Klaipėdiečiai rinkosi jau 104 –tą kartą į Atgimimo aikštę pasakyti, jog tada, 2012 m. gegužės 17 d., nesugebėję išsaugoti mergaitės, jaučia kaltę. Šiandien, tiek klaipėdiečiams, tiek kitiems Lietuvos gyventojams, – svarbiausia, kad Deimantė būtų gyva. Todėl pagrindinis plakatas yra „Ar dar gyva Deimantė?“.
Kai valdžios reikalauji 8 metus ir 8 mėnesius parodyti vaiką, jog jis gyvas, tai norisi, kad prašymą išgirstų. Valdžia negirdi. Kam reikalingos kurčios ir aklos politinės jėgos ? Todėl labai norėjosi, jog 2020 m. į Seimą patektų partijos, kurios pradėtų realią teisėtvarkos reformą, atnaujintų rezonansines bylas ir surastų tikruosius Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės bei kitų nekaltų aukų žudikus ir užsakovus, nes tik tada sužinosime tiesą ir pamatysime Deimantę.
2020 m. rinkimai mūsų viltis nutolino dar keturiems metams. Bendraminčiai, kurie ateina kiekvieną mėnesį į Atgimimo aikštę, klausia vienas kito, kaip toliau reikalausime teisingumo ? Vieni aiškina, jei sugrįžo N. Venckienė ir „Drąsos kelio“ partija turi stiprų lyderį, tai tegul partija ir siekia atstatyti teisingumą. Kiti prašo tęsti , nes valdžia tik ir laukia, kad visi pamirštų ir galėtų sunaikinti vaiką. Treti aiškina, kad prie klausimo: „Ar dar gyva mergaitė?“ turi būti plakatas apie mažų partijų vienijimąsi, o vienijimosi ašis – Garliavos rezonansinė byla.
Visi, kurie renkasi dėl akivaizdžiai suklastotos Garliavos bylos sutaria, kad kiekvieną kartą valdžiai plakato pagalba užduos klausimus. Šį kartą – Prezidentui: „Kada prokurorė Nida Grunskienė iškels bylą S. Skverneliui dėl Garliavos įvykių? Ar pedofilai Jums netrukdo domėtis Garliavos byla?“
Klaipėdiečiams skauda širdį, kad neapsaugojo mergaitės, kad nesusitarė mažosios partijos dėl bendro rinkiminio bloko, tačiau pripažinti valdžios savivaliavimą, kaip neįveikiamą, negalima. Todėl ateis ir vasario mėn. 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.
