Piliečiams

Šiandien jau skelbiamos įvairios  prognozės,  kurios gali nutikti  Rusijai,  pasibaigus karui. Nesame visažiniai, o tik piliečiai, kurie stebėdami politinius įvykius,  matome   vienos galingiausios valstybės – Rusijos būsimos  ateities keletą  variantų. Vienas, kad Rusija taps panaši į Šiaurės Korėją, kitas, kad  nubyrės Rusijos pakraščiai ir juos  perims Japonija, Kinija, Suomija,  Lenkija ir Lietuva.  Iš tikrųjų, FSB taip pat dėlioja Rusijos ateitį.  Manau, kad Andrius Tapinas aktyviai dalyvauja ir,  pasitelkęs „Teisingos rodyklės“ kryptį,  padeda  Rusijai tapti antrąja Š. Korėja.  Prie tokios šalies  kūrimo  prisidėjo   ir A. Tapinui pasidavusi Lietuva  bei  kitos šalys,  paskelbusios visam  pasauliui, jog nukelia paminklus  tarybiniams kariams.  Šitai masinei akcijai nepritarė  partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininkas  Darius Kuolys bei  kiti giliau ir plačiau   mąstantys. Iš tikrųjų,  paminklai nekėlė jokios  grėsmės mūsų valstybingumui arba patriotizmui . Mūsų valstybingumui yra vienintelė grėsmė, jei Rusija laimi Ukrainoje.  Tada  kiti nukariavimai būtų vykę Lietuvoje ir kitose kaimyninėse valstybėse.

Lietuvos piliečiai, kuriems „Teisingos  rodyklės“ politika yra nepriimtina, teigia, kad reikia vadovautis  išmintimi -  vienų įvykių  pabaiga yra  kitų pradžia. Svarbiausia žinoti tai, kad pradžią dėlioja,  atėję iš praeities. Manau,  Kremliaus vanagai ruošia scenarijų, kaip Rusijai  tapti  antrąja  Š. Korėja.  Ar mums   reikalinga  tokia kaimynė?  Jokiu būdu  šalia Lietuvos neturi atsirasti   uždara, karinga valstybė.  Deja, paminklų nukėlimas  Putinui padeda gąsdinti savo šalies gyventojus Pabaltijo valstybėmis, o  solovjovams suteikia progą  Rusijos žmones eilinį kartą  psichologiškai apdoroti.

„Teisingos rodyklės“ politika  naudinga  mūsų kaimynei, kai kalbame apie  penktąją  koloną. Pagal apibrėžimą penktoji kolona taps putinistų  pagalbininkais, jei Rusija  užpuls Lietuvą. Šiuo metu penktoji  kolona  vykdo informacinį karą.  Jau trečią karo dieną buvo aišku, kad Rusija karo nelaimės ir neperkels karo veiksmų į   Europinę dalį. Manau,  FSB suprato, kad atėjo  esamos  Rusijos pabaiga  ir bus formuojama kita Rusija. Manau, kad karingai, agresyviai  Rusijai,  o po kurio laiko   sustiprėjusiai,   norėsis vėl karo žygių   į buvusias sovietines respublikas, todėl Lietuva ir toliau turės nešioti   “žydšaudžių tautos“ klišę.  Gali būti, kad  Putinas nebesuvaldys situacijos ir dalis užgrobtų svetimų žemių sugrįž seniesiems šeimininkams, kursis naujos valstybės, pav. nepriklausoma Buriatijos  respublika.  Apkarpyta Rusija, galimai išgijusi nuo imperialistinių  siekių,   nebenaudos  naratyvą, kuriame  lietuvių tautą  yra įvardinta  žydšaudžiais. Manau, jei   Kremlius nutrauks finansavimą,  kuris reikalavo  tarptautinėje erdvėje   Lietuvą  aprašyti, parodyti kaip žydšaudžių garbintojų kraštą, tai kardinaliai keisis  tariamų žydų gynėjų  išpuoliai – negi dirbsi  už ačiū.   Manau,  kad  Lietuvoje ir kitose valstybėse  penktos  kolonos užduotis, -  jokiu būdu  neleisti įvykti  Federacinės Rusijos griūčiai, siekti    žmonių palaikymo,  suvienyti  juos, pateikiant priešą, atseit, aplinkui vien blogiečiai,  nacių pakalikai. Rusijos propagandistams  reikalinga medžiaga  apie nepagarbą tarybinių karių pasiaukojančiai mirčiai,   jiems reikia, kad būtų nukeliami   paminklai.   Lietuvoje veikianti penkta kolona, pasitelkusi „Teisingos rodyklės“ politiką,  įvykdė Kremliaus užsakymą.

Kaip ir ką daryti Lietuvos piliečiams, kad nebūtų įgyvendintas FSB  planas ir Rusijai, nepavykus užgrobti Ukrainos ir kaimyninių šalių, ji nebūtų  performuota į  karinę, uždarą valstybę? Pirmiausia,  reikia atlikti namų darbus. Tai yra, išsamiai pateikti visuomenei, kaip Sovietai klastojo  istoriją, išmetė netinkamus pareiškimus, įvykius, pasitelkė  apsimelavusius liudininkus  ir  surašė melagingus pasakojimus, o Lietuvos istorikai, kaip Arūnas Bubnys ją perrašė. Jei neatliksime šių namų darbų, juos nepaviešinsime pasaulio visuomenei, nepateiksime  Rusijos žmonėms, tai išliks tik penktos kolonos darbai – nukelti tarybinių karių paminklai – Putino ir Solovjovo  užsakymas.  „Teisingos rodyklės“ politikos tikslas  – Lietuvą   ekonomiškai nuskurdinti ir vėliau ją, kaip žydšaudžių kraštą,  padovanoti  atgimusiems imperialistams.

Ne kartą rašiau ir vėl sugrįžtu prie tos pačios temos –  didvyrių šmeižimo.

Lietuvos žmonės vienaip ar kitaip   dalyvauja   “Teisingos rodyklės“ politikoje.  Pareikalavus konservatoriams  ir Co , Viačeslavą Titovą  viešai  pasmerkėme, juo piktinomės ir didžiavomės savo patriotizmu, jog jis bus nuteistas. Kodėl  mums, tautai,  nėra  nurodyta   kitos krypties  rodyklė – viešai  pasmerkti  ir nuteisti už šmeižtą  knygos „Mūsiškiai“ autorę  Rūtą Vanagaitę?

Sugrįžkime į tuos laikus, kuriuos aprašo  R. Vanagaitė:  Lietuvos okupacija, Birželio sukilimas,  sukarintų  Savisaugos  būrių ir policijos batalionų  steigimas nacių okupuotoje Lietuvoje.  Lietuvos karininkai, stodami į Antano Impulevičiaus  batalioną,   iškilmingai įsipareigodavo: „Prisiekiu būti ištikimas, narsus ir paklusnus. Visas savo tarnybines pareigas, ypatingai kovoje prieš tautas žudantį bolševizmą, atlikti sąžiningai. Už šitą priesaiką esu pasirengęs aukoti savo gyvybę. Tepadeda man Dievas“. Priesaika dar kartą patvirtina, jog lietuvių  kariai ruošėsi kovoti  su tautas žudančiu bolševizmu, o ne su žydais.

1944 metais  sovietai  antrą kartą okupavo  Lietuvą. Į mūsų  šalį atvarė tūkstančius NKVD darbuotojų  su atitinkamomis instrukcijomis.  Manau, kad viena  instrukcija nurodė  neigti, jog   nacių  laikais lietuviai sukarintose   organizacijose kovojo  prieš tautas žudantį bolševizmą.  Pagal Kremliaus sukurtas instrukcijas  jie, atseit, tik šaudė  į besitraukiančių sovietinių karių nugaras ir naikino  žydus.  Taip ar panašiai  sovietų laikais  surašytos  baudžiamosios bylos  sukarintų organizacijų nariams.

Keista, kad atgavus Nepriklausomybę,  valstybinės institucijos  nepateikė  tiesos apie nacių laikais sukarintų organizacijų  indėlį  kovojant prieš  bolševizmą, atvirkščiai,  Lietuvos didvyriai  buvo  dar intensyviau  ir šlykščiau šmeižiami. Tuo labai džiaugėsi  Arkadijus Vinokuras   Klaipėdoje, Kanto bibliotekoje,   pristatęs knygą  „Mes  nežudėme“ .  Kaip nebūsi laimingas, kai gali  kalbėti tik apie lietuvius ir žydus, kai nė žodžiu neužsimeni apie  Juodąjį kaspiną – Ribentropo  Molotovo paktą ir slaptuosius susitarimus, kurie atnešė mirtį ne tik 6 milijonams žydų, bet  ir  apie 64 milijonams kitų tautybių  žmonių.  Viena iš karo organizatorių ir visų mirčių kaltininkė – Sovietų sąjunga   nėra  įvardinama žydų   žudike.   Jei tai būtų  akcentuojama kiekviename Holokausto minėjime, jei  būtų skambėję  pasauliniu mastu,  kad nacių bendrininkė Sovietų sąjunga yra kalta dėl žydų sunaikinimo, ar 2022 metais vasario 24 d.  Putinas būtų drįsęs užpulti Ukrainą su tikslu ją denacifikuoti?

Visą  atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį  laukiau, tikėjausi, kad bus paviešintas sovietinis melas ir suteikta teisė  į tiesą.

Priminsiu tik paskutinius įvykius, kurie nuskambėjo jau esant valdžioje Tėvynės Sąjungai (Lietuvos konservatoriai), Liberalų sąjūdžiui ir  Lietuvos laisvės sąjungai (liberalai).   2021-01-27 Tarptautiniame Holokausto  aukų atminimo dienos  minėjime    Seimo nario  istoriko konservatoriaus Valdo Rakučio komentaras sulaukė  žydų bendruomenės pasmerkimo.  Fainos Kukliansky vadovaujami  žydai „apmėtė akmenimis“ Seimo narį V. Rakutį  už jo teiginį: „Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose.“   Kuklianskyninkai  buvo pasipiktinę   kaltinimais  aukoms, prisidėjus prie genocido, tačiau tiek  lietuviai, kurie ėjo prie duobių ir šaudė žydus, tiek   žydai ,atsidūrę gete ir  kolaboravę su naciais,  turi panašumų, – jie  yra moraliai degradavę.  Holokausto minėjimuose   buvo ir yra  siekiama, kad  tragedija nepasikartotų,  deja,  šiandien ji kartojasi,  nes Ukrainoje žūva  šimtai žmonių  per dieną.  Manome, kad  nebūtų kilęs Rusijos  ir Ukrainos karas ir nebūtų  žmonių mirčių, jei minėjimuose būtų akcentuojama, jog    Holokausto  priežastis  –   Ribentropo Molotovo paktas, kuris   įteisino rudųjų ir raudonųjų metodinę giminystę. Karas Ukrainoje  įpareigoja  keisti sovietinę Holokausto  istoriją   į  objektyvų naratyvą.

Žydų, kurie buvo nužudyti Lenkijoje, Prancūzijoje,  Nyderlanduose, Danijoje ir kitose nacių okupuotose  Europos valstybėse, budelis yra ne tik nacistinė Vokietija, bet ir Sovietų sąjunga.  Jei Sovietai nebūtų  sudarę Ribentropo Molotovo pakto , bet  1939 m. rugsėjo 3 d., būtų paskelbę naciams karą,   tai būtų  išsaugoję milijonus žydų ir kitų tautybių žmonių  gyvybių.

Žydų žudikas  raudonasis maras sovietų istoriografijoje buvo  padarytas   geriečiu. Tariamas gerietis  lietuvių tautą  pavadino  žydšaudžių tauta , o  ukrainiečius -  banderininkų tauta.    Kremlius tą  naratyvą  reikalavo laikyti teisingu.  Mane labiausiai stebina, kad yra tautiečių, kurie tiki Kremliaus brukalu ir  reikalauja prisiimti kolektyvinę atsakomybę.  Viena moteris  apie lietuvių žiaurumą   girdėjo  iš liudininko.   Jos tariamas liudininkas buvo vaikas ir matė… Noriu paklausti, vykstant  karui Ukrainoje, kiek ukrainiečių vaikų bėga pasižiūrėti kaip šaudo, nebijodami  atsitiktinių kulkų.  Jei nelaksto  ukrainiečių vaikai, o bėga slėptis, tačiau nespėja ir yra nužudomi rusų kulkų, tai nemanau, kad išgirdę šūvius bėgo žiūrėti  ir   lietuvių vaikai. Manau, kad tas liudininkas buvo pakviestas į  NKVD būstinę ir jam buvo pasakytą  ką jis turėjo matyti .

Istoriniai įvykiai  susiję  kaip  grandinė, – kai  vieno periodo pabaiga jungiasi su kito  periodo  pradžia.  II pasaulinio karo pabaiga tapo  naujos istorijos pradžia, deja, tam istorijos periodui buvo padėti melo pamatai.

Šiandien istoriniai įvykiai liudija, kad  artėja vieno istorinio periodo  pabaiga ir prasideda kito  periodo  pradžia.  Kokia ji bus? Ar vėl klestės raudonojo maro naratyvas, kad esame  „fašistų ir„žydšaudžių tauta “ ir neturime  moralinės teisės turėti savo valstybės?

Kremlius ir Putinas rūpinosi, kad sovietinio NKVD sukurtas pasakojimas apie „naciukų‘ Lietuvą   egzistuotų ir būtų  platinamas  pasaulio visuomenei.  R. Vanagaitė, kuri    Lietuvą šmeižė tarptautiniu lygiu,   nebuvo teisiama,  nes,  galimai,  jai suteiktas imunitetas  iš  Kremliaus . Kodėl  Kremlius neglobojo ir  V. Titovo?   Atsakymo nežinau.

Kai vyko Klaipėdos miesto tarybos posėdis,  priėjau prie Tarybos narės Elos  Andrejevos  ir jos paklausiau, ar ji supranta, kad V.  Titovą ir  rusus  Kremlius „išdūrė“, t.y. iš jų padarė  tariamus  priešus?  Ji pritarė.  Kremlius saugo tikruosius Lietuvos kenkėjus, kurie   tarptautinėje erdvėje  skelbia, jog  esame naciai, statome paminklus ir  kabiname lentas žydšaudžiams.

Jei mes, Lietuva, nedalyvausime  naujo istorinio  periodo  rašyme, tai  kaip  ir 1991 m. ją  mums  rašys  Kremlius. Jau šiandien turime  rašyti Holokausto  istoriją,  kurioje pateikiamas  Sovietų sąjungos  vaidmuo naikinant  žydus.    Jei  Birželio sukilimas ir Lietuvos didvyriai: Škirpa, Noreika, Krikštaponis ir kt. būtų pateikiami pasaulio visuomenei, kaip kovajantys prieš bolševizmą, kaip kovojantys už gėrį,  tai  putinistai neturėtų  priežasties    su kariuomene ateiti denacifikuoti  mus, lietuvius.

Turime vadovautis ne „Rodykline politika“, kurioje dominuoja  dvigubi standartai, kuri nereikalauja jokio mąstymo,  bet  suvokimu, jog politinių įvykių eiga  yra tokia,  – baigiasi    vienas istorininis   periodas  ir  jį pakeičia  kitas.

Kai tik Klaipėdos miesto savivaldybės internetiniame puslapyje buvo paviešinta informacija , kad  paruoštas projektas dėl prekybos paskirties pastato Baltijos  pr. 101. Klaipėda, rekonstrukcijos ir  pakviesta visuomenė teikti projektinius  pasiūlymus bei į viešą svarstymą , iškart sureagavo gyventojai, kurie gyvena šalia tos parduotuvės.

Jie raštu surašė savo pageidavimus ir 2022-08-16 įteikė  Klaipėdos  miesto savivaldybės administracijos direktoriui bei išsiuntė  projekto vadovui  Juliui Volungevičiui.

Vienas  gyventojų prašymas  buvo susitikti  ir gyvai, o  ne tik  nuotoliniu būdu  pravesti  viešą susirinkimą.  Iš  architekto Juliaus  Volungevičiaus buvo  gautas  el. laiškas, kad  „ Laikantis LR Sveikatos ministro rekomendacijų, dėl COVID-19 plitimo ribojimo, susitikti galime tik asmeniškai ne daugiau kaip 3 dalyviai.“

Gyventojai iš Baltijos pr./ Taikos pr. rajono nutarė, kad reikia apie būsimą  Norfos parduotuvės rekonstravimą parašyti į „Atvira Klaipėda“, nes prieš kelias dienas pasirodė straipsnis būtent šiame  internetiniame laikraštyje su pavadinimu   „„Maximos” plėtra: kaimynai nerimauja dėl sunkiasvorio transporto“ ir  atskleidė  įdomų faktą ,  kad visų žmonių, kurie gyvena  šalia parduotuvių  yra  tos pačios  problemos.  Nesvarbu,  ar prie „Maximos”, ar prie „Norfos“ gyveni, bet  patiri sveikatai žalingą poveikį,  t.y.   nuo ankstaus ryto  intensyvų   krovininių mašinų  atvažiavimą  ir prekių iškrovimą.  Prie Baltijos pr. 101 situacija dar prastesnė, nes didžioji dalis krovininių mašinų sustoja , iškrauna prekes, o vėliau manevruoja siauroje gatvelėje, kuri yra skirta gyventojams   pasiekti  savo gyvenamąją  vietą.

Parduotuvė „Norfa“  yra tarybinis paveldas, jis buvo tinkamas, kai krovininės mašinos buvo per pus mažesnės, o dabar  pasikeitus  transporto gabaritams, pristatymų gausumui,  projektuotojai  į tai turi reaguoti  ir  keisti krovininių mašinų privažiavimo vietas.  Prekių pristatymas į parduotuvę neturi būti vykdomas  gyventojams po langais.  Parduotuvių rekonstrukcija turi ne pabloginti gyvenimo sąlygas, bet pagerinti.

Gyventojai tikisi, kad „Norfos“ savininkams rūpi ne tik pelnai, bet ir žmonių, kurie gyvena šalia,  sveikata.

2022-08-17 atėjome paklausti „Ar dar gyva Deimantė?“

2022 m. rugpjūčio mėn. 17 d.  atėjome į Atgimimo  aikštę paklausti, ar dar ilgai teks laukti iš valdžios atsakymo, „Ar dar  gyva Deimantė?“.

Susirinkę į Atgimimo aikštę,  kalbėjome apie kolektyvinę atsakomybę, nes karas Ukrainoje  privertė  sugrįžti  prie šio visuomenei  svarbaus klausimo.  Vokiečių tauta  už nacistinės ideologijos įgyvendinimą buvo nubausta  kolektyvine atsakomybe.  Kodėl Lietuvių tauta, kuri neteko  apie  200 000 žydų tautybės Lietuvos piliečių,   neneša  kolektyvinės atsakomybės?  Todėl, kad Vokietija buvo nepriklausoma, o Lietuva buvo okupuota.  Lietuvoje, kai vyko II pasaulinis karas,   galima taikyti tik individualią atsakomybę.  Šiandien,  kada vyksta karas Ukrainoje, kai  per dieną žūsta nuo šimto iki dviejų šimtų žmonių, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, būtina rusų tautai taikyti  kolektyvinę atsakomybę, t. y.  tauta pasmerkiama ir paženklinama  gėdos stigma.

Deimantė buvo komunikabili, bendraujanti  ir  ją pažinojusiems svarbu  gauti įrodymų, jog  vaiką, kaip ir tėvą, nenužudė.  Šiandien  piliečiai  ir valdžia mėto lyg karštą bulvę  vieni kitiems  kaltinimus nužudymu. Ar  Garliavos  įvykiams: neišaiškintoms žmogžudystėms, vaiko liudijimo ignoravimui,  patologinio melagio įjungimui į bylą,  bus  taikoma kolektyvinė tautos atsakomybė?  Nesvarbu, ar buvai valdžios pusėje, ar stovėjai su plakatu miesto aikštėje, bet  už nekaltų žmonių sunaikinimą    tauta  užsikrauna gėdos dėmę.

Šis klausimas iškilo, kai  diskutavome ne tik apie karą,  bet ir sulaukėme  praeivių dėmesio.   Vieni  miestiečiai  dėkojo, kiti kėlė nykštį į viršų, o buvo ir tokių, kurie nepritarė mūsų  reikalavimui, jog valdžia turi atsakyti į klausimą, ar mergaitė gyva.   Moteris, nepalaikiusi piketo idėjos,   mano, jog  jei valdžia nusprendė pasinaudoti 240 vyrais ir išplėšti vaiką iš namų, – reikia sutikti  ir nekviestionuoti  jos   priimtų sprendimų.

Mums tos moters argumentai  priminė, jog didžioji  rusų tautos atstovų dalis, kuri pasiuntė savo vaikus,  vyrus ir brolius  žudyti  ukrainiečių, teigia, kad  jei  valdžia nusprendė, jog ukrainiečiai yra naciai,  tai  juos reikia žudyti ir tai yra teisinga.

 Visos valdžios naudoja savo prievartinę galią. Kaip  tautai, piliečiams neperžengti  „nežudyk“  ribos   ir  netapti   žudikų  bendrininkais ir  neužsitraukti  gėdos stigmos?

Atsakymų neturime.  Ateisime ir rugsėjo mėn.  17 dieną.

 2022 m. rugpjūčio mėn. 4d.  Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus atstovai, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas  Šamborskis  bei JAV gyvenantis  Vytautas Jurevičius susitiko su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku.

Susitikimo tikslas -  aptarti,  kodėl   jau apie du metus  įvairiose institucijose yra kalbama apie 1923 metų Sukilimo vado Jono Budrio palaikų iš JAV, iš Čikagos  atvežimą į Klaipėdą, apie  testamento įvykdymą, tačiau realių darbų nematyti.

V. Grubliauskas  susitikimo metu  pasakė, jog  galima buvo įkurti darbinę grupę ir taip perlaidojimo  klausimą sužlugdyti. Supratome, kad meras  geranoriškai nusiteikęs, tačiau reikalingi kompromisai dėl perlaidojimo  vietos.   Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas mano, kad geriausia vieta yra  Skulptūrų parke, šalia 1923 metų Sukilėlių paminklo. Jis savo pageidavimą perdavė raštu.   Deja, tenka konstatuoti, kad  susiduriame ne su  esminėmis, tačiau  įdomiomis  detalėmis.  Čia palaidoti žuvusieji, o jų vadas  mirė savo mirtimi ir turi būti perlaidotas  drauge su  žmona.

Meras  pasakė, jog rugpjūčio 15 d. nebus priimtas sprendimas, tačiau  norėtų gauti ne žodinį, bet rašytinį  Jono Budrio palikuonių  sutikimą  dėl palaikų  pervežimo  į Klaipėdos miestą.  Kaip supratome šiuo metu yra visokių manipuliacijų, kažkas leidžia negražius gandus, kad  nėra J. Budrio artimųjų sutikimo.

Svečias iš JAV pasakė, jog  J. Budrio testamento vykdytojai mano,  kad jei 2023-ieji   yra paskelbti Klaipėdos krašto metais, tai nebūtina  perlaidoti iki 2023 m. sausio 15 d., nes tai pareigai  atlikti tinka visi  metai. Meras pritarė svečio pasiūlymui.

Manome, kad  merijoje įvyko konstruktyvus pokalbis ir tikimės, kad  bus  priimami realūs sprendimai dėl  sukilimo vado Jono Budrio  palaikų perlaidojimo vietos Klaipėdos mieste.

Klaipėdos vardas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kai Vytautas Didysis diplomatiniu keliu, o vėliau  ginklu,  siekė sujungti lietuviškas žemes. Jam nepasisekė.

Vytauto darbą dalinai užbaigė lietuviai XX a. pradžioje.  Tai didvyriai, prilygstantys Lietuvos kunigaikščiams.

Pirmiausia, didvyrius mums užaugino Mažosios Lietuvos žemė. Karas, okupacijos išmėtė jų kaulelius po visą pasaulį. Tėvynės didvyriai, Tėvynę mylėję ir jai dirbę  turi grįžti  į  Lietuvą.

Mirusiųjų giminės ar istoriją gerbiantys Lietuvos piliečiai niekaip negali suprasti kodėl  Klaipėda, pagal dydį trečias Lietuvos miestas,   neturi panteono -   vietos, kurioje  ilsėtųsi visų iškilių klaipėdiečių palaikai.

Šiai dienai  Tilžės akto signataras, Šaulių vadas  Jurgis Lėbartas guli Joniškės kapinėse, politinis 1923 metų sukilimo vadas Erdmonas Simonaitis – Lebartų kapinėse, o kitą 1923 sukilimo vadą Joną Budrį siūlo perlaidoti  Skulptūrų parke. Tai nepagarba iškiliems klaipėdiečiams, o antrą,  jų palaikai įgauna  našlaitės benamės  įvaizdį,

Prašome  Klaipėdos miesto  Mero ir Tarybos  nustatyti vieną  vietą, kurioje būtų laidojami ar perlaidojami nusipelnę Klaipėdai piliečiai. Manome, jog svarstymui  reikėtų  siūlyti  keletą  vietų.

• Mūsų pasiūlymas:
• Smiltynės kapinaitės.
• Šalia Lėbarto kapo suformuoti  panteoną.

Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos Klaipėdos krašto  skyrius

Seniūnaičiams yra  pateikti nauji reikalavimai dėl  metinių ataskaitų.  Aiškinamajame rašte parašyta  apie seniūnaičių  ataskaitas, kad „atsiskaičiusiems su gyventojais, bei pateikusiems savo veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams Savivaldybės administracijai.“

Tvarkos apraše parašyta,  jog  „ 4.3.2. pateikus dokumentą, įrodantį apie praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitos ir veiklos krypčių kitiems kalendoriniams metams (toliau – Metinė seniūnaičio veiklos ataskaita) pristatymą seniūnaitijos gyventojams, kaip numatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 6 punkte

Lietuvos Respublikos savivaldos įstatyme 34 straipsnio 1 dalies 6 punkte parašyta „ kalendoriniams metams pasibaigus per 2 mėnesius seniūnaitijos gyventojams pateikia praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams.

Nė  Klaipėdos  miesto tarybos patvirtintame „Tvarkos apraše“, nė LR savivaldos įstatyme  nėra parašyta, kad  reikia pateikti  seniūnaičio  veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams Savivaldybės administracijai.

Aiškinamasis raštas negali būti įstatymiškai aukštesnis už   LR Savivaldos įstatymą  bei Tvarkos aprašą .    Savo ataskaitą pateikiau  „Atviroje  Klaipėdoje“   https://www.atviraklaipeda.lt/2022/03/03/seniunaiciai-ir-ju-veiklos-ataskaitos/

2022 m. rugpjūčio mėn. 2d.  asociacia „Klaipėdos žalieji“ pakvietė  grupę  klaipėdiečių  į susitikimą su Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriumi Gintaru Neniškiu bei administracijos darbuotojomis. Prašyme dėl susitikimo buvo  pateikti du klausimai.  Pirmasis dėl  Skulptūrų parko rekonstrukcijos, kertamų medžių skaičiaus.   Miestiečiai liko nepatenkinti  “Želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos“ ( toliau – Želdynų komisija) darbu, kuris buvo vykdomas birželio mėnesį.  Po Želdyno konisijos priimto sprendimo   asociacija „Klaipėdos žalieji“  kreipėsi į nepriklausomą dendrologą   dėl papildomos ekspertizės,  ar tikrai reikia kirsti virš 400 medžių.

Šiek tiek  informacijos, pastebėjimų iš Želdynių komisijos darbo.  Stebint grupei klaipėdiečių 2022 m. birželio mėn. 17 d.   Želdynų komisija susirinko į  Skulptūrų parką  įvertinti  šalinamų medžių  būklę. Miestiečiams  buvo suteikta teisė išsakyti savo nuomonę dėl Skulptūrų parko rekonstrukcijos.

Mes, klaipėdiečiai,  kai Želdynų komisija leido kiekvienam pasisakyti,  prašėme   reaguoti į vykstančius pokyčius,  į  klimato kaitą, į atšilimą.  Negalima gyventi  vakarykšte diena, t.y. įgyvendinti jau pasenusį projektą. Medžius reikia išsaugoti. Europos sąjungoje didžiosios valstybės, kaip Prancūzija didžiuojasi, jog miestuose  atgaivina miško parkus. Klaipėda   taip pat gali  didžiuotis, kad miesto centre turi miško parką.

Gėda klausytis, kad  priežastis kirsti  sveikus medžius yra   erdvių atvėrimas, t.y.  geresnių  sąlygų sudarymas likusiems, nenukirstiems  medžiams.  Kita sveikų medžių naikinimo priežastis  yra ta, jog  naikina sovietinį , kurį galima įvardinti kaip Alfonso Žalio,  palikimą.  Šių dienų Klaipėdos miesto valdžia atstovaujama  Administracijos direktoriaus  G. Neniškio,  ištikrųjų, teigia, kad  vadovaujasi priimant  nutarimus ne  miesto istorija, ne memelenderių priimtais sprendimais dėl neveikiančių kapinių, bet atvežtine kaimo kapinių tradicija.

Skulptūrų parke  kapinės buvo veikiančios iki 1959 metų. Po karo čia dar apie  15 metų   laidojo  klaipėdiečius.  Atidarius naujas   kapines už  Joniškio gatvės , senosios,  tapusios    neveikiančiomis,  buvo  paverstos parku. Parką kapinių vietoje įkūrė ne todėl, kad A, Žalys  barbaras, kapinių naikintojas, o  dėl to, kad deklaravo jog žinojo ir pritarė 1818 m. Klaipėdos miesto  garbingų žmonių priimtam sprendimui  – kapines paversti parkais.  Memelio miesto užpildytos  kapines  tapdavo  sodais, skveras  ar gimnastikos aikšte.

Kodėl  XXI amžiuje  nutarė  atgaivinti XIX a. -XX a. miesto kapines, atkurti kapinių takus, kapinių tvorą? Manome, kad vienintelė priežastis, kad tie kurie užsakė  Skulptūrų parko rekonstrukcijos projektą nesidomėjo ir neskaitė Memelio  miesto istorijos.  Tiek išėjusiems klaipėdiečiams, tiek šiandien gyvenantiems  Klaipėdoje savo projektu tėškė  lyg skuduru,  atseit,  mes , valdžia,   į Klaipėdos kapinių kultūrą  įnešime savo pseudotradicijas.

Johanas Zembrickis,   aprašydamas Klaipėdos miesto  XIX amžiaus istoriją, o tiksliau Skulptūrų parke buvusias kapines,  akcentavo,  kad „ iš anksto buvo nuspręsta kapines apsodinti medžiais, dėl kurių kruopščiai prižiūrimos kapinės tapo ramiu, poetišku, ūksmingų gojeliu, kuriame pavasarį suokia lakštingalos, kukuoja gegutės ir kiti giesmininkai.“

Laikas buvusiose  kapinėse išsaugojo ramybę ir poetiškumą, ūksmingą medžių  sankaupą. Visa tai bus sunaikinta, nes bus statoma kavinė, vaikų žaidimo aikštelė,  krepšinio aikštelė, kertami medžiai, nes seni,  negražūs ir trukdo  sukurti erdves.

Kodėl atsisakė paprastojo parko sutvarkymo?  Neatnaujino  senus takus, suoliukų remontą ir nudžiūvusių, negyvybingų medžių kirtimą?  Matyt tik todėl, kad  miesto istorijoje įsirašytų, kaip  siekiantys išsityčioti iš Klaipėdos istorijos, antikultūrininkai.

Birželio mėn. 20 d. įvyko  sekantis  Komisijos apsilankymas Skulptūrų parke.  Mes, kurie stebėjome Komisijos darbą,  girdėjome  pirmininkės R. Javaitienės apsižodžiavimą su dizaineriu Kęstučiu Mickevičiumi.  Nepraėjus nė pusvalandžiui po incidento,  į parką prisistatė     lakuotais batais  konservatorių desantas, kuriems   K. Mickevičius aiškino,  jog  savivaldybės veikėja ignoruoja projektą, jog  Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas  Vaitkus atsivedė tautą, rinkėjus .  Gaila, kad K. Mickevičius nepaminėjo, jog Vaitkaus tauta skaito Johano Zembrickio „Klaipėdos istoriją“, o Klaipėdos kultūrininkams užtenka žinoti, jog A. Žalys blogietis, sunaikinęs XIXa.  – XX a. kapines, kurių fragmentus, o tai takelius, tvorą, kapinių vartus atkurs.  Šis faktas tik dar kartą įrodė atskirtį tarp naujųjų klaipėdiečių, kuriems antikultūrininkai yra autoritetas  ir taip pavadintą Vaitkaus tautą. Klaipėdos Konservatorių partijos skyrius drauge  su K. Mickevičiumi R.  Javaitienę pastatė į vietą, o iš Vaitkaus tautos, kuri įgrįso, nes  skaito J. Zembrickio  istoriją, domisi  Europos naujienomis dėl  klimato pakitimo,    tinkamai pasišaipė, kad iš nukirstų medžių gausis daug gerų lentų.

Birželio 20 d., po pietų  Želdynų komisija  vertino medžių būklę, kuri randasi arčiau provoslavų cerkvės. Tai ką pamatė, juos  šokiravo,  – ant  tiesiamo takelio   gerai išlikusio karsto kampas. Pasirodo, kad neturi jokių brėžinių  palaidotų tarybiniais laikais, todėl takelis ir  yra tiesiams per karstus.

Dėl ko reikėtų  šį  Skulptūrų parko  niokojimą  stabdyti nuo  „garbingų kultūrininkų“?  Dėl  kapaviečių ardymo. Dėl uosių.   Klaipėdos parke jų, kaip mums  aiškino, yra per daug. Paklausus,  kiek parke  yra uosių.  Atsakymas, kad nežino, kiek jų auga.  Europos uosius yra užpuolusi  labai agresyvi liga.  Nėra priemonių su ja kovoti. Kol kas nežinoma, kas ir kaip šią ligą pernešė.  Ligotus   uosius išgelbėti negalima, juos belieka tik iškirsti. Kokia būklė Klaipėdos parke augančių uosių ?  Normali.  Filmuotoje medžiagoje girdime, kaip  Gediminas Pocius siūlo  palikti uosį, bet pašalinti klevus, egles,  kurios paprastai auga drauge, šalia.   Uosis – ekologiškas medis,  auga gana įmirkusiose žemėse. Medžiai, kurie auga šalia sukuria ūksmingą žemės paviršių, laikosi drėgmė.  Ar iškirtus šalia esančius medžius pagerės sąlygos uosiui, nykstančiai medžio rūšiai  ar, atvirkščiai, saulėtos  erdvės neišdžiovins  žemę? Ar uosio  kaimynų: klevų, eglių  nukirtimas  netaps šių medžių mirties  priežastimi? Ar naujų takelių nutiesimas, šaknų pažeidimas – neišnaikins šiuo metu ypač saugotinus  uosius? O uosius, kurie auga šalia Simono Daukanto gatvės, visus iškirs, nes trukdo būsimai tvorai.

Po medžiais  neauga aukšta žolė, vaikščiojome  samanotu kilimu, kurioje negali  veistis erkės.  Todėl toks paklotas yra Dievo dovana. Kodėl jį nutarė sunaikinti ir atverti  erdves, galimai erkėms veistis.

Kodėl   K. Mackevičiaus  prižiūrimas parko rekonstrukcijos projektas , kuris pasenęs, neatitinkantis  šiuolaikinių reikalavimų, nėra stabdomas?   Ar jau toks galingas yra  konservatorių  desantas, kad  bus įgyvendintas pasenęs projektas,  nereaguojantis į  klimato kaitos pokyčius, išsityčiojęs iš tarybinio periodo palaidotų klaipėdiečių,  išniekinęs memelenderių  istorinį  testamentą -  kapines  paversti  parku.

Memelenderiai, kurie gyveno  XIX a., kaip rašo  J. Zembrickis, kai dar buvo kapinės,   gailėjosi kiekvieno medžio, kuris  buvo nukertamas.

Mes, kurie gyvename  XXI amžiuje turime aiškiai deklaruoti, jog tęsiame memelenderių mums paliktą destamentą, kurį  paviešino J. Zembrickis ir taip pat gailime kiekvieno medžio ir tikimės, kad nepriklausomas ekspertas dendrologas, kuris atvyks į Skulptūrų parką rugpjūčio mėn.  padės juos išsaugoti.

Rimantas Greičius, kuriam   85 metai, kurio sūnus  yra nuteistas ir šiuo metu sėdi kalėjime už šnipinėjimą, plačiai dalinasi savo pasaulėžiūra.   Facebooke yra platinamas jo, kaip rašytojo,  pasisakymas.

Išklausiusi  R. Greičiaus kalbą, susidariau kitokią nuomonę,  negu jis bei jo bendraminčiai norėtų.

Dar vaikas būdamas, R. Greičius su tėvais buvo išvežtas į Sibirą. Ten okupantai jam leido baigti mokyklą. Jis dėkingas Sovietų sąjungai už suteiktą mokslą. Manau, jog  sovietai elgėsi panašiai, kaip  turkai XV ar XVI amžiuje.  Jie pagrobtus krikščionių vaikus ruošė janyčarais sultono karinei tarnybai, o sovietai lietuvių vaikus -  komunistinės ideologijos skleidimui.

Krikščionių vaikai atkirsti  nuo šaknų  turėjo tapti  fanatikais  sultono armijoje. Lietuvių vaikai, jei tėvai namuose  susitaikė su mintimi, kad  geriau patylėti, tegul auklėja tarybinė mokykla , irgi išaugo tarybiniais fanatikais.

R. Greičius teigia, kad  rašo tiesą  apie žydų žudynes Jurbarke. Jis pasakoja, kad  1941m. pirmą karo dieną į namus atėjęs vokiečių karininkas  paprašė leisti  atsigerti vandens  ir paskambinti fortepijonu. Jis,  išeidamas pametėjo į viršų trijų metų Rimantą, ir jo  tėvui pasakė, jog Hitleris sumąstė aferą, todėl karą pralaimės.

Įdomu, kaip R. Greičius sužinojo tiesą apie žydų   genocidą  Jurbarke, jei 1941 m.  jis tebuvo trimetis? Manau, kad ta tiesa priklauso   1944 m. spalio  mėn.  sugrįžusiai sovietų slaptajai  tarnybai – NKVD,  kuri remiasi ne faktais, bet sovietine ideologija.

Skaudu, kai mušasi į krūtinę teigdamas, jog pasakoja tiesą,  tačiau  Lietuvoje   nė po II pasaulinio karo, nė atgavus nepriklausomybę Ulmo teismo medžiaga nebuvo naudojama, kaip pirminis šaltinis. Rimantas  Jokimaitis domėjosi    1958  metų Ulmo   byla,   kurioje  buvo teisiami  Tilžės gestapininkai, SD ( saugumo tarnyba), Klaipėdos bei kitų miestų pasienio policininkai ir vienas lietuvis. Jis rašo, kad  naciai buvo labai atsakingi biurokratai, todėl  byloje yra didžiulis kiekis dokumentų, susijusių su išvardintų organizacijų veikla.  Jiems buvo įsakyta Lietuvos teritorijoje,  25 kilometrų pasienio ruože,   fiziškai sunaikinti žydus ir komunistus.  Jie tą  ir padarė  Lietuvos  pasienio miestuose: Gargžduose – birželio 24d., Kretingoje – birželio 26 d., Skuode – birželio 27 d., Palangoje – birželio 30 d, , Tauragėje – liepos 2 d,, Jurbarke – liepos 3 d. ir t.t..   Štai ką R.  Jokimaitis  rašo straipsnyje  „Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų. II dalis“  apie žydų žudynes Jurbarke.  Tilžės gestapininkai, kurie  planavo ir dalyvavo Lietuvos pasienyje sušaudant žydus,  Jurbarke numatė tokią akciją atlikti liepos 3 dieną.   Į miestą  atvyko apie 30–40 vyrų iš Tilžės ir  pasienio policininkų komanda   iš Smalininkų posto vadovaujami Carsteno.  Iš Tilžės atvykusiam gestapininkui  Böhmei buvo įteiktas aukų sąrašas. Tilžiškiui atrodė, kad sąrašas per trumpas, todėl pareikalavo atvesti papildomai  žydų.  Tą darbą paskyrė atlikti  gestapininkams  kartu  su  lietuvių policininkais.  Netrukus buvo atvesta dar apie 60 žmonių.  Prieš pradedant žudynes  Böhme pasiteiravo, ar tikrai visi sąraše esantys lietuviai yra komunistai ir turi būti sušaudyti. Carstenas patvirtino.  Tą dieną buvo sušaudytas ir skulptorius Vincas Grybas.

Pirmą kartą visų tų „akcijų“ istorijoje kilo nesklandumų.  Į Jurbarką atvyko gestapininkams nepavaldūs policininkai iš Tilžės, kurie turėjo dalyvauti  žudynėse,  bet  nepasirodė, nes  jiems  neleido  jų vadas.  Gestapininkas Böhme ir Hersmannas dėl to baisiai susinervino, nes, atvedus papildomai žydų, aukų skaičius viršijo 300.

Keletas pasmerktųjų bandė bėgti. Du nukovė Böhme ir Hersmannas. Kitiems pasisekė pasprukti. Per sumaištį vienam egzekutoriui iš Tilžės SD peršovė koją. Jį pakeisti liepė vairuotojui. Tas vargšas teisme prisipažino turėjęs nušauti 3 žmones.

Ulmo teismo   medžiaga apie 60 metų nebuvo pateikta Lietuvos  visuomenei, nes  neįtiko ar nepatiko   tarybiniams istorikams rašiusiems  apie Holokaustą.

Tarybinės ideologijos esmė yra, kad okupantas nekaltas, kalta tauta,  kurią okupavo.  Šiandien  Putinas tą tarybinę pasaulėžiūrą deklaruoja Ukrainoje. Okupantė Rusija kaltina Ukrainą fašizmu.  Kremlius   iki ausų ginkluotą  armiją  nukreipė  atlikti „šventą“  misiją – denacifikuoti ukrainiečius.

Mes, lietuviai, kurie taip pat buvome išvadinti naciais, o šiandien  minimi kaip žydšaudžių garbintojai  puikiai pažinome   sovietinį melą. Tautiečius, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę,  okupantai išvadino žydšaudžiais ir surado „medžiagą“, kuri rodo   prezidento A. Smetonos sūnėno Juozo Krikštaponio, Birželio sukilimo vado  Kazio Škirpos ir kitų garbingų tautiečių  dalyvavimą Holokauste. Iš tikro, tai nėra įrodymai, tai tik  pritempimas prie reikiamo įvykio, kitaip sakant, tarybinis naratyvas.

Mūsų visų bėda, kad tą sovietinį melą šiandien  per Kremliaus įtakos agentus galimai platina  Izraelyje ir Lietuvoje gyvenantys žydai, kaip antai, Faina Kukliansky ir panašiai kalbantys. Jų pagrindinė misija surasti mumyse, lietuvių tautoje,  antisemitus. Liūdna, tačiau reikia konstatuoti, kad panašiai dirba ir Lietuvoje  legaliai veikiančios   politinės jėgos.

Viena iš jų,    taip vadinama,  politinė srovė –  paleckininkai, kuriai priklauso  rašytojas R. Greičius su sūnumi ir  kita politinė srovė -   konservatoriai su liberalais. Šias politines jėgas sieja panašus  šmeižikiškas vertinimas lietuvių,  buvusių valdžioje, dalyvavusių įvairiose karinėse struktūrose, kai Lietuva buvo   okupuota  nacių.

 Karas Ukrainoje  dar kartą priminė tai, ką išgyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, –  okupantų skleidžiamą  pasakojimą, kad jie  atėjo vieninteliu tikslu, – „padovanoti gėrį“ ir jei užkariautojams paklusime,-  išsaugoti  gyvybę.  Tik  tariami fašistai,  naciai, žydšaudžiai, banderovcai  priešinosi  Stalino „saulei“, o dabar  ginasi nuo Putino  “gerų“ ketinimų.  Sovietinę ideologiją apie gerus okupantus ir blogus žydšaudžių palikuonis  dėstė tarybinėse mokyklose ir universitetuose   – ruošė janyčarus.  Suprantama, kad dalis tautiečių,  kaip R. Greičius, tapo aršiais okupantų gerbėjais ir jais yra  iki šių dienų.  Reikia konstatuoti kitą faktą, kad  Nepriklausomoje  Lietuvoje  jaunimas yra   auklėjamas  vadovaujantis   okupantų  sukurta  teorija apie nacius, fašistus bei  žydšaudžius, t.y ruošiama   R. Greičiui pamaina.  Galimai todėl  Užsienio reikalų  ministras Gabrielius Landsbergis nesigėdijo skleisti nepagrįstus kaltinimus ir reikalauti nukelti J. Krikštaponiui paminklą  Ukmergėje.

Karas Ukrainoje išryškino,  kokios Lietuvai yra iškilusios grėsmės. Estijos premjerė informavo, jog  NATO gynybos planai  neužkirstų kelio Estijos ištrynimui, kitaip sakant,  galingai veikia įtakos agentai ir  NATO bei Putinas kuria Rusijai palankius  planus.  Kiek ilgai 1945 metais okupuota Prūsija bus našlaitė, atskirta nuo didžiosios Rusijos?  Laiko klausimas  dėl  Kaliningrado srities susijungimo  su Rusija,  ir  Estijos, Latvijos ir Lietuvos sugrįžimo į Rusijos glėbį, jeigu Putinui pavyks laimėti karą.

Po Estijos premjerės pareiškimo konstatuojame, kad didžiosios valstybės ir jų įtakos agentai  sprendžia mažų valstybių likimus. Vienintelė  kliūtis yra piliečiai, kurie nenori paklusti okupacinei valdžiai, ką  dabar matome Ukrainoje.

Lietuvoje Sovietų okupacijos metu pasikeitė dvi kartos. Tarybinėse mokymo įstaigose  buvo ruošiami  janyčarai. Juos mokino koneveikti  nacionalizmą, niekinti patriotizmą, neapkęsti  kovotojus už Nepriklausomą Lietuvą,  lietuvius vadinti   skundikais,  žydų turto grobstytojais, naciais, žydšaudžiais ir panašiai.

Nepriklausomoje Lietuvoje  liko  tarybinių janyčarų  ugdymo programos. Tautinė mokykla, kurios imiciatorė  buvo  Meilė Lukšienė, liko popieriuose.  Manau, kad Kremlius pajuto grėsmę, jog  tauta gali aktyviai pasipriešinti  būsimai okupacijai, todėl neleido švietimo pertvarkyti pagal M. Lukšienės programą.   Tiesioginio draudimo Rusija nesiunčia. Todėl buvę okupantai savo  valią vykdo per Europos sąjungą, Briuselį, atseit, patriotizmas, nacionalizmas jiems irgi yra  tapatus fašizmui, nacizmui.

Konservatoriai ir liberalai nenori būti tapatinami su artimomis politinėmis sielomis,  t.y.,  su R. Greičiaus janyčiariška pasaulėžiūra. Jie neigia bendrystę, tačiau  konservatorių  ir liberalų lyderiai pila kaltinimus tautos didvyriams, kaip R. Greičiaus  bendraminčiai. Manau, kad paleckininkai, liberalai, konservatoriai bando įtikinti Lietuvos piliečius, jog jie yra skirtingi, deja, galutiniame rezultate siekia to pačio – Lietuvos okupacijos.  Todėl šios politinės jėgos deklaruoja   apsimestinę  neapykantą viena kitai.

Nacizmas ir fašizmas pagal Rusijos prezidentą yra  balvonai, kuriuos reikia naikinti.  Jis  pasiuntė armiją  „demontuoti“, t.y. žudyti ukrainiečius, išvalyti šalį nuo nacistų, juos  denacifikuoti, tuo metu mūsų liberalai su konservatoriais    taip pat  paskelbė karą balvonams -  tarybinių kareivių paminklams. Liberalų ir konservatorių niekšingumo viršūnė, kai apsimetę  patriotais  nesiruošia  tą  balvoninę baidyklę, – kaltinimą nacizmu    šalinti  iš valstybinės televizijos, švietimo sistemos. Savo parodomąja akcija, paminklų nukėlimu  siekia visuomenei įrodyti, jog yra patriotai ir juos negalima lyginti su  Paleckio  bendraminčiais-janyčarais. Kremliaus sukurtas nacistinis ir fašistinis balvonas, kaip  propagandinio karo produktas lieka grėsme Lietuvai,  nes rusų kariuomenė įžygiavo į Ukrainą žudyti fašistų ir nacių, o ne ginti tarybinių karių paminklų.

Apsimestiniai patriotai -  liberalai su konservatoriais, manau, ir vėl dirba Kremliaus naudai, nes nereikalauja kardinaliai keisti požiūrio dėl šmeižikiškų teiginių, kad  esame žydšaudžių tauta bei dėl kaltinimų  tautiečiams, jog  jie yra  antisemitai.  Naciai, fašistai, žydšaudžių garbintojai yra Putino propagandos kodiniai žodžiai, kuriuos dar galima pavadinti  balvonais.  Jei  karas prasidės Lietuvoje, tai putinistai, pasitelkdami tuos kodinius balvonus,  mus  žudys  kaip  dabar naikina ukrainiečius.

Dažnai susiskambinu su   drauge iš Kretingalės  ir visada su siaubu prisimename, kad kiekvieną dieną  apie  100 Ukrainos vyrų žūsta ir apie 500 sužeidžiami.    Ukrainoje sunaikinamas žmonių turtas ir atimamos jų gyvybės vien dėl to, kad  nenori  gyventi  rusų pasaulyje.

Praėjusį savaitgalį užvažiavau pas draugę į Kretingalę. Ji  man įdavė 10 Eurų ir krapų bei paprašė, jog  pardavusi,  pinigus nusiųsčiau kovojančiai Ukrainai.

Iš pradžių nesutikau užsiimti prekyba jos užaugintais krapais, bet vėliau pagalvojusi, jog  ji  pasiūlė todėl kad  jai skauda širdį, sutikau.  Draugė kiekvieną vakarą   sukalba maldelę už Ukrainą.

Grįžusi į Klaipėdą dėl krapų  skambinau pažįstamiems, paprašiau kaimynų paremti kovojančią Ukrainą, juos nusiperkant.  Perdaviau krapus ir Klaipėdos visuomeninkui Virginijui Partaukui, kuris pažadėjo asmeniškai pervesti pinigus į  mano nurodytą sąskaitą.  Gavėjas:  Užupio bendruomenė,  LT05 7300 0101 4891 8828, paskirtis  „ Kovojančiam mogilioviečiui“  arba Gavėjas:  Sakalas Gorodeckis,  LT23 7300 0100 7232 9923.  Paskirtis „Kovojančiam mogilioviečiui“

Mes, grupė klaipėdiečių, turime   pažįstamą,  kuris kariauja Ukrainoje, baltarusių batalione  „Kostas Kalinauskas“ , turime ir dar vieną pažįstamą Sakalą Gorodeckį,  kuris  veža  baltarusių kariams humanitarinę pagalbą.

Nepamirškime, jog   ukrainiečių  kova, prie kurios prisideda ir   500 vyrų iš Baltarusijos,    yra   mūsų šalies apsauga nuo putinistų suplanuotos   okupacijos. Paremkime  baltarusių batalioną,  paaukokime į nurodytą sąskaitą.   Paaukotus pinigus, šimtą eurų,  jau pervedžiau.