ypatingą galią suteikia lietuviškiems rūbams, svabiausia, rūbai įgyja neigiamą įvaizdį. Tautiniais apsirengia ta, kuri surado sūnui melagingą liudytoją. Mergina liudijo netiesą, ir ji parsiduoda ne už pinigus, bet už lietuviškus rūbus, kuriuos parduotuvėje neįsigysi.
Puikiai žinoma, kad rašytojo aprašomu laikotarpiu lietuviai didžiavosi savo nacionaliniais rūbais, ypač merginos, nes jos ant arklių su lietuviškais rūbais pasitikdavo aukštus pareigūnus, net karalių.
Apsakymo autorius apie vokietę, apie Enrikio Kraupaičio žmoną rašo, kad „Kokia padori moteris tai pakęstų? Žmonės mane pažįsta kaip padorią moterį – kaip vokietę”( psl. 222).
E. Vichertas sukuria skirtingus moterų paveikslus, vadovaujantis tautine priklausomybe.
Penktas ir paskutinis apsakymas taip pat apie lietuvę nuodytoją. Knygoje “ Lietuviški pasakojimai” visuose apsakymuose lietuviai yra pavaizduoti kaip žmogžudžiai. Ar autorius literatūrinius personažus ir įvykius išgalvojo pagal didžiavokišką mentalitetą? Manau, kad autoriui šmeižti yra normalu, tai yra vokiška ir padoru menkinti kitų tautų atstovus ir aukštinti savo tautą. Apie E. Vicherto pomėgį melui rašo ir Johanas Zembrickis, vaistininkas, tautosakos rinkėjas, raštijos darbuotojas, istorikas, gyvenęs XIX -XX pr. Jis leidinyje “ Klaipėda XIX amžiuje” II tomas (98 psl) parašė, kad “Ernstas Wichertas knygoje “Grafo sūnus ir kitos novelės” (Berlynas 1889m.) 147-199 psl. Novelėje “Labdarys”pavaizdavo Wienerį Ivanovo asmeniu. Tačiau jam reikėjo geriau paieškoti informacijos apie Wienerį, o ne leisti apskrities teismo tarėjui Benno Buchardžiui skleisti tokius žemus tuometinės Klaipėdos plepalus apie šį žmogų.” J. Zembrickis rašytojo darbą įvertino – “Taigi, Wichertas nusižengia tiesai šioje novelėje.”
Manau, kad visi užkariautojai elgiasi panašiai, nes jų darbai teisingi, o nukariauta tauta dėl visko kalta. Šiandien tai stebime Ukrainoje, kai rusai nesuvokia savo nusikaltimų masto, nes jie yra užkariautojų tauta. Jie turi gauti viską ko nori.
Todėl Klaipėdos miesto taryba, nors istorikai ir Žymių žmonių komisija ir reikalavo, negrąžino istorinio gatvės pavadinimo ir nepavadino jos Ernsto Vicherto vardu.