Kvietė mane diskutuoti, o paskui – atsisakė

Apie A. Marčausko tekstą sužinojau iš pranešimo. Nutariau sureaguoti ir parašiau keletą komentarų. Po trečio komentaro visi mano ir jo surašyti teiginiai buvo ištrinti, o į mesendžerį atėjo žinutė „Linkiu pasveikti“.

Keistai A. Marčauskas elgiasi, t.y. sukūrė facebooke puslapį, kviečia diskutuoti, bet jei nepatinka oponento išsakytos mintys, tai viską ištrina. Todėl diskusiją teks perkelti į kitą erdvę, į elektroninį laikraštį.

Diskusijos esmė – klaipėdietis politikas V. Titovas. Mano nuomonė apie V. Titovo baudžiamąją bylą – Kremliui prireikė „nuskriaustojo“, o Lietuvos politikai, žiniasklaida, teisėtvarka įvykdė Putino užsakymą. Todėl šiandien Rusija savo filmukuose gali kalbėti apie „nedemokratinę Lietuvą“, kurioje yra teisiama už nuomonę.

Lietuvos pokario laikotarpis, t.y. XX a. vidurio istorija – gyva, nes dar yra žmonių , kurie matė savo akimis kas vyko, papasakojo savo vaikams ir anūkams. Todėl lieka neatsakytas klausimas, ar V. Titovas apšmeižė partizaną Vanagą, ar išsakė dalies lietuvių nuomonę? Šiandien partizaninis judėjimas neturi vieningo pasakojimo. Todėl, nei V. Titovas, nei jo teisme dalyvavę ekspertai: Arvydas Anušauskas ir Marius Laurinavičius nėra absoliučiai teisūs. Kaip galima nuteisti, jei istoriniai įvykiai dar neturi galutinių ir visiems priimtinų išvadų?

Manau, kad A. Anušauskas ir M. Laurinavičius, kurie liudijo V. Titovo byloje, vykdė neomarksistų užsakymą, nes pagal marksistus yra dvi antagonistinės jėgos. Realiame gyvenime buvo visai kitokia situacija. Todėl laikas keisti tarybinių laikų istoriografiją.

Jau viešoje erdvėje skaitome apie partizanus – persirengėlius. NKVD kurdavo ne tik savo būrius, bet skirdavo savo žmogų, kuris rinkdavo kaimo bernus ir suformuodavo partizaninį būrį. Kokia suma buvo sumokėta partizanų skundikams, etatiniams pranešėjams, kokiais būdais infiltruodavo į tikruosius partizaninius būrius savo žmones, tai klausimai, kurie yra taip pat neatsakyti.

Kas gali paneigti, kad buvo ne tik nurodymas, kiek išvežti iš Lietuvos į tremtį, bet ir kiek procentų kaimiečių sušaudyti vadinamiems, partizanams, kad nereikėtų iš Lietuvos vežti, vargti, o po to kažkur apgyvendinti, prižiūrėti – paprasčiau juos, lietuvius, vietoje sunaikinti. Ar ne toks likimas ištiko Seimo nario Dainiaus Kepenio pagarsintą Lebrikų šeimą, kurios palikuonys viešai yra pareiškę, kad „štai galimiems budeliams broliams Beržiniams stovi paminklas, kurį žmonės karts nuo karto apipila dažais.“

Kas gali paneigti, kad Partizanų karo lauko teismas negaudavo šmeižikiškų laiškų apie kaimiečius iš infiltruotų į partizaninį judėjimą? Kas gali paneigti, kad Karo lauko teismas nepriimdavo sprendimų vadovaujantis melagingais pranešimais?

Kas tokios diskusijos labiausiai nenori? Aišku, kad Maskva, nes bus atskleisti kraupūs NKVD darbai, kurie ugdys patriotizmą, nenorą dar kartą būti okupuotais ir patirti tai ką išgyveno seneliai ir proseneliai.

Manau, kad Maskva yra patenkinta, nes gavo „auką“ – V. Titovą ir liko senas sovietinių laikų naratyvas apie partizaninį judėjimą. Manau todėl, kai buvo sprendžiamas Ado Jakubausko likimas, A. Anušauskas gynė Mingailę Jurkutę, kuri atstovauja sovietinį partizaninį naratyvą, t.y. neatskleidžia NKVD vaidmens partizaniniame judėjime, nenurodo kiek procentų buvo melagingų partizaninių būrių. Kiek tų sovietų įkurtų partizaninių būrių atstovų išsiuntė į lagerius ir ten jie buvo informatoriais?

Neturime atsakymo ir į kitus klausimus, susijusius su NKVD instrukcijomis, kurios buvo skirtos partizaninio judėjimo kompromitavimui.

Kol viešai nebuvo paviešinti britų istoriko Niallo Fergusono teiginiai, kad universitetus ir žiniasklaidą yra užgrobę kairieji, liberalai galėjo save įvardinti garbingais piliečiais. Šiandien, kai yra paviešinta leftistų ideologija, o tai tikėjimo tezės, tai liberalus galima įvardinti , kaip politinę jėgą, kuri dirba ne Lietuvos interesams. Jie politinius konkurentus šalina loginių šmeižto skandalų pagalba, ir jiems tai ne problema, nes jiems žiniasklaida pataikauja. Toks pats leftistų scenarijus buvo vykdomas, organizuojant skandalą prieš A. Jakubauską.

Matydama vienpusiška nuomonę LRT puslapyje nusiunčiau straipsnį pavadinimu „Nesutarimai ar susidorojimai vyksta LGGRTC?“. Gavau atsakymą, kad užsakomųjų straipsnių savo portale netalpina. Kodėl visuomeninė žiniasklaida tyčiojasi iš savo piliečių, atseit, jie savo nuomonės neturi, kažkas užsako ir piliečiai tokie nesupratingi, jog jais gali manipuliuoti, todėl visuomeninė žiniasklaida gelbsti „paklydėlius“ ir neviešina jų nuomones.

Tą patį tekstą išsiunčiau į „Atvirą Klaipėdą“, kuri nerūšiuoja į teisingą ir neteisingą nuomonę, ir jį paskelbė.

Mano kolega Virginijus Partaukas, kai buvo paviešinta, jog Klaipėdos Vydūno gimnazijos rusų kalbos mokytoja Galina Liachova pamokos metu šlovino sovietmetį bei šiuolaikinę Rusiją ir jos lyderį, per miesto tarybos posėdžio pertrauką pasiūlė Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkei Laimai Juknienei suorganizuoti viešą diskusiją, dalyvaujant moksleiviams apie mokytojos išsakytą nuomonę. Manau, kad kiekvienai bendruomenei kalbėti, aiškintis, diskutuoti yra didesnė nauda, negu aklai smerkti. L. Juknienei pasiūlymas atrodė įdomus, tačiau jau praėjo metai, bet Klaipėdos visuomenė tokios diskusijos nesulaukė.

Vokietijoje susivienijo apie 70 istorikų, kurie gins savo kolegas nuo kairiųjų puolimo. Lietuvoje kito kelio nebus, privalome jungtis ir drauge priešintis leftistams, kurių ideologiniai vadai sėdi Kremliuje. Jei stovėsime po medžiu, jei vadovausimės patarle „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, tai kai įsigalės šliaužianti diktatūra, kurią stumia Kremlius per Europos universitetus ir žiniasklaidą, tada jau bus neįmanoma sustabdyti diktatūrinės sistemos.

Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas yra pasipiktinęs kaltinimais dėl šliaužiančios diktatūros įsigalėjimo. Seime, kai pritarė Genocido centro direktoriaus pašalinimui, jis aiškino, kad A. Jakubausko teiginiai, jog Markso šmėkla, kaip bacila mutavo ir raudonomis vėliavėlėmis stebima Lietuvoje, yra nusišnekėjimas. Iš tikro, tai nėra nusišnekėjimas, tai tiesa apie Liberalų sąjūdžio partiją, taip pat ir apie Laisvės partiją, konservatorius ir socialdemokratus, kurie balsavo už A. Jakubausko pašalinimą iš Genocido centro direktoriaus posto. Jei nesustabdysime neomarksistų stumiamos diktatūros, tai ir vėl būsime apkaltinti, jog turime žudikų genus.

Mes, lietuviai, kurie išgyvenome net dvi okupacijas: sovietų ir nacių, sakome „Ne“ totalitarinės sistemos įsigalėjimui, „Ne“ lietuviškiems leftistams.

Man nėra gėda lankytis V. Titovo mitinguose, juose kalbėti, stebėti teismus. Lietuvos visuomenė su viena tiesa gyveno 50 metų, tai tęsti, atgavus Nepriklausomybę, būtų Tėvynės išdavystė.

Kai vyksta diskusijos skaudžiausiais istoriniais klausimais, nėra pavojaus Tėvynei. Tačiau kai visuomeninis transliuotojas atsisako paviešinti kitą nuomonę, kai dominuoja viena tiesa, tuomet kyla pavojus laisvei ir Tėvynės egzistencijai. Tokį pavojų ir matome, kai girdime A. Anušausko, M. Laurinavičiaus teiginius, kad jei abejosime partizanų didvyriškumu, tai padarysime žalą patriotizmui.

Ne tiesa žudo patriotizmą, o nutylėjimai, gražinimai ir melas.

Tėvynė saugi, kai viešoje erdvėje vyksta debatai, kai intelektualinis smalsumas turi vienodas teises diskutuoti per visuomeninę TV su tais, kurių pasaulėžiūra yra grindžiama tikėjimo tezėmis. Šiandien esame nesaugūs, šiandien Kremlius duoda nurodymus, kokią pasaulėžiūrą galima platinti per žiniasklaidą, o kokią reikia ignoruoti arba net užtildyti.

Diskutuoti A. Marčauskas kviečia dėl V. Titovo, bet kaip ir visa leftistinė žiniasklaida, nediskutuoja. Tema skaudi, tačiau pritarti leftistinei tiesai, kuri veda į diktatūrą ir Markso šmėklos atgaivinimą, yra nusikaltimas.

Rusas, kuriam atrodo, kad partizaninis judėjimas, nusinešęs daug civilių gyventojų gyvybių, yra blogis, o partizanų vadai už tai kalti, nėra nusikaltėlis, kurį reikėtų bausti. Būtina diskutuoti, koks vaidmuo civilių gyventojų nužudyme tenka NKVD, totalitarinei sistemai, kuri įsigalėjo sovietams okupavus Lietuvą. Nesvarbu, ar rusas, ar žydas, ar šiandieninis neomarksistas, bet jie visi turi suvokti, kad nebūtų Holokausto, partizaninio judėjimo, – didžiulių masinių žmonių sunaikinimo, jei ne okupacijos ir totalitarinių sistemų viešpatavimas. Štai tikrasis pavojus.

Piliečiai, o taip pat rusakalbis V. Titovas, kai viešai aiškinamės skirtumus, kai diskutuojame, tampa šalies stiprybė, o jei keliame baudžiamas bylas – šalies silpnybė. Ne piliečių bijokime ir juos bauskime, o neleiskime įsigalėti totalitarinei sistemai.