Šiuo metu vyksta gyventojų apklausa dėl Klaipėdos miesto tarybinių karių memorialo . Klausiama, ar viską palikti kaip dabar yra, ar viską nugriovus, suteikti naują architektūrinį įvaizdį tarybinių karių kapavietei.
Pasirodo, kad Klaipėdos miesto administracija jau žino, jog teks griauti memorialą. Jie sovietinio memorialo nukėlimui ir išvežimui prašo skirti 100000 eurų. O kokia suma bus skirta naujo memorialo projektuotojams ir statytojams? Suma neaiški, bet matomai didžiulė.
Klaipėda, kurios administracija paprašė pinigų tarybinių karių memorialo sunaikinimui atrodo, kaip pamestinukė, nežinanti savo istorijos.
Įdomu, kas poną Gintarą Neniškį konsultuoja? Jeigu Vitalijus Juška tai, apsaugok, Viešpatie, Klaipėdą nuo tokių konsultantų. Šiam valdininkui, kuris nesidomi Klaipėdos miesto istorija ir kuria savo, iš tikro, reikia suteikti barbaro vardą.
Daug nesiplėsiu, bet Klaipėdos miesto skulptūrų parko sudarkymas yra nusikaltimas prieš tuos, kurie gyveno, gyvena ir dar gyvens Klaipėdoje. Ponui valdininkui V. Juškai, prieš teikiant Skulptūrų parko rekonstrukcijos projekto sąlygas, reikėjo perskaityti Johano Zembrickio veikalą „Klaipėda XIX amžiuje“ II tomą psl. 107. J. Zembrickis rašė, kad 1818 m. susirinkę garbūs klaipėdiečiai nusprendė vietoj kelių nedidelių bendruomeninių kapinių įkurti naujas bendras kapines, o buvusias panaudoti visuomenei naudingiems tikslams.
Ilgametis Klaipėdos miesto valdžios atstovas Alfonsas Žalys domėjosi Klaipėdos istorija ir, kaip pritinka garbingam klaipėdiečiui, vykdė tęstinumą, t.y. vietoj kapinių įrengė Skulptūrų parką. Nepriklausomos Lietuvos valdžia, kuri Klaipėdos miesto istorijoje turės Vytauto Grubliausko valdymo periodą, numojo ranka į 1818 m. klaipėdiečių sprendimą, kapines paversti parkais ir sodu. A. Žalio nutarimą iš kapinių padaryti parką pavadino sovietiniu, negarbingu. Šių dienų valdžia sprendimus, kurie buvo priimami Klaipėdos miesto prūsiškajame periode, vėliau tarybiniame laikotarpyje išvadino netinkamais, nekultūringais. Mūsų pseudopatriotai nusprendė Skulptūrų parkui sugrąžinti kapinių dvasią, atstatant žymiems klaipėdiečiams paminklus, kapinių tvoras, vartus, kapinių takus ir t.t.. Dėl dvasių gal klystu, nes bus formuojamos vaikų žaidimų , krepšinio aikštelės. Gėdingas miksas, patyčios išėjusiems klaipėdiečiams. Liūdna, tačiau reikia konstatuoti, jog V. Grubliauskas ir Co siūlo nesilaikyti XIX a. istorijos perimamumo, o istorinę praeitį išmesti į šiukšlyną. Vietoj Klaipėdos miesto tradicijų tęstinumo primetė kaimietišką kapinių tvarkymo kultūrą.
Panašiai elgiasi ir su tarybinių karių memorialu. Klaipėda, nuo kitų Lietuvos miestų skiriasi tuo, kad turėjo ilgamečius okupantus – vokiečius, kurie tyčiojosi iš mūsų protėvių. Lietuviai Klaipėdoje 1923 m. balandžio naktį nuvertė svarbiausius vokiškus paminklus. Kilo didžiulis skandalas , išėjo protestuoti 10000 miesto vokiečių, o skundas pasiekė net Tautų Sąjungą. Grasinta pradėti svarstymus net dėl Klaipėdos atėmimo.
Klaipėdos mieste tapo tradicija, atgavus Nepriklausomybę ar užgrobtas žemes, nukelinėti okupantų paminklus tuoj pat po istorinio įvykio. Tai normali, drąsi ir ryžtinga akcija, verta pagarbos.
Kai ima ir prisimena paminklus po 30 metų, tai jau tik pigus politinis šou, kuris remiasi bandos jausmu. Tuos, praeities skaudulius patriotliberalai ir patriotkonservatoriai išpylė į viešą erdvę „kibirais“. Autoritetas Darius Kuolys labai subtiliai paprašė nekariauti su kaulais.
Pasikartosiu, Klaipėdos miestas yra pamestinukas, nes atsisakė miesto istorijos tęstinumo ir neturi autoritetų, kurie pigius, emocijas skatinančius politikus, visuomenės veikėjus, sugėdintų ir gražintų pagarbą Klaipėdos miesto istorijai. Miesto autoritetu nebent galėtų būti pirmasis Nepriklausomos Klaipėdos vadovas Vytautas Čepas.
Pasidavę tapininės minios reikalavimams, ponai ruošiasi sunaikinti architekto, miesto vyriausiojo dailininko Petro Šadausko idėją, skydais dengti kalaviją, tarytum Lietuva būtų ginama nuo rytų ir vakarų agresorių, kuriuos teko savo kailiu patirti klaipėdiečiams. Apie skydų ir kalavijų prasmę architektas P. Šadauskas papasakojo Vakarų Ekspreso žurnalistei 2009-02-07. Tada ir pasirodė straipsnis „Kaip Klaipėdoje nutilo betono gulbių giesmės“. Simbolį, kuris skirtas ginti, saugoti ir globoti Klaipėdą, ir Lietuvą nutarta nugriauti. Kitaip kaip mankurtais desovitizacijos iniciatorius negalima pavadinti.
Stabdykime barbarų siautėjimą, neleiskime Klaipėdoje viešpatauti godumui ir kvailumui. Balsuokime, kad memorialas liktų nepakeistas, viską palikime kaip dabar yra.
Tiesa, mano kolega Virginijus Partaukas, kaip ir V. Čepas, siūlo kompromisinį variantą, – nukeliant memorialo akcentus, išsaugoti kalaviją. Jis viename iš plakatų, kuris skirtas švietimo darbuotojams rašo: „Pedagogai, kaip panaudojote TSRS kareivių kapinių paminklus vaikų kritinio mąstymo, patriotizmo ir neapykantos okupantams ugdymui? Tingėjote ar liberalai neleido?“. Kitame plakate klaipėdiečių jis klausia: “ LTSR paminklai mūsų urapatriotams tik akis, ar ir sąžinę graužia dėl jų kolaboravimo okupantams 50 metų ir t.t.? „. Manau, kad mano kolegos plakatai yra geri , nes skatina klaipėdiečius kritiškai mąstyti.
V. Partaukas yra pasipiktinęs, kad nepateikė apklausai papildomų pasirinkimų. Jis mano, kad neįtraukę daugiau variantų, mero komanda išsityčiojo iš klaipėdiečių, nuvertino apklausos prasmę.