Tautinių socialistų baudžiamoji byla nagrinėjama Klaipėdoje. Ar ne todėl, kad uostamiestyje turime vieną didžiausių rusakalbių bendruomenių? Rusakalbiai ir Rusų sąjungos partijos pirmininkas Viačeslav Titov ateina stebėti Tautinių socialistų bylos į Klaipėdos apygardos teismą. Tai atsitiktinumas, ar surežisuotas Lietuvos piliečių įbauginimo scenarijus? Atseit, kiek daug turime kenkėjų Lietuvoje.
Kadangi esame aktyvūs klaipėdiečiai: lankomės teismuose, stebime bylas, aptarinėjame jas, todėl užduodame klausimą, kodėl trijų vyrų teismas vyksta Klaipėdoje, o ne Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose bei ieškome atsakymo į jį.
Manome, kad šiuo kvailu scenarijumi rusakalbiams ugdoma baimė, nepasitikėjimas Lietuvos valdžia ir jos piliečiais. Taip pat gąsdinimo scenarijus taikomas mums, lietuviams, artėjant prezidento, savivaldybių ir kitiems rinkimams. Politinis Lietuvos elitas, kaip ir Rusijos, turi sukurti priešą ir jo pagalba mobilizuoti tautą, t.y. nukreipti tinkama linkme rinkimų dieną.
Politinis elitas padedant policijai, prokuratūrai, teismams, žiniasklaidai jau ‚plauna tautai smegenis“ teigdami, atseit, aplink priešai, kurie mūsų šaliai grasina, kelia pavojų. Tai trys vyrai, kurie teisiami už savo nuomonę, kvietimą jungtis ir taikiu keliu kovoti už socialinį teisingumą. Savo lapelyje „Tautieti!“ tariami priešai rašo, kad „ Metų metus besitęsiantys pažadai ir priešrinkiminės pasakos apie nuostabų gyvenimą Žydrojoj Europos Sąjungoje naudinga tik saujelei liberal-kapitalistinių nusikaltėlių“. Šis ir dar keli teiginiai iššaukė baudžiamąją bylą trims tautiniams socialistams: Olegui Titorenko, Giedriui Grabauskui, Žilvinui Razminui, kuriems gresia kalėjimas. Kritikuoti NATO, Europos sąjungą ir eurą yra pavojinga , nes būsi policijos ir prokuratūros įvardintas antivalstybiniu veikėju.
V. Titovą, mūsų politinis elitas reikalauja vertinti pagal Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių, kuris pasisako:„Šis politinis veikėjas su tokia savo komunikacija yra nesąžiningas ir nedoras. Kaip politikas jis daro gėdą. Mano įsitikinimu, tokia veikla jis kenkia Lietuvos valstybės interesams, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui…“.
Ką jis tokio pasakė, už ką mes jį turėtume smerkti? Ar už tai, kad neteisingai įvertino skaudžiausią Lietuvos istorijos pokario etapą? Norisi paklausti, kas tie, teisuoliai, kurie teisingai įvertina tą Lietuvos istorijos laikmetį? Ar jie semiasi žinių iš istorijos vadovėlių, ar susidarė nuomonę iš žiniasklaidos straipsnių? Pirmiausia, vertindami pokario istoriją, paklauskime kokioje barikadų pusėje buvo mūsų tėvai, seneliai, nuo ko jie nukentėjo, o gal skriaudų pridarė? Gal juos norėjo išvežti į Sibirą ir dėl to jie slapstėsi, pasitraukė į mišką, o gal protėviai buvo varomi dirbti į kolūkį, o naktį, po kelių perspėjimų, nespėję pasislėpti, iš ryto kaimynų buvo rasti nušauti? Nežinome kodėl, bet tenka vis dažniau girdėti meluojant, kad Amerikos balsas per radiją nekalbėjo apie JAV kariuomenės žadamą pagalbą okupuotiems kraštams ir neragino kovoti, nepasiduoti okupantams. Ar neklastojama istorija teigiant, kad radijas iš Amerikos nevykdė agitacijos, neskatino vyrų eiti į mišką? Miško bunkeriuose tokių, kurie 1941 m. dalyvavo šaudant žydus, nacistų parankinių tikrai nebuvo daug. Didžiausią dalį sudarė kaimiečiai, kuriuos kaimynai matydavo ateinačius į vienkiemius maisto, besikaunačius su stribais ar jau negyvus gulinčius miestelio aikštėse.
Kodėl atsirado tiek daug ir taip skirtingai vertinančių mūsų pokario istoriją? Pokario istorijoje didvyrių nebuvo, nes didžiausia dalis išžudytų, nušautų buvo lietuviai, t.y., vyrai, kurie pasirinko mišką, stribo tarnystę ar priverstinę žemdirbio bei tarnautojo dalią. Tik okupantams, sovietams tiko, kad lietuvis naikina lietuvį, nes nereikėjo gyvulinių vagonų, prižiūrėtojų žmones vežant į Sibirą. Didžiausia vertybė yra gyvybė, kurią reikia saugoti, puoselėti. Lietuvio žudymas dėl pažiūrų, įsitikinimų, kolaboravimo nėra didvyriškumas. Kodėl pokario rezistentai nepasirinko neginkluotos, nesmurtinės kovos? Kodėl vykdė okupantams naudingą lietuvio gyvybės naikinimo politiką? Dėl to, kad miške buvo daug infiltruotų KGB-istų. Pokario istorija mus moko, jog turime turėti savo vertinimo kriterijus, o jie yra: gyvybė, pagarba žmogui, galimybė išsakyti savo nuomonę. Žurnalistės Rasos Pakalkienės iš laikraščio „Lietuvos žinių“ reikalavimas straipsnyje „Ar Lietuvą dergiantis klaipėdietis turėtų atsakyti už savo žodžius?“ pasmerkti klaipėdietį Viačeslav Titov, o ne diskutuoti su juo, ieškoti tiesos, supratimo yra netoleruotinas, nedemokratiškas, neatitinkantis vakarietiškų principų, dvelkia sovietmečiu. Pokario istorija turi būti mokytoja ir praeities klaidų kartoti negalime. Nevalia tęsti kaktomūšio politikos. Esame Europos sąjungos šalis, todėl privalome gerbti visų nuomonę, o jei nesutinkame, tai kalbėts diskutuoti, įrodinėti savo tiesas, ugdyti kritinį mąstymą.
