Seimo dauguma, nusprendusi pašalinti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau – Centras) generalinį direktorių Adą Jakubauską, skatina piliečius, visuomenines organizacijas, partijas, kurios įžvelgė politinį susidorojimą, vienytis. Apie tai, tuoj po Seimo sprendimo, SMS žinutėje parašė Centro partijos – Tautininkai pirmininkas Naglis Puteikis: „Bet tai tik papildomas argumentas, kad mirtinai būtina vienytis visoms patriotinėms organizacijoms.“
Per 2020 m. Seimo rinkimus nesugebėjome suburti vieningos patriotinių organizacijų koalicijos. Ar pasiseks dabar, ar vėl patriotinės partijos kartos tas pačias klaidas, ar ir vėl lips „ant to paties grėblio“?
Vienas grėblio dantis, kuris skaudžiausiai dūrė, tai partijų, piliečių nesugebėjimas susikalbėti. Ar susitars, ar dirbs kartu Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija-Tautininkai, nes šios patriotinės partijos turi didžiausią rinkėjų pasitikėjimą?
Š.m. kovo 9d. gavau iš Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo el.p. kvietimą prisijungti prie jo vadovaujamos partijos ir tapti nare arba rėmėja. Kvietimas malonus, bet partijos nare negaliu tapti, nes, būdama klaipėdietė, jau ne vieną dešimtmetį dirbu drauge su kitu politiku Nagliu Puteikiu. Prisimenu, kai į Klaipėdą atvyko gyventi N. Puteikis ir tik pabendravus su juo, man kilo asociacija, kad kaip ir smetoniniais laikais neįtinkančius politikus, valdininkus išsiųsdavo toliau nuo sostinės, jog panašiai valdžia elgiasi ir atgavus Nepriklausomybę. Apie lietuvišką Sibirą – Klaipėdą savo prisiminimuose rašė žurnalistas Bronius Aušrotas ( 1909-06-25 – 1993-11-24), kad prof. Augustino Voldemaro politinės linkmės rėmėjai Antano Smetonos vyriausybės buvo ištremti į Klaipėdą. Tokio pat likimo, kaip Algirdas Sliesoraitis, sulaukė ir B. Aušrotas. Tada N. Puteikio paklausiau, ar ne tokius pat sprendimus priiminėja ir mūsų dienų vyriausybė? Atsakymas – šypsena ir galvos linktelėjimas. Manau, kad Lietuvos problema, jog valdžia netoleruoja kitokios nuomonės. Valdžios intrigų ir galių demonstravimas sugrįžo į šių dienų politiką.
Ar tas smetonininis nuomonių ignoravimas yra šiandien tik valdžios problema, ar tai būdinga ir patriotinėms partijoms? Įvykiai Centre reikalauja mokytis iš politinės istorijos, t.y. nedaryti klaidų. Ar išmokome, ar sugebėsime priimti sprendimus drauge: Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija – Tautininkai? Šios partijos panašiai, bet ne identiškai vertina Ado Jakubausko šalinimą iš direktoriaus posto.
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas V. Radžvilas rašo, kad generalinio direktoriaus nuėmimas Centre „primena Lietuvos padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais. ,,Vilnius mūsų, o mes – rusų” – šis visuomenėje akimirksniu altaiklus posakis liudija, kad Lietuvos žmonės gerai suprato tikrąją padėtį ir jautė artėjančią katastrofą. O valdantysis elitas apsimetinėjo kvaileliais ir vaidino faktiškai jau prarastą valstybę iki pat 1940 m. ultimatumo. Šis gerai pažįstamas scenarijus kartojasi.“
Manau, kad Centro partija- tautininkai taip pat ir Nacionalinis susivienijimas sutinka, jog Kremlius aktyviai dalyvavo Centre keičiant generalinį direktorių. Nacionalinio susivienijimo pirmininkas teigia apie tiesioginį Kremliaus dalyvavimą “ Vilnius mūsų, o mes rusų“. Manau, kad panaši ir Centro partijos- tautininkų nuomonė, jog Kremlius daro poveikį per Europos Sąjungą, kurioje viešpatauja jų, stalinistinė ideologija, kurios tikslas yra balinti sovietų okupaciją. Lietuvos politinė padėtis skiriasi nuo 1939 metų, nes šiandien Lietuva yra Europos sąjungos narė. Sugrąžinti Lietuvą į buvusios Sovietų sąjungos glėbį, o šiuo metu į Rusijos, galima tik sugriovus Europos sąjungą. Europos sąjungos kairiųjų pasaulėžiūra, kuri yra perimta iš totalitarinės sovietinės sistemos ir vadinasi tikėjimo tezėmis, turi tikslą sunaikinti Europos sąjungą. Kremliaus ideologai verčia įtikėti Europos sąjungos istorikus, politikus, kad „stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti“ (pagal britų istoriką N. Fergusoną). Vakarų Europos valstybės matė ir pergyveno tik vieną totalitarinę sistemą – nacistinę, rytų Europos valstybės, o ypač Lietuva , Latvija, Estija, pažino dvi totalitarines sistemas, kurios yra ne tik tapačios, jas ne tik būtina lyginti, bet dar būtina ir akcentuoti, kad sovietinė yra žymiai agresyvesnė, nors Niurnbergo procese nebuvo teisiama.
Birželio sukilimo minėjime, ko gero, pirmiausia bus akcentuojami ne to meto didvyriai, bet sukilimo priežastis – nuversti sovietinę okupaciją. Ką tai reiškia Europos sąjungos istorijos moksle bei politikoje, kurios yra grindžiamos tikėjimo tezėmis? Tai būtų Kremliaus ideologijos silpnėjimas, o gal net leftistinių galių praradimo pradžia.
Išeinant iš šių teiginių, galiu drąsiai teigti, jog Centro partija – Tautininkai yra už Europos sąjungą, už ilgalaikę sąjungą, kuri galima tik nacionalinių valstybių sąjungoje, bet ne federacinėje Europos sąjungoje. Šios ilgalaikės sąjungos, kuri būtų grįsta nacionalinių valstybių sąjunga, labai nenori Kremlius. Kremliaus vizija – federalinė Europos sąjunga, t.y. susinaikinimo sąjunga. Todėl Kremlius yra suformulavęs kitą tikėjimo tezę, kad dešinieji tautininkai „gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciais.“ ( N. Fergusonas).
Mano kritikas Virginijus Partaukas, N. Fergunsono suformuluotą tikėjimo tezę dėl tautininkų pavirtimo į nacius, suprato, kaip turinčia pagrindo. Tikėjimo tezės negali tapti teisingomis tezėmis. Ši tikėjimo tezė yra klaidinga, nes veda į naują diktatūrą. Teisinga tezė tada, jei tautiškumą, nacionalinį išskirtinumą galima kritikuoti, viešai abejoti jų teiginiais, tai tautiškumas nevirs nacizmu. Nacistais, stalinistais, maocedūnistais tampama tik tada, kai įvedama diktatūra, kai draudžiama viešai pasisakyti, kai kitaip mąstantiems organizuojami loginiai šmeižto skandalai, kai sodinami į kalėjimus. Europoje, o taip pat Lietuvoje aiškiai matosi šliaužiančios diktatūros elementai, kurių užsakovas Kremlius, o vykdytojai leftistai.
Šiuo metu ryškėja tokia politinė situacija, kad Lietuva, pasitraukusi iš Sovietų sąjungos, nutraukė tik ekonominius saitus, bet ne ideologinius. Europos sąjungoje, po Sovietų sąjungos sugriuvimo, „socialistai gavo kultūrinę hegemoniją universitetuose ir medijose“ ( N. Fergusonas).
Galime teigti, kad sovietinė pasaulėžiūra istoriniais klausimais viešpatauja Europos sąjungoje ir diskriminuoja visus, kurie neatitinka pageidaujamos pasaulėžiūros. Kas gali paneigti, kad Centro darbuotojo Arūno Bubnio Holokausto tyrimų suskirstymas į dvi kryptis: išeivijos lietuvių – Holokausto gražinimo ir jo paties bei tarptautinės komisijos – Holokausto kritinę, yra tinkamos Kremliaus pasaulėžiūrai?
Ar informacija, kad 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentui atlikus išsamų tyrimą dėl Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio bei Vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veiklos ir neradus nusikaltimo įrodymų dėl kolaboravimo su naciais ir prisidėjimo prie žydų izoliavimo, yra gražinimo istorija? Tai jokia gražinimo istorija, tai yra tiesa apie Birželio sukilimo organizatorius, kuri įpareigoja garbingai ir plačiai paminėti Birželio sukilimo 80 –metį. Kita istorinė asmenybė yra Jonas Noreika – Generolas Vėtra, kurią pagal A. Bubnį ir tarptautinę komisiją pagražiname, teikdami, jog jis dalyvavo žydų gelbėjime. Jėzuitu kunigas Jonas Borevičius apklausoje paliudijo, jog antinacistiniam judėjimui vadovavo J. Noreika.
Nejaugi prie lietuvių išeivijos, istorijos pagražintojų turėtų būti priskirtas ir JAV žymus istorikas Timothy Snyderis, kuriam nacizmas ir komunizmas yra tolygūs režimai? Kitaip sakant dėl žydų genocido kaltos yra ne tautos, kurios buvo okupuotos nacių ar sovietų, bet totalitarinė sistema. Masinio žydų sunaikinimo vidurkis, okupavus naciams Vakarų Europos valstybes , buvo apie 50 procentų. Pabaltijo valstybėse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje apie 95 procentai. Akivaizdūs dėsningumai. Vienokie skaičiai tose šalyse, kur buvo viena okupacija – nacistinė ir visai kiti skaičiai kur buvo okupuoti kelių diktatūrų: sovietų ir nacių. Išvada, kad masinio žudymo priežastis yra ne kažkokie tautiniai genai, bet totalitarinės sistemos. Visuomenei didžiausias pavojus yra ne tautinė valstybė, bet diktatūrinė valdymo sistema.
Lietuvoje datuojama Holokausto periodizacija nuo 1941-06-22 taip pat yra sovietinis palikimas. Kodėl Holokausto Lietuvos kritinės krypties istorikai prisirišo prie sovietų istoriografijos suformuluotos datos? Japonijos diplomatas Sugihara Čiunė 1940 m. liepos–rugpjūčio mėn. organizavo Lietuvoje žydų gelbėjimą, išdavinėdamas vizas asmenine iniciatyva. Apie Č. Sugiharą yra sukurtas filmas „Gyvybės vizos“, o Hilelis Levine JAV parašė monografiją apie pastangas gelbėjant karo pabėgėlius. Kodėl Lietuvos vyriausybę, kuri atliko tokį pat darbą, kaip Č. Sugihara, nepagerbė jokiu filmu, nėra jokios monografijos? Kodėl istorija nėra nagrinėjama intelektualinio integralumo plotmėje?
Faina Kukliansky, Emanuelis Zingeris taip pat reikalauja likti prie sovietinės istoriografijos. Kai Lietuva siekia atsikratyti sovietinės istoriografijos, jie teigia, kad neigiame Holokaustą.
Ar neatrodo keista Nacionalinio susivienijimo vadovams, kad istorikas A. Bubnys, galimai deklaruojantis Rusijai tinkamą pasaulėžiūrą, yra įrašomas į Nacionalinio susivienijimo Seimo rinkimų sąrašą?
Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs esamą situaciją, kviečia dalyvauti „skubiai organizuojant platų ir ryžtingą pasipriešinimą.“
Centro partija- Tautininkai, organizuodami piketus per visą Lietuvą dėl A. Jakubausko , pakvietė dalyvauti įvairių miestų skyrius. Mes, būdami ne vilniečiais, pastebėjome žiniasklaidos nutylėjimus, informacijos blokavimą, todėl pirmiausia partijai siūlome organizuoti konferencijų, susitikimų ciklą su įvairių miestų gyventojais. Susitikimai būtų skirti paminėti Birželio sukilimo 80-metį. Turi žinių, turi tiesos galias.
Manau, jei susitikimuose, kuriuos organizuos rajonuose Centro partija – Tautininkai dalyvaus Nacionalinis susivienijimas, o centristai su tautininkais ateis į organizuojamas Nacionalinio susivienijimo ryžtingų pasipriešinimų akcijas, tai istorinę pamoką būsime išmokę.
Vienybė težydi.