Karas Ukrainoje ir vėl mus įsuka į uždarą neapykantos ratą. Tarybiniais laikais mes augome su paraleline tiesa. Mokykloje buvo kalbama apie tarybinių karių didvyriškumą, o namie apie karių žvėriškumą, nužmogėjimą, kuris ypač atsiskleidė Mažojoje Lietuvoje, Karaliaučiaus krašte.
Karas yra žudymas, kuriame toleruojamas nužmogėjimas, skatinama neapykanta, ugdomi žemiausi instinktai. Vytautas Šilas straipsnyje „Kraštas be savo žmonių“ rašo, kad „Tokį nužmogėjimą skatino Raudonosios armijos politvadovai. Visus juos lenkė III baltarusių fronto propagandininkas, rašytojas, surusėjęs žydas Ilja Erenburgas (vėliau – Stalininės premijos už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas). Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą laikraštyje „Pravda“ išėjo jo rašinys su tiesioginiu nurodymu žudyti visus vokiečius, neskiriant nei lyties, nei amžiaus, šimtatūkstantinio tiražo atsišaukimai su pavadinimais „Užmušk vokietį!“. Jais iš esmės buvo teikiama indulgencija visiems, kurie pasiryžtų nužudyti vietinį gyventoją – senį, moterį ar vaiką: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimusieji. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Prievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“
Kas skatino surusėjusį žydą I. Erenburgą parašyti tokį tekstą laikraštyje „Pravda“? Neapykantos ratas. Šiandien norima grąžinti neapykantos jausmus. Todėl Lietuvoje girdime, kad nekenčiame buvusio okupanto, negalime matyti jo paminklų, kurie išaukština žuvusius tarybinius karius ir reikalaujame juos perkelti į Grūto parką.
Žydų žudymas, Lietuvoje vykęs pirmosiomis karo dienomis, buvo labai detaliai atskleistas Ulmo teisminio proceso nuosprendyje. Ulmo miesto teisme buvo teisiami Tilžės gestapininkai, Memelio pasienio policija, Saugumo tarnyba bei vienas lietuvis. Rimantas Jokimaitis savo straipsnyje „ Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų“ rašo, kad Lietuvoje nė sovietmečiu, nė atgavus Nepriklausomybę nebuvo analizuojama Ulmo proceso medžiaga.
Pirmosios Tilžės gestapininkų ir jų padėjėjų žudynės įvyko Gargžduose. R. Jokimaitis: „Pasmerktuosius išrikiavo ant kelio. Tada vieną žydų grupę, mušdami, rėkaudami, privertė užkasinėti aplinkui gulinčius rusų kareivių kūnus, o kitiems įsakė gilinti ir platinti apkasą, netrukus tapusį jų kapo duobe. Vertingesnius daiktus ir pinigus liepta mesti į cinkuotus kibirus. Visi turėjo nusivilkti ir į krūvą sukrauti paltus, švarkus.
Beveik visi pasmerktieji, išskyrus keletą lietuvių, buvo žydai, tarp jų paaugliai, senukai. Žmonės meldėsi. Keletas raudojo. Apytikriai 12 metų berniukas maldavo pasigailėti. Tarp pasmerktųjų buvo ir viena moteris rusė.
Prie duobės mušdami lazdomis, šūkaudami varė bėgte grupėmis po 10 žmonių. Juos iš apytikriai 20 m atstumo šaudė klaipėdiškių policininkų komanda. Po salvės Schmidt-Hammeris patikrindavo ir, jei rasdavo gyvų, kartu su Fischer-Schwederiu nušaudavo pistoletu į galvą.“
Ne šiaip sau suradau viešoje erdvėje informaciją apie II pasauliniame kare kariavusių valstybių vykdomą politiką. Tai ryški neapykantos ir nužmogėjimo politika.
Neapykanta - imperialistinio mąstymo pamatinė savybė. Patriotizmui nėra būdinga neapykanta. Gindami savo šalį nuo okupantų, naudojame bendražmogiškas laisvės ir gėrio vertybes. Šiandien konservatoriai ir liberalai su Andriumi Tapinu priešakyje skatina neapykantos kalbą , kurią naudojo okupantai. Nukariautos tautos vengdavo tapti tokių kalbų vergais, todėl savo vaikus auklėjo pahal paralelinių tiesų taisyklę. Kai girdime: balvonai, ruskiai, komunistinės lervos, vata, ktemliniai ir t.t., tai grįžtame į sovietinius laikus, tik ten girdėdavome: naciai, fašistai, svetimos liaudžiai buržua liekanos, žydšaudžiai ir t.t.
Konservatoriams ir liberalams bei jų dievukui A. Tapinui jau laikas paskelbti paliaubas kaulų karui ir nesukti okupantams būdingą neapykantos ratą. Mirusieji ir jiems pastatyti paminklai nesimbolizuoja militaristinį tarybinį imperializmą, o simbolizuoja mirtį, kuri ateina, jei pasiduodi neapykantai, nužmogėjimui. Manau, kad intelektas neturi pralaimėti prieš A. Tapino brukamą tautai brutalią imperialistinę patyčių ideologiją.