Paleckininkai ir konservatoriai su liberalais yra politiniai dvyniai. Laikas šioms politinėms jėgos paskelbti skyrybas

Rimantas Greičius, kuriam  – 85 metai, kurio sūnus  yra nuteistas ir šiuo metu sėdi kalėjime, davė intervių  platinamą  per facebooką.

Išklausiusi tą  intervių su R. Greičiumi, susidariau kitokią nuomonę,  negu norėjo  jis  ir jo bendraminčiai.

Dar vaikas būdamas, R. Greičius su tėvais buvo išvežtas į Sibirą ir ten okupantai jam leido baigti mokyklą. Jis dėkingas sovietų sąjungai už suteiktą mokslą. Manau, jog  sovietai elgėsi panašiai, kaip  turkai XV ar XVI a.  Jie ruošė janyčarus – krikščionių vaikus sultono tarnybai, o sovietai – lietuvių vaikus –komunistinės ideologijos skleidimui.

Krikščionių vaikai, atkirsti  nuo šaknų  turėjo tapti  fanatikais  sultono armijoje. Lietuvių vaikai, jei tėvai namuose  susitaikė su mintimi, kad  geriau patylėti, tegul auklėja tarybinė mokykla , irgi išaugo tarybiniais fanatikais.

R. Greičius teigia, kad  rašo tiesą  apie žydų žudynes Jurbarke. Jis pasakoja, kad  1941m. pirmą karo dieną į namus atėjęs vokiečių karininkas, paprašė leisti  atsigerti vandens  ir paskambinti fortepijonu, išeidamas pametėjo į viršų trijų metų Rimantą ir tėvui pasakė, jog Hitleris sumąstė aferą, todėl karą pralaimės.

Įdomu, kas tą R. Greičiaus tiesą apie žydų   genocidą  Jurbarke papasakojo, jei 1941 m.  jis tebuvo trimetis. Matyt ta tiesa priklauso   1944 m. spalio  mėn.  sugrįžusiai sovietų slaptajai  tarnybai – NKVD,  kuri remiasi ne faktais, bet liudininkų prisiminimais.

Skaudu, kad mušasi į krūtinę teigdamas, jog pasakoja tiesą,  tačiau  Lietuvoje   nė po II pasaulinio karo, nė atgavus nepriklausomybę, kaip pirminis šaltinis nebuvo naudojama  Ulmo teismo medžiaga. Rimantas  Jokimaitis domėjosi   1958  m. Ulmo   byla,   kurioje  buvo teisiami  Tilžės gestapininkai, SD ( saugumo tarnyba), Klaipėdos  policininkai ir vienas lietuvis. Jis rašo, kad  naciai buvo labai atsakingi biurokratai, todėl  byloje yra didžiulis kiekis dokumentų susijusių su išvardintų organizacijų veikla.  Jiems buvo įsakyta Lietuvos teritorijoje 25 kilometrų pasienio ruože   fiziškai sunaikinti žydus ir komunistus.  Jie tą  ir padarė  Lietuvos  pasienio miestuose: Gargžduose – birželio 24d., Kretingoje – birželio 26 d., Skuode – birželio 27 d., Palangoje – birželio 30 d, , Tauragėje – liepos 2 d,, Jurbarke – liepos 3 d. ir t.t..   Štai ką R.  Jokimaitis  rašo straipsnyje  „Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų. II dalis“  apie žydų žudynes Jurbarke.  Tilžės gestapininkai, kurie  planavo ir dalyvavo Lietuvos pasienyje sušaudant žydus,  numatė tokią akciją atlikti liepos 3 dieną.   Į Jurbarką atvyko apie 30–40 vyrų iš Tilžės ir  pasienio policininkų komanda   iš Smalininkų posto vadovaujami Carsteno.  Iš Tilžės atvykusiam gestapininkui  Böhme buvo įteiktas aukų sąrašas. Tilžiškiui atrodė, kad sąrašas per trumpas, todėl pareikalavo atvesti papildomai  žydų.  Tą darbą paskyrė atlikti  gestapininkams  kartu  su  lietuvių policininkais.  Netrukus buvo atvesta dar apie 60 žmonių.  Prieš pradedant žudynes  Böhme pasiteiravo, ar tikrai visi sąraše esantys lietuviai yra komunistai ir turi būti sušaudyti. Carstenas patvirtino.  Tą dieną buvo sušaudytas skulptorius Vincas Grybas.

Pirmą kartą visų tų „akcijų“ istorijoje kilo nesklandumų.  Į Jurbarką atvyko gestapininkams nepavaldūs policininkai iš Tilžės, kurie turėjo dalyvauti  žudynėse,  bet  nepasirodė, nes  jiems  neleido  jų vadas.  Gestapininkas Böhme ir Hersmannas dėl to baisiai susinervino, nes, atvedus papildomai žydų, aukų skaičius viršijo 300.

Keletas pasmerktųjų bandė bėgti. Du nukovė Böhme ir Hersmannas. Kitiems pasisekė pasprukti. Per sumaištį vienam egzekutoriui iš Tilžės SD peršovė koją. Jį pakeisti liepė vairuotojui. Tas vargšas teisme prisipažino turėjęs nušauti 3 žmones.

Ulmo teismo   medžiaga apie 70 metų nebuvo pateikta  visuomenei, nes  neįtiko ar nepatiko   tarybiniams istorikams rašiusiems  apie Holokaustą.

Okupantas visada nekaltas, kalta tauta,  kurią okupavo.  Šiandien  aiškiai matome, kaip Rusija kaltina Ukrainą fašizmu ir  nukreipė iki ausų ginkluotą  armiją   atlikti „šventą“  misiją – denacifikuoti ukrainiečius.

Mes, lietuviai, kurie taip pat buvome išvadinti naciais, o šiandien  minimi kaip žydšaudžių garbintojai  puikiai pažinome   sovietinį melą. Tautiečius, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę,  okupantai išvadino žydšaudžiais ir surado „medžiagą“, kuri įrodo   prezidento A. Smetonos sūnėno Krikštopaičio , Birželio sukilimo vado  Škirpos ir kitų garbingų tautiečių  dalyvavimą Holokauste. Iš tikro, tai nėra įrodymai, tai tik  pritempimas prie reikiamo įvykio.

Mūsų visų bėda, kad tą sovietinį melą šiandien galimai per Kremliaus įtakos agentus platina  Izraelyje ir Lietuvoje gyvenantys žydai bei  Lietuvoje  legaliai veikiančios   politinės jėgos.

Viena iš jų,    taip vadinama,  politinė srovė –  paleckininkai, kuriai priklauso  rašytojas R. Greičius  bei  kita politinė srovė, kurią vadiname   konservatoriai, liberalai. Kas sieja šias dvi politines jėgas?  Tai sovietinis naratyvas apie Birželio sukilimą, lietuvių dalyvavimą valdžioje, įvairiose karinėse struktūrose  esant   nacių okupacijai.

 Karas Ukrainoje  dar kartą patvirtino tai, ką išgyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, –  okupantų skleidžiamą  pasakojimą, kad jie  atėjo vieninteliu tikslu, kuris vadinasi „nešame gėrį“ ir jei paklusite, išsaugosite  gyvybę.  Tik fašistai,  naciai, žydšaudžiai, banderovcai  priešinasi  Stalino, o dabar Putino  geriems ketinimams.  Okupanto teoriją apie gerus okupantus ir blogus žydšaudžių palikuonis  dėstė tarybinėse mokyklose ir universitetuose   – ruošė janyčarus.  Suprantama, kad dalis tautiečių kaip R, Greičius tapo aršiais okupantų gerbėjais ir jais yra  iki šių dienų.  Reikia konstatuoti kitą faktą, kad  Nepriklausomoje  Lietuvoje  jaunimas yra   auklėjamas  vadovaujantis   okupantų  sukurta  teorija apie nacius, fašistus bei  žydšaudžius, t.y ruošiama   R. Greičiui pamaina. Tiek R, Greičius, tiek užsienio ministras Gabrielius Landsbergis yra kovotojai, siekiantys įrodyti, kad nereikia bijoti istorijos, kad reikia pripažinti, jog esame „mūsiškiai“ iš Rūtos Vanagaitės knygos.

Manau, kad karas Ukrainoje dar kartą patvirtino, jog būtina pertvarkyti švietimo programą, nes  nėra didesnės žalos, kaip dabar yra daroma mūsų jaunimui.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Birželio 24 d. suėjo lygiai keturi mėnesiai kai Ukrainoje vyksta karas

krapai

Dažnai susiskambinu su   drauge iš Kretingalės  ir visada su siaubu prisimename, kad kiekvieną dieną  apie  100 Ukrainos vyrų žūsta ir apie 500 sužeidžiami.    Ukrainoje sunaikinamas žmonių turtas ir atimamos jų gyvybės vien dėl to, kad  nenori  gyventi  rusų pasaulyje.

Praėjusį savaitgalį užvažiavau pas draugę į Kretingalę. Ji  man įdavė 10 Eurų ir krapų bei paprašė, jog  pardavusi,  pinigus nusiųsčiau kovojančiai Ukrainai.

Iš pradžių nesutikau užsiimti prekyba jos užaugintais krapais, bet vėliau pagalvojusi, jog  ji  pasiūlė todėl kad  jai skauda širdį, sutikau.  Draugė kiekvieną vakarą   sukalba maldelę už Ukrainą.

Grįžusi į Klaipėdą dėl krapų  skambinau pažįstamiems, paprašiau kaimynų paremti kovojančią Ukrainą, juos nusiperkant.  Perdaviau krapus ir Klaipėdos visuomeninkui Virginijui Partaukui, kuris pažadėjo asmeniškai pervesti pinigus į  mano nurodytą sąskaitą.  Gavėjas:  Užupio bendruomenė,  LT05 7300 0101 4891 8828, paskirtis  „ Kovojančiam mogilioviečiui“  arba Gavėjas:  Sakalas Gorodeckis,  LT23 7300 0100 7232 9923.  Paskirtis „Kovojančiam mogilioviečiui“

Mes, grupė klaipėdiečių, turime   pažįstamą,  kuris kariauja Ukrainoje, baltarusių batalione  „Kostas Kalinauskas“ , turime ir dar vieną pažįstamą Sakalą Gorodeckį,  kuris  veža  baltarusių kariams humanitarinę pagalbą.

Nepamirškime, jog   ukrainiečių  kova, prie kurios prisideda ir   500 vyrų iš Baltarusijos,    yra   mūsų šalies apsauga nuo putinistų suplanuotos   okupacijos. Paremkime  baltarusių batalioną,  paaukokime į nurodytą sąskaitą.   Paaukotus pinigus, šimtą eurų,  jau pervedžiau.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Konservatoriai, liberalai ir A. Tapinas suka imperialistų užkurtą neapykantos ratą

                             Karas Ukrainoje ir vėl mus  įsuka  į uždarą neapykantos ratą.  Tarybiniais laikais mes augome su paraleline tiesa. Mokykloje buvo kalbama apie  tarybinių karių didvyriškumą, o namie  apie  karių žvėriškumą, nužmogėjimą, kuris ypač atsiskleidė Mažojoje  Lietuvoje, Karaliaučiaus krašte.

                             Karas yra žudymas, kuriame toleruojamas nužmogėjimas, skatinama neapykanta, ugdomi žemiausi  instinktai.  Vytautas Šilas straipsnyje „Kraštas be savo žmonių“  rašo, kad  „Tokį nužmogėjimą skatino Raudonosios armijos politvadovai. Visus juos lenkė III baltarusių fronto propagandininkas, rašytojas, surusėjęs žydas Ilja Erenburgas (vėliau – Stalininės premijos už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas). Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą laikraštyje „Pravda“ išėjo jo rašinys su tiesioginiu nurodymu žudyti visus vokiečius, neskiriant nei lyties, nei amžiaus, šimtatūkstantinio tiražo atsišaukimai su pavadinimais „Užmušk vokietį!“. Jais iš esmės buvo teikiama indulgencija visiems, kurie pasiryžtų nužudyti vietinį gyventoją – senį, moterį ar vaiką: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimusieji. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Prievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

                             Kas skatino surusėjusį  žydą  I.  Erenburgą parašyti tokį tekstą laikraštyje „Pravda“?  Neapykantos ratas.  Šiandien norima grąžinti  neapykantos jausmus.  Todėl  Lietuvoje girdime, kad    nekenčiame buvusio okupanto, negalime matyti jo paminklų, kurie išaukština žuvusius  tarybinius karius ir reikalaujame juos  perkelti į  Grūto parką.

                             Žydų žudymas,  Lietuvoje  vykęs  pirmosiomis karo dienomis,    buvo  labai  detaliai  atskleistas Ulmo  teisminio proceso nuosprendyje.  Ulmo miesto teisme buvo teisiami Tilžės gestapininkai, Memelio pasienio policija, Saugumo tarnyba   bei vienas lietuvis.   Rimantas Jokimaitis savo straipsnyje „ Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų“ rašo,  kad Lietuvoje nė sovietmečiu,  nė atgavus  Nepriklausomybę  nebuvo analizuojama Ulmo proceso medžiaga.

                             Pirmosios  Tilžės gestapininkų  ir jų padėjėjų  žudynės įvyko Gargžduose.  R. Jokimaitis: „Pasmerktuosius išrikiavo ant kelio. Tada vieną žydų grupę, mušdami, rėkaudami, privertė užkasinėti aplinkui gulinčius rusų kareivių kūnus, o kitiems įsakė gilinti ir platinti apkasą, netrukus tapusį jų kapo duobe. Vertingesnius daiktus ir pinigus liepta mesti į cinkuotus kibirus. Visi turėjo nusivilkti ir į krūvą sukrauti paltus, švarkus.

                         Beveik visi pasmerktieji, išskyrus keletą lietuvių, buvo žydai, tarp jų paaugliai, senukai. Žmonės meldėsi. Keletas raudojo. Apytikriai 12 metų berniukas maldavo pasigailėti. Tarp pasmerktųjų buvo ir viena moteris rusė.

                             Prie duobės mušdami lazdomis, šūkaudami varė bėgte grupėmis po 10 žmonių. Juos iš apytikriai 20 m atstumo šaudė klaipėdiškių policininkų komanda. Po salvės Schmidt-Hammeris patikrindavo ir, jei rasdavo gyvų, kartu su Fischer-Schwederiu nušaudavo pistoletu į galvą.“

                              Ne šiaip sau suradau viešoje erdvėje informaciją apie   II pasauliniame kare  kariavusių valstybių vykdomą politiką. Tai ryški neapykantos  ir nužmogėjimo politika.

                             Neapykanta  -  imperialistinio mąstymo  pamatinė savybė.   Patriotizmui nėra  būdinga neapykanta. Gindami savo šalį nuo okupantų, naudojame  bendražmogiškas laisvės ir gėrio vertybes.  Šiandien   konservatoriai ir liberalai su Andriumi Tapinu priešakyje skatina neapykantos kalbą , kurią  naudojo  okupantai.  Nukariautos tautos vengdavo tapti tokių kalbų vergais, todėl savo vaikus auklėjo  pahal paralelinių tiesų taisyklę.    Kai girdime:  balvonai, ruskiai, komunistinės lervos, vata, ktemliniai ir t.t., tai  grįžtame į sovietinius laikus, tik ten girdėdavome: naciai, fašistai, svetimos liaudžiai buržua liekanos,  žydšaudžiai ir t.t.

                             Konservatoriams ir liberalams bei jų   dievukui  A. Tapinui jau laikas  paskelbti paliaubas kaulų karui ir nesukti okupantams būdingą neapykantos ratą.   Mirusieji ir  jiems pastatyti paminklai  nesimbolizuoja militaristinį tarybinį imperializmą, o simbolizuoja mirtį, kuri ateina, jei pasiduodi neapykantai, nužmogėjimui. Manau, kad intelektas neturi pralaimėti  prieš A. Tapino brukamą  tautai brutalią  imperialistinę  patyčių ideologiją.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJA KLAIPĖDOS ATSTOVYBĖ

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJA KLAIPĖDOS ATSTOVYBĖ

el. paštas virginija.jurgileviciene@gmail.com, tel. 860344258, Poilsio g. 37-59, Klaipėda

 LR Seimo kontrolierių įstaigai

ombuds@lrski.lt

 

                                                                      PRAŠYMAS                                2022 m. sausio 10 d

 Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, reikalaujamų dokumentų nepateikimo, suklastotų dokumentų naudojimo ir kt.

 

               Prašome ištirti ir nustatyti ar valstybės tarnautojas, t.y. Kristina Božienė dirbanti patarėja, adresas S.Šimkaus 11, LT-92126 Klaipėda, Tel. Nr. +37046396187, El. p. kristina.boziene@klaipeda.lt , kaip įtariama, galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, dėl ko klaipėdietė  Inga Gorochovenka ( buvusi Žinienė),  Jaunimo 5, Klaipėda. El. p. zinienelabas@yahoo.com , Tel. Nr. 867822035 patyrė didžiulę žalą.  Yra įtarimų, kad Klaipėdos m. sav. tarnautoja/darbuotoja galimai pasinaudodama savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, įvykdė neteisėtas veikas, išdeklaravo iš gyvenamosios vietos, be teismo sprendimo, be jokio  juridinio dokumento . Taip pat toks tarnautojos elgesys kelia daug abejonių dėl jos kvalifikacijos ir kompetencijų, nes K.Božienės teisinis išsilavinimas yra be tiesioginio teisės bakalauro studijų, po edukologijos ir vadybos studijų, gautas teisės magistro diplomas… Keista, kad yra sudaryta galimybė gauti teisės magistro laipsnį be teisės bakalauro? Kažkas panašaus į kursų lygį, kas riboja teisės funkcijų atlikimą. Todėl aktualu, kad su tokia kvalifikacija valstybės tarnautojas deramai neatlieka teisės srities funkcijų, bet tokius tarnautojus vis dėlto skiria į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas. Viešosios, valstybės, savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos, valstybės, savivaldybės įmonės, jų struktūrinio padalinio vadovas, vadovo pavaduotojas, kurio pareigybės aprašyme ar teisės akte nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Pažymėtina, kad teisininko kvalifikaciją užtikrina universitetinės teisės studijos, kurios susideda ir teisės bakalauro ir teisės magistro studijų arba gali būti organizuojamos kaip vientisosios teisės studijos, kai studijuojant įgyjamas ir teisės bakalauro, ir teisės magistro laipsnis be atskiros stojimo procedūros. Tiek teisės studijos, tiek teisininko karjera yra pasiekiami tik atkakliausiems ir daug dirbantiems, todėl rinktis teisės studijas reikėtų tik tvirtai apsisprendus. Kitu atveju gali būti, kad darbuotojai bus nekvalifikuoti.

           Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip matyti, galimai K.Božienė pažeidė jai suteiktus įgaliojimus ir pareigas, naudojo priešingai tarnybos interesams ir savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą. Tokiais savo veiksmais tarnautoja pažeidė pagrindinį viešojo administravimo principą nepiktnaudžiauti valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos1 (toliau – Konstitucija) 5 str. 3 d. skelbia, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Šioje konstitucinėje nuostatoje bendriausia prasme yra apibūdintas viešasis interesas valstybinės tarnybos santykiuose. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 3 str. kalbama apie valstybės tarnautojų veiklos etikos principus: pagarbą žmogui ir valstybei, teisingumą, nesavanaudiškumą, padorumą, nešališkumą ir kita. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 4 p. nurodo viešojo administravimo subjektams jų pareigą nepiktnaudžiauti valdžia, t. y. atlikti administracines funkcijas griežtai pagal suteiktus įgaliojimus ir priimti tik tokius administracinius sprendimus, kuriais būtų siekiama teisėtų, įstatymuose numatytų tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), pvz., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (…).  Šiuo minimu atveju I. Žinienė-Gorochovenka jaučiasi nukentėjusi dėl jos nuosavybės teisių užvaldymo, praradimo teisės į gyvenamą šeimos turto plotą bei sveikatos sutrikdymo, nes tarnautoja buvo informuota apie esamą situaciją,  tačiau net neanalizavo ir nenagrinėjo, o tiesiog priėmė sprendimą išdeklaruoti be teismo nutarties. Pagal LR BK 228 str. 1 d. yra numatyta valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Iš to darytina išvada, kad taikant piktnaudžiavimo normą reikia nustatyti tris būtinuosius požymius: veiką, žalingus padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veikla yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai tarnybos principai, konkrečios institucijos, įstaigos ir pan. veiklos tikslai, iškraipoma veiklos esmė, turinys, menkinamas tarnybos prestižas.

           Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (LR BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje (toliau – Apžvalga) patikslinama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Svarbu pažymėti, kad sąvoka „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ turėtų būti suprantama tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, t. y. subjektas gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi tiek vykdydamas savo pareigas (veikdamas savo tarnybinės kompetencijos ribose), tiek nevykdydamas tokių pareigų, bet panaudodamas savo tarnybinę padėtį. Tarnautojas, kuris taip elgiasi, gerai žinodamas apie padarytus nusikaltimus, surašo, patvirtina galimai fiktyvius dokumentus,  nepraneša teisėsaugos institucijoms, neduoda nurodymų ištirti aplinkybes ir pan.,  toks piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi paprastai išaiškėja tada, kai nusikaltimas, prie kurio prisidedama, jau būna padarytas.  Šiuo atveju šeimos nario išdeklaravimas iš šeimai priklausiusio/priklausomo turto, net nesigilinant į situaciją.

         LR BK 228 str. veika, tarnybos įgaliojimų viršijimas, pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie peržengia jo įgaliojimų ribas. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Iš esmės svarbiausia LR BK prasme yra net ne tai, ar yra užfiksuotas įgaliojimų viršijimo faktas, bet tai, ar dėl tokių veiksmų iškilo padarinių – didelės žalos. Šiuo atveju tai didelė žala, nes yra neteisėtai užvaldytas bendras šeimos turtas svetimų asmenų, panaudojant suklastotus dokumentus, vyksta teismo procesai, apie ką  K.Božienei buvo išsamiai pranešta, tačiau tarnautoja nereagavo, bet pasikliovė kažkokių liudininkų parašais, kad esą I. Žinienė-Gorochovenka deklaruotoje vietoje, t.y. savo nuolatiniuose namuose nebegyvena. Iš tikrųjų ji  gyveno visą laikotarpį iki priverstinio išdeklaravimo, ir tai gali paliudyti visi šalia esantys kaimynai. Todėl prašome nustatyti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą K.Božienei. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali būti padaromas tiek veikimu, tiek neveikimu. Tuo tarpu įgaliojimų viršijimas – tik veikimu, t. y. aktyviais neteisėtais veiksmais. Tai lėmė didelės žalos atsiradimo faktą, nes  I. Žinienė-Gorochovenka netekau  vienintelės nuolatinės gyvenamosios vietos. CK 6.250 str. 1 d.: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. I. Gorochenka jaučiuosi dvasiškai sukrėsta po tokių tarnautojos K.Božienės atliktų veiksmų ir visiško abejingumo. I. Gorochovenka yra neįgali, liko be namų, ypač pablogėjo  sveikata, kas apsunkino jos  padėtį ir įsidarbinimo galimybes bei prarado  pajamas.

Nuo šios darbuotojos galimai nukentėjo ir daugiau klaipėdiečių.

2022 m. sausio 10 d.

Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, reikalaujamų dokumentų nepateikimo, suklastotų dokumentų naudojimo ir kt.

               Prašome ištirti ir nustatyti ar valstybės tarnautojas, t.y. Kristina Božienė dirbanti patarėja, adresas S.Šimkaus 11, LT-92126 Klaipėda, Tel. Nr. +37046396187, El. p. kristina.boziene@klaipeda.lt , kaip įtariama, galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, dėl ko klaipėdietė  Inga Gorochovenka ( buvusi Žinienė),  Jaunimo 5, Klaipėda. El. p. zinienelabas@yahoo.com , Tel. Nr. 867822035 patyrė didžiulę žalą.  Yra įtarimų, kad Klaipėdos m. sav. tarnautoja/darbuotoja galimai pasinaudodama savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, įvykdė neteisėtas veikas, išdeklaravo iš gyvenamosios vietos, be teismo sprendimo, be jokio  juridinio dokumento . Taip pat toks tarnautojos elgesys kelia daug abejonių dėl jos kvalifikacijos ir kompetencijų, nes K.Božienės teisinis išsilavinimas yra be tiesioginio teisės bakalauro studijų, po edukologijos ir vadybos studijų, gautas teisės magistro diplomas… Keista, kad yra sudaryta galimybė gauti teisės magistro laipsnį be teisės bakalauro? Kažkas panašaus į kursų lygį, kas riboja teisės funkcijų atlikimą. Todėl aktualu, kad su tokia kvalifikacija valstybės tarnautojas deramai neatlieka teisės srities funkcijų, bet tokius tarnautojus vis dėlto skiria į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas. Viešosios, valstybės, savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos, valstybės, savivaldybės įmonės, jų struktūrinio padalinio vadovas, vadovo pavaduotojas, kurio pareigybės aprašyme ar teisės akte nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Pažymėtina, kad teisininko kvalifikaciją užtikrina universitetinės teisės studijos, kurios susideda ir teisės bakalauro ir teisės magistro studijų arba gali būti organizuojamos kaip vientisosios teisės studijos, kai studijuojant įgyjamas ir teisės bakalauro, ir teisės magistro laipsnis be atskiros stojimo procedūros. Tiek teisės studijos, tiek teisininko karjera yra pasiekiami tik atkakliausiems ir daug dirbantiems, todėl rinktis teisės studijas reikėtų tik tvirtai apsisprendus. Kitu atveju gali būti, kad darbuotojai bus nekvalifikuoti.

           Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip matyti, galimai K.Božienė pažeidė jai suteiktus įgaliojimus ir pareigas, naudojo priešingai tarnybos interesams ir savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą. Tokiais savo veiksmais tarnautoja pažeidė pagrindinį viešojo administravimo principą nepiktnaudžiauti valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos1 (toliau – Konstitucija) 5 str. 3 d. skelbia, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Šioje konstitucinėje nuostatoje bendriausia prasme yra apibūdintas viešasis interesas valstybinės tarnybos santykiuose. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 3 str. kalbama apie valstybės tarnautojų veiklos etikos principus: pagarbą žmogui ir valstybei, teisingumą, nesavanaudiškumą, padorumą, nešališkumą ir kita. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 4 p. nurodo viešojo administravimo subjektams jų pareigą nepiktnaudžiauti valdžia, t. y. atlikti administracines funkcijas griežtai pagal suteiktus įgaliojimus ir priimti tik tokius administracinius sprendimus, kuriais būtų siekiama teisėtų, įstatymuose numatytų tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), pvz., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (…).  Šiuo minimu atveju I. Žinienė-Gorochovenka jaučiasi nukentėjusi dėl jos nuosavybės teisių užvaldymo, praradimo teisės į gyvenamą šeimos turto plotą bei sveikatos sutrikdymo, nes tarnautoja buvo informuota apie esamą situaciją,  tačiau net neanalizavo ir nenagrinėjo, o tiesiog priėmė sprendimą išdeklaruoti be teismo nutarties. Pagal LR BK 228 str. 1 d. yra numatyta valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Iš to darytina išvada, kad taikant piktnaudžiavimo normą reikia nustatyti tris būtinuosius požymius: veiką, žalingus padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veikla yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai tarnybos principai, konkrečios institucijos, įstaigos ir pan. veiklos tikslai, iškraipoma veiklos esmė, turinys, menkinamas tarnybos prestižas.

           Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (LR BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje (toliau – Apžvalga) patikslinama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Svarbu pažymėti, kad sąvoka „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ turėtų būti suprantama tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, t. y. subjektas gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi tiek vykdydamas savo pareigas (veikdamas savo tarnybinės kompetencijos ribose), tiek nevykdydamas tokių pareigų, bet panaudodamas savo tarnybinę padėtį. Tarnautojas, kuris taip elgiasi, gerai žinodamas apie padarytus nusikaltimus, surašo, patvirtina galimai fiktyvius dokumentus,  nepraneša teisėsaugos institucijoms, neduoda nurodymų ištirti aplinkybes ir pan.,  toks piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi paprastai išaiškėja tada, kai nusikaltimas, prie kurio prisidedama, jau būna padarytas.  Šiuo atveju šeimos nario išdeklaravimas iš šeimai priklausiusio/priklausomo turto, net nesigilinant į situaciją.

         LR BK 228 str. veika, tarnybos įgaliojimų viršijimas, pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie peržengia jo įgaliojimų ribas. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Iš esmės svarbiausia LR BK prasme yra net ne tai, ar yra užfiksuotas įgaliojimų viršijimo faktas, bet tai, ar dėl tokių veiksmų iškilo padarinių – didelės žalos. Šiuo atveju tai didelė žala, nes yra neteisėtai užvaldytas bendras šeimos turtas svetimų asmenų, panaudojant suklastotus dokumentus, vyksta teismo procesai, apie ką  K.Božienei buvo išsamiai pranešta, tačiau tarnautoja nereagavo, bet pasikliovė kažkokių liudininkų parašais, kad esą I. Žinienė-Gorochovenka deklaruotoje vietoje, t.y. savo nuolatiniuose namuose nebegyvena. Iš tikrųjų ji  gyveno visą laikotarpį iki priverstinio išdeklaravimo, ir tai gali paliudyti visi šalia esantys kaimynai. Todėl prašome nustatyti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą K.Božienei. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali būti padaromas tiek veikimu, tiek neveikimu. Tuo tarpu įgaliojimų viršijimas – tik veikimu, t. y. aktyviais neteisėtais veiksmais. Tai lėmė didelės žalos atsiradimo faktą, nes  I. Žinienė-Gorochovenka netekau  vienintelės nuolatinės gyvenamosios vietos. CK 6.250 str. 1 d.: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. I. Gorochenka jaučiuosi dvasiškai sukrėsta po tokių tarnautojos K.Božienės atliktų veiksmų ir visiško abejingumo. I. Gorochovenka yra neįgali, liko be namų, ypač pablogėjo  sveikata, kas apsunkino jos  padėtį ir įsidarbinimo galimybes bei prarado  pajamas.

 Nuo šios darbuotojos galimai nukentėjo ir daugiau klaipėdiečių.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Skųsiu teismo nutartį, nes dėl nacistinės simbolikos naudojimo neturėjo būti jokių pasekmių

Tiek Klaipėdos apskrities vyriausiojo  policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatas , tiek Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Ingrida Krušienė  pasisakė, kad V. Jurgilevičienė nacistinę svastiką  naudojo ne nusikalstamai ideologijai propaguoti.

Tiek  Klaipėdos policijos komisariatas, tiek Klaipėdos apygardos teismas nesuprato, kuo  esu nepatenkinta, nes  administracinio nusižengimo bylos teisena, pradėta pagal  Administracinio nusikaltimo kodeksą  524 straipsnį, nutraukta, t.y. , jokių teisinių pasekmių mano asmeniui  nesukelta, todėl  skundui nėra pagrindo.

2022 m. kovo mėn. 23d. piketavome  Klaipėdoje prie Rusijos konsulato. Plakatų tikslas buvo informuoti Rusijos konsulatą apie pasaulį sukrėtusį  įvykį  – karą, kuris tapatus nacių Vokietijos organizuotam karui, kai  1939 m. jie užpuolė Lenkiją.  Pagal  ANK 524 straipsnį nepadarėme jokio   administracinio nusižengimo.

Atvykusi policija nutarė, kad vietoje nieko    nesiaiškins  ar yra padarytas administracinis nusižengimas   pagal ANK 524 straipsnį.  Policininkai paėmė plakatus  su  svastika, lygybės ženklu ir raide Z  ir išrašė kvietimus į policiją. Aš manau, kad policininkų elgesys neteisėtas, nes   įstatymas, kuris leidžia naudoti svastikos ženklą yra svarbesnis,  už  praeivio skambutis.

Gaila, kad Klaipėdos miesto policijos komisariate telefoninis skambutis, galimai net klaidinantis, o ne įstatymas tampa svarbiausia priežastimi pradėti tyrimą.

Pasirodo jokio atsiprašymo nesulauksi, atvirkščiai, surašo  nutarimą, įteikia oficialų įspėjimą bei įrašo  į administracinių nusižengimų registrą.  Įdomiausia, kad padarę nuotrauką, kurioje  mato, kad aš, V.  Jurgilevičienė, kilnoju   plakatus,  vieną mano kolegos Virginijaus Partauko plakatą pagal daikto pakvitavimą  pasirašytinai grąžina man.

Mano nuomone,  Klaipėdos policija formuoja keistą praktiką.  Daiktą savavališkai priskiria  ne savininkui,o kitam asmeniui,  paaiškindami, jog tapai  savininku, nes   tą daiktą  laikei  rankose.

Kokiu tikslu tapau svetimo  daikto (plakato) savininkė?  Galimai, kad net  nepadarius  administracinio nusižengimo galėtų pradėti tyrimą.

Pasirodo, kad teisme negaliu skųsti policijos oficialaus įspėjimo, nes jis surašytas  pagal Policijos įstatymo nuostatas, kurios  nenumato tokio dokumento apskundimo galimybių.

Teismas nepasisakė dėl išbraukimo  iš administracinių nusižengimų registro, matyt teismas tokio skundo irgi neturi galimybių nagrinėti. Nebuvo nagrinėjamas ir nebuvo kalbama apie daikto  pakvitavimą, kuris buvo surašytas 2022-04-01 ir yra įsiūtas   ikiteisminio tyrimo byloje.

Iš tikro, tapome melagingo skambučio aukomis. Vadovaujantis melagingo skambučio pagrindu   esame kviečiami į policiją. Mums, o tai Virginijui Partaukui ir man, įteikia policijos lygio įspėjimą, įrašo į Administracinių nusižengimų registrą ir grąžinant plakatus,  pagal policijos nuomonę,  juos atiduoda  ne tik savininkui.

Tai nėra ypatinga byla, tačiau kai policijos teisena pradedama, nepadarius jokio administracinio nusižengimo, pradedamas  ikiteisminis tyrimas,  tai visuomenėje formuojasi nepasitikėjimas  policija ir teismu, kuris savo nutartimi pasisakė, jog  nieko negali padėti melagingo skambučio aukoms.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Vargše, pamestinuke Klaipėda, apsigink nuo Skulptūrų parko darkytojų ir neleisk nukelti paminklus tarybinių karių kapinėse

2022-05-08-2

Šiuo metu vyksta gyventojų apklausa dėl Klaipėdos miesto tarybinių karių memorialo . Klausiama, ar viską palikti kaip dabar yra, ar viską nugriovus, suteikti naują architektūrinį  įvaizdį tarybinių karių kapavietei.

Pasirodo, kad  Klaipėdos miesto administracija jau žino, jog teks griauti memorialą. Jie  sovietinio memorialo  nukėlimui ir išvežimui  prašo  skirti   100000 eurų.  O kokia suma bus skirta naujo memorialo projektuotojams ir statytojams?  Suma neaiški, bet matomai didžiulė.

Klaipėda, kurios administracija paprašė pinigų  tarybinių karių memorialo sunaikinimui  atrodo, kaip pamestinukė, nežinanti savo istorijos.

Įdomu, kas poną Gintarą Neniškį  konsultuoja? Jeigu Vitalijus Juška tai, apsaugok,  Viešpatie,  Klaipėdą  nuo tokių konsultantų. Šiam valdininkui, kuris nesidomi Klaipėdos miesto istorija ir kuria savo, iš tikro, reikia suteikti barbaro vardą.

Daug nesiplėsiu, bet Klaipėdos miesto skulptūrų parko sudarkymas yra nusikaltimas prieš tuos, kurie gyveno, gyvena ir dar gyvens Klaipėdoje.  Ponui valdininkui V. Juškai, prieš teikiant Skulptūrų parko rekonstrukcijos  projekto sąlygas, reikėjo  perskaityti Johano Zembrickio  veikalą „Klaipėda XIX amžiuje“ II tomą psl. 107. J. Zembrickis rašė, kad  1818 m. susirinkę garbūs klaipėdiečiai nusprendė vietoj kelių   nedidelių  bendruomeninių kapinių įkurti naujas bendras kapines, o buvusias panaudoti visuomenei naudingiems tikslams.

Ilgametis Klaipėdos miesto   valdžios atstovas  Alfonsas Žalys domėjosi  Klaipėdos istorija ir,  kaip pritinka garbingam klaipėdiečiui,  vykdė  tęstinumą, t.y.  vietoj kapinių įrengė Skulptūrų parką. Nepriklausomos Lietuvos valdžia, kuri Klaipėdos miesto istorijoje turės Vytauto Grubliausko valdymo periodą, numojo ranka į 1818 m. klaipėdiečių sprendimą, kapines paversti parkais ir sodu.   A. Žalio nutarimą iš kapinių padaryti  parką pavadino sovietiniu, negarbingu.  Šių dienų valdžia sprendimus, kurie buvo priimami Klaipėdos miesto prūsiškajame  periode, vėliau tarybiniame  laikotarpyje išvadino netinkamais, nekultūringais. Mūsų pseudopatriotai nusprendė Skulptūrų  parkui sugrąžinti   kapinių dvasią, atstatant žymiems klaipėdiečiams  paminklus, kapinių  tvoras,  vartus, kapinių takus  ir t.t.. Dėl dvasių gal klystu,  nes bus formuojamos vaikų žaidimų , krepšinio aikštelės.  Gėdingas miksas, patyčios išėjusiems klaipėdiečiams. Liūdna, tačiau reikia konstatuoti, jog  V. Grubliauskas ir Co  siūlo  nesilaikyti  XIX a. istorijos perimamumo, o  istorinę praeitį  išmesti į šiukšlyną.  Vietoj Klaipėdos miesto  tradicijų tęstinumo  primetė  kaimietišką kapinių tvarkymo kultūrą.

Panašiai elgiasi ir su tarybinių karių memorialu. Klaipėda, nuo kitų Lietuvos miestų skiriasi tuo, kad    turėjo ilgamečius okupantus – vokiečius, kurie tyčiojosi iš  mūsų protėvių. Lietuviai Klaipėdoje  1923 m. balandžio naktį   nuvertė svarbiausius vokiškus paminklus.  Kilo didžiulis skandalas , išėjo  protestuoti  10000 miesto vokiečių, o  skundas pasiekė net Tautų Sąjungą.  Grasinta  pradėti svarstymus net dėl Klaipėdos atėmimo.

Klaipėdos mieste tapo   tradicija,  atgavus Nepriklausomybę ar  užgrobtas žemes,  nukelinėti  okupantų paminklus  tuoj pat po istorinio įvykio.    Tai normali,  drąsi ir ryžtinga  akcija, verta pagarbos.

Kai ima ir prisimena  paminklus po 30 metų, tai jau  tik pigus politinis šou, kuris remiasi bandos jausmu. Tuos, praeities skaudulius patriotliberalai ir patriotkonservatoriai  išpylė į viešą erdvę  „kibirais“. Autoritetas Darius Kuolys labai subtiliai paprašė nekariauti  su kaulais.

Pasikartosiu, Klaipėdos miestas  yra pamestinukas, nes atsisakė  miesto istorijos  tęstinumo ir neturi autoritetų, kurie pigius, emocijas  skatinančius   politikus, visuomenės veikėjus,  sugėdintų ir gražintų pagarbą Klaipėdos miesto istorijai. Miesto autoritetu nebent galėtų būti  pirmasis Nepriklausomos Klaipėdos  vadovas  Vytautas Čepas.

Pasidavę tapininės minios reikalavimams,  ponai   ruošiasi  sunaikinti architekto, miesto vyriausiojo dailininko   Petro  Šadausko   idėją,    skydais dengti kalaviją, tarytum Lietuva būtų  ginama nuo rytų ir vakarų agresorių, kuriuos teko savo kailiu patirti klaipėdiečiams. Apie skydų ir kalavijų prasmę architektas P. Šadauskas papasakojo Vakarų Ekspreso žurnalistei 2009-02-07. Tada ir  pasirodė straipsnis „Kaip Klaipėdoje nutilo betono gulbių giesmės“. Simbolį, kuris skirtas ginti, saugoti ir globoti Klaipėdą, ir Lietuvą nutarta nugriauti. Kitaip  kaip mankurtais  desovitizacijos iniciatorius negalima pavadinti.

Stabdykime barbarų siautėjimą, neleiskime Klaipėdoje viešpatauti godumui ir kvailumui. Balsuokime, kad  memorialas liktų nepakeistas, viską palikime kaip dabar yra.

Tiesa, mano kolega  Virginijus Partaukas, kaip ir V. Čepas,   siūlo kompromisinį variantą, – nukeliant  memorialo akcentus, išsaugoti  kalaviją.  Jis viename iš plakatų, kuris skirtas švietimo darbuotojams rašo: „Pedagogai, kaip panaudojote TSRS kareivių kapinių paminklus vaikų kritinio mąstymo, patriotizmo ir neapykantos okupantams ugdymui? Tingėjote ar liberalai neleido?“. Kitame plakate  klaipėdiečių jis klausia: “ LTSR paminklai mūsų urapatriotams tik akis, ar ir sąžinę graužia dėl jų kolaboravimo okupantams 50 metų ir t.t.? „.  Manau, kad mano kolegos plakatai yra geri , nes skatina klaipėdiečius  kritiškai mąstyti.

 V. Partaukas yra  pasipiktinęs, kad nepateikė  apklausai papildomų  pasirinkimų. Jis mano, kad neįtraukę  daugiau  variantų,  mero komanda  išsityčiojo iš  klaipėdiečių, nuvertino apklausos prasmę.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Mogiliovo miestas buvo Klaipėdos partneris, nepamirškime ir paremkime mogilioviečius

KLaipėdiečia i+ mogilioviečiai

KLaipėdiečia i+ mogilioviečiai

Mūsų kaimynai baltarusiai, tai tauta su kuria Lietuvos valstybė niekada savo istorijoje nekariavo. Nepriklausomybės karuose XX amžiuje savo valstybės neišsaugoję, išlikę baltgudžių daliniai kartu su lietuviais savanoriais kovojo už Lietuvos valstybę prieš bendrus priešus bolševikus bei lenkus. Nors sovietizacijos gniaužtai iki šiol nepaleidžia šios tautos patiriančios nutautinimo politiką, daug tarpusavio bendrų ryšių siejo ir sieja mus. Nepamirškime, kad Mogiliovo miestas buvo ilgametis Klaipėdos partneris,  paremkime mogilioviečius.

Nuo 2014 metų Ukrainoje prieš Kremliaus okupantus kaunasi ir baltarusių savanoriai. Šio karo akivaizdoje Ukrainos ginkluotojų pajėgų (ZSU) sudėtyje pradėjęs nuo taktinės kuopos iki pulko dydžio išaugo Kosto Kalinausko vardo baltarusių kovinis dalinys.

Jei Lietuvos valstybės ir savivaldybių oficiozai nutraukia ryšius su oficialiąja Baltarusijos valdžia, suteikusia savo teritoriją agresijai, nepamirškime, kad yra paprasti mūsų kaimynai savo krauju kovojantys už savo tautinės Baltarusijos valstybės atkūrimą. Šiems savanoriams likusiems be Tėvynės kaip niekada reikalinga parama iš jų godas puikiai suprantančių lietuvių.

Vilniaus Užupio, kuriame veikia vienintelė Lietuvoje katalikų gudų parapija,  bendruomenės pirmininkas lietuvis Sakalas Gorodeckis jau daugiau nei 10metį remia tautinius baltarusių siekius. Eilė Vilniaus gudų prisijungė prie savo kovojančių tautiečių Ukrainoje ir tapo ZSU dalinio kariais.  Nuo antros karo savaitės šio dalinio logistinė parama iš Lietuvos vyksta per Užupį, telkiant ir gabenant paaukotą paramą bei tikslinius daiktų  frontui užpirkimus Kosto Kalinausko pulko kariams.

 Šiame pulke kovoja taip pat ir savanoriai iš Mogiliovo miesto.  Mes, klaipėdiečiai, kurie esame susigiminiavę su Mogiliovo miestu turėtume paremti karius iš Mogiliovo, kovojančius ir padedančius ukrainiečiams ginti jų šalį. Prieš kelias dienas  žuvo gudų kuopos vadas Pavelas „Volatas“. Pasak kai kurių šaltinių, tai jau šeštas baltarusis, kuris žuvo Ukrainoje, kovodamas su okupantais rusais.

Ar nebūtų baltarusių kariui iš Mogiliovo miesto malonu gauti siuntinį, kurį paruošė Mogiliovo gatvės gyventojai iš Klaipėdos ar  klaipėdiečiai, nes daug metų Mogiliovas – miesto partneris? Vardiniai siuntiniai kovojantiems kariams yra didžiulis džiaugsmas.

Smagu po karo būtų sulaukti Klaipėdoje Mogiliovo gatvėje karius – mogilioviečius, kuriems siuntėme siuntinius.

Mogilioviečiai, Kosto Kalinausko  pulko kariai, laukiame Jūsų Klaipėdoje.

Norintys paremti, gali tai padaryti šiais būdais:

Gavėjas Užupio bendruomenė, speciali paramos banko sąskaita

LT05 7300 0101 4891 8828

Arba

Gavėjas Sakalas Gorodeckis

LT23 7300 0100 7232 9923

Paskirtis „Kovojančiam mogilioviečiui“

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Nekurkime žuvusiems tarybiniams kariams naują architektūrinę kokybę, o palikime ramybėje amžinojo poilsio vietą

Klaipėdos miesto meras paskelbė apklausą dėl   tarybinių karių amžino poilsio vietoa pertvarkymo.

Nuomonių formuotojai, politikai, pasinaudodami tautiečių praeities  nuoskaudomis, išgyvenimais, žinodami žmonių nuotaikas, siekia tik jiems vieniems žinomų tikslų.  Šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, galimai apsimestinis   patriotizmas suprantamas primityviais teiginiais: balvonai ( lietuviškai stabai, dievai),  brudni  (lietuviškai purvini) okupantų ženklai, piktžaizdės ir visa tai įvardijama   prievartos įrankiu, vykdančiu  genocidą.

Patriotai  prašo nukelti okupantų ženklus ir išvežti tuos stribus ir kardus į Rusiją arba į Grūto parką.

Kita nuomonė, – kad visais laikais griauti buvo būdinga    barbarams,  atšuoliavusiems  iš mongolų stepių. Manome, kad lietuviško sovietinio mentaliteto atstovas yra Andrius Tapinas, kuris pagal Darių Kuolį „pradeda karą su žuvusių sovietinių karių kaulais“.

Kaip reikėtų elgtis su karių kaulais ir okupantų pastatytais  paminklais atsakymas yra raštelyje, kurį rado sovietmečiu,  griaudami paminklą vokiečių karių kapinėse, Klaipėdos miesto  parke. Paminklo viduje vokiečių kalba buvo parašyta  „Prašalaiti, kad ir kas tu būtum, – nesikėsink. Čia palaidoti kariai, kurie žuvo vykdydami jiems duotą įsakymą. Tegul būna šventas jų atminimas“.  Tuometinis Klaipėdos miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas  prisiminė, jog  toks užrašas nesustabdė paminklą griovusių žmonių.  Suprantama, tai buvo sovietmetis,  bet kai  XXI a. elgiamasi  kaip sovietmečiu,  -  labai liūdna.

Ar  nukėlus  sovietmečiu pastatytus,   tarybinę kariuomenę šlovinančius  ženklus,  nuoskaudos  dėl okupantų padarytų neteisėtų veiksmų, žiaurių, melagingų sprendimų, liks ar išnyks?    Mieli patriotai, nugriovę paminklus tarybiniams kariams istorijos nepakeisime ir  nuoskaudų neišsigydysime. Ne praeitimi gyvenkime, bet  šiandiena, saugokime Lietuvą, kad  nebūtų tokio karo, koks vyksta Ukrainoje.

Lietuva,  gyvendama šiandiena  ir kurdama  rytojų,   pasirodo turi realų,  labai pavojingą  „balvoną“, šmeižikišką klišę, kurią mums prikabina,  jog  „žydšaudžiams“ kabiname atminimo lentas, statome paminklus.    Štai tą balvoną – kaltinimą, jog garbiname žydšaudžius,  reikia skubiai „versti“.

2022-02-24 prasidėjo karas Ukrainoje. Šalia Lietuvos krenta bombos, griūva namai,  žūva žmonės.  Puikiai žinome, jei   Putinas nugalėtų  Ukrainą,  sekanti jo auka būtų  buvusios sovietinės Pabaltijo respublikos.

Ar suvokiame mes, Lietuvos gyventojai, jog  šiandienos didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui yra  Kremliaus viešinana  klišė, kad lietuviai, kaip ir  ukrainiečiai,  yra naciai, o dar  papildomai  ir „žydšaudžiai“,  Kremlius nuosekliai  visam pasauliui primindavo, kokia netikusi yra lietuvių tauta ir tą naratyvą viešino nuo 1944 m. vasaros iki šių dienų.

Kiekvienam  valstybės gyventojui turi rūpėti  savo šalies saugumas. Lietuvos visuomenė buvo pasipiktinusi Rūtos Vanagaitės knyga  „Mūsiškiai“, kuri deklaravo Kremliaus naratyvą apie Holokaustą.  Kremliaus ruporei R. Vanagaitei, kurios knygos tikslas buvo paruošti  Lietuvą okupacijai,   į pagalbą atskubėjo   A. Tapinas. Pristatydamas jos knygą, jis paklausė  „O kas toliau?“. Autorė atsakė, jog  neturi būti „žydšaudžių“ vardais  pavadintos gatvės ir mokyklos. Jiems neturi stovėti paminklai. Jos atsakymą reikia laikyti     rusų    informacinio karo ginklu – šmeižtu ir tuo ginklu mojuojama  ir šiandien.

 „Žydšaudžių“ etiketė  turėjo ir kitą tikslą: rusakalbiams  ugdytų  baimę,  nepasitikėjimą, galimai ir neapykantą tautai, kuri  garbino  „žydšaudžių“ atminimą.

A. Tapinas nejaučia reikalo  atsiprašyti, jog dalyvavo   Kremliaus organizuotame  informaciniame kare  priešų pusėje,  tikslu juodinti lietuvių tautą, kad atėjus tam tikram laikui   okupantas susigrąžintų  Lietuvą,  atvirkščiai,  sėdo  į traktorių, kad nuverstų tarybinių karių paminklą. A. Tapine,   ne  tarybinių karių paminklai  tapo karo priežastimi, bet žodis -  denacifikuoti.

Kitas  tarybinių karių paminklų nukėlimo iniciatorius -   Konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.  G. Landsbergis kaip ir A. Tapinas reikalavo ir manau, kad reikalauja laikytis Kremliaus surašytos istorijos.  Yra piliečių, kurie bando  apginti užsienio reikalų ministrą, atseit,  jis ne prie ko, nes apie Lietuvos didvyrį Juozą Krikštaponį, jog tai „žydšaudys“,   gavo informaciją iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau Centras).  Kokią informaciją gavo tokią ir pateikė Ukmergės merui  Rolandui Janickui.

Visa Lietuva žino,  kad Kremlius reikalauja laikytis suklastotos istorijos, o Vytauto Landsbergio anūkas  nežino, jog  1944 m. vasarą,  kai  sovietai okupavo  antrą kartą, tai  II pasaulinio karo ir pokario istoriją parašė Kremlius. Maskolija  reikalavo tarybinių istorikų pateikti visuomenei įrodymų, įvairių melagingų liudijimų kad lietuviai „žydšaudžiai“ ir fašistai.  Manau, kad Lietuvos tuometiniai istorikai atsisakė dalyvauti  tokioje aferoje. Tuomet    istorikų bendruomenė buvo papildyta dviem žiauriais NKVD tardytojais  Boleslovu Baranausku ir Eusiejumi  Rozausku. Jie,  tapę istorikais, parašė Holokausto istoriją. Turime konstatuoti, jog  dalis Nepriklausomos Lietuvos istorikų  tęsė Kremliaus  naratyvą.

2009 m. Lietuvos žydų asociacija Izraelyje, kurią, manau, Kremlius naudoja informaciniame  kare ,  sudarė  4233 „žydšaudžių“ sąrašą. Tą sąrašą peržiūrėjo Centro specialistai ir po trijų metų  nustatė, kad yra istorinės medžiagos, pagrindžiančios 2055 asmenų dalyvavimą Holokauste. Tame sąraše atsidūrė Lietuvos didvyris Juozas Krikštaponis. Dėl jo kilo   didžiulis skandalas. Ar sunku buvo Užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui  susisiekti su  Centro darbuotoju  Gintaru Šidlausku , kuris savo facebooke  rašė, kad kaltinimai J. Krikštaponiui yra ne kas kita, kaip Rusijos ambasadoriaus „pastumdėlių“ pramanai?  Ar sunku buvo išklausyti kitą pusę,  kuri teigė, kad tai šmeižtas, kurį paruošė NKVD tardytojai?

Ne tik Centro darbuotojas G. Šidlauskas nesutinka, kad J. Krikštaponis yra „žydšaudys“, bet ir žurnalistas Antanas Ališauskas ( 1951-12- 23 – 2018-04-05), ilgalaikis   “Lietuvos aido“ redakcijos darbuotojas. A. Ališauskas straipsnyje „ Kaltinamas dalyvavęs genocide: ar pagrįstai?“ rašo, kad  Impulevičiaus  policijos batalionas,  nuvykęs į Baltarusiją ir sužinojęs, jog yra pasiųstas ne kovoti su mirtinu lietuvių tautos priešu – bolševizmu, iš bataliono pasitraukė 52, kitur rašoma 57 karininkai ( duomenys iš apklausos).  Lietuvių karių protestas buvo išreikštas ne tik pasitraukimu, bet ir oficialiu dokumentu, kurį  paruošė  Lietuvių nacionalistų partija. Ji  pasipiktino, kad policijos batalionas  pasiųstas  žudyti. Lietuvių nacionalistų partija tai įvertino, kaip Lietuvą kompromituojantį ir žeminantį aktą. Lietuvių nacionalistų partijos parengtame memorandume Vokietijos Reicho vadovybei rašyta: „Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys – Gudijos žydų ir civilių, rusų belaisvių šaudymas ir korimas. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti“.

Impulevičiaus bataliono kariai nepatikėjo, kad vokiečiai  savo grasinimus realizuos.  Klaipėdos žurnalistas Antanas Stanevičius papasakojo, kad teko bendrauti su  išsiųstu  1941 m. į Baltarusiją lietuviu, kuris vėliau emigravo į užsienį.  Jis pasakė, kad juos išstatė į eilę ir šaudė kas dešimtą. Nuo nacio kulkos žuvo šalia jo stovėjęs draugas.

Manoma, kad tarp pasitraukusių iš  Impulevičiaus bataliono buvo ir 2 kuopos vadas Juozas Krikštaponis, o  sugrįžusius į Lietuvą Impulevičiaus bataliono karininkus ir kareivius  nebaudė,  nes  įsakyme  buvo nurodyta, kad vyksta į  Baltarusiją kovoti su  bolševikais, o ne šaudyti civilius ir karo belaisvius.

1948 m. NKVD tardymo metu  2 kuopos kariai pasakė, jog jų vadas Nikodemas Reikalas. Vėliau, o tai 1961m.  ir 1980m., kai kurie  apklaustieji  jau nurodo kitą vadą – Juozą Krikštaponį. Tik NKVD rūsiuose  laikas ir metai  „gerina“ atmintį, nes matyt buvo išsiaiškinta, kad J. Krikštaponis yra prezidento Smetonos sesers vaikas.  Manome, kad NKVD nurodė, jog prezidento A. Smetonos aplinkoje turi būti „žydšaudžių“, kitaip sakant, amoralių prezidento giminaičių.  Reikia ir bus. Liudininkai paliudys.

Manau, kad A. Tapinas ir  G. Landsbergis tikisi,  jog  kaip vanduo nuo žąsies išnyks piliečių kaltinimai, kad galimai užsiima  antivalstybine veikla, tinkančia tik koloborantams, kai  palaiko, pritaria okupantų sukurtai istorijai.

Kviečiu nebūti patriotais pagal   A. Tapino ir  G. Landsbergio kvietimą o laisvais piliečiais, kurie suvokia, kad ne paminklai, tarybinių karių šlovinimas yra pavojus Lietuvos nepriklausomybei, nacionaliniam saugumui,  bet melas, sovietų sukurta klišė, kurią su malonumu skelbia ir Donatas Glaudenis straipsnyje  „Kas nuvainikuos nepelnytai pagerbtus, prisidėjusius prie Holokausto?“  Jis rašo apie J. Krikštaponį , jog „Man buvo nemalonu, kad šalis, kurios pilietis esu, šitaip pagerbia asmenis, nusikaltusius žmonijai.“

A. Tapino ir G. Landsbergio pažiūras galima pavadinti  neokomjaunuoliškomis, o juos pačius  XXI amžiaus revoliucionieriais. Paminklą lengva nugriauti, o Klaipėdoje  už nugriovimą dar ir pinigų bus nemažai   atseikėta, tačiau kaip nugriauti „balvoną-kliše“, kuri vadinasi -  tauta garbinanti „žydšaudžius“?  Ši melaginga klišė kuri,  kaip nuodai,  buvo  pilama  į tautiečių protus ir pasaulio visuomenę   nuo 1944 m. vasaros iki 2022 metų vasario mėn. 24 dienos, iki Ukrainos-Rusijos karo pradžios.

A. Tapino kvietimas tapti neosovietiniu patriotu yra negarbingas.

Siūlau  balsuoti,  kad nepritariame Sovietų Sąjungos karių kapinėse  naujai architektūrinei kokybei.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Dešimt metų nežinios ir melo

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Akcija, kuri skirta paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Akcija, kuri skirta paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

Klaipėdiečiai 10 metų kiekvieno mėnesio 17 dieną  ateina į Atgimimo aikštę paklausti, kodėl valdžia nuo Lietuvos piliečių  paslėpė mergaitę, kuri buvo pedofilijos  liudininkė ir kuriai 2012 m. buvo aštuoneri metai? Lietuvos piliečiai, tėčio sesuo, mergaitės seneliai, jų kaimynė valdžiai   tapo  pavojingais nusikaltėliais.  Vėliau  valdžioje esantys organizavo teismus, kuriuose apkaltino senelius, kaimynę, kad vaiką mokino kalbėti apie seksualinius suaugusių žaidimus. Valdžia patenkinta, nes atsirado piliečių, kurie patikėjo melu, bet žymiai daugiau yra  piliečių, kuriems valdžios pasakos yra tik pasakomis, kurie nenori, kad Nepriklausomoje Lietuvoje  gyventojai būtų  vadinami pavojingais, nepatikimais.

Deimantė jau  pilnametė, svarbiausia, kad ji būtų gyva.  Gyvybę mergaitei davė  ne valdžioje sėdintys  ir ne jie turi teisę ją atimti.

Klaipėdiečiai, kurie atėjo į Atgimimo aikštę sprendė, ar toliau tęsti akciją. Ar ateiti kiekvieno mėnesio 17 d.? Vieni buvo, kad tęsti, nes prieš 10 metų raštu informavo savivaldybę, kad rinksis kiekvieno mėnesio 17 d. į Atgimimo aikštę iki to laiko, kol jiems valdžia pateiks įrodymus, kad mergaitė nenužudyta kaip jos tėtis, teisėjas ir motinos sesuo.  Kiti, kad valdžia savo nusikaltimą slėps ir reikia  surasti kitų būdų, o ne organizuoti viešas akcijas –  paklausimus, nes valdžia jų negirdi.

Piliečiai nėra valdžios pastumdėliai, kuriems galima pateikti informacijos tiek , kiek valdžiai atrodys, kad reikia. Piliečiai yra savo šalies šeimininkai ir jų valstybėje pedofilija negali klestėti, o tuo labiau tokie nusikaltimai būti  slepiami.  Nors valdžia pademonstravo, kad  baudžia tuos, kurie atskleidė šlykščiausią nusikaltimą – vaikų išnaudojimą, bet apsimesti, kad pritariame  valdžios melui yra taip pat  nusikaltimas.

Piliečiai negali dalyvauti nusikaltime,  tai žmogiškumo praradimas. Ateisime ir birželio 17 dieną.

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Gediminas Arnastauskas su plakatu, kuris skirtas paminėti Garliavos įvykius, kuriems

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Gediminas Arnastauskas su plakatu, kuris skirtas paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Virginijus Partaukas su plakatu, kuris skirtas paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

2022-05-17 Atgimimo aikštė. Virginijus Partaukas su plakatu, kuris skirtas paminėti Garliavos įvykius, kuriems jau 10 metų

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Dėl klaipėdiečių visuotinės apklausos

Klaipėdos miesto merui Vytautui Grubliauskui

Virginija Jurgilevičienė, tel. 864024954

Virginijus Partaukas, tel. 86

Dėl visuotinės apklausos

2022-05-09

Klaipėda

 

Mes, klaipėdiečiai, paskutiniu laiku, kai yra kalbama ar rašoma apie Klaipėdos tarybinių karių kapines   girdime tik  darbo grupės, kuriai vadovavo  valdininkas Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška, išvadas. Jos rekomendacinės, nes galutinį verdiktą turi pasakyti Klaipėdos miesto gyventojai.

Darbo grupės priimtas sprendimas grąžina mus, Klaipėdos miesto gyventojus, į tuos laikus, kai sakydavome: „Ja našalnik ty durak“ (Aš viršininkas, o tu kvailys) Šiuo atveju našalnikas tapo darbo grupė, o durneliais – Klaipėdos miesto gyventojai,

Nemalonu, kai praėjus  daugiau  kaip 30 metų po sovietinės  gyvavusios tvarkos tenka  konstatuoti, jog ją nori grąžinti Vitalijaus Juškos vadovaujama ekspertų komisija.

Prašome Jūsų, mere, priėmimo  dėl  apklausos, nes demokratinėje šalyje  - aukščiausia tiesioginė žmonių valia yra  išreiškiama  apklausos ( vietinio lygmens referendumo)  būdu. Jums, mere, Vietos savivaldos įstatymo  44 straipsnis “ Apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė ir jos įgyvendinimas“ suteikia teisę paskelbti apklausą, tuo labiau, kad jau esate ir pažadėjęs klaipėdiečiams.

 

 

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0