Garliavos įvykiai ir Šeimų maršas

Klaipėda 2021-06-17

Klaipėda 2021-06-17

 30 metų mūsų šalį ėda politinis vėžys. Per  Lietuvą nuvilnijo Šeimų maršas.  Jo tikslas,  pirmiausia, bent sustabdyti tos bjaurios politinės ligos  plitimą.

Tik korumpuota valdžia,  užgrobusi žiniasklaidą, teisėtvarką,  galėjo ginti pedofilijos skandale ne auką –vaiką, bet suaugusius dėdes ir tetas ir žudyti liudininkus.

Todėl Klaipėdoje  birželio 17 d. susirinkome į Atgimimo aikštę  pareikalauti, kad valdžia parodytų, jog  pedofilijos  liudininkę  nenužudė  arba nepavertė daržove.

Valdžia užgrobusi žiniasklaidą ir manydama, jog  turi galią formuoti gyventojų nuomonę papylė  „paplavų“, t.y. patyčių  ant Šeimų maršo  organizatorių ir dalyvių.   Jiems buvo nurodyta suniekinti, išsityčioti iš  žmonių, kurie atvyko gegužės 15 d. į Vingio parką.  Valdančiųjų  reikalavimas  niekinti Maršą  – sumontuoti pseudožinias, taps viena vinimi į sisteminės žiniasklaidos  karstą. Pakilo nuo sofų  piliečiai, kurie  tikėjo sistemine žiniasklaida, ir savo akimis pamatė  melą, kurį nesigėdydama  lieja per eterį didieji televizijos kanalai.

Valdžiai atrodo, kad galima elgtis nedorai, ginti pedofilijos skandalo dalyvius, nes savo sprendimus priima  vadovaudamasi  banko valdytojo  Vito Vasiliausko   teiginiu, kad „O etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“.

Tauta, mes, kurie ateiname kiekvieno mėnesio 17d. 12 į  Atgimimo aikštę  sakome, kad  etika ir moralė yra šio  pasaulio išgyvenimo  matmuo.  Slėpti nuo piliečių vaiką ir aiškinti, kad  tie, kurie saugojo vaiką,   yra  pavojingi , nes  neleido perduoti vaiką  mamai, yra  karo paskelbimas savo tautai. Todėl Prezidentas  Gitanas Nausėda ir pasakė, kad priešai yra ne išorėje, bet šalies viduje.

Mūsų kova su nusikalstama valdžia – ateiti kiekviena mėnesį  ir pareikalauti parodyti gyvą vaiką, jiems atrodo juokinga.  Ar  ilgai valdžia juoksis?

Ateisime ir liepos 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Birželio sukilimas prieš totalitarinę sovietinę sistemą

Lev Šklovskij  "Lietuvos Holokausto atlasas"

Lev Šklovskij „Lietuvos Holokausto atlasas“

2021-06-23 minėsime garbingo istorinio įvykio – Birželio sukilimo 80 metų sukaktį.

Tautos sukilimas, kai Lietuvą okupavo sovietinė  valdžia, buvo neišvengiamas.  Įsigalėjus  diktatūrai,  Lietuvos gyventojai  būrėsi į įvairias pasipriešinimo organizacijas.  1940m. spalio mėn.  9 d. Kaune, sekančią dieną  Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) .  Trečias aktyvistų frontas įsikūrė Vokietijoje, jis priėmė Nepriklausomybės grąžinimo dokumentą  „LIETUVOS AKTYVISTŲ FRONTO STEIGIAMASIS AKTAS“. Štai šio dokumento tekstas.

„Mes, žemiau pasirašę lietuviai, likimo atblokšti į Vokietijos sostinę Berlyną, š. m. lapkričio mėn. 17 dieną susirinkę pas p. K. Škirpą, jo bute Achenbachstr. 1, ir išklausę jo pranešimą apie Nepriklausomos Lietuvos žlugimo priežastis ir apie galimumus bei kelius Lietuvos valstybei vėl atstatyti,

Reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo,

Įsitikinę, kad atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę,

Tėvynės Lietuvos ir lietuvių Tautos labui, kviečiame K. Škirpą, Pirmąjį Nepriklausomos ‘Lietuvos Kariuomenės Kūrėją-Savanorį ir Lietuvių Aktyvistų Fronto iniciatorių, imtis žygių vykdyti mūsų nusistatymą ir vadovauti Lietuvių Aktyvistų Frontui.

Kovok!

Tvirtais žingsniais,

Drąsiai pirmyn –

Už naują, laisvą Lietuvą!

Berlynas, 1940 metų lapkričio 17 dieną.

Sutinku: (pas.) K. Škirpa.

Pasirašo:

J. Viliušis, E. Galvanauskas, M. Kavolis, St. Puodžius, P. Skurauskas, J. Pyragius, J. Našliūnas, J. Jurkūnas, R. Skipitis, Juozas Dženkaitis, K. Brunius, B. Raila, A. Valiukėnas, Jonas Dženkaitis, J. Čiuberkis, J. Pyragius, M. Kukutis, T. Dirmeikis, St. Yla, A. Maceina, dr. P. Karvelis, A. Danta, pulk. Ambraziejus, kun. Barauskas, J. Katilius, dr. M. Brakas ir dr. Pr. Ancevičius.

LAF tikslas buvo kaupti ginklus ir teikti informaciją Lietuvos žmonėms. Sukilimo data buvo numatyta, kai Vokietija pradės karą su Sovietų sąjunga. Įžengus  vokiečių armijos daliniams, sekančią dieną  sukilėliai paskelbė Lietuvos laikinąją vyriausybę, išvijo sovietus ir perėmė krašto administravimą.

Sukilėlių  tikslas buvo kovoti už Laisvą Lietuvą. Šie sukilėlių užmojai  nepatiko nei buvusiems okupantams,  nei naujiems, kurie okupaciją pradėjo 1941-06-22. Nepatenkinti, kad lietuvių tauta  susivienys ir pašalins antihumanišką totalitarinę  sovietinę sistemą,  buvo naciai. Jie buvo prieš  laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą,  todėl kai prasidėjo Birželio sukilimas, neišleido  iš Vokietijos  Kazio Škirpos, kuris buvo  Lietuvos aktyvistų fronto  iniciatorius.  Jam paskyrė namų areštą.

Vokiečiai turi  istoriką  Vilhelmą  Mensingą, kuriam  yra svarbu, kad istorinė tiesa ir žmonės,  dalyvavę tuose įvykiuose nebūtų užmiršti.  Jis išleido  knygą „Iš Rūro į gulagą“. Vokiečių istorikas rašo,  kad nebuvo įmanoma visos surinktos medžiagos įtraukti į knygą,  tai  dalį informacijos  patalpino į specialią svetainę  http://www.nkwd-und-gestapo.de/.

Iš V. Mesingo knygos bei jo įkurtos internetinės svetainės  matosi, kaip  plačiai, gausiai  NKVD ir gestapas bendradarbiavo.

Kas ir kada pateiks  NKVD ir gestapo bendradarbiavimo  eigą bei rezultatus susijusius  su Lietuva?

Prasidėjus sukilimui ,  vadovavimą perėmė  Leonas Prapuolenis bei Kauno štabas. Jis 1941 06 23 rytą per sukilėlių užimtą Kauno radiją perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją. Štai jos tekstas:   „Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“  Taip pat pranešė  Lietuvos Laikinosios Vyriausybės  narių  sudėtį.

Naciai 1941 09 26 Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdė, o  jau kitą dieną gestapas  suėmė L.Prapuolenį  ir įkalino  Dachau koncentracijos stovykloje.

Anksčiau paminėtuose dokumentuose: LAF įkūrimo akte, Nepriklausomybės atstatymo deklaracijoje,  t.y. svarbiausiuose sukilėlių pranešimuose tautai  nėra pasisakoma apie  žydų  naikinimą.

Ne tik naciai, ne tik sovietai kenkė kiek galėjo Birželio sukilimo iniciatoriams, vadovams ir nariams, bet ir šių dienų žydų organizacijos reikalauja, kad Lietuvos istorikai  pritartų, jog  iki vokiečių  okupacijos  buvo žudomi žydai. Štai kaip išsisukinėja, o tiksliau, bijo garsiai pasakyti tiesą Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centras.  „1941 m. Birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys.“  „Į itin svarbų klausimą, ar jau pirmosiomis sukilimo dienomis, t. y. iki vokiečių atėjimo į Lietuvą, buvo žudomi žydai už tai, kad jie žydai, kaip teigia žydų istoriografija, recenzuojamo rinkinio dokumentai aiškaus ir tvirto atsakymo neduoda.“

Atrodo, jog labiau tyčiotis iš istorijos neįmanoma,  nes  iki vokiečių kariuomenės  Lietuvos užėmimo, iki 1941-06-25 jokių pagromų sukilėliai nevykdė ir jokių dokumentų nėra. Istorikai rašo „slidžiai“ nes, pagal juos  gali tokių įrodymų atsirasti.  Ponai istorikai, nerasite tokių faktų ir tai puikiai žinote, bet bijote  Kremliui tarnaujančios žydų bendruomenės, todėl jiems pataikaujate.

Kodėl nėra apginami Birželio sukilimo  tikslai, kodėl leidžiama klastoti istoriją?

Liudas Dapkus straipsnyje  „ Istorijos makaronai lietuvių ausims“ rašo, kad „istorija yra svarbus kovos ginklas, kuris kartu su kitais mokslais, kultūra ir sportu tarnauja režimo tikslui. Ši, atrodytų, seniai akivaizdi tiesa šiemet mums bus dar sykį skaudžiai priminta. Juk šiemet yra puiki proga juodinti ir kiršinti. Tai – 1941-ųjų birželio sukilimas ir kai kurie jo dalyviai.“

Vladimiro  Putino nurodymu yra klastojama Lietuvos istorija.  Šis darbas yra pavestas Rusijos žvalgybos generolui  Vladimirui Černovui. V. Černovas V. Putino administracijoje atsakingas už „tarpregioninius ir kultūrinius ryšius su užsienio valstybėmis“.

Istorijos klastotojai, sėdintys Kremliuje, reikalauja, kad būtų rašoma jų sukurta istorija. Pagal jų istoriografiją Birželio sukilimą organizavo  lietuviai-sukilėliai, kurie šaudė į besitraukiančių sovietinių kareivių nugaras ir organizavo pogromus  prieš žydus. Jiems, sovietinio okupanto  istorijos perėmėjams,   tinka tik tokia  „išmėsinėta“ istorinė versija ir tokią istoriją jie rašo ir reikalauja pripažinti  kaip tiesą.

O apie šaudymus į nugarą yra visai kitokie prisiminimai. Lietuvos kariuomenės kariai 1940 m. birželio 15d. buvo  inkorporuoti  į  Tarybinę armiją. 1941 m., kai prasidėjo karas su naciais,  gavo šautuvą su vienu šoviniu. Pirmieji traukėsi tikrieji  tarybiniai kariai, o už jų nugaros – naujai „iškepti“ tarybiniai kariai – lietuviai. Jie  tapo  gyvu skydu  besitraukiantiems okupantams. Vieną šovinį jiems išdavė, kad nusišautų, jog gyvi nepatektų į   vokiečių nelaisvę.

Vien todėl, kad sovietinė istoriografija Birželio sukilimo dalyvius kaltino, jog šaudė besitraukiantiems sovietiniams okupantams į nugaras,  sugrįžę 1944 metais, suiminėjo  ir teisė sukilėlius. Taip nutiko ir  sukilimo dalyviui, Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus  senienų  prižiūrėtojui  Pranui  Baleniūnui,  kuris kartu  su grupe drąsių muziejininkų  nuo 1941 m. iki 1944 m. slėpė iš geto pabėgusius žydus.  Tarp išgelbėtų žydų buvo ir raudonieji partizanai. 1944 m. rugpiūčio 1 d. į P. Baleniūno namus atvyko kontržvalgybos skyriaus (“Smerč”) pareigūnai, kuriuos  atsivedė raudonoji partizanė Maša/Merė Endlinienė, slėptojo Izidoriaus (Josifo)  Indichšteno  žmonos sesuo. Sukilėlį suėmė ir nuteisė 15 metų. Jis mirė tremtyje  1965 m.  sausio 15-sios  naktį. Palaidotas  senosios Vorkutos kapinėse, kapas iki mūsų dienų neišlikęs.  Apie tai  parašė Violeta Rutkauskienė, Čikaga (JAV), www.voruta.lt  straipsnyje „Nutylėta holokausto istorija – raudonojo melo ideologų ir sovietų partizanų niekšybės fone“.

Okupantams Birželio sukilimo dalyviai buvo nusikaltėliai, o apie žydų gelbėjimą  buvo reikalaujama  tylėti.

Pagal Kremlių,  istorinės  tiesos  monopolis apie holokaustą priklauso tik  Rusijai ir žydams, kurie besąlygiškai pritaria sovietų istoriografijai.  Lietuviai, atseit,  pradėjo žudyti žydus net nespėjus naciams paskelbti apie Lietuvos užėmimą. Todėl  Lev Šklovskij paruoštame Holokausto atlase parašyta, jog 1941-06-24 Gargžduose  žydus ir komunistus šaudė  lietuvių baltaraiščiai  ir policininkai. Aleksandras Vitkus,  Chaimas Bargmanas  straipsnyje  „1941 m. žydų žudynių Gargžduose paslaptis  dar galutinai neatskleista“ mini žudynių vykdytojais  Klaipėdos pasienio policininkus. Tilžės gestapininkus ir  jungtinį operatyvinį  būrį, kurį sudarė vermachto kareiviai.

Ponas Lev Šklovskij  ( lschkl@gmail.com) neturi   moralinės teisės klastoti  istoriją.

Todėl renkamės paminėti Birželio sukilimo 80- metį prie paminklo skirto birželio 24 d. Holokausto aukoms  Gargžduose.  Pasirašome kolektyvinį laišką su prašymu  išbraukti  tai, kas neatitinka tiesos.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

KOALICIJA „ŠEIMA IR VAIKAI“ kviečia klaipėdiečius į piketą 2021 m. gegužės mėn. 6 dieną 12 val., kuris vyks prie Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro ( Debreceno 48)

2016-05-07 Spaudos  atgavimo  dienos minėjimas SOS vaikų sodyboje. Mergaitės šalia V. Kairienės  - Virginijaus dukros

2016-05-07 Spaudos atgavimo dienos minėjimas SOS vaikų sodyboje. Mergaitės šalia V. Kairienės – Virginijaus dukros

 Našlį Virginijų su dviem dukromis galima buvo dažnai sutikti pagrindinėje Herkaus Manto gatvėje.  Beveik kiekvieną savaitgalį   ateidavo į  SOS vaikų sodybą, kurioje mažosios bendraudavo su   vadove Virginija Kairiene.  Ji, kaip mama, jas pasitikdavo, apkabindavo, sodindavo prie stalo,  mergaitės dalindavosi savo paslaptimis.

Irena Jarulienė šiuo metu gyventi Melnragėje,  jį, Virginijų, pažįsta nuo 1971 metų. Tais laikais  abudu gyveno taip vadinamame Rybporte ( Žvejybos uosto rajonas). Irena yra  pasipiktinusi  Vaiko apsaugos specialistų elgesiu.  Atimti vaikus iš   gerai  prižiūrinčio tėvo yra nusikaltimas. Irenos  nuomone,  Klaipėdos vaikų teisės užsiima ne vaikų  gynimu, bet vaikų žalojimu.  Ji  pati užaugusi vaikų namuose ir tokio tėvo, taip prižiūrinčio ir mylinčio savo vaikus, – nėra sutikusi. Ji  nustebusi, kaip galima buvo  iš Simo, o jį taip vadino, kai dar buvo jaunas ir neturėjo vaikų,  paimti jo gražuoles mergaites.

Virginijų, kuris visą savo gyvenimą praleido Klaipėdoje, pažįsta nemažas būrys  žmonių. Nėra jis „pukuotas“  ir tylenis. Vaikų teises, kitaip, kaip  „gauja“,  jis nevadina. Kaip pats sako, kai 10 metų pradirbi jūroje kapitonu, tai  esi išdirbęs savo kalbos stilių.  Jo   nekompromisinis charakteris, kai bendrauja su vaikų teisės specialistėmis, su prokurorėmis, su pedagogėmis ar kitais valstybinės įstaigos darbuotojais, negali tapti priežastimi atimti mergaites.

Virginijus visą laiką buvo socialus, t.y. intensyviai bendraujantis  pilietis, nesigėdijantis  prašyti pagalbos, kai jos jam reikėdavo. V. Kairienė  pakeisdavo vaikams mamą. Rita Staršelskienė, turinti psichologės  išsilavinimą, teikdavo patarimus psichologiniais klausimais, kaip su vaikais bendrauti.

Paskutinis Virginijaus apsilankymas teisme buvo 2021 m. pradžioje. Jis į Klaipėdos apylinkės teismą   atvyko kartu su  jaunesniąja dukra, kad Vaikų teisių specialistė galėtų pabendrauti  su vaiku, o po to mergaitė teisme turėjo liudyti.  Pirmoje dalyje,  specialistės bendravimą su vaiku per ekraną  stebėjo prokurorė, teismo darbuotoja bei tėvas. Vaiko klausinėjo, ką ji mėgsta valgyti ir t.t.  Mergaitė atsakinėjo ką valgo, koks jos mėgstamas maistas.   Nežinau, kaip tą specialistės pokalbį  vertino prokurorė?   Mergaitės advokato nebuvo, nes jis vėlavo.  Suprantama, nesvarbi byla, gal jau ir sprendimas yra  nulemtas, todėl tik dėl formalumo buvo iškviestas advokatas. Šiems  specialistams ir pareigūnams –  eilinė byla, kur tėvas galimai jau  tapo   susidorojimo objektu. Kaip tėvui klausytis savo vaiko pasakojimo, ar jis jos nemarina  badu? Vaikų teisės specialistai sakys, kad   neišsigalvokite, nes  taip neklausinėjo. Klausinėjo- netiesiogiai.  Todėl tėvas, kuris stebėjo,  kaip  su dukra dirba  psichologė, teismo salėje nepagarbiai atsiliepė  apie „ vieną gaują“, t.y. Vaikų teises,  prokuratūrą. Tos apklausos metu tėvas ne kartą klausė, kodėl vyresnioji, sveika mergaitė, šiuo metu  guli ligoninėje. Virginijus taip pat ne kartą sakė, kad  versdami ją meluoti,  verčiate jos širdelę  pergyventi ir ji neatlaikė.

Matyt, ta apklausa, tie tėvo priekaištai, mergaitės atsisakymas liudyti prieš tėvą – Vaikų teises paskatino 2021-05-03 vaiką pagrobti  iš Vaivorykštės tako gimnazijos, nors yra dviejų Klaipėdos teismų: Apylinkės teismo 2020-11-30 ir Apygardos teismo 2021-01-14 sprendimai vaikus palikti  tėvui. Tuos teismo procesus inicijavo Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius ir  juos pralaimėjo. Vaikų teisės siekia suformuoti nuostatą, kad  tėvas fiziškai ir psichologiškai smurtauja  prieš savo dukrą. Įrodymų pritrūko per pirmuosius teismus, tai dabar  įrodymus  rinks, pagrobę ir uždraudę bet kokį bendravimą su tėvu.  Iš dukros, kai ją išsivežė į Klaipėdos gerovės centrą,  atėmė telefoną. Tėvui bendrauti yra neleidžiama, aiškinama, kad vaikas nenori. Pačiam vaikui pasakyti, jog nenori tėvo, yra uždrausta.  Vaikui neleidžiama lankyti mokyklos, nors iki gegužės mėn. 3d. tėvas kiekvieną dieną atvesdavo ir po pamokų pasiimdavo savo dukrą. Kodėl?

Koalicija„ Šeima ir vaikai“ organizuoja piketą prie Šeimos ir vaiko gerovės centro,  jog padėtų tėvui susitikti su dukra.

Koalicijos „Šeima ir vaikai“:

1. Agentūros VISOS  LIETUVOS  VAIKAI Klaipėdos  fondo    vadove  Virginija   Kairiene

2. Klaipėdos Krizių įveikimo centro  vadovė Rita Staršelskienė

3. Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos pirmininkė Virginija Jurgilevičienė

2015-12-16 Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija. Antras iš dešinės -  Virginijus  Simanauskas

2015-12-16 Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija. Antras iš dešinės – Virginijus Simanauskas

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kodėl Rusijos spec. tarnybos siekia destabilizuoti Čekijos visuomenę?

Šiomis dienomis vienas garsiausių įvykių – čekai išvarė 18  Prahoje dirbusių Rusijos diplomatų. Šiai akcijai  pritarė kairiojo sparno prezidentas Milošas Zemanas, palaikantis glaudžius ryšius su Maskva ir Pekinu.

Čekų spec. tarnybos ir vyriausybės kaltinimai yra  siejami su  2014 metų sprogimais ginklų sandėliuose. Oficiali versija, kad šioje teroristinėje operacijoje dalyvavo Rusijos šnipai  ir, galbūt, bulgarų ginklų prekeivis.

Viešoje erdvėje yra formuojama nuomonė, kad Višegrado  sutarties valstybės, kurioms  priklauso ir Čekija, yra sudarytos iš   nacionalistinių vyriausybių, kurios pasižymi radikalia ir populistine politika.

Pačios Višegrado sąjungos narės apie savo misiją Europos sąjungoje kalba taip, jog „uoliai stengėsi įrodyti, kad Vidurio ir Rytų Europa yra ne problemų kėlėja, o sektinas pavyzdys“   straipsnis „ Višegrado ketvertas: „Galime būti pavyzdys visai ES“ . el. laikraštis  „15 min.“

Kokia šiuo metu Europos sąjunga, kokia  jos  svarbiausia problema?  Apie tai informuoja žinomas britų istorikas Nellas Fergusonas, kuris teigia, kad žiniasklaidą ir universitetus yra perėmę  agresyvieji  kairieji, kurie įsigalėjo, kai sugriuvo Sovietų sąjunga. Kitaip sakant, marksiszmo leninizmo filosofija įgyvendinama Europos Sąjungoje pasitelkiant šias pagrindines socialinės grupes:  seksualines mažumas, tamsiaodžius, moteris. Rusija suinteresuota, kad Europos sąjungos  politikoje įgytų galias kaip tik šios grupės. Praktiškai jiems tai pavyko, išskyrus Višegrado sąjungos  valstybes, kurios turi stiprų gyventojų palaikymą ir teigia, kad jų  siūlymai  yra  konstruktyvūs ir  stiprina Europos sąjungą.

Višegrado grupės šalys palaiko gerus santykius su Putinu,  prekiauja su Rusija, vykdo  bendrus projektus. Nepaisant to, jos sulaukė didelio  Kremliaus slaptųjų spec. tarnybų dėmesio.  Kodėl, tariamam savo  politiniam draugui,  Rusija pakiša  „kiaulę“?

Kastytis Braziulis paviešino 1968 m. iš sovietinės Čekoslovakijos pabėgusio  žvalgybos karininko, slaptų dezinformacinių kampanijų vykdymo specialisto Ladislavo Bittmano, perduotas slaptas instrukcijas: KGB veiklos metodus, tikslus bei uždavinius dezinformacijos srityje, kurie nukreipti  prieš JAV.

Šiandien Rusijos slaptosios tarnybos  vadovaujasi panašiomis instrukcijomis, tačiau akivaizdžiai demonstruoja ir kitą veiklos pusę,  pasitelkdamos  leftistus  perima šalies   valdymą, o tada  padedant paklusniems ir priklausomiems politikams, siurbia  iš valstybės finansus. Paskutinis toks atvejas,  tai 2,3 milijardų eurų iš Europos Sąjungos  Covid suvaldymui  ir neigiamiems   padariniams likviduoti. Norisi Finansų ministrės  G. Skaistės, paklausti, ar finansuodami vėjo jėgaines jūroje – finansuosite labiausiai nukentėjusį sektorių?  Konservatorių  paruošto plano tikslas, atitinka Kremliaus reikalavimą,  kuo daugiau pinigų išvežti iš Lietuvos, o ne palikti Lietuvos gyventojams.

Vėliau,  visai nusilpusios šalies,  laukia tik vienas kelias  – Rusijos okupacija.

Šiam  Rusijos planui įgyvendinti, kaip tik trukdo Višegrado valstybės, todėl iš  Kremliaus atsiųsti spec. agentai  Čekijoje ne tik padegė ginklų  sandėlius, bet jie, manau,  ruošia  leftistus, kurie turėtų išeiti į gatves ir reikalauti, kad Čekija – nepažeidinėtų Europos Sąjungos teisę  priimti pabėgėlius,   Lenkija – reikalautų  panaikinti abortų draudimą, Vengrija -  atsistatydinti  premjerui   Viktorui  Orbanui  dėl  represijų prieš „nepriklausomą spaudą ir nevyriausybines organizacijas“.

Rusija, apsimetusi draugu,   intensyviausiai dirba savo griaunamąjį darbą  Višegrado valstybėse.

Manau, kad Rusija Lietuvai skiria mažiau dėmesio, nes  dar 1968 m. KGB slaptosios instrukcijos reikalavimas „Sukurti įtakos agentų tinklą visuose valstybės valdymo lygmenyse, siekiant įtakoti sprendimų priėmimo procesus;“ yra įgyvendintas.  Manau, kad  konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai,  atleidę Lietuvos gyventojų genocido ir represijų tyrimo centro direktorių Adą Jakubauską, įrodė savo tarnystę Kremliui.

Manau, kad tarnystę Kremliui įrodė ir  Andrius Tapinas  organizavęs “ Gyvą  Baltijos kelio grandinę“, tikslu palaikyti  baltarusius kovojančius  už laisvę.  Kai buvo kviečiami klaipėdiečiai  prisijungti Klaipėdoje, tai buvo  pasakyta, kad  Maskvos  negražiuose žaidimuose  nedalyvaujame.  Nepriklausomai Lietuvai jau 30 metų, tai  per tą  laikotarpį JAV, Europa ne kartą bandė padėti  Baltarusijos žmonėms organizuoti revoliuciją, nuversti nekenčiamą autoritarinį vadovą  Aleksandrą Lukašenką.  Puikiai prisimename, kuo tai baigdavosi. 2006 m. pro langą išlėkė ir žuvo diplomatas Vytautas Pociūnas.  Tada pasklido informacija, kad tai susiję su pinigais, kuriuos vakarų  pasaulis skyrė  A. Lukašenkos nuvertimui ir, kad  Lietuvos diplomato buvo paprašyta patikrinti, kaip jie buvo išleisti.  2011 m. kilo kitas skandalas, kai Teisingumo ministras Remigijus Šimašius  perdavė A. Lukašenkos režimui Baltarusijos opozicijos veikėjų sąskaitas Lietuvos bankuose.  Tai keli  į viešumą  iškilę faktai, bet  kiek  dar yra, kurių visuomenė nežino? Todėl  darytina vienintelė išvada, – A. Lukašenkos režimas intensyviai  prižiūrėjo vakarus. 2020 m. negalėjo kilti  tokie nepasitenkinimo protestai, jei   nebūtų įsijungusi Rusija, kuri turi savo tikslų, priartinti  kariuomenę arčiau Europos sienų.  Kas A. Tapiną ir kai kuriuos  politikus vertė užsimerkti ir nematyti tikrojo neramumų  užsakovo?  Aišku, kad Kremlius. Šiandien  Baltarusijoje ir matome tą Rusijos organizuotą  „demokratijos“spektaklį.

Atsiimkime savo valstybę, vykime lauk įtakos agentus, kurie Lietuvoje vykdo Kremliaus politiką.  Nebijokime  žmonėms aiškinti, kokius Kremlius paruošė, o Lietuvos valdžia priėmė  sprendimus.

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Piliečių, kurie 2021 m. balandžio mėn. 21 d. organizavo piketus, kreipimosi į Seimo narius

2021-04-21 kauniečių piketas "Ne" Arūnui Bubniui

20212-04-21 kauniečių piketas „Ne“ Arūnui Bubniui

2021 m. balandžio mėn. 21 d., ketvirtadienį,  Seime bus sprendžiama, ar  taps Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC)  generaliniu direktoriumi Arūnas Bubnys.

Kodėl nėra iki šios dienos studijos apie žydams  išduotas gyvybės  vizas? Šį darbą neturėjo atlikti ir visuomenei pateikti LGGRTC skyrius, kuriam vadovavo A. Bubnys?

Visi puikiai suprantame, kodėl vizų tema yra   nutylima.  Jos nenori  Rusija, kuri  yra Sovietų sąjungos istorijos perėmėja.  Stalinistinis režimas  šį žydų išsigelbėjimo kelią   uždarė 1940m. birželio  mėn. 15 dieną.  Vienintelis japonų diplomatas  Čijunė Sugihara  masiškai dalindamas vizas ir  dėl to išgelbėjo  gyvybes tūkstančiams žydų.

Sovietai užgrobę Lietuvos valstybę, uždarė ambasadas, panaikino  galimybę gauti vizas ir  išvykti iš Lietuvos.  Uždėjo mirties gaubtą. Tik  cinikai, o sovietų sąjunga  visada tuo pasižymėjo,  gali aiškinti, kad žydams paliko  kelią  į  rytus.

Sovietų sąjungos balintojai  neišvalys   sovietų totalitarinės sistemos mundurą, kuris  yra aptaškytas žydų krauju.   Lietuviai ir žydai  geležinkelio stotyse  ant peronų stovėjo ir stebėjo, kaip  gyvuliniai  traukiniai  prigrūsti lietuvių, žydų  ir kitų tautybių žmonių išvyksta į rytus.   Sovietai padarė  kaltais tūkstančius   nekaltų  ir išvežė į nežinią.  Ar tokį kelią į rytus galima  vadinti gyvybės keliu?

Kai 1941 m. birželio mėn.  naciai   užpuolė  sovietų okupuotą Lietuvą, tai  į Rusiją pasitraukė  labai nedidelis procentas žydų.  Didžioji dalis pasitraukusių   buvo tie, kurie  vykdė stalinistinio režimo   numatytas represijas.   Ar tie žydai, kurie padėjo  stalinistiniam režimui  1940-06-15 uždėti „mirties gaubtą“ bei  atėmė  galimybę savo tėvynainiams gauti laisvės vizą   bei organizavo jų vežimą į tremtį,  turi moralinę teisę  ginti  Pabaltijo valstybėse nužudytų žydų  atmintį?   Aišku, kad  neturi, tiesa,  jų jau  nėra gyvųjų tarpe. Likę vaikai neatsako už savo tėvų  amoralius veiksmus.

Šiandien atsakyti už  sovietų okupaciją  turi tie, kurie nemato,  o atvirkščiai, gina sovietinę okupaciją, apeina vizų temą bei trėmimus, t.y. nenori sutikti, kad  nacių  ir sovietų totalitarinės sistemos yra sesės dvynės.

Nesustabdę neosovietų siautėjimo,  perrašant Lietuvos ir Sovietų sąjungos istoriją,  kurią  šiandien matome  susietą su  reikalavimu  nepaminėti Birželio sukilimo, sulauksime  naujos totalitarinės sistemos įsigalėjimo.

Jų reikalavimas yra ne tik  neminėti, bet pasmerkti  Birželio sukilimą ir jos  dalyvius, kurie  šaudė į nugaras besitraukiantiems  sovietų okupantams.  O  ko turėjo tikėtis okupantai, įžengę į Lietuvą tik tam, kad žudytų taikius gyventojus?  Iš tikro,   sovietų, atsiprašau, jau dabar rusų politinis spaudimas,  sovietų okupantams suteikti  geradarių vardą, t.y.  neigti  „sovietų genocidą“ ir „sovietų okupaciją“, yra nepriimtinas ir tai  turėtų tirti Lietuvos saugumas.   Šią neosovietinę koncepciją  palaiko Faina Kukliansky, o JAV – Grant Gochin .

Tarptautinio tyrimų centro „Dossier“ duomenimis,  „sovietų genocido“ ir „sovietų okupacijos“ neigimą   prižiūri specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas Vladimiras Černovas.

Piliečiai pasipiktinę, kad  galimai pagal  Kremliaus nurodymą aktyviai dirba ne tik  Žydų bendrija, kuriai vadovauja F. Kukliansky,  bet ir Arūnas  Bubnys, kuris  kandidatuoja į LGGRTC generalinio direktoriaus postą.

Lietuvos žydų žurnalistas  ir litvakų istorijos tyrinėtojas  Vitalijus  Karakorskis ,  prieš metus  rado  duomenų, rodančių, kad Kazys Škirpa, būdamas ambasadoriumi Vokietijoje, galimai taip pat  gelbėjo žydus, išduodamas gyvybės vizas,  kaip ir japonų diplomatas  Č. Sugihara.

Rusija šį faktą reikalaus paneigti, kitaip sakant, klastoti istoriją.

Seimo prašome  peržiūrėti biudžetą ir skirti  lėšas, kad būtų neutralizuota  Kremliaus propaganda,  kuri  nėra Izraelio ar žydų naratyvas.  Prašome  finansuoti   V. Karakorskio  dokumentinių filmų ciklą apie gyvybes vizas. Žydų žurnalistas rašo, kad nuo „1939 m. Lietuva išdavė pabėgėlių vizas tūkstančiams Lenkijos žydų, o prieš tai priėmė tūkstančius iš Vokietijos „paleistų“ žydų. Kiek iš viso to žino pasaulis ir kodėl Lietuva apie tai nekalba?“

Šia tema rašyti yra  uždraudęs  Kremlius, nes būtų  atskleistas tikrasis   sovietinių okupantų veidas.  Kiek gali, buvęs okupantas,    klastoti istoriją? Manome, kad  atėjo metas    patiems  skleisti  savą istorijos naratyvą pasaulio visuomenei.

Klaipėdiečiai, kauniečiai   2021 m. balandžio  mėn. 21 d. organizavo piketus su  reikalavimu  „Piliečiai prieš intrigantą ir globalistų įrankį A. Bubnį!“.

Žiniasklaida   neinformuoja visuomenės,  kad agresyvioji, Maskvai tarnaujanti žydų saujelė,  pasitelkusi nelojalius Lietuvos istorikus,  klastoja  Holokausto istoriją, t.y.  siekia balinti sovietinę okupaciją ir sovietinį holokaustą.  Todėl susirinkome pareikšti, kad „Protestuojame prieš LRT melą ir infoblokadą!“.

Susirinkome, piketavome,  kad  pasakytume,  jog  demokratija  yra  vienintelis  ginklas  įveikiant  nacistinę  ir  sovietinę diktatūras.  Sunaikinus demokratiją,  belieka laukti totalitarinės sistemos.  Reikalaujame demokratinių politinių reformų,  kurios neleistų įsigalėti nacistinei ar sovietinei diktatūrai.

Kviečiame  Seimo narius  stabdyti slenkančią iš rytų  melo ir  klastojimo  politiką, galimą diktatūros įsigalėjimą  ir atmesti A. Bubnio kandidatūrą.

https://www.facebook.com/100001996155164/videos/3997702930306206

2021-04-21 piketuoja klaipėdiečiai. "Ne" Arūnui Bubniui.

2021-04-21 piketuoja klaipėdiečiai. „Ne“ Arūnui Bubniui.

Piketo organizatoriai: Virginija  Jurgilevičienė, Algirdas Karčiauskas

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Prašymas neskirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi Arūno Bubnio, kaip pažeidusio piliečių teisę į objektyvų istorijos įvykių vertinimą

Rytoj (trečiadienį) 9.30 val.  kviečiame į piketus, kurie vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Mažeikiuose.

Valstybė, kaip  ir namas,  kuriame svarbiausia ląstelė yra šeima. Tauta turi gyventi saugiame ir tvirtame būste.  Deja, tą tvirtą ir saugų „namą“ XIX a.  sunaikinti pasišovė K. Marksas, kaip atgyvenusią instituciją.  Vėliau to darbo ėmėsi Leninas, kurio pagrindinis šūkis – ginti  darbininkų ir valstiečių klasę, moteris, kaip  nuskriaustas socialines grupes.

XXI a.  leftistai nutarė  atgaivinti, sugrąžinti žlugusias teorijas, tik šiek tiek pakeitę pavadinimus, bet esmė – ginti nuskriaustas socialines grupes: seksualines mažumas, juodaodžius, moteris.

XIX a. K. Markso ir F. Engelso filosofiniai traktatai  nebuvo įgyvendinti  ir  XX a.  Leninui  taip pat nepasisekė  sukurti naujos visuomenės, nors   jis  ir jo pasekėjai  nepritariančius  net žudydavo.  Klaidingam  tikslui  pasiekti sovietų sąjunga  paaukojo milijonus savo  žmonių gyvybių. Šių istorinių asmenybių siekis sunaikinti  šeimą, sukurti komunizmą, kaip  naują socialinę sistemą, – gėdingai žlugo.

Lietuvoje XXI a. leftistų  norus, – sukurti modernią visuomenę, įgyvendina liberalai, konservatoriai ir jaunieji socialdemokratai.  Deja, tikslas – utopinis, neįgyvendinamas.  Kada ši politinė jėga supras, kad piliečiai, juos vadindami neomarksistais, neklysta?  Todėl tik  laiko klausimas, kada ta idėja fix  žlugs ir kiek bus padaryta žalos?

Negalima likti abejingiems, kai siekiama sunaikinti šeimą, valstybę.  Totalitarinės sistemos elementų  įgyvendinimas -  tragedija pasaulio visuomenei.

Šalies istorija  -  kiekvienos valstybės  tvirti  pamatai. Sunaikink, išmesk „netinkamus“ įvykius iš istorijos ir valstybė lieka be pamatų.  Šiandien tokią niekingą valstybės naikinimo   užduotį atlieka tie, kurie atleido iš  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau Genocido centras)  generalinį direktorių Adą Jakubauską ir ruošiasi  paskelbti direktoriumi  Arūną Bubnį.

Mes, piliečiai,  ne pirmą straipsnį rašome apie   A. Bubnį, kuris yra vadinamas Holokausto istorijos specialistu, kuris  jau daug metų dirba  Genocido centre ,  kuris aiškina, kad Lietuvoje Holokaustas prasidėjo 1941-06-22.  Tačiau  kažkodėl jis nepaaiškina, kodėl „nesant“ Holokaustui japonų diplomatui Čijunei Sugiharai 1985 m. buvo  suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas?  Kaip čia nutiko, kad japonas gelbėjo žydus, gavo garbingą gelbėtojo vardą,  nors Lietuvoje Holokausto atseit  nebuvo?

Manome, kad   Genocido centro darbuotojas A. Bubnys  privalėjo   Holokausto apibrėžimą išplėsti, nes sistemingo, masinio žudymo metu buvo žmonių, kurie gelbėjo žydus. Holokaustą nuo žydų gelbėtojų atskirti negalima.  Jau po karo, išgelbėtų žydų palikuonys su  japono Č. Sugiharos  išduota viza, surado  gelbėtoją ir jį paskelbė didvyriu.  Holokausto apibrėžime yra pateikti vieni teiginiai, o realiame gyvenime  – kiti.   Todėl, kai kalbame apie Holokaustą, būtina kalbėti ir apie valstybių priimamus sprendimus, kai Europą apėmė karas ir   gyventi tapo nesaugu.

Istorikas A. Bubnys,  Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti  ( toliau Tarptautinė Komisija), vadovaujama  Emanuelio  Zingerio lieka prie sovietinės Holokausto periodizacijos ir istorinį faktą, susijusį su japonų diplomatu, palieka  nieko vertą. Aiškinant Holokaustą,  būtina pateikti informaciją, kaip elgėsi Lietuvos vyriausybė iki sovietinės okupacijos ir kokią didžiulę žalą padarė žydams  Sovietų sąjungos okupacija ir ambasadų uždarymas.    Manome, kad  A. Bubnys  ir organizacija, kuriai vadovauja E. Zingeris,  tuos istorinius faktus  ignoruoja, tikslu švarinti Sovietinę okupaciją.   Jie,  vadovaudami  Genocido centrui, mums,  piliečiams,  suvaržo teisę  gauti   tokias istorines  išvadas, kokios jos  turėtų būti.

Manome, kad A. Bubnys ir Tarptautinė komisija   atlieka Kremliaus  užduotį – balina sovietinę okupaciją.   Č. Sugihara gavo gelbėtojo vardą už tai, kad žydams  išdavinėjo  vizas – gyvybės bilietus ir suteikė galimybę palikti sovietų okupuotą Lietuvą bei išvengti    getų ir būsimų žudynių.   Sovietų okupacija, stalinistinis režimas žydams tapo  mirties gaubtu.  Uždarė išvažiavimą  į vakarus ir  atvėrė kitą kelią, -  gyvuliniais traukiniais į Sibirą, į tremtį, į lagerius. Todėl, naciams okupuojant Lietuvą, nedidelė dalis žydų pasitraukė į rytus. Kaip Tarptautinė komisija  reaguoja į reikalavimą  Sovietų totalitarinę sistemą priskirti  dalyvavus žydų naikinime, uždraudžiant jiems išduoti vizas – gyvybės bilietus?  Jie tuoj informuoja pasaulio visuomenę, kad Lietuvoje norima neigti  Holokaustą.

Sovietų sąjungai sugriuvus,   jos tankai paliko Lietuvą, bet liko kitas  sovietų ginklas -  tarybinė istorija, kurią gina Tarptautinė komisija.

Todėl A. Bubnio paskyrimas į Genocido centro direktorius būtų antivalstybinis veiksmas.

Prašome paaiškinti:

1. kodėl  yra pažeidžiamos mūsų, piliečių, teisės į teisingą istoriją,

2.  kodėl  A. Bubnys, nagrinėdamas Holokaustą,   balina sovietų okupaciją, kuri uždraudė  žydams, norėjusiems gauti vizas-gyvybės bilietus,pasitraukti iš karo apimtos Europos ir tokiu būdu  sąmoningai paskyrė   mirties nuosprendžius?

3. kodėl  sovietinės sistemos balintojai, Holokausto organizatorius – sovietinę ir nacistinę  diktatūras, organizavusias    masinį žmonių žudymą,   neįvardina pagrindiniais žydų žudikais?

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 2

Deimantė paprašė pagalbos, o mes, piliečiai, buvome per silpni jai padėti. Kiek tai tęsis?

2021-04-17 Atgimimo aikštė. Klaipėdiečiai su reikalavimu skirtu valdžiai.

2021-04-17 Atgimimo aikštė. Klaipėdiečiai su reikalavimu skirtu valdžiai.

2021 m. balandžio 17 d. klaipėdiečiai į Atgimimo aikštę atėjo su plakatu, kuriame buvo parašyta „Klaipėda reikalauja: Šalin rankas nuo N. Venckienės kovotojos prieš pedofiliją! Ar dar gyva Deimantė?“

Kai  tokie ir panašūs klausimai užduodami jau 107 kartą,  tai  reiškia, kad vis dar  ieškomi atsakymai.  Kodėl  Lietuvoje neigiama pedofilija, kuria užsiiminėjo aukštas pareigas užimantys pareigūnai?  Kodėl tyčiojamasi iš N. Venckienės ir piliečių, kurie negali susitaikyti su akivaizdžiu valdžios melo demonstravimu?   Manome, kad jie siautės  tol, kol  valdžia Lietuvoje  turės sprendimų  galias.

Žymus britų istorikas Naillas Fergusonas  informavo  Europą,  ir tame tarpe Lietuvą,  kaip yra  įgyjamos valdžios galios. Jos įgyjamos, kai  perimami arba, dar kitaip pasakius,  užgrobiami  universitetai ir žiniasklaida.  Pagal N. Fergusoną Rusija protų okupaciją  realiai  pradėjo įgyvendinti po 1991 metų, kai sugriuvo  Sovietų sąjunga. Leftistai, kurių ideologiniai vadai sėdi Kremliuje,   prastumė į aukštus postus  tuos, kurie ėmė įrodinėti, kad visuomenė turi gyventi pagal tikėjimo tezes.

Klaipėdiečiai mano, kad  leftistų   reikalavimai politikoje vadovautis tikėjimu, o  ne diskusijose ieškoti tiesos, yra kritinės pasaulėžiūros  eliminavimas, siekiant įgyvendinti tikėjimo ideologiją.   Lietuvoje leftistai  pasitelkė etiketes ( violetiniai, patvoriniai, karbofoso koloradiniai,  vatnikai ir t.t. ),  kurias galima pavadinti  tikėjimo reikalvimais. Leftistai, neįtinkančioms visuomeninėms grupėms prisegę etiketes, siekia  automatinio  jų  pasmerkimo.

Ar Deimantę,  kaip liudininkę,  nesunaikino, sužinosime tik atėmę iš valdžios galias.  Valdžia tai puikiai žinojo,  todėl 2020 m. į Seimo rinkimus „išleido“   daug   partijų. Leftistinė valdžia laimėjo  Seimo rinkimus.

2021-05-15 vyks šeimų maršas. Kaip norėtųsi, kad  būtų vienas reikalavimas,  -  pedofilų seksualiniams džiaugsmams neleisime sugriauti  vaikystės.

Piliečiai, kurių  sąžinė dar nėra pavirtusi į pinigų maišelį, prisimena, kaip Deimantė atsisakė eiti su biologine motina, kaip  valdžia  nutarė Laimai Stankūnaitei  perduoti dukrą, o vėliau  jas paslėpti nuo žmonių.

Piliečiai  renkasi kiekvieno mėnesio 17 dieną priminti valdžiai, kad laukia iš jos įrodymų, jog  mergaitę nenužudė arba nepavertė daržove.

Ateisime į Atgimimo aikštę  ir gegužės 17 d.  12 val. , nes mes nesame mergaitei pavojus, nes mes ją saugojome, kaip liudininkę  pedofilijos byloje. Visiškas teisingumo degradavimas, kai valdžia nutarė pedofilais įvardinti Deimantės senelius ir jų kaimynę.

2021-05-17 bus lygiai devyni metai, kai ginkluoti policininkai siautėjo Kluonio g. Garliavoje. Susidorojimas, melas negali būti užmirštas, kviečiame  ateiti ir valdžiai priminti, kad ji jau 9 metus tarnauja blogiui, pedofilų klanui.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Lietuvos piliečiai nepasveikins kandidatą į LGGRTC direktoriaus postą, bet gedės, kad tapsime dar labiau supainioti su sovietine praeitimi

Arūnas Bubnys  2021-04-15 Seimo  vakariniame posėdyje  prisistatė  kandidatu   į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau – Genocido centras) generalinio direktoriaus postą.

Pretendentas savo kalboje  kaltino buvusį direktorių  dėl dirbtinio supriešinimo,   nors  pats savo parašu prisidėjo prie organizuoto skandalo. Manome, kad Seimas patvirtinęs Genocido centro direktoriumi  A. Bubnį,  demaskuos save, kad dirba ne Lietuvai, bet vykdo generolo Černovo nurodymus.

JAV vadovybė kaltina Rusiją, kad ji kišosi į rinkimus. Jei Rusija kišosi į JAV, tai tuo labiau į kaimyninės valstybės – Lietuvos rinkimus.  Į kokias politines jėgas investavo autoritarinė  kaimynė? Atsakymas -  į tas, kurios padėtų klastoti Lietuvos istoriją, t.y. paliktų galioti sovietinę istoriografiją. Manome, į tą politinę jėgą, kuri atstatydino Adą Jakubauską ir patvirtins A. Bubnį.

Ko siekia Rusija Lietuvoje? Pirmiausia, kad liktų ta istorija, kurią jie mums rašė, kai buvome okupuoti.  Jų tikslas yra  akcentuoti, kad nuo pirmos dienos, kai naciai įžygiavo į sovietų okupuotą Lietuvą, lietuviai ėmė  žudyti žydus.

Todėl sovietinė Holokausto istoriografija nutyli, o  kai negali tylėti, tai klastoja pirmąjį nacių įvykdytą masinį žydų ir komunistų sušaudymą Lietuvos teritorijoje 1941-06-24  Gargžduose. Atvykę policininkai iš  okupuotos Klaipėdos, demonstravo lietuviams, kaip reikia elgtis su žydais ir komunistais.  1941-06-24 Gargždų pagrome  nedalyvavo Lietuvos policininkai ar baltaraiščiai .    Tačiau rusų kalba pateiktame  Šklovskio Levo (Шкловский Лев) sudarytame Holokausto atlase parašyta, kad lietuviai dalyvavo Gargždų žudynėse.  Pridedame rusišką šaltinį. http://world.lib.ru/s/shklowskij_l/rrrr.shtml?fbclid=IwAR3dzrPGSOSL0UyI5e7L1WRXoferd3X2seYIzpp4qTHrQzI2UTghMoa-08A

Sovietinė istoriografija sąmoningai sudėlioja įvykius taip, kad dėl Holokausto yra kalti  lietuviai, kad jie, atseit,  turi žudikų geną.  Ilgametis darbuotojas A. Bubnys ir jo vadovaujamas  skyrius Genocido centre nepaneigė absurdiškų kaltinimų,  atvirkščiai,  Genocido centro darbuotojas Valdemaras Klumbys reikalauja pripažinti, kad  „tarpukariu antisemitizmas net ir tarp kultūrinio elito narių, taip, tai padėjo įtraukti vietinius gyventojus į žydų žudynes nacių okupacijos laikais,..“.   Pasirodo, kad didžiausi žydų  pagromai per nacių okupacinį laikotarpį  buvo ne tik Lietuvoje, bet taip pat Latvijoje ir  Estijoje.   Kas mus, Pabaltijo  tautas,  privertė elgtis panašiai?  ( Pabaltijo valstybėse nuo 1941 m. iki 1944 m. buvo nužudyta  90 ir daugiau procentų  žydų). Ar kalti  genai? Tikrai, kad „Ne“, nes estų protėviai į Europą atėjo prieš 10 tūkstančių metų, o lietuvių, latvių prieš 5 tūkstančius metų.  Mus, Pabaltijo  tautas ne genai vienijo, bet sovietų okupacija.   Apie Sovietų okupacijos  įnašą į Holokaustą  parašė  istorikas iš JAV Timothy Snyder knygoje „Kruvinos žemės“ Europa tarp Hitlerio ir Stalino“.  Lietuvoje,  taip rašančio ape Holokaustą  istoriko  -  neturime.

Manome, kad prie sovietinės istoriografijos likti reikalauja    Maskva,  pasitelkdama žydų bendruomenę, todėl tai  tarptautinei  žydų bendruomenei, kuri  tarnauja   tokiai pat totalitarinei sistemai, kaip nacistinė, laikas pasakyti , kad švarindami sovietinę okupaciją, iš tikro, šlovinate ir jos  dvynę – nacistinę sistemą.

Manome, jei atkūrus Nepriklausomybę, nebūtume turėję  „vyresniojo brolio“ 30-ties metų kontrolės, tai seniai Lietuvos Holokausto  istorija būtų  tokia kokia ji buvo iš tikrųjų, be sovietinės „pasakos“.

2021 m. balandžio mėn. 1d., balsavimas Seime  dėl Genocido centro direktoriaus  aiškiai  parodė  politines jėgas, kurios tapo Maskvos „šestiorkėmis“. Manome, tai konservatoriai, abi liberalų partijos ir socialdemokratai.  Putinas nėra kvailas, negi jis investuos į Uspaskich partiją arba valstiečius, kuriuos  žiniasklaida stebi, lyg per padidinamą stiklą.   Konservatoriai ir liberalų partijos yra, kaip ir   patriotinės, kaip ir turinčios  piliečių pasitikėjimą, todėl  gali vykdyti Kremliaus nurodymus ir manome,  nebus įtartos Lietuvos interesų išdavyste.  Štai ką aiškiai pasakė balsavimas, vykęs Seime

Seimo narius kviečiame tarnauti gėriui ir taikai, o ne autoritarinei Rusijai.  Kviečiame nepatvirtinti  A.  Bubnio kandidatūros.  Išmokime skaudžią holokausto pamoką ir kurkime visuomenę  be  totalitarinių sistemų balinimo.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kvietė mane diskutuoti, o paskui – atsisakė

Arūnas Marčauskas, kuris yra facebooko viešos grupės „Klaipėda kalbasi su Lietuva apie politiką“ administratorius, balandžio 10 d. patalpino Viačeslavo Titovo nuotrauką. Taip pat parašė tekstą „Ar dar prisimenate šitą veikėją (beje, ultra patriotų Naglis Puteikis ir Virginija Jurgilevičienė (ši vargšė vis dar mūsų grupės narė) draugelį)? Išmestas iš politinių barščių rusofašistas V. Titovas savo fb paskyroje jau nebesicackina ir atvirai varo Putino propagandonizmą. Gaila, bet Policijos virtualus patrulis nė velnio jo atveju neveikia.“

Apie A. Marčausko tekstą sužinojau iš pranešimo. Nutariau sureaguoti ir parašiau keletą komentarų. Po trečio komentaro visi mano ir jo surašyti teiginiai buvo ištrinti, o į mesendžerį atėjo žinutė „Linkiu pasveikti“.

Keistai A. Marčauskas elgiasi, t.y. sukūrė facebooke puslapį, kviečia diskutuoti, bet jei nepatinka oponento išsakytos mintys, tai viską ištrina. Todėl diskusiją teks perkelti į kitą erdvę, į elektroninį laikraštį.

Diskusijos esmė – klaipėdietis politikas V. Titovas. Mano nuomonė apie V. Titovo baudžiamąją bylą – Kremliui prireikė „nuskriaustojo“, o Lietuvos politikai, žiniasklaida, teisėtvarka įvykdė Putino užsakymą. Todėl šiandien Rusija savo filmukuose gali kalbėti apie „nedemokratinę Lietuvą“, kurioje yra teisiama už nuomonę.

 Pagal A. Marčauską, man „stogas pavažiavo“. Atsakiau, kad nenusišneku, nes Lietuva yra įvelta į hibridinį karą ir Rusijai reikia medžiagos apie „fašistinę“ Lietuvą. Atsirado proga kviesti V. Titovą į propagandinius Kremliaus užsakomuosius filmavimus, kuriuose jis teigia, kad buvo nuteistas už nuomonę.

Lietuvos pokario laikotarpis, t.y. XX a. vidurio istorija – gyva, nes dar yra žmonių , kurie matė savo akimis kas vyko, papasakojo savo vaikams ir anūkams. Todėl lieka neatsakytas klausimas, ar V. Titovas apšmeižė partizaną Vanagą, ar išsakė dalies lietuvių nuomonę? Šiandien partizaninis judėjimas neturi vieningo pasakojimo. Todėl, nei V. Titovas, nei jo teisme dalyvavę ekspertai: Arvydas Anušauskas ir Marius Laurinavičius nėra absoliučiai teisūs. Kaip galima nuteisti, jei istoriniai įvykiai dar neturi galutinių ir visiems priimtinų išvadų?

Manau, kad A. Anušauskas ir M. Laurinavičius, kurie liudijo V. Titovo byloje, vykdė neomarksistų užsakymą, nes pagal marksistus yra dvi antagonistinės jėgos. Realiame gyvenime buvo visai kitokia situacija. Todėl laikas keisti tarybinių laikų istoriografiją.

Jau viešoje erdvėje skaitome apie partizanus – persirengėlius. NKVD kurdavo ne tik savo būrius, bet skirdavo savo žmogų, kuris rinkdavo kaimo bernus ir suformuodavo partizaninį būrį. Kokia suma buvo sumokėta partizanų skundikams, etatiniams pranešėjams, kokiais būdais infiltruodavo į tikruosius partizaninius būrius savo žmones, tai klausimai, kurie yra taip pat neatsakyti.

Kas gali paneigti, kad buvo ne tik nurodymas, kiek išvežti iš Lietuvos į tremtį, bet ir kiek procentų kaimiečių sušaudyti vadinamiems, partizanams, kad nereikėtų iš Lietuvos vežti, vargti, o po to kažkur apgyvendinti, prižiūrėti – paprasčiau juos, lietuvius, vietoje sunaikinti. Ar ne toks likimas ištiko Seimo nario Dainiaus Kepenio pagarsintą Lebrikų šeimą, kurios palikuonys viešai yra pareiškę, kad „štai galimiems budeliams broliams Beržiniams stovi paminklas, kurį žmonės karts nuo karto apipila dažais.“

Kas gali paneigti, kad Partizanų karo lauko teismas negaudavo šmeižikiškų laiškų apie kaimiečius iš infiltruotų į partizaninį judėjimą? Kas gali paneigti, kad Karo lauko teismas nepriimdavo sprendimų vadovaujantis melagingais pranešimais?

Kas tokios diskusijos labiausiai nenori? Aišku, kad Maskva, nes bus atskleisti kraupūs NKVD darbai, kurie ugdys patriotizmą, nenorą dar kartą būti okupuotais ir patirti tai ką išgyveno seneliai ir proseneliai.

Manau, kad Maskva yra patenkinta, nes gavo „auką“ – V. Titovą ir liko senas sovietinių laikų naratyvas apie partizaninį judėjimą. Manau todėl, kai buvo sprendžiamas Ado Jakubausko likimas, A. Anušauskas gynė Mingailę Jurkutę, kuri atstovauja sovietinį partizaninį naratyvą, t.y. neatskleidžia NKVD vaidmens partizaniniame judėjime, nenurodo kiek procentų buvo melagingų partizaninių būrių. Kiek tų sovietų įkurtų partizaninių būrių atstovų išsiuntė į lagerius ir ten jie buvo informatoriais?

Neturime atsakymo ir į kitus klausimus, susijusius su NKVD instrukcijomis, kurios buvo skirtos partizaninio judėjimo kompromitavimui.

Kol viešai nebuvo paviešinti britų istoriko Niallo Fergusono teiginiai, kad universitetus ir žiniasklaidą yra užgrobę kairieji, liberalai galėjo save įvardinti garbingais piliečiais. Šiandien, kai yra paviešinta leftistų ideologija, o tai tikėjimo tezės, tai liberalus galima įvardinti , kaip politinę jėgą, kuri dirba ne Lietuvos interesams. Jie politinius konkurentus šalina loginių šmeižto skandalų pagalba, ir jiems tai ne problema, nes jiems žiniasklaida pataikauja. Toks pats leftistų scenarijus buvo vykdomas, organizuojant skandalą prieš A. Jakubauską.

Matydama vienpusiška nuomonę LRT puslapyje nusiunčiau straipsnį pavadinimu „Nesutarimai ar susidorojimai vyksta LGGRTC?“. Gavau atsakymą, kad užsakomųjų straipsnių savo portale netalpina. Kodėl visuomeninė žiniasklaida tyčiojasi iš savo piliečių, atseit, jie savo nuomonės neturi, kažkas užsako ir piliečiai tokie nesupratingi, jog jais gali manipuliuoti, todėl visuomeninė žiniasklaida gelbsti „paklydėlius“ ir neviešina jų nuomones.

Tą patį tekstą išsiunčiau į „Atvirą Klaipėdą“, kuri nerūšiuoja į teisingą ir neteisingą nuomonę, ir jį paskelbė.

Mano kolega Virginijus Partaukas, kai buvo paviešinta, jog Klaipėdos Vydūno gimnazijos rusų kalbos mokytoja Galina Liachova pamokos metu šlovino sovietmetį bei šiuolaikinę Rusiją ir jos lyderį, per miesto tarybos posėdžio pertrauką pasiūlė Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkei Laimai Juknienei suorganizuoti viešą diskusiją, dalyvaujant moksleiviams apie mokytojos išsakytą nuomonę. Manau, kad kiekvienai bendruomenei kalbėti, aiškintis, diskutuoti yra didesnė nauda, negu aklai smerkti. L. Juknienei pasiūlymas atrodė įdomus, tačiau jau praėjo metai, bet Klaipėdos visuomenė tokios diskusijos nesulaukė.

Vokietijoje susivienijo apie 70 istorikų, kurie gins savo kolegas nuo kairiųjų puolimo. Lietuvoje kito kelio nebus, privalome jungtis ir drauge priešintis leftistams, kurių ideologiniai vadai sėdi Kremliuje. Jei stovėsime po medžiu, jei vadovausimės patarle „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, tai kai įsigalės šliaužianti diktatūra, kurią stumia Kremlius per Europos universitetus ir žiniasklaidą, tada jau bus neįmanoma sustabdyti diktatūrinės sistemos.

Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas yra pasipiktinęs kaltinimais dėl šliaužiančios diktatūros įsigalėjimo. Seime, kai pritarė Genocido centro direktoriaus pašalinimui, jis aiškino, kad A. Jakubausko teiginiai, jog Markso šmėkla, kaip bacila mutavo ir raudonomis vėliavėlėmis stebima Lietuvoje, yra nusišnekėjimas. Iš tikro, tai nėra nusišnekėjimas, tai tiesa apie Liberalų sąjūdžio partiją, taip pat ir apie Laisvės partiją, konservatorius ir socialdemokratus, kurie balsavo už A. Jakubausko pašalinimą iš Genocido centro direktoriaus posto. Jei nesustabdysime neomarksistų stumiamos diktatūros, tai ir vėl būsime apkaltinti, jog turime žudikų genus.

Mes, lietuviai, kurie išgyvenome net dvi okupacijas: sovietų ir nacių, sakome „Ne“ totalitarinės sistemos įsigalėjimui, „Ne“ lietuviškiems leftistams.

Man nėra gėda lankytis V. Titovo mitinguose, juose kalbėti, stebėti teismus. Lietuvos visuomenė su viena tiesa gyveno 50 metų, tai tęsti, atgavus Nepriklausomybę, būtų Tėvynės išdavystė.

Kai vyksta diskusijos skaudžiausiais istoriniais klausimais, nėra pavojaus Tėvynei. Tačiau kai visuomeninis transliuotojas atsisako paviešinti kitą nuomonę, kai dominuoja viena tiesa, tuomet kyla pavojus laisvei ir Tėvynės egzistencijai. Tokį pavojų ir matome, kai girdime A. Anušausko, M. Laurinavičiaus teiginius, kad jei abejosime partizanų didvyriškumu, tai padarysime žalą patriotizmui.

Ne tiesa žudo patriotizmą, o nutylėjimai, gražinimai ir melas.

Tėvynė saugi, kai viešoje erdvėje vyksta debatai, kai intelektualinis smalsumas turi vienodas teises diskutuoti per visuomeninę TV su tais, kurių pasaulėžiūra yra grindžiama tikėjimo tezėmis. Šiandien esame nesaugūs, šiandien Kremlius duoda nurodymus, kokią pasaulėžiūrą galima platinti per žiniasklaidą, o kokią reikia ignoruoti arba net užtildyti.

Diskutuoti A. Marčauskas kviečia dėl V. Titovo, bet kaip ir visa leftistinė žiniasklaida, nediskutuoja. Tema skaudi, tačiau pritarti leftistinei tiesai, kuri veda į diktatūrą ir Markso šmėklos atgaivinimą, yra nusikaltimas.

Rusas, kuriam atrodo, kad partizaninis judėjimas, nusinešęs daug civilių gyventojų gyvybių, yra blogis, o partizanų vadai už tai kalti, nėra nusikaltėlis, kurį reikėtų bausti. Būtina diskutuoti, koks vaidmuo civilių gyventojų nužudyme tenka NKVD, totalitarinei sistemai, kuri įsigalėjo sovietams okupavus Lietuvą. Nesvarbu, ar rusas, ar žydas, ar šiandieninis neomarksistas, bet jie visi turi suvokti, kad nebūtų Holokausto, partizaninio judėjimo, – didžiulių masinių žmonių sunaikinimo, jei ne okupacijos ir totalitarinių sistemų viešpatavimas. Štai tikrasis pavojus.

Piliečiai, o taip pat rusakalbis V. Titovas, kai viešai aiškinamės skirtumus, kai diskutuojame, tampa šalies stiprybė, o jei keliame baudžiamas bylas – šalies silpnybė. Ne piliečių bijokime ir juos bauskime, o neleiskime įsigalėti totalitarinei sistemai.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Ką daryti Lietuvos piliečiams, kai jų partiniai vadai nesusitaria?

Seimo dauguma,  nusprendusi pašalinti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras) generalinį direktorių Adą Jakubauską, skatina piliečius, visuomenines organizacijas, partijas, kurios įžvelgė politinį susidorojimą,  vienytis. Apie tai, tuoj po Seimo sprendimo,  SMS žinutėje  parašė  Centro partijos – Tautininkai  pirmininkas Naglis Puteikis: „Bet tai tik papildomas argumentas, kad mirtinai būtina vienytis visoms patriotinėms organizacijoms.“

Per 2020 m. Seimo rinkimus nesugebėjome suburti  vieningos patriotinių organizacijų  koalicijos. Ar pasiseks dabar, ar  vėl  patriotinės partijos kartos  tas pačias klaidas, ar ir vėl lips  „ant to paties  grėblio“?

Vienas grėblio dantis, kuris skaudžiausiai  dūrė, tai partijų, piliečių nesugebėjimas susikalbėti.  Ar susitars, ar dirbs  kartu Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija-Tautininkai, nes šios patriotinės partijos turi didžiausią  rinkėjų pasitikėjimą?

Š.m.  kovo 9d. gavau iš Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo  el.p. kvietimą  prisijungti prie  jo vadovaujamos partijos ir  tapti  nare arba rėmėja. Kvietimas malonus, bet partijos nare negaliu tapti, nes, būdama klaipėdietė, jau ne vieną dešimtmetį  dirbu drauge su kitu politiku Nagliu Puteikiu.  Prisimenu, kai į Klaipėdą atvyko gyventi N. Puteikis ir  tik pabendravus su juo, man kilo asociacija, kad kaip ir smetoniniais laikais neįtinkančius politikus, valdininkus išsiųsdavo toliau nuo sostinės, jog panašiai valdžia elgiasi ir atgavus Nepriklausomybę. Apie lietuvišką Sibirą – Klaipėdą savo prisiminimuose rašė žurnalistas Bronius Aušrotas ( 1909-06-25 – 1993-11-24), kad prof. Augustino Voldemaro politinės linkmės rėmėjai Antano Smetonos vyriausybės buvo ištremti į Klaipėdą. Tokio pat likimo, kaip Algirdas Sliesoraitis, sulaukė ir B. Aušrotas.  Tada N. Puteikio paklausiau, ar ne tokius pat sprendimus priiminėja ir mūsų dienų vyriausybė?  Atsakymas – šypsena ir galvos linktelėjimas. Manau, kad Lietuvos problema, jog valdžia netoleruoja kitokios nuomonės. Valdžios intrigų  ir galių demonstravimas   sugrįžo į šių dienų politiką.

Ar tas smetonininis nuomonių ignoravimas yra šiandien tik valdžios  problema, ar tai būdinga ir patriotinėms partijoms? Įvykiai Centre reikalauja mokytis iš politinės istorijos, t.y.  nedaryti klaidų. Ar išmokome, ar sugebėsime priimti sprendimus drauge: Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija – Tautininkai? Šios partijos  panašiai, bet ne identiškai  vertina Ado Jakubausko  šalinimą  iš  direktoriaus posto.

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas V. Radžvilas rašo, kad  generalinio direktoriaus nuėmimas Centre „primena Lietuvos padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais. ,,Vilnius mūsų, o mes –  rusų” – šis visuomenėje akimirksniu altaiklus posakis liudija, kad Lietuvos žmonės gerai suprato tikrąją padėtį ir jautė artėjančią katastrofą. O valdantysis elitas apsimetinėjo kvaileliais ir vaidino faktiškai jau prarastą valstybę iki pat 1940 m. ultimatumo. Šis gerai pažįstamas scenarijus kartojasi.“

Manau, kad Centro partija- tautininkai  taip pat ir Nacionalinis susivienijimas sutinka, jog   Kremlius aktyviai dalyvavo Centre keičiant generalinį direktorių. Nacionalinio susivienijimo pirmininkas  teigia apie tiesioginį Kremliaus dalyvavimą  “ Vilnius mūsų, o mes rusų“. Manau,  kad  panaši ir Centro partijos- tautininkų nuomonė, jog  Kremlius daro poveikį per Europos Sąjungą, kurioje viešpatauja jų, stalinistinė ideologija, kurios    tikslas  yra   balinti sovietų okupaciją. Lietuvos politinė padėtis skiriasi nuo 1939 metų,  nes šiandien Lietuva  yra Europos sąjungos narė. Sugrąžinti Lietuvą į buvusios Sovietų sąjungos glėbį, o šiuo metu į  Rusijos, galima tik sugriovus Europos sąjungą.  Europos sąjungos kairiųjų  pasaulėžiūra, kuri yra  perimta iš totalitarinės sovietinės sistemos ir   vadinasi  tikėjimo tezėmis,  turi tikslą sunaikinti   Europos sąjungą.  Kremliaus ideologai  verčia  įtikėti  Europos  sąjungos istorikus, politikus, kad  „stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti“ (pagal britų istoriką N. Fergusoną).   Vakarų Europos valstybės matė ir pergyveno tik vieną totalitarinę sistemą – nacistinę, rytų Europos valstybės, o ypač Lietuva , Latvija, Estija, pažino dvi totalitarines sistemas, kurios yra ne tik tapačios, jas ne tik būtina lyginti, bet dar būtina ir akcentuoti, kad  sovietinė yra žymiai agresyvesnė, nors  Niurnbergo procese nebuvo teisiama.

Birželio sukilimo minėjime, ko gero, pirmiausia bus akcentuojami  ne to meto didvyriai, bet sukilimo priežastis – nuversti sovietinę okupaciją. Ką tai reiškia Europos sąjungos istorijos moksle bei politikoje, kurios yra  grindžiamos tikėjimo tezėmis? Tai būtų Kremliaus ideologijos silpnėjimas, o gal net leftistinių galių praradimo pradžia.

Išeinant iš šių teiginių,  galiu drąsiai teigti, jog Centro partija – Tautininkai yra už Europos sąjungą, už ilgalaikę sąjungą, kuri galima tik  nacionalinių valstybių  sąjungoje, bet ne federacinėje Europos  sąjungoje.  Šios ilgalaikės sąjungos, kuri būtų grįsta  nacionalinių valstybių sąjunga, labai nenori Kremlius. Kremliaus vizija – federalinė Europos sąjunga, t.y. susinaikinimo sąjunga. Todėl Kremlius yra suformulavęs kitą tikėjimo tezę, kad  dešinieji tautininkai „gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciais.“ ( N. Fergusonas).

Mano kritikas Virginijus Partaukas,  N. Fergunsono suformuluotą tikėjimo tezę dėl tautininkų pavirtimo į nacius, suprato, kaip turinčia pagrindo. Tikėjimo tezės negali tapti teisingomis tezėmis.  Ši tikėjimo  tezė yra klaidinga, nes veda į naują diktatūrą.  Teisinga tezė tada, jei tautiškumą, nacionalinį išskirtinumą  galima kritikuoti, viešai abejoti jų teiginiais,  tai  tautiškumas nevirs nacizmu.  Nacistais, stalinistais, maocedūnistais  tampama tik tada, kai įvedama diktatūra, kai draudžiama viešai pasisakyti, kai kitaip mąstantiems organizuojami loginiai šmeižto skandalai,  kai sodinami į kalėjimus.  Europoje, o taip pat Lietuvoje   aiškiai matosi  šliaužiančios diktatūros elementai, kurių užsakovas Kremlius, o vykdytojai  leftistai.

Šiuo metu ryškėja tokia politinė situacija, kad Lietuva, pasitraukusi  iš Sovietų sąjungos,  nutraukė tik ekonominius saitus, bet ne  ideologinius.  Europos sąjungoje, po Sovietų sąjungos sugriuvimo,  „socialistai gavo kultūrinę hegemoniją universitetuose ir medijose“ ( N. Fergusonas).

Galime teigti, kad sovietinė pasaulėžiūra istoriniais klausimais  viešpatauja  Europos sąjungoje  ir diskriminuoja visus, kurie neatitinka pageidaujamos pasaulėžiūros.  Kas gali paneigti, kad  Centro darbuotojo  Arūno Bubnio  Holokausto tyrimų  suskirstymas į dvi kryptis: išeivijos lietuvių – Holokausto gražinimo ir  jo paties  bei tarptautinės komisijos – Holokausto kritinę, yra tinkamos Kremliaus pasaulėžiūrai?

Ar informacija, kad  1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentui  atlikus išsamų tyrimą dėl Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio bei Vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio  veiklos ir  neradus nusikaltimo įrodymų  dėl kolaboravimo su naciais ir prisidėjimo prie žydų izoliavimo,  yra gražinimo istorija? Tai jokia gražinimo istorija, tai yra tiesa apie Birželio sukilimo organizatorius, kuri įpareigoja garbingai ir plačiai paminėti  Birželio sukilimo 80 –metį.  Kita  istorinė asmenybė yra Jonas Noreika – Generolas Vėtra,   kurią pagal A. Bubnį ir tarptautinę komisiją pagražiname, teikdami, jog jis dalyvavo  žydų gelbėjime.   Jėzuitu kunigas  Jonas Borevičius apklausoje paliudijo, jog antinacistiniam judėjimui vadovavo J. Noreika.

Nejaugi prie lietuvių išeivijos, istorijos  pagražintojų turėtų būti priskirtas ir JAV žymus istorikas Timothy Snyderis, kuriam  nacizmas ir komunizmas yra tolygūs režimai?  Kitaip sakant  dėl žydų genocido kaltos yra ne tautos, kurios buvo okupuotos nacių ar sovietų, bet  totalitarinė sistema.  Masinio žydų sunaikinimo vidurkis, okupavus naciams  Vakarų Europos valstybes ,  buvo apie 50 procentų. Pabaltijo valstybėse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje apie 95 procentai. Akivaizdūs dėsningumai. Vienokie skaičiai tose šalyse, kur buvo viena okupacija – nacistinė ir visai kiti skaičiai kur buvo  okupuoti kelių diktatūrų: sovietų ir nacių. Išvada, kad masinio žudymo priežastis yra ne kažkokie tautiniai genai, bet totalitarinės sistemos. Visuomenei  didžiausias pavojus yra ne tautinė valstybė, bet  diktatūrinė  valdymo sistema.

Lietuvoje  datuojama Holokausto  periodizacija  nuo 1941-06-22  taip pat yra sovietinis palikimas.   Kodėl Holokausto Lietuvos kritinės krypties istorikai   prisirišo prie sovietų istoriografijos suformuluotos  datos?  Japonijos diplomatas Sugihara Čiunė   1940 m. liepos–rugpjūčio mėn.  organizavo Lietuvoje žydų  gelbėjimą, išdavinėdamas  vizas asmenine iniciatyva.  Apie Č. Sugiharą yra sukurtas filmas „Gyvybės  vizos“,  o   Hilelis Levine  JAV parašė monografiją apie pastangas gelbėjant karo pabėgėlius.   Kodėl Lietuvos vyriausybę, kuri atliko tokį pat darbą, kaip Č. Sugihara,  nepagerbė  jokiu filmu, nėra jokios monografijos?  Kodėl istorija nėra nagrinėjama intelektualinio integralumo plotmėje?

Faina Kukliansky, Emanuelis  Zingeris  taip pat reikalauja likti prie sovietinės istoriografijos. Kai Lietuva siekia atsikratyti  sovietinės istoriografijos, jie teigia, kad  neigiame Holokaustą.

Ar neatrodo keista Nacionalinio susivienijimo vadovams, kad istorikas A. Bubnys, galimai deklaruojantis  Rusijai tinkamą pasaulėžiūrą,  yra įrašomas į Nacionalinio susivienijimo Seimo rinkimų sąrašą?

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs esamą situaciją, kviečia dalyvauti  „skubiai organizuojant platų ir ryžtingą pasipriešinimą.“

Centro partija- Tautininkai, organizuodami  piketus per visą Lietuvą dėl A. Jakubausko , pakvietė dalyvauti  įvairių miestų skyrius. Mes, būdami ne vilniečiais, pastebėjome žiniasklaidos nutylėjimus, informacijos blokavimą, todėl pirmiausia partijai siūlome organizuoti  konferencijų, susitikimų ciklą su įvairių miestų gyventojais. Susitikimai  būtų  skirti paminėti  Birželio sukilimo  80-metį. Turi žinių, turi tiesos galias.

Manau,  jei  susitikimuose, kuriuos organizuos rajonuose Centro partija – Tautininkai dalyvaus Nacionalinis susivienijimas, o centristai su tautininkais ateis į organizuojamas  Nacionalinio susivienijimo ryžtingų pasipriešinimų akcijas, tai  istorinę pamoką   būsime išmokę.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1