Kvietė mane diskutuoti, o paskui – atsisakė

Arūnas Marčauskas, kuris yra facebooko viešos grupės „Klaipėda kalbasi su Lietuva apie politiką“ administratorius, balandžio 10 d. patalpino Viačeslavo Titovo nuotrauką. Taip pat parašė tekstą „Ar dar prisimenate šitą veikėją (beje, ultra patriotų Naglis Puteikis ir Virginija Jurgilevičienė (ši vargšė vis dar mūsų grupės narė) draugelį)? Išmestas iš politinių barščių rusofašistas V. Titovas savo fb paskyroje jau nebesicackina ir atvirai varo Putino propagandonizmą. Gaila, bet Policijos virtualus patrulis nė velnio jo atveju neveikia.“

Apie A. Marčausko tekstą sužinojau iš pranešimo. Nutariau sureaguoti ir parašiau keletą komentarų. Po trečio komentaro visi mano ir jo surašyti teiginiai buvo ištrinti, o į mesendžerį atėjo žinutė „Linkiu pasveikti“.

Keistai A. Marčauskas elgiasi, t.y. sukūrė facebooke puslapį, kviečia diskutuoti, bet jei nepatinka oponento išsakytos mintys, tai viską ištrina. Todėl diskusiją teks perkelti į kitą erdvę, į elektroninį laikraštį.

Diskusijos esmė – klaipėdietis politikas V. Titovas. Mano nuomonė apie V. Titovo baudžiamąją bylą – Kremliui prireikė „nuskriaustojo“, o Lietuvos politikai, žiniasklaida, teisėtvarka įvykdė Putino užsakymą. Todėl šiandien Rusija savo filmukuose gali kalbėti apie „nedemokratinę Lietuvą“, kurioje yra teisiama už nuomonę.

 Pagal A. Marčauską, man „stogas pavažiavo“. Atsakiau, kad nenusišneku, nes Lietuva yra įvelta į hibridinį karą ir Rusijai reikia medžiagos apie „fašistinę“ Lietuvą. Atsirado proga kviesti V. Titovą į propagandinius Kremliaus užsakomuosius filmavimus, kuriuose jis teigia, kad buvo nuteistas už nuomonę.

Lietuvos pokario laikotarpis, t.y. XX a. vidurio istorija – gyva, nes dar yra žmonių , kurie matė savo akimis kas vyko, papasakojo savo vaikams ir anūkams. Todėl lieka neatsakytas klausimas, ar V. Titovas apšmeižė partizaną Vanagą, ar išsakė dalies lietuvių nuomonę? Šiandien partizaninis judėjimas neturi vieningo pasakojimo. Todėl, nei V. Titovas, nei jo teisme dalyvavę ekspertai: Arvydas Anušauskas ir Marius Laurinavičius nėra absoliučiai teisūs. Kaip galima nuteisti, jei istoriniai įvykiai dar neturi galutinių ir visiems priimtinų išvadų?

Manau, kad A. Anušauskas ir M. Laurinavičius, kurie liudijo V. Titovo byloje, vykdė neomarksistų užsakymą, nes pagal marksistus yra dvi antagonistinės jėgos. Realiame gyvenime buvo visai kitokia situacija. Todėl laikas keisti tarybinių laikų istoriografiją.

Jau viešoje erdvėje skaitome apie partizanus – persirengėlius. NKVD kurdavo ne tik savo būrius, bet skirdavo savo žmogų, kuris rinkdavo kaimo bernus ir suformuodavo partizaninį būrį. Kokia suma buvo sumokėta partizanų skundikams, etatiniams pranešėjams, kokiais būdais infiltruodavo į tikruosius partizaninius būrius savo žmones, tai klausimai, kurie yra taip pat neatsakyti.

Kas gali paneigti, kad buvo ne tik nurodymas, kiek išvežti iš Lietuvos į tremtį, bet ir kiek procentų kaimiečių sušaudyti vadinamiems, partizanams, kad nereikėtų iš Lietuvos vežti, vargti, o po to kažkur apgyvendinti, prižiūrėti – paprasčiau juos, lietuvius, vietoje sunaikinti. Ar ne toks likimas ištiko Seimo nario Dainiaus Kepenio pagarsintą Lebrikų šeimą, kurios palikuonys viešai yra pareiškę, kad „štai galimiems budeliams broliams Beržiniams stovi paminklas, kurį žmonės karts nuo karto apipila dažais.“

Kas gali paneigti, kad Partizanų karo lauko teismas negaudavo šmeižikiškų laiškų apie kaimiečius iš infiltruotų į partizaninį judėjimą? Kas gali paneigti, kad Karo lauko teismas nepriimdavo sprendimų vadovaujantis melagingais pranešimais?

Kas tokios diskusijos labiausiai nenori? Aišku, kad Maskva, nes bus atskleisti kraupūs NKVD darbai, kurie ugdys patriotizmą, nenorą dar kartą būti okupuotais ir patirti tai ką išgyveno seneliai ir proseneliai.

Manau, kad Maskva yra patenkinta, nes gavo „auką“ – V. Titovą ir liko senas sovietinių laikų naratyvas apie partizaninį judėjimą. Manau todėl, kai buvo sprendžiamas Ado Jakubausko likimas, A. Anušauskas gynė Mingailę Jurkutę, kuri atstovauja sovietinį partizaninį naratyvą, t.y. neatskleidžia NKVD vaidmens partizaniniame judėjime, nenurodo kiek procentų buvo melagingų partizaninių būrių. Kiek tų sovietų įkurtų partizaninių būrių atstovų išsiuntė į lagerius ir ten jie buvo informatoriais?

Neturime atsakymo ir į kitus klausimus, susijusius su NKVD instrukcijomis, kurios buvo skirtos partizaninio judėjimo kompromitavimui.

Kol viešai nebuvo paviešinti britų istoriko Niallo Fergusono teiginiai, kad universitetus ir žiniasklaidą yra užgrobę kairieji, liberalai galėjo save įvardinti garbingais piliečiais. Šiandien, kai yra paviešinta leftistų ideologija, o tai tikėjimo tezės, tai liberalus galima įvardinti , kaip politinę jėgą, kuri dirba ne Lietuvos interesams. Jie politinius konkurentus šalina loginių šmeižto skandalų pagalba, ir jiems tai ne problema, nes jiems žiniasklaida pataikauja. Toks pats leftistų scenarijus buvo vykdomas, organizuojant skandalą prieš A. Jakubauską.

Matydama vienpusiška nuomonę LRT puslapyje nusiunčiau straipsnį pavadinimu „Nesutarimai ar susidorojimai vyksta LGGRTC?“. Gavau atsakymą, kad užsakomųjų straipsnių savo portale netalpina. Kodėl visuomeninė žiniasklaida tyčiojasi iš savo piliečių, atseit, jie savo nuomonės neturi, kažkas užsako ir piliečiai tokie nesupratingi, jog jais gali manipuliuoti, todėl visuomeninė žiniasklaida gelbsti „paklydėlius“ ir neviešina jų nuomones.

Tą patį tekstą išsiunčiau į „Atvirą Klaipėdą“, kuri nerūšiuoja į teisingą ir neteisingą nuomonę, ir jį paskelbė.

Mano kolega Virginijus Partaukas, kai buvo paviešinta, jog Klaipėdos Vydūno gimnazijos rusų kalbos mokytoja Galina Liachova pamokos metu šlovino sovietmetį bei šiuolaikinę Rusiją ir jos lyderį, per miesto tarybos posėdžio pertrauką pasiūlė Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkei Laimai Juknienei suorganizuoti viešą diskusiją, dalyvaujant moksleiviams apie mokytojos išsakytą nuomonę. Manau, kad kiekvienai bendruomenei kalbėti, aiškintis, diskutuoti yra didesnė nauda, negu aklai smerkti. L. Juknienei pasiūlymas atrodė įdomus, tačiau jau praėjo metai, bet Klaipėdos visuomenė tokios diskusijos nesulaukė.

Vokietijoje susivienijo apie 70 istorikų, kurie gins savo kolegas nuo kairiųjų puolimo. Lietuvoje kito kelio nebus, privalome jungtis ir drauge priešintis leftistams, kurių ideologiniai vadai sėdi Kremliuje. Jei stovėsime po medžiu, jei vadovausimės patarle „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, tai kai įsigalės šliaužianti diktatūra, kurią stumia Kremlius per Europos universitetus ir žiniasklaidą, tada jau bus neįmanoma sustabdyti diktatūrinės sistemos.

Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas yra pasipiktinęs kaltinimais dėl šliaužiančios diktatūros įsigalėjimo. Seime, kai pritarė Genocido centro direktoriaus pašalinimui, jis aiškino, kad A. Jakubausko teiginiai, jog Markso šmėkla, kaip bacila mutavo ir raudonomis vėliavėlėmis stebima Lietuvoje, yra nusišnekėjimas. Iš tikro, tai nėra nusišnekėjimas, tai tiesa apie Liberalų sąjūdžio partiją, taip pat ir apie Laisvės partiją, konservatorius ir socialdemokratus, kurie balsavo už A. Jakubausko pašalinimą iš Genocido centro direktoriaus posto. Jei nesustabdysime neomarksistų stumiamos diktatūros, tai ir vėl būsime apkaltinti, jog turime žudikų genus.

Mes, lietuviai, kurie išgyvenome net dvi okupacijas: sovietų ir nacių, sakome „Ne“ totalitarinės sistemos įsigalėjimui, „Ne“ lietuviškiems leftistams.

Man nėra gėda lankytis V. Titovo mitinguose, juose kalbėti, stebėti teismus. Lietuvos visuomenė su viena tiesa gyveno 50 metų, tai tęsti, atgavus Nepriklausomybę, būtų Tėvynės išdavystė.

Kai vyksta diskusijos skaudžiausiais istoriniais klausimais, nėra pavojaus Tėvynei. Tačiau kai visuomeninis transliuotojas atsisako paviešinti kitą nuomonę, kai dominuoja viena tiesa, tuomet kyla pavojus laisvei ir Tėvynės egzistencijai. Tokį pavojų ir matome, kai girdime A. Anušausko, M. Laurinavičiaus teiginius, kad jei abejosime partizanų didvyriškumu, tai padarysime žalą patriotizmui.

Ne tiesa žudo patriotizmą, o nutylėjimai, gražinimai ir melas.

Tėvynė saugi, kai viešoje erdvėje vyksta debatai, kai intelektualinis smalsumas turi vienodas teises diskutuoti per visuomeninę TV su tais, kurių pasaulėžiūra yra grindžiama tikėjimo tezėmis. Šiandien esame nesaugūs, šiandien Kremlius duoda nurodymus, kokią pasaulėžiūrą galima platinti per žiniasklaidą, o kokią reikia ignoruoti arba net užtildyti.

Diskutuoti A. Marčauskas kviečia dėl V. Titovo, bet kaip ir visa leftistinė žiniasklaida, nediskutuoja. Tema skaudi, tačiau pritarti leftistinei tiesai, kuri veda į diktatūrą ir Markso šmėklos atgaivinimą, yra nusikaltimas.

Rusas, kuriam atrodo, kad partizaninis judėjimas, nusinešęs daug civilių gyventojų gyvybių, yra blogis, o partizanų vadai už tai kalti, nėra nusikaltėlis, kurį reikėtų bausti. Būtina diskutuoti, koks vaidmuo civilių gyventojų nužudyme tenka NKVD, totalitarinei sistemai, kuri įsigalėjo sovietams okupavus Lietuvą. Nesvarbu, ar rusas, ar žydas, ar šiandieninis neomarksistas, bet jie visi turi suvokti, kad nebūtų Holokausto, partizaninio judėjimo, – didžiulių masinių žmonių sunaikinimo, jei ne okupacijos ir totalitarinių sistemų viešpatavimas. Štai tikrasis pavojus.

Piliečiai, o taip pat rusakalbis V. Titovas, kai viešai aiškinamės skirtumus, kai diskutuojame, tampa šalies stiprybė, o jei keliame baudžiamas bylas – šalies silpnybė. Ne piliečių bijokime ir juos bauskime, o neleiskime įsigalėti totalitarinei sistemai.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Ką daryti Lietuvos piliečiams, kai jų partiniai vadai nesusitaria?

Seimo dauguma,  nusprendusi pašalinti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras) generalinį direktorių Adą Jakubauską, skatina piliečius, visuomenines organizacijas, partijas, kurios įžvelgė politinį susidorojimą,  vienytis. Apie tai, tuoj po Seimo sprendimo,  SMS žinutėje  parašė  Centro partijos – Tautininkai  pirmininkas Naglis Puteikis: „Bet tai tik papildomas argumentas, kad mirtinai būtina vienytis visoms patriotinėms organizacijoms.“

Per 2020 m. Seimo rinkimus nesugebėjome suburti  vieningos patriotinių organizacijų  koalicijos. Ar pasiseks dabar, ar  vėl  patriotinės partijos kartos  tas pačias klaidas, ar ir vėl lips  „ant to paties  grėblio“?

Vienas grėblio dantis, kuris skaudžiausiai  dūrė, tai partijų, piliečių nesugebėjimas susikalbėti.  Ar susitars, ar dirbs  kartu Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija-Tautininkai, nes šios patriotinės partijos turi didžiausią  rinkėjų pasitikėjimą?

Š.m.  kovo 9d. gavau iš Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo  el.p. kvietimą  prisijungti prie  jo vadovaujamos partijos ir  tapti  nare arba rėmėja. Kvietimas malonus, bet partijos nare negaliu tapti, nes, būdama klaipėdietė, jau ne vieną dešimtmetį  dirbu drauge su kitu politiku Nagliu Puteikiu.  Prisimenu, kai į Klaipėdą atvyko gyventi N. Puteikis ir  tik pabendravus su juo, man kilo asociacija, kad kaip ir smetoniniais laikais neįtinkančius politikus, valdininkus išsiųsdavo toliau nuo sostinės, jog panašiai valdžia elgiasi ir atgavus Nepriklausomybę. Apie lietuvišką Sibirą – Klaipėdą savo prisiminimuose rašė žurnalistas Bronius Aušrotas ( 1909-06-25 – 1993-11-24), kad prof. Augustino Voldemaro politinės linkmės rėmėjai Antano Smetonos vyriausybės buvo ištremti į Klaipėdą. Tokio pat likimo, kaip Algirdas Sliesoraitis, sulaukė ir B. Aušrotas.  Tada N. Puteikio paklausiau, ar ne tokius pat sprendimus priiminėja ir mūsų dienų vyriausybė?  Atsakymas – šypsena ir galvos linktelėjimas. Manau, kad Lietuvos problema, jog valdžia netoleruoja kitokios nuomonės. Valdžios intrigų  ir galių demonstravimas   sugrįžo į šių dienų politiką.

Ar tas smetonininis nuomonių ignoravimas yra šiandien tik valdžios  problema, ar tai būdinga ir patriotinėms partijoms? Įvykiai Centre reikalauja mokytis iš politinės istorijos, t.y.  nedaryti klaidų. Ar išmokome, ar sugebėsime priimti sprendimus drauge: Nacionalinis susivienijimas ir Centro partija – Tautininkai? Šios partijos  panašiai, bet ne identiškai  vertina Ado Jakubausko  šalinimą  iš  direktoriaus posto.

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas V. Radžvilas rašo, kad  generalinio direktoriaus nuėmimas Centre „primena Lietuvos padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais. ,,Vilnius mūsų, o mes –  rusų” – šis visuomenėje akimirksniu altaiklus posakis liudija, kad Lietuvos žmonės gerai suprato tikrąją padėtį ir jautė artėjančią katastrofą. O valdantysis elitas apsimetinėjo kvaileliais ir vaidino faktiškai jau prarastą valstybę iki pat 1940 m. ultimatumo. Šis gerai pažįstamas scenarijus kartojasi.“

Manau, kad Centro partija- tautininkai  taip pat ir Nacionalinis susivienijimas sutinka, jog   Kremlius aktyviai dalyvavo Centre keičiant generalinį direktorių. Nacionalinio susivienijimo pirmininkas  teigia apie tiesioginį Kremliaus dalyvavimą  “ Vilnius mūsų, o mes rusų“. Manau,  kad  panaši ir Centro partijos- tautininkų nuomonė, jog  Kremlius daro poveikį per Europos Sąjungą, kurioje viešpatauja jų, stalinistinė ideologija, kurios    tikslas  yra   balinti sovietų okupaciją. Lietuvos politinė padėtis skiriasi nuo 1939 metų,  nes šiandien Lietuva  yra Europos sąjungos narė. Sugrąžinti Lietuvą į buvusios Sovietų sąjungos glėbį, o šiuo metu į  Rusijos, galima tik sugriovus Europos sąjungą.  Europos sąjungos kairiųjų  pasaulėžiūra, kuri yra  perimta iš totalitarinės sovietinės sistemos ir   vadinasi  tikėjimo tezėmis,  turi tikslą sunaikinti   Europos sąjungą.  Kremliaus ideologai  verčia  įtikėti  Europos  sąjungos istorikus, politikus, kad  „stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti“ (pagal britų istoriką N. Fergusoną).   Vakarų Europos valstybės matė ir pergyveno tik vieną totalitarinę sistemą – nacistinę, rytų Europos valstybės, o ypač Lietuva , Latvija, Estija, pažino dvi totalitarines sistemas, kurios yra ne tik tapačios, jas ne tik būtina lyginti, bet dar būtina ir akcentuoti, kad  sovietinė yra žymiai agresyvesnė, nors  Niurnbergo procese nebuvo teisiama.

Birželio sukilimo minėjime, ko gero, pirmiausia bus akcentuojami  ne to meto didvyriai, bet sukilimo priežastis – nuversti sovietinę okupaciją. Ką tai reiškia Europos sąjungos istorijos moksle bei politikoje, kurios yra  grindžiamos tikėjimo tezėmis? Tai būtų Kremliaus ideologijos silpnėjimas, o gal net leftistinių galių praradimo pradžia.

Išeinant iš šių teiginių,  galiu drąsiai teigti, jog Centro partija – Tautininkai yra už Europos sąjungą, už ilgalaikę sąjungą, kuri galima tik  nacionalinių valstybių  sąjungoje, bet ne federacinėje Europos  sąjungoje.  Šios ilgalaikės sąjungos, kuri būtų grįsta  nacionalinių valstybių sąjunga, labai nenori Kremlius. Kremliaus vizija – federalinė Europos sąjunga, t.y. susinaikinimo sąjunga. Todėl Kremlius yra suformulavęs kitą tikėjimo tezę, kad  dešinieji tautininkai „gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciais.“ ( N. Fergusonas).

Mano kritikas Virginijus Partaukas,  N. Fergunsono suformuluotą tikėjimo tezę dėl tautininkų pavirtimo į nacius, suprato, kaip turinčia pagrindo. Tikėjimo tezės negali tapti teisingomis tezėmis.  Ši tikėjimo  tezė yra klaidinga, nes veda į naują diktatūrą.  Teisinga tezė tada, jei tautiškumą, nacionalinį išskirtinumą  galima kritikuoti, viešai abejoti jų teiginiais,  tai  tautiškumas nevirs nacizmu.  Nacistais, stalinistais, maocedūnistais  tampama tik tada, kai įvedama diktatūra, kai draudžiama viešai pasisakyti, kai kitaip mąstantiems organizuojami loginiai šmeižto skandalai,  kai sodinami į kalėjimus.  Europoje, o taip pat Lietuvoje   aiškiai matosi  šliaužiančios diktatūros elementai, kurių užsakovas Kremlius, o vykdytojai  leftistai.

Šiuo metu ryškėja tokia politinė situacija, kad Lietuva, pasitraukusi  iš Sovietų sąjungos,  nutraukė tik ekonominius saitus, bet ne  ideologinius.  Europos sąjungoje, po Sovietų sąjungos sugriuvimo,  „socialistai gavo kultūrinę hegemoniją universitetuose ir medijose“ ( N. Fergusonas).

Galime teigti, kad sovietinė pasaulėžiūra istoriniais klausimais  viešpatauja  Europos sąjungoje  ir diskriminuoja visus, kurie neatitinka pageidaujamos pasaulėžiūros.  Kas gali paneigti, kad  Centro darbuotojo  Arūno Bubnio  Holokausto tyrimų  suskirstymas į dvi kryptis: išeivijos lietuvių – Holokausto gražinimo ir  jo paties  bei tarptautinės komisijos – Holokausto kritinę, yra tinkamos Kremliaus pasaulėžiūrai?

Ar informacija, kad  1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentui  atlikus išsamų tyrimą dėl Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio bei Vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio  veiklos ir  neradus nusikaltimo įrodymų  dėl kolaboravimo su naciais ir prisidėjimo prie žydų izoliavimo,  yra gražinimo istorija? Tai jokia gražinimo istorija, tai yra tiesa apie Birželio sukilimo organizatorius, kuri įpareigoja garbingai ir plačiai paminėti  Birželio sukilimo 80 –metį.  Kita  istorinė asmenybė yra Jonas Noreika – Generolas Vėtra,   kurią pagal A. Bubnį ir tarptautinę komisiją pagražiname, teikdami, jog jis dalyvavo  žydų gelbėjime.   Jėzuitu kunigas  Jonas Borevičius apklausoje paliudijo, jog antinacistiniam judėjimui vadovavo J. Noreika.

Nejaugi prie lietuvių išeivijos, istorijos  pagražintojų turėtų būti priskirtas ir JAV žymus istorikas Timothy Snyderis, kuriam  nacizmas ir komunizmas yra tolygūs režimai?  Kitaip sakant  dėl žydų genocido kaltos yra ne tautos, kurios buvo okupuotos nacių ar sovietų, bet  totalitarinė sistema.  Masinio žydų sunaikinimo vidurkis, okupavus naciams  Vakarų Europos valstybes ,  buvo apie 50 procentų. Pabaltijo valstybėse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje apie 95 procentai. Akivaizdūs dėsningumai. Vienokie skaičiai tose šalyse, kur buvo viena okupacija – nacistinė ir visai kiti skaičiai kur buvo  okupuoti kelių diktatūrų: sovietų ir nacių. Išvada, kad masinio žudymo priežastis yra ne kažkokie tautiniai genai, bet totalitarinės sistemos. Visuomenei  didžiausias pavojus yra ne tautinė valstybė, bet  diktatūrinė  valdymo sistema.

Lietuvoje  datuojama Holokausto  periodizacija  nuo 1941-06-22  taip pat yra sovietinis palikimas.   Kodėl Holokausto Lietuvos kritinės krypties istorikai   prisirišo prie sovietų istoriografijos suformuluotos  datos?  Japonijos diplomatas Sugihara Čiunė   1940 m. liepos–rugpjūčio mėn.  organizavo Lietuvoje žydų  gelbėjimą, išdavinėdamas  vizas asmenine iniciatyva.  Apie Č. Sugiharą yra sukurtas filmas „Gyvybės  vizos“,  o   Hilelis Levine  JAV parašė monografiją apie pastangas gelbėjant karo pabėgėlius.   Kodėl Lietuvos vyriausybę, kuri atliko tokį pat darbą, kaip Č. Sugihara,  nepagerbė  jokiu filmu, nėra jokios monografijos?  Kodėl istorija nėra nagrinėjama intelektualinio integralumo plotmėje?

Faina Kukliansky, Emanuelis  Zingeris  taip pat reikalauja likti prie sovietinės istoriografijos. Kai Lietuva siekia atsikratyti  sovietinės istoriografijos, jie teigia, kad  neigiame Holokaustą.

Ar neatrodo keista Nacionalinio susivienijimo vadovams, kad istorikas A. Bubnys, galimai deklaruojantis  Rusijai tinkamą pasaulėžiūrą,  yra įrašomas į Nacionalinio susivienijimo Seimo rinkimų sąrašą?

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs esamą situaciją, kviečia dalyvauti  „skubiai organizuojant platų ir ryžtingą pasipriešinimą.“

Centro partija- Tautininkai, organizuodami  piketus per visą Lietuvą dėl A. Jakubausko , pakvietė dalyvauti  įvairių miestų skyrius. Mes, būdami ne vilniečiais, pastebėjome žiniasklaidos nutylėjimus, informacijos blokavimą, todėl pirmiausia partijai siūlome organizuoti  konferencijų, susitikimų ciklą su įvairių miestų gyventojais. Susitikimai  būtų  skirti paminėti  Birželio sukilimo  80-metį. Turi žinių, turi tiesos galias.

Manau,  jei  susitikimuose, kuriuos organizuos rajonuose Centro partija – Tautininkai dalyvaus Nacionalinis susivienijimas, o centristai su tautininkais ateis į organizuojamas  Nacionalinio susivienijimo ryžtingų pasipriešinimų akcijas, tai  istorinę pamoką   būsime išmokę.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Kviečiame visus į piketų bangą, kuri vyks įvairiuose Lietuvos miestuose, dėl Seimo darbo grupės netinkamai išnagrinėtos situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

Pranešimas spaudai

Žurnalistas Liudas Dapkus  rašo, kad  „istorija yra svarbus kovos ginklas“. Šių dienų įvykiai akivaizdžiai rodo, kad šį ginklą  naudoja  „Историческая память“ fondas,  įkurtas  Vladimiro Putino parėdymu.  Manome šio fondo tikslas yra perrašyti Lietuvos istoriją, t. y. balinti sovietinę okupaciją, neigti stalinizmo  indėlį į Holokaustą.    Manome, kad  „Историческая память“ fondo uždavinius  siekiama įgyvendinti, perėmus vadovavimą Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos tyrimo centrui ( toliau- Centras).

Neišgirdome  atsakymo į Raigardo Musnicko, LRT  televizijos laidoje „Dienos tema“pateiktą klausimą R. Morkūnaitei-Mikulėnienei dėl  Centro  sklandaus atstovavimo Lietuvos interesams. Manome, kad Seimo darbo  grupės vadovė  elgėsi nesąžiningai, kalbėdama tik apie apgailestavimą, jog „sunku galvoti apie efektyvų darbą“. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė taip ir neatsakė ar efektyvus Centro darbas bus skirtas Lietuvos interesams apginti, ar, atvirkščiai, juos išduoti.

Manome, kad  Lietuvos interesų įvertinimas ir gynimas turėjo  būti pagrindinė Seimo darbo grupės misija. Ar Mingailė Jurkutė,  nesilaikydama  teisės aktų, viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus, viešai neobjektyviai vertindama Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą, savo veiksmais nepakenkė Centro ir Komisijos reputacijai? Ar jos veiksmai nepadarė žalos Lietuvos interesams? Manome, kad darbuotoja, kuri galbūt veikia ne Lietuvos interesams, galimai yra  toleruojama  Seimo darbo grupės vadovės. Žiniasklaida informavo, kad R. Morkūnaitė–Mikulienienė ignoravo  61 Genocido tyrimo centro darbuotojo Seimui siųstą poziciją. Išklausė tik vieną pusę, atliko vienpusišką tyrimą, kai agresyvi kaimyninė valstybė Rusija teigia, jog  istoriją naudoja,  kaip ginkl

Dėl M. Jurkutės  atleidimo, ir to kaip šį klausimą reikėtų spręsti yra paskelbtas LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ kreipimąsi  2021-03-17 „DĖL PADĖTIES LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRE“ .

Manome, kad dirbti su Lietuvos istorija ir pateikti visuomenei savo darbo rezultatus, gali  tik atsakingi   žmonės, kurie savo asmeninės nuomonės neiškelia aukščiau valstybės interesų.

2021 m. kovo mėn. 24 d.  9.00 val. kviečiame neabejingus piliečius į piketą:

Vilniuje prie Lietuvos Respublikos Seimo, Gedimino pr. 53,

Kaune prie buvusios KGB būstinės, Laisvės al. 14,

Klaipėdoje prie  buvusios KGB būstinės, S. Neries 4.

 Manome, kad Seimo darbo grupės, (kaip) nesugebėjusios pateikti politinio vertinimo ar M. Jurkutės ir 17-os pasirašiusių pareiškimą Centro darbuotojų veikimas atitinka Lietuvos interesams, darbą  reikia vertinti blogai ir, šį, galbūt gyvybiškai svarbų Lietuvos egzistencijos klausimą  grąžinti Seimo darbo grupei nagrinėti iš esmės.

 Pridedame Lietuvos žmogaus teisių organizacijų kreipimąsi.

Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas                                          Virginijus Partaukas      Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Klaipėdos atstovybė    Virginija Jurgilevičienė Kauno jungtinis  demokratinis judėjimas                                               Rūta Zabielienė

Centro partija -Tautininkai                                                                         Naglis Puteikis

Tęsiame  piketų bangą prie,  kurios dar  prisijungiasi Telšiai ir Panevėžys.  Atkovojus Nepriklausomybę, KGB  nepasitraukė, ji ir šiandien šeimininkauja Lietuvoje, kaip gūdžiais sovietiniais laikais, vadovaujant  Rusijos užsienio žvalgybos generolui Vladimirui Černovui.

Generolo Černovo parankiniai KGB-istinius metodus, manome,  nutarė taikyti atleidžiant  generalinį direktorių Adą Jakubauską iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Ar galima pasmerkti ir atleisti iš direktoriaus  pareigų, jei nutraukė  darbo sutartį su  Mingaile Jurkute, arba, kad į darbą priėmė dirbti Vidmantą Valiušaitį, o gal  todėl, kad tiesą pasakė apie leftistų  pasaulėžiūrą   per Krymo totorių TV?

Tai nėra priežastys dėl kurių reikėtų atleisti iš darbo generalinį direktorių.

Pagrindinė atleidimo priežastis, kad Lietuva informaciniame kare  dirbtų  Rusijos naudai ir imtų „formuoti, ginti ir platinti moksliniu požiūriu teisingus, Rusijos interesus atitinkančius postulatus dėl „probleminių“ bendros istorijos siužetų.“ – rašo Liudas Dapkus  „Istorijos makaronai lietuvių ausims“.

Neišėjusiems KGB-istams,  ne tas žodis, kad nepatinka,  juos siutina, kai LGGRTC generalinis direktorius   ir V.  Valiušaitis  reikalauja  sovietinius šaltinius  vertinti kritiškai.  KGB paliko Lietuvos istorikams tai, kas  turi   balinti sovietinę okupaciją ir sovietinį genocidą.

Jau du mėnesius stebime per žiniasklaidą  loginio  šmeižto skandalą,   kurio tikslas pakeisti LGGRTC generalinį direktorių.  Manome, kad šlykštaus skandalo užsakovas  yra agresyvi kaimynė Rusija.

Seimo narių prašome  nevykdyti užsakymo, nedalyvauti hibridiniame kare priešo pusėje.

Piliečiai renkasi prie buvusių  KGB pastatų,  kuriuose  vykdavo  pragariški žaidimai, o tų žaidimų tikslas  buvo organizuoti Lietuvos gyventojų genocidą, t.y. kuo daugiau  žmonių išžudyti, o likusius gyvus,   sukiršinti, laikyti baimėje.  Sakome NE sovietinės totalitarinės  sistemos balinimo šalininkams Lietuvos istorijos  baruose.

Renkamės Vilniuje,Kaune, Klaipėdoje,Panevėžyje, Telšiuose

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Mano studijų laikų draugas Emanuelis Zingeris

Emanuelis Zingeris daug pasitarnavęs Lietuvos nepriklausomybės bylai. Studijų laikais, kai dar nė Gorbačiovas nebuvo atėjęs į valdžią, daug valandų esame praleidę sykiu, vaikščiodami po Ramybės parką – buvusias miesto kapines Kaune – kalbėdami ir svajodami apie tai, kokia bus Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę.

Ir šiuos žodžius rašydamas, neperdedu nė per nago juodimą – taip buvo iš tikrųjų, tikrai apie tai kalbėdavomės tada, kai ta nepriklausomybė nė nesisapnavo, o gyvavo vien mūsų vaizduotėje. Neturėjau daug draugų, su kuriais tada būčiau galėjęs apie tai atvirai kalbėti, o su Emanueliu – kalbėdavomės.

Ir kalbėdavomės taip pat ir apie tai, kokie bus lietuvių ir žydų santykiai, kai Lietuva bus laisva. Nei vienas neturėjome abejonių, kad jie bus geri ir draugiški. Kaip ir mūsų asmeniniai tarpusavio santykiai. Ir patys, sakėme, turime veikti taip, kad susipratimo atsirastų vis daugiau.

Po 30 nepriklausomybės metų tenka pripažinti, kad lūkesčiai anuomet buvo didesni ir susipratimo tarp mūsų tautų galėtų būti daugiau, tiesa? Ką galėtume daryti geriau, Emanueli, kad atsitiktų taip, kaip svajojome jaunystėje?

EMANUELIS ZINGERIS: „SUPRIEŠINTI LIETUVIŲ IR ŽYDŲ NEPAVYKO“

Aukščiausiosios Tarybos deputatas apie KGB pastangas kurstyti nesantaiką

Laisvosios Europos radijas

1992 m. rugpjūčio 6 d.

„Lietuvos aidas“ paskelbė straipsnį „Lietuvos žydai ir KGB“ [1992.08.06], kuriame atskleidžiamos tarybinio saugumo pastangos kurstyti nesantaiką tarp lietuvių ir žydų tautų bei mėginimai sukompromituoti asmenis, norinčius puoselėti šių tautų santarvę ir tarpusavio supratimą. Intrigos buvo pinamos ir prieš Aukščiausiosios Tarybos deputatą Emanuelį Zingerį.

„Tokį vilkšunišką KGB alsavimą jautėme visi, kurie norėjome statyti tiltus tarp lietuvių ir žydų tautų“, – Laisvosios Europos radijui sakė parlamentaras.

Jis teigė, kad pirmuosiuose Sąjūdžio šimtatūkstantiniuose mitinguose pareikšti, kad esi su Lietuva – nebuvo lengva. Daugeliui Lietuvoje gyvenančių žydų, anot Zingerio, liko kartėlio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tie įvykiai tarp dviejų tautų atvėrė gilių nepasitikėjimo griovį.

„Norėjosi iš to uždaro rato išeiti ir pasakyti, kad mes – lietuviai ir žydai – turime įvertinti visą mūsų tautų skausmą, jo negražindami“, – sakė E. Zingeris. Prieš pastangas atkurti tarpusavio santykius, įvertinant skaudžią praeitį, o ne ją užtamsinant, stojo, pašnekovo žodžiais, „svetimos valstybės specialiųjų tarnybų mašina“. Tai liudija išlikę archyviniai dokumentai.

„Buvo vykdomas pragariškas žaidimas, – teigė Aukščiausiosios Tarybos deputatas. – Ir tai matyti iš visų KGB dokumentų, su kuriais man buvo leista susipažinti.“

Sistemos nusikalstamas pobūdis pasireiškė tuo, kad ji, pasak pašnekovo, sąmoningai tyrė atskirus žmones ir tautas, siekdama juos išnaudoti savo interesams.

„Štai prieš mano akis KGB medžiaga apie žydų etno-psichologines savybes: kaip juos verbuoti, kaip prie jų „prisigerinti“, veikiant tam tikras emocines gaidas“, – kalbėjo E. Zingeris, vartydamas rusų kalba surašytų dokumentų ir instrukcijų bylą.

Šiuose dokumentuose skiriama dėmesio ir lietuviams: aiškinama kaip įtikinamai skleisti mintis apie tai, kad žydai vos ne visuotinai dalyvavo griaunant Lietuvos valstybingumą 1940 metais, kad žydų dauguma buvo bolševikai.

„Tai juodašimtiškas melas, – tvirtino Zingeris, – proporcingai žydų ištremta į Sibirą 1941 m. netgi daugiau, nei kitų Lietuvos gyventojų.“

Žinodama šias tautų emocionaliai „jautrias stygas“, KGB išradingai jomis manipuliavo ir kurstė tarpusavio nesantaiką.

Ir liūdniausia, kad dideliu mastu tai jiems pasisekė, – teigė pašnekovas. – Matyti specialiai siunčiami žmonės į Izraelį, diskredituoti stiprėjančią lietuvių ir žydų draugystę, specialiai veikiantys agentai kiršinti Amerikos lietuvius. Ir tai vyko dešimtmečiais.“

Šis „juodas KGB įdirbis“, anot parlamentaro, niekur nedingsta, lieka mūsų visuomenės sąmonėje kaip dalis nevalingai susiformavusių stereotipų. To „darbo“ pasekmes, kalbėtojo nuomone, dar negreit pavyks įveikti.

Didelio masto intrigos buvo rezgamos ir pačioje žydų bendruomenėje. Zingeris teigė buvęs prie Lietuvos žydų draugijos atkūrimo ištakų. Jautęs didžiulę įtampą ir nuolatinį trukdymą organizuotis iš vidaus.

„Dabar paaiškėjo, kad dalis tų sunkumų buvo ne savaimingi, o sąmoningai rezgami, specialiai didinami per KGB agentų veiklą. Buvo žaidžiama lietuvių-žydų skauduliais, kad kaktomuša būtų sudurtos tos dvi tautos. Bet tai nepavyko – Lietuva atkūrė valstybę“, – mūsų radijui sakė Aukščiausiosios Tarybos deputatas Emanuelis Zingeris.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kodėl turi likti senoji vadovybė, o M. Jurkutę reikia atleisti?

 

Susipažinusi su Seimui siunčiamais laiškais ir pareiškimais dėl  Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ( toliau – Centras), teikiu savo nuomonę.

Šiandien per žiniasklaidą skaitome,  lyg tai labiausiai nukentėjo Mingailė Jurkutė už kritiką.

Kodėl Lietuvos gyventojams meluojama. Kokia ta jos kritika?  Pasiskaitykite  ką Mingailė rašo žiniasklaidoje RT.lt 2021.02.04 straipsnyje „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.  Straipsnio pavadinimas, o vėliau  jos surašytos   mintys, yra skirtos politizuotiems  klausimams , atseit, pagal ją,  vyksta „ zadanijų nuleidimas istorikams“.  M.  Jurkutė nutarė, kad  jokių „zadanijų“  ir todėl gali viešai,  neobjektyviai vertinti  Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą.  M. Jurkutė pergyvena dėl  tarptautinių skandalų, kai visi mato, jog tų triukšmų  organizatoriai  tėra keletas žydų, tačiau visai nepergyvena, kad  savo veiksmais galimai padeda  Kremliui.

Viena  jos  pastaba, kuri  manau, kad ne tiek pykdo žydus, kiek Kremlių, tai nauja informacija apie  Joną Noreiką. Visi puikiai suprantame,  kad Lietuvai Kremlius negali pasakyti, kad informacija  apie Generolą Vėtrą yra nepriimtina. Kas nutiktų, jei taip Putino ideologai pasakytų?  Visuotinis gyventojų pasipiktinimas.  Kaip tada veikia  Kremlius?

Manome,  tada ir atsiranda M. Jurkutė,  vykdanti  Vladimiro Putino nurodymu  įkurto fondo, „Историческая память“  uždavinius, tai yra juodina šalies istoriją.

Žydų tautybės rašytojas  Julijus Margolinas  rašė, kad komunizmas, kuris įvairiais pavidalais atgimsta  žemėje kelia kur kas didesnį pavojų negu jau sunaikintas ir pasmerktas hitlerinis fašizmas.

Nesunku atgimti komunizmui, kai  jis yra prižiūrimas Rusijos užsienio žvalgybos generolo  Vladimiro Černovo. .

Ar M. Jurkutė, iš tikro, yra naivi ir nesupranta, kad yra apipainiota ir dirba pagal fondo „Историческая память“  reikalavimus?  Manome,  tik  tada, kai pereinama informaciniame kare  dirbti į priešo pusę,  piktinamasi  Centro vadovybės  nurodymu, kad   „negalima pasitikėti sovietiniais šaltiniais“.  (M. Jurkutės str. „ Kaip yra politizuojamas LGGRTC?“.)

M. Jurkutė, iš tiesų, negalima pasitikėti  sovietiniais šaltiniais.  Naudoti sovietinius šaltinius yra neišvengiama,  bet pasitikėti žiauriausios diktatūros rašliava- jokiu būdu.

Seimas, priimdamas  sprendimą dėl  Centro,  neturi pasiskelbti  pralaimėjęs informaciniame kare,  negali sau šaudyti į kojas.  Diktatūra negimsta per naktį, ji lėtai šliaužia.  Šiandien totalitarinę sistemą,  žmoniją naikinančią ideologiją,  skleidžia Kremlius.  Nesustabdysime, tai  sovietų istorijos fanams nugalėjus,   labai nukentėsime.

Senoji vadovybė turi likti dirbti, o M. Jurkutė, jei nori dirbti, tai  manome turi  pamąstyti, kodėl   informaciniame kare nuėjo tarnauti priešui.

 

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

LGGRTC generalinio direktoriaus prof. dr. Ado Jakubausko atviras laiškas

Reaguodamas į Seimo vicepirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vakar viešai išsakytą nuomonę, kad jai „kyla abejonių, dėl LGGRTC direktoriaus gebėjimų“ ir kad „susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti”, siunčiu viešą laišką Seimo nariams.

Gerbiami Seimo nariai,

Praėjus pusmečiui po naujos Centro vadovybės paskyrimo, sausio 28 d., 17 darbuotojų, t.y. 12 procentų viso darbo kolektyvo, ar savo iniciatyva, ar kitų paakinti, kreipėsi į Seimą prašydami pagalbos.

Kuo buvo nepatenkinti 12 proc. darbuotojų? „Politinės kontrolės stiprėjimu, varžančiu mokslo autonomiją ir smukdančiu mokslinių tyrimų kokybę“. Klausimas: ar pateiktas nors vienas „politinės kontrolės faktas“? Atsakymas: ne.

Tačiau yra kitokio pobūdžio faktų:

1. Per 25-erius Centro darbo metus dabartinis Centro vadovas vienintelis turi mokslinį laipsnį, yra profesorius.

2. Vienas iš labai garsiai besireiškiančių istorikų penkerius metus negali pateikti medžiagos apie Pirčiupių tragediją ir studijos apie Lukiškių kalėjimą. Jo paaiškinimas: „neturėjau ūpo, buvo asmeninių problemų” – tai užprotokoluotas faktas.

Vasario 4 d. 61, t.y. 43 proc. Centro darbuotojų Seimui nusiuntė kitokią nuomonę: „esame pajėgūs patys spręsti savo problemas. Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą.”

Ir į kokią nuomonę atsižvelgs Seimo darbo grupė? Jos pirmininkė R. Morkūnaitė–Mikulienienė, kovo 9 ir 17 d. viešai komentuodama Centro problemas, šio 61 darbuotojo pareiškimo išvis nepaminėjo.

Ar tai yra ta „dialogo kultūra“, apie kurią kalba Seimo vicepirmininkė? LR Konstitucijos 29 str. teigia: „Valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Kaip atrodytų, jei po rinkimų beveik keturis kartus mažiau balsų gavusi opozicija būtų paskelbta nugalėtoja? Ar Centro vadovas turėtų atsižvelgti tik į mažumos nuomonę? Ar Seimo darbas grįstas ne dialogo kultūra, jei ten yra pozicija ir opozicija? Kokiais faktais pagrįstos Seimo vicepirmininkės abejonės, kad Centro veikla nerezultatyvi?

Ko iš Seimo reikalavo mūsų Centro 12 proc. darbuotojų, dėl ko ir buvo sudaryta Seimo darbo grupė:

1) „Atnaujinti pilnos sudėties Centro Tarybos posėdžius“ – tas padaryta – antradienį kviečiamas nuotolinis visų skyrių vadovų pasitarimas. Beje, pilnos sudėties Taryba veikė nuo pat naujo vadovo paskyrimo, kol patys tarybos nariai nepareiškė, kad nėra būtina kiekvieną savaitę rinktis visų skyrių vadovams.

2) „Įvertinti generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo būtinybę“ – santarvės vardan vasario 1 d. patarėjas pasitraukė.

3) „Prie Centro įsteigti Mokslo tarybą“ – to neleidžia Centro įstatymas.

Taigi, visi reikalavimai įgyvendinti – kodėl tuomet Seimo darbo grupės pirmininkė kelia generalinio direktoriaus galimybės dirbti klausimą, jei jo nekėlė net Centro 12 proc. darbuotojų? Ar „mokslinių tyrimų“ klausimas neperaugo į politinį? Ar paskyrus naują Centro vadovą ir vėl kokiai grupei darbuotojų pareiškus nepasitenkinimą, Seimo vadovybė reaguos taip pat – kels vadovo atsakomybės klausimą?

Neturėdama jokių realių faktų dėl neva blogos naujos Centro vadovybės veiklos pastarosiomis dienomis darbo grupės pirmininkė kaip vienintelį pretekstą mini LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorinių tyrimų programų vyriausiosios istorikės dr. Mingailės Jurkutės atleidimą – neva už vadovybės kritiką.

Tačiau dr. Mingailė Jurkutė atleista ne už vadovybės kritiką: pirmuoju darbo pareigų pažeidimu Mingailė Jurkutė pažeidė teisės aktus, kai viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus viešai neobjektyviai vertino Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą ir tokiais veiksmais pakenkė Centro ir Komisijos reputacijai, kai neturėdama jokio pavedimo ir neįgaliota teisės aktais savavališkai susipažino su asmens duomenų apsaugą turinčiais dokumentais bei viešai aptarinėjo jų turinį (susijusį su asmens neviešais duomenimis). Tačiau tuomet darbuotojai jokios drausminės poveikio priemonės nebuvo taikomos, ji buvo tik įspėta. Deja, darbuotoja nepaisė šio įspėjimo ir pakartotinai, tendencingai ir nepagrįstai viešai ir toliau teikė tiesos neatitinkančią ir visuomenę klaidinančią informaciją apie Centro veiklą: neturėdama įrodymų kvestionavo Centro parengtų dokumentų teisėtumą bei patikimumą, be pagrindo abejojo Centro priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atliktų tyrimų patikimumu, tuo pakenkdama Centro autoritetui ir reputacijai.

Tyrėja taip pat nepateikė naujų mokslinių darbų, istorinių šaltinių, naujų faktų. Neteikė jokių tarnybinių pranešimų apie poveikį jos akademinei laisvei, tyrimo metodologijai.

Pabrėžiu, kad dr. Mingailės Jurkutės ir kitų darbuotojų metinis vertinimas nėra susijęs su viešu kreipimusi į LR Seimą. Buvo įvertinti visų darbuotojų konkretūs 2020 m. darbai pagal planus ir asmeninį indėlį.

Tokie darbuotojos veiksmai nėra kritika pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, o yra teisės aktų pažeidimas, pagal kuriuos darbuotojas privalo elgtis sąžiningai, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų.

Gerbiama Seimo pirmininkės pavaduotoja teigia, kad per ilgametę Centro veiklą „nebuvo tokio pobūdžio problemų“. Tačiau tai nesvarbiausia Centro problema: per 25 metus Centrą paliko 543 darbuotojai, tai reiškia, kad, sąlyginai kalbant, kas penkeri – šešeri metai pasikeičia beveik visa Centro darbuotojų sudėtis.

Kodėl Seimo darbo grupėje nagrinėjamos atskirų darbuotojų algos, bet nekalbama apie esminę problemą: Centro finansinę būklę? Gal tai labiausiai atsiliepia darbų kokybei? Ar šią, svarbiausią, dešimtmečius nesprendžiamą problemą Seimas pagaliau išspręs?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas“

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Milžinai išeina – Evardas Šalkauskas (1952.11.18 -2021.02.27)

2021-03-17

 

Klaipėdiečiai, kurie ateidavo kiekvieno mėnesio  17 dieną į Atgimimo aikštę dėl Garliavos įvykių, kovo 3 d. išlydėjo į amžinąją poilsio vietą bendražygį Edvardą Šalkauską.

Kai susirinkdavome į aikštę,  E. Šalkauskas pirmiausiai paklausdavo, ar viskas gerai.  Jo rūpestis mus vienijo ir darė geresniais.  Skaudu, kad nebėra tarp mūsų, atėjusių į aikštę, Žmogaus, kuriam  buvome brangūs  ir  nestovės šalia  su klausimu: „Ar dar gyva Deimantė?“ .

E.. Šalkauskas, visuomenininkas nuo 1988 m. vasaros, kai įsijungė į   Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas delegatu į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvos darbininkų sąjungos (LDS) įkūrėjų Klaipėdoje.

Virginijus Partaukas, kuris taip pat buvo aktyvus Lietuvos darbininkų sąjungos narys, prisimindamas   Edvardą pasakojo, kad  su juo kartu dalyvaudavo  susirinkimuose, kurie vykdavo kas antrą savaitę Darbininkų  sąjungos būstinėje H. Manto 24.

Edvardas profsąjungos lyderiu, Žemaitijos baldininkų darbininkų sąjungos pirmininku,  dirbo  iki pat savo mirties valandos.

Vienas iš  Edvardo  rūpesčių buvo laikraštis „Darbininkų balsas“, todėl į aikštę ateidavo ne tuščiomis rankomis, o   nešinas   naujausiu numeriu.

Visuomeninkus, kurie renkasi kiekvieno mėnesio 17 d.,  vienija ištikimybė tiesai.  Nėra ir nebus taip, kad  visi vienodus  kelius  matys į tiesą. Lietuvos valdžios bėda, kad ji turi savo tiesą ir visuomeninkai tapo jos ir žiniasklaidos patyčių  objektais. Šioje daugiabriaunėje tiesos paieškoje, esame giliai įsitikinę, kad  Deimantei  nebuvo grėsmės iš piliečių,  jog pedofilų klanas nėra išgalvotas. Mums svarbu sužinoti, kad  pedofilijos liudininkė – gyva, t.y., kad jai būtų leista skaipu  pabendrauti su pusbroliu arba  kitu,  valdžiai tinkamu būdu, kuris patvirtintų, kad jos nenužudė ar nepavertė į „daržovę“.

E. Šalkauskas, kai vykdavo diskusija apie kelius į pilietinę visuomenę,  apie tiesos ieškojimą, niekada nepykdavo už kritiką, o atvirkščiai, kritikams sakydavo, kad   visada durys į Profsąjungos būstinę atviros.  Jei reiktų kokios pagalbos visada galime  kreiptis į jį.

Kada žmogus tampa milžinu?  Kai  yra  paprastas,  moka atskirti šmeižtą nuo kritikos ir  nesavanaudiškai ištiesia  pagalbos ranką  skriaudžiamam.

Žmogus  išėjo  amžinybėn, bet jo  vienas iš  norų – išvysti gyvą Deimantę, liko neįgyvendintas.

E. Šalkausko  su mumis  nebebus, bet mes tęsime  tiesos paieškos misiją ir ateisime balandžio 17 d. 12 val. į Atgimimo aikštę.

2021-03-17 12021-03-17 42021-03-17 32021-03-17 2

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 1

Iš 141 Seimo nario į laišką atsakė tik: Liudas Jonaitis, Petras Gražulis ir Paulė Kuzmickienė, o kad neskaitė – Andrius Kupčinskas

Lietuvos visuomenę sudrebino Seimo nariui prof. Valdui Rakučiui organizuotas  dirbtinis  skandalas.  Jam dar neaprimus, kilo dar vienas skandalas-maištas prieš naują  Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos  tyrimo centro   vadovybę.

Taip jau yra, kad skandaluose    gyventojai yra priverčiami  dalyvauti. Tai savotiškas  visuomeninis teismas, o tiksliau susidorojimas, kurį  paviešina žiniasklaida, o piliečiai  tariamas  aukas pasmerkia  arba išteisina.

Dalis Lietuvos gyventojų mano, kad  šiomis dienomis   ant politinio aukuro turi būti sudegintas Seimo narys V. Rakutis.

O gal nereikia nieko deginti, gal baikime raganų paieškas? Jau atėjo laikas  pasakyti tariamų raganų medžiotojams, kurie Lietuvoje, manome, turi  Fainos Kukliansky vardą,  jog baigtų  dirbti vadovaujantis sovietine ideologija.

Liūdniausia, kad šiandien  esame verčiami tapti savotiškais   Šerlokais  Holmsais ir  informuoti  Lietuvos politikus, visuomenę, kaip yra organizuojami loginiai šmeižto skandalai.  Vieną tokį  tęstinį skandalą aprašėme ir  išsiuntėme  141 Seimo nariui.

Gavome atsakymą iš Seimo pirmininkės kanceliarijos ir trijų Seimo narių.  Tai drąsuoliai, nebijantys  atidarinėti nežinomų el. adresų nuorodų ir prisegtukų.

Seimo narys Liudas Jonaitis, kuris  atstovauja Lietuvos socialdemokratų partiją,  parašė, kad  Seimo narys V. Rakutis „pats  konservatorių frakcijai  padavė prašymą dėl atsistatydinimo iš komisijos pirmininko pareigų. Tai priklauso nuo jo paties.“ Tuoj pat atrašėme, kad  trauktis iš Komisijos narių buvo priverstas, jog nuslopintų skandalą.  Sukeltas triukšmas, beveik buvo atvėsęs ir Seimas galėjo nepatvirtinti atsistatydinimo, todėl  pasirodė V. Bruverio straipsnis.  Tokius straipsnius nemalonu skaityti, o tuo labiau stebėti, kaip vyksta susidorojimo procedūra.   Dabar ėmėsi vieno Seimo nario, o kitą kartą imsis  kito neįtikusio. Todėl ir kreipėmės su prašymu, kad jei  vis tik atsistatydinimo tvirtinimo procedūra bus, jos nepalaikyti.

Atsakė ir  Seimo narys Petras Gražulis, kuris priklauso mišriai Seimo narių grupei. Jis parašė:  „Perskaičiau. Palaikysiu jūsų poziciją aktyviai“.

Sureagavo į mūsų laišką ir Konservatorė  Paulė Kuzmickienė.  Ji taip pat padėkojo už jai siųstą laišką.

Paskutinis, kuris mums atsakė, tai konservatorius Andrius  Kupčinskas.   Jis parašė, kad   vadovaujasi Kibernetinio saugumo centro rekomendacijomis,    neatidarinėja nežinomų el. adresų nuorodų ir prisegtukų, o  gautą laišką  tikrina per el. pašto peržiūras, todėl mūsų laiškas jam  nieko nepasakė. „Ateičiai, Jūsų ir bendraminčių, prašau siųsti tik individualiai, nekartotiniai, surašytus tekstinius laiškus dėl problematikos ar norimos išsakyti pozicijos“.

O kur kiti Seimo nariai? Ar jie skaito piliečių laiškus, o gal net neatidaro  el. pašto, kai pamato nepažįstamą adresą?

Žemiau teikiame laišką, kurį išsiuntėme  Seimo nariams 2020-03-08

Kreipimasis į Seimo narius.

Dėl prašymo nepatvirtinti   Valdo Rakučio pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

 

                             Didžiosios Britanijos  istorikas Nelas Fergusonas  informavo europiečius, kad  kairieji istorikai,  norėdami  jog  vyrautų jų  pasaulėžiūra,  organizuoja loginius šmeižto skandalus.

Lietuvoje kaip tik  šiuo metu  yra   tęsiamas, nepagrįstai pradėtas puolimas prieš prof. Valdą Rakutį.    Šį  tęstinį skandalą,  manome, kad  ruošiamasi paskelbti tarptautiniu.

Šio galimai tęstinio  skandalo pradžia -  Lietuvos ryto žurnalisto istoriko Vytauto Bruverio straipsnis „Gaisro dėl Holokausto sukėlėją V. Rakutį prisivijo skandalingi pareiškimai: dujų kameras vadino „labai humaniškomis“.

Prašome atsakyti,  ar yra tokių prof. Valdo Rakučio pareiškimų, kaip rašoma straipsnio pavadinime, nes viešo ar neviešo pareiškimo  V. Bruveris savo straipsnyje nepateikė, tėra tik   prieš 20 metų  kolegai  Elmantui Meiliui  profesoriaus pastabos į , taip  vadinamą,    mokslinį darbą-paskaitą?

E. Meilius, kuris, atseit,  „nešaudo  sau į kojas“ tada, dar prieš 20 metų,  aiškino  apie  nacių naudojamus žudymo būdus. Istorikas E. Meilius teigė, kad dujų kameras galima laikyti pačiu sadistiškiausiu žudymo būdu. Istorikas Valdas Rakutis teigė, kad pačiu sadiškiausiu galime laikyti, kai yra  mirtinai nukankinami.

Prisiminkime liudininkų pasakojimus, kad žemė  dar judėdavo, po žydų  sušaudymo, kitaip sakant,  suversdavo į šaltas duobes,  dar gyvus  ir  todėl V. Rakutis dujų kameras pavadino humaniškesnėmis  už nukankinimą.

Straipsnio pavadinimo tikslas yra, ko gero,  sukelti pasipiktinimą žydų bendruomenėse.

V. Rakučio pastabą komentuodama Faina Kukliansky, jo  nuomonę  pervadino  į pasisakymą ir pareiškė: Į TAI REAGUOTI TURI ATSAKINGOS INSTITUCIJOS.

Gal paaiškins ponia F. Kukliansky, kaip atsakingos institucijos  turėtų išnagrinėti jos pretenzijas,  kurios būtų skirtos  prieš  20 metų surašytoms  pastaboms R. Meiliaus  paskaitai, kurioje  lektorius aiškino  ir apie  žydų žudymo būdus?  Ar atsakingos institucijos turėtų pareikšti, kad  V. Rakučio pastaba yra neteisinga?    Negi V. Rakutis  turėjo pasakyti, kad žydų šaudymas ir pusiau gyvų užkasimas yra humaniškesnis už dujų kameras?!

Šį straipsnį, tiesa, be nuorodos į originalą ir per pusę trumpesnį,   išvertė  į anglų kalbą ir galimai F. Kukliansky įkėlė į  Lietuvos žydų bendruomenės internetinį puslapį,  kurį jau platino  Grant Gochin.  2021-03-05  paviešinome  facebooke, Lietuvos istorijos  ieškotojų klubo puslapyje. Jau po kelių valandų  Lietuvos žydų bendruomenės puslapį neįmanoma  atidaryti, iškrenta lentelė „Nepavyksta pasiekti šios svetainės. Per ilgai laukta www.lzb.lt“.   2021-03-08  Žydų bendruomenės puslapis jau atsidarė  ir  yra nuoroda  į  originalų straipsnį  ir išverstas visas V. Bruverio  kūrybinis darbas.

Organizuoto loginio šmeižto skandalo eigą nesunku numatyti, kaip ir visus asmenis. Šį kartą ištiko nesėkmė, nes teko pasaulio visuomenei pateikti  visą V. Bruverio straipsnį. Apie dirbtinių skandalų tikslus rašo istorikas Neilas Fergusonas -  suduoti smūgį  autoritetui, sumenkinti  dalykinę ir politinę reputaciją.

Prašome  Seimo narių  nedalyvauti galimai niekšingai   organizuotame skandale ir nepatvirtinti    Valdo Rakučio pasitraukimą iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

Virginija Jurgilevičienė, tel. 864024954

Virginijus Partaukas, tel. 860344258

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0

Kairiųjų-neomarksistų susidorojimui sakome – NE

 

Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos  tyrimo centro  ( toliau Centras) 17  darbuotojų  kreipėsi į Seimą su prašymu  juos gelbėti nuo kolegų, turinčių dešiniąsias  pažiūras. Centre dirbantys kairieji istorikai nutarė, kad  tylėti užtenka ir  reikia „išvalyti“ įstaigą   nuo  netinkamų pažiūrų  atstovų.

Kairiųjų istorikų didžiausias priekaištas  dešiniesiems yra  dėl  Daliaus Stanciko  paruoštos pažymos apie  Joną Noreiką – Generolą Vėtrą.  Kairiuosius  neįtikina žinia, kad  Birželio sukilimo dalyvis,  kuris nacių okupuotoje Lietuvoje nuo  1941 –ųjų  rugpjūčio 3d.  dirbdamas  Šiaulių apskrities viršininku,    įkūrė  antinacistinį judėjimą, kurio viena iš  veiklos   sričių – žydų gelbėjimas iš getų.

Kodėl kairiuosius ši žinia labai nervina, kelia stresą? Todėl, kad Sovietų teisėtvarka  Birželio sukilimo dalyvius, dirbusius nacių okupuotoje Lietuvoje  valdžios struktūrose, apkaltino  dalyvavus žydų žudime.  Sovietiniuose teismų  bylose, jei neturėdavo įrodymų, tai  surasdavo liudininkus, kurie prifantazuodavo ir vadovaujantis jų melagingais liudijimais būdavo priimami   sprendimai.  Deja, šiandien Centras netiria liudininkų parodymus,  ar jie  atitinka,   ar neatitinka   to meto, tos vietovės, istorinius įvykius. Tokie tyrimai  atskleistų  sovietinių teismų  masinį melagingų liudininkų  panaudojimą holokausto bylose.  Kairieji istorikai, gindami sovietinių teismų sprendimus, tokį  bylų peržiūrėjimą prilygina  Holokausto neigimui.  Tai viena iš priežasčių, dėl ko   vyksta diskusija  tarp  kairiųjų  ir dešiniųjų istorikų.

Manome, kad pirmoji peržiūrėta  sovietinių teismų byla -   J. Noreikos – Generolo Vėtros.  Kairiųjų Lietuvos istorikų mokykla griežtai atsisako kvestionuoti sovietinį Generolo Vėtros  vertinimą.  Jie,  J. Noreikai  inkriminuojamą sovietinio teismo  kaltinimą dėl dalyvavimo   nacių valdymo struktūroje, laiko teisingu.   Kairieji istorikai net sugalvojo teiginį, jog bijome istorijos, nes nedrįstame  pripažinti, jog didvyris nebuvo didvyriu.

Dešiniųjų pažiūrų tautiečiai teigia,  kad vadovaujantis melagingais sovietinių teismų sprendimais,  neįmanoma  atskleisti  antinacistinio judėjimo struktūros.

Viena moteris, kilusi iš Kauno, ir šiuo metu –  klaipėdietė papasakojo, kad per karą  jos šeima gyveno Kauno rajone Gaižėnų kaime.  Mama – Anelė Zavackaitė-Tamaliūnienė gimusi 1919 m.  jai pasakojo, kad į jų sodybą atveždavo žydų vaikus, kurie prabūdavo  kelias dienas, savaitę,  gal ir ilgiau.    Suaugusieji šeimos nariai nežinodavo,  nei kas atveža, nei   kas išveža. Ši šeima net nėra įrašyta  į teisuolių sąrašą. Kiek   žydų gelbėtojų yra nežinomi, atvirkščiai, sovietų sąjungos apšmeižti.  Ar moralu Fainai Kukliansky tęsti sovietinį melą, tyčiotis iš žydų gelbėtojo Generolo Vėtros?

Kas numatydavo žydų vaikų išvežimo grafiką į vieną ar kitą sodybą?  Kas nustatydavo, kiek  dienų turi prabūti toje sodyboje   ir nuspręsdavo koks tolimesnis  žydų  maršrutas, kas gali būti tais vežėjais ir  t.t. ?   Kas vadovaudavo antinacistiniam judėjimui?  Pasirodo,  kad lietuvis, užimantis aukštas pareigas  nacistų okupuotoje  Lietuvoje. Apie tai  teigia  dokumentas. Tai kunigo  Jono Borevičiaus  liudijimas  JAV teisme, kad  J. Noreika jį  pakvietė prisidėti prie žydų gelbėjimo.

Ponai kairieji, jei nutarėte teigti, kad  nebuvo  žydų gelbėjimo struktūros ir jai   niekas nevadovavo,  tai pateikite savo versiją.  Kas  sudarydavo žydų gelbėjimo maršrutus Vilniaus, Kauno, Šiaulių apskrityse, kas  parinkdavo tinkamus žmones šitam mirtinai pavojingam, pogrindiniam darbui?

Puikiai suprantame, kad labiausiai peržiūrėti sovietinių teismų bylas nenori  Sovietų sąjungos perėmėja – Rusija. Kodėl? Todėl, kad  žydų  gelbėtoją J. Noreiką teismo sprendimu apkaltino  bendradarbiavimu su naciais ir nuteisė sušaudyti. Tokių bylų, manome, kad  yra ne viena.

Todėl šiandien privalome kreiptis į žydų bendruomenes ir  prašyti jų pagalbos, kad padėtų atsikratyti   sovietinių  teismų  sprendimais,  nutrauktų gėdingą   sovietinių nusikaltimų balinimą.

Kairieji,  pajutę, jog „slysta“ Lietuvoje jų sukurta ideologija,  nutarė  įtvirtinti sovietinę istoriją  per J. Noreikos anūkės Silvia Foti knygą.

Ar mes,  dešiniųjų pažiūrų atstovai, sugebėsime apsiginti nuo sovietinės ideologijos? Sunkiai, nes per 30 metų kairiaisiais  tapo nemažai  istorikų, žurnalistų, politikų,  valdininkų ir net visuomeninkų. Jei jie prisistatytų  tikruoju vardu – kairiaisiais  neomarksistais, tai sulauktų piliečių pasmerkimo, todėl jie  save  išdidžiai vadina  liberalais.

Kairieji yra garsūs savo agresyvumu.  Savo straipsnyje istorikas N. Ferguson rašo, kad 2021 metais „Vokietijoje formuojasi pasipriešinimas spaudimui iš kairės: vasario pradžioje 70 žymių šalies mokslininkų įkūrė „Mokslo laisvės tinklą“ (Netzwerk Wissenschaftsfreiheit) tyrimų ir dėstymo laisvei ginti. Vienas iš susivienijusių mokslininkų tikslų – paremti kairiųjų aktyvistų užsipultus savo kolegas.“

Lietuvoje taip pat  turime įkurti  analogišką judėjimą, kuris  galėtų vadintis „Stop  spaudimui ir melui iš kairės!“. Kadangi dešiniosios ideologijos  istorikų turime nedaug, tai į tą judėjimą galima būtų pakviesti  politikus, visuomenės veikėjus, piliečius.  Svarbiausia,  ieškoti kontaktų su  vasario mėn. įkurtu „Mokslo laisvės tinklu“.

Negalima nutylėti apie 2021 m. kovo mėn. 10 d. įvykusią Seimo  Ateities komiteto diskusiją „Kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį“.  Šioje diskusijoje dalyvavo istorikas Arūnas Bubnys, kuris  nagrinėja  XX amžiaus istoriją ir kuriam atrodo, kad Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl Holokausto galima suskirstyti į dvi kryptis. Viena –  lietuvių išeivių pagražinta, ginamojo pobūdžio Holokausto istorija, o kita kritinio pobūdžio ir sustiprėjusi, kai prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva 1998 m. buvo įkurta tarptautinė komisija. Atseit, tada prasidėjo rimti tyrimai.

Nejuokinkite apie rimtus tyrimus, nes manome, kad tada ir prasidėjo sovietmečio Holokausto istorijos sugrąžinimas.  Jei norima  istoriją  suvesti į dvi  kryptis, tai jos  turėtų vadintis: išeivijos ir sovietinė.  Kaip  išdrįsta A. Bubnys teigti apie, atseit,  iškreiptą žmonių sąmonę, apie empatijos nebuvimą, kai kairieji  sugrąžino  Lietuvos piliečiams  sovietinę istoriją ir jie drįsta  ją vadinti  kritine?  Lietuviai,  laukdami  nacių, tikėjosi,  kad su jų pagalba galės atstatyti Nepriklausomybę. Jų viltis žlugo po kelių mėnesių. Kokią paramą Lietuvos inteligentija galėjo išreikšti naciams, sužlugdžiusiems  jų viltis atkurti Nepriklausomą Lietuvą?

Kodėl iki šių dienų  gyva  tarybinė pasaulėžiūra, kad  sovietinė diktatūra yra geresnė už nacistinę?  Didžiajai  daliai žydų -  tiek  nacių, tiek  sovietų okupacijos – buvo vienodas blogis ir tai labai vaizdžiai rodo japonų diplomato Čijune Sugihara veikla, kai sovietai okupavo Lietuvą. O apgautų, patikėjusių stalino saule,  arba manančių, kad nekaltų civilių net karui prasidėjus  negalima žudyti, manau, kad vienodas procentas buvo tiek lietuvių, tiek žydų.  Nėra kažkokių ypatingai skirtingų tautų patirčių. Tos patirtys panašios. Susidėjus su okupantais, tapus sovietinės totalitarinės  santvarkos ideologais, tiek vieni, tiek kiti privalėjo tarnauti nusikalstamai sistemai. Nėra tautos, kuri turėtų tik aukos  arba budelio įvaizdį Ar tuos, aukščiau  išvardintus  teiginius, galime priskirti pagražintai istorijai? Gal atėjo laikas nustoti A. Bubniui piktintis, kad komentaruose daug  įžeidinėjimų, kad primena žydų piktadarybes, kai tarnavo sovietų jėgos struktūrose?  Čia ne empatijos trūkumas, čia dalies tautiečių reakcija į kiršinimą, kurį sąmoningai vykdo, taip vadinama, kritinio pobūdžio istorija.

Kviečiu nepasiduoti kairiosios mokyklos įtakingiems veikėjams, kurie Lietuvos piliečius  skatina  dalyvauti, taip vadinamos, kritinio pobūdžio istorijos vykdomame  pjudyme.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 2

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre vyksta nesutarimai ar susidorojimai?

Septyniolika  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau –LGGRTC)   darbuotojų pareiškė raštu, kad įstaigoje vykstantys nesutarimai nėra vidiniai. Jie mano, kad Vidmanto  Valiušaičio veikla , o dabar generalinio direktoriaus  Ado  Jakubausko užimta pozicija,  suduoda   skaudų  smūgį LGGRTC prestižui, nes  pagal juos atsisakius  ekspertinės įstaigos įvaizdžio, ji   plėšoma  tarp mokslo ir politikos,  sukelia neigiamą reakciją nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje.

Manome, kad  teiginiai apie įstaigos prarastą prestižą nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje tėra  tų 17 darbuotojų  fantazija, nes  pasipylę   į viešą erdvę  įvairūs  straipsniai, nuomonės apie  LGGRTC  galių persiskirstymą,  nėra   prestižo menkinimas. Kai kurie  istorikai atsisako diskusijų,  nes jiems reikia  loginio skandalo, kurio tikslas pašalinti įstaigos vadovą, todėl  jie kreipėsi pagalbos į  Lietuvos aukščiausią valdžią.

Dėl  LGGRTC susidariusios situacijos spręs  steigėjas – Lietuvos Respublikos Seimas.  Seimo valdyba  sudarė  darbo grupę   iš Seimo valdybos, Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetų atstovų, kurie verdiktą praneš kovo mėnesį, kai prasidės pavasario sesija.  Apie šią  darbinę grupę  LRS pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen  pasisakė taip „Situacija nėra gera, mums reikėtų, matyt, į ją pasigilinti, paanalizuoti“.  2021 m. vasario 24 d. įvyko  Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) posėdis, kuris  klausimą  „Dėl situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre“,  svarstė  neviešai.   Sprendimas dėl uždaro posėdžio  sulaukė kritikos.

Ar ne todėl   Seimo Žmogaus teisių komitetas  organizavo    uždarą posėdį, kad  istorikas Voldemaras Klumbys,  kuris dirba LGGRTC  teigia, jog  mes, lietuviai, bijome savo istorijos.    Kaip galima bijoti faktų ir įvykių?  Iš tikro, mes, lietuviai, nebijome savo istorijos, bet  esame verčiami kairiųjų  istorikų  priimti  ir vadovautis  tik jų  teiginiais apie istorinius įvykius.   Šiuo metu  Lietuvos istorijoje  didžiausi nesutarimai yra  vertinant: 1940-06-15 pirmąją  sovietų okupaciją, Holokaustą,   1941-06-22 – nacių okupaciją, antrąją  sovietų okupaciją.  Manome, kad  kairioji istorijos mokykla bijo, kad   bus pareikalauta   atsisakyti  sovietinės istoriografijos ir turės pateikti visuomenei vakarietišką.  Pirmiausia, pakeisti Holokausto   periodizaciją, t.y.  Lietuvoje Holokausto  pradžia nuo II pasaulinio karo, įtraukiant sovietinę okupaciją.

 Iš viso pasaulio atvyksta žydai, kad padėkotų  už išgelbėtą gyvybę Kaune rezidavusiam  Japonijos imperijos vicekonsului  Čijunei  Sugiharai.  Jis atvyko į Kauną 1939 m., kai dar Nepriklausomoje smetoninėje Lietuvoje  veikė įvairios ambasados, ir  žydų tautybės žmonės,  galėjo  laisvai be didelių biurokratinių trukdžių  išvykti iš Lietuvos. Prasidėjus  II- ajam  pasauliniam  karui pabėgėliai bei Lietuvos piliečiai  nesunkiai gaudavo vizas  ir  išvykdavo iš  Lietuvos, iš karuose skęstančios  Europos ir taip išsaugojo savo gyvybes.    Buvo išgelbėta  tūkstančiai   žydų ir lenkų gyvybių iki 1940-06-15, iki sovietų okupacijos.  Raudonasis blogis,  okupavęs Lietuvą,   uždarė Lietuvos valdžios institucijas, nutraukė ambasadų veiklą ir  įvedė suvaržymus,  atėmė galimybę  žydams  išsigelbėti.  Tada iš sovietinio lagerio žydus  ėmė gelbėti    Japonų diplomatas. Jis  1940 m. liepos–rugpjūčio mėn. kartu su žmona konsulate pradėjo išdavinėti vizas asmenine iniciatyva. Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta. Per dieną, dirbdamas iki 18 valandų, jis išduodavo ranka pasirašytas vizas, viršydamas įprastinę mėnesio statistiką.  Jo dėka  1940 m. liepos  – rugpjūčio mėn. laikotarpiu pasisekė ištrūkti  iš raudonojo maro apėmusios Lietuvos  net  6 tūkstančiams  žydų.  1940 m. rugsėjo 4 d. Japonijos konsulatas buvo uždarytas.  Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga–Berlynas, kurias pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą.

Šimtams tūkstančių žydų  sovietinis lageris uždraudė išvykti  iš okupuotos Lietuvos ir pasmerkė  juos mirčiai. Kažkam, o iš tikro,  Fainai Kukliansky  ir jos bendraminčiams,   nesinori  girdėti, kaip   raudonasis blogis prisidėjo prie   žydų  sunaikinimo.

Holokaustas (taip įvardijamas  žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Todėl Lietuvoje Holokausto  pradžia turi būti datuojama ne 1941-06-22, bet 1939 m. rugsėjo mėn. 1d.

Ar pradėję Holokausto periodizaciją  nuo 1939 m. rugsėjo mėn. 1d.  perrašome istoriją? Ar  atsisakę sovietinės, mūsų istorijai primestos periodizacijos, atstatome  istorinę teisybę?

Jei Holokausto  periodizaciją pradedame nuo 1939 m., tai į išgelbėtų žydų statistiką patenka žydai, kurie gavo  Lietuvoje vizas ir  išvyko  nuo 1939 m. rugsėjo mėn. iki 1940 m. birželio 15 d.  toliau nuo mirtį nešančio krašto.  Aišku, kad  pirmiausia piktinsis  Rusija , kuri   kategoriškai nesutiks,  jog  į  Holokausto periodizaciją   būtų įtraukti jos žmogžudiški sprendimai, okupuojant Lietuvą, tuo pačiu sunaikinant žydų  gyvybės kelią.  Balindami  Sovietų sąjungos įnašą į Holokaustą, rodome  nepagarbą   nužudytų žydų atminimui.   Rusija, kuri yra sovietų valdžios   antihumaniškų sprendimų gynėja,   ims aiškinti, kad keisdami  periodizaciją norime neigti Holokaustą,   ir ji puls organizuoti tarptautinį skandalą, kuriame būtinai sudalyvaus  Faina Kukliansky,  Grant Gochin  ir dar keletas žydų. Lietuvos kairieji su Gintautu Palucku.  Manome, kad  jiems  neįdomu, koks yra  stalinizmo įnašas į Holokaustą, jie nejautrūs   nužudytų žydų skausmui, atvirkščiai, manome, kad jie gerbia  sovietinę totalitarinę sistemą, kuri niekuo nesiskiria nuo nacionalsocialistinės. Kas iš Lietuvos istorikų, politikų, visuomenės atstovų ims ginti istorinę tiesą, o ne sovietinių laikų surašytą melą? Kas ir kaip  angliškai surašys  motyvus, kodėl reikia keisti periodizaciją ir įvardinti  išbalibtus  žydų žudikus bei išsiųs  tais pačiais adresais  kaip, kad tai daro   F, Kukliansky?

Manome, kad tą darbą tikrai nedarys V. Klumbys ir jo CO,  nes  jiems sovietiniai „žydšaudžiai“  nėra blogis. Tą šalį, kurią niekas nevertė, kuri  savo noru sudarė sutartį su nacistine Vokietija, kitaip kaip žudšaudžių valstybe negalime vadinti.

Lietuvoje okupantų   Holokausto periodizacijos   sudarymą  neleis keisti  kairiųjų pažiūrų  istorikai arba, taip vadinamos,   Nikžentaičio mokyklos pasekėjai, kuriems būdingas istorijos pažinimas per tikėjimo tezę. Ji teigia,  kad stalinizmas, nėra toks blogis, kaip  nacionalsocializmas. (pagal Neill Ferguson). Yra kita istorikų mokykla, kurią mūsų universitetai neįsileidžia, bet ji egzistuoja dėka  užsienio  istorikų. Ją atstovauja   Timothy  Snyder iš JAV, Niall Ferguson iš Didžiosios Britanijos – dešiniųjų pažiūrų istorikai, kurie teigia, kad  stalinizmas yra tapatus nacionalsocializmui.

Kokį sprendimą turi priimti Lietuvos Respublikos Seimas dėl LGGRTC tolimesnės veiklos? Kairieji istorikai aiškina,  kad jei nepasitrauks  iš  direktoriaus posto Adas  Jakubauskas, tai   kils  tarptautinis skandalas bei  pasipiktinimo banga žydų bendruomenėje. Dešinieji istorikai teigia, kad jei pritarsite  kairiųjų reikalavimams  dėl  direktoriaus A. Jakubausko, tai pasirašysite pralaimėjimą hibridiniame kare.

Hibridinis karas yra  pirmas žingsnis į  tikrą, milijonus žmonių  sunaikinusį  karą.  Lietuvių visuomenė hibridinio, o tiksliau, informacinio  karo pasekmes  pažino savo gyvenimais.

 Mano mama 1940 m. birželio mėn. gyveno Kaune ir kaip daugelis laikinosios sostinės gyventojų  išėjo pasitikti Raudonosios armijos į Laisvės alėją. Susirinko tūkstančiai lietuvių, kurie nebuvo nei komunistai, nei žydai, bet  buvo įtikinti, kad į blogąją pusę niekas nesikeis.   Mamai, kai tankai, o jų buvo labai daug ir ilgai  riedėjo  centrine miesto gatve,  įsiminė rusė, sentikė, kuri stovėjo šalia ir verkė, ji  vis kalbėjo „kas dabar bus“.  Mama stebėjosi, ko ji čia verkia,  nieko čia nebus, kaip gyvenome prie Smetonos, taip ir gyvensime toliau.

Žmonės, patikėję skleidžiama sovietine informacija, ramiai, be jokio ginkluoto pasipriešinimo, pasitiko  sovietų armiją.  Labai greitai  pasijuto apgauti, kai ėmė suiminėti nepadarius jokio nusikaltimo, šaudyti ir tremti į rytus.  Apie organizuotą ir sėkmingai įvykdytą sovietų informacinį  karą, aišku, kad kaip ir visi  okupantai sovietai nesigyrė ir tarybiniuose istorijos vadovėliuose nerašė, jog  organizavo totalų Lietuvos gyventojų protų plovimą. Oficiali Kremliaus versija yra,  kad  sovietų  okupacijos labai laukėme  ir pasitikome su gėlėmis.

Indrė Makaraitytė straipsnyje „Naciukų“ Lietuva“ rašo, Kad „Lietuvoje, patiems lietuviams bendrininkaujant, buvo išžudyti beveik visi Lietuvos žydai“, atseit, lietuviai suvertė  žydus į šaltą duobę, bet ji  kažkodėl neužsimena apie  Nepriklausomos Lietuvos valstybės likvidavimą, nes, jei  ne sovietų okupacija, jei ne gyvybės kelio  užblokavimas, tai  blogiečių, žydšaudžių, lietuvių sąžinę  nebūtų užgulę  nužudyti žydai ir  šiandien kairieji ir jų pasaulėžiūra viešinanti I. Makaraitytė  nevadintų „Naciukų“ Lietuva.  Kodėl rašo tik pusę tiesos?   Kodėl  I. Makaraitytė nerašo  straipsnių su pavadinimu „Naciukų“ Rusija?   Manau, kad žydų bendruomenę, bet ne tą kuriai vadovauja F. Kukliansky,   skaudina, kai  tikrieji jų tautos žmogžudžiai, yra balinami.  1939 m. rugpjūčio mėn.  Stalino valdoma Sovietų sąjunga jokiu būdu neturėjo   pasirašyti  Ribentropo – Molotovo paktą su valstybe, kuri organizavo ir įvykdė  pas save  Holokaustą. Pasirašiusi tokią negarbingą sutartį sovietai  tapo   “naciukais“,   padėjusiais sunaikinti  milijonus žydų. Ar mums, lietuviams, reikia bijoti istorijos, ar mūsų valstybė sudarė sutartį su Holokaustu vykdžiusia  valstybe?

LGGRTC istorikas V. Klumbys rašo,  kad piliečiai „nenori pripažinti, kad  tarpukariu antisemitizmas buvo net ir tarp kultūrinio elito narių, taip, tai padėjo įtraukti vietinius gyventojus į žydų žudynes nacių okupacijos laikais“.   Kokiais tyrimais remiantis yra    padaryta tokia išvada? Apie tarpukario Lietuvos kultūrinio elito antisemitines pažiūras  teigiama ( panašiai, kaip istorikas Dainius Noreika, kuris ištyrė  1000 partizanų  biografijų), kai  ištiriami tarpukario žurnalai ir laikraščiai ir nurodomi straipsniai, kuriuose  buvo ugdoma antisemitinė pasaulėžiūra.  Iš istoriko V. Klumbio  teiginio nematyti, kad  būtų atlikti panašūs  tyrimai.   Manome, kad gėda, kai  istorikas  ekspertas rašo iš „lubų“, t.y. tapo pigiu politikieriumi.

Turime tragišką būklę, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad  darbuotojai  save pavadinę istorikais ekspertais  užsiima politikavimu.

Ar Lietuvoje  atgims nacizmas, jei  vaikams mokyklos suole, papasakosime apie totalitarinės Sovietų sąjungos sprendimus, kurie prisidėjo prie žydų nužudymo? Ar pakeitus Lietuvoje Holokausto periodizaciją, būtų  paneigtos  žydų žudynes Lietuvoje?  Aišku, kad ne. Todėl skandalas, kurį galimai imtų ruošti  Rusija, nes tie klausimai yra  jai nemalonūs, negali būti kurstomas  padedant Lietuvos žiniasklaidai bei palaikomas kai kurių institucijų darbuotojų,  ir politikų.  Atėjo  laikas, kai  Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė  turėtų įvertinti, kas trukdo  atvirai kalbėti apie  aktyvios dalyvės   Sovietų sąjungos  reikšmę Holohausto  nusikaltimuose.

Kairieji peržengė bet kokias padorumo ribas,  kai aiškina, kad Vakarų Europoje  yra pripažintas Holokaustas, o mes, lietuviai,  neigiame Holokaustą.   Ne iš kur kitur, o būtent iš  Vakarų, iš istoriko N. Ferguson,  sužinojome, kad  naudojant  loginius skandalus  susidorojama su dešiniaisiais istorikais.  Jei vakarų istorikai nebijo kairiesiems pasakyti, kad stalinizmas yra lygus nacizmui, tai ir mes  Lietuvoje  kairiesiems turime  pasakyti, jog  baigtų  trukdyti nagrinėti   sovietinės  totalitarinės santvarkos   indelį į Holokaustą, turime reikalauti išmiešti iš istorijos vadovėlių tą sovietinį naratyvą.  Jei agresyvieji  kairieji susidoros su dešiniųjų pažiūrų istorikais, jei „išvalys“ LGGRTC , tai  turėsime konstatuoti, kad kaip ir 1940-06-15,  informacinio karo vieną etapą  laimėjo   okupantų  istorijos perėmėja – Rusija.

 

 

Lietuvos Respublikos Prezidentui  Gitanui Nausėdai ( susipažinimui)

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen  ( atsakymui)

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Kreipimasis į Seimo narius. Dėl prašymo nepatvirtinti   Valdo Rakučio pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto.

Didžiosios Britanijos  istorikas Nelas Fergusonas  informavo europiečius, kad  kairieji istorikai,  norėdami  jog  vyrautų jų  pasaulėžiūra,  organizuoja loginius šmeižto skandalus.

Lietuvoje kaip tik  šiuo metu  yra   tęsiamas, nepagrįstai pradėtas puolimas prieš prof. Valdą Rakutį.    Šį  tęstinį skandalą,  manome, kad  ruošiamasi paskelbti tarptautiniu.

Šio galimai tęstinio  skandalo pradžia -  Lietuvos ryto žurnalisto istoriko Vytauto Bruverio straipsnis „Gaisro dėl Holokausto sukėlėją V. Rakutį prisivijo skandalingi pareiškimai: dujų kameras vadino „labai humaniškomis“.

Prašome atsakyti,  ar yra tokių prof. Valdo Rakučio pareiškimų, kaip rašoma straipsnio pavadinime, nes viešo ar neviešo pareiškimo  V. Bruveris savo straipsnyje nepateikė, tėra tik   prieš 20 metų  kolegai  Elmantui Meiliui  profesoriaus pastabos į , taip  vadinamą,    mokslinį darbą-paskaitą?

E. Meilius, kuris, atseit,  „nešaudo  sau į kojas“ tada, dar prieš 20 metų,  aiškino  apie  nacių naudojamus žudymo būdus. Istorikas E. Meilius teigė, kad dujų kameras galima laikyti pačiu sadistiškiausiu žudymo būdu. Istorikas Valdas Rakutis teigė, kad pačiu sadiškiausiu galime laikyti, kai yra  mirtinai nukankinami.

Prisiminkime liudininkų pasakojimus, kad žemė  dar judėdavo, po žydų  sušaudymo, kitaip sakant,  suversdavo į šaltas duobes,  dar gyvus  ir  todėl V. Rakutis dujų kameras pavadino humaniškesnėmis  už nukankinimą.

Straipsnio pavadinimo tikslas yra, ko gero,  sukelti pasipiktinimą žydų bendruomenėse.    V. Rakučio pastabą komentuodama Faina Kukliansky, jo  nuomonę  pervadino  į pasisakymą ir pareiškė: Į TAI REAGUOTI TURI ATSAKINGOS INSTITUCIJOS.

Gal paaiškins ponia F. Kukliansky, kaip atsakingos institucijos  turėtų išnagrinėti jos pretenzijas,  kurios būtų skirtos  prieš  20 metų surašytoms  pastaboms R. Meiliaus  paskaitai, kurioje  lektorius aiškino  ir apie  žydų žudymo būdus?  Ar atsakingos institucijos turėtų pareikšti, kad  V. Rakučio pastaba yra neteisinga?    Negi V. Rakutis  turėjo pasakyti, kad žydų šaudymas ir pusiau gyvų užkasimas yra humaniškesnis už dujų kameras?!

Šį straipsnį, tiesa, be nuorodos į originalą,   išvertė  į anglų kalbą ir galimai F. Kukliansky įkėlė į  Lietuvos žydų bendruomenės internetinį puslapį,  kurį jau platina  Grant Gochin.  Kai panorėjome  sulyginti originalų  V. Bruverio straipsnį su anglišku, tai  nepasisekė, iškrenta lentelė „Nepavyksta pasiekti šios svetainės. Per ilgai laukta www.lzb.lt“.  Žydų  bendruomenės puslapis užsidarė, kai  tik buvo  paviešinta   facebooke, Lietuvos istorijos  ieškotojų klubo puslapyje apie tai,  kad angliškas variantas yra galimo tarptautinio skandalo  dalis.

V. Bruverio,   galimai organizuoto loginio šmeižto skandalo eigą nesunku numatyti, kaip ir   tikslą.   Apie dirbtinių skandalų tikslus rašo istorikas Neilas Fergusonas -  suduoti smūgį  autoritetui, sumenkinti  dalykinę ir politinę reputaciją.

Prašome  Seimo narių  nedalyvauti galimai niekšingai   organizuotame skandale ir nepatvirtinti    Valdo Rakučio pasitraukimą iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko posto. 

 

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 0