Žlugus Sovietų sąjungai, nežlugo jos ideologija, o sėkmingai integravosi į vakarų kultūrą ir įgijo hegemoniją universitetuose ir medijose, tame tarpe ir Lietuvos mokslo įstaigose

Paksas 1Kas vyksta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ( toliau – LGGRTC)?  Galimai  ten buvo organizuotas vietinis dirbtinis skandalas,  kurių Lietuvoje nemažai įvyko per 30 metų. Vienas  šlykščiausių, tai pučas, kurio metu buvo pašalintas   prezidentas R. Paksas.

Šiandien LGGRTC susikovė dvi antagonistinės  jėgos: kairiosios marksistinės ir dešiniosios akademinės. Ar jos gali susitaikyti?  Ar vis tik   iš vienos jų bus atimtos galios ir taps tarnaite?  Facebooke dažnai komentuojantis Gintautas Miknevičius  manęs klausia „ jums duota užduotis Jurkutę, Klumbį sunaikinti?“  Baisu, kai matomas, tik vienas galutinis  rezultatas – sunaikinimas, o ne intelektualinis smalsumas ieškant  tiesos.

Į santykių aiškinimąsi, į bekompromisinį  karą esame  įtraukti ir  mes, tretieji asmenys-visuomenė, per   LGGRTC  darbuotojų straipsnius: istorikės Mingailės  Jurkutės straipsnis  DELFI.lt 2021 m. vasario 10 d. apie įstaigos darbą pavadinimu „Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose“ ir Valdemaro Klumbio, istoriko, Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitarinių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo  straipsnis  LRT.lt pavadinimu “ Kas vyksta Genocido  centre? Darbuotojo nuomomė“.  Šie  straipsniai  tapo ekskursijų vadovais  įstaigos  „virtuvėje“.

Vaikščioti po LGGRTC „virtuvę“ tapo įdomiau, kai Delfyje perskaičiau apie istoriką Niallą Fergusoną straipsnyje „Žymus britų istorikas: universitetuose valdžią užgrobė kairieji“.  Mūsų visuomenė ilgą laiką buvo už geležinės uždangos, o šis istorikas – laisvo pasaulio atstovas. Mes, posovietinė visuomenė,  neturėjome galimybių lyginti pasaulyje vykstančius procesus, o N. Fergusonas tokią galimybę turėjo. Jis teigia, kad pasikeitė istorijos mokslo supratimas  laisvame pasaulyje po Sovietų sąjungos sugriuvimo.  Anot vakarų istoriko sovietų sąjungos ekonomika žlugo, tačiau sovietinis kultūrinis naratyvas tapo vyraujančiu pasaulio universitetuose ir žiniasklaidoje. Esmė, kad istorijos moksle imta balinti sovietinę okupaciją per, taip vadinamas, tikėjimo tezes. „Pirma: stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti. Antra: stalinizmas ir maoizmas nėra taip blogai kaip nacionalsocializmas. Trečia: konservatyvumas yra pirmoji nacionalsocializmo pakopa, o pastarasis neturi nieko bendro su socializmu (nežiūrint to, kad jis yra netgi pačiame nacionalsocializmo pavadinime), – taigi, dešinysis gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciu.“ – N. Fergusonas.

Sugriuvus sovietų sąjungai, Lietuvos  universitetuose  ir žiniasklaidoje  įsigalėjo agresyvieji kairieji, kurie  save pavadino liberalais. Jie  ėmė šalinti  dešinįjį  akademinį  sluoksnį.  Deja, kaip rodo dirbtinis skandalas,  akademinio sluoksnio nėra taip lengva sunaikinti, atvirkščiai, jis  siekia perimti, iš taip vadinamų liberalų, dalį galių. Apie tai Lietuvos visuomenę informavo Lietuvos ryto korespondentas Vytautas Bruveris.  Jis pareiškė, kad jokiu būdu negalima perduoti  sprendimų  galios     LGGRTC vadovybei.  Tačiau, net siekdami atsikratyti direktoriaus, jie nesugebėjo išsižadėti marksistinio įdirbio.   Pagal Auksę Ūsienę (Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialistė)    jų elgesys ir „turinys primena sovietmečio darbo kolektyvų kreipimąsi“, o „paralelių galima rasti“ kreipimuose „į Lukašenką ar net Putiną, kad gelbėtų“.

Ginklai paruošti, o   straipsniai  turėtų tapti kulkomis. Pagal N.  Fergusoną, į pagalbą susidoroti marksistai dažniausiai dar  kviečiasi ir šmeižto logiką.  M. Jurkutė  savo straipsnyje Delfi teigia, kad įstaigos vadovas meluoja, jog LGGRTC vyksta  tik   vidinės rietenos. Tačiau pati kažkodėl  rašo  apie vidines rietenas dėl tyrimų patikimumo.  Istorikė mano, kad turi moralinę teisę mokyti, kaip reikia  dirbti su istoriniais šaltiniais, jog būtų atskleista tiesa.   Ji, kaip pavyzdį, pateikia Dainiaus Noreikos darbą apie partizaninį judėjimą. Šis istorikas ištyrė apie 1000  partizanų biografijų ir nustatė, jog  tik apie 5 procentai  partizanų buvo susiję su holokaustu.  Šio istoriko atlikta analizė, pagal M. Jurkutę,  paneigė   informaciniame kare Rusijos naudojamą teiginį, kad „Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai,  partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų.“ Pagyrusi istoriko D. Noreikos darbą, tuo pačiu kritikuoja „ Genocido centro viešųjų ryšių specialisto Daliaus Stanciko parengtą pažymą, kurioje nurodoma, kad  Jonas Noreika gelbėjo žydus.“.    Ar galima pagal šaltinių gausą lyginti nacių ir sovietų okupacijas, kai  viena tęsėsi  apie trejus metus ir  rašytiniai šaltiniai galimai yra atsidūrę Vokietijoje, o kita  –  tęsėsi nuo 1944 m. rudens, išskyrus Klaipėdos miestą,  iki 1990 m, kovo 11 d.,  ir   didžioji dalis  rašytinių šaltinių liko Lietuvoje?  Aišku, kad negalima.  Riejasi LGGRTC istorikai ir dėl kunigo Jono Borevičiaus 1986 m. liudijimo teisme.  Jungtinių Amerikos Valstijų teisme surastas liudijimas yra tinkamas   istorinis dokumentas ir jį paneigti gali tik kitas panašus  dokumentas.  Agresyvieji  kairieji neigia dokumento patikimumą ir jiems dalykiški argumentai  nevaidina jokio vaidmens.  Jie ieškojo  rėmėjų  ir užtarėjų Seime ir tuo tikslu susitiko su Seimo pirmininke.

Kita  „virtuvės“ vietinės rietenos įdomi detalė yra  LGGRTC darbuotojų galima nekompetencija. Apie tai  rašo jau  kitas istorikas V. Klumbys. Savo samprotavimus jis pradeda nuo to,  „kad jau porą metų Centras, bandydamas kovoti tarptautiniuose informaciniuose karuose ir politinėse vidaus kovose, šaudė net ne į varnas, o sau (ir Lietuvai) į kojas.“ Jei buvo laikas, kai istorikai sau ir Lietuvai šaudė į „kojas“, tai kokie istorikų  šūviai buvo skirti Lietuvos „kojų“ sunaikinimui?  Klumbys apie tai nerašo, bet  tame pačiame tekste rašo apie tai, kad Vidmantas Valiušaitis  vedė mokymus tinkamus  pirmakursiams.  Tai juos labai supykdė, atseit,  išsityčiojo iš jų kompetencijos. Ar V. Klumbiui nekilo klausimas, gal informaciniame kare  jie ir šaudė į „kojas“ Lietuvai dėl kompetencijos stokos?

Kuo dar pasireiškė galima nekompetencija? Tai keliaklupsčiavimu  prieš žydų organizacijas.  Istorikė  M. Jurkutė   rašė, kad kunigo J. Borevičiaus liudijimas  „suklaidino visuomenę, įsiutino žydų organizacijas, prajuokino istorikus. Šis neva sensacingas atradimas sukėlė įtampą ir visiškai bereikalingą ir Lietuvai žalingą reakciją už Lietuvos ribų.“  Ši  istorikė tokiu būdu, aiškiai pasakė visuomenei apie savo nekompetenciją,  kai tinkamą dokumentą, t.y.  liudijimą teisme,  siekia  parodyti  kaip niekinį, nes jis  „įsiutino  žydų organizacijas“.

Kas nepatenkintas dėl paviešintos informacijos apie J. Noreiką?  Įdomu būtų susipažinti su gausia įsiutusia žydų bendruomene. Pasirodo jos nėra. Yra tik toks ponas  G. Gochin, kurio  facebooko profilyje   daugiausia informacijos iš Lietuvos. Todėl drąsiai galima teigti, kad pasaulio spauda G. Gochino  „tyrimais“ nesidomi  ir  tai,  ką matome ant jo  facebooke profilio, negalima vadinti pasaulinio  lygio skandalu.   Tiesa, paskutiniu laiku jis plačiai reklamuoja  J. Noreikos anūkės  knygą  apie senelį.  Tą nedidelę grupę rašytojų ir propagandistų  papildo ponia  Faina Kukliansky, nes pono G.  Gochin  puslapyje gali rasti visus Lietuvos žydų bendruomenės straipsnius  apie tai, kaip Lietuvoje nemėgstami žydai. Gochin ir jo Co  tikslas – juodinti Lietuvos istoriją bei , žydus ne tik naikinusią, bet ir  gelbėjusią tautą, mus, lietuvius. Net patiems žydams, kurie skaito straipsnius, žiūri įrašus kyla klausimas, kodėl  nekritikuojama sovietinė okupacija. Iš tikro, kodėl  ponas  nenori matyti   holokausto, kurį vykdė socializmo bei komunizmo  apologetai?

Stebina ir istorikės pergyvenimai dėl  galimų konfliktų  su mūsų strateginiais Europos, Artimųjų Rytų ir transatlantiniais partneriais. Ar tikras, ar tik apsimestinis  M. Jurkutės rūpestis?  Kai  Rusija ir Vokietija vėl ima intensyviai draugauti –  per Baltijos jūrą tiesti dujotiekį, tai  kelia rūpestį  ne tik mūsų strateginiam partneriui  JAV , bet ir Lietuvos akademiniam sluoksniui, politikams  bei visuomenei.  Ypač, kai  Rusija, nenori prisiimti kaltės dėl holokausto, kai ji  suinteresuota klastoti istoriją ir kaltinti  tik Lietuvą dėl  žydų  naikinimo, tai reikėtų  ne nuolaidžiauti Žydų bendruomenei, bet aiškintis, kodėl ji, kaip ir Rusija,  neigia  Sovietų sąjungos  aktyvų dalyvavimą holokauste.   J. Noreiką -  žydų gelbėtoją,  komunistai sušaudė.   Todėl Rusija turėtų sulaukti dar vieno  kaltinimo už nusikaltimą žmogiškumui. Dabar aiškiai matosi, kad Rusija „kojas ir rankas“ mums toliau sukinės, bet kaltės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros sušaudymo neprisiims.

Lietuvos jaunimas  tapo  negražių politinių žaidimų įkaitais.  Putino Rusija  per agresyviąją kairiąją  pasaulėžiūrą siekia  Lietuvoje valdyti  visuomeninius procesus.  Kairiajam režimui  reikia, kad būtų  ugdomas nemąstantis jaunimas.  Tokį ir ruošia šiandieniniai  universitetai. Jaunieji istorikai keliaklupsčiauja  prieš galingesnį ir gina   sovietines propagandines kliauzes.   Matyt todėl Lietuvos istorijos instituto direktorius  Alvydas Nikžentaitis drauge  su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekane  Loreta Skurvydaite,  Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi  Vasilijumi  Safronovu  bei VDU Istorijos katedros vedėju Mariumi  Sirutavičiu  informavo visuomenę,  kad atsisako bendradarbiauti su LGGRTC,  kadangi šis centras  nepritarė   sovietinėms kliauzėms  nukreiptoms  prieš J.  Noreiką.

Marksistai  įlindo  į  Lietuvos mokyklas per   švietimo programą. Jie  programų turinį  paruošė vadovaujantis  agresyviąja kairiąja pasaulėžiūra, o iš tikrųjų,  manome, pagal Putino Rusijos spec. tarnybų nurodymus. Svetimos valstybės vienas iš švietimo programos  tikslų buvo,  kad  Lietuvoje  neliktu elito.  Gaila, tačiau   jaunimas, baigęs mūsų mokyklas,  gali būti tik pastumdėliais.  Kaip pavyzdys –  Gabrielius Landsbergis.  Kodėl jo tokie žemi reitingai, kodėl  lydere turėjo tapti Ingrida Šimonytė? Todėl, kad vaikis neturi to, ką  duoda  akademinių sluoksnių pasaulėžiūra, o tai idėjų, pozicijų, perspektyvų įvairovę bei  intelektualinį integralumą, loginį   mąstymą, kuris būdingas elitui.

Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky Seimo nario Valdo Rakučio pranešimą perfrazavo taip, kaip jai naudinga.   Ar elito atstovas, moralus politikas, išdrįstų  pasakyti taip, kaip išsireiškė  G, Landsbergis reaguodamas į prof. V. Rakučio pranešimą: „pikta, labai žmogiškai pikta, kad pritrūko adekvatumo ir supratingumo. Seimo nario nuomonė neturi nieko bendro nei su mano pozicija, nei su nuostatomis, kurias gina mano atstovaujama partija ar Vyriausybė, kurioje dirbu“? Manome, kad tikro elito atstovas pirmiausiai perskaitytų visą Seimo nario pranešimą, kuriame  yra  glaustai surašyti teiginiai apie holokaustą ir suprastų esmę, kodėl  F. Kuklainsky nepatiko pranešimas. Vien todėl  V. Rakučio  pranešimas  supykdė   Žydų bendruomenės pirmininkę, kad  aukai buvo nuimta „karūna“.  V.  Rakučio pranešimo esmė,    kad  įvykus okupacijai,  gyventojai gali tapti  ir aukomis,  ir žmogžudžiais.  Tai yra tiesa. Baikime krūpčioti iš baimės, kad supykdysime  žydų organizacijas. Ne baimė turi vyrauti priimant sprendimus, bet tiesa.

Žlugus totalitarinei valstybei, nežlugo jos pasaulėžiūra.  Apie tai šneka istorikas N. Fergusonas.   Lietuvoje   tautinės-patriotinės mokyklos atstovai  istorikai: Merkys, Tyla, Jučas ir kiti buvo  pastumti į šoną ir galias perėmė istoriko   Gudavičiaus mokykla. Meilės Lukšienės  tautinės mokyklos naikintojai  švietimo doktriną  vadina  progresyvia, kitokia,  o iš tikro, ji  ruošia  tikrų tikriausius karjeristus, bet ne elitą. Kitas istorikas  iš JAV Timothy Snyder  knygoje „Kruvinos žemės“ Europa tarp Hitlerio ir Stalino“  aiškiai  pasakė, kas nutiko žydų tautai,  kai Lietuvoje buvo sunaikinta dalis elito.  Todėl būtina  išmokti skaudžią holokausto pamoką ir  kurti visuomenę, kurioje  nepasikartotų  II-jo pasaulinio karo scenarijus. Aukai ne šiaip ‘nuimama karūna“, bet  parodyti, kad nekaltai  pralietas  žydų kraujas neleidžia F. Kukliansky    neigti  socialistinės ir komunistinės sistemos įnašo  į holokaustą.

Dievo palaima, kad išsivadavome iš geležinės užtvaros ir galime susipažinti su pasaulinio garso istorikų teiginiais, kurie padeda pamatyti kas vyksta Lietuvoje.  Išgirskime N. Fergusono  kvietimą sukilti prieš  šmeižto logiką ir,  kad tai turi tapti intelektualinio integralumo ir  pasaulio egzistencijos klausimu.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kas gali paneigti, kad Putino Rusijai reikia vaizdų, kaip Lietuvoje susidorojama su piketuotojais

2021-02-17 1

Nuo 2012 metų klaipėdiečiai  ateina į Atgimimo aikštę paklausti esamos valdžios. Pagrindinis klausimas yra, ar dar gyva Deimantė? Buvome ir 2021 m. vasario 17 dieną. Aišku,  su kaukėmis ir laikėmės saugaus atstumo.   Mums koronaviruso epidemija  nėra ir neturi  tapti  priežastimi  tylėti.

Kiekvieno mėnesio 17 dieną  išeina  ir vilniečiai. Jie renkasi Daukanto  aikštėje, priešais prezidentūrą.

Kai piliečiai  beveik 9 metus kiekvieną mėnesį viešai užduoda klausimą, ar dar gyva pedofilijos liudininkė, tai teisėtvarka, tiek Vilniaus meninės akcijos dalyvius, tiek Klaipėdos  visuomeninkus pažįsta kaip „nuluptus“.  Klaipėdiečių policijai  esame neįdomūs ir net nebeatvažiuoja nufotografuoti mūsų  susiėjimo. Tiesa, per  karantiną 2020 m. lapkričio mėn. privažiavo policija, tačiau  neužsirašė  nei vieno iš mūsų telefono numerio, duomenų, nefotografavo.  Mes nusistebėjome. Atsakė, kad jie sustojo be nurodymo, jiems įdomu, kodėl čia stovi su plakatais  miesto centre. Nusistebėję, kad tiek metų vis stovime, – nuvažiavo.

2021 m. vasario 16 d. klaipėdiečius, kurie su vėliava ir plakatais stovėjo prie Klaipėdos savivaldybės, policija  kiekvieną užregistravo. Kai, nustebęs Virginijus Partaukas paklausė , kodėl nepakanka  atsakingo  asmens duomenų,   tai  išgirdome, kad paskelbus koronaviruso   epidemiją, – visi registruojami. Parodyti tokio vyriausybės, ar ministro nurodymo nepaprašėme, patikėjome policininkų žodžiais.

Įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai.  Tačiau nepastebėjome, kad būtų registruojami  Navalno palaikymo akcijos dalyviai  Vilniuje ir Kaune ar  Klaipėdoje piliečiai, besipiktinantys  Garliavos šturmu.  Kodėl šiems susiėjimams negalioja  ministro ar vyriausybės nurodymai? O gal jų nėra,  tik išsigalvoja?

Manome, kad policija ėmė savivaliauti, viršyti savo įgaliojimus, pažeidinėti Konstituciją. Kai vilniečiai 2021-02-17 d. rinkosi  į Daukanto aikštę, tai matė laukiančius  policijos mašinoje pareigūnus, kurie  vėliau priėjo. Jie ėmė klausinėti asmens duomenų ne tik  akcijos įgalioto asmens, bet žmonių, kurie buvo aikštėje.  Vienas asmuo paaiškino, jog tėra praeivis, sustojęs pasižiūrėti  ir jį policininkai paliko ramybėje.  Kai jie ėmė reikalauti duomenų kito piliečio,   tai  jis  norėjo sužinoti, kokiu pagrindu reikalauja.  Ar sunku policijai buvo supažindinti pilietį su dokumentu, kurio pagrindu  iš jo reikalaujama asmens duomenų?

Už tai, kad nepasakė savo duomenų,  nes piliečiui nepaaiškino kokiu pagrindu iš jo  reikalaujama, – policininkai užlaužė rankas, uždėjo antrankius ir iš skausmo šaukiantį nutempė į policijos mašiną.  Kitų  žmonių, kurie stovėjo aikštėje, asmens duomenų jau nebereikėjo.

Kitaip, kaip policininkų provokacija, tai neįmanoma pavadinti.

Kas gali paneigti, kad Putino Rusijai reikia šiurpių vaizdų, kaip Lietuvoje susidorojama su taikiais  piketuotojais, kad   lietuviai,  apie demokratiją  Putino Rusijai nedrįstų  aiškinti,  nes patys drasko savo žmones.

Miela Deimante, ateiname  dėl Tavęs, nes gyvybė yra didžiausia vertybė, bet tenka stebėti policininkų, teisėtvarkos negražius  poelgius.

Ateisime ir kovo mėnesį, nes valdžios galios negali būti aukščiau  už TIESĄ.

2021-02-16 22021-02-172021-02-16 12021-02-16 52021-02-16

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Ar A. Nikžentaitis ir jo bendraminčiai sunaikins Lietuvos elito atstovus?

A. Nikžentaitis neseniai, pasikvietęs  iš Vilniaus  universiteto  Istorijos fakulteto dekanę Loretą Skurvydaitę, iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorių Vasilijų Safronovą  bei iš   Vytauto Didžiojo  universiteto Istorijos katedros vedėją Marių Sirutavičių,  nutarė  viešai sukritikuoti kitos institucijos darbą,  teigdamas, kad Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos  tyrimo centras ( toliau –LGGRTC)  tyrimus panaudoja menkai pagrįstų idėjų sklaidai ir  netinkamai elgiasi informaciniame kare.

 Istorijos instituto direktoriaus kaltinimai, kai  visuomenei yra paviešinta informacija apie veikiantį specialųjį Kremliaus direktoratą, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas V.  Černovas  bei vykdo užduotis  -  atlieka kaimyninių valstybių istorijos juodinimą, o Rusijos – švarinimą, yra   daugiau negu keisti. Lietuvos istorijos instituto direktoriaus  išsakyti teiginiai kelia  įtarimus ir formuoja nepasitikėjimą  pačiu A. Nikžentaičiu.  Dėl to manome,  kad jis dirba ne Lietuvai, o Putino Rusijai.

Kremliaus slaptosios tarnybos ir toliau užsiima istorinių įvykių  juodinimu:  1941 m.  birželio sukilimo dalyvių , Lietuvos laikinosios  vyriausybės priimtų sprendimų, o vėliau, kai  laikinoji vyriausybė pasitraukė, ir  pavienių piliečių.

Kremliaus  slaptosios tarnybos  tuo pačiu vykdo istorinių  įvykių balinimą:  pirmosios  sovietų okupacijos, kuri įvyko 1940-06-15,  neigimas, vėliau 1941-06-22  nacistinės Vokietijos okupacijos pradėto holokausto  vienpusiškas aiškinimas ir   antrosios  sovietinės okupacijos  nuo 1944 m. vasaros  iki 1990 m. kovo mėn.  istorijos faktų  klastojimas.

Manome, kad vienas Kremliaus  reikalavimas turėtų būti, jog  jokiu būdu negalima  pripažinti kunigo Jono Borevičiaus liudijimo 1986 metais.   Kunigas  liudijo, prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9)., kad Šiaulių regiono pogrindžiui  vadovavo Jonas Noreika.   Kunigas per liudijimą papasakojo, kad  jį pasikvietė  J. Noreika  ir paprašė sutelkti  kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams.  Šio liudijimo paviešinimas  sudavė  skaudų  smūgį  Rusijos užsienio žvalgybos generolo V.  Černovo vykdomai misijai juodinti Birželio sukilimo dalyvius. Manome, kad  liudijimų ir kitokių dokumentų įrodančių, jog  Lietuvoje antinacistinio  judėjimo viena iš misijų buvo    gelbėti  žydus, turime ir daugiau.  Manome, kad   Černovo ir jo sudarytam tinklui -  nesvarbu kur, kokie dokumentai guli, svarbiausia, kad nebūtų paviešinti.  Jei kas nors imasi  tokio viešinimo misijos, tai dirbtiniais skandalais,  bendradarbių pareiškimas  jų veikla turi būti  nutraukiama.

Kitas Kremliaus reikalavimas -  menkinti  sovietinės okupacijos  padarytą  žalą Lietuvai ir jos žmonėms.  Ar  nėra keista, kai Sovietų sąjungos okupacijos, kurią įvykdė  1940-06-15, įtikinamą žalos apimtį ir pasekmes  sudėliojo  ne Lietuvos istorikas? Tai atliko  žymiausias  Holokausto Rytų ir Vidurio Europos tyrėjas  Timothy Snyder.  Jis savo  knygoje „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“  pateikė  išvadą, kad Sovietų Sąjungos įvykdyta Baltijos valstybių okupacija ir jų elito sunaikinimas bei visuomenės terorizavimas buvo  viena  iš  priežasčių  paskatinusių žmones dalyvauti   Holokauste.

Sovietų sąjunga, kai tik užgrobė Lietuvą,  siekdama  suvaldyti  okupuotos šalies gyventojų nepasitenkinimą, ėmė  naikinti  galimus pasipriešinimo  vedlius – Lietuvos  elitą ,  t.y.  šaudė,  sodino į lagerius, išvežė   į tremtį.  Iš tikro, Sovietų okupacinė valdžia, sunaikinusi dalį elito, nuo  gyventojų atskyrusi  moralinius  vedlius, sudarė palankias sąlygas holokaustui. Į Lietuvą ateina naujas okupantas, kuris jau  trečią karo dieną Gargžduose organizuoja žydų   žudymo parodomąją akciją.   Naujieji okupantai siunčia aiškią žinią -  eikite, žudykite žydus.  Kai aiškinamės, kodėl holokausto mastai skiriasi Rytų ir Vakarų Europos valstybėse, tai atsakymą  duoda  T.  Snyder   - Sovietinė     okupacija.

Sovietų okupantai išsiugdė  paklusnių istorikų plejadą, kuri teikė  „teisingą“ pasaulėžiūrą, reikalingus istorinius įvykius,  kai buvo kalbama apie  Tarybinės Lietuvos istoriją. Jie  nurodė  padidinti  holokauste  dalyvavusių gyventojų skaičių. Todėl sovietų teisėsauga ir jų istorija automatiškai visus „Savi saugo“ būriuose esančius  dalyvius priskyrė prie žydų  naikintojų  grupės. Dalis Sovietiniuose teismuose  teisiamųjų  iš būrių  „Savi saugo“ aiškino,  kad  stojo dėl to,  jog  Sovietų okupacija nutraukė jų tarnystę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.  Nepriklausomos  Lietuvos istorikai  sovietų  valdžios   priverstinį  įvairių organizacijų, struktūrų  anuliavimą nelaiko   aplinkybe,  kuri paskatino  tapti panašių struktūrų nariais, įvykdžius nacių okupaciją 1941-06-22. Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos istorikai, kaip ir sovietiniais laikais, nurodo tik vieną įstojimo į „Savi saugo“ priežastį –  noras dalyvauti  holokauste.  Tokia išvada dėl dalyvavimo  holokauste  yra  akivaizdus Sovietų sąjungos okupacijos neigimas.

Visuomenei yra formuojama   nuomonė, kad jei Lietuvos istorikai atsisakys Sovietinės istoriografijos, kuri „tinkamai“ pateikė  XX a.  įvykdytų okupacijų pasekmes, tai kils tarptautinis skandalas.  Melas dėl tarptautinio skandalo, nes   transatlantiniai  strateginiai  partneriai gerai žino, kad už reikalavimo klastoti Lietuvos istoriją kyšo Kremliaus „ausys“. Lietuvos istorikai, kurie vengia kalbėti apie sovietinės okupacijos pasekmes hokokaustui, kurie visuomenę gąsdina skandalais,  manome, jog jie  tapo   generolo Černovo  pakalikais.

Kas nugalės šiame hibridiniame kare -  Putino Rusija ar Lietuva? Suprantame, kad visos okupacijos: tiek sovietinė, tiek nacistinė – naikino Lietuvos elitą ir  rašė užgrobtos   šalies istoriją.     Šiandien,  Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai  tyčiojamasi  iš Valdo Rakučio, Vidmanto Valiušaičio,  aiškiai matosi, kad eilinį kartą  agresyvi kaimynė deklaruoja, jog  dar vis nepakenčia Lietuvos elito.  Lietuvos  moralinio elito atstovus ji šmeižia,  skleidžia absurdiškus kaltinimus ir tikisi tokia savo veikla, kai atsiranda antrinančių Lietuvoje,    juos  sugniuždyti.    Kas sustabdys Lietuvos elito naikinimą  ir galimą Nikžentaičio komandos  siautėjimą,  kuris, mūsų nuomone, yra palankus Kremliui,  tačiau viešai  Lietuvos  istorijos juodintojai aiškina, kad puoselėja  liberaliąsias,  Europines vertybes?

Manome, kad dėl  aukščiau pateiktų argumentuotų teiginių  istorikas  A. Nikžentaitis turi pasitraukti iš pareigų,

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 4

Kas yra tikrieji Holokausto istorijos klastotojai?

 

 Silvia FotiPonas užsienietis   Grant Gochin   atsiuntė kvietimą tapti jo facebook draugu.  Aišku,  kad  žvilgtelėjau   į  būsimo draugo, ar priešo  profilio sieną.   Pasirodo, jis  domisi  lietuviška holokausto istorija, o  daugiausia informacijos ir  straipsnių  yra iš Lietuvos.

Ponas G. Gochin rašo apie save, kad dešimt metų jis buvo vienišas kovotojas: „daužiau savo vienišą būgną“. Dabar atsirado  Dillon Hosier ir Silvia Fotim o būgną, kaip matosi,   jau daužo trise. Pagal G. Gochin,  kai prisijungė  Dillon, tai  holokausto tema skamba visame pasaulyje.

Pagal mane,  jei jo tema ėmė domėtis pasaulis, tai turėtų atsispindėti  ir ant jo sienos. Deja,  G. Gochin  facebooke  daugiausia informacijos iš Lietuvos. G. Gochin net mano straipsniu pasidalino. Už ką jam didelis ačiū. Bet niekaip savo  pamąstymų ar „ProPatrijos“ parodijos „Nacis“ negaliu pavadinti pasaulinio lygio spauda.  Nekvepia pasaulio spauda ir LRT.lt  ar kito   panašaus mūsų informacijos centro  sapalionės.

Pasirodo, fantazijas apie tarptautinį  skandalą viešai  yra platinamos ir Lietuvoje. Tuo užsiėmė  Aurimas Šimeliūnas. Jis savo straipsnyje „Būti iš dalies propagandistais nepavyks“, ,kuris buvo patalpintas „Bernardinai.lt“ parašė, kad teko „sulaukti pasmerkimo iš Vakarų valstybių ambasadų“.  Komentare po jo straipsniu.  Valentinas Šapalas rašo, „Jokio prof. V. Rakučio pasmerkimo iš užsienio ambasadų nebuvo.“ Jis pabrėžė, kad  buvo komentarai socialiniuose tinkluose,  o tai  nėra oficialus užsienio ambasadų pasmerkimas.

Kas nutiko lietuviškam putinistų propagandiniam flangui?   Kodėl, bent  įtikinamo melo nesugeba pateikti apie pasaulinį skandalą dėl holohausto neigimo ?

Kas paskatino prie „vienišo kovotojo“  prisijungti kitus asmenis?

Sovietų sąjungos indėlis į žydų žudynes, kai puikiai žinojo su kokia valstybe pasirašo Ribentropo – Molotovo paktą,  yra didžiulis.  Putino Rusija nenori girdėti patarlės „Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“.  Mūsų, Lietuvos gyventojų, sąžinę užgulė   200000 žydų gyvybių.  O Sovietų sąjungos perėmėjos Rusijos  sąžinę slegia 6 milijonai. Ji, Sovietų sąjunga, išleido patį žiauriausią džiną, kai  susidraugavo su nacistine Vokietija.  Kas šiandien vyksta Rusijoje? Vietoj to, kad  pripažintų, jog Sovietų sąjungos sprendimai „užkūrė“ II pasaulinį karą, atnešė šimtams tautų mirtį, tame tarpe ir  žydų tautai,  Putino Rusija pristeigė nevyriausybinių organizacijų, net  įkūrė slaptoje  tarnyboje skyrių,  kuris prižiūri, kaip  įgyvendinama pagrindinė misija – neigti dalyvavimą genocide, klastoti istoriją. Užsakovą, kuris reikalauja  neigti, meluoti, tyčiotis iš praeities įvykių  pažįsta visas pasaulis – Putino Rusija. O ar  žinome, kas įgyvendina  Kremliaus informacinio karo užduotis, kas yra    vykdytojais? Vykdytojus turime tik numanyti. Negi jie girsis pasauliui, kad dirba Kremliui.  Manau, kad vienišo kovotojo, G. Gochin gretos neatsitiktinai pasipildė. Manau, jog už šių trijų  draugų  G. Gochin , D.Hosier ir S. Foti stovi Putino Rusija.

Putino propagandinės tarnybos tikslas – išbalinti Sovietų sąjungos kruvinosios istorijos dalį. Manau, tos trijulės  kurstomam  dirbtiniam  skandalui labai pritiko 17 darbuotojų skundas prieš   Vidmantą Valiušaitį    ir   lietuviškos žiniasklaidos  puolimas  prieš Valdą Rakutį dėl jo  pasisakymo.  Manau, kad trijulės tikslas – ne tik   atlikti  Rusijos spec. tarnybų užsakymą, bet  dar organizuoti  reklamą ponios Silvijos   knygai  “ Nacio anūkė“.

Ponai ieško pinigų, prašo paaukoti, kad galėtų padovanoti  generolo Vėtros  anūkės 535 knygas Kongreso nariams. Savo knygą reklamuoja per New York Times.  Manau, kad prie šios knygos reklamos, prie Putino Rusijos reikalavimo  pateikti visuomenei tinkamas pažiūras,  prisideda  Alvydas  Nikžentaitis, Vytautas Bruveris, Indrė Makaraitytė,  Andrius Tapinas  bei  dar visa plejada  istorikų ir žurnalistų.  Dirbtinų skandalų organizatoriai, kam iš tikro dirbate?

Nei verkti, nei juoktis, kai V. Bruveris aiškina, kad jis, esąs, Briuselio propagandos atstovas.  Nemanau, kad šis žurnalistas nežino apie Rusijos užsienio žvalgybos generolą Vladimirą Černovą, kurio  pagrindinė misija – kaimyninių valstybių istorijos juodinimas, o Rusijos – švarinimas. Šis darbas iš Rusijos biudžeto yra gerai finansuojamas, bet  informacinio karo rezultatai nėra geri, nes   Ribentropo-Molotovo pakto padaryta žala  tapo slenksčiu, kurio neperlipa, o t. y. negali įtikinti pasaulio visuomenės, kad nemeluoja, neiškraipo istorijos.  Nesiseka  skleisti ir sąmokslo  teorijos, kad Lietuvoje neigiamas  holokaustas arba, kad žudynes vykdė tik lietuviai.  Todėl manau, kad V. Bruverio vertybės artimos fondui,„Историческая память“, kurio vienas iš uždavinių yra diskredituoti oficialias vietines istorines-politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus). Manau, kad  V. Bruveris  neatsitiktinai viešai pareiškė, jog negalima perduoti galių asmenims, kurie nėra  įtakojami Kremliaus.

Kodėl V. Bruveriui ir jo Co toli iki europinių vertybių? Todėl, kad  Briuseliui didžiausia vertybė  yra istorinė tiesa,  nes jos neįmanoma panaudoti  informaciniame kare. Kas nutiks, jei valstybė  savo ideologiją, pažiūras  formuos vadovaudamasi  ne tiesa, o herojais, kuriems pripaišys mistinius darbus? Tas pats , kas nutiko Sovietų sąjungai su   maryčių melnikaičių  kultu – susinaikins.  Todėl  V. Rakučio  pranešimo  forma, kai  pateikė  klausimus vadovaujantis tiesa,  negali būti įvardinta, kaip įžeidžianti ir netinkanti holokausto paminėjimo. Tiesa  yra  vienintelis Lietuvos  ginklas informaciniame kare.  Tai  dar kartą turės išgirsti  specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas V.  Černovas ir jo  pagalbininkai,  kurie užsienyje padeda mušti būgną D. Hosier,  S. Foti G. Gochin.   Lietuvoje, manau, kad  melo  būgną  muša ir kalba apie  moralę pagal putinistų išdirbtą schemą    – Alvydas  Nikžentaitis, Vytautas Bruveris, Indrė Makaraitytė,  Andrius Tapinas, Valdemaras Klumbys  ir Co.

Mus, Europos vertybių puoselėtojus, tiesa  išlaisvins, o jus, Rusijos užsienio žvalgybos generolo V.  Černovo  užsakymų vykdytojus,  įklampins į melo ir susinaikinimo  purvą.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

„Tiesos“ ieškotojai vasario 8d. dėl holokausto tariamo neigimo kreipsis į teismą

 g.g.3

Esu nuoširdžiai dėkinga  tiems, kurie  ėmėsi domėtis mano asmeniu.  Pirmiausia didelis  ačiū Sigitui Ingelevičiui ir ponui  Grant Gochin.

Ponas G. Gochin  Facebook ant mano sienos , po mano straipsniu patalpino informaciją, kurios pavadinimas „ICAN LAUNCHES CAMPAIGN TO EDUCATE ALL 535 MEMBERS OF THE U.S. CONGRESS ON LITHUANIAN HOLOCAUST DISTORTION AND DENIAL“ ( lietuviškas vertimas: „ICAN“ pradeda švietimo kampaniją   visų  535 JAV Kongreso narių dėl   Lietuvoje   iškraipomo  ir  neigiamo holokausto“)

Pasirodo G. Gochin  viską žino apie mane ir man neleis meluoti.  Jis net žino, ką aš galvoju, o galvoju, kad, mano tėvas Jonas  Skrodenis, atseit,  pridėjo ranką keliuose  šaudymuose.  Kokiuose šaudymuose dalyvavo  Jonas Skrodenis jau nerašoma.  Nufotografavau pono įrašą, kurį pridedu.

Manęs  biologinis tėvas neaugino.  Į mūsų šeimą, kurioje buvome dvi  dukros,  Jonas Skrodenis  atėjo 1956 metais, kai  buvo paleistas iš lagerio Magadane.  Jis manęs  neįsidukrino ir mano mergautinė pavardė  yra Virginija Daunytė.  Kai buvau dar vaikas, o vėliau paauglė, tai visada primindavau, kad jis man ne tėvas.   Dabar, prisimindama savo jaunas dienas, norėčiau pasakyti, kad patėviams ir pamotėms  nemažai tenka  išklausyti nepelnytų priekaištų iš podukrų ir posūnių.  Žvelgdama į praeitį suvokiau, kad biologinį tėvą  turi tik vieną, o patėvių – kiek  likimas atsiųs. Man likimas  atsiuntė Joną Skrodenį, kuris tarnavo  tarpukario Lietuvos kariuomenėje, sovietinėje armijoje,  kovojo fronte,  tarnavo „Savi saugo“ būryje ir apie šešis metus  kalėjo  Sibiro lageriuose.   Jei  likimas suvedė su  J. Skrodeniu, tai įdomu,  koks tai žmogus:  padorus ar niekšas, kokia jo tikroji praeitis?  Dėl to susipažinau su sovietinių laikų jo  tardymo byla, tačiau dar liko jo biografijoje neaiškumų.   Pagal  sovietinius įstatymus, jei buvai „Savi saugo“ būryje,  tai esi nusikaltėlis, nes  patruliavai   po  miestą,  kovojai  su partizaniniu judėjimu bei palaikei vokiečių   okupantų įvestą  tvarką. Jo byloje dar yra liudijimas dėl konvojavimo.  To pilnai pakako išsiųsti į lagerį 25 metams.  Šiandien visai normali praktika yra paprašyti istorikų, kad peržiūrėtų tas bylas, o svarbiausia, kad  liudijimus sulygintu su kitais tuo metu vykusiais įvykiais.  Toks reikalavimas negalima būti prilygintas   holokausto neigimui. Pagal  Pabaltijo karinės apygardos Karinio tribunolo sprendimą  J. Skrodenis  nuteistas už pasidavimą į nelaisvę vokiečiams ir  tarnybą antitarybinėje, nacionalistinėje organizacijoje „Savi saugo“.  Byloje tėra vienos moters  liudijimas, kad ji matė, kaip jis ginkluotas 1941 m. rudenį  lydėjo pilnus vežimus žydų  tautybės moterų su vaikais ir daiktais.   Ar tas liudijimas, pagal kurį J. Skrodenis nuteistas 25 metams lagerio,  yra teisingas, ar melagingas?   Man padėtų atsakyti į tuos klausimus  kiti šaltiniai.  Suradau informaciją, kuri yra   dr. Arvydo Anušausko ir LGGRT Centro išleistoje  kompaktinėje plokštelėje  pavadinimu  “Holokaustas Lietuvoje“. Ten parašyta, kad „Beveik visas Telšių žydų turtas liko namuose ir vėliau buvo okupacinės valdžios konfiskuotas arba vietos gyventojų išgrobstytas.“  Ar liudininkė galėjo  rudenį Telšiuose matyti vežimus, kuriuose buvo ne tik  moterys ir vaikai, bet   ir jų  daiktai?   Nežinau, nes istoriniai šaltiniai vienas kitam prieštarauja.  Daugiau informacijos turėčiau gauti  iš LGGRTC.  Kas nutiko, kodėl tokia arši kova, galimai net vyksta susidorojimas su šios institucijos darbuotojais?  Ar ne todėl,  kad  tiems,  linkusiems aklai tikėti, kurie neturi kritinio mąstymo, būtų pateikiama vienpusiška  informacija iš šios institucijos.  Manau, kad ponas G. Gochin  džiaugiasi, kad neišlaikęs spaudimo, pasipiktinęs 17  bendradarbių skundu iš darbo išėjo Vidmantas Valiušaitis.   Tas ponas ir toliau vykdo  kampaniją, kurios tikslas  yra  apriboti  mano, kaip piliečio, teisę į informaciją.  Pagal tuos, kurie nori pakeisti istoriją,  tiesa yra viena ir ji surašyta  sovietinio Karinio tribunolo nuosprendyje ir negalima abejoti  ten surašytais liudininkų parodymais. Kai buvo  reiškiami kaltinimai Viačeslavui Titovui dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižto tai   jis  teisme teisėjai įteikė  knygą. Toje  knygoje buvo paminėti tarybinių teismų nuosprendžiai, kuriais vadovaujantis jis ir  kaltino  partizanų vadą.  Teismas kažkodėl pareiškė, kad negalima vadovautis sovietiniais teismų sprendimais.  Teisme dalyvavę ekspertai,   Marius Laurinavičius ir Arvydas Anušauskas, nepripažino sovietinių teismų  sprendimų  teisėtais.  Ir vėl dvigubi standartai, vertinant bylas, vokiečių okupacijos laikmečio ir  sovietinės okupacijos.  Ar ne tam, kad būtų istoriniai įvykiai pataisyti taip, kaip kam reikia. Tautiečius Valdą Rakutį, Vidmantą Valiušaitį, kurie informuoja visuomenę remiantis dokumentais,   formuoja nuomonę apie to meto įvykius,  yra  reikalaujama  pašalinti iš pareigų  ir  darbo.  Seimo nario V. Rakučio pranešimas ponui  G.  Gochin   atrodo yra antisemitinio pobūdžio, atseit,   kaltino žydus prisidėjus žudant savo tautiečius.  Ar tikrai kaltino žydus prisidėjus prie savo tautiečių naikinimo?    Viešoje erdvėje esantį V. Rakučio pareiškimą perskaičiau,  tačiau jame neįžvelgiau  jokio antisemitizmo.  Ar noras pasiaiškinti, kokios idėjos bei pažiūros  ir aplinkybės paskatino žydus,  ypač savivaldos struktūrose, tapti holokausto vykdytojais arba sovietiniais laikais užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose, gali būti prilyginamas holokausto  revizavimui?  Aišku, kad ne.   Manau, kad dėl V. Rakučio pranešimo kilo dirbtinis skandalas, galimai, tą šou, mums organizavo  ponas  G.Gochin. Manau, kad  atėjo laikas dar kartą sugrįžti prie paviešinto klausimo internetiniame laikraštyje 2017-04-05 „Pilieciams.lt“http://www.pilieciams.lt/be-kategorijos/turejo-teise-pasirinkti-todel-kaltas-del-zydu-zudyniu/.  2017 m. Klaipėdoje vyko   susitikimas  su Arkadijumi Vinokuru. Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojas Hektoras Vitkus  apkaltino tautiečius, stojusius tarnauti į „Savi saugo“ būrį dėl  to, kad nepasinaudojo apsisprendimo teise nestoti į tą karinę struktūrą.   Klausimas teisuoliams: Ar  1940 m. birželio mėn.  buvo galima pasinaudoti apsisprendimo teise ir atsisakyti tapti  Tarybinės šalies kariu, tarybinės šalies piliečiu?   1941 m. birželio 22d. į Lietuvą įžygiuoja nacistinė kariuomenė. Ar turėjome  apsisprendimo teisę neįsileisti nacių?

Manau, kad priklausymas vienai ar kitai nacijai, pav. lietuvių, rusų, vokiečių, amerikiečių, žydų ar kitai,   nesuteikia teisės vien tik į savo tiesą.   Atvirkščiai, sprendimai visų piliečių , nežiūrint jų tautybės yra  labai panašūs, kai tampama   aplinkybių aukomis.  Ar tokie pamąstymai, kuriais pasidalino V. Rakutis ir  panašios išvados gali tapti  holokausto neigimu? Mes sakome, kad ne. Nes negalima dalį istorijos iškastruoti, atseit, jos nebuvo. Jei, aiškinsime, kad ji, ta istorija,   yra ir istorijos veikėjai įnešė nemaža indėlį į holokaustą – pasirodo,  tapsime  holokausto neigėjais.

Ponas  G. Gochin   facebooke atsiuntė informaciją, kad  yra paruošęs ieškinį  į  Europos Žmogaus Teisių Teismą. Sekantis jo sakinys yra apie kažkokias iliuzijas.  Ieškinys  bus pateiktas vasario 8 d.

Didžiulis šio pono džiaugsmas, kad  būtent  V. Rakutis ir V. Valiušaitis pasitraukė iš savo postų. Jis šį pasitraukimą   sieja  su   atskleistu  Lietuvos valdžios sukčiavimu Holokausto klausimu.  Nufotografavau facebooke jo pasisakymą ir pridedu prie teksto.

Manau, kad toks spaudimas, kuris buvo organizuotas   V. Rakučiui per žiniasklaidą ir  17 bendradarbių raštas dėl V. Valiušaičio,   reikalingas buvo tiems,  kurie  važiuoja  melo mašina  per  skausmingą temą – holokaustą.

Mane stebina  ponų  dviveidiškumas. Jie rašo, kad „Negalime sugrąžinti nei vienos žmogžudystės aukos, bet galime suteikti jiems tiesą.“ Bet  kai panorau tiesos, apie kurią jie kalba, tai  tapau vos ne antisemitė.  Man tai  rūpi  tiesa, o jiems  apie 200 žydų sušaudymo  Gargžduose 1941-06-24 aplinkybes  mano tiesos  nereikia. O ji tokia, kad  1941-06-24 žiaurų  žydų išžudymą  atliko vokiečiai.  Kai apie tai  parašiau, tai tapau  istorijos klastotoja.  Mano teiginiai  remiasi Vokiečių kultūros ir istorijos Šiaurės Rytų Europoje instituto Liuneburge (Vokietija) direktoriaus,  Hamburgo universiteto profesoriaus Joachimo Tauberio  tyrimu, kuriame nėra parašyta, kad lietuviai būtų šaudę. Klaipėdiečio Denis Paraskevich-Kishinevsky  teiginys „ skamba taip: prie tragedijos Gargžduose, kaip nebūtų gaila pripažinti, prisidėjo vietiniai policininkai ir baltaraiščiai – lietuviai.“  Kodėl teisuoliams, o šiuo atveju Denisui, reikia suplakti   abu paminklus esančius Gargžduose arba kitaip sakant,   visas žudynes  į vieną krūvą?   Dar kartą rašau, kad 1941-06-24, šaudė žydus iš Klaipėdos atėję policininkai, o  surinktus vyrus,   iki egzekucijos atlikimo,  saugojo vokiečiai policininkai  iš  Laugalių pasienio  punkto.  Kodėl nedalyvavo lietuviai?  Todėl, kad 1939 m.  dalis  jaunųjų nacių su  džiaugsmu išlydėjo  lietuvius, paliekančius Klaipėdą. Tai kaip pasienio policininkams, praėjus porai metų,  kreiptis su prašymu – padėti surinkti Gargždų miestelio žydus? Antra, Lietuvoje maisto prekės buvo per pusę pigesnės negu  Vokietijoje.   Dalis pasieniečių, jų žmonų apsipirkdavo Lietuvoje, Gargžduose. Todėl  Klaipėdos pasieniečiai gerai  pažinojo Gargždų žydus,  jiems nereikėjo  lietuvių pagalbos.

1941-06-24 žydų sušaudymas Gargžduose atvėrė Lietuvoje baisią pandoros skrynią – holokaustą.  Gargždus ir  Lietuvą palieka  nutrintais, purvinais  batais, suglamžytomis, prastomis  karinėmis uniformomis  sovietų armija  ir ją pakeičia  švariai nuvalytais, blizgančiais batais,  tvarkinga uniforma  – vokiečių kariuomenė. Taip vadinamus Lietuvoje azijatus,  pakeitė  kultūringi europiečiai. Pagrindinę  žinią, kurią atnešė  kultūringa tauta  reikėjo suprasti taip, jei žudysite,  kaip Gargžduose, tai būsite panašūs į mus. Dalį  tautiečių tokia žinia  ir paskatino tapti žmogžudžiais.   Kiekviename kaime atsirasdavo  lietuvių, kurie ėmėsi protu nesuvokiamo  nusikaltimo – žudyti nekaltus žmones.   Didžioji dalis jų buvo tinginiai, prasigėrę tautiečiai. Mano kolega Virginijus  Partaukas  sakė, kad žudyti  žydų eidavo ir turtingi ūkininkai.  Vienas iš tokių buvo  Kelmės rajono, Pašilės parapijos ūkininkas Jakutis, kuriam talkino Gedutis.  Matyt, juos  į žmogžudžių gretas patraukė  ta    vokiška  tvarka,  vizualinė kareivių išorė, leidimas plėšti žydų turtą  ir Gargždų pamoka.

Kaip reikėjo elgtis tiems tautiečiams, dalyvavusiems birželio sukilime, įkūrusiems Lietuvos laikinąją  vyriausybę? Jie tikėjo, kad  su vokiečių kariuomenės atėjimu į Lietuvą, šalis  atgaus nepriklausomybę, kurią prarado dėl sovietų okupacijos,  sugrįš tarpukario tvarka.  Deja,  iš tikro su nacių atėjimu,  jau pirmomis karo dienomis Laikinoji vyriausybė paveldėjo  lietuvaičių  siautėjimą, žydų žudymą, bei   okupacinės vokiečių valdžios  reikalavimą vykdyti žydų ir komunistų egzekucijas.  Getai ir yra,  ko gero vienintelis ir teisingas sprendimas, kuris  bent laikinai išgelbėjo  tūkstančius žydų, suteikdamas galimybę nors menkai daliai aukų rasti prieglobsti lietuvių šeimose. Tos trapios galimybės išsaugoti gyvybę, tos menkos vilties neteko tie, kurie buvo sušaudyti pirmomis karo dienomis. Artimiausiu laiku  turėtų  pasirodyti  Noreikos-Generolo Vėtros anūkės  Silvia Foti knyga, kur ji pasmerks  savo senelį už getų steigimą ir žydų žudymą.

Mums, lietuviams, kai aiškinamės, kas paskatino  dalį tautiečių būti žmogžudžiais, tai  tik girdime, jog norime revizuoti holokaustą.  Kodėl neleidžiama aiškintis kas mumyse pažadino  žvėrį?  Todėl, kad  nusikaltimų akcentus ne taip sudėliojame, kaip reikalauja kai kurie ponai rašantys angliškai.  Vienas iš jų  reikalavimų yra  žydų žudymo pradžią  laikyti Kauno Lietūkio garažą. Atseit,  žydų žudymas vyko  tik  lietuvių iniciatyva, vokiečiai nei prie ko.

G.Gochin ir jo bendraminčiai vykdo  kampanija, kurios  tikslas – perrašyti  istoriją.    Jie   aiškina, kad  holokausto pradžia Lietuvoje buvo  nuo 1941- 06-22.  Kitas perrašinėtojų reikalavimas, – jokių palyginimų, jokių klausimų. Pagal  istorijos revizionistus visi,  kurie teigia, kad Lietuvoje holokaustas prasidėjo   nuo 1939-07-23,  kurie   užduoda žydams  klausimus dėl apsisprendimo, tai tampa     holokausto neigėjais.

Mums, kai reikalaujama Lietuvoje holokausto istoriją pradėti nuo 1941-06-22, kai reikalaujama neigti sovietų okupacijos indėlį į holokaustą, tai pasimato  Maskvos ranka, kuri  diriguoja tam tikriems veikėjams  Lietuvoje ir  ne tik joje.  Kam iš tikrųjų dirbate,   p.  G.  Gochin ?

Matyt atėjo laikas  mums, lietuviams, kreiptis į JAV Kongresą ir „apšviesti“  535 narius, jog siekiama klastoti Lietuvos istoriją holokausto klausimu.

Dėkoju Sigitui  Ingelevičiui už suteiktą informaciją, kurią panaudojau rašant šį straipsnį.

g.g.1g.g.2

g.g.4

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kas iškraipo istoriją ir bijo tiesai pažiūrėti į akis, kai kalbama apie holokaustą?

Klaipėdietis Feliksas Puzemskis  Europos žydų naikinimo dienos  minėjimo išvakarėse, t.y. sausio 26 d.    aplankė Gargžduose  vietą, kurioje 1941 m. birželio 24 d. buvo sušaudyti  žydai.  Jis nusifotografavo šalia paminklo.   Prie nuotraukos, kurią patalpino facebooke  parašė tekstą, kad čia, Gargžduose , šaudė  vokiečiai, Klaipėdos  policininkai.

Visada  atsiranda norinčių perskaityti  parašytą tekstą  kitaip ir sugalvoti savo versiją .  Kartais  pakraipai pečius, nusistebi ir tuo baigiasi. Šį kartą nesinori taip daryti. Kodėl? Mano nuomonė,  kad žurnalistas Denis Paraskevich-Kishinevsky  komentare pateikė, neadekvačią versiją.  Jis rašo, kad  pasak Hamburgo universiteto profesoriaus Joachim Tauber, studijuojančio Holokausto aspektus regione – daugelis aukų pažinojo savo žudikus, o vietos policininkai pridėjo savo ranką.  Denis,  ar tikrai taip kalbėjo profesorius?   Apie  Gargždus ir  profesorių J. Tauber skaitome vietiniame  laikraštyje „Banga“.  Straipsnis vadinasi  „Holokaustas prasidėjo Gargžduose“.  Laikraštyje rašoma, kad  „ Po mūšio birželio 22 d. apie 15 val. sovietų pasipriešinimas buvo palaužtas. Kitą dieną prieš pietus Klaipėdos pasienio policijos komisariato vadas Frohwann‘as su policininkais atvyko į Gargždus. … Vadas įsakė surinkti žydų vyrus ir ieškoti miestelyje įtariamų komunistų. Apie 200 vyrų nuvarė sienos link į pievą. Prieš egzekuciją aukoms paskelbtas gestapo nuosprendis: „Įvykdę nusikaltimus prieš vermachtą, jūs sušaudomi Hitlerio įsakymu“. Mažiausiai vienu atveju žudikas ir auka pažinojo vienas kitą: klaipėdiškius žydus čia šaudė uostamiesčio nacių policininkai.“

Denis,  mielasis,  neklastokite istorijos. Gargžduose  nešaudė, nepridėjo savo rankos vietos policininkai,  nes tada, ten  nebuvo  lietuviškos  policijos, kadangi  iki  1941 m. birželio 22d. Gargžduose buvo milicija, sovietai.  Šaudė policininkai, atvykę iš Klaipėdos.  Dar 1939 m. kovo mėn. Lietuvos policija iš Klaipėdos  krašto  pasitraukė. Tarp tų, kurie turėjo išvažiuoti iš Klaipėdos miesto buvo ir mano mama.  Jos pirmasis vyras sakė, kad vyksta  svarbūs istoriniai įvykiai, juos reikia būtinai patiems pamatyti . Jie nuėjo prie kelio, kuris vedė į Kretingos pusę, ir matė kaip vežimais, dviračiais, pėsčiomis traukė virtinė lietuvių iš Klaipėdos. Vėliau nuėjo į geležinkelio stotį – ten verkė vaikai, krūvos daiktų,  praeiti neįmanoma,  žmonės  sėdėjo ir laukė kada galės  išvažiuoti.   Valstybinė siena, kurią vokiečių okupantai atstatė,  laikinai buvo  nesaugoma.   Vėliau  sieną ėmė kontroliuoti  vokiečių pasienio policija ir nebeleido lietuviams palikti  nacių okupuotos Klaipėdos.  Mama ir jos vyras išvyko  po gero pusmečio pagal pasikeitimo programą.  Iš Klaipėdos traukėsi ne tik lietuviai, bet ir žydai,  galimai ir kitų tautybių gyventojai.   Žmonės, palikę Klaipėdos kraštą, pasklido po Lietuvą. Sunku pasakyti kiek, bet dešimt, dvidešimt, o gal ir daugiau   lietuvių ir žydų,  apsigyveno Gargžduose. Mano mama išvyko į Kauną.

Kuo remiantis profesorius iš Vokietijos  teigė apie  nurodymą šaudyti  tiesiai į veidą ir vienas tai tikrai, o gal ir daugiau žudikų,   atpažino  auką?    Manau todėl , kad nacių policininkas ir žydas turėjo  gyventi Klaipėdoje,  galimai buvo  net kaimynai.  Matyt  po karo,  jau Vokietijoje,  buvusiam policininkui teko pasakoti  apie  vokiečių policijos vado  Frohvano siautėjimą  Gargžduose.

Lietuvoje  holokaustą  pirmiausia vykdė nacių karinės struktūros.    Birželio 23 d.  jie atvyko iš Klaipėdos.  Nežinau, gal  Denis paaiškins, kodėl  jis  panoro iškraipyti tiesą? Ar tik ne tam, kad vėliau tame pačiame komentare parašytų, kad dėl  žydų  žudynių kalti ne tik hitlerininkai?  Denis, būkite geras,  neplaukite  hitlerininkų  mundurų,  nes dėl Gargždų žydų mirčių iš esmės  buvo kalti naciai. Kai kalbame apie Gargždus, tai 1941 m. birželio 24 d. nei vienas lietuvis, nei vienas Lietuvos  policininkas nenušovė nei vieno žydo. Tai darė nacistinės Vokietijos atstovai iš  užgrobtos  Lietuvos teritorijos, iš Klaipėdos krašto.   Jau tada, kai naciai įžengė į Sovietų okupuotą Lietuvą, kai siautėjo Gargžduose, jie   buvo išžudę ir šaltuose grioviuose  suguldę  milijonus  Europoje gyvenusių   žydų.

Žydų bendrijos pirmininkas stovi šalia paminklo skirto  sušaudytiems  Gargžduose ir prašo  prisiminti Europos žydų kančią.    Denis  prašo  „prisiminti ne tik Holokaustą, kaip istorinį faktą, bet ir žinoti, kad žudynėse dalyvavo „mūsiškiai“, kad organizavo tas žudynes ne kažkokie mistiniai blogiečiai, o konkretūs žmonės.“   Iš mano komentaro  Denis  suprato, kad  vengiu šios temos ir neturiu drąsos kalbėti apie atsakomybę. Jis paprašo   nebijoti   žiūrėti tiesai į akis.

Man pasidarė įdomu, kas bijo tiesos: ar  Virginija, ar Denis?  Manau, kad kilusiam ginčui išspręsti, -  labai svarbu   atsakyti, kas kaltas dėl  protu  nesuvokiamo nusikaltimo.  Aišku, kad užsakovai,  karo organizatoriai -  Ribentropo Molotovo  pakto dalyvės: Sovietų sąjunga ir Vokietija. Jei Sovietų sąjunga nebūtų pasirašiusi sutarties ir slaptųjų protokolų su nacistine Vokietija, tai tų mirčių  galimai ir nebūtų buvę. Vokietija viena , be sąjungininko,  nebūtų pradėjusi  1939 metais  karo, nebūtų užpuolusi Lenkijos,  įžygiavusi į Europą, o vėliau įsiveržusi į savo sąjungininkės,  Sovietų sąjungos teritoriją.  Jei nacistinė Vokietija  vis tik būtų išdrįsusi pulti , tai būtų sulaukusi iš Sovietų sąjungos  ne Lenkijos karininkų  žudynių Katynėje, bet   jų išgelbėjimo ir  pradėto karo greito  kracho. Hitleris ir Stalinas, jų slaptieji dokumentai  ir atnešė  mirtį  į Europos žydų  namus.   Žmonės, kurie gyveno  Vokietijoje ir Tarybų sąjungoje  neturėjo prileisti prie valdžios vairo tų, kurie po to žudė nekaltus žmones. Vokietija už nacių siautėjimą atsiprašė,  Lietuva  taip pat A.M. Brazausko lūpomis.  Kada atsiprašys Sovietų Sąjungos istorijos perėmėja –  Rusija Putino lūpomis?

Po Klaipėdos žydų  bendrijos pirmininko  facebooke  pasidalintu postu  buvo nemažai komentarų. Man atrodo, kad išmintingiausiai pakomentavo Aleksandr Sergejev. Kodėl? Pirmiausia, todėl, kad  jis sukritikavo  D.  Paraskevich-Kishinevsky  klaidingai pacituotus    Hamburgo universiteto profesoriaus J. Tauber  žodžius.    Nežinau,  gal Aleksandr skaitė  kitus šaltinius, gal žino Klaipėdos krašto istoriją, gal dėl kitų priežasčių suprato, kad Denis nesusigaudo ir paprašė,  jog  nustotų,  nes atsibodo.

Jei žinai istoriją,  jei nepritari  D.  Paraskevich-Kishinevsky nuomonei, tai būsi komentatorių išvadintas baltaraiščiu,  Vlasovo ar policininko palikuonimi,  niekšu ir t.t.

Mielieji, kai tokią dieną įjungiate  melo mašiną, tai ne  A. Sergejev yra blogietis, bet jūs, istorijos klastotojai ir jos „švarintojai“.

Kodėl šį  tekstą reikia užbaigti  F. Kukliansky išsakyta mintimi: „Žydų gatvėse nemuša ir svastikos ant nugaros nepiešia, bet neapykantos vis dar daug“?  Todėl, kai paprašai neklastoti istorijos, tai girdi, jog,  atseit, skleidi neapykantą žydams.

Labai norėčiau,  kad šį  mano  rašinį “ teisuoliai“ neskubėtų  priskirti prie neapykantos platinimo.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

kita nuomonė dėl A. Navalno palaikymo akcijų Lietuvoje

2021-01-23 Kaunas

Laurynas Kasčiūnas, Tomas Tomilinas, kultūros istorikas Darius Kuolys, tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas, aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus pakvietė į protesto akciją už Žmogaus teises ir demokratiją Rusijoje.

Vilniuje prie Rusijos ambasados  susirinko būrys piliečių.

Kaune, prie Laisvės paminklo Vytauto Didžiojo karo sodelyje,   atėjo  Jungtinio demokratinio judėjimo  ir Lietuvos sąjūdžio atstovai.

Apie kauniečių piketą niekas nerašė.  Tiesa, facebooke  buvo paviešinta trumpa informacija ir nuotrauka. Labai daug atsiliepimų sulaukė susibūrimas Vilniuje. Po to  pasirodė net keletas  straipsnių. Daugiausia komentarų sulaukė  Godos Juocevičiūtės  klaidinanti nuomonė   „Respublikoje“  „Kol skelbiamas karas nematomiems priešams, diktatūra auga tiesiog akyse “

Kodėl su kai kuriais Godos argumentais nesutinkame?  Todėl, kad   ne tik Vilniuje,  ne tik Kaune susirinko sausio 23 dieną, bet ir Klaipėdoje  kiekvieno mėnesio  17 dieną renkasi  būrelis miestiečių  į  piketą,  paklausti „Ar dar gyva  Deimantė?“   ir pareikalauti  esminių reformų teisėsaugoje. Jie renkasi  net  per karantiną, nes tai neuždrausta. Draudimai yra nesibūriuoti, išlaikyti dviejų metrų atstumą,  nevažiuoti į kitą savivaldybę. Kai aiškios  suvaržymo taisyklės, tai  laikantis  tų reikalavimų  gali organizuoti  piketą.   Neprisikurkime sau baubų, jei reikia, tai  drąsiai piketuokime, ginkime ne tik Rusijos disidentą, bet ir   Lietuvos  iškilias drąsias asmenybes. Šiandien mūsų palaikymo reikia tradicinių vertybių gynėjui  Petrui Gražuliui.   Todėl manome, kad Guoda, aprašydama   renginį, ir nutarusi vadovautis patarle „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“- klysta. Negalima teigti,  kad tokias  akcijas gali organizuoti tik politinis elitas ( Jupiteris),  o uždrausta paprastiems žmonėms ( Jautis). Per karantiną piketai vyksta, policija pravažiuoja, nors mes, klaipėdiečiai,  stovime miesto centre.  Niekas mūsų nevaiko.  Sutinkame, kad  dėl  epidemijos esame  suvaržyti ir įvestos taisyklės nėra adekvačios šių dienų  situacijai,  kai  minios žmonių būriuojasi  prekybos centruose, o kitur  reikia laikytis perteklinių taisyklių.

Vyriausybė savo  posėdyje, kuris vyko 2021-01-27, nusprendė  pratęsti karantino ribojimus.  Posėdžio trukmė – 9 minutes. Jokios diskusijos, jokios analizės.

Mielieji vyriausybės nariai, kodėl nematote statistikos, nematote, kad sumažėjo susirgimų, kodėl nenuimate apribojimus?  Būkite realistais, o ne apsidraudėliais

Reikalavimais  panaikinti  draudimus dėl:

- įvažiavimo į kitas savivaldybes,

- prekybos ne maisto prekėmis,

- paslaugų teikimo,

- mokyklų lankymo,

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖS SENJORŲ TARYBOS DĖL KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖS SENJORŲ TARYBOS NUOSTATAI

PATVIRTINTA
Klaipėdos miesto savivaldybės
tarybos 2020 m. rugsėjo 24 d.
sprendimu Nr. T2-204

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖS SENJORŲ TARYBOS NUOSTATAI

                                                                I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

 1.  Klaipėdos miesto savivaldybės senjorų taryba (toliau – ST) yra visuomeninė patariančioji institucija, kuri sudaroma prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – Savivaldybės taryba) jos kadencijos laikotarpiui.

2.  ST siekia užtikrinti veiksmingą Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) institucijų, įstaigų ir vyresniojo amžiaus žmonių (toliau – senjorai) interesams atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, sudarant galimybę senjorams dalyvauti sprendžiant su jais susijusius klausimus įvairiose Savivaldybės institucijose ir įstaigose, skatinti senjorų mokymąsi ir aktyvų dalyvavimą visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

3.  ST savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Nacionaline gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 737, Nacionaline 2012-ųjų Europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. A1‑156, Savivaldybės tarybos sprendimais, Savivaldybės mero potvarkiais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais.

4.  Vykdydama savo veiklą ST bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybės institucijomis ir įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis.

5.  ST išvados ir pasiūlymai yra rekomendacinio pobūdžio. Jie teikiami Savivaldybės tarybai, Savivaldybės tarybos komitetams ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (toliau – Savivaldybės administracija).

6.  Šie nuostatai tvirtinami ir keičiami Savivaldybės tarybos sprendimu.

II SKYRIUS

ST UŽDAVINYS IR FUNKCIJOS

 7.  ST uždavinys – nagrinėti senjorų gyvenimo kokybės klausimus, teikti Savivaldybės institucijoms ir įstaigoms pasiūlymus dėl senjorų reikmes atitinkančios ir socialinį teisingumą įgyvendinančios politikos formavimo Klaipėdos mieste.

8.  ST, įgyvendindama jai pavestą uždavinį, atlieka šias funkcijas:

8.1. analizuoja valstybės ir Savivaldybės institucijų parengtus teisės aktų, susijusių su senjorų gyvenimo kokybe, projektus, taip pat materialinę padėtį charakterizuojančią statistinę medžiagą;

8.2. teikia pasiūlymus Savivaldybės tarybai, jos komitetams ar komisijoms dėl teisės aktų projektų, susijusių su senjorų gyvenimo kokybės gerinimu Klaipėdos mieste, parengimo ir (ar) pakeitimo, įskaitant ilgalaikį Savivaldybės strateginį plėtros planą ir Savivaldybės strateginį veiklos planą;

8.3. atstovauja senjorų interesams rengiant socialinės integracijos ir kitas programas, skirtas senjorų problemoms spręsti;

8.4. teikia pasiūlymus Savivaldybės administracijai dėl senjorų gyvenimo kokybės gerinimo priemonių ir projektų finansavimo;

8.5. informuoja visuomenę apie savo veiklą, organizuoja diskusijas;

8.6. vykdo kitą Lietuvos Respublikos teisės aktams ir šiems nuostatams neprieštaraujančią bei šiuose nuostatuose numatytus tikslus atitinkančią veiklą.

III SKYRIUS

ST TEISĖS

9.  ST turi šias teises:

9.1. nustatyta tvarka gauti iš Savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių, kitų įstaigų bei organizacijų informaciją bei dokumentus, kurių reikia jos funkcijoms atlikti;

9.2. kviesti į posėdžius Savivaldybės tarybos narius, Savivaldybės administracijos tarnautojus, Savivaldybės įstaigų ir kitų institucijų atstovus, nepriklausomus ekspertus, patarėjus, mokslo bei kitus suinteresuotus visuomenės atstovus ar jų grupes;

9.3. deleguoti savo narius į sudaromas darbo grupes ar komisijas, į kurias šie nariai kviečiami;

9.4. siūlyti Savivaldybės administracijai sudaryti darbo grupes ir ekspertų komisijas senjorų gyvenimo kokybės klausimams spręsti ir siūlymams rengti;

9.5. skatinti senjorų mokymąsi ir aktyvų dalyvavimą visuomeniniame ir politiniame gyvenime;

9.6. stebėtojo teise dalyvauti Savivaldybės tarybos, komitetų, komisijų ir darbo grupių posėdžiuose;

9.7. Savivaldybės tarybai pavedus, atstovauti Savivaldybei kitose Lietuvos ir užsienio įstaigose, organizacijose savo kompetencijos klausimais;

9.8. skleisti visuomenei informaciją apie ST veiklą, organizuoti diskusijas.

IV SKYRIUS

ST SUDARYMAS IR DARBO ORGANIZAVIMAS

 10.  ST iš 15 narių sudaro Savivaldybės taryba savo kadencijos laikotarpiui.

11.  Atstovų atranka į ST organizuojama tokia tvarka:

11.1. Savivaldybės institucijų ir įstaigų deleguojami 4 atstovai, iš kurių po 1 deleguoja Savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinių reikalų bei Kultūros, švietimo ir sporto komitetai, 1 atstovą deleguoja Savivaldybės administracijos direktorius ir 1 atstovą deleguoja Savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų bendruomenės namai.

11.2. Senjorų organizacijų 11 atstovų atranką į ST organizuoja Savivaldybės administracija.  Informacija apie organizuojamą atranką skelbiama Savivaldybės interneto svetainėje www.klaipeda.lt.

11.3.  Kiekviena senjorų organizacija, turinti juridinį statusą, registruota ir veikianti Savivaldybės teritorijoje ne mažiau nei 2 metus, į ST sudėtį raštu (nurodomas siūlomų asmenų vardas, pavardė, kontaktai, organizacijos nuostatų kopija), kurį pasirašo organizacijos vadovas, gali siūlyti savo atstovus tokiomis proporcijomis: organizacija, kuri turi iki 50 narių, – 1 atstovą, iki 100 narių, – 2 atstovus, daugiau kaip 100 narių, – 3 atstovus. Jei senjorų organizacijų pasiūlytų atstovų yra daugiau nei joms skirtų vietų ST, senjorų organizacijų deleguojami atstovai išrenkami ir deleguojami senjorų organizacijų bendrame susirinkime.

12.  Pagrindinė ST veiklos forma yra posėdis.

13.  Pirmąjį naujos kadencijos ST posėdį organizuoja Savivaldybės administracija ne vėliau kaip per mėnesį nuo personalinės ST sudarymo dienos.

14.  Posėdis laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja daugiau kaip pusė ST narių. Savivaldybės administracija suteikia patalpas.

15.  Eiliniai ST posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip kas 3 mėnesius. Neeiliniai ST posėdžiai šaukiami pirmininko arba 1/3 ST narių iniciatyva.

16.  ST posėdžius inicijuoja ir veda ST pirmininkas, jo nesant – ST pirmininko pavaduotojas (toliau – pavaduotojas).

17.  Daugiau negu pusei ST narių el. paštu išreiškus sutikimą, posėdis gali būti organizuojamas nuotoliniu būdu, el. paštu balsuojant dėl siūlomos darbotvarkės, sprendimų, teikiant pastabas posėdžio protokolui.

18.  ST pirmininkas ir pavaduotojas išrenkami per pirmąjį ST posėdį paprasta balsų dauguma. Pirmininku išrenkamas daugiausia balsų surinkęs ST narys. Balsams pasiskirsčius po lygiai, organizuojamas kitas balsavimo etapas dėl dviejų, didžiausią balsų skaičių surinkusių kandidatų. Pavaduotojas renkamas balsavusių ST narių balsų dauguma. Jeigu renkant pavaduotoją balsai pasiskirsto po lygiai, lemiamas pirmininko balsas. Jei pirmininku išrenkamas Savivaldybės institucijos atstovas, pavaduotoju turi būti išrinktas senjorų organizacijos atstovas.

19.  ST pirmininkas:

19.1.  planuoja ir organizuoja ST darbą;

19.2.  sudaro ST posėdžių darbotvarkę, šaukia ST posėdžius ir jiems pirmininkauja. Jeigu pirmininko laikinai nėra, posėdžiui pirmininkauja pavaduotojas. ST posėdį gali inicijuoti ir ne mažiau kaip trečdalis ST narių;

19.3.  pasirašo ST posėdžių protokolus ir kitus su ST veikla susijusius dokumentus;

19.4.  atstovauja ST valstybės ir Savivaldybės institucijose, įstaigose ir organizacijose ar įgalioja jai atstovauti kitus ST narius, pritarus ST;

19.5.  informuoja ST narius apie dalyvavimą atstovaujant ST interesams, teikia kitą aktualią informaciją.

20.  ST sekretoriaus funkcijas atlieka Savivaldybės administracijos direktoriaus paskirtas specialistas, kuris nėra ST narys.

21.  ST sekretorius:

21.1.  ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas praneša ST nariams ir kitiems į posėdį kviečiamiems asmenims jų nurodytais el. pašto adresais apie ST posėdžio laiką, vietą, pateikia jiems su ST pirmininku suderintą posėdžio medžiagą ir darbotvarkę;

21.2.  organizuoja paskelbimą apie posėdį Savivaldybės interneto svetainėje;

21.3.  rašo ST posėdžių protokolus;

21.4.  tvarko su ST darbu susijusius dokumentus, kaupia ir sistemina surinktą medžiagą.

22.  ST nario įgaliojimai nutrūksta, jeigu:

22.1.  jis atsistatydina savo noru;

22.2.  nutrūksta jo darbo (tarnybos) santykiai atstovaujamoje Savivaldybės institucijoje;

22.3.  jis atšaukiamas delegavusios institucijos iniciatyva.

23.  Jeigu narys iš ST atšaukiamas arba dėl kitokių priežasčių pasitraukia, jį delegavusi institucija ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų ST pirmininkui pateikia naują kandidatūrą.

24.  Kiekvienas ST narys turi teisę siūlyti klausimus posėdžiui, apie tai informuodamas pirmininką ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki numatytos posėdžio dienos.

25.  ST sprendimai priimami, kai jiems pritaria daugiau kaip pusė posėdyje dalyvaujančių ST narių. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia ST (posėdžio) pirmininko balsas.

26.  Sprendimai įforminami ST posėdžio protokolais. Protokolas turi būti parengtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po posėdžio. Protokolus pasirašo ST pirmininkas, jo nesant – ST pirmininko pavaduotojas, ir posėdžio sekretorius. Pasirašyto ST protokolo kopijos ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo protokolo pasirašymo dienos siunčiamos (pateikiamos) ST nariams, o esant poreikiui – ir Savivaldybės merui, Savivaldybės tarybos sekretoriatui ir kitoms suinteresuotoms institucijoms.

27.  ST sprendimai yra vieši, informacija skelbiama Savivaldybės interneto svetainėje.

 

V SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

28.  ST atsiskaito Savivaldybės tarybai vieną kartą per metus pagal Savivaldybės tarybos reglamentą.

29.  ST darbą techniškai aptarnauja Savivaldybės administracija.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kodėl P. Gražulis sulaukė didžiulio visuomenės palaikymo?

sos

Senovės Graikų civilizacijai daugiau kaip trys tūkstančiai metų.  Ši civilizacija pasauliui padėjo demokratijos pamatus.  Todėl, kai norime įvertinti savo šalyje vykstančius visuomeninius procesus,  dažnai prisimename graikų mitus.   700 kultūros atstovų kreipimasis  į Seimą   labai jau priminė mitą apie  Prokrusto lovą. Tenka konstatuoti, jog šiandien  milžino Prokrusto galias  turi konservatorių – liberalų  valdžia, kuriai  pataikauja  dalis visuomenės.  Jie elgiasi, kaip plėšikas-tempėjas, kuris jėga guldo į lovą ir  tiems, kurie už lovą  ilgesni, nukerta kojas, o tiems, kurie trumpesni – jas ištempia.   “Protingi“, „kultūringi“, „nepriekaištingi“  piliečiai žino  Prokrusto lovos išmatavimus   ir juos nereikia nei kapoti, nei tempti, o  Petras  Gražulis nesupranta, jog reikia laikytis tam tikrų taisyklių, t.y.  nekonfliktuoti su policijos pareigūnais, nekrapštyti nosį, gerbti prigimtinį   asmens orumą  ir saviraišką. Todėl pasirašę kultūros darbuotojai yra pasipiktinę jo nekultūringu elgesiu, t.y. trukdančiu  vienalyčių paradams bei konferencijoms, ir reikalauja  P. Gražulį, kaip nesutelpantį Prokrusto lovoje,  šalinti.

P. Gražulį, kuris neatitinka  Prokrusto lovos matmenų,  kuriam stinga elementarios etikos, gerbia nemaža Lietuvos piliečių dalis.  Aišku, kad valdžia, žiniasklaidos pagalba, tuos  tautiečius vadina  neišsilavinusiais,  nesusigaudančiais kultūroje, neišprususiais ir  nekompetentingais.  Čia tik viena pusė, o kita, kad valdžia  suskaičiavo ir paviešino  jo nuodėmes su moterimis ir koldūnais.  Todėl P. Gražulį turėjo pasmerkti ir ta, neišsilavinusi, tamsi  Lietuvos tautos dalis.

Kas Lietuvoje tapo  šių dienų Prokrustu-plėšiku?  Tai ne tik valdžia ir tie nelaimingi 700  kultūros atstovų, kurie mano, jog  iš jų P. Gražulis atėmė ypatingą misiją  – suvienyti visuomenę, mažinti atskirtį.  Jie negali  atlikti tą darbą dėl  P. Gražulio, kuris, atseit, „skaldo visuomenę, didina atskirtį“.  Į šių dienų Prokrusto-plėšiko sąrašus įsirašė ir  Vytautas Radžvilas.   Savo straipsnyje „Kultūros „darbo žmonės“ piktinasi…“, kaip ir valdžia, jis nepatenkintas  P. Gražulio elgesiu: „Šio „kovotojo“ poelgiuose ne kartą buvo įžvelgiami net sąmoningo provokatoriaus veikimo stiliaus bruožai. Tai niekinga ir pasibjaurėtina. Vien šito pakaktų, kad norėtųsi tik tylėti.“

Kiek  V. Radžvilas bepiltų pamazgų ant P. Gražulio,  kiek jis beaiškintų, jog  Seimo narys  savo vertybes  deklaruoja niekingai  ir pasibjaurėtinai, tiek sulauktų nemažos dalies piliečių atsakymo, kad  LR Seimo Kultūros komiteto atstovas deklaruoja  vertybes  garbingai  ir jis nėra joks provokatorius. Kodėl? Todėl, kad gamta yra visagalė. Ji reguliuoja žmonių dauginimąsi.  Vienalyčių  paskirtis, pagal gamtos dėsnius, -  sumažinti populiaciją, nutraukti dauginimąsi iki tiek, kiek  gamta gali pramaitinti.  Skaudu, kad  esi kitoks, bet  tai neduoda  jiems, vienalyčiams, teisės primesti visuomenei savo taisykles bei reikalavimus keisti mokykloje  programas ir aplamai švietimo prioritetus.    Jei priimsime jų   svaičiojimus apie laimę, apie paradus ir  džiaugsmą, tai laiko  klausimas, kada  sugrįšime prie Sodomos  ir Gomoros  laikų.  Istorija sukasi ratu. Kultūros  atstovai, nutarę tapti spaudimu tautai, kaip teisingai reikia elgtis,  ne tik, kad apsijuokė, bet, atvirkščiai, dar didesnė tautos dalis ėmė didžiuotis P. Gražulio veiksmais.  P. Gražulis yra moralus ir aukštos kultūros politikas,  apdovanojęs Eligijų Masiulį džinsais, su skyle tam tikroje vietoje.  Jo   subtili dovana  parodė kas nuves žmoniją prie  civilizacijos susinaikinimo. Negalima  jiems leisti  siautėti  universitetuose, žiniasklaidoje, nes tai nėra, kaip jie aiškina – progresas, atvirkščiai, – regresas. V. Radžvilos  išvarymas iš Universiteto yra tapęs pavyzdžiu, kaip vienintelė ir „teisinga“ nuomonė  brukama  visuomenei, o  mokslas atlieka tik tarnaitės vaidmenį.    P. Gražulio rėmėjai mano,  kad svarbiausia kultūros misija  - išsaugoti tradicines religijas, kurios yra  mūsų civilizacijos garantas. Kita užduotis  - aiškiai, suprantamai paaiškinti, kas bus mūsų  civilizacijos  naikintojai.

Seksualinių mažumų siautėjimas, t.y veržimasis  perimti jaunimo protus gražiais žodeliais, kaip „tolerancija“ bei  patvirtinimas Stambulo konvencijos, slepiantis už teiginio apie  smurtą prieš moteris,  – žingsniai vedantys į civilizacijos sunaikinimą. Tie veiksmai primena laikus, kai naciai varė žydus į dujų kameras, tačiau  teigė, kad juos tik išmaudys. Apgaulė labai jau panaši, – varo į civilizacijos sunaikinimą, o aiškina, kad mūsų kūnus išvalys ir išsiųs į kitą, geresnį gyvenimą. Todėl P. Gražulio  kovos priemonės nėra nei  sąmoninga provokacija,  nei nekultūringi būdai, o kova už mūsų civilizacijos išlikimą.

Labai dažnai girdimas klausimas, kodėl P. Gražulis ir jį remiantys žmonės yra teisūs? Todėl, kad jie  savo  darbus ir pasisakymus grindžia istorija. Kuo remiantis liberalai, konservatoriai gali teigti, kad esą teisūs?  Tik filosofiniais išvedžiojimais apie šviesų rytojų. Baisu.

Lietuvoje pilkieji kardinolai, padedant žiniasklaidai,   formuoja politiką  ir atveda  į Seimą jiems   tinkamus  žmones.  Yra tautiečių, kurie neturi maišytis po kojomis politikoje, – vienas iš jų, – P. Gražulis. Kiek buvo investuota, kad Klaipėdos rajono gyventojai pasišlykštėtų ir nerinktų į Seimą „netinkamą“ atstovą?   Nesuveikė jų brangūs „nuodai“ leidžiami per žiniasklaidą.  Dabar jie ėmėsi kitų priemonių, galimai veiksmingų.  Atseit , P. Gražulį per baudžiamąsias   bylas pašalins iš Seimo.

Pilkieji kardinolai  gerai pasiruošė 2020 m. Seimo rinkimams, suskaldė patriotines jėgas, išleido į politiką kultūringą R. Radžvilą, parvežė N. Venckienę, sustiprino buvusią Emigrantų partiją Rūta Janutiene  ir dar paskatino susikurti  eilę smulkių partijų.

2020 m. Seimo rinkimų rezultatai  Dvarą turėtų  džiuginti. Jiems pasisekė  neprileisti prie valdžios patriotinių jėgų, tačiau  jų laimę ir džiaugsmą apkartino  Klaipėdos rajono gyventojai,  išrinkę P. Gražulį ir tuo pačiu  skaudžiai  pažeminę   Tapinų Andriuką.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 4

Laikas ir nesėkmės verčia ieškoti kitų sprendimų ir nenuleisti rankų

2021-01-17 2

Klaipėdiečiai rinkosi jau 104 –tą kartą į Atgimimo aikštę pasakyti, jog  tada, 2012 m. gegužės  17 d., nesugebėję išsaugoti  mergaitės, jaučia kaltę.  Šiandien, tiek klaipėdiečiams, tiek kitiems Lietuvos gyventojams,  – svarbiausia, kad Deimantė būtų gyva. Todėl  pagrindinis  plakatas yra  „Ar dar gyva  Deimantė?“.

Kai  valdžios reikalauji  8 metus ir 8 mėnesius parodyti vaiką, jog jis gyvas,  tai norisi, kad prašymą išgirstų.  Valdžia negirdi. Kam reikalingos kurčios ir aklos politinės jėgos ?  Todėl  labai norėjosi, jog 2020 m. į Seimą patektų partijos, kurios pradėtų realią teisėtvarkos reformą, atnaujintų rezonansines bylas ir surastų  tikruosius Jono  Furmanavičiaus ir  Violetos Naruševičienės bei  kitų nekaltų aukų  žudikus ir užsakovus, nes tik  tada sužinosime tiesą  ir pamatysime Deimantę.

2020 m. rinkimai mūsų viltis nutolino dar keturiems metams.  Bendraminčiai, kurie ateina kiekvieną mėnesį į Atgimimo aikštę, klausia vienas kito, kaip toliau reikalausime  teisingumo ? Vieni aiškina, jei  sugrįžo N. Venckienė ir „Drąsos kelio“ partija turi stiprų lyderį, tai  tegul partija ir  siekia  atstatyti teisingumą. Kiti prašo tęsti , nes valdžia tik  ir laukia,  kad  visi  pamirštų ir galėtų  sunaikinti vaiką. Treti aiškina, kad prie klausimo: „Ar dar gyva mergaitė?“  turi būti plakatas apie mažų partijų vienijimąsi, o vienijimosi ašis  – Garliavos rezonansinė byla.

Visi, kurie renkasi dėl akivaizdžiai  suklastotos Garliavos bylos sutaria, kad kiekvieną kartą  valdžiai plakato pagalba  užduos  klausimus.  Šį kartą – Prezidentui: „Kada  prokurorė Nida Grunskienė iškels bylą S. Skverneliui dėl Garliavos įvykių? Ar pedofilai  Jums netrukdo domėtis  Garliavos byla?“

Klaipėdiečiams skauda širdį, kad neapsaugojo mergaitės, kad nesusitarė mažosios partijos dėl bendro rinkiminio bloko,  tačiau pripažinti valdžios savivaliavimą, kaip neįveikiamą,  negalima. Todėl ateis ir vasario  mėn. 17 d.  12 val. į Atgimimo aikštę.

2021-01-17 12021-01-172021-01-17 42021-01-17 3

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0