Dėl Sukilimo vado J. Budrio perlaidojimo – konstruktyvus pokalbis su meru V. Grubliausku

 2022 m. rugpjūčio mėn. 4d.  Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus atstovai, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas  Šamborskis  bei JAV gyvenantis  Vytautas Jurevičius susitiko su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku.

Susitikimo tikslas -  aptarti,  kodėl   jau apie du metus  įvairiose institucijose yra kalbama apie 1923 metų Sukilimo vado Jono Budrio palaikų iš JAV, iš Čikagos  atvežimą į Klaipėdą, apie  testamento įvykdymą, tačiau realių darbų nematyti.

V. Grubliauskas  susitikimo metu  pasakė, jog  galima buvo įkurti darbinę grupę ir taip perlaidojimo  klausimą sužlugdyti. Supratome, kad meras  geranoriškai nusiteikęs, tačiau reikalingi kompromisai dėl perlaidojimo  vietos.   Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas mano, kad geriausia vieta yra  Skulptūrų parke, šalia 1923 metų Sukilėlių paminklo. Jis savo pageidavimą perdavė raštu.   Deja, tenka konstatuoti, kad  susiduriame ne su  esminėmis, tačiau  įdomiomis  detalėmis.  Čia palaidoti žuvusieji, o jų vadas  mirė savo mirtimi ir turi būti perlaidotas  drauge su  žmona.

Meras  pasakė, jog rugpjūčio 15 d. nebus priimtas sprendimas, tačiau  norėtų gauti ne žodinį, bet rašytinį  Jono Budrio palikuonių  sutikimą  dėl palaikų  pervežimo  į Klaipėdos miestą.  Kaip supratome šiuo metu yra visokių manipuliacijų, kažkas leidžia negražius gandus, kad  nėra J. Budrio artimųjų sutikimo.

Svečias iš JAV pasakė, jog  J. Budrio testamento vykdytojai mano,  kad jei 2023-ieji   yra paskelbti Klaipėdos krašto metais, tai nebūtina  perlaidoti iki 2023 m. sausio 15 d., nes tai pareigai  atlikti tinka visi  metai. Meras pritarė svečio pasiūlymui.

Manome, kad  merijoje įvyko konstruktyvus pokalbis ir tikimės, kad  bus  priimami realūs sprendimai dėl  sukilimo vado Jono Budrio  palaikų perlaidojimo vietos Klaipėdos mieste.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Klaipėdos miestui reikia panteono

Klaipėdos vardas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kai Vytautas Didysis diplomatiniu keliu, o vėliau  ginklu,  siekė sujungti lietuviškas žemes. Jam nepasisekė.

Vytauto darbą dalinai užbaigė lietuviai XX a. pradžioje.  Tai didvyriai, prilygstantys Lietuvos kunigaikščiams.

Pirmiausia, didvyrius mums užaugino Mažosios Lietuvos žemė. Karas, okupacijos išmėtė jų kaulelius po visą pasaulį. Tėvynės didvyriai, Tėvynę mylėję ir jai dirbę  turi grįžti  į  Lietuvą.

Mirusiųjų giminės ar istoriją gerbiantys Lietuvos piliečiai niekaip negali suprasti kodėl  Klaipėda, pagal dydį trečias Lietuvos miestas,   neturi panteono -   vietos, kurioje  ilsėtųsi visų iškilių klaipėdiečių palaikai.

Šiai dienai  Tilžės akto signataras, Šaulių vadas  Jurgis Lėbartas guli Joniškės kapinėse, politinis 1923 metų sukilimo vadas Erdmonas Simonaitis – Lebartų kapinėse, o kitą 1923 sukilimo vadą Joną Budrį siūlo perlaidoti  Skulptūrų parke. Tai nepagarba iškiliems klaipėdiečiams, o antrą,  jų palaikai įgauna  našlaitės benamės  įvaizdį,

Prašome  Klaipėdos miesto  Mero ir Tarybos  nustatyti vieną  vietą, kurioje būtų laidojami ar perlaidojami nusipelnę Klaipėdai piliečiai. Manome, jog svarstymui  reikėtų  siūlyti  keletą  vietų.

  • Mūsų pasiūlymas:
  • Smiltynės kapinaitės.
  • Šalia Lėbarto kapo suformuoti  panteoną.

 

Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos Klaipėdos krašto  skyrius

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kodėl Aiškinamasis raštas skiriasi nuo Tvarkos aprašo ir Savivaldos įstatymo?

Seniūnaičiams yra  pateikti nauji reikalavimai dėl  metinių ataskaitų.  Aiškinamajame rašte parašyta  apie seniūnaičių  ataskaitas, kad „atsiskaičiusiems su gyventojais, bei pateikusiems savo veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams Savivaldybės administracijai.“

Tvarkos apraše parašyta,  jog  „ 4.3.2. pateikus dokumentą, įrodantį apie praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitos ir veiklos krypčių kitiems kalendoriniams metams (toliau – Metinė seniūnaičio veiklos ataskaita) pristatymą seniūnaitijos gyventojams, kaip numatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 6 punkte

Lietuvos Respublikos savivaldos įstatyme 34 straipsnio 1 dalies 6 punkte parašyta „ kalendoriniams metams pasibaigus per 2 mėnesius seniūnaitijos gyventojams pateikia praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams.

Nė  Klaipėdos  miesto tarybos patvirtintame „Tvarkos apraše“, nė LR savivaldos įstatyme  nėra parašyta, kad  reikia pateikti  seniūnaičio  veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams Savivaldybės administracijai.

Aiškinamasis raštas negali būti įstatymiškai aukštesnis už   LR Savivaldos įstatymą  bei Tvarkos aprašą .    Savo ataskaitą pateikiau  „Atviroje  Klaipėdoje“   https://www.atviraklaipeda.lt/2022/03/03/seniunaiciai-ir-ju-veiklos-ataskaitos/

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Sutikime, jog yra niekinamas memelenderių testamentas surašytas J. Zembrickio

 

2022 m. rugpjūčio mėn. 2d.  asociacia „Klaipėdos žalieji“ pakvietė  grupę  klaipėdiečių  į susitikimą su Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriumi Gintaru Neniškiu bei administracijos darbuotojomis. Prašyme dėl susitikimo buvo  pateikti du klausimai.  Pirmasis dėl  Skulptūrų parko rekonstrukcijos, kertamų medžių skaičiaus.   Miestiečiai liko nepatenkinti  “Želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos“ ( toliau – Želdynų komisija) darbu, kuris buvo vykdomas birželio mėnesį.  Po Želdyno konisijos priimto sprendimo   asociacija „Klaipėdos žalieji“  kreipėsi į nepriklausomą dendrologą   dėl papildomos ekspertizės,  ar tikrai reikia kirsti virš 400 medžių.

Šiek tiek  informacijos, pastebėjimų iš Želdynių komisijos darbo.  Stebint grupei klaipėdiečių 2022 m. birželio mėn. 17 d.   Želdynų komisija susirinko į  Skulptūrų parką  įvertinti  šalinamų medžių  būklę. Miestiečiams  buvo suteikta teisė išsakyti savo nuomonę dėl Skulptūrų parko rekonstrukcijos.

Mes, klaipėdiečiai,  kai Želdynų komisija leido kiekvienam pasisakyti,  prašėme   reaguoti į vykstančius pokyčius,  į  klimato kaitą, į atšilimą.  Negalima gyventi  vakarykšte diena, t.y. įgyvendinti jau pasenusį projektą. Medžius reikia išsaugoti. Europos sąjungoje didžiosios valstybės, kaip Prancūzija didžiuojasi, jog miestuose  atgaivina miško parkus. Klaipėda   taip pat gali  didžiuotis, kad miesto centre turi miško parką.

Gėda klausytis, kad  priežastis kirsti  sveikus medžius yra   erdvių atvėrimas, t.y.  geresnių  sąlygų sudarymas likusiems, nenukirstiems  medžiams.  Kita sveikų medžių naikinimo priežastis  yra ta, jog  naikina sovietinį , kurį galima įvardinti kaip Alfonso Žalio,  palikimą.  Šių dienų Klaipėdos miesto valdžia atstovaujama  Administracijos direktoriaus  G. Neniškio,  ištikrųjų, teigia, kad  vadovaujasi priimant  nutarimus ne  miesto istorija, ne memelenderių priimtais sprendimais dėl neveikiančių kapinių, bet atvežtine kaimo kapinių tradicija.

Skulptūrų parke  kapinės buvo veikiančios iki 1959 metų. Po karo čia dar apie  15 metų   laidojo  klaipėdiečius.  Atidarius naujas   kapines už  Joniškio gatvės , senosios,  tapusios    neveikiančiomis,  buvo  paverstos parku. Parką kapinių vietoje įkūrė ne todėl, kad A, Žalys  barbaras, kapinių naikintojas, o  dėl to, kad deklaravo jog žinojo ir pritarė 1818 m. Klaipėdos miesto  garbingų žmonių priimtam sprendimui  – kapines paversti parkais.  Memelio miesto užpildytos  kapines  tapdavo  sodais, skveras  ar gimnastikos aikšte.

Kodėl  XXI amžiuje  nutarė  atgaivinti XIX a. -XX a. miesto kapines, atkurti kapinių takus, kapinių tvorą? Manome, kad vienintelė priežastis, kad tie kurie užsakė  Skulptūrų parko rekonstrukcijos projektą nesidomėjo ir neskaitė Memelio  miesto istorijos.  Tiek išėjusiems klaipėdiečiams, tiek šiandien gyvenantiems  Klaipėdoje savo projektu tėškė  lyg skuduru,  atseit,  mes , valdžia,   į Klaipėdos kapinių kultūrą  įnešime savo pseudotradicijas.

Johanas Zembrickis,   aprašydamas Klaipėdos miesto  XIX amžiaus istoriją, o tiksliau Skulptūrų parke buvusias kapines,  akcentavo,  kad „ iš anksto buvo nuspręsta kapines apsodinti medžiais, dėl kurių kruopščiai prižiūrimos kapinės tapo ramiu, poetišku, ūksmingų gojeliu, kuriame pavasarį suokia lakštingalos, kukuoja gegutės ir kiti giesmininkai.“

Laikas buvusiose  kapinėse išsaugojo ramybę ir poetiškumą, ūksmingą medžių  sankaupą. Visa tai bus sunaikinta, nes bus statoma kavinė, vaikų žaidimo aikštelė,  krepšinio aikštelė, kertami medžiai, nes seni,  negražūs ir trukdo  sukurti erdves.

Kodėl atsisakė paprastojo parko sutvarkymo?  Neatnaujino  senus takus, suoliukų remontą ir nudžiūvusių, negyvybingų medžių kirtimą?  Matyt tik todėl, kad  miesto istorijoje įsirašytų, kaip  siekiantys išsityčioti iš Klaipėdos istorijos, antikultūrininkai.

Birželio mėn. 20 d. įvyko  sekantis  Komisijos apsilankymas Skulptūrų parke.  Mes, kurie stebėjome Komisijos darbą,  girdėjome  pirmininkės R. Javaitienės apsižodžiavimą su dizaineriu Kęstučiu Mickevičiumi.  Nepraėjus nė pusvalandžiui po incidento,  į parką prisistatė     lakuotais batais  konservatorių desantas, kuriems   K. Mickevičius aiškino,  jog  savivaldybės veikėja ignoruoja projektą, jog  Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas  Vaitkus atsivedė tautą, rinkėjus .  Gaila, kad K. Mickevičius nepaminėjo, jog Vaitkaus tauta skaito Johano Zembrickio „Klaipėdos istoriją“, o Klaipėdos kultūrininkams užtenka žinoti, jog A. Žalys blogietis, sunaikinęs XIXa.  – XX a. kapines, kurių fragmentus, o tai takelius, tvorą, kapinių vartus atkurs.  Šis faktas tik dar kartą įrodė atskirtį tarp naujųjų klaipėdiečių, kuriems antikultūrininkai yra autoritetas  ir taip pavadintą Vaitkaus tautą. Klaipėdos Konservatorių partijos skyrius drauge  su K. Mickevičiumi R.  Javaitienę pastatė į vietą, o iš Vaitkaus tautos, kuri įgrįso, nes  skaito J. Zembrickio  istoriją, domisi  Europos naujienomis dėl  klimato pakitimo,    tinkamai pasišaipė, kad iš nukirstų medžių gausis daug gerų lentų.

Birželio 20 d., po pietų  Želdynų komisija  vertino medžių būklę, kuri randasi arčiau provoslavų cerkvės. Tai ką pamatė, juos  šokiravo,  – ant  tiesiamo takelio   gerai išlikusio karsto kampas. Pasirodo, kad neturi jokių brėžinių  palaidotų tarybiniais laikais, todėl takelis ir  yra tiesiams per karstus.

Dėl ko reikėtų  šį  Skulptūrų parko  niokojimą  stabdyti nuo  „garbingų kultūrininkų“?  Dėl  kapaviečių ardymo. Dėl uosių.   Klaipėdos parke jų, kaip mums  aiškino, yra per daug. Paklausus,  kiek parke  yra uosių.  Atsakymas, kad nežino, kiek jų auga.  Europos uosius yra užpuolusi  labai agresyvi liga.  Nėra priemonių su ja kovoti. Kol kas nežinoma, kas ir kaip šią ligą pernešė.  Ligotus   uosius išgelbėti negalima, juos belieka tik iškirsti. Kokia būklė Klaipėdos parke augančių uosių ?  Normali.  Filmuotoje medžiagoje girdime, kaip  Gediminas Pocius siūlo  palikti uosį, bet pašalinti klevus, egles,  kurios paprastai auga drauge, šalia.   Uosis – ekologiškas medis,  auga gana įmirkusiose žemėse. Medžiai, kurie auga šalia sukuria ūksmingą žemės paviršių, laikosi drėgmė.  Ar iškirtus šalia esančius medžius pagerės sąlygos uosiui, nykstančiai medžio rūšiai  ar, atvirkščiai, saulėtos  erdvės neišdžiovins  žemę? Ar uosio  kaimynų: klevų, eglių  nukirtimas  netaps šių medžių mirties  priežastimi? Ar naujų takelių nutiesimas, šaknų pažeidimas – neišnaikins šiuo metu ypač saugotinus  uosius? O uosius, kurie auga šalia Simono Daukanto gatvės, visus iškirs, nes trukdo būsimai tvorai.

Po medžiais  neauga aukšta žolė, vaikščiojome  samanotu kilimu, kurioje negali  veistis erkės.  Todėl toks paklotas yra Dievo dovana. Kodėl jį nutarė sunaikinti ir atverti  erdves, galimai erkėms veistis.

Kodėl   K. Mackevičiaus  prižiūrimas parko rekonstrukcijos projektas , kuris pasenęs, neatitinkantis  šiuolaikinių reikalavimų, nėra stabdomas?   Ar jau toks galingas yra  konservatorių  desantas, kad  bus įgyvendintas pasenęs projektas,  nereaguojantis į  klimato kaitos pokyčius, išsityčiojęs iš tarybinio periodo palaidotų klaipėdiečių,  išniekinęs memelenderių  istorinį  testamentą -  kapines  paversti  parku.

Memelenderiai, kurie gyveno  XIX a., kaip rašo  J. Zembrickis, kai dar buvo kapinės,   gailėjosi kiekvieno medžio, kuris  buvo nukertamas.

Mes, kurie gyvename  XXI amžiuje turime aiškiai deklaruoti, jog tęsiame memelenderių mums paliktą destamentą, kurį  paviešino J. Zembrickis ir taip pat gailime kiekvieno medžio ir tikimės, kad nepriklausomas ekspertas dendrologas, kuris atvyks į Skulptūrų parką rugpjūčio mėn.  padės juos išsaugoti.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kodėl politiniai dvyniai paleckininkai ir konservatoriai su liberalais deklaruoja apsimestinę neapykantą vienas kitam?

Rimantas Greičius, kuriam   85 metai, kurio sūnus  yra nuteistas ir šiuo metu sėdi kalėjime už šnipinėjimą, plačiai dalinasi savo pasaulėžiūra.   Facebooke yra platinamas jo, kaip rašytojo,  pasisakymas.

Išklausiusi  R. Greičiaus kalbą, susidariau kitokią nuomonę,  negu jis bei jo bendraminčiai norėtų.

Dar vaikas būdamas, R. Greičius su tėvais buvo išvežtas į Sibirą. Ten okupantai jam leido baigti mokyklą. Jis dėkingas Sovietų sąjungai už suteiktą mokslą. Manau, jog  sovietai elgėsi panašiai, kaip  turkai XV ar XVI amžiuje.  Jie pagrobtus krikščionių vaikus ruošė janyčarais sultono karinei tarnybai, o sovietai lietuvių vaikus -  komunistinės ideologijos skleidimui.

Krikščionių vaikai atkirsti  nuo šaknų  turėjo tapti  fanatikais  sultono armijoje. Lietuvių vaikai, jei tėvai namuose  susitaikė su mintimi, kad  geriau patylėti, tegul auklėja tarybinė mokykla , irgi išaugo tarybiniais fanatikais.

R. Greičius teigia, kad  rašo tiesą  apie žydų žudynes Jurbarke. Jis pasakoja, kad  1941m. pirmą karo dieną į namus atėjęs vokiečių karininkas  paprašė leisti  atsigerti vandens  ir paskambinti fortepijonu. Jis,  išeidamas pametėjo į viršų trijų metų Rimantą, ir jo  tėvui pasakė, jog Hitleris sumąstė aferą, todėl karą pralaimės.

Įdomu, kaip R. Greičius sužinojo tiesą apie žydų   genocidą  Jurbarke, jei 1941 m.  jis tebuvo trimetis? Manau, kad ta tiesa priklauso   1944 m. spalio  mėn.  sugrįžusiai sovietų slaptajai  tarnybai – NKVD,  kuri remiasi ne faktais, bet sovietine ideologija.

Skaudu, kai mušasi į krūtinę teigdamas, jog pasakoja tiesą,  tačiau  Lietuvoje   nė po II pasaulinio karo, nė atgavus nepriklausomybę Ulmo teismo medžiaga nebuvo naudojama, kaip pirminis šaltinis. Rimantas  Jokimaitis domėjosi    1958  metų Ulmo   byla,   kurioje  buvo teisiami  Tilžės gestapininkai, SD ( saugumo tarnyba), Klaipėdos bei kitų miestų pasienio policininkai ir vienas lietuvis. Jis rašo, kad  naciai buvo labai atsakingi biurokratai, todėl  byloje yra didžiulis kiekis dokumentų, susijusių su išvardintų organizacijų veikla.  Jiems buvo įsakyta Lietuvos teritorijoje,  25 kilometrų pasienio ruože,   fiziškai sunaikinti žydus ir komunistus.  Jie tą  ir padarė  Lietuvos  pasienio miestuose: Gargžduose – birželio 24d., Kretingoje – birželio 26 d., Skuode – birželio 27 d., Palangoje – birželio 30 d, , Tauragėje – liepos 2 d,, Jurbarke – liepos 3 d. ir t.t..   Štai ką R.  Jokimaitis  rašo straipsnyje  „Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų. II dalis“  apie žydų žudynes Jurbarke.  Tilžės gestapininkai, kurie  planavo ir dalyvavo Lietuvos pasienyje sušaudant žydus,  Jurbarke numatė tokią akciją atlikti liepos 3 dieną.   Į miestą  atvyko apie 30–40 vyrų iš Tilžės ir  pasienio policininkų komanda   iš Smalininkų posto vadovaujami Carsteno.  Iš Tilžės atvykusiam gestapininkui  Böhmei buvo įteiktas aukų sąrašas. Tilžiškiui atrodė, kad sąrašas per trumpas, todėl pareikalavo atvesti papildomai  žydų.  Tą darbą paskyrė atlikti  gestapininkams  kartu  su  lietuvių policininkais.  Netrukus buvo atvesta dar apie 60 žmonių.  Prieš pradedant žudynes  Böhme pasiteiravo, ar tikrai visi sąraše esantys lietuviai yra komunistai ir turi būti sušaudyti. Carstenas patvirtino.  Tą dieną buvo sušaudytas ir skulptorius Vincas Grybas.

Pirmą kartą visų tų „akcijų“ istorijoje kilo nesklandumų.  Į Jurbarką atvyko gestapininkams nepavaldūs policininkai iš Tilžės, kurie turėjo dalyvauti  žudynėse,  bet  nepasirodė, nes  jiems  neleido  jų vadas.  Gestapininkas Böhme ir Hersmannas dėl to baisiai susinervino, nes, atvedus papildomai žydų, aukų skaičius viršijo 300.

Keletas pasmerktųjų bandė bėgti. Du nukovė Böhme ir Hersmannas. Kitiems pasisekė pasprukti. Per sumaištį vienam egzekutoriui iš Tilžės SD peršovė koją. Jį pakeisti liepė vairuotojui. Tas vargšas teisme prisipažino turėjęs nušauti 3 žmones.

Ulmo teismo   medžiaga apie 60 metų nebuvo pateikta Lietuvos  visuomenei, nes  neįtiko ar nepatiko   tarybiniams istorikams rašiusiems  apie Holokaustą.

Tarybinės ideologijos esmė yra, kad okupantas nekaltas, kalta tauta,  kurią okupavo.  Šiandien  Putinas tą tarybinę pasaulėžiūrą deklaruoja Ukrainoje. Okupantė Rusija kaltina Ukrainą fašizmu.  Kremlius   iki ausų ginkluotą  armiją  nukreipė  atlikti „šventą“  misiją – denacifikuoti ukrainiečius.

Mes, lietuviai, kurie taip pat buvome išvadinti naciais, o šiandien  minimi kaip žydšaudžių garbintojai  puikiai pažinome   sovietinį melą. Tautiečius, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę,  okupantai išvadino žydšaudžiais ir surado „medžiagą“, kuri rodo   prezidento A. Smetonos sūnėno Juozo Krikštaponio, Birželio sukilimo vado  Kazio Škirpos ir kitų garbingų tautiečių  dalyvavimą Holokauste. Iš tikro, tai nėra įrodymai, tai tik  pritempimas prie reikiamo įvykio, kitaip sakant, tarybinis naratyvas.

Mūsų visų bėda, kad tą sovietinį melą šiandien  per Kremliaus įtakos agentus galimai platina  Izraelyje ir Lietuvoje gyvenantys žydai, kaip antai, Faina Kukliansky ir panašiai kalbantys. Jų pagrindinė misija surasti mumyse, lietuvių tautoje,  antisemitus. Liūdna, tačiau reikia konstatuoti, kad panašiai dirba ir Lietuvoje  legaliai veikiančios   politinės jėgos.

Viena iš jų,    taip vadinama,  politinė srovė –  paleckininkai, kuriai priklauso  rašytojas R. Greičius su sūnumi ir  kita politinė srovė -   konservatoriai su liberalais. Šias politines jėgas sieja panašus  šmeižikiškas vertinimas lietuvių,  buvusių valdžioje, dalyvavusių įvairiose karinėse struktūrose, kai Lietuva buvo   okupuota  nacių.

 Karas Ukrainoje  dar kartą priminė tai, ką išgyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, –  okupantų skleidžiamą  pasakojimą, kad jie  atėjo vieninteliu tikslu, – „padovanoti gėrį“ ir jei užkariautojams paklusime,-  išsaugoti  gyvybę.  Tik  tariami fašistai,  naciai, žydšaudžiai, banderovcai  priešinosi  Stalino „saulei“, o dabar  ginasi nuo Putino  “gerų“ ketinimų.  Sovietinę ideologiją apie gerus okupantus ir blogus žydšaudžių palikuonis  dėstė tarybinėse mokyklose ir universitetuose   – ruošė janyčarus.  Suprantama, kad dalis tautiečių,  kaip R. Greičius, tapo aršiais okupantų gerbėjais ir jais yra  iki šių dienų.  Reikia konstatuoti kitą faktą, kad  Nepriklausomoje  Lietuvoje  jaunimas yra   auklėjamas  vadovaujantis   okupantų  sukurta  teorija apie nacius, fašistus bei  žydšaudžius, t.y ruošiama   R. Greičiui pamaina.  Galimai todėl  Užsienio reikalų  ministras Gabrielius Landsbergis nesigėdijo skleisti nepagrįstus kaltinimus ir reikalauti nukelti J. Krikštaponiui paminklą  Ukmergėje.

Karas Ukrainoje išryškino,  kokios Lietuvai yra iškilusios grėsmės. Estijos premjerė informavo, jog  NATO gynybos planai  neužkirstų kelio Estijos ištrynimui, kitaip sakant,  galingai veikia įtakos agentai ir  NATO bei Putinas kuria Rusijai palankius  planus.  Kiek ilgai 1945 metais okupuota Prūsija bus našlaitė, atskirta nuo didžiosios Rusijos?  Laiko klausimas  dėl  Kaliningrado srities susijungimo  su Rusija,  ir  Estijos, Latvijos ir Lietuvos sugrįžimo į Rusijos glėbį, jeigu Putinui pavyks laimėti karą.

Po Estijos premjerės pareiškimo konstatuojame, kad didžiosios valstybės ir jų įtakos agentai  sprendžia mažų valstybių likimus. Vienintelė  kliūtis yra piliečiai, kurie nenori paklusti okupacinei valdžiai, ką  dabar matome Ukrainoje.

Lietuvoje Sovietų okupacijos metu pasikeitė dvi kartos. Tarybinėse mokymo įstaigose  buvo ruošiami  janyčarai. Juos mokino koneveikti  nacionalizmą, niekinti patriotizmą, neapkęsti  kovotojus už Nepriklausomą Lietuvą,  lietuvius vadinti   skundikais,  žydų turto grobstytojais, naciais, žydšaudžiais ir panašiai.

Nepriklausomoje Lietuvoje  liko  tarybinių janyčarų  ugdymo programos. Tautinė mokykla, kurios imiciatorė  buvo  Meilė Lukšienė, liko popieriuose.  Manau, kad Kremlius pajuto grėsmę, jog  tauta gali aktyviai pasipriešinti  būsimai okupacijai, todėl neleido švietimo pertvarkyti pagal M. Lukšienės programą.   Tiesioginio draudimo Rusija nesiunčia. Todėl buvę okupantai savo  valią vykdo per Europos sąjungą, Briuselį, atseit, patriotizmas, nacionalizmas jiems irgi yra  tapatus fašizmui, nacizmui.

Konservatoriai ir liberalai nenori būti tapatinami su artimomis politinėmis sielomis,  t.y.,  su R. Greičiaus janyčiariška pasaulėžiūra. Jie neigia bendrystę, tačiau  konservatorių  ir liberalų lyderiai pila kaltinimus tautos didvyriams, kaip R. Greičiaus  bendraminčiai. Manau, kad paleckininkai, liberalai, konservatoriai bando įtikinti Lietuvos piliečius, jog jie yra skirtingi, deja, galutiniame rezultate siekia to pačio – Lietuvos okupacijos.  Todėl šios politinės jėgos deklaruoja   apsimestinę  neapykantą viena kitai.

Nacizmas ir fašizmas pagal Rusijos prezidentą yra  balvonai, kuriuos reikia naikinti.  Jis  pasiuntė armiją  „demontuoti“, t.y. žudyti ukrainiečius, išvalyti šalį nuo nacistų, juos  denacifikuoti, tuo metu mūsų liberalai su konservatoriais    taip pat  paskelbė karą balvonams -  tarybinių kareivių paminklams. Liberalų ir konservatorių niekšingumo viršūnė, kai apsimetę  patriotais  nesiruošia  tą  balvoninę baidyklę, – kaltinimą nacizmu    šalinti  iš valstybinės televizijos, švietimo sistemos. Savo parodomąja akcija, paminklų nukėlimu  siekia visuomenei įrodyti, jog yra patriotai ir juos negalima lyginti su  Paleckio  bendraminčiais-janyčarais. Kremliaus sukurtas nacistinis ir fašistinis balvonas, kaip  propagandinio karo produktas lieka grėsme Lietuvai,  nes rusų kariuomenė įžygiavo į Ukrainą žudyti fašistų ir nacių, o ne ginti tarybinių karių paminklų.

Apsimestiniai patriotai -  liberalai su konservatoriais, manau, ir vėl dirba Kremliaus naudai, nes nereikalauja kardinaliai keisti požiūrio dėl šmeižikiškų teiginių, kad  esame žydšaudžių tauta bei dėl kaltinimų  tautiečiams, jog  jie yra  antisemitai.  Naciai, fašistai, žydšaudžių garbintojai yra Putino propagandos kodiniai žodžiai, kuriuos dar galima pavadinti  balvonais.  Jei  karas prasidės Lietuvoje, tai putinistai, pasitelkdami tuos kodinius balvonus,  mus  žudys  kaip  dabar naikina ukrainiečius.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Birželio 24 d. suėjo lygiai keturi mėnesiai kai Ukrainoje vyksta karas

krapai

Dažnai susiskambinu su   drauge iš Kretingalės  ir visada su siaubu prisimename, kad kiekvieną dieną  apie  100 Ukrainos vyrų žūsta ir apie 500 sužeidžiami.    Ukrainoje sunaikinamas žmonių turtas ir atimamos jų gyvybės vien dėl to, kad  nenori  gyventi  rusų pasaulyje.

Praėjusį savaitgalį užvažiavau pas draugę į Kretingalę. Ji  man įdavė 10 Eurų ir krapų bei paprašė, jog  pardavusi,  pinigus nusiųsčiau kovojančiai Ukrainai.

Iš pradžių nesutikau užsiimti prekyba jos užaugintais krapais, bet vėliau pagalvojusi, jog  ji  pasiūlė todėl kad  jai skauda širdį, sutikau.  Draugė kiekvieną vakarą   sukalba maldelę už Ukrainą.

Grįžusi į Klaipėdą dėl krapų  skambinau pažįstamiems, paprašiau kaimynų paremti kovojančią Ukrainą, juos nusiperkant.  Perdaviau krapus ir Klaipėdos visuomeninkui Virginijui Partaukui, kuris pažadėjo asmeniškai pervesti pinigus į  mano nurodytą sąskaitą.  Gavėjas:  Užupio bendruomenė,  LT05 7300 0101 4891 8828, paskirtis  „ Kovojančiam mogilioviečiui“  arba Gavėjas:  Sakalas Gorodeckis,  LT23 7300 0100 7232 9923.  Paskirtis „Kovojančiam mogilioviečiui“

Mes, grupė klaipėdiečių, turime   pažįstamą,  kuris kariauja Ukrainoje, baltarusių batalione  „Kostas Kalinauskas“ , turime ir dar vieną pažįstamą Sakalą Gorodeckį,  kuris  veža  baltarusių kariams humanitarinę pagalbą.

Nepamirškime, jog   ukrainiečių  kova, prie kurios prisideda ir   500 vyrų iš Baltarusijos,    yra   mūsų šalies apsauga nuo putinistų suplanuotos   okupacijos. Paremkime  baltarusių batalioną,  paaukokime į nurodytą sąskaitą.   Paaukotus pinigus, šimtą eurų,  jau pervedžiau.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Konservatoriai, liberalai ir A. Tapinas suka imperialistų užkurtą neapykantos ratą

                             Karas Ukrainoje ir vėl mus  įsuka  į uždarą neapykantos ratą.  Tarybiniais laikais mes augome su paraleline tiesa. Mokykloje buvo kalbama apie  tarybinių karių didvyriškumą, o namie  apie  karių žvėriškumą, nužmogėjimą, kuris ypač atsiskleidė Mažojoje  Lietuvoje, Karaliaučiaus krašte.

                             Karas yra žudymas, kuriame toleruojamas nužmogėjimas, skatinama neapykanta, ugdomi žemiausi  instinktai.  Vytautas Šilas straipsnyje „Kraštas be savo žmonių“  rašo, kad  „Tokį nužmogėjimą skatino Raudonosios armijos politvadovai. Visus juos lenkė III baltarusių fronto propagandininkas, rašytojas, surusėjęs žydas Ilja Erenburgas (vėliau – Stalininės premijos už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas). Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą laikraštyje „Pravda“ išėjo jo rašinys su tiesioginiu nurodymu žudyti visus vokiečius, neskiriant nei lyties, nei amžiaus, šimtatūkstantinio tiražo atsišaukimai su pavadinimais „Užmušk vokietį!“. Jais iš esmės buvo teikiama indulgencija visiems, kurie pasiryžtų nužudyti vietinį gyventoją – senį, moterį ar vaiką: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimusieji. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Prievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

                             Kas skatino surusėjusį  žydą  I.  Erenburgą parašyti tokį tekstą laikraštyje „Pravda“?  Neapykantos ratas.  Šiandien norima grąžinti  neapykantos jausmus.  Todėl  Lietuvoje girdime, kad    nekenčiame buvusio okupanto, negalime matyti jo paminklų, kurie išaukština žuvusius  tarybinius karius ir reikalaujame juos  perkelti į  Grūto parką.

                             Žydų žudymas,  Lietuvoje  vykęs  pirmosiomis karo dienomis,    buvo  labai  detaliai  atskleistas Ulmo  teisminio proceso nuosprendyje.  Ulmo miesto teisme buvo teisiami Tilžės gestapininkai, Memelio pasienio policija, Saugumo tarnyba   bei vienas lietuvis.   Rimantas Jokimaitis savo straipsnyje „ Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų“ rašo,  kad Lietuvoje nė sovietmečiu,  nė atgavus  Nepriklausomybę  nebuvo analizuojama Ulmo proceso medžiaga.

                             Pirmosios  Tilžės gestapininkų  ir jų padėjėjų  žudynės įvyko Gargžduose.  R. Jokimaitis: „Pasmerktuosius išrikiavo ant kelio. Tada vieną žydų grupę, mušdami, rėkaudami, privertė užkasinėti aplinkui gulinčius rusų kareivių kūnus, o kitiems įsakė gilinti ir platinti apkasą, netrukus tapusį jų kapo duobe. Vertingesnius daiktus ir pinigus liepta mesti į cinkuotus kibirus. Visi turėjo nusivilkti ir į krūvą sukrauti paltus, švarkus.

                         Beveik visi pasmerktieji, išskyrus keletą lietuvių, buvo žydai, tarp jų paaugliai, senukai. Žmonės meldėsi. Keletas raudojo. Apytikriai 12 metų berniukas maldavo pasigailėti. Tarp pasmerktųjų buvo ir viena moteris rusė.

                             Prie duobės mušdami lazdomis, šūkaudami varė bėgte grupėmis po 10 žmonių. Juos iš apytikriai 20 m atstumo šaudė klaipėdiškių policininkų komanda. Po salvės Schmidt-Hammeris patikrindavo ir, jei rasdavo gyvų, kartu su Fischer-Schwederiu nušaudavo pistoletu į galvą.“

                              Ne šiaip sau suradau viešoje erdvėje informaciją apie   II pasauliniame kare  kariavusių valstybių vykdomą politiką. Tai ryški neapykantos  ir nužmogėjimo politika.

                             Neapykanta  -  imperialistinio mąstymo  pamatinė savybė.   Patriotizmui nėra  būdinga neapykanta. Gindami savo šalį nuo okupantų, naudojame  bendražmogiškas laisvės ir gėrio vertybes.  Šiandien   konservatoriai ir liberalai su Andriumi Tapinu priešakyje skatina neapykantos kalbą , kurią  naudojo  okupantai.  Nukariautos tautos vengdavo tapti tokių kalbų vergais, todėl savo vaikus auklėjo  pahal paralelinių tiesų taisyklę.    Kai girdime:  balvonai, ruskiai, komunistinės lervos, vata, ktemliniai ir t.t., tai  grįžtame į sovietinius laikus, tik ten girdėdavome: naciai, fašistai, svetimos liaudžiai buržua liekanos,  žydšaudžiai ir t.t.

                             Konservatoriams ir liberalams bei jų   dievukui  A. Tapinui jau laikas  paskelbti paliaubas kaulų karui ir nesukti okupantams būdingą neapykantos ratą.   Mirusieji ir  jiems pastatyti paminklai  nesimbolizuoja militaristinį tarybinį imperializmą, o simbolizuoja mirtį, kuri ateina, jei pasiduodi neapykantai, nužmogėjimui. Manau, kad intelektas neturi pralaimėti  prieš A. Tapino brukamą  tautai brutalią  imperialistinę  patyčių ideologiją.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJA KLAIPĖDOS ATSTOVYBĖ

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJA KLAIPĖDOS ATSTOVYBĖ

el. paštas virginija.jurgileviciene@gmail.com, tel. 860344258, Poilsio g. 37-59, Klaipėda

 LR Seimo kontrolierių įstaigai

ombuds@lrski.lt

 

                                                                      PRAŠYMAS                                2022 m. sausio 10 d

 Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, reikalaujamų dokumentų nepateikimo, suklastotų dokumentų naudojimo ir kt.

 

               Prašome ištirti ir nustatyti ar valstybės tarnautojas, t.y. Kristina Božienė dirbanti patarėja, adresas S.Šimkaus 11, LT-92126 Klaipėda, Tel. Nr. +37046396187, El. p. kristina.boziene@klaipeda.lt , kaip įtariama, galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, dėl ko klaipėdietė  Inga Gorochovenka ( buvusi Žinienė),  Jaunimo 5, Klaipėda. El. p. zinienelabas@yahoo.com , Tel. Nr. 867822035 patyrė didžiulę žalą.  Yra įtarimų, kad Klaipėdos m. sav. tarnautoja/darbuotoja galimai pasinaudodama savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, įvykdė neteisėtas veikas, išdeklaravo iš gyvenamosios vietos, be teismo sprendimo, be jokio  juridinio dokumento . Taip pat toks tarnautojos elgesys kelia daug abejonių dėl jos kvalifikacijos ir kompetencijų, nes K.Božienės teisinis išsilavinimas yra be tiesioginio teisės bakalauro studijų, po edukologijos ir vadybos studijų, gautas teisės magistro diplomas… Keista, kad yra sudaryta galimybė gauti teisės magistro laipsnį be teisės bakalauro? Kažkas panašaus į kursų lygį, kas riboja teisės funkcijų atlikimą. Todėl aktualu, kad su tokia kvalifikacija valstybės tarnautojas deramai neatlieka teisės srities funkcijų, bet tokius tarnautojus vis dėlto skiria į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas. Viešosios, valstybės, savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos, valstybės, savivaldybės įmonės, jų struktūrinio padalinio vadovas, vadovo pavaduotojas, kurio pareigybės aprašyme ar teisės akte nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Pažymėtina, kad teisininko kvalifikaciją užtikrina universitetinės teisės studijos, kurios susideda ir teisės bakalauro ir teisės magistro studijų arba gali būti organizuojamos kaip vientisosios teisės studijos, kai studijuojant įgyjamas ir teisės bakalauro, ir teisės magistro laipsnis be atskiros stojimo procedūros. Tiek teisės studijos, tiek teisininko karjera yra pasiekiami tik atkakliausiems ir daug dirbantiems, todėl rinktis teisės studijas reikėtų tik tvirtai apsisprendus. Kitu atveju gali būti, kad darbuotojai bus nekvalifikuoti.

           Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip matyti, galimai K.Božienė pažeidė jai suteiktus įgaliojimus ir pareigas, naudojo priešingai tarnybos interesams ir savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą. Tokiais savo veiksmais tarnautoja pažeidė pagrindinį viešojo administravimo principą nepiktnaudžiauti valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos1 (toliau – Konstitucija) 5 str. 3 d. skelbia, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Šioje konstitucinėje nuostatoje bendriausia prasme yra apibūdintas viešasis interesas valstybinės tarnybos santykiuose. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 3 str. kalbama apie valstybės tarnautojų veiklos etikos principus: pagarbą žmogui ir valstybei, teisingumą, nesavanaudiškumą, padorumą, nešališkumą ir kita. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 4 p. nurodo viešojo administravimo subjektams jų pareigą nepiktnaudžiauti valdžia, t. y. atlikti administracines funkcijas griežtai pagal suteiktus įgaliojimus ir priimti tik tokius administracinius sprendimus, kuriais būtų siekiama teisėtų, įstatymuose numatytų tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), pvz., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (…).  Šiuo minimu atveju I. Žinienė-Gorochovenka jaučiasi nukentėjusi dėl jos nuosavybės teisių užvaldymo, praradimo teisės į gyvenamą šeimos turto plotą bei sveikatos sutrikdymo, nes tarnautoja buvo informuota apie esamą situaciją,  tačiau net neanalizavo ir nenagrinėjo, o tiesiog priėmė sprendimą išdeklaruoti be teismo nutarties. Pagal LR BK 228 str. 1 d. yra numatyta valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Iš to darytina išvada, kad taikant piktnaudžiavimo normą reikia nustatyti tris būtinuosius požymius: veiką, žalingus padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veikla yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai tarnybos principai, konkrečios institucijos, įstaigos ir pan. veiklos tikslai, iškraipoma veiklos esmė, turinys, menkinamas tarnybos prestižas.

           Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (LR BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje (toliau – Apžvalga) patikslinama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Svarbu pažymėti, kad sąvoka „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ turėtų būti suprantama tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, t. y. subjektas gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi tiek vykdydamas savo pareigas (veikdamas savo tarnybinės kompetencijos ribose), tiek nevykdydamas tokių pareigų, bet panaudodamas savo tarnybinę padėtį. Tarnautojas, kuris taip elgiasi, gerai žinodamas apie padarytus nusikaltimus, surašo, patvirtina galimai fiktyvius dokumentus,  nepraneša teisėsaugos institucijoms, neduoda nurodymų ištirti aplinkybes ir pan.,  toks piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi paprastai išaiškėja tada, kai nusikaltimas, prie kurio prisidedama, jau būna padarytas.  Šiuo atveju šeimos nario išdeklaravimas iš šeimai priklausiusio/priklausomo turto, net nesigilinant į situaciją.

         LR BK 228 str. veika, tarnybos įgaliojimų viršijimas, pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie peržengia jo įgaliojimų ribas. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Iš esmės svarbiausia LR BK prasme yra net ne tai, ar yra užfiksuotas įgaliojimų viršijimo faktas, bet tai, ar dėl tokių veiksmų iškilo padarinių – didelės žalos. Šiuo atveju tai didelė žala, nes yra neteisėtai užvaldytas bendras šeimos turtas svetimų asmenų, panaudojant suklastotus dokumentus, vyksta teismo procesai, apie ką  K.Božienei buvo išsamiai pranešta, tačiau tarnautoja nereagavo, bet pasikliovė kažkokių liudininkų parašais, kad esą I. Žinienė-Gorochovenka deklaruotoje vietoje, t.y. savo nuolatiniuose namuose nebegyvena. Iš tikrųjų ji  gyveno visą laikotarpį iki priverstinio išdeklaravimo, ir tai gali paliudyti visi šalia esantys kaimynai. Todėl prašome nustatyti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą K.Božienei. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali būti padaromas tiek veikimu, tiek neveikimu. Tuo tarpu įgaliojimų viršijimas – tik veikimu, t. y. aktyviais neteisėtais veiksmais. Tai lėmė didelės žalos atsiradimo faktą, nes  I. Žinienė-Gorochovenka netekau  vienintelės nuolatinės gyvenamosios vietos. CK 6.250 str. 1 d.: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. I. Gorochenka jaučiuosi dvasiškai sukrėsta po tokių tarnautojos K.Božienės atliktų veiksmų ir visiško abejingumo. I. Gorochovenka yra neįgali, liko be namų, ypač pablogėjo  sveikata, kas apsunkino jos  padėtį ir įsidarbinimo galimybes bei prarado  pajamas.

Nuo šios darbuotojos galimai nukentėjo ir daugiau klaipėdiečių.

2022 m. sausio 10 d.

Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, reikalaujamų dokumentų nepateikimo, suklastotų dokumentų naudojimo ir kt.

               Prašome ištirti ir nustatyti ar valstybės tarnautojas, t.y. Kristina Božienė dirbanti patarėja, adresas S.Šimkaus 11, LT-92126 Klaipėda, Tel. Nr. +37046396187, El. p. kristina.boziene@klaipeda.lt , kaip įtariama, galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, dėl ko klaipėdietė  Inga Gorochovenka ( buvusi Žinienė),  Jaunimo 5, Klaipėda. El. p. zinienelabas@yahoo.com , Tel. Nr. 867822035 patyrė didžiulę žalą.  Yra įtarimų, kad Klaipėdos m. sav. tarnautoja/darbuotoja galimai pasinaudodama savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, įvykdė neteisėtas veikas, išdeklaravo iš gyvenamosios vietos, be teismo sprendimo, be jokio  juridinio dokumento . Taip pat toks tarnautojos elgesys kelia daug abejonių dėl jos kvalifikacijos ir kompetencijų, nes K.Božienės teisinis išsilavinimas yra be tiesioginio teisės bakalauro studijų, po edukologijos ir vadybos studijų, gautas teisės magistro diplomas… Keista, kad yra sudaryta galimybė gauti teisės magistro laipsnį be teisės bakalauro? Kažkas panašaus į kursų lygį, kas riboja teisės funkcijų atlikimą. Todėl aktualu, kad su tokia kvalifikacija valstybės tarnautojas deramai neatlieka teisės srities funkcijų, bet tokius tarnautojus vis dėlto skiria į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas. Viešosios, valstybės, savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos, valstybės, savivaldybės įmonės, jų struktūrinio padalinio vadovas, vadovo pavaduotojas, kurio pareigybės aprašyme ar teisės akte nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Pažymėtina, kad teisininko kvalifikaciją užtikrina universitetinės teisės studijos, kurios susideda ir teisės bakalauro ir teisės magistro studijų arba gali būti organizuojamos kaip vientisosios teisės studijos, kai studijuojant įgyjamas ir teisės bakalauro, ir teisės magistro laipsnis be atskiros stojimo procedūros. Tiek teisės studijos, tiek teisininko karjera yra pasiekiami tik atkakliausiems ir daug dirbantiems, todėl rinktis teisės studijas reikėtų tik tvirtai apsisprendus. Kitu atveju gali būti, kad darbuotojai bus nekvalifikuoti.

           Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip matyti, galimai K.Božienė pažeidė jai suteiktus įgaliojimus ir pareigas, naudojo priešingai tarnybos interesams ir savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą. Tokiais savo veiksmais tarnautoja pažeidė pagrindinį viešojo administravimo principą nepiktnaudžiauti valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos1 (toliau – Konstitucija) 5 str. 3 d. skelbia, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Šioje konstitucinėje nuostatoje bendriausia prasme yra apibūdintas viešasis interesas valstybinės tarnybos santykiuose. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 3 str. kalbama apie valstybės tarnautojų veiklos etikos principus: pagarbą žmogui ir valstybei, teisingumą, nesavanaudiškumą, padorumą, nešališkumą ir kita. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 4 p. nurodo viešojo administravimo subjektams jų pareigą nepiktnaudžiauti valdžia, t. y. atlikti administracines funkcijas griežtai pagal suteiktus įgaliojimus ir priimti tik tokius administracinius sprendimus, kuriais būtų siekiama teisėtų, įstatymuose numatytų tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), pvz., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (…).  Šiuo minimu atveju I. Žinienė-Gorochovenka jaučiasi nukentėjusi dėl jos nuosavybės teisių užvaldymo, praradimo teisės į gyvenamą šeimos turto plotą bei sveikatos sutrikdymo, nes tarnautoja buvo informuota apie esamą situaciją,  tačiau net neanalizavo ir nenagrinėjo, o tiesiog priėmė sprendimą išdeklaruoti be teismo nutarties. Pagal LR BK 228 str. 1 d. yra numatyta valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Iš to darytina išvada, kad taikant piktnaudžiavimo normą reikia nustatyti tris būtinuosius požymius: veiką, žalingus padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veikla yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai tarnybos principai, konkrečios institucijos, įstaigos ir pan. veiklos tikslai, iškraipoma veiklos esmė, turinys, menkinamas tarnybos prestižas.

           Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (LR BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje (toliau – Apžvalga) patikslinama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Svarbu pažymėti, kad sąvoka „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ turėtų būti suprantama tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, t. y. subjektas gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi tiek vykdydamas savo pareigas (veikdamas savo tarnybinės kompetencijos ribose), tiek nevykdydamas tokių pareigų, bet panaudodamas savo tarnybinę padėtį. Tarnautojas, kuris taip elgiasi, gerai žinodamas apie padarytus nusikaltimus, surašo, patvirtina galimai fiktyvius dokumentus,  nepraneša teisėsaugos institucijoms, neduoda nurodymų ištirti aplinkybes ir pan.,  toks piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi paprastai išaiškėja tada, kai nusikaltimas, prie kurio prisidedama, jau būna padarytas.  Šiuo atveju šeimos nario išdeklaravimas iš šeimai priklausiusio/priklausomo turto, net nesigilinant į situaciją.

         LR BK 228 str. veika, tarnybos įgaliojimų viršijimas, pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie peržengia jo įgaliojimų ribas. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Iš esmės svarbiausia LR BK prasme yra net ne tai, ar yra užfiksuotas įgaliojimų viršijimo faktas, bet tai, ar dėl tokių veiksmų iškilo padarinių – didelės žalos. Šiuo atveju tai didelė žala, nes yra neteisėtai užvaldytas bendras šeimos turtas svetimų asmenų, panaudojant suklastotus dokumentus, vyksta teismo procesai, apie ką  K.Božienei buvo išsamiai pranešta, tačiau tarnautoja nereagavo, bet pasikliovė kažkokių liudininkų parašais, kad esą I. Žinienė-Gorochovenka deklaruotoje vietoje, t.y. savo nuolatiniuose namuose nebegyvena. Iš tikrųjų ji  gyveno visą laikotarpį iki priverstinio išdeklaravimo, ir tai gali paliudyti visi šalia esantys kaimynai. Todėl prašome nustatyti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą K.Božienei. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali būti padaromas tiek veikimu, tiek neveikimu. Tuo tarpu įgaliojimų viršijimas – tik veikimu, t. y. aktyviais neteisėtais veiksmais. Tai lėmė didelės žalos atsiradimo faktą, nes  I. Žinienė-Gorochovenka netekau  vienintelės nuolatinės gyvenamosios vietos. CK 6.250 str. 1 d.: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. I. Gorochenka jaučiuosi dvasiškai sukrėsta po tokių tarnautojos K.Božienės atliktų veiksmų ir visiško abejingumo. I. Gorochovenka yra neįgali, liko be namų, ypač pablogėjo  sveikata, kas apsunkino jos  padėtį ir įsidarbinimo galimybes bei prarado  pajamas.

 Nuo šios darbuotojos galimai nukentėjo ir daugiau klaipėdiečių.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Skųsiu teismo nutartį, nes dėl nacistinės simbolikos naudojimo neturėjo būti jokių pasekmių

Tiek Klaipėdos apskrities vyriausiojo  policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatas , tiek Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Ingrida Krušienė  pasisakė, kad V. Jurgilevičienė nacistinę svastiką  naudojo ne nusikalstamai ideologijai propaguoti.

Tiek  Klaipėdos policijos komisariatas, tiek Klaipėdos apygardos teismas nesuprato, kuo  esu nepatenkinta, nes  administracinio nusižengimo bylos teisena, pradėta pagal  Administracinio nusikaltimo kodeksą  524 straipsnį, nutraukta, t.y. , jokių teisinių pasekmių mano asmeniui  nesukelta, todėl  skundui nėra pagrindo.

2022 m. kovo mėn. 23d. piketavome  Klaipėdoje prie Rusijos konsulato. Plakatų tikslas buvo informuoti Rusijos konsulatą apie pasaulį sukrėtusį  įvykį  – karą, kuris tapatus nacių Vokietijos organizuotam karui, kai  1939 m. jie užpuolė Lenkiją.  Pagal  ANK 524 straipsnį nepadarėme jokio   administracinio nusižengimo.

Atvykusi policija nutarė, kad vietoje nieko    nesiaiškins  ar yra padarytas administracinis nusižengimas   pagal ANK 524 straipsnį.  Policininkai paėmė plakatus  su  svastika, lygybės ženklu ir raide Z  ir išrašė kvietimus į policiją. Aš manau, kad policininkų elgesys neteisėtas, nes   įstatymas, kuris leidžia naudoti svastikos ženklą yra svarbesnis,  už  praeivio skambutis.

Gaila, kad Klaipėdos miesto policijos komisariate telefoninis skambutis, galimai net klaidinantis, o ne įstatymas tampa svarbiausia priežastimi pradėti tyrimą.

Pasirodo jokio atsiprašymo nesulauksi, atvirkščiai, surašo  nutarimą, įteikia oficialų įspėjimą bei įrašo  į administracinių nusižengimų registrą.  Įdomiausia, kad padarę nuotrauką, kurioje  mato, kad aš, V.  Jurgilevičienė, kilnoju   plakatus,  vieną mano kolegos Virginijaus Partauko plakatą pagal daikto pakvitavimą  pasirašytinai grąžina man.

Mano nuomone,  Klaipėdos policija formuoja keistą praktiką.  Daiktą savavališkai priskiria  ne savininkui,o kitam asmeniui,  paaiškindami, jog tapai  savininku, nes   tą daiktą  laikei  rankose.

Kokiu tikslu tapau svetimo  daikto (plakato) savininkė?  Galimai, kad net  nepadarius  administracinio nusižengimo galėtų pradėti tyrimą.

Pasirodo, kad teisme negaliu skųsti policijos oficialaus įspėjimo, nes jis surašytas  pagal Policijos įstatymo nuostatas, kurios  nenumato tokio dokumento apskundimo galimybių.

Teismas nepasisakė dėl išbraukimo  iš administracinių nusižengimų registro, matyt teismas tokio skundo irgi neturi galimybių nagrinėti. Nebuvo nagrinėjamas ir nebuvo kalbama apie daikto  pakvitavimą, kuris buvo surašytas 2022-04-01 ir yra įsiūtas   ikiteisminio tyrimo byloje.

Iš tikro, tapome melagingo skambučio aukomis. Vadovaujantis melagingo skambučio pagrindu   esame kviečiami į policiją. Mums, o tai Virginijui Partaukui ir man, įteikia policijos lygio įspėjimą, įrašo į Administracinių nusižengimų registrą ir grąžinant plakatus,  pagal policijos nuomonę,  juos atiduoda  ne tik savininkui.

Tai nėra ypatinga byla, tačiau kai policijos teisena pradedama, nepadarius jokio administracinio nusižengimo, pradedamas  ikiteisminis tyrimas,  tai visuomenėje formuojasi nepasitikėjimas  policija ir teismu, kuris savo nutartimi pasisakė, jog  nieko negali padėti melagingo skambučio aukoms.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Vargše, pamestinuke Klaipėda, apsigink nuo Skulptūrų parko darkytojų ir neleisk nukelti paminklus tarybinių karių kapinėse

2022-05-08-2

Šiuo metu vyksta gyventojų apklausa dėl Klaipėdos miesto tarybinių karių memorialo . Klausiama, ar viską palikti kaip dabar yra, ar viską nugriovus, suteikti naują architektūrinį  įvaizdį tarybinių karių kapavietei.

Pasirodo, kad  Klaipėdos miesto administracija jau žino, jog teks griauti memorialą. Jie  sovietinio memorialo  nukėlimui ir išvežimui  prašo  skirti   100000 eurų.  O kokia suma bus skirta naujo memorialo projektuotojams ir statytojams?  Suma neaiški, bet matomai didžiulė.

Klaipėda, kurios administracija paprašė pinigų  tarybinių karių memorialo sunaikinimui  atrodo, kaip pamestinukė, nežinanti savo istorijos.

Įdomu, kas poną Gintarą Neniškį  konsultuoja? Jeigu Vitalijus Juška tai, apsaugok,  Viešpatie,  Klaipėdą  nuo tokių konsultantų. Šiam valdininkui, kuris nesidomi Klaipėdos miesto istorija ir kuria savo, iš tikro, reikia suteikti barbaro vardą.

Daug nesiplėsiu, bet Klaipėdos miesto skulptūrų parko sudarkymas yra nusikaltimas prieš tuos, kurie gyveno, gyvena ir dar gyvens Klaipėdoje.  Ponui valdininkui V. Juškai, prieš teikiant Skulptūrų parko rekonstrukcijos  projekto sąlygas, reikėjo  perskaityti Johano Zembrickio  veikalą „Klaipėda XIX amžiuje“ II tomą psl. 107. J. Zembrickis rašė, kad  1818 m. susirinkę garbūs klaipėdiečiai nusprendė vietoj kelių   nedidelių  bendruomeninių kapinių įkurti naujas bendras kapines, o buvusias panaudoti visuomenei naudingiems tikslams.

Ilgametis Klaipėdos miesto   valdžios atstovas  Alfonsas Žalys domėjosi  Klaipėdos istorija ir,  kaip pritinka garbingam klaipėdiečiui,  vykdė  tęstinumą, t.y.  vietoj kapinių įrengė Skulptūrų parką. Nepriklausomos Lietuvos valdžia, kuri Klaipėdos miesto istorijoje turės Vytauto Grubliausko valdymo periodą, numojo ranka į 1818 m. klaipėdiečių sprendimą, kapines paversti parkais ir sodu.   A. Žalio nutarimą iš kapinių padaryti  parką pavadino sovietiniu, negarbingu.  Šių dienų valdžia sprendimus, kurie buvo priimami Klaipėdos miesto prūsiškajame  periode, vėliau tarybiniame  laikotarpyje išvadino netinkamais, nekultūringais. Mūsų pseudopatriotai nusprendė Skulptūrų  parkui sugrąžinti   kapinių dvasią, atstatant žymiems klaipėdiečiams  paminklus, kapinių  tvoras,  vartus, kapinių takus  ir t.t.. Dėl dvasių gal klystu,  nes bus formuojamos vaikų žaidimų , krepšinio aikštelės.  Gėdingas miksas, patyčios išėjusiems klaipėdiečiams. Liūdna, tačiau reikia konstatuoti, jog  V. Grubliauskas ir Co  siūlo  nesilaikyti  XIX a. istorijos perimamumo, o  istorinę praeitį  išmesti į šiukšlyną.  Vietoj Klaipėdos miesto  tradicijų tęstinumo  primetė  kaimietišką kapinių tvarkymo kultūrą.

Panašiai elgiasi ir su tarybinių karių memorialu. Klaipėda, nuo kitų Lietuvos miestų skiriasi tuo, kad    turėjo ilgamečius okupantus – vokiečius, kurie tyčiojosi iš  mūsų protėvių. Lietuviai Klaipėdoje  1923 m. balandžio naktį   nuvertė svarbiausius vokiškus paminklus.  Kilo didžiulis skandalas , išėjo  protestuoti  10000 miesto vokiečių, o  skundas pasiekė net Tautų Sąjungą.  Grasinta  pradėti svarstymus net dėl Klaipėdos atėmimo.

Klaipėdos mieste tapo   tradicija,  atgavus Nepriklausomybę ar  užgrobtas žemes,  nukelinėti  okupantų paminklus  tuoj pat po istorinio įvykio.    Tai normali,  drąsi ir ryžtinga  akcija, verta pagarbos.

Kai ima ir prisimena  paminklus po 30 metų, tai jau  tik pigus politinis šou, kuris remiasi bandos jausmu. Tuos, praeities skaudulius patriotliberalai ir patriotkonservatoriai  išpylė į viešą erdvę  „kibirais“. Autoritetas Darius Kuolys labai subtiliai paprašė nekariauti  su kaulais.

Pasikartosiu, Klaipėdos miestas  yra pamestinukas, nes atsisakė  miesto istorijos  tęstinumo ir neturi autoritetų, kurie pigius, emocijas  skatinančius   politikus, visuomenės veikėjus,  sugėdintų ir gražintų pagarbą Klaipėdos miesto istorijai. Miesto autoritetu nebent galėtų būti  pirmasis Nepriklausomos Klaipėdos  vadovas  Vytautas Čepas.

Pasidavę tapininės minios reikalavimams,  ponai   ruošiasi  sunaikinti architekto, miesto vyriausiojo dailininko   Petro  Šadausko   idėją,    skydais dengti kalaviją, tarytum Lietuva būtų  ginama nuo rytų ir vakarų agresorių, kuriuos teko savo kailiu patirti klaipėdiečiams. Apie skydų ir kalavijų prasmę architektas P. Šadauskas papasakojo Vakarų Ekspreso žurnalistei 2009-02-07. Tada ir  pasirodė straipsnis „Kaip Klaipėdoje nutilo betono gulbių giesmės“. Simbolį, kuris skirtas ginti, saugoti ir globoti Klaipėdą, ir Lietuvą nutarta nugriauti. Kitaip  kaip mankurtais  desovitizacijos iniciatorius negalima pavadinti.

Stabdykime barbarų siautėjimą, neleiskime Klaipėdoje viešpatauti godumui ir kvailumui. Balsuokime, kad  memorialas liktų nepakeistas, viską palikime kaip dabar yra.

Tiesa, mano kolega  Virginijus Partaukas, kaip ir V. Čepas,   siūlo kompromisinį variantą, – nukeliant  memorialo akcentus, išsaugoti  kalaviją.  Jis viename iš plakatų, kuris skirtas švietimo darbuotojams rašo: „Pedagogai, kaip panaudojote TSRS kareivių kapinių paminklus vaikų kritinio mąstymo, patriotizmo ir neapykantos okupantams ugdymui? Tingėjote ar liberalai neleido?“. Kitame plakate  klaipėdiečių jis klausia: “ LTSR paminklai mūsų urapatriotams tik akis, ar ir sąžinę graužia dėl jų kolaboravimo okupantams 50 metų ir t.t.? „.  Manau, kad mano kolegos plakatai yra geri , nes skatina klaipėdiečius  kritiškai mąstyti.

 V. Partaukas yra  pasipiktinęs, kad nepateikė  apklausai papildomų  pasirinkimų. Jis mano, kad neįtraukę  daugiau  variantų,  mero komanda  išsityčiojo iš  klaipėdiečių, nuvertino apklausos prasmę.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0